Administracinė byla Nr. eAS-472-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00998-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. C. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas K. C. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 25S52650 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo vykdymą. Pareiškėjas nurodė, kad byloje bus sprendžiamas pavojaus pareiškėjui kilmės šalyje klausimas. Nenustačius, ar pareiškėjui kilmės šalyje gresia pavojus, negalima jo išsiųsti į kilmės šalį, nes kilmės šalyje gali kilti realus pavojus jo laisvei, sveikatai ir gyvybei, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele? žala. Be to, pareiškėjui nesant Lietuvoje, jis netektų galimybės pasinaudoti advokato pagalba teismo posėdyje. Pareiškėjo teigimu, Sprendimo dalies dėl išsiuntimo vykdymas turi būti sustabdytas, kol byloje galutinai neišsiaiškinta, ar pareiškėjas gali grįžti į kilmės šalį.

II.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. kovo 4 d. nutartimi priėmė pareiškėjo K. C. skundą, tačiau atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas atitinka esminius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) procesinio dokumento turiniui ir formai keliamus reikalavimus, todėl jį priėmė.

Teismas pažymėjo, jog ginčijamu Sprendimu atsakovas nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS (Šengeno informacinę sistemą – Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, t. y. Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas buvo priimtas, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. kovo 9 d. rašte Nr. 18-2702 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Išvada) pripažinta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę (gali grėsti) valstybės saugumui.

Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, teismas nustatė, kad atsižvelgęs į VSD Išvadą Migracijos departamentas yra priėmęs 2023 m. gegužės 1 d. sprendimą Nr. 23S58279, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, 2023 m. gegužės 18 d sprendimą Nr. 23S70676, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 23S71762, kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką. Minėtus Migracijos departamento sprendimus pareiškėjas ginčijo teisme, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. spalio 12 d. sprendimu (administracinė byla
Nr. eI2-10015-764/2023) pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 gruodžio 13 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-2504-463/2023) pareiškėjo K. C. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT 2023 gruodžio 13 d. nutartyje konstatavo, jog byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, kad priimant Sprendimus, be kita ko, pagrįstai atsižvelgta į kompetentingos institucijos – VSD Išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendime (administracinė byla Nr. eI2-10015-764/2023) ir LVAT 2023 gruodžio 13 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-2504-463/2023) nustatytų faktų teismas negali vertinti kitaip (ABTĮ 57 str. 2 d.).

Teismas pažymėjo, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą vertintina dviejų – privataus ir viešojo – interesų pusiausvyra. Esant nenuginčytiems anksčiau minėtiems Migracijos departamento sprendimams ir VSD Išvadai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gresia valstybės saugumui, prioritetas teiktinas viešajam interesui, t. y. nacionalinio saugumo interesui. Sprendimu pareiškėjo išsiuntimo vykdymas pavestas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad yra pradėta jo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra.

Pareiškėjo teigimu, jis gali būti mobilizuotas kariauti prieš Ukrainą, o atsisakius tai daryti gresia baudžiamasis persekiojimas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, jog bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už vengimą atlikti karo tarnybą asmenys pabėgėliais paprastai nelaikomi. Karinės tarnybos vengimas bei nenoras ją atlikti savaime nėra pagrindas užsieniečiui suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą, karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikimų, jeigu tokių aplinkybių nebuvo nustatyta (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2445-525/2024). Taigi nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, nėra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad Sprendimo vykdymas sukels didelę žalą pareiškėjui.

Taip pat teismas pažymėjo, jog pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas. Pareiškėjas teise į atstovavimą teismo procese yra pasinaudojęs. Be to, bylos dėl prieglobsčio suteikimo teisme paprastai nagrinėjamos pasitelkiant informacines sistemas (organizuojant nuotolinį teismo posėdį), todėl, esant pareiškėjo pageidavimui, jis galės ir pats asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu. Taigi pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos nepablogins jo teisės į gynybą realizavimo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl jo prašymą atmetė.

III.

Pareiškėjas K. C. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 4 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas.

Pareiškėjas teigia, kad yra pagrindas sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą, nes byloje sprendžiamas pavojaus pareiškėjo laisvei, sveikatas ir gyvybei klausimas ir negalima šio klausimo išspręsti perdavus jį į kilmės valstybę, nes tokiu atveju prieglobsčio procedūra praranda savo prasmę. Išsiuntimo klausimas yra išspręstas šioje byloje skundžiamu Sprendimu ir jokie kiti papildomi sprendimas nebus priimami, todėl pareiškėjas negali pateikti įrodymų, kad yra pradėta jo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra. Tai, kad pareiškėjas neteko migracinio statuso Lietuvoje, nereiškia, jog jis gali būti išsiųstas persekiojimui į kitą valstybę. Taip pat išsiuntus pareiškėją, jis negalės pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba ir tokiu būdu bus pažeista jo teisę į gynybą. Pareiškėjas pažymi, kad jis yra lietuvis pagal tautybę ir kalbą, seniai nutraukę ryšius su (duomenys neskelbtini), o tai tik dar labiau didina jo persekiojimo pavojų (duomenys neskelbtini).

