Administracinio nusižengimo Nr. AN2-451-594/2018

                                                                          Teisminio proceso Nr.: 4-28-3-00239-2018-2

 (S)

                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 21.11.10.; 21.11.11.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimo E. B. (toliau – E. B.) administracinio nusižengimo byloje.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto M. M. 2018 m. balandžio 24 d. nutarimu E. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 420 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2018 m. kovo 25 d. 16 val. 55 min. magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) 50,50 km, vairuodamas automobilį, lenkė kitą automobilį vietoje, kurioje pagal Kelių eismo taisykles lenkti draudžiama, t. y. kelio ženklo Nr. 325 (lenkti draudžiama) galiojimo zonoje, tokiais veiksmais, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 8 punkto reikalavimus. Už šio nusižengimo padarymą E. B. buvo paskirta 200 (dviejų šimtų) eurų bauda su specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams.

2.       Nesutikdamas su priimtu nutarimu, E. B. pateikė skundą Marijampolės apylinkės teismui, kuris 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimu skundą tenkino: panaikino Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto M. M. 2018 m. balandžio 24 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną E. B. atžvilgiu nutraukė.

3.       Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimą ir palikti galioti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyriausiojo specialisto M. M. 2018 m. balandžio 24 d. nutarimą.

3.1.                      Institucijos teigimu, E. B. lenkė kitą transporto priemonę ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje, tačiau teigė, kad turėtų būti taikoma minėto kelio ženklo išimtis, nes aplenkta transporto priemonė važiavo mažesniu nei 30 km/h greičiu. Patikėdamas šia administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versija, pirmosios instancijos teismas, pasak Institucijos, neatsižvelgė į tai, kad nusižengimo užfiksavimo metu E. B. pripažino padarytą nusižengimą, jo neginčijo. Jokių aplinkybių apie lenkiamos transporto priemonės greitį, pareigūnui, surašiusiam administracinio nusižengimo protokolą, E. B. nenurodė  ir tai betarpiškai patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojais apklausti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai A. K. ir T. M.. Šios versijos E. B. nepateikė ir Institucijos nutarimo priėmimo metu. Institucijos įsitikinimu, E. B. nebuvo dėmesingas ir ženklo Nr. 325 nebuvo pastebėjęs, ką patvirtina administracinio nusižengimo protokole užfiksuotos aplinkybės - E. B. paaiškino, kad lenkė kitą automobilį kelio ženklo lenkti draudžiama galiojimo zonoje, nes nepastebėjo kelio ženklo, draudžiančio lenkimą. Esant šių duomenų visumai, teigiama, kad aptariamą versiją E. B. pateikė tik supratęs jam paskirtos administracinės nuobaudos pasekmes (jo darbas susijęs su transporto priemonių vairavimu, o teisės vairuoti transporto priemones praradimas galimai apsunkina darbinių funkcijų atlikimą), todėl aptariama versija turėtų būti vertinama kaip gynybinė E. B. pozicija ir siekis išvengti administracinės atsakomybės bei su ja susijusių padarinių. Nepastebėjus kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“, vertinti lenkiamų transporto priemonių greitį nėra pagrindo.

3.2.                      Apeliaciniu skundu pažymima, kad policijos pareigūnai, matę lenkimo momentą, patvirtino, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo važiavo didesniu nei 70 km/h greičiu, o lenkiama transporto priemonė važiavo apie 60-70 km/h greičiu, kas iš esmės paneigia E. B. argumentus. Nors E. B. vairuotos transporto priemonės ir aplenktos transporto priemonės greičiai nebuvo užfiksuoti specialiu greičio matavimo prietaisu, tačiau nėra pagrindo netikėti nusižengimą tiesiogiai mačiusių policijos pareigūnų parodymais ir tuo pačiu sumenkinti jų įrodomąją vertę. Pasak Institucijos, pareigūno darbo pobūdis leidžia tikėti jo kompetencija bei galimybe įvertinti transporto priemonės greitį tokiose situacijose. Pabrėžiama, kad pareigūnai pažeidimą stebėjo tiesiogiai, jų parodymai duoti teisme atitinka tarnybiniame pranešime užfiksuotą informaciją, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima manyti, jog policijos pareigūnas pažinotų E. B. ir norėtų jį apkalbėti ar jam  pakenkti. To nenurodė ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ar teismo posėdžio metu dalyvavęs jo įgaliotasis atstovas.

3.3.                      Akcentuojama, kad administracinis nusižengimas padarytas vieno iš intensyviausių Lietuvos Respublikos magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) remontuojamoje kelio atkarpoje, kurioje dėl vykdomų darbų ir susiaurėjusių eismo juostų, draudžiamaisiais ženklais buvo ribojamos tiek lenkimo galimybės, tiek ir leistinas maksimalus greitis. Tokiu būdu, E. B. padarė pavojingą ir pakankamai šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, ir nors realios žalos nesukėlė, tačiau savo elgesiu kėlė didelį pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams, jų turtui, sveikatai, netgi gyvybei, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka jis išvengė rimtesnių savo neatsakingo ir lengvabūdiško elgesio pasekmių. E. B. darbo pobūdis (kariuomenės kapeliono pareigos skirtingose objektuose) ir teisės vairuoti reikalingumas atliekant darbo funkcijas, negali būti laikoma pakankamu pagrindu jo atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Asmeniniai E. B. poreikiai negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo. Juo labiau, kad jis buvo ne kartą baustas administracine tvarka už įvairius Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus, todėl akivaizdu, kad E. B. nuolat pažeidinėja Kelių eismo taisykles, todėl ir šis nusižengimas nelaikytinas išskirtiniu ir atsitiktiniu įvykiu jo gyvenime.

4.       Administracinėn atsakomybėn traukiamas E. B. pateikė atsiliepimą į Institucijos apeliacinį skundą, kuriuo prašo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Institucijos apeliacinio skundo netenkinti.

4.1.                      E. B. teigimu, apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad prieš priimdama administracinio nusižengimo nutarimą ir turėdama pareigą įvertinti visas asmens atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, Institucija padarė išvadą, kad jokių E. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, iš ko seka, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimų, nurodytų administracinio nusižengimo protokole, Institucija nelaikė jo prisipažinimu. Paaiškinimą už E. B. kompiuteriu surašė pareigūnas, jame yra nurodytas tik faktas, kad buvo lenkiama kita transporto priemonė ženklo galiojimo zonoje, jokių kitų aplinkybių policijos pareigūnai nesiaiškino ir nevertino. Teismas priimtame nutarime pagrįstai pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog asmens paaiškinime nenurodyta, jog lenkiama transporto priemonė judėjo mažesniu nei 30 km/h greičiu, nelaikoma absoliučiu E. B. kaltės įrodymu. Be to, ir patys pareigūnai, fiksavę administracinį nusižengimą ir surašę administracinio nusižengimo protokolą, bei protokolo grafoje fiksuodami pažeidimo esmę, taip pat nenurodė, kad pažeidimas padarytas lenkiant transporto priemonę, kuri važiavo greičiau nei 30 km/h greičiu, nors teigia, kad lenkiama transporto priemonė važiavo 60-70 km/h greičiu.

4.2.                      Pasak E. B., negali susiklostyti tokia situacija, kai patys policijos pareigūnai pripažįsta, kad jie greičio nefiksavo ir neturi jokių įrodymų, pagrindžiančių transporto priemonių greitį, tačiau tuo pačiu reikalauja, jog greičio faktui nustatyti būtų vadovaujamasi pareigūnų subjektyviu aiškinimu, apie tai, koks jų manymu galėjo būti transporto priemonių greitis. E. B. įsitikinimu, tik užfiksavus greitį tam skirtomis specialiomis techninėmis priemonėmis, tačiau dėl to esant neaiškumams ir siekiant juos pašalinti, teismas galėtų remtis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tame tarpe ir greitį techninėmis priemonėmis užfiksavusių pareigūnų parodymais. Tačiau, greičio nustatymas remiantis vien tik subjektyviu asmens liudijimu, nesant kitų minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nėra leistinas. Šioje vietoje pažymima ir tai, kad lenkimo faktas vyko gana toli nuo policijos pareigūnų, t. y. 600 metrų atstumu, ir nors, kaip teigiama, automobilių srautas buvo stebimas žiūronų pagalba, tačiau esant pakankamai dideliam atstumui būtų sunku įvertinti, ar mašinos stovi, ar važiuoja, jau nekalbant apie tai, koks galėjo būti jų važiavimo greitis. Be to, pastebima ir tai, kad nors pareigūnai su savimi turėjo greičio matavimo prietaisą ir komentuojamame kelio ruože fiksavo Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau šiuo konkrečiu atveju greitis užfiksuotas nebuvo.

4.3.                      Tuo tarpu E. B., nurodydamas lenkiamos transporto priemonės greitį, vadovavosi ne subjektyvia nuomone, bet objektyviais duomenimis, t. y. transporto priemonėje esančio spidometro rodmenimis. Pirmosios instancijos teismas, pasak E. B., pagrįstai pažymėjo, jog toje kelio atkarpoje leistinas greitis buvo 50 km/h, o nesant administracinio nusižengimo protokolo dėl lenkiamos transporto priemonės greičio viršijimo laikytina, kad jis leistino greičio neviršijo, ir kad riba tarp 50 km/h ir 30 km/h nėra tokia didelė, dėl ko, be specialių techninių priemonių neįmanoma nustatyti, kokiu tiksliai greičiu važiavo transporto priemonė.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

5.       Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.  

6.       Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip numatyta ANK 5 straipsnio 1 dalyje, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog E. B. padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nenustatyta. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo nutarimą, remiantis apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo padaryti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo sprendimo motyvams, o vien tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi Institucija ir skundžiamo nutarimo išvados dėl įrodymų vertinimo bei bylos faktinių aplinkybių nustatymo jai nėra priimtinos, nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui.

8.       Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Remiantis Kelių eismo taisyklių 8 punktu, eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali apriboti tik kelio ženklai, nurodyti šių taisyklių 1 priede, prie kelio ženklų priskirtini kintamos informacijos kelio ženklai, kurių pavyzdžiai nurodyti šių taisyklių 2 priede, kelių ženklinimas, nurodytas šių taisyklių 3 priede, šviesoforai ir reguliuotojo signalai, nurodyti šiose taisyklėse ir kituose teisės aktuose, susijusiuose su eismo reguliavimu. Jeigu kelio ženklo ir kelių ženklinimo reikalavimai skiriasi, reikia vadovautis kelio ženklu. Kai kelyje įrengti kintamos informacijos kelio ženklai, vadovaujamasi kintamos informacijos kelio ženklais. Asmeniui pažeidus šiuos reikalavimus, sprendžiamas jo administracinės atsakomybės klausimas. Pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį administracinė atsakomybė kyla tam, kas lenkė vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti. Atsižvelgiant į komentuojamos teisės normos dispozicijos blanketinį pobūdį, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti transporto priemones, išskyrus pavienes (pavienius transporto priemonių junginius), važiuojančias mažesniu kaip 30 km/h greičiu, kelio ženklo „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje (Kelių eismo taisyklių 1 priedo 325 numeriu pažymėtas kelio ženklas „Lenkti draudžiama“), iš ko seka, jog sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti ne tik tai, kad asmuo lenkė transporto priemonę kelio ženklo „Lenkti draudžiama“ galiojimo zonoje, bet ir tai, kad lenkiama transporto priemonė važiavo didesniu kaip 30 km/h greičiu. Būtent dėl šios aplinkybės, t. y. ar E. B. aplenkta transporto priemonė važiavo didesniu kaip 30 km/h greičiu, sprendžiant iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų visumos, kilo ginčas ir nagrinėjamoje situacijoje.

9.       Viso administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu E. B. neneigė šios nutarties 1 punkte aprašytoje vietoje ir laiku lenkęs automobilį, pripažindamas ir tai, kad lenkimo manevras buvo įvykdytas kelio ženklo, draudžiančio lenkti, galiojimo zonoje. Ir vis tik, E. B. teigimu, jam važiuojant šios nutarties 1 punkte nurodytu keliu, priešais jį važiuojantis automobilis sulėtino važiavimo greitį, pasitraukė į šalikelę ir pradėjo važiuoti vis lėtindamas savo važiavimo greitį (važiavo apie 25 km/h greičiu), todėl jis, įsitikinęs, kad priešpriešinėje eismo juostoje nėra arti atvažiuojančių transporto priemonių, minėtą transporto priemonę apvažiavo. Šie E. B. teiginiai, kaip tai teisingai nustatyta ir skundžiamu apylinkės teismo nutarimu, jokiais objektyviais duomenimis paneigti nebuvo, patikimų įrodymų, paneigiančių šią administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versiją nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje aukštesnysis teismas taip pat neįžvelgia. 

10.       Šios išvados kontekste atkreiptinas Institucijos dėmesys, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Šiame kontekste, be kita ko paminėtina ir tai, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai.

11.       Nors liudytojais nagrinėjamoje byloje apklaustų policijos pareigūnų teigimu E. B. lenkiama transporto priemonė važiavo 60-70 km/h greičiu, tačiau šis greitis, sprendžiant tiek iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančių įrodymų, tiek ir iš Institucijos apeliaciniame skunde pateiktų motyvų, buvo nustatytas ne automobilių važiavimo greičio fiksavimo priemone – greičio matuokliu, bet pareigūnų A. K. ir T. M., mačiusių E. B. vairuotu automobiliu atliekamą lenkimo manevrą 500-600 metrų atstumu, parodymais. Toks įrodymas, E. B. teiginių, jog automobilis, kurį komentuojamo įvykio metu jis lenkė savo vairuotu automobiliu, važiavo ne didesniu kaip 30 km/h greičiu, paneigimui, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nėra pakankamas. Neabejotina, jog policijos pareigūnas, nors ir turėdamas pakankamą darbo patirtį, tiksliai nustatyti automobilio važiavimo greičio, pasikliaudamas vien tik savo vizualiniais sugebėjimais, kaip tai teisingai pažymėta ir skundžiamame apylinkės teismo nutarime, negalėjo.

11.1.                      Konstatuojant šią išvadą, tuo pačiu atmetant ir Institucijos apeliacinį skundą, svarbu paminėti, kad nepaisant pareigūnų nurodyto tiek lenkiamo, tiek lenkiančio automobilių važiavimo greičio 60-70 km/h, kuriuo akivaizdžiai buvo viršytas minimoje kelio atkarpoje tuo metu leidžiamas didžiausias važiavimo greitis – 50 km/h, nei lenkiamo, nei lenkiančio automobilių važiavimo greitis, greičio fiksavimo priemonėmis – greičio matuokliu, užfiksuotas nebuvo, nors, sprendžiant iš nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos duomenų, vietoje, kurioje buvo užfiksuotas lenkimo manevras, policijos pareigūnai stebėjo, kaip laikomasi Kelių eismo taisyklių, ką neabejotinai patvirtina ir faktas, jog E. B. inkriminuojami veiksmai buvo užfiksuoti pareigūnams stebint eismą žiūronų pagalba. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir neužfiksavus automobilių važiavimo greičio, E. B. aplenktas automobilis, kurio vairuotojas neabejotinai galėtų patvirtinti reikšmingas nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos faktines aplinkybes, policijos pareigūnų sustabdytas ir minėtos transporto priemonės vairuotojas apie komentuojamą įvykį apklaustas vis tik nebuvo. Šių aplinkybių visuma apeliacinės instancijos teismui leidžia pagrįstai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, papildomai pažymint, kad netinkamai užfiksuoti E. B. veiksmai, nepaneigiant jo versijos, jog lenkiamas automobilis važiavo ne didesniu kaip 30 km/h greičiu, nelaikytini pakankamu pagrindu jo administracinei atsakomybei pagal ANK 420 straipsnio 1 dalies nuostatas kilti.

11.2.                      Darant šią išvadą pastebėtina ir tai, kad lenkimo manevras, sprendžiant iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumos, buvo atliekamas vietovėje, kur matomumas yra pakankamai geras, kas leidžia pagrįstai spręsti, jog atlikdamas lenkimo manevrą E. B. galėjo matyti už 500-600 m stovintį policijos pareigūnų ekipažą, dėl ko, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai – automobilio lenkimas neleistinoje vietoje, galimai viršijant leidžiamą didžiausią važiavimo greitį, šioje situacijoje atrodo nelogiški. Šių aplinkybių visuma vėlgi leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatuojant, jog nenustačius tikslaus lenkiamo automobilio ir E. B. važiavimo greičio nagrinėjamoje situacijoje, spręsti jo administracinės atsakomybės klausimą jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo padaryme, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

12.       Priešingos išvados apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti ir Institucijos apeliacinio skundo teiginiai, jog administracinio nusižengimo protokolo surašymo metu E. B. pripažino esmines jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo faktines aplinkybes, teigdamas, jog kelio ženklo, draudžiančio atlikti lenkimo manevrą, jis nepastebėjo, o versija, kad jis lenkė automobilį, važiavusį ne didesniu kaip 30 km/h greičiu, atsirado tik pirmosios instancijos teisme. Šioje vietoje pažymėtina, kad E. B. nei pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, nei pateikdamas atsiliepimą į Institucijos apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme, neneigia atlikęs lenkimo manevrą, tačiau vien ši aplinkybė, nepaneigus, kad lenkimo manevrą E. B. atlikinėjo nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, t. y. esant kelio ženklo „Lenkti draudžiama“ išimčiai, įvertinus ją aukščiau aptartų duomenų kontekste, jo kaltės padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą nepatvirtina. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, jog asmens paaiškinimas administracinio nusižengimo protokole yra fiksuojamas policijos pareigūnų, o nagrinėjamoje situacijoje nėra aišku, ar E. B. buvo klausiama, kokiu greičiu važiuojančią transporto priemonę jis lenkė, kokiu greičiu važiavo pats, tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, dėl teisinių žinių stokos, šios aplinkybės savo iniciatyva galėjo ir nenurodyti, todėl remtis vien tik administracinio nusižengimo protokole užfiksuotame jo paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis, iš esmės jas papildžius pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nutarimu sprendė ir apylinkės teismas.

13.       Išdėstytų aplinkybių pagrindu, nesant jokių objektyvių duomenų, paneigiančių E. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iškeltą versiją, jog vertinamu atveju jis lenkė transporto priemonę, važiavusią ne didesniu kaip 30 km/km greičiu, Institucijos apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamą apylinkės teismo nutarimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

n u t a r i a :

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Albinas Antanaitis