Administracinė byla Nr. A-2817-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00797-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Artūro Drigoto (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 30 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną laikymo netinkamomis sąlygomis parą, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST prie VRM, Tarnyba), priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Iki šiol pareiškėjas yra susipažinęs su jais tik iš nuogirdų. Prancūzų kalbos nemoka, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą. Be to, už skundų teikimą baudžiama arba gąsdinama ir trukdoma anksčiau išeiti į laisvę. Atkreipė dėmesį, kad Konvencija įtvirtina dvi absoliučias teises, kurioms negali būti taikomi jokie ribojimai, tai teisė į gyvybę ir teisė nepatirti nežmoniško elgesio. Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties termino, todėl jo negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad yra nuteistas ir laisvės atėmimo bausmę atlieka Alytaus pataisos namuose. Iki tol, paskyrus kardomąją priemonę – suėmimą, nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2014 m. birželio 17 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, Nr. 121, Nr. 146, Nr. 155, Nr. 195, Nr. 218, Nr. 289, Nr. 290, Nr. 298, Nr. 299, Nr. 303, Nr. 307, Nr. 325, Nr. 329, Nr. 331, Nr. 332, Nr. 380 ir kitose, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K kameros yra iki 8 kv. m, o pareiškėjas buvo kalinamas su dar 2–3 asmenimis. Kamerose įrengti neuždari tualetai, kurių plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą. Ventiliacija neveikė, todėl pareiškėjas buvo priverstas gyventi smarvėje. Maistas buvo teikiamas teisiai į kameras. Tvirtino, kad kamerose turi būti karštas vanduo, tačiau jo nėra. Kamerose yra po vieną mažą staliuką, dvi kėdes ir keturias miegamąsias vietas. Dviaukštės lovos užima ir taip per mažą kameros plotą. Dėl netinkamo vėdinimo kamerose laikėsi drėgmė, todėl nuo sienų ir lubų luposi dažai, kurie krito ant galvų ir į indus. Taip pat prie stalo visi negali atsisėsti pavalgyti. Antras lovos aukštas per žemai suvirintas, kad būtų galima tiesiai atsisėsti. Pagalvės, antklodės ir čiužiniai buvo išduodami pasenę, smirdantys bei purvini, ant jų nebuvo įmanoma pailsėti ir išsimiegoti. Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengti langai, todėl į kameras nepatekdavo pakankamai natūralios šviesos, kad būtų galima skaityti, rašyti bei dirbti.