Teismas, teikdamas prioritetą nacionaliniam saugumui, neatsižvalgė į tai, kad pavojingumo klausimas bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės. Taip pat teismas, nurodydamas, kad pagal teismų praktiką bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už vengimą atlikti karo tarnybą asmenys pabėgėliais paprastai nelaikomi, pasisakė dėl bylos esmės, nors grėsmę būti persekiojamam už atsisakymą atlikti karinę tarnybą galima įvertinti tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Be to, vertimo atlikti karinę tarnybą baimė nėra vienintelis pareiškėjo argumentas prieglobsčiui gauti. Pagrindinis argumentas yra priešiškos (duomenys neskelbtini) režimui pareiškėjo politinės pažiūros.

Pareiškėjas nurodė, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, iš jo būtų atimta teisė realizuoti savo teisę į gynybą, kadangi, nesant Lietuvoje, jis netektų galimybės pasinaudoti ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokato pagalba, nes asmeniui nesant Lietuvoje, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugos neužsakomos. Be to, pareiškėjas nėra prisijungęs prie el. teismų sistemos, jo kompiuterinis raštingumas žemas.

Pareiškėjas pažymi, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtine platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalimi, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė, kokia tiksliai jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiųstas į kilmės šalį ir negalės dalyvauti bylos nagrinėjime, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, kad yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra. Taigi nors pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali kilti neigiamos pasekmės dėl ginčijamo Sprendimo nesustabdymo, tačiau nedetalizavo galimų atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 71 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcijoje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su užsieniečio sulaikymu arba alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimu ar pratęsimu ir skundžiant pirmosios instancijos teismui sprendimus, susijusius su prašymu suteikti prieglobstį.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkina antros ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygos, t. y. savo skundu tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą, kadangi teismų praktikoje pripažįstama, jog bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už vengimą atlikti karo tarnybą asmenys pabėgėliais paprastai nelaikomi. Taigi nagrinėjamu atveju, nėra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad ginčijamo sprendimo vykdymas sukels didelę žalą pareiškėjui. Be to, pareiškėjo prieglobsčio prašymas nėra grindžiamas konvencinėmis priežastimis (rasė, religija, tautybė, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai).

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, pareiškėjas yra pripažintas kaip keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl prioritetas teiktinas viešajam interesui, t. y. nacionalinio saugumo interesui. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas dėl to, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, o šią aplinkybę patvirtino ir LVAT.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 4 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Sprendimo galiojimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatęs, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, jog jam bus padaryta didelė, neatitaisoma žala, taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad yra pradėta jo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 9 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 76 straipsnio 4 dalies 8 punktu, 2024 m. vasario 12 d. sprendimu priėmė nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarkas, nes asmuo dėl rimtų priežasčių gali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentas 2025 m. vasario 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti K. C. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo atsakovo Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtu Sprendimu, pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstė nesutikimo argumentus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas atitinka ABTĮ 24–25 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus, 2025 m. kovo 4 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo turinį, nenustatė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą.

Pažymėtina, kad reikalavimų užtikrinimo priemonei taikyti pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto reikalavimų patenkinimo, tačiau vienos iš dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Padarius išvadą, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus jo (pareiškėjo) nurodomos užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje pareiškėjas grindė argumentais, kad išsiuntus jį į kilmės valstybę, kyla realus pavojus jo sveikatai ir gyvybei, be to, iš jo bus atimta teisė realizuoti savo teisę į gynybą, nes jis negalės dalyvauti teismo posėdžiuose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais Valstybės sienos apsaugos tarnybos veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-507-822/2023 ir kt.).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis negalės tinkamai realizuoti savo teisės į teisminę gynybą, teisėjų kolegija pažymi, jog nuo 2025 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcijoje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su užsieniečio sulaikymu arba alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimu ar pratęsimu ir skundžiant pirmosios instancijos teismui sprendimus, susijusius su prašymu suteikti prieglobstį.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. galiojantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo užsieniečiams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-939 (toliau – ir Aprašas), nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo Aprašo 3 punkte nurodytiems užsieniečiams sąlygas ir tvarką, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančius subjektus, Priėmimo ir integracijos agentūros funkcijas organizuojant ir teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (1 p.). Aprašo 3.1 punktas nustato, kad Aprašo nustatyta tvarka teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba apima teisines paslaugas, neatlygintinai teikiamas prieglobsčio prašytojams. Pagal Aprašo 13 punktą valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama tik užsieniečiui esant Lietuvos Respublikoje, įskaitant pasienio kontrolės punktus ir tranzito zonas, ir jam (užsieniečiui) asmeniškai dalyvaujant, išskyrus, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę. Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad tais atvejais, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę, toks pagalbos teikimas nesiejamas su privalomu užsieniečio buvimu Lietuvos Respublikoje. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos, pareiškėjas negalės tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais VSAT veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 1 d.), todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą nutarties dalį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. C. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 4 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Milda Vainienė