Procesinio sprendimo kategorijos 1.1.7.2,
1.1.8.1.1, 1.2.3.2.9. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, teisėjo Vytauto
Piesliako ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant R. B.,
dalyvaujant prokurorei Daivai
Skorupskaitei-Lisauskienei,
gynėjui advokatui Mykolui Vaškeliui
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. (J. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2010 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus laisvės
atėmimu keturiolikai metų, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu
penkeriems metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
bausmės subendrintos jas apimant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės
atėmimas keturiolikai metų.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A.
B. ir S. K. tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Priteista iš A. B., S. K. ir J. S. solidariai V. K. 11 804 Lt turtinei ir 75 000 Lt neturtinei žalai
atlyginti.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, kuria J. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo
J. S. gynėją, prašiusį kasacinį skundą tenkinti, prokurorę,
prašiusią kasacinį skundą atmesti,
n
u s t a t ė :
J. S. nuteistas už tai, kad su A. B. ir
S. K., būdami apsvaigę nuo alkoholio, bendrininkų grupe,
dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė bejėgiškos būklės žmogų bei, įsibrovę į patalpą,
panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent:
jie visi 2009 m. vasario 25 d., apie 16.00 val., Zarasų r., Zarasų sen., (duomenys
neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe,
turėdami tikslą bei iš anksto susitarę pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į
nukentėjusiojo P. K. gyvenamąją lauko virtuvę ir
pareikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, o jam atsisakius, A. B.
pastūmė senyvo amžiaus nukentėjusįjį, gimusį 1929 m. lapkričio 2 d., dėl to
P. K. nugriuvo ant grindų ir taip dėl A.
B. veiksmų ir jo senyvo amžiaus jam tapus bejėgiškos būklės, visi
nuteistieji, turėdami tikslą užvaldyti P. K. turtą, dėl
savanaudiškų paskatų, bendrai veikdami, rankomis, kojomis ir peiliu sudavė
nukentėjusiajam ne mažiau kaip 23 smūgius į įvairias kūno vietas, iš jų ne
mažiau kaip 20 smūgių peiliu, padarė įvairius kūno sužalojimus, dėl to, įvykus
ūminiam kombinuotam nukraujavimui, P. K. mirė. Po to A. B., S. K. ir J. S.
apieškojo P. K. namus ir pagrobė įvairaus turto už
4410 Lt. bei P. K. Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir
pensininko pažymėjimą.
Kasaciniu
skundu nuteistasis J. S. prašo bylą prieš jį pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus nutraukti ir jam, nuteistam pagal BK 180
straipsnio 2 dalį, sumažinti bausmę.
Skunde
kasatorius nurodo, kad nuosprendžio dalis dėl tyčinio nužudymo naikintina, nes jis
nuteistas nepagrįstai–teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o byla
išnagrinėta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymus. Jis mano, kad jei
nukentėjusiojo P. K. mirtis įvyko dėl bendrų veiksmų,
turėjo būti nustatyta, kokius būtent veiksmus jis atliko, tačiau to nepadaryta,
tai rodo, kad kaltinimas buvo nekonkretus, taip buvo pažeistos jo procesinės
teisės bei apsunkinta gynyba ir ši aplinkybė sukliudė teismui visapusiškai
išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Skunde kasatorius teigia,
kad V. B. naudojo smurtą prieš P. K.,
pastūmė jį ir badė peiliu, tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi
teismo medicinos specialistų išvada, kad buvo suduota 20 smūgių peiliu, o V. B. pripažino tik 5-7 smūgius, todėl teismas padarė
neteisingą išvadą, jog kitus smūgius peiliu sudavė būtent kasatorius. Taip pat
teismas, kasatoriaus nuomone, neteisingai vadovavosi V. B. pirminiais
parodymais, kur jis teigia, kad matė kasatoriaus rankose peilį, bei S. K. parodymais, kad kasatorius spyrė gulinčiam
nukentėjusiajam, tačiau šiuos parodymus vėliau jie paneigė, taigi ir ši teismo
išvada yra neteisinga.
Kasatorius
mano, kad teismas, skirdamas jam vienodą bausmę su kitais nuteistaisiais pagal
BK 180 straipsnio 2 dalį, pasielgė neteisingai, nes jo vaidmuo užvaldant
asmeninį turtą buvo antraeilis, šio nusikaltimo iniciatorius buvo V. B., be to, abu kiti šio nusikaltimo dalyviai gerokai už
jį vyresni ir teisti daug kartų, todėl už šią nusikalstamą veiką jam paskirta
bausmė yra per giežta.
Kasacinis
skundas netenkintinas.
Dėl
kaltinimo nekonkretumo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis J. S. negalėjo realizuoti savo teisės į gynybą, teisės
žinoti, kuo yra įtariamas, kaltinamas ir nuteistas, dėl netinkamo kaltinamojo
akto surašymo, nes jame nenurodyta, kokius konkrečius veiksmus jis padarė dėl
nukentėjusiojo mirties.
Asmens teisės žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22
straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis)
sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos
faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas (veikos kvalifikavimas). Iš
baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame
skunde, kaltinamasis aktas surašytas išsamiai ir tiksliai.
Iš
kaltinamojo akto (T. 4, b. l. 2-10) turinio matyti, kad jame nurodytos visos
būtinos nusikalstamų veikų, kuriomis J. S. buvo įtariamas
ir kaltinamas, aplinkybės. Nors šiame procesiniame dokumente nurodyti ir
bendrai su juo veikusių kitų nuteistųjų S. K. ir A. B. veiksmai, jų suduoti smūgiai, tačiau J.
S. veiksmai aprašyti aiškiai ir suprantamai. Nurodytas kiekvieno
bendrininko suduotų smūgių skaičius, tų smūgių sudavimo būdai, išvardyti visi
nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, taip pat nurodyta, kad nukentėjusysis P. K. mirė įvykus ūmiam kombinuotam nukraujavimui dėl visų
nuteistųjų bendrų veiksmų.
Ikiteisminio
tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu J. S. buvo
išaiškintos jo procesinės teisės. Jų įgyvendinimą užtikrino gynėjo dalyvavimas
viso proceso metu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad į teisėjų
kolegijos pirmininko klausimą pats kaltinamasis J. S. atsakė,
jog kaltinimą suprato, kaltu neprisipažįsta (T. 4, b. l. 80).
Kasacinio
skundo argumentai, kad kaltinamajame akte turėjo būti nurodyti tik paties
nuteistojo J. S. veiksmai, jo suduoti smūgiai
nukentėjusiajam P. K. ir dėl jų kilę padariniai, nepagrįsti.
Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro keli
asmenys, jų veika procesiniuose dokumentuose aprašoma bendrai, nurodant kaip
kiekvienas iš jų dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką. J.
S. nuteistas už bendrininkavimą atimant nukentėjusiajam gyvybę. Bendrininkavimo
atveju, kiekvienas bendrininkas atsako ne už savo padarytus veiksmus, bet už
bendrą nusikalstamą rezultatą, pasiektą visų bendrininkų veiksmais.
Konstatavus, kad nukentėjusysis buvo nužudytas bendrais kelių asmenų
smurtiniais veiksmais, visi šių asmenų padaryti sužalojimai apibūdina kiekvieno
iš bendrininkų padarytą nusikalstamą veiką ir jos padarinius. Todėl jų
aprašymas buvo būtinas formuluojant kaltinimą kiekvienam iš bendrininkų, tarp
jų ir J. S.. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
nurodė, kad toks kaltinimo formulavimas neprieštarauja įstatymo reikalavimams,
užtikrina asmens teisę žinoti, kuo jis kaltinamas (T. 4, b. l. 148). Įvertinus
šias aplinkybes, konstatuoti, kad nuteistasis J. S. nesuprato,
kuo yra kaltinamas, ir kad dėl to buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nėra teisinio
pagrindo.
Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto
taikymo
Kasatorius nesutinka su teismų padarytu įrodymų
vertinimu ir dalį kasacinio skundo skiria įrodymų vertinimo klausimams,
ginčydamas byloje esančių įrodymų (nuteistųjų A. B. ir S. K. parodymų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo
metu) vertinimą. Skunde jis pateikia kitokį jų vertinimą ir mano, kad teismas
negalėjo remtis jų pirminiais parodymais dėl nukentėjusiojo sužalojimų. Pagal
BPK 369 straipsnį kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas
baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymų
pažeidimai. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, liudytojų
nekviečia ir neapklausinėja, taigi neturi galimybių iš naujo įvertinti žemesnių
teismų padarytus įrodymų vertinimus. Dėl minėtų aplinkybių teisėjų kolegija
nesprendžia, ar teismai tinkamai įvertino įrodymus, o tik remiasi teismo
nustatytomis bylos aplinkybėmis, spręsdama teisės taikymo klausimus. Kasacinės
instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ar nutartis tik teisės
taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai
pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso
įstatymų pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus,
būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368
straipsnio 2 dalis). Didžioji dalis J. S. kasacinio
skundų argumentų susiję su tuo, kad, jo nuomone, žemesnės instancijos teismai
netinkamai įvertino jo ir kitų nuteistųjų parodymus bei kitus įrodymus, todėl
padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir būtent tokiu
pagrindu neigiama kaltė ir tvirtinama, kad byla išnagrinėta netinkamai. Taigi
tokio pobūdžio skundų argumentai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl
to nuteistojo J. S. kasacinio skundo argumentai, kuriais
ginčijamas kitų nuteistųjų šioje byloje A. B. ir S. K. duotų parodymų vertinimas ir pateikiamos savos faktų
interpretacijos, paliekami nenagrinėti. Nagrinėjami tik tie skundo argumentai,
kurie susiję su teisės taikymu.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė,
kad smurtą prieš nukentėjusįjį P. K. naudojo
visi nuteistieji. J. S. suduotų smūgių kojomis ir peiliu
skaičius ir pobūdis nustatytas jo paties, nuteistųjų A. B.,
S. K. parodymais (jų pakeitimus pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai išsamiai aptarė ir nurodė, kuriais iš jų remiasi) bei
kitais bylos duomenimis (teismo medicinos specialisto išvada, įvykio vietos
apžiūros, daiktų apžiūros – mobiliojo ryšio telefonų protokolais, kitomis
specialistų išvadomis, liudytojo V. V. parodymais).
Vertindami šiuos duomenis, juos pripažindami įrodymais, tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijos teismai BPK reikalavimų nepažeidė.
Kasatorius skunde nurodo, kad byloje nėra
neginčijamų įrodymų, kad jis naudojo kokį nors smurtą prieš nukentėjusįjį,
tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje
surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad J. S. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose numatytą
nusikalstamą veiką. Byloje nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo visi
nuteistieji, to jie iš pradžių praktiškai ir neneigė. Smurtas prieš P. K. pasireiškė jo pastūmimu, o vėliau smūgiais
rankomis, kojomis ir peiliu į įvairias kūno vietas, dėl to padaryti įvairūs
sužalojimai, kurie teismo medicinos specialisto išvadoje vertinami ir kaip
nežymūs, ir kaip sunkūs sveikatos sutrikdymai. Teismo medicinos specialisto
išvada nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė nuo sužalojimų visumos
įvykęs ūmus kombinuotas nukraujavimas. Teismų
praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami
keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba
mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei
tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir
nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už
nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo
nukentėjusiojo mirties priežastis. Tačiau jei
nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet
nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas
liudija apie tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės
atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno
sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys,
tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. (kasacinė byla Nr. 2K-423/2006).
Šioje byloje nukentėjusiojo mirtį sukėlė padarytų
sužalojimų visuma, o nukentėjusiajam mirus nuo padarytų sužalojimų visumos, už
nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese,
jeigu jie apibrėžta ar neapibrėžta tyčia numatė nukentėjusiojo mirties galimybę
ir veikė bendrininkų grupe.
Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje
nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą
veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25
straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas,
vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai.
Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du
vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos
veikos sudėties objektyviuosius požymius, taip pat kiekvienas bendrininkas turi
suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, suprasti ir kitus bendrai
daromos veikos sudėties požymius ir pan. Asmenų susitarimas bendrai atlikti
nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu,
mimika ir pan.).
Šioje byloje teismas nustatė,
kad tarp nuteistųjų buvo susitarimas apiplėšti P. K., o
jo sužalojimas buvo išreikštas susitarimu, konkliudentiniais veiksmais, nes kai
nukentėjusįjį, reikalaudamas pinigų, pradėjo mušti A. B.,
kiti nuteistieji jam padėjo. Kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas
smūgius, tiek matydamas, kad kiti bendrininkai taip pat rankomis, kojomis ir
peiliu žaloja nukentėjusįjį, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į
nukentėjusiojo gyvybę ir pritarė tokiems veiksmams.
Taigi smurtą prieš nužudytąjį
naudojo visi bendrininkai, P. K. mirė nuo padarytų
sužalojimų visumos, todėl, kaip minėta, už nužudymą atsako visi kūno
sužalojimus padarę asmenys, todėl pagal nustatytas bylos aplinkybes kasatoriaus
nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir
9 punktus.
Dėl per griežtos bausmės
paskyrimo
Kasaciniame skunde taip pat
nurodoma, kad teismai kasatoriui paskyrė per griežtą bausmę pagal BK 180
straipsnio 2 dalį, nes bausmė buvo paskirta vienoda visiems nuteistiesiems,
tačiau kasatorius mano, jog jo vaidmuo užvaldant turtą buvo antraeilis, kiti
nuteistieji gerokai vyresni už jį, teisti daug kartų, todėl ir bausmė jam turėjo
būti skiriama mažesnė.
Pažymėtina, kad kasacinės
instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi
su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
Šioje byloje nenustatyta, kad J. S. netinkamai pritaikyta
BK 180 straipsnio 2 dalis, to jis ir neginčija kasaciniame skunde, todėl šis
skundo argumentas negali būti svarstomas kasacinėje instancijoje, be to, teismai,
skirdami kasatoriui bausmę pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, atsižvelgė į BK 41
straipsnio nuostatas dėl bausmės paskirties ir 54 straipsnio reikalavimus,
nustatančius bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, ir tai motyvuotai nurodė
savo sprendimuose.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad
skundžiami nuosprendis ir nutartis kasacinio skundo ribose yra teisėti ir
pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo
J. S. (J. S.) kasacinį skundą
atmesti.
Teisėjai:
Gintaras
Goda
Vytautas
Piesliakas
Rimantas
Baumilas