Civilinė byla Nr. 2–360/2007

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės,  Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-589-538/2007, kuria iš dalies patenkintas SIA „Tered Rail & Logistics“ - ieškovo Rygos arbitražo teismo iškeltoje civilinėje byloje prieš atsakovą OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ dėl netesybų priteisimo - prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

Ieškovo SIA „Tered Rail & Logistics“ atstovas 2007 m. kovo 26 d. pateikė Klaipėdos apygardos teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ turtą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje už 4 193 447,80 Lt sumą, areštuoto turto saugotoju paskiriant ieškovą SIA  „Tered Rail & Logistics“.

Ieškovo atstovas nurodė, kad Rygos arbitražo teisme yra nagrinėjama byla pagal ieškovo SIA „Tered Rail & Logistics“ ieškinį atsakovui OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ dėl 3 836 941,00 Lt netesybų, apskaičiuotų vykdant prievoles pagal nuomos sutartis, priteisimo. Nuomos sutartyse šalys įtvirtino arbitražinę išlygą ir susitarė, jog visi ginčai ir nesutarimai, galintys kilti vykdant nuomos sutartis, turi būti sprendžiami derybomis, o nepavykus susitarti, - turi būti sprendžiami Rygos arbitražo teisme pagal šio teismo reglamentą, dalyvaujant vienam teisėjui.

Ieškovo atstovas pažymėjo, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių Rygos arbitražo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Bendra ieškovo reikalavimų suma yra 3 836 941,00 Lt. Rygos arbitražo teismui priėmus palankų sprendimą ieškovui, atsakovas taip pat turėtų atlyginti 17 846,16 Lt arbitražo proceso mokestį ir arbitražo teismo teisėjo honorarą bei 338 660,77 Lt su bylos vedimu susijusių išlaidų už teisinę pagalbą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės taikytinos didelei – 4 193 447,80 Lt sumai. Ieškovo atstovas taip pat nurodė, jog atsakovas yra nesąžiningas. Žinodamas apie ieškovo teisę kreiptis į teismą dėl atsakovo įsipareigojimų nevykdymo, atsakovas sąmoningai suklaidino ieškovą, nes neteisingai nurodė datą, iki kurios ieškovas turėjo teisę prieštarauti atsakovo įstatinio kapitalo mažinimui, taip siekdamas, kad ieškovas negalėtų pateikti kreditorinio reikalavimo prieš sumažinant atsakovo įstatinį kapitalą. Be to, atsakovas, siekdamas išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo, nurodė klaidingus duomenis apie prieštaravimų pateikimo terminą.

Ieškovo prašyme nurodyta, kad atsakovui priklausantis turtas - vagonai su refrižeratoriniais konteineriais šiuo metu yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, Kretingos geležinkelio stotyje. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje esantys atsakovo vagonai su refrižeratoriaus konteineriais yra specifinis turtas, kuris, skubiai nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti išgabentas iš Lietuvos Respublikos. Atsakovo turtui kirtus Lietuvos Respublikos sieną ir patekus į Rusijos Federacijos teritoriją, atsirastų akivaizdi grėsmė, kad vienintelis ieškovui konkrečiai žinomas atsakovo turtas bus perleistas tretiesiems asmenims, siekiant išvengti galimo ieškovui palankaus Rygos arbitražo teismo sprendimo įvykdymo.

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. kovo 28 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Areštavo atsakovui OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias įmonės sąskaitose, neviršijant 3 836 941,00 Lt sumos, uždrausdamas bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Areštuoto turto saugotoju paskyrė ieškovą SIA „Tered Rail & Logistics“, įpareigodamas jį atlyginti visas su areštuoto turto saugojimu susijusias išlaidas.

Nutartyje nurodoma, kad ieškovas yra kreipęsis į Rygos arbitražo teismą dėl 3 836 941,00 Lt netesybų priteisimo iš atsakovo. Ginčo suma vertintina kaip labai didelė, o atsakovo elgesys leidžia spręsti, jog artimiausiu metu savo prievolių ieškovui jis neįvykdys. Teismo nuomone, yra pagrindas daryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu Rygos arbitražo teismas ieškinį patenkintų ir sprendimas įsiteisėtų, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Teismas pažymėjo, jog nors Latvijos Respublikos CPK 139 straipsnis numato, kad prašymas dėl ieškinio užtikrinimo turi būti pateikiamas tam teismui, kuriame nagrinėjamas prašomas užtikrinti ieškinys, tačiau šalims sudarius arbitražinę išlygą, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti paduodamas skolininko turto buvimo vietos teismui. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojama vienoda teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika šios kategorijos bylose. Kadangi ieškovas turi informacijos, jog Kretingos geležinkelio stotyje stovi atsakovui priklausantys vagonai su refrižeratoriniais konteineriais, yra pagrindas iš dalies tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turtui.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo pateiktame prašyme prašoma užtikrinti ne tik                 3 836 941,00 Lt dydžio netesybas, dėl kurių vyksta ginčas Rygos arbitražo teisme, bet ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones už bendrą 4 193 447,80 Lt sumą, tačiau šio prašymo visa apimtimi tenkinti nėra teisinio pagrindo, nes laikinosios apsaugos priemonės taikomos materialinio teisinio reikalavimo, bet ne procesinio teisinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui.

