Civilinė byla Nr. 3K-3-474/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 44.5.2.15; 99.4; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos
pirmininkas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. P.
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Kauno medicinos
universiteto klinikoms dėl neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – L. G.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių gydytojų civilinę
atsakomybę ir neturtinės žalos dydžio nustatymą, bei proceso teisės normų dėl
įrodymų vertinimo ir bylinėjimosi išlaidų aiškinimo ir taikymo.
Ieškovei
Kauno medicinos universiteto klinikose buvo teiktos sveikatos priežiūros
paslaugos: 2002 m. liepos 9 d. ją konsultavo VšĮ Kauno medicinos universiteto
klinikų gydytoja L. G.; ieškovė dėl aterosklerozės, dešinės paviršinės
šlaunies arterijos okliuzijos, prasidedančios pėdos gangrenos 2002 m. liepos 15
d. buvo hospitalizuota planine tvarka į VšĮ Kauno medicinos universiteto
klinikų Angiochirurgijos skyrių; 2002 m. liepos 18 d. atlikus arteriografiją,
2002 m. liepos 23 d. gydytoja L. G. atliko operaciją, kurios metu virš kelio
sąnario protezu buvo sujungtos dešinės kojos šlaunies ir pakinkto arterijos;
2002 m. liepos 24 d. buvo atlikta pakartotinė operacija, kurios metu buvo
suformuotas šuntas iš šlaunies arterijos į pakinklio arteriją žemiau kelio
sąnario. Dėl kraujavimo iš pjūvio vietos tą pačią dieną buvo dar kartą atlikta
operacija. 2002 m. liepos 25 d. ieškovei ties šlaunimi buvo amputuota koja.
Ieškovė nurodė, kad atsakovas neinformavo jos apie ligos aplinkybes, gydymo
metodus, atliko operacijas, neišaiškinęs galimų padarinių ir negavęs ieškovės
sutikimo, taip pat dėl kojos amputacijos. Ieškovės teigimu, tai, kad ji buvo
hospitalizuota planine tvarka, patvirtino, jog jos kojos būklė buvo gera ir
nekėlė grėsmės gyvybei, o atsakovas pasirinko neteisingą gydymo būdą, nes
atliktos operacijos buvo neefektyvios, kitų būdų nebuvo pasiūlyta, kojos
amputacija buvo netinkamai suteiktos medicininės pagalbos padarinys. Ieškovė prašė
teismo priteisti jai iš atsakovo 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno
apygardos teismas 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies –
priteisė ieškovei iš atsakovo 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitus
ieškinio reikalavimus atmetė, priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, siekdamas išsiaiškinti,
ar ieškovei buvo suteikta kvalifikuota sveikatos priežiūra, 2006 m. spalio 3 d.
nutartimi paskyrė teismo medicinos ekspertizę ir pavedė ją atlikti A.G. teismo
medicininių tyrimų biurui atlikti. Ekspertizę atlikę ekspertai 2006 m. spalio
24 d. ekspertizės akte konstatavo, kad ieškovės hospitalizacija, klinikiniai
tyrimai bei pirmoji operacija buvo uždelsti, tai galėjo lemti išeminių pokyčių
progresavimą dešinėje kojoje. Atsakovo atstovams pareiškus nuomonę, kad šią
ekspertizę atlikę ekspertai neturėjo specialių kojų kraujagyslių chirurgijos
žinių, teismas 2007 m. balandžio 25 d. nutartimi paskyrė pakartotinę
ekspertizę bei pavedė ją atlikti Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos
klinikai. Šios įstaigos ekspertai 2008 m. sausio 22 d. ekspertizės akte padarė
išvadą, kad nebuvo jokių netinkamų atsakovo veiksmų, galėjusių būti galūnės
amputacijos priežastimi. Šia aplinkybę taip pat patvirtino ir trečioji Kauno
apygardos teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartimi skirta deontologinė
ekspertizė, kurią atliko Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto
Vilniaus skyrius. 2008 m. birželio 13 d. ekspertizės akte nurodyta, kad,
hospitalizavus ieškovę skubos tvarka, išgelbėti galūnę arba sumažinti galūnės
amputacijos aukštį nebūtų pavykę, nes dvi savaites trukęs pasiruošimas iš esmės
ligos eigos nepablogino. Teismas padarė išvadą, kad 2008 m. sausio 22 d. ir
2008 m. birželio 13 d. ekspertizės aktuose konstatuota, jog skubi
hospitalizacija nebuvo būtina, pasirinkta ieškovės gydymo taktika atitiko
visuotinai pripažintus kraujagyslių ligų chirurgijos gydymo metodus,
pakartotinė operacija buvo pasirinkta teisingai ir joks medikamentinis gydymas
nebūtų išsaugojęs pacientei dešinės kojos. Teismas, remdamasis asmens sveikatos
istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis ir atsakovo
paaiškinimais, kuriuos patvirtino ir dviejų byloje atliktų ekspertizių išvados,
nurodė, kad 2002 m. liepos 23 d. ir 24 d. operacijomis buvo siekiama
išgebėti ieškovei koją, t. y. atkurti kraujotaką; kadangi aterosklerozė buvo
pažengusi, atsirado ūmi galūnės išemija, todėl 2002 m. liepos 25 d. nepavykus atkurti
kraujotakos dešinėje kojoje, gelbėjant ieškovės gyvybę, buvo būtina amputacija.
Teismas pripažino pagrįstais ieškovės argumentus, kad atsakovas neinformavo jos
apie ligos aplinkybes, gydymo metodus, operacijas ir jos padarinius, atliko
operacijas be ieškovės sutikimo. Teismas motyvavo, kad pagal CK 2.25 straipsnio
2 dalį atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus
galima tik asmens sutikimu, kuris chirurginei operacijai turi būti išreikštas
raštu; gydymas be paciento sutikimo yra neteisėtas veiksmas, sukeliantis
teisinę atsakomybę. Teismas pažymėjo, kad tam, jog paciento sutikimas būtų
galiojantis ir sukeltų tam tikrų teisinių padarinių, būtina, kad jis būtų
duotas pacientui ar jo atstovui pagal įstatymą prieš tai gavus visapusišką
informaciją . Teisinių padarinių sukelia tik informuotas sutikimas, t. y.
sutikimas, gautas po to, kai gydytojas pacientui suteikė išsamią informaciją
apie siūlomų gydymo metodų esmę, pobūdį, alternatyvių gydymo metodų galimybę ir
pan. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad ieškovė buvo ruošiama planinei
operacijai, todėl buvo įmanoma numatyti visus galimus ir medicinos praktikai
žinomus metodus bei iš anksto dėl jų gauti ieškovės sutikimą; atsakovo atstovas
paaiškino, kad gydymo stacionare istorijoje buvo ieškovės parašas, ir kad šis
supažindinimas apėmė visas tyrimo ir gydymo komplikacijas, tuo metu prieš
kiekvieną operaciją ligonių sutikimų dar nebuvo reikalaujama; gydytoja L. G.
taip pat patvirtino, jog ieškovė gydymo stacionare istorijoje pasirašė
hospitalizavimo metu ir daugiau jokių supažindinimų nebuvo, nes tuo metu
atsakovas dar neturėjo reikalingų dokumentų formų. Teismo vertinimu, šis
supažindinimas neįrodė, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie gydymą, šis
supažindinimas taip pat negalėjo būti prilygintas ieškovės sutikimams dėl
operacijų (taip pat ir dėl kojos amputacijos), nes supažindinimo tekste jokių
duomenų apie konkrečias operacijas nebuvo. Teismas pripažino, kad kojos
amputacija ieškovei sukėlė dideles kančias, tačiau tai nebuvo netinkamo
ieškovės gydymo padarinys, todėl atsakovas privalėjo atlyginti ieškovei
neturtinę žalą tik dėl to, jog jis nesuteikė ieškovei tinkamos informacijos
apie jos sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo
metodus, gydymo prognozę bei negavo rašytinių sutikimų operacijoms. Teismas
pažymėjo, kad šis pažeidimas buvo formalaus pobūdžio, tarp ieškovės neinformavimo,
rašytinių sutikimų negavimo ir kojos amputacijos nebuvo priežastinio ryšio, nes
kojos amputacijos objektyviai nebuvo įmanoma išvengti, todėl sprendė, jog
atsakovas turėjo sumokėti ieškovei 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2010 m. balandžio
13 d. sprendimu ieškovės skundą atmetė, atsakovo skundą tenkino, panaikino pirmosios
instancijos teismo nutartį ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, priteisė
iš ieškovės atsakovui 5000 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų atsakovui sumokant
už ekspertizę. Kolegija rėmėsi antrosios ir trečiosios ekspertizių išvadomis,
kad ieškovei nebuvo būtina skubi hospitalizacija, pakartotinė operacija
pasirinkta teisingai ir joks medikamentinis gydymas nebūtų išsaugojęs pacientei
dešinės kojos, ir sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog pasirinktas
ieškovės gydymo būdas atitiko visuotinai pripažintus kraujagyslių ligų
chirurgijos gydymo metodus. Juolab kad šios ekspertizės buvo atliktos išsamiai,
tos srities specialistų, todėl kolegijai nebuvo pagrindo abejoti šių ekspertizių
išvadomis. Kolegija papildomai pažymėjo, kad 2002 m. liepos 23 d. ir 24 d.
operacijomis buvo siekiama išgelbėti ieškovei koją, t. y. atkurti kraujotaką; kadangi
aterosklerozė buvo pažengusi, atsirado ūmi galūnės išemija, todėl 2002 m.
liepos 25 d. nepavykus atkurti kraujotakos dešinėje kojoje, gelbėjant ieškovės
gyvybę, buvo būtina ją amputuoti. Kolegija, vertindama argumentus dėl ieškovės
informavimo apie ligą ir gydymo procesą, nurodė, kad ieškovės gydymo istorijoje
buvo ieškovės parašas, tačiau tai nereiškė, jog ji buvo tinkamai informuota
apie gydymą, nes supažindinimo tekste nebuvo jokių duomenų apie konkrečias
operacijas. Nepaisant to, kolegija pabrėžė, kad civilinei atsakomybei kilti viena
iš būtinųjų sąlygų yra priežastinis ryšys tarp asmens neteisėtų veiksmų ir
atsiradusios žalos. Nagrinėjamoje byloje ieškovė neigiamus padarinius patyrė
dėl sunkios ligos, kurios padarinys buvo kojos amputacija, o ne dėl neteisėtų
gydytojų veiksmų, nes gydymas buvo atliktas pagal visuotinai pripažintus gydymo
metodus. Nors atsakovas pažeidė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo
įstatymo nuostatas ir neinformavo ieškovės apie gydymą, tačiau kolegija
konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo priežastinio ryšio tarp žalos ir
atsakovo neteisėtų veiksmų, nes žalos atsiradimo priežastis buvo kojos
amputacija, o ne neinformavimas apie gydymą.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują
sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir paciento teisės gauti informaciją
pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad gydytoja teikė
medicinos paslaugas be ieškovės sutikimo, ieškovė nebuvo informuota apie
pasirinktą gydymo taktiką bei galimus padarinius, tačiau šių faktų
nepripažindamas pakankamu pagrindu atsirasti gydytojos civilinei atsakomybei,
nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje D. A. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos
Nr. 3K-3-438/2003), netinkamai aiškino ir taikė Pacientų teisių ir žalos
sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 4 punktą, 8 straipsnį, CK 2.25
straipsnio 2 dalį. Kasatorės teigimu, kvalifikuotas medikas turėjo ir privalėjo
numatyti, kad gali tekti keisti gydymo būdą ar parinkti kitą gydymo metodą ir
turėjo apie tai iš anksto informuoti pacientę bei gauti jos sutikimą dėl kito
gydymo būdo taikymo. CK 2.25 straipsnio 2 dalyje ir 6.279 straipsnyje
nurodyta, kad operacija pacientui gali būti atliekama tik šiam sutikus, be to,
Hipokrato priesaikoje, Ligonio teisių Lisabonos deklaracijoje, Tarptautinio
medicinos etikos kodekso 9, 10, 13, 15 straipsniuose, Žmogaus teisių ir jo
orumo apsaugos biologijos ir medicinos srityse konvencijos 5 straipsnyje nustatyta,
kad gydantis gydytojas gali pasirinkti gydymo metodą ir operacijos rūšį, tačiau
tik tada, kai yra aiškiai išreikšta paciento valia.
2.
Dėl priežastinio ryšio nustatymo (CK 6.247 straipsnis). Bylą
nagrinėję teismai neteisingai nustatė, kad tarp gydytojos L. G. atliktų veiksmų
ir atsiradusių pacientei padarinių nebuvo priežastinio ryšio. Kasatorės
teigimu, buvo faktinis priežastinis ryšis, nes kasatorės koja buvo amputuota
negavus pacientės sutikimo, po nesėkmingai atliktų rekonstrukcinių kraujagyslių
operacijų. Atsižvelgiant į tai, kad gydytojo civilinę atsakomybę lemia bet
kokia kaltės forma, t. y. bet koks neatidumas, nepakankamas profesinės pareigos
atlikimas (neatlikimas), teismų išvados, jog nebuvo priežastinio ryšio tarp
atsakovo veiksmų bei atsiradusių padarinių, prieštarauja teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principams (CK 6.283, 6.732 straipsniai).
3.
Dėl įrodymų vertinimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai neatsižvelgė į tai, kad gydymo stacionare ligos istorija buvo pildyta
nesilaikant Lietuvos medicinos normos MN74:2000 gydytojas chirurgas (tai
konstatavo ir Valstybinė medicininio audito inspekcija): neįrašyta EKG tyrimo
išvada, 2002 m. liepos 15 d. paskirti laboratoriniai tyrimai tą dieną nebuvo
atlikti, 2002 m. liepos 16-17 d. dienyne jokių įrašų apie konkrečią ieškovės
būklę nėra, 2002 m. liepos 19-21 d. jokių duomenų apie ligonės būklę taip pat
nėra, neaprašyta proksimalinė kraujo srovė, neaprašyta autovenos būklė,
nenurodyta, dėl kokių priežasčių 2002 m. liepos 23 d. atlikta operacija buvo
neefektyvi). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami, kad
byloje nebuvo nustatyta gydytojų aplaidumo faktų, pažeidė teisės normas dėl
įrodymų tyrimo ir įvertinimo. Teismai, remdamiesi tik Vilniaus universiteto Kraujagyslių
chirurgijos klinikos bei Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto
Vilniaus skyriaus ekspertų išvadomis, išsamiai nepatikrino, ar ekspertų
atsakymai į teismo pateiktus klausimus kiekvienu atveju buvo pagrįsti
ekspertizės aktuose aprašytais tyrimais, nesigilino į tikrąją visuotinai
pripažintų medicinos praktikos ir mokslo principų, standartų, metodų esmę,
todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog visi gydytojų veiksmai atitiko visuotinai
pripažintus gydymo metodus, pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio
1 dalį, 185, 218 straipsnius. Kasatorės teigimu sveikatos apsaugos ministro 2000
m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 758 patvirtintuose Kraujagyslių chirurgijos
stacionarinių tretinio lygio vaikų ir suaugusiųjų teikimo specialiuosiuose
reikalavimuose nurodyta, kad esant galūnių arterijų aterosklerozei (TLK - 10
kodas 170.2) prieš rekonstrukcinę operaciją ir prieš pakartotinę rekonstrukcinę
operaciją reikia atlikti angiografiją, cleplerometriją arba dvigubą skenavimą.
Tuo tarpu teismai neįvertino aplinkybės, kad prieš 2002 m. liepos 24 d. ir 2002
m. liepos 25 d. operacijas kasatorei nebuvo atliktas angiografijos,
deplerometrijos ar dvigubo skenavimo tyrimas, o numatytų tyrimų neatlikimas
sudaro prielaidas, kad diagnozės išvada bus paremta nepakankamais duomenimis,
t. y. nebuvo užtikrintas reikiamas sveikatos priežiūrą teikiančios įstaigos ir
jos gydytojų atidumo, rūpestingumo laipsnis. Teismų praktikoje yra išaiškinta,
kad teismas neturi apsiriboti vien ekspertizės akte esančiomis išvadomis, bet
privalo patikrinti, ar ekspertų išvados yra pagrįstos ekspertizės akte
aprašytais tyrimais, ar neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006
m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. Vilniaus
universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-452/2006).
Nagrinėjamoje byloje teismai visiškai nevertino medicinos mokslo literatūros
duomenų, audito inspekcijos išvadų, neteisingai vertino pacientės ligos
istorijos įrašus. Kasatorės teigimu, teismai neįvertino tos aplinkybės, kad
atliktų ekspertizių metu nebuvo tirta, ar atliekant pirmąją rekonstrukcinę
kraujagyslių operaciją pagrįstai buvo pasirinktas kaip kraujagyslės pakaitalas
kraujagyslės protezas, o ne autovenos transplantas; konstatuodami, jog
atsakovas pasirinko optimaliausią gydymo metodą – pirmosios operacijos metu
panaudodamas kraujagyslės protezą, o ne autoveną, nepagrįstai vadovavosi tik
Vilniaus universiteto Kraujagyslių chirurgijos klinikos bei Mykolo Romerio universiteto
Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertų išvadomis, visiškai
nevertino medicinos mokslo literatūros. Pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo
taisykles vieno ar kito bylai reikšmingo fakto egzistavimas ar neegzistavimas
ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms
išvadoms pakanka byloje esančių neprieštaringų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. UAB „Pagirių
komunalininkas“, bylos Nr. 3K-3-129/2005; 1999 m. kovo 17 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus miesto valstybinė
mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999). Dėl to nepateikus ekspertams
amputuotos kojos patalogo-anatominio ištyrimo duomenų, teismai neturėjo
pagrindo konstatuoti, kad kojos amputacija buvo neišvengiama, nes nebuvo
žinoma, dėl kokių priežasčių atliktos operacijos buvo neefektyvios.
4.
Dėl neturtinės žalos dydžio. Pirmosios instancijos
teismas, nustatydamas žalos dydį, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio
2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus,
nesivadovavo įstatymais, reglamentuojančiais neturtinės žalos dydį, pažeidė
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nepagrįstai sumažino
atlygintiną neturtinę žalą iki 10 000 Lt. Kasatorės teigimu, ji dėl trijų
nesėkmingų rekonstrukcinių operacijų, kojos amputacijos patyrė ir tebepatiria
dvasinius išgyvenimus, fizines kančias. Tuo tarpu teismas neatsižvelgė į žalą
padariusio asmens kaltę, kaltės formą, netinkamai įvertino, ar už žalą
atsakingo asmens veiksmai atitiko jų elgesio standarto reikalavimus.
5.
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas,
atmesdamas ieškinį ir priteisdamas iš ieškovės atsakovui 5000 Lt bylinėjimosi
išlaidų už ekspertizę, pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus,
nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Pagal teismų praktiką, remiantis
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bylinėjimosi išlaidų
priteisimas šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, gali būti sumažintas
atsižvelgiant į kitos šalies materialinę padėtį, jos sąžiningumą, ginčo pobūdį
ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.
Č. v. R. Č., bylos Nr. 3K-3-1136/2003). Nagrinėjamoje byloje teismas
neatsižvelgė į tai, kad kasatorei teikiama valstybės garantuojama teisinė
pagalba apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, ieškovės
sveikatos būklė po kojos amputacijos yra sunki, ieškovė yra senyvo amžiaus.
Atsakovas
atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą
apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo,
nenukrypo nuo teismų praktikos, pagrįstai tyrė ir rėmėsi ekspertų išvadomis,
nes būtent ekspertų, kaip specialistų, išvados buvo tinkamai motyvuotos.
Kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo nėra
kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorė buvo tinkamai
supažindinta su jos sveikatos būkle, tai patvirtino jos parašas gydymo
istorijoje; teisės aktuose įtvirtintas tik principas, kad pacientas turi būti
supažindintas ir sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tik jo sutikimu.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neigiamus padarinius
kasatorė patyrė dėl sunkios ligos, o ne dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.
Kasacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų nepagrįsti, nes atitinka
įstatymo reikalavimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl gydymo
įstaigos civilinės atsakomybės
Pacientų
teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad pacientams turi būti suteikta kvalifikuota sveikatos
priežiūra. Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą
medicinos pagalbą ligoniui. Padarius žalą, gydytojui taikoma deliktinė civilinė
atsakomybė; žala, padaryta pacientams gydytojo ar slaugos darbuotojo kaltais
veiksmais, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka (Pacientų teisių ir
žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). CK 6.283 straipsnio
1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip
sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam
asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Pacientas,
pareikšdamas ieškinį medicinos įstaigai dėl jos darbuotojų atliktų neteisėtų
veiksmų (neveikimo), turi įrodyti pareigos teikti kvalifikuotą ir rūpestingą
pagalbą pažeidimą, žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp gydytojo neteisėtų
veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).
Nagrinėjamoje byloje kasatorė ginčijo sveikatos priežiūros įstaigos veiksmus,
gydytojams teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientei; apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad atsakovas įrodė, jog parinko kasatorei
optimaliausią gydymo būdą, kuris dėl kasatorės sveikatos būklės ir kitų
gretutinių ligų buvo neefektyvus, kasatorė teigė, jog dėl netinkamo jos
informavimo apie ligą ir be jos sutikimo atliktų operacijų patyrė neturtinę
žalą.
Teisėjų
kolegija nurodo, kad, sprendžiant klausimą dėl gydymo įstaigos veiksmų
neteisėtumo, susiduriama su profesine civiline atsakomybe. Profesionalui yra
taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai. Taigi profesionalo
veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas,
nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos
taisyklių pažeidimas ir pan. Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą)
sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo (sveikatos priežiūros įstaigos)
pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas,
t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo
laipsnį. Taigi, sprendžiant dėl neteisėtumo, būtina atsakyti į klausimą, ar
tikrai medicinos paslaugos buvo teiktos dedant maksimalias atidumo,
rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Dėl šio tikslo turi būti
remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicinos paslaugų teikimą, bet
ir gydytojų profesinės etikos, medicinos praktikos nuostatomis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m.
lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. S. v. Kauno
Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1140/2001; 2003 m. gruodžio 8
d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. Kauno 2-oji klinikinė
ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1180/2003;
2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O.
R. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, Nr. 3K-3-16/2004; 2005 m.
kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. Vilniaus
universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-206/2005; 2008 m. spalio
14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto
ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-478/2008; 2010 m. vasario 12
d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P., B. P. ir kt. v. VšĮ
Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-3-77/2010; kt.).
Nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ekspertizių išvadomis,
asmens sveikatos istorija, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, nustatė, jog
pacientei nebuvo būtina skubi hospitalizacija, pasirinktas gydymas atitiko
visuotinai pripažintus kraujagyslių ligų chirurgijos gydymo metodus,
pakartotinė operacija pasirinkta pagrįstai, todėl pripažino atsakovo veiksmus
nepažeidusiais įstatymų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 1
dalimi, remiasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstą teismo
sprendimą teisės taikymo aspektu. Dėl to, atsižvelgiant į CK 6.246 straipsnį,
pagal kurį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos
pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba
pažeidus bendro pobūdžio prievolę elgtis atidžiai ir rūpestingai,
konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje nustatyti sveikatos priežiūrą teikusios
gydymo įstaigos gydytojų veiksmai buvo atlikti atsižvelgiant į gydymo
standartus, pacientės gydymo metodas buvo parinktas optimaliausias, o gydytojų
veiksmai, amputuojant kasatorės koją, atitiko Pacientų teisių ir žalos
sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (1996 m. spalio 3 d.
redakcija, Nr. I-1562), nes jie buvo atlikti gelbėjant pacientės gyvybę.
CK
6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame priežastinį ryšį, nustatyta, kad
atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu),
nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų
civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo,
neveikimo) rezultatu. Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto
Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005; 2006 m. spalio
11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. ir kt. v. Lietuvos
Respublika, bylos Nr. 3K-3-518/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio
26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. Daugiabučio
namo savininkų bendrija „Medvėgalis“, bylos Nr. 3K-7-345/2007)
priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima
padalyti į du etapus. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai
sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų (neveikimo),
t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę
neteisėtų veiksmų (neveikimo). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys,
kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto
veiksmo. Tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas,
būtina visapusiškai analizuoti atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes.
Ar yra priežastinis ryšys, sprendžia teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes.
Kasatorė nurodo,
kad žalą ji patyrė dėl netinkamo informavimo apie gydymą, tuo tarpu bylą
nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog žalą kasatorė patyrė
ne todėl, kad buvo neteisėti gydytojų veiksmai, tinkamai neinformuojant
pacientės, bet dėl pačios pacientės sunkios ligos. Teisėjų kolegija nurodo, kad
1996 m. spalio 3 d. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6
straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi sveikatos paslaugų kasatorei teikimo
metu) nustatyta, kad pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos
būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir
prognozę. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs pacientės sveikatos istoriją,
nustatė, kad gydymo stacionare istorijoje buvo kasatorės parašas, kasatorę
gydžiusi gydytoja nurodė, kad gydymo stacionare istorijoje kasatorė pasirašė
hospitalizavimo metu, kitų supažindinimo dokumentų nebuvo, nes nebuvo nustatyta
dokumentų formų. Kadangi 1996 m. spalio 3 d. redakcijoje nurodytame įstatyme nedetalizuota,
kokia forma ir tvarka turėjo būti informuojamas pacientas, o konkretesni ir
aiškesni reikalavimai paciento sutikimo formai buvo išdėstyti tik priėmus
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimus, kurie
įsigaliojo nuo 2010 m. kovo 1 d., tai teisėjų kolegija nurodo, jog, sprendžiant
klausimą dėl tinkamo informavimo ir gydymo įstaigos teisinės atsakomybės, nepakanka
konstatuoti faktą, kad teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti
sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų
reikalavimai, tačiau reikia įvertinti ir aplinkybes, ar tai nulėmė paciento
sveikatos pablogėjimą arba mirtį. Taip pat laikoma, kad yra sveikatos
priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų kaltė, jei nurodyti reikalavimai dėl informavimo
nebuvo pažeisti, bet paciento sveikatos pablogėjimą ar mirtį sukėlė sveikatos
priežiūros paslaugas teikiančių asmenų tyčia arba šie asmenys nebuvo tiek
rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės25 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos v.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, bylos Nr.
3K-3-236/2010). Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė, kad atsakovo
darbuotojai veikė tyčia ar nerūpestingai ir kad būtent gydytojų tyčia ar
neatsargus veikimas lėmė kasatorės kojos amputaciją, nes tai buvo ne netinkamo
kasatorės gydymo, o jos pačios sunkios ligos padarinys. Nors apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad pacientei nebuvo tinkamai suteikta
informacija apie jos sveikatos būklę (juolab kad minėta, jog nebuvo nustatyta
konkrečios formos ir tvarkos, kaip pacientas turėjo būti informuotas apie
sveikatos būklę, o ligos istorijoje buvo pacientės parašas), tačiau, vertinant gydytojų
veiksmų visumą, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje įstatymo reikalavimo
pažeidimai vertintini labiau kaip formalūs, nekeičiantys pasirinkto
gydymo metodo padarinių, t. y. nors pacientė nebuvo
tinkamai informuota apie sveikatos būklę, tačiau, gelbstint jos gyvybę, buvo
pasirinktas geriausias ligos gydymo metodas. Vadinasi, nėra pagrindo vertinti
gydytojo kaltę kaip didelį neatsargumą. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta
pakankamai faktinių aplinkybių, kurios leidžia daryti išvadą, jog gydytojų parinktas gydymo metodas buvo optimalus ir
labiausiai atitiko gydymo būdą, tačiau dėl pačios kasatorės sveikatos būklės
jis tiesiog buvo neefektyvus. Atsižvelgus į apeliacinės instancijos teismo,
remiantis ekspertizių išvadomis, nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad
gydytojų parinktas gydymo procesas buvo adekvatus pacientės ligos būklei, o
gydytojų kaltė, minėta, pasireiškė labiau formaliais įstatymo pažeidimais.
Dėl įrodymų
įvertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo
Ieškovė
kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų
vertinimo taisykles, nepakankamai ištyrė bylos aplinkybes, rėmėsi tik ekspertizių
išvadomis, todėl nepagrįstai nenustatė gydymo įstaigos kaltės. Įrodinėjimo tikslas
– tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir
įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja
arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis); CPK
185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie
įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas
išimtis. Teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo
įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, turi
įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba
neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas, turi
vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal
vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą
ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų
vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui
išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį
savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų
vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių
aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl
tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių
buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti atitinkamą faktą
buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V.
v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos
Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v.
UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo
19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“
ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos
Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos
Nr. 3K-3-156/2009; kt.).
Nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino tiek šalių ir trečiųjų
asmenų paaiškinimus, tiek rašytinius įrodymus, ekspertų išvadas, t. y.
nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, įvertino
ir pasisakė dėl visų esminių byloje esančių duomenų. Siekiant visapusiškai ir
išsamiai išsiaiškinti ir nustatyti, ar pacientei buvo suteikta tinkama
sveikatos priežiūra, nagrinėjamoje byloje buvo paskirtos trys ekspertizės,
ekspertams buvo pateikti klausimai, susiję su asmens sveikatos istorija, ir
ekspertai, vertindami juos, pateikė atitinkamas išvadas. Bylose, kuriose yra
nagrinėjami gydytojų profesinės atsakomybės klausimai, teismo medicinos
ekspertizės išvada yra reikšmingas įrodymas specialiųjų žinių reikalaujančiais
klausimais. Ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų
pagrindu padarytos išvados ir pateikti pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus
klausimus (CPK 216 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje nurodyta, kad eksperto
išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje
esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis), tačiau teismas įvertina ekspertų
išvadą, atsižvelgdamas į jos teiginių ryšį su kitais įrodymais; teismas privalo
patikrinti, ar ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti
ekspertizės akte aprašytais tyrimais, t. y. neturi apsiriboti vien ekspertizės
akte esančiomis išvadomis, bet privalo vertinti ir tiriamojoje akto dalyje
nurodytas aplinkybes ir patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje
esantiems įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.
A. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-452/2006).
Nagrinėjamoje byloje
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai kartu su kitais įrodymais vertino visas
tris ekspertizės išvadas, iš kurių dviejose (Vilniaus universiteto Kraujagyslių
chirurgijos klinikos ir Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto
Vilniaus skyriaus) nurodyta, jog skubi ieškovės hospitalizacija nebuvo būtina,
pasirinktas pacientės gydymo būdas atitiko visuotinai pripažintus kraujagyslių
ligų chirurgijos gydymo metodus, pakartotinė operacija pasirinkta teisingai ir
joks medikamentinis gydymas nebūtų išsaugojęs ieškovės dešinės kojos. Teisėjų
kolegija remiasi teismų nustatytomis aplinkybėmis ir tik patikrina, ar teismai,
vertindami įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų, todėl nurodo, kad,
atsižvelgiant į teismų praktiką, pagal kurią įrodymų pakankamumo klausimas turi
būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos
aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K.
v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.),
apeliacinės instancijos teismo išvados dėl gydymo įstaigos atsakomybės nebuvimo
padarytos nepažeidžiant CPK 176, 185 straipsnių. Be to, teisėjų kolegija
pažymi, kad gydytojo kaltė dėl žalos pacientui padarymo yra tyčia arba
neatsargumas. Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė ieškovę gydžiusios
gydytojos kalto tyčinio elgesio, o aplinkybė, kad nors ir nebuvo atlikti visi formalūs
įstatymo reikalavimai dėl pacientės informavimo, tačiau buvo pasirinktas optimaliausias
ieškovės gydymo metodas, nesudaro pagrindo vertinti gydytojo kaltę kaip didelį
neatsargumą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo pažeistos įrodymų
vertinimo taisyklės, ekspertizės išvados buvo įvertintos kartu su kitais byloje
esančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl gydymo įstaigos
atsakomybės padarytos nepažeidžiant CPK 176, 185 straipsnių, nenukrypstant
nuo teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, nes įrodymų pakankamumo klausimas
turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos
aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K.
v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.).
Dėl
neturtinės žalos dydžio
Bendrasis
kasacijos principas teigia, kad kasacinio apskundimo objektas yra apeliacinės
instancijos teismo sprendimas ar nutartis, kuri pažeidžia kasatoriaus
teises ar interesus (CPK 340 straipsnis), t. y. pagal
CPK 340 straipsnio 1 dalį kasacine tvarka gali būti apskųsti ir peržiūrėti tik
apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai, tačiau sistemiškai
aiškinant ir kitas CPK XVII skyriaus nuostatas darytina išvada, kad kasacijos
objektas yra ne tik apeliacinės instancijos teismo, bet ir pirmosios
instancijos teismo sprendimai bei nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Docpartner“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-415/2007). Kai
kasacinis skundas paduodamas byloje, kurioje abiejų instancijų teismų
procesiniai sprendimai dėl ginčo išsprendimo iš esmės yra vienodi, tai
nepriklausomai nuo to, ar pats kasatorius kasaciniu skundu prašo peržiūrėti abu
teismų procesinius sprendimus, kasacijos objektas yra tiek apeliacinės, tiek ir
pirmosios instancijų teismų procesiniai sprendimai. Nagrinėjamoje byloje teismų
priimti sprendimai yra skirtingi, kasatorė skunde ginčija ne tik visą
apeliacinės instancijos teismo sprendimą, bet ir pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalį dėl neturtinės žalos dydžio, atitinkamai nurodo jo peržiūrėjimo
kasacine tvarka pagrindą. Taigi šioje byloje kasacijos objektas yra apeliacinės
instancijos teismo sprendimas ir apeliacine tvarka peržiūrėta pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje pasisakyta dėl ieškovės reikalavimo
priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės
instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir konstatavusi, kad nebuvo pagrindo
taikyti atsakovui civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas,
pripažino teisėtu apeliacinės instancijos teismo sprendimą (tiek ir dėl
neturtinės žalos), todėl nurodo, jog nėra pagrindo peržiūrėti pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalies dėl neturtinės žalos dydžio, nes šis klausimas
išspręstas apeliacinės instancijos teismo sprendime.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasatorė nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos 5000 Lt išlaidų
už ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už pirmąją ekspertizę
sumokėjo ieškovė, už antrąją – atsakovas (5000 Lt). Apeliacinės instancijos
teismui atmetus ieškinį, pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ieškovė turi sumokėti
atsakovui šio turėtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 1
dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas
bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši šalis ir
būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismų
praktikoje nurodyta, kad patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas šaliai,
kurios naudai yra priimtas sprendimas,
gali būti sumažintas atsižvelgiant į kitos šalies materialinę padėtį, jos
sąžiningumą, ginčo pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes; tokia išvada darytina vadovaujantis CK
1.5
straipsnio 4 dalyje bei CPK
3 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principu, siekiant apsaugoti
sąžiningų asmenų, kurių materialinė padėtis yra sunki, teisę į visavertę
teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Č. v.
R. Č., bylos Nr. 3K-3-1136/2003; 2010 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje D. M. v. VšĮ Marijampolės pirminės sveikatos
priežiūros centras, bylos Nr. 3K-3-158/2010). Iš byloje esančių duomenų
matyti, kad ieškovė yra senyvo amžiaus, nedarbinga, jai reikalinga slauga, ji
yra pirmos grupės invalidė, byloje jai buvo skirta antrinė teisinė pagalba,
todėl laikytina, kad jos materialinė padėtis yra sunki ir atsakovo naudai visų
jo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas sukeltų ieškovei tikrai sunkius padarinius.
Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokioms aplinkybėms, atsakovo
turėtos išlaidos ekspertizei atlikti nepriteistinos iš ieškovės ir dėl šios
dalies naikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1
dalies 1, 3 punktais ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d.
sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys atsakovui, palikti nepakeistą.
Panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
balandžio 13 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės G. P. priteista
atsakovui Kauno medicinos universiteto klinikoms 5000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Gražina Davidonienė
Česlovas
Jokūbauskas