Administracinė byla Nr. eA-4335-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04081-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1.; 9.2.; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

              teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. V. (V. V.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-163 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad studijavo Menų akademijoje televizijos režisūrą, tačiau po trijų kursų buvo išmestas iš studijų ir atvykęs į Lietuvos Respubliką pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nes jautėsi persekiojamas. Dėl persekiojimo kreipėsi į Baltarusijos Respublikos Valstybės saugumo komitetą, tačiau po kreipimosi buvo prievarta sulaikytas ir apžiūrai uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Persekiojimas pasireiškia tuo, jog automobiliai jam signalizuoja, žmonės daro poveikį triukšmu, neleidžia jam miegoti, riboja jo asmeninę laisvę, t. y. skaito jo mintis pagal judesius ir veido išraišką, taigi yra pagrįsta baimė grįžus į kilmės valstybę būti priverstinai hospitalizuotam.
3. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai vertino, kad priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje nebuvo diskriminuojantis arba neproporcingas. Atsakovo atliktas tyrimas buvo paviršutiniškas ir jo metu neįvertintos visos aplinkybės.
4. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas taip pat nepagrįstai nesuteikė jam papildomos apsaugos, nes turėjo pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia pavojus būti priverstinai paguldytam į psichiatrijos ligoninę, taip apribojant jo laisvę, o tai, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu, turėjo būti pakankamas pagrindas dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.
5. Pareiškėjas teigė, kad išsiuntus jį atgal į Baltarusijos Respubliką, būtų pažeistos jo pagrindinės teisės ir laisvės, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
6. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad pagal pirminę apklausą pareiškėjas teigė, kad iš Baltarusijos Respublikos išvyko, nes visur girdėjo triukšmą, kuris, pasak pareiškėjo, yra grėsmė prieš jį, taip pat visuomenė gali matyti/girdėti jo mintis. Apklausos metu pareiškėjas taip pat prisipažino, kad jam buvo nustatyta šizofrenija ir keletą kartų buvo priverstinai hospitalizuotas.
9. Atsakovas teigė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo prielaidos dėl persekiojimo yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, todėl aplinkybės dėl tariamo persekiojimo atmestinos. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos sąlygų, nes kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta jokie tarptautiniai ar vidaus ginkluoti konfliktai.
10. Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog dėl persekiojimo bijo grįžti į Baltarusijos Respubliką. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog automobiliai jam signalizuoja, žmonės daro poveikį triukšmu, neleidžia jam miegoti, riboja jo asmeninę laisvę, t. y. skaito jo mintis pagal judesius ir veido išraišką, taigi yra pagrįsta baimė grįžus į kilmės valstybę būti priverstinai hospitalizuotam. Pareiškėjas apklausos metu taip pat paaiškino, kad dėl persekiojimo kreipėsi į Baltarusijos Respublikos Valstybės saugumo komitetą, tačiau po kreipimosi buvo prievarta sulaikytas ir apžiūrai uždarytas į psichiatrinę ligoninę, kurioje jam buvo nustatyta šizofrenija. Pareiškėjas kaip vieną iš grėsmių taip pat laiko vizitą pas psichiatrą.
13. Teismas nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatos.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas suteikti pabėgėlio statusą grindžiamas pareiškėjo įsitikinimu, jog jis yra persekiojamas visuomenės. Pareiškėjo teigimu, persekiojimą patvirtina nuolatinis triukšmas, automobilių signalizavimas, visuomenės gebėjimas skaityti jo mintis pagal judesius ir veido išraiškas, tačiau teismas su pareiškėjo teiginiais dėl galimo persekiojimo nesutiko. Pareiškėjas nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų realų persekiojimo faktą ar aiškiai identifikuotų jį persekiojančius asmenis. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o pareiškėjo buvimas psichiatrijos ligoninėje buvo susijęs su diagnozuota šizofrenijos liga, o ne dėl kitų aplinkybių, kurios nepagrįstai diskriminuotų pareiškėją kaip asmenį.
15. Teismas atkreipė dėmesį, kad priimant skundžiamą sprendimą Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į Užsienio registracijos centro psichologės 2017 m. birželio 2 d. išvadą Nr. IPSĮ-21(RN), kurioje nurodoma, jog pareiškėjas praranda racionalų ryšį su realybe, mąsto nenuosekliai, iškreiptai vertina aplinką ir įvykius. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo juntamas persekiojimas yra susijęs su jo paties subjektyviu įsitikinimu, todėl atsakovas, nenustatęs privalomų sąlygų buvimo pabėgėlių statusui suteikti, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka reikalavimų dėl papildomos apsaugos suteikimo. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog jam grįžus į Baltarusijos Respubliką jis bus kankinamas ar kitaip žiauriai su juo bus elgiamasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie pagrįstų, jog pareiškėjui gali grėsti mirtis ar kitoks pavojus jo gyvybei, ar gali būti pažemintas pareiškėjo orumas, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti papildomą apsaugą pareiškėjui.
17. Teismas darė išvadą, jog nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo persekiojimo realumą ar grėsmę būti žiauriai kankinamam, o tikimybė būti sulaikytam ir išsiųstam į psichiatrijos ligoninę yra susijusi su pareiškėjui diagnozuota liga, o ne kitomis aplinkybėmis, kurios nepagrįstai diskriminuotų pareiškėją. Atsižvelgus į tai, jog nėra duomenų, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę kiltų grėsmė jo gyvybei ar jis būtų žiauriai kankinamas ar kitaip būtų pažeidžiamas jo orumas, nėra pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 87 straipsnio 1 dalies 1, 2, ir 3 punktuose nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui ar papildomai apsaugai suteikti.

III.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Nesutikimą su teismo sprendimu pareiškėjas iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais.
19. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl teismas, nagrinėdamas bylą ir matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, kas galimai sąlygojo nepagrįsto atsakovo sprendimo priėmimą, privalėjo panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo.
20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimą su apeliaciniu skundu atsakovas iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. (15/6-8)12PR-163, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad sąlygų, kurioms esant suteikiamas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga, nėra. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino, jog atsakovas tyrimą dėl jo baimės būti persekiojamam atliko formaliai, kadangi, nesant priežasčių jo priverstiniam hospitalizavimui, jis laikytinas diskriminuojančiu.   
23. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
24. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažįstamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
25. Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
26. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
27. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teigia, kad prieglobstis jam turi būti suteiktas dėl kilmės šalyje patiriamo aplinkinių persekiojimo, į kurį nereaguoja teisėsaugos institucijos, bei baime būti priverstinai hospitalizuotam. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, pritaria pirmosios instancijos išvadoms, jog byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad pareiškėjas, kuriam, dėl diagnozuoto psichikos sveikatos sutrikimo, adekvačiai vertinti aplinką yra sudėtinga, Įstatymo 86 straipsnio nuostatų prasme yra persekiojamas kilmės šalyje ar čia su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Atsakovas, kaip matyti iš Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. išvados Nr. (15/6-8)13PR-163RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, įvertino duomenis, susijusius pareiškėjo kilmės šalyje taikomomis medicininio pobūdžio priemonėmis asmenims, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų, kurios savaime nėra neproporcingos ar diskriminuojančios. Šiuo aspektu tik pažymėtina, jog atsakovo Prieglobsčio skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. išvadoje Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatos, susijusios su priverčiamųjų medicinos priemonių taikymu, cituojamos netinkamai, kadangi nėra nurodoma, kad tokios priemonės teismo gali būti taikomos ne visiems asmenims, kuriems nustatyti psichikos sutrikimai (ligos), bet tik tiems, kurie padarė veikas, už kurias numatyta baudžiamojo atsakomybė.                      
29. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.