Atskiruoju skundu atsakovo OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ atstovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Atsakovo atstovas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nėra LAT praktikos, pagal kurią būtų formuojamas Latvijos Respublikos CPK 139 straipsnio nuostatų taikymas ir aiškinimas. Minėtos procesinės Latvijos Respublikos teisės normos taikymas Lietuvoje, ja grindžiant laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą asmens, nesančio Lietuvos Respublikoje, turtui yra nepagrįstas, nes prieštarauja CPK 3 straipsniui. Teismo išvada taip pat prieštarauja LAT formuojamai praktikai, išdėstytai LAT senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo 5.3. punkte, kuriame nurodoma, jog jei ieškinio užtikrinimas yra susijęs su turto, esančio užsienio valstybėje areštavimu, Lietuvos teismas tokio turto negali areštuoti. Analogiškai turi būti sprendžiamas klausimas ir tais atvejais, kai užsienio valstybės teismas nagrinėja bylą, neteismingą Lietuvos teismui, ir ieškovas prašo užtikrinti ieškinį areštuojant Lietuvoje esantį atsakovo turtą. Tokiu atveju ieškinio užtikrinimo klausimą teismas turi spręsti bendrais pagrindais.   
2. Teismo nurodomas Latvijos Respublikos CPK 139 straipsnis yra procesinė norma, kuri galioja tik Latvijos Respublikos teritorijoje ir negalioja Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 3 straipsnis), todėl ji negali būti taikoma tokiu būdu, kaip suteikianti teisę Lietuvos teismams areštuoti Rusijoje registruotos kompanijos turtą, esantį Lietuvos teritorijoje. Minėta Latvijos Respublikos CPK norma kalba tik apie Latvijos Respublikos teismus ir jų įgalinimus.
3. Ieškovas inicijavo bylą arbitraže Rygoje, o po to kreipėsi į Lietuvos teismą, prašydamas užtikrinti galimą arbitražo sprendimo įvykdymą. Nėra pagrindo Lietuvos teismui taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kad užtikrinti Rygoje esančio arbitražo galimo sprendimo įvykdymą, ir areštuoti asmens, registruoto Rusijos Federacijoje, turtą, judantį per Lietuvos Respublikos teritoriją, nes Lietuvos teismuose nėra ir nebus pateiktas joks ieškovo ieškinys atsakovui.
4. Teismas, išspręsdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neatsižvelgė į CPK 30-32 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, kurios pagal analogiją turi būti taikomos nagrinėjant šį ieškovo prašymą. LAT senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo 19 punkte nurodyta, kad kai ieškinys yra daiktinio pobūdžio, civilinė byla su tarptautiniu elementu teisminga Lietuvos teismams, jeigu turtas, esantis ginčo dalyku, yra Lietuvoje. Taigi LAT nurodė, kad ne bet kuriais atvejais, kai atsakovo turtas yra Lietuvos Respublikoje, byla bus teisminga Lietuvos teismams, bet tik tais atvejais, kai yra daiktinio pobūdžio ieškinys, o turtas, esantis ginčo dalyku, yra Lietuvoje. Nagrinėjamu atveju nei ieškinys yra daiktinio pobūdžio, nei turtas yra susijęs su ginču, todėl šiuo aspektu Lietuvos teismas neturi teisės spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo. 
5. Teismo nutartis pažeidžia Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovas yra Rusijos Federacijoje registruota įmonė, todėl Lietuvos teisme jokie ieškiniai ir su jais galimi prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti reiškiami, o turi būti teikiami Rusijos Federacijoje. Panašios teisės normos taikymo pavyzdys yra LAT 2006 m. gegužės 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2006.
6. Teismas pažeidė 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), pakeistos 1999 m. birželio 3 d. protokolu, 12 straipsnį (analogišką 18 straipsniui, kuris minimas LAT senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu patvirtintos apžvalgos 5.3 punkte), pagal kurį, jeigu geležinkelių transporto priemonės yra ne toje valstybėje narėje, kurioje registruota jų savininko buveinė, jos gali būti areštuotos tik pagal savo šalies teisminės institucijos sprendimą. Ieškovas, pagrįsdamas atsakovo turto buvimo Lietuvoje faktą, pateikė pažymą dėl Kretingos geležinkelio stotyje esančių atsakovui priklausančių vagonų, tačiau teismas neatsižvelgė į tarptautinėje sutartyje numatytą draudimą Lietuvos teismui areštuoti tokius daiktus. Atsakovas yra Rusijos Federacijoje registruota įmonė ir jokio turto Lietuvos Respublikoje neturi, išskyrus vagonus, kuriais tranzitu per Lietuvą vežami kroviniai. Teismas privalėjo išskirti neareštuotiną turtą, o būtent, - tarptautinėje sutartyje nurodytas geležinkelių transporto priemones.
7. Teismas viršijo savo kompetenciją, kadangi iš esmės areštavo bet kokį ir bet kur esantį atsakovo turtą, nors pagal LAT senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu patvirtintos apžvalgos 5.3 punktą, galėjo areštuoti tik atsakovo turtą, esantį Lietuvos Respublikoje. Įvertinus skundžiamos nutarties formuluotes, darytina išvada, kad nutartis ne tik galios neapibrėžtą laiką, tačiau ji galės būti naudojama laikinųjų apsaugos priemonių gavimui kitose šalyse taikant sprendimų pripažinimo institutą. Teismas areštavo asmens, nesančio jo jurisdikcijoje, turtą už savo jurisdikcijos ribų. Be to, teismas viršijo savo kompetencijos ribas, kadangi nustatė apribojimus asmeniui, kuris nėra Lietuvos jurisdikcijoje.
8. Ieškovas nenurodė jokių įrodymų, o teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnis). Ieškovo įvardintos aplinkybės yra nereikšmingos arba remiasi tik jo interpretacijomis ir nuojautomis. Ieškovas nepateikė jokių atsakovo nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų.
9. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į tam tikrus itin reikšmingus Latvijos Respublikos civilinio proceso normų aspektus. Klavins & Slaidins memorandume nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas arbitraže Latvijos Respublikoje yra galimas tik prieš pateikiant ieškinį arbitražui. Arbitražui prasidėjus (pateikus ieškinį arbitražo teismui), laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas. Kadangi ieškinys buvo pateiktas arbitražui 2007 m. vasario 21 d., jokios laikinosios apsaugos priemonės Latvijos teismuose po šios datos negali būti taikomos.  Ieškovas pirmą kartą Lietuvoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreipėsi 2007 m. kovo mėnesį, tai yra tuomet, kai neteko teisės į laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą Latvijoje. Susitarimuose, dėl kurių kilęs ginčas ir kreiptasi į arbitražą, šalys numatė, jog ginčo sprendimui taikys Latvijos Respublikos įstatymus, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ir į juos. Įvertinant Latvijos Respublikos civilinio proceso normas, kurios neleidžia taikyti laikinųjų apsaugos priemonių po to, kai yra pateiktas ieškinys arbitražo teismui, konstatuotina, kad nėra ir pagrindų, numatytų CPK 144 straipsnyje.      
10. Krovinių vežimo geležinkeliais Lietuvos Respublikoje apsunkinimas, areštuojant atsakovui priklausančius geležinkelio riedmenis, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešąjį interesą.
11. Ieškovas buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą su analogišku prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (civilinės bylos Nr. 2-1706-464/2007), tačiau teismas atsisakė jas taikyti. Analogiškose teisinėse situacijose teismų sprendimai turi būti vienodi, todėl Klaipėdos apygardos teismas turėjo atsisakyti tenkinti ieškovo prašymą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas SIA „Tered Rail & Logistics“ prašo atsakovo atskirojo skundo netenkinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas pažymi, jog atsakovo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini, o teismo nutartis, kuria atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra teisėta ir pagrįsta. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad jau yra prašoma pripažinti Lietuvos Respublikoje Rygos arbitražo teismo sprendimą, kuriuo patenkinti ieškovo reikalavimai atsakovui. Ieškovas nurodo, jog laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas, kai yra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas dėl didelės sumos iš atsakovo priteisimo, reikštų šalių interesų pusiausvyros pažeidimą. Atsakovui išgabenus areštuotą turtą iš Lietuvos Respublikos teritorijos, kol Rygos arbitražo teismo sprendimas dar nėra pripažintas ir jį leista vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje, apsunkintų ar padarytų apskritai neįmanomu šio sprendimo įvykdymą.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo (arbitražo) sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebegalimu būsimo teismo (arbitražo) sprendimo įvykdymą. Jų taikymo poreikį nulemia grėsmė (periculum in mora -pavojus uždelsime), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo (arbitražo) sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Reikalavimai taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra aksesoriniai, antriniai reikalavimai, įstatymų nustatyta tvarka spręstini atskirai dėl kiekvieno ginčo, vykstančio konkrečioje byloje, tai yra dėl kiekvieno perspektyvoje galimo teismo (arbitražo) sprendimo. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimumas bei tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo (arbitražo) procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams.

Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio)(CPK 3 straipsnio 1, 2 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 28 aprobuotos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgos (publikuota 2001 m. „Teismų praktika“ Nr. 14) 5.3 punkte nurodyta, jog kai kuriose tarptautinėse sutartyse specialiai aptariami klausimai, susiję su ieškinio užtikrinimu. Pavyzdžiui, 1980 m. Berno konvencijos dėl tarptautinių vežiojimų geležinkeliais 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad siekiant užtikrinti skolos išieškojimą iš geležinkelių transporto įmonės, jos piniginių lėšų areštą, kaip ieškinio užtikrinimo priemonę, gali taikyti tos valstybės – Konvencijos dalyvės teismai, kuriems yra teisminga byla pagal kreditoriaus ieškinį. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad geležinkelio įmonės riedmenis ir kitokią transporto įrangą (vagonus, konteinerius, pakrovimo įrenginius ir kt.) galima areštuoti tik tos valstybės teritorijoje, kurios teismų jurisdikcijai priklauso geležinkelio ar jo įrangos savininkas. Valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso įrangos savininkas, teismai taip pat gali areštuoti ir geležinkelio transporto įrangą, esančią kitoje valstybėje.

Šiuo metu 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) pakeitimo 1999 m. birželio 3 d. protokolu (1999 m. protokolo) priimtos naujos redakcijos (publikuota „Valstybės žiniose“, 2003-10-15, Nr. 97-4318) 12 straipsnio 5 paragrafe nurodyta, kad, jei geležinkelių transporto priemonės yra ne toje valstybėje narėje, kurioje registruota jų savininko buveinė, jos gali būti areštuotos tik pagal savo šalies teisminės institucijos sprendimą. Sąvoka „savininkas“ reiškia asmenį, kuris būdamas savininkas arba turėdamas teisę disponuoti geležinkelių transporto priemone, naudoja ją kaip transporto priemonę nuolat komerciniams tikslams.

Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublika vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Vienas iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų yra tarptautinės teisės prioriteto (viršenybės) prieš vidaus (nacionalinę) teisę principas. Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis - tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai. Įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (Tarptautinių sutarčių įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1, 2 dalys, CK 1.13 str.).

Daugelyje sričių santykių, susijusių su tarptautiniu (užsienio) elementu, teisinis reguliavimas yra unifikuotas tarptautinėmis sutartimis. Lietuva yra daugelio tarptautinių sutarčių dalyvė. Galiojanti tarptautinė sutartis tampa Lietuvos vidaus teisės sudėtine dalimi, todėl teismai privalo ją taikyti tiesiogiai, spręsdami ginčus, kylančius iš santykių, kuriuos reguliuoja atitinkama tarptautinė sutartis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo SIA „Tered Rail & Logistics“ atstovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ turtą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes Rygos arbitražo teisme  nagrinėjama byla pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl 3 836 941,00 Lt netesybų priteisimo. Ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nurodyta, kad ieškovui yra žinomas Lietuvos Respublikoje dabartiniu metu esantis ir atsakovui priklausantis konkrečios rūšies turtas - Kretingos geležinkelio stotyje stovintys traukinio vagonai su refrižeratoriniais konteineriais. Šiuo atveju ieškovas rėmėsi Kretingos geležinkelio stoties viršininko 2007 m. kovo 13 d. pažyma dėl stotyje esančių vienuolikos refrižeratorinių konteinerių, kurių savininkas yra OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“. Duomenų apie kokį nors kitą šiam asmeniui priklausantį ir Lietuvos Respublikos teritorijoje esantį turtą, byloje nėra.

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. kovo 28 d. nutartimi iš dalