Civilinė byla Nr. 3K-3-293/2013
Proceso Nr. 2-21-3-02690-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės DNB banko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. L. ieškinį atsakovams V. T. (V. T.), akcinei bendrovei DNB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia atsakovų V. T. ir AB DNB banko 2007 m. liepos 27 d. sudarytą laidavimo sutartį Nr. 2232 nuo jos sudarymo dienos, priteisti ieškovei iš atsakovo V. T. bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ir atsakovas V. T. 2006 m. gruodžio 14 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovui 100 000 Lt. Šalys susitarė, kad atsakovas V. T. paskolą grąžins iki 2011 m. spalio 31 d. Suėjus paskolos grąžinimo terminui ir ieškovei pareikalavus grąžinti paskolą, atsakovas nurodė, kad paskolos grąžinti negali, nes visas jo turtas yra areštuotas pagal atsakovo AB DNB banko ieškinį dėl skolos priteisimo pagal 2007 m. liepos 27 d. laidavimo sutartį. Ieškovės nuomone, atsakovų V. T. ir AB DNB banko sudaryta laidavimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes: pirma, laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo reikalavimo teisę atsakovui; antra, laidavimo sutartis pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės, teises (paskolos sutartimi ieškovė ir atsakovas susitarė, kad atsakovas V. T. be ieškovės išankstinio sutikimo nelaiduos, negarantuos už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą, taip pat jokiais būdais neprisiims įsipareigojimų atsiskaityti už trečiųjų asmenų prievoles, todėl, sudarydamas laidavimo sutartį, atitinkamai sumažino savo galimybes grąžinti pasiskolintus pinigus); trečia, apie laidavimo sutartį ieškovė faktiškai sužinojo tik suėjus paskolos grąžinimo terminui, t. y. po 2011 m. spalio 31 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties termino ieškovė nepraleido; ketvirta, atsakovas V. T. sudaryti laidavimo sutarties neprivalėjo; penkta, atsakovas V. T. buvo nesąžiningas, nes sudarė su AB DNB banku laidavimo sutartį žinodamas, kad pažeidžia su ieškove sudarytą paskolos sutartį; šešta, atsakovas laidavo neatlygintinai, todėl laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, neatsižvelgiant į AB DNB banko sąžiningumą. Egzistuojant visoms CK 6.66 straipsnyje įvardytoms sąlygoms, atsakovų sudaryta laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia.
II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Spręsdamas, ar egzistuoja visos būtinos sąlygos pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, teismas nustatė, kad: pirma, ginčijamas laidavimo sandoris buvo sudarytas po paskolos sutarties sudarymo, todėl teismas pripažino, jog ieškovė, kaip kreditorė, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo; antra, atsakovas V. T. sudarydamas tiek 2006 m. gruodžio 14 d. paskolos sutartį, tiek 2007 m. liepos 27 d. – laidavimo sutartį, turėjo pakankamai turto (tai patvirtina byloje esantys VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai), todėl, sudarius laidavimo sutartį, jis netapo nemokus, jo turtas dėl laidavimo sutarties sudarymo fakto nesumažėjo ir dėl to ieškovė neprarado galimybės patenkinti savo reikalavimą; atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, jog actio Pauliana sąlyga, kad laidavimo sutartis pažeidė ieškovės teises, neįrodyta; trečia, kadangi jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė galėjo žinoti apie laidavimo sutarties sudarymą, byloje nėra, tai teismas padarė išvadą, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas; ketvirta, atsakovas V. T. ginčijamos laidavimo sutarties sudaryti neprivalėjo; penkta, atsakovas V. T., žinodamas 2006 m. gruodžio 14 d. paskolos sutarties 2.7.1 sąlygą nelaiduoti, negarantuoti už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą, sudarė laidavimo sutartį, apie kurią nepranešė ieškovei, todėl ieškovės atžvilgiu buvo nesąžiningas; šešta, atsakovas AB DNB bankas negalėjo žinoti apie atsakovo V. T. sudarytą paskolos sutartį, nes jis banko apie tai neinformavo; teismas, nustatęs, kad AB DNB bankas išnaudojo visus jam prieinamus ir įmanomus būdus pasidomėti atsakovo turtine padėtimi ir įsipareigojimais (jokių oficialių ir viešų duomenų apie atsakovo V. T. skolą nebuvo, bankas pasidomėjo laiduotojo turtine padėtimi ir nustatė, kad laidavimo sutarties sudarymo metu V. T. turėjo pakankamai nekilnojamojo turto), ieškovei nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių AB DNB banko nesąžiningą elgesį, sudarant laidavimo sutartį, pripažino, jog actio Pauliana sąlyga – banko nesąžiningumas – neįrodyta; septinta, jokių duomenų apie tai, kad ieškovės reikalavimas būtų nukreiptas į kokį nors turtą, byloje nėra, todėl teismas sprendė, jog ieškovė neįvykdė dar vienos actio Pauliana sąlygos, pagal kurią kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nustatęs, kad byloje nėra visų būtinų sąlygų, kurioms esant, būtų galimas actio Pauliana instituto taikymas, teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 11 d. sprendimu Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkino visiškai, priteisė iš atsakovo AB DNB banko bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnį, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 177, 178, 185 straipsniai), nes teismo sprendimo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
Teisėjų kolegija nepasisakė dėl teisingų ir pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriose teismas pripažino įrodytomis actio Pauliana taikymo sąlygas: kad ieškovė, kaip kreditorė, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo; kad vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti nepraleistas; kad atsakovas V. T. ginčijamos laidavimo sutarties sudaryti neprivalėjo; kad atsakovas V. T., sudarydamas laidavimo sutartį, buvo nesąžiningas, nes dėl šių aplinkybių byloje ginčo nekilo.
Kadangi nagrinėjamoje byloje keliama actio Pauliana taikymo sąlygų problema – klausimas dėl ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo, t. y. jos teisių pažeidimo fakto nustatymo, kitos sandorio šalies – AB DNB banko nesąžiningumo konstatavimo būtinumo, ieškovės siekio taikyti restituciją nebuvimo, tai teisėjų kolegija pasisakė dėl šių aplinkybių vertinimo.
Dėl ieškovės teisių pažeidimo atsakovui sudarius laidavimo sandorį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas visiškas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas V. T., prisiimdamas finansinius įsipareigojimus po paskolos sutarties sudarymo, taip pažeidęs paskolos sutarties sąlygas, neginčijamai pažeidė ieškovės turtines teises ir įstatymo saugomus interesus. Byloje yra duomenų, kad Kauno apygardos teismas patenkino AB DNB banko ieškinį, kuriuo iš V. T. kaip laiduotojo pagal ginčijamą laidavimo sutartį yra priteista 202 549,10 euro negrąžinto kredito. Dėl to prievolių grąžinti paskolą ir sumokėti pagal laidavimo sutartį priteistą sumą priverstinio vykdymo proceso metu ieškovės reikalavimas grąžinti suteiktą paskolą atsakovui V. T. bus tenkinamas kartu su atsakovo AB DNB banko reikalavimu atsakovui V. T. sumokėti skolos sumą pagal suteiktą laidavimą, taigi ieškovės turtinių teisių pažeidimas nagrinėjamu atveju yra akivaizdus ir ieškovės įrodytas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog, sudaręs ginčijamą laidavimo sutartį, atsakovas sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas ieškovės reikalavimo išieškojimas, kiekį, taip sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai ieškovei nebus tinkamai įvykdyti. Byloje nustatyta ir tai pripažino pats atsakovas V. T., kad, suėjus paskolos grąžinimo terminui, jis turto neturi ir su ieškove pagal paskolos sutartį atsiskaityti negali.
Dėl atsakovų nesąžiningumo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovų V. T. ir AB DNB banko sudaryta laidavimo sutartis yra neatlygintinė, todėl ieškovė atsakovo AB DNB banko nesąžiningumo įrodinėti neprivalėjo (CPK 178 straipsnis, CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys).
Dėl ieškovės pažeistų interesų gynimo būdo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Kauno rajono apylinkės teismas klaidingai nustatė papildomą sąlygą actio Pauliana institutui taikyti – prievolę ieškovei nukreipti reikalavimą į atsakovo perleistą ginčijamu sandoriu turtą. Kreditoriaus reikalavimo nukreipimas į turtą yra ne sąlyga actio Pauliana institutui taikyti, o actio Pauliana instituto taikymo padarinys. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas taikyti restituciją pagal ginčijamą sandorį ar išieškoti iš atsakovo turtą nėra būtinas, nes, ginčijant sandorį actio Pauliana pagrindu, kreditoriaus teisėti interesai gali būti patenkinti ir nenukreipus išieškojimo į konkretų skolininko turtą. Jei skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus teises, prisiima papildomų įsipareigojimų tretiesiems asmenims, taip didindamas savo įsiskolinimą, įkeičia savo turtą už trečiųjų asmenų prievoles, nustato turtui servitutą ar uzufruktą ar kitaip suvaržo turtą, į kurį teisinį suinteresuotumą turi kreditorius, tokiais atvejais, pritaikius actio Pauliana institutą, kreditoriaus teisės bus apgintos vien pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais, tai atkuriant ar padidinant skolininko mokumą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012 m. spalio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimą, priteisti iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas, išspręsti sprendimo vykdymo atgręžimo klausimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CK 6.66 straipsnio 2 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, Kauno apygardos teismo pozicija, kad laidavimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, todėl banko nesąžiningumas šioje byloje neturi būti nustatinėjimas, prieštarauja prievolių užtikrinimo priemonių esmei, actio Pauliana instituto paskirčiai bei neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Neatlygintinis sandoris CK 6.66 straipsnio 2 dalies prasme yra toks sandoris, kai kita ginčijamo sandorio šalis neprisiima jokių įsipareigojimų mainais į ginčijamo sandorio sudarymą (pvz., dovanojimo sutartis). Dėl laidavimo sutarties sudarymo bankas suteikė atsakovo įmonei UAB „Muzikos ekspreso servisas“ kreditą. Taigi dėl laidavimo sutarties sudarymo naudos gavo ne tik UAB „Muzikos ekspreso servisas“, bet ir atsakovas, nes dėl laidavimo sutarties sudarymo suteiktas kreditas sudarė galimybes plėtoti UAB „Muzikos ekspreso servisas“ veiklą ir taip didinti atsakovo pajamas.
Sprendime dėstomas argumentas, kad ginčijant laidavimo sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu banko nesąžiningumas neturi teisinės reikšmės, nes bankas neatlygintinai priima laiduotojo garantiją, yra ydingas ir sumenkina laidavimo institutą bei iškraipo laidavimo paskirtį. Prievolė, kuri yra užtikrinama laidavimu (kredito suteikimas), yra atlygintinė, o kreditorius įgyja reikalavimo teisę į laiduotoją tik tokia apimtimi, kiek pats įvykdo prisiimtą prievolę (suteikia kreditą). Kreditorius ne tik neįgyja jokių teisių neatlygintinai, bet ir laidavimą reglamentuojančios teisės normos net neleidžia susidaryti tokiai situacijai. Laidavimo sandorį pripažįstant negaliojančiu, nepaisant kreditoriaus sąžiningumo, sudaromos prielaidos skolininkui piktnaudžiauti tokiomis nuostatomis, o kreditorius negali būti tikras, kad galės pasinaudoti šiuo prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu.
Kasatorius pažymėjo, kad ginčijamas laidavimo sandoris turi būti vertinamas tik kaip išvestinis (prievolės užtikrinimo) sandoris ir tik kitų sandorių kontekste. Bankas reikalavimo teisę į atsakovo turtą įgijo kreditavimo sutarties pagrindu, t. y. suteikęs paskolą kredito gavėjui. Dėl to banko atžvilgiu ginčijamas laidavimo sandoris negali būti vertinamas kaip neatlygintinis. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad už atsakovo kaip laiduotojo pagal laidavimo sutartį suteikiamą „garantiją“ turėtų mokėti bankas. Skolininkas su trečiuoju asmeniu susitaria, ar trečiasis asmuo prievolių užtikrinimo priemonę suteiks atlygintinai ar ne. Šiame skolininko ir prievolės užtikrinimo priemonės davėjo santykyje bankas nedalyvauja ir negali žinoti, ar skolininkas su trečiuoju asmeniu susitarė dėl atlygio už prievolių užtikrinimo priemonės suteikimą. Taigi vertinti laidavimo sandorio atlygintinumą CK 6.66 straipsnio 2 dalies prasme pagal tai, ar bankas sumokėjo laiduotojui už laidavimo sutarties sudarymą, yra iš esmės klaidinga.
Kasatoriaus teigimu, teismų praktika dėl laidavimo sandorio ginčijimo CK 6.66 straipsnio pagrindu nėra susiformavusi, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad laidavimas yra viena iš prievolių užtikrinimo priemonių, šioje byloje gali būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl svetimo daikto hipotekos sandorio ginčijimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes svetimo daikto hipoteka taip pat yra viena iš prievolių užtikrinimo priemonių, kurią suteikia kreditoriui ne skolininkas, o trečioji šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bajorkiemis“ v. AB DNB bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-546/2012).
Ieškovė neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad bankas, sudarydamas laidavimo sutartį, elgėsi sąžiningai, t. y. kad išnaudojo visus jam prieinamus ir įmanomus būdus pasidomėti atsakovo turtine padėtimi ir įsipareigojimais ir kad neturėjo galimybės sužinoti apie sudarytą paskolos sutartį, apie kurią atsakovas banko neinformavo. Apeliacinės instancijos teismas sprendime tokios pirmosios instancijos teismo išvados taip pat nepaneigė. Taigi, byloje nenustačius banko nesąžiningumo, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos.
Kasatorius pažymėjo, kad, pripažinus laidavimo sutartį negaliojančia, būtų paneigta laidavimo instituto esmė, o bankai ir kiti kreditoriai nebūtų tikri, ar skolininkui pažeidus prievoles jie tikrai galės nukreipti reikalavimą į laiduotoją, t. y. laidavimas kaip prievolių užtikrinimo priemonė netektų prasmės – kreditorius niekada nežinos, ar skolininkas nėra sudaręs kitų paskolos sutarčių, kurios nėra viešai registruojamos, o kreditoriui pradėjus skolos išieškojimo iš laiduotojo turto procesą laiduotojui tereikėtų susirasti patikimą asmenį, su kuriuo susitartų dėl formalaus ieškinio pareiškimo.
2. Dėl CK 6.66 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, prieš atliekant kreditoriaus interesų pažeidimo teisinį vertinimą būtina aiškiai apibrėžti momentą (datą), kada toks vertinimas atliekamas. Tam, kad ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, jog actio Pauliana sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Apeliacinės instancijos teismas vertino ieškovės interesų pažeidimą ieškinio pareiškimo, o ne laidavimo sutarties sudarymo dieną, tai neatitinka minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorius pažymėjo, kad atotrūkis laiko atžvilgiu tarp laidavimo sutarties sudarymo ir ieškovės ieškinio sudaro daugiau kaip ketverius metus (laidavimo sutartis sudaryta 2007 m. liepos 27 d., o ieškovė ieškinį pareiškė tik 2011 m. lapkričio mėnesį). Akivaizdu, kad per ketverius metus asmens turtinė padėtis gali pasikeisti iš esmės. Taigi būtų nesąžininga ir nepagrįsta vertinti ieškovės interesų galimą pažeidimą ne pagal aplinkybes, buvusias laidavimo sutarties sudarymo dieną, o pagal aplinkybes, egzistuojančias praėjus daugiau kaip ketveriems metams po ginčo sandorio sudarymo.
Pareigą įrodyti, kad laidavimo sutartis pažeidė ieškovės interesus būtent laidavimo sutarties sudarymo metu, turėjo ieškovė, tačiau ji tokių įrodymų neteikė ir tokių aplinkybių neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).
Kasatorius pažymėjo, kad atsakovas laidavimo sutartimi nesumažino savo turto sudėties, o laidavimo sutarties sudarymo metu iki paskolos pagal paskolos sutartį grąžinimo buvo likę dar ketveri metai. Šiuo atveju negalima teigti, kad atsakovas 2007 m. sudarė laidavimo sutartį vien tik tam, kad po ketverių metų išvengtų paskolos sutarties vykdymo, juolab kad laidavimo sutarties sudarymo metu paskolos grąžinimo terminas pagal paskolos sutartį turėjo sueiti anksčiau (2011 m. spalio 31 d.) nei kredito grąžinimo terminas pagal kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-481, pagal kurią UAB „Muzikos ekspreso servisas“ suteikto kredito grąžinimo terminas turėjo sueiti 2012 m. rugpjūčio 31 d., be to, laidavimo sutarties sudarymas nereiškė, kad bankas iš karto įgijo vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovą, priešingai, bankas tokią teisę įgijo tik daug vėliau, kai UAB „Muzikos ekspreso servisas“ pradėjo pažeidinėti savo prievoles (bankas dėl skolos iš atsakovo priteisimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi 2011 m. balandžio 20 d.).
Kasatorius taip pat pažymėjo, kad laidavimo sutarties 2.7.1 punkto pažeidimas įrodo ne ieškovės interesų pažeidimą, o tik atsakovo nesąžiningumą.
Kasatoriaus teigimu, ieškovė ieškiniu siekia tik laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o ne savo tariamai pažeistų interesų gynimo. Sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Jeigu byloje nustatoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas (2008 m. liepos 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga; Teismų praktika 29).
Šioje byloje kyla klausimas, ar kreditorius po skolininko prievolės įvykdymo termino suėjimo gali ginčyti skolininko sudarytą sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, kartu nesiekdamas atitinkamos skolos priteisimo iš skolininko. Toks kreditoriaus elgesys neatitinka actio Pauliana tikslų bei pažeidžia trečiųjų sąžiningų asmenų teises. Tokia kreditoriaus pasirinkta bylinėjimosi strategija iš esmės yra ydinga ir užkerta galimybę pasiekti actio Pauliana tikslų bei pažeidžia trečiųjų asmenų interesus, nes: pirma, neaiškus galutinis kreditoriaus reikalavimo dydis ir ar reikalavimas tebeegzistuoja; antra, neaišku, kada kreditorius kreipsis ir ar iš viso kreipsis į teismą dėl skolos priteisimo. Kasatoriaus teigimu, aplinkybės, kad ieškovė ilgą laiką nesiekia prisiteisti skolos iš atsakovo, iki šiol neginčija atsakovo 2009–2010 m. sudarytų turto perleidimo sandorių bei paskolos sutarčių, įrodo, kad ieškovės tikslas šioje byloje yra ne apginti savo tariamai pažeistus interesus, o tik pasiekti laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip padedant atsakovui išvengti prievolių bankui įvykdymo.
Kasatorius pažymėjo, kad ieškovės elgesys neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų, be teisinio pagrindo pažeidžia sąžiningo banko interesus bei prieštarauja ieškovės subjektinės teisės ir actio Pauliana instituto paskirčiai, o tai, vadovaujantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį.
Kasatorius pažymėjo, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme pripažino, jog paskolos sutarties sudarymo metu ji žinojo, kad atsakovas turi nekilnojamojo turto. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarties įvykdymas nebuvo užtikrintas jokiomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, o kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ir atsakovas kartu nebegyvena nuo 2010 m., ieškovė, elgdamasi kaip atidi ir rūpestinga kreditorė, turėjo pareigą domėtis atsakovo turtine padėtimi bei atsakovo sudaromais sandoriais, juolab kad nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai yra registruojami viešame registre. Taigi ieškovės interesus pažeidė ne laidavimo sutarties sudarymas, o jos pačios neveikimas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl laidavimo sutarties kvalifikavimo kaip atlygintinės sutarties ir atsakovo sąžiningumo. Iš Civiliniame kodekse pateiktos laidavimo sutarties apibrėžties matyti, kad laidavimas gali būti tiek neatlygintinis, tiek atlygintinis. Remiantis suformuota teismų praktika, reikia įvertinti, ar kasatorius turėjo kokių nors turtinių prievolių skolininkui V. T.. Tai, kad bankas turėjo prievolių kitiems asmenims (kredito gavėjui), nereiškia, kad dėl to naudos turėjo ir laiduotojas.
2. Dėl CK 6.66 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Ieškovės teigimu, kasatorius nepagrįstai kreditoriaus teisių pažeidimą sieja tik su turto perleidimu, nes kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas visiškas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Iš V. T. kaip laiduotojo pagal ginčijamą laidavimo sutartį yra priteista 202 549,10 euro negrąžinto kredito. Dėl to prievolių grąžinti paskolą ir sumokėti pagal laidavimo sutartį priteistą sumą priverstinio vykdymo proceso metu ieškovės reikalavimas grąžinti suteiktą paskolą atsakovui V. T. bus tenkinamas kartu su atsakovo AB DNB banko reikalavimu pagal laidavimą, todėl ieškovės turtinių teisių pažeidimas nagrinėjamu atveju yra akivaizdus ir ieškovės įrodytas.
Ieškovės teigimu, atsakovas (o ne ieškovė), nesutikdamas, kad atitinkama laidavimo sutartimi buvo pažeistos ieškovės teisės, privalėjo įrodyti aplinkybes, kad atsakovo V. T. padaryti ieškovės teisių pažeidimai neturėjo įtakos ieškovės galimybei atgauti paskolintus pinigus. V. T. turėjo turto, kurio būtų užtekę ieškovės prievolėms padengti, tačiau jo neužteko ir įsipareigojimams kasatoriui padengti.
Ieškovės teigimu, kasatorius nepagrįstai reikalauja, kad ieškovė, prieš ginčydama laidavimo sutartį, pirmiausia prisiteistų atitinkamą sumą iš atsakovo V. T. ar atitinkamą reikalavimą pareikštų tuo pačiu metu, kai yra ginčijama laidavimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tam, jog būtų konstatuotas kreditoriaus teisių pažeidimas, nebūtina, kad atitinkama skola būtų priteista. Ieškovei gana sudėtinga vienu metu apmokėti kelis teismo procesus. Be to, bankas nepagrįstai reikalauja, kad ieškovė inicijuotų visus įmanomus teismo procesus ir ginčytų visas atsakovo V. T. sudarytas sutartis, kad būtų patenkintas ieškinys dėl laidavimo sutarties panaikinimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis.
Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu sąlygų buvimo. Byloje sprendžiamas ginčas, ar laidavimo sutartimi pažeistos anksčiau sudarytos paskolos davėjo teisės gauti paskolos įvykdymą.
Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų
Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą.
Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra visos įstatyme nustatytos sąlygos ginčijamą laidavimo sandorį pripažinti negaliojančiu.
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti ieškovės interesai, nevertino banko, kaip trečiojo asmens, sąžiningumo, taip pat aplinkybės, kad ieškovė ieškiniu siekia tik laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o ne savo teisių gynimo. Teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde nurodomų CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų, atsižvelgdama į kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliamus teisės taikymo klausimus dėl šių sąlygų.
Dėl kreditoriaus interesų pažeidimo
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
Nagrinėjamoje byloje aktualus vieno CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – aiškinimas ir taikymas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis); sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai kreditoriaus interesų pažeidimo konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovo prisiimti finansiniai įsipareigojimai pagal laidavimo sutartį po paskolos sutarties sudarymo sudarė realią grėsmę, jog įsipareigojimai ieškovei pagal paskolos sutartį nebus įvykdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010). Be to, pažymėtina, kad, vadovaujantis suformuota kasacinio teismo praktika bendraisiais actio Pauliana instituto klausimais (dėl šio ieškinio sampratos, ypatumų, reikšmės, paskirties bei taikymo sąlygų), konkrečiose bylose pasisakoma konkretinant ir tam tikroms specifinėms situacijoms taikant šias bendrąsias nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).
Taikant aptartas įstatymo nuostatas ir jų aiškinimą kasacinio teismo praktikoje ir sprendžiant dėl ieškovės teisių pažeidimo atsakovui sudarius laidavimo sutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai lemia laidavimo prievolės, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju, jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė (CK 6.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis). Taigi laidavimo sutarties sudarymo faktas savaime nereiškia kreditoriaus teisių pažeidimo CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė, kad atsakovas laidavimo sutarties sudarymo metu valdė nuosavybės teise pakankamai nekilnojamojo turto, kurio būtų užtekę ieškovės reikalavimams patenkinti. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jeigu, skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikyti būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Bylos duomenimis, atsakovas paskolos sutarties sudarymo (2006 m. gruodžio 14 d.) ir ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo (2007 m. liepos 27 d.) metu turėjo pakankamai nekilnojamojo turto (nuo 2000 m. liepos 20 d. iki 2009 m. gegužės 5 d. priklausė žemės sklypas, pastatas – gyvenamasis namas, kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 1992 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. priklausė butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2004 m. birželio 30 d. priklauso inžineriniai tinklai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini)). Daliai nekilnojamojo turto (žemės sklypui, gyvenamajam namui, butui) tiek paskolos sutarties, tiek ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu buvo nustatyta hipoteka. Pažymėtina, kad atsakovas dalį nekilnojamojo turto (2009–2010 m.) perleido, o žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė (remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu) buvo 603 000 Lt, perleido dovanojimo sutartimi. Nurodyti sandoriai dėl atsakovo nekilnojamojo turto sudaryti iki paskolos sutarties termino pabaigos, sandoriai išviešinti. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad, atsakovui sudarius laidavimo sutartį, jo turtas būtent dėl laidavimo sutarties sudarymo sumažėjo ar ieškovė dėl to prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą pagal paskolos sutartį. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pagrįstais laiko kasacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamoje teisinėje situacijoje ginčijamas sandoris ieškovės teisių nepažeidė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad actio Pauliana sąlygos turi būti taikomos atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, siekiant užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir su juo ginčijamą sandorį sudariusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Ieškovė savo kaip kreditorės teisių pažeidimą sieja su Paskolos sutarties 2.7.1 punkto, nustatančio atsakovo pareigą nelaiduoti, negarantuoti už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą, taip pat jokiais kitais būdais neprisiimti įsipareigojimų atsakyti už trečiųjų asmenų prievoles, pažeidimu. Teisėjų kolegija laiko pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad šios sutarties nuostatos pažeidimas rodo atsakovo, o ne abiejų laidavimo sutarties šalių nesąžiningumą, kurio konstatavimas leistų spręsti dėl ieškovės teisių pažeidimo šia sutartimi.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas esant įrodytą actio Pauliana sąlygą, jog ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, nurodė, kad, suėjus paskolos grąžinimo terminui, atsakovas turto neturi ir su ieškove pagal paskolos sutartį atsiskaityti negali, nes turtas areštuotas laidavimo sutarties vykdymo faktiniu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Šioje kasacinėje byloje konstatuota, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu skolininko (atsakovo) mokumas, palyginti su buvusiu paskolos sutarties sudarymo metu, nebuvo pakitęs. Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės, kad, suėjus paskolos grąžinimo terminui (2011 m. spalio 31 d.) ir ieškovei pareikalavus grąžinti paskolą, atsakovas negali įvykdyti prievolės, nėra pagrindas konstatuoti, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos vien ginčijamo skolininko sudaryto laidavimo sandorio. Byloje nėra duomenų, kad kreipimosi į teismą metu būtų pareikštas ieškovės reikalavimas atsakovui priteisti skolą pagal paskolos sutartį ar ieškovė ginčytų po paskolos sudarymo atsakovo sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius. Pareigą įrodyti, kad laidavimo sutartis pažeidė ieškovės interesus būtent laidavimo sutarties pagrindu ir jos sudarymo metu, turėjo ieškovė, tačiau ji tokių įrodymų neteikė ir tokių aplinkybių neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Be to, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog atsakovas sudarė laidavimo sutartį vien tik tam, kad išvengtų paskolos sutarties vykdymo, juolab kad laidavimo sutarties sudarymo metu paskolos grąžinimo terminas pagal paskolos sutartį turėjo sueiti anksčiau nei kredito grąžinimo terminas pagal kreditavimo sutartį; laidavimo sutarties sudarymas nereiškė, kad bankas iš karto įgijo vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad laidavimo sutartis negalėjo pažeisti ieškovės interesų, nes terminuotos paskolos sutarties terminas nebuvo suėjęs (pabaiga po ketverių metų ). Sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, be kita ko, būtina įvertinti tai, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Tai kreditoriui suteikia galimybę operatyviai reaguoti į skolininko nesąžiningus veiksmus, kai dėl su trečiuoju asmeniu sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, bankrutuoja ar sumažina (sunaikina) prievolės įvykdymo užtikrinimą, nes dėl tokių veiksmų skolininkas netenka termino teikiamų lengvatų. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad terminai pagal bendrą prezumpciją yra nustatomi skolininko naudai, todėl, skolininkui elgiantis nesąžiningai, jis neturėtų būti ginamas terminu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti iš skolininko nedelsiant įvykdyti prievolę, t. y. įgyja teisę pasinaudoti actio Pauliana kaip specialiu gynybos būdu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB ,,Ortofina“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006). Kaip jau buvo minėta nagrinėjamu atveju, nors skolininko (atsakovo) sudaromi sandoriai buvo išviešinti ir sudaromi beveik per visą terminuotos paskolos sutarties terminą, ieškovės veiksmai, kai nereiškiamas reikalavimas įvykdyti prievolę ar neginčijami sudaromi sandoriai (pvz., dovanojimo ir kiti) leidžia spręsti, kad ieškovė nelaikė, jog jos teisės atsakovo sudaromais sandoriais, taip pat ir laidavimo, yra pažeidžiamos.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamas laidavimo sandoris nagrinėjamoje teisinėje situacijoje pažeidė ieškovės teises ir teisėtus interesus.
Dėl ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sandorio šalių nesąžiningumo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes laidavimo sutartį laikė neatlygintiniu sandoriu, todėl nenustatinėjo banko nesąžiningumo. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant actio Pauliana institutą, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, sandorį sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Taikant CK 6.66 straipsnį svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principo, todėl kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu. Dėl šios priežasties CK ir yra įtvirtinta imperatyvioji nuostata dėl trečiojo asmens nesąžiningumo.
Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Ja laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Aiškinant laidavimo sutarties turinį, aktualu pažymėti, kad laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams, veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti, ir taip siekti normalios tokio asmens, už kurį laiduojama, ūkinės veiklos. Nagrinėjamos bylos atveju už verslo subjektui – uždarajai akcinei bendrovei – suteikiamą kreditą laidavo įmonės akcininkas. Akivaizdu, kad tokia laidavimo sutartimi buvo siekiama užtikrinti kredito davėją – banką, kad suteiktas kreditas bus grąžintas, o kredito gavėjo ir akcininko interesas – gauti kreditą verslo plėtrai ir iš įmonės veiklos gauti pelną, be kita ko, ir laiduojant už suteikiamą finansavimą bei prisiimant įsipareigojimus iš laidavimo sutarties. Nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad, sudarydamas laidavimo sutartį, laiduotojas neturėjo materialinio intereso. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovų sudaryta laidavimo sutartis yra neatlygintinė, todėl atsakovo banko nesąžiningumo įrodinėti ieškovė neprivalėjo. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad, atsižvelgiant į tai, jog laidavimas yra viena iš prievolių užtikrinimo priemonių, šioje byloje gali būti vadovaujamasi kasacinio teismo praktika dėl svetimo daikto hipotekos sandorio ginčijimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes svetimo daikto hipoteka taip pat yra viena iš prievolių užtikrinimo priemonių; kad CK 6.66 straipsnio pagrindu, ginčijant sandorį dėl pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonės, turi būti nustatinėjamas trečiojo asmens (banko) nesąžiningumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bajorkiemis“ v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-546/2012). Teisėjų kolegija taip pat pagrįstais laiko kasacinio skundo argumentus, kad, byloje nenustačius banko nesąžiningumo, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Ieškovė neginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, kad bankas, sudarydamas laidavimo sutartį, elgėsi sąžiningai, t. y. kad išnaudojo visus jam prieinamus ir įmanomus būdus pasidomėti atsakovo turtine padėtimi ir įsipareigojimais (jau minėta, kad laidavimo sutarties sudarymo metu atsakovas turėjo pakankamai turto) ir kad neturėjo galimybės sužinoti apie sudarytą paskolos sutartį, apie kurią atsakovas banko neinformavo (ieškovės ir atsakovo sudaryta paskolos sutartis nėra patvirtinta notaro, neįregistruota). Ta aplinkybė, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, nėra pagrindo konstatuoti banko nesąžiningumo. Kasacinio skundo argumentai, kad aptartos pirmosios instancijos teismo išvados apeliacinės instancijos teismas sprendime nepaneigė, pažeidė CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatas, laikytini pagrįstais. Remiantis aptarta kasacinio teismo praktika, nenustačius bent vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir sprendimo įvykdymo atgręžimo
Tenkinus kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teisme atsakovas AB DNB bankas patyrė 1573 Lt, o kasacinės instancijos teisme – 1936 Lt atstovavimo išlaidų, už kasacinio skundo padavimą – 10 994 Lt žyminio mokesčio. Remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 ir 8.12 punktais, teisėjų kolegija sprendžia priteisti atsakovui iš ieškovės 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, 1936 Lt – kasaciniame teisme apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į pateiktus dokumentus ir bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, atsakovui iš ieškovės priteistina 10 994 Lt žyminio mokesčio, 3136 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).
Kasaciniame teisme patirta 33,44 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurių dydis patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. gegužės 10 d. pažyma (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių išlaidų atlyginimas priteistinas valstybei iš ieškovės.
Taip pat tenkintinas kasatoriaus prašymas atgręžti sprendimo vykdymą (CPK 760 straipsnio 1 dalis), nes iš pateiktų dokumentų matyti, kad kasatorius 2012 m. spalio 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. APM4030987 sumokėjo 27,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai, o 2012 m. spalio 31 d. mokėjimo nurodymu Nr. APM4031310 – 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteistų apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškovės naudai. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorius jau yra įvykdęs apeliacinės instancijos teismo sprendimą, iš ieškovės atsakovui priteistina 1027,88 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimą.
Priteisti atsakovui AB DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovės V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 14 130 (keturiolika tūkstančių vieną šimtą trisdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo tvarka iš ieškovės V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui AB DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) priteisti 1027,88 Lt (vieną tūkstantį dvidešimt septynis litus 88 ct).
Priteisti iš ieškovės V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 33,44 Lt (trisdešimt tris litus 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
Gintaras Kryževičius