Pareiškėjas taip pat skunde teigė, kad pasivaikščiojimams buvo skiriama viena valanda per dieną ir į jį eidavo visi asmenys, todėl nebuvo įmanoma normaliai pasimankštinti. Žiemą pasivaikščiojimai vyksta 6.30 val., nors saulė teka 8.00 val., todėl tai pažeidžia nuostatą, kad pasivaikščiojimas vyksta dieną. Be to, vienos valandos pasivaikščiojimas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf(92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. EŽTT pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis. Perkėlimo iš Lukiškių TI-K į Alytaus pataisos namus dieną pareiškėjas iš kameros išvedamas 6.00 val. ir privalo būti patalpoje be tualeto ir stalo maždaug 5 valandas. Ant langų uždėtos grotos, todėl į kamerą nepatenka dienos šviesa. Šios patalpos plotas yra apie 30 kv. m ir į ją uždaroma apie 30 asmenų su daiktais. Pareiškėjas nerūko, tačiau visą laiką kamerose privalėjo būti su rūkančiais asmenimis ir dėl to kildavo konfliktų. Po 5 valandų asmenys būdavo perduodami Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnams.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad automobiliuose, kuriais asmenys buvo konvojuojami, nėra saugos diržų. Pareiškėjas kartu su kitais 8 asmenimis turėjo sėdėti ant lentos, kurios ilgis 3 m, o plotis – 0,42 m. Asmenys buvo vežami su daiktais, kurių galėdavo turėti iki 30 kilogramų, taigi jie taip pat užimdavo ir taip mažą automobilio plotą, pareiškėjui dažnai neužtekdavo vietos. Nutirpus kojai, jis turėdavo stovėti. Be to, automobiliuose nebuvo šildymo bei vėdinimo sistemų. Vidutinė temperatūra siekė 33 °C, trūko oro. Konvojuojant, pareiškėjas vėmė, vos neprarado sąmonės.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Valstybė turi užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, vėdinimą, šildymą, kaloringą maistą, gyvenimą be parazitų ir graužikų, tinkamą konvojavimą bei kitas sąlygas. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, pareiškėjui sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 13–25) nurodė, kad A. K. į teismą kreipėsi dėl tariamai jam padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2014 m. birželio 17 d. Skundą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas surašė 2015 m. sausio 19 d., todėl prašė A. K. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Taip pat nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodė laikotarpius, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių, kalėjimą ir areštinę. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Nuo 2014 m. gegužės mėnesio laikomų asmenų skaičius įstaigoje nėra viršijamas. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Atsakovo atstovas atsiliepime atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodamos priemonės kriauklėms ir unitazams valyti, o už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K 2015 metais sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui bei higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą. A. K. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Mano, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 113–116) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 2,52 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Tarnyba konvojuoja konvojuojamuosius specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties konvojavimo automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai. Tarnybinis transportas, kaip ir specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu bei kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam Tarnybos specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir vėdinimo efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerų aplinka būtų netinkama konvojuoti. Vadovaudamasi Konvojavimo taisyklių 109 punktu, Tarnyba užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo. Remiantis teismų praktika teigia, jeigu nuteistieji, pervežami specialiaisiais konvojavimo automobiliais, turi ne daugiau nei 30 kilogramų asmeninių daiktų, jų pervežimo sąlygos nepažeidžia esminių pervežimo reikalavimų, asmenų nežemina, nekankina bei nežeidžia. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojam asmeniui. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.

Atsiliepime taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo pateikti skundus žodžiu ar raštu. Tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Administracinėje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad konvojavimo metu ar po jo būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Taigi nėra priežastinio ryšio tarp pareigūnų tariamai neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 4 dalių bei 45 straipsnio nuostatomis, prašė iš pareiškėjo priteisti 2,52 Eur išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė. Priteisė Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos iš A. K. 2,52 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, bei Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos neužtikrinant tinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Lukiškių TI-K ir Tarnybos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl kamerų ploto trūkumų, kitų kalinimo bei konvojavimo sąlygų jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina po 30 Eur už kiekvieną laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis parą bei 300 Eur už netinkamas konvojavimo sąlygas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą, A. K. skundą teismui dėl žalos atlyginimo surašė 2015 m. sausio 19 d., o paštu jį išsiuntė 2015 m. sausio 30 d., reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. sausio 29 d. įskaitytinai praleido ieškinio senaties terminą. A. K. nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo argumentus, jog EŽTT nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Tai, kad A. K. nežinojo, jog pagal EŽTT formuojamą praktiką už nepakankamą kameros plotą galima prisiteisti kompensaciją, nėra aplinkybė, su kuria būtų galima sieti sužinojimą apie teisių pažeidimą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad už skundų teikimą baudžiama, gąsdinama ir trukdoma anksčiau išeiti į laisvę, tačiau nenurodė, kokius konkrečius veiksmus ar sprendimus norėjo skųsti, kada tai buvo, kokie pareigūnai jam grasino, taigi šias aplinkybes laikė nenustatytas. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas priėjo prie išvados, kad A. K. teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2012-01-30.

Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tai pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kadangi minėtoje teisės normoje nustatyta, kad sanitarinės patalpos turi būti atskiros, atskiros patalpos plotas negali būti įskaičiuojamas į asmeniui kameroje skiriamą plotą. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo prie išvados, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas, atėmus sanitariniam mazgui skirtą plotą, dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Teismas taip pat remdamasis bylos įrodymais konstatavo, kad sanitarinio mazgo su klozetu, esančių kamerose, patalpos matmenys yra apie 0,8 m x 0,7 m, t. y. sudaro apie 0,56 kv. m kameros ploto. Ginčo laikotarpiu laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kamerose nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2012 m. vasario 26 d., nuo 2012 m. vasario 27 d. vakaro iki 2012 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 21 d. vakare, 2012 m. kovo 22 d., nuo 2012 m. kovo 23 d. vakaro iki 2012 m. kovo 25 d., 2012 m. kovo 26 d. vakare, 2012 m. kovo 27 d., nuo 2012 m. kovo 28 d. vakaro iki 2012 m. balandžio 1 d., 2012 m. balandžio 2 d. vakare, 2012 m. balandžio 3 d., nuo 2012 m. balandžio 4 d. vakaro iki 2012  m. gegužės 1 d., nuo 2012 m. gegužės 2 d. vakaro iki 2012 m. gegužės 10 d., nuo 2012 m. gegužės 11 d. vakaro iki 2012 m. liepos 4 d., nuo 2012 m. liepos 5 d. vakaro iki 2012 m. rugsėjo 11 d., nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. vakaro iki 2012 m. rugsėjo 14 d., nuo 2012 m. rugsėjo 15 d. vakaro iki 2012 m. rugsėjo 24 d., nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. vakaro iki 2012 m. spalio 28 d., nuo 2012 m. spalio 29 d. vakaro iki 2012 m. lapkričio 14 d., 2012 m. lapkričio 21 d. vakare, 2012 m. lapkričio 22 d., nuo 2012 m. lapkričio 23 d. vakaro iki 2012 m. lapkričio 29 d., 2012 m. lapkričio 30 d. ryte, 2012 m. gruodžio 5 d. vakare, 2012 m. gruodžio 6 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. vakaro iki 2012 m. gruodžio 12 d., nuo 2012 m. gruodžio 13 d. vakaro iki 2013 m. sausio 22 d., 2013 m. sausio 23 d. vakare, 2013 m. sausio 24 d. vakare, nuo 2013 m. sausio 25 d. vakaro iki 2013 m. vasario 7 d., nuo 2013 m. vasario 8 d. vakaro iki 2013 m. vasario 10 d., nuo 2013 m. vasario 11 d. vakaro iki 2013 m. kovo 7 d., nuo 2013 m. kovo 8 d. vakaro iki 2013 m. balandžio 21 d., nuo 2013 m. balandžio 22 d. vakaro iki 2013 m. balandžio 29 d., nuo 2013 m. balandžio 30 d. vakaro iki 2013 m. gegužės 7 d., 2013 m. gegužės 8 d. vakare, 2013 m. gegužės 9 d., nuo 2013 m. gegužės 10 d. vakaro iki 2013 m. gegužės 16 d., nuo 2013 m. gegužės 17 d. vakaro iki 2013 m. birželio 4 d., 2013 m. birželio 5 d. vakare, 2013 m. birželio 6 d., nuo 2013 m. birželio 7 d. vakaro iki 2013 m. birželio 19 d., 2013 m. birželio 20 d. vakare, nuo 2013 m. birželio 21 d. vakaro iki 2013 m. liepos 2 d., nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 22 d., nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 8 d., nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2013 m. spalio 21 d., nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. spalio 30 d., nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., nuo 2013 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d., 2013 m. lapkričio 28 d., nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 8 d., nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d., nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d., nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. vasario 10 d., nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. vasario 19 d., 2014 m. vasario 21 d. ir nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. birželio 16 d., buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. A. K. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 869 dienas, nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, A. K. buvo laikomas tik 56 dienas. Jeigu pusę dienos pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kur vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o kitą pusę – netrūkstant ploto, laikytina, kad visą tą dieną jis buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus. Pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, 813 dienų nebuvo skirta pakankamai ploto. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. vasario 27 d. vakare, nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. kovo 2 d., 2012 m. kovo 3 d. ryte, 2012 m. birželio 6 d. ryte, 2012 m. birželio 20 d. ryte, 2012 m. birželio 29 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 20 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 13 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 14 d. ryte, 2012 m. spalio 10 d. ryte, 2012 m. spalio 12 d. ryte, 2013 m. balandžio 3 d. ryte, 2013 m. balandžio 5 d. vakare, nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki 2013 m. balandžio 8 d., 2013 m. rugsėjo 5 d., 2013 m. rugsėjo 9 d., nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 22 d., 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. balandžio 9 d., nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. balandžio 17 d., 2014 m. balandžio 22 d., nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. gegužės 7 d., 2014 m. gegužės 28 d. ir 2014 m. birželio 13 d. ploto trūkumas sudarė nuo 0,01 iki 0,21 kv. m arba iki 5,8 procento, todėl tokį ploto trūkumą vertino kaip mažareikšmį.

Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nustatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Teismo nuomone, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Taip pat teismas nurodė, ginčo, kad prausyklose yra šaltas vanduo, nekyla. Kamerose tiekti šiltą vandenį teisės aktai Lukiškių TI-K administracijos neįpareigoja.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad atsižvelgus į kamerų plotus, baldų skaičius bei dydis laikytini pakankamais, kadangi didesnių ir daugiau baldų nebūtų galima laikyti teisės aktų nustatyto dydžio kameroje. Valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį reikalinga palaukti norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažįstama pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų. Kadangi gyvenamojoje patalpoje yra įrengtos dviaukštės lovos, lieka daugiau laisvos patalpos. Administracinėje byloje nėra įrodymų, kad lovos įrengtos netinkamai. Pareiškėjui ploto trūkumas iš dalies buvo kompensuojamas sudarant galimybę pasivaikščioti kiemelyje. Leidžiant A. K. kasdien pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Teisės aktai neįtvirtina draudimo vesti asmenis pasivaikščioti ryte. Pasivaikščiojimų kiemelių dydžio teisės aktai nereglamentuoja, tačiau įvertinus atsakovo atstovo pateiktą informaciją, priėjo prie išvados, kad jie yra pakankami ir tinkamai įrengti, suteikiant teisę nuteistiesiems ne tik pasivaikščioti, bet ir pažaisti, pasportuoti. Pareiškėjo teiginius dėl vietos pasivaikščiojimo kiemelyje trūkumo atmetė kaip nepagrįstus. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl kiemelio netinkamumo A. K. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, todėl konstatavo, kad jie buvo tinkamai įrengti ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

Iš Lukiškių TI-K pateiktų 2012–2014 m. patikrinimo aktų nustatė, kad tikrintos kameros buvo vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Iš atsakovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012–2014 m. patikrinimo aktų nustatė, kad pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu atliktų patikrinimų metu esminių Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Kamerų, kuriuose buvo laikomas A. K., apšvietos, temperatūros, drėgnumo parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, o nustatyti neatitikimai buvo pašalinti. Kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai. Vietomis buvo atsilupę sienų ir lubų dažai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši higienos norma nereglamentuoja. Patikrinimų metu tikrintose kamerose buvo vizualiai švaru, kameros valomos, duomenys registruojami žurnale. Pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Miegui skirtas inventorius buvo vizualiai geros būklės, sausas ir tinkamas naudoti. Minkštasis inventorius dezinfekuojamas Lukiškių TI-K patalpose įrengtoje dezinfekcinėje kameroje, registracijos žurnalas pildomas. Kitų duomenų nėra pateikta, todėl konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo, apšvietimo bei patalynės netinkamumo nepasitvirtino. Teismas taip pat nustatė, kad Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui. Vilniaus visuomenės sveikatos centrui atlikus patikrinimus, tarakonų ar kitų buitinių parazitų buvimo nenustatyta.

Teismas pažymėjo, kad Pagal Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų  teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktą, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Byloje nėra įrodymų, kad trumpalaikio laikymo kameroje pareiškėjas buvo laikomas ilgiau nei 2 valandas, dėl netinkamo laikymo šiose kamerose sąlygų A. K. į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, o aptariamų faktų dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti negalima. Todėl nurodytą pažeidimą laikė neįrodytu.

Teismas, remdamasis teisės aktų nuostatomis taip pat nurodė, kad nerūkantis nuteistasis turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Pareiškėjas plačiau aplinkybių dėl rūkančiųjų laikymo atskirai nuo nerūkančiųjų nepaaiškino, tik nurodė, kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to kyla konfliktų. A. K. neteigė, kad pateikus prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių, šis prašymas nebuvo tenkintas. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Todėl šią aplinkybe taip pat laikė neįrodytą.

Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų bei tualeto tinkamo neatskyrimo. Pareiškėjas A. K. nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas bei taip sukėlus jam nepatogumus ir emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, A. K. subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 6 000 Eur. Pareiškėjo reikalavimas priteisti po 30 Eur už kiekvieną parą neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį, įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai.

Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl Tarnybos veiksmų nurodė, kad A. K. žalą sieja su Tarnybos vykdyto konvojavimo pažeidimais. Remdamasis  byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad Tarnybos pareigūnai A. K. 2014 m. birželio 17 d. konvojavo planiniu maršrutu Vilnius–Alytus–Vilnius, konvojų sudarė 2 automobiliai: „Mercedes Benz“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Iveco“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Šiais automobiliais daugiausia buvo vežamas 41 asmuo. Iš transporto priemonės registracijos liudijimo nustatė, kad automobilis „Mercedes Benz“ priskiriamas N2–BAB tipui ar kategorijai. Iš automobilio „Mercedes Benz“ kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemos nustatė, kad automobilyje yra suformuotos 3 kameros, kurių ilgis 3,4 m, o plotis – 0,8 m, ir vienutė, kurios ilgis bei plotis po 0,63 m. Kiekvienoje kameroje yra įrengti vėdinimo liukai, apšvietimo lemputės. Automobilyje įrengta šildymo sistema. Automobilis „Iveco“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priskiriamas M3-CA-SG tipui ar kategorijai, automobilyje yra suformuotos 7 kameros. Kiekvienoje kameroje yra įrengtos vėdinimo ir šildymo sistemos, apšvietimo lemputės. Šios transporto priemonės, kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje nustatė, jog Tarnyba, naudodama minėtus automobilius žmonių pervežimui, pažeistų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sunkvežimiai, kuriais jis buvo konvojuojamas, teisiniu požiūriu negali būti naudojami asmenims konvojuoti bei kad jų būklė yra netinkama. Byloje esantys Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai bei dirbtinės apšvietos matavimo protokolai patvirtina, kad buvo tikrinta sunkvežimių atitiktis nustatytiems reikalavimams ir automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus atitiko. Kitų duomenų nėra pateikta. A. K. teiginius dėl vėdinimo trūkumo atmetė kaip nepagrįstus. Temperatūros duomenys automobiliuose nėra pateikti, tačiau atsižvelgiant į specialiojo transporto pritaikymą kaliniam vežti bei tai, kad jie atitiko techninius reikalavimus, konstatavo, kad jos turėjo užtikrinti pakankamą temperatūrą, kad asmenys nebūtų kankinami karščiu. Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Konvojuojant A. K., konvojų sudarė 2 automobiliai ir jais buvo konvojuojama daugiausia 41 asmuo. Įvertinęs aptartų automobilių „Mercedes Benz“ ir „Iveco“ automobilių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemose pateiktus duomenis, priėjo prie išvados, kad juose 41 asmeniui pakako vietos, o leistinas vežti asmenų skaičius nebuvo viršytas. Automobilyje „Iveco“ yra įrengtos kiekvienam konvojuojamajam atskiros sėdimos vienos (24 kėdės), o automobilyje „Mercedes Benz“ yra pakankamai vietos 17 asmenų. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo vežamas perpildytose kamerose, yra pagrįsti. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga, todėl argumentus dėl vietos nepakankamumo teismas laikė nepagrįstais.

Teismas taip pat nustatė, kad automobilyje „Iveco“ yra atskiras skyrius bagažui, todėl asmenų daiktai neužima keleiviams skirtos vietos. Automobilyje „Mercedes Benz“ tokio skyriaus nėra, tačiau remiantis teisės aktų nuostatomis, nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti bendrą daiktų masę neįskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga. Mažai tikėtina, kad visi iš vienos įstaigos į kitą konvojuojami asmenys pasiimtų su savimi visus leidžiamus turėti daiktus, išskyrus atvejus, kai jie perkeliami į kitą įstaigą visam laikui. Net ir padarius išvadą, kad kiekvienas konvojuojamas asmuo su savimi vežasi iki 30 kilogramų asmeninių daiktų, bei įvertinus automobilių „Mercedes Benz“ ir „Iveco“ automobilių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemose pateiktus duomenis, nurodė, kad vietos asmenims ir jų daiktams yra pakankamai.

Teismas pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojam asmeniui. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės konvojuojant buvo pažeistos, turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu įkalinimo įstaigų ar Tarnybos pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Atsakovo atstovo Tarnybos konvojaus vykdymo planinių maršrutų dokumentacijoje konvojuojamųjų nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. A. K. dėl konvojavimo sąlygų nesiskundė. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių Tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų. Administracinėje byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad konvojavimo metu ar po jo būtų sutrikusi A. K. sveikata. Laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (Konvencijos 3 straipsnis). Vadinasi, nuteistasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Jokių panašių aplinkybių dėl asmens konvojavimo nebuvo nustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą šioje dalyje atmetė. Teismas priteisė iš pareiškėjo 2,52 Eur bylinėjimosi išlaidų už bylos medžiagos kopijavimą.

III.

Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 170) nurodo, kad teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą. Taip pat teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kadangi šis laikotarpis buvo žymiai ilgesnis. Be to, pareiškėjas skunde prašė kameros plotą, kurį užima baldai, atimti iš bendro kameros ploto, ir tik tuomet skaičiuoti kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teismas sprendime nenurodė, dėl ko nesirėmė EŽTT praktika tokio pobūdžio bylose, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos teise, todėl pareiškėjas prašo tenkinti jo skundą ir remtis EŽTT praktika.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 176–178) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į skundą. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė visus įrodymus, kuriais remiantis teismas visas bylai reikšmingas aplinkybes tinkamai įvertino. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 179) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas Tarnybos neteisėtų veiksmų nenustatė, pareiškėjas buvo konvojuojamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų, taip pat pareiškėjo laikymo laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2014 m. birželio 17 d. Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 30, 31–93, 94–112, 117–129), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo, laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjas 2014 m. birželio 17 d. buvo konvojuotas planiniu maršrutu Vilnius-Alytus-Vilnius specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo, šildymo sistemų. Taigi atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Konvojavimo taisyklių 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas, atlikus specialaus transporto patikrą, pastabų nėra nurodyta, nuteistųjų skundų dėl konvojavimo sąlygų ar sveikatos sutrikimų neužfiksuota. Konvojavimo taisyklės taip pat nenustato reikalavimo specialiajame transporte įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Konvencijoje tai nėra numatyta.

Teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjo apeliacinio skundo argumento pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-671/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundą, kuriame siekiama neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2014 m. birželio 17 d., taip pat už konvojavimą netinkamomis sąlygomis 2014 m. birželio 17 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Pažymėtina, kad skundas teismui išsiųstas tik 2015 m. sausio 30 d. (žyma ant voko, b. l. 9), dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012 m. sausio 29 d.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2012 m. sausio 29 d. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog EŽTT „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo argumentai, susiję su pareigūnų grasinimais, yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo, yra teisinga, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog Lukiškių TI-K ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai grasino susidoroti su pareiškėju ar naudojo kitokią prievartą prieš jį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos teise ir nesirėmė EŽTT praktika. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (sanitarinio mazgo įrengimu, ventiliacija, maisto tiekimu, kameros apšvietimu, oro trūkumu, kamerų drėgme, karšto vandens tiekimu kamerose, pasivaikščiojimo gryname ore sąlygomis, rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymu vienoje kameroje), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė pareiškėjo skundo reikalavimus, susijusius su pareiškėjo konvojavimo ir laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių TI-K, kaip nustatyta Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124, kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo atstovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus.

Įvertinusi byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, apskaičiavimu bei tuo, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Įvertinusi Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pats pareiškėjas kaip reikalavimo teisinį pagrindą, be kita ko, nurodė CK 6.271 straipsnį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją). Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose truko apie 813 dienų, tokio kalinimo pasekmes bei į teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 6 000 Eur  – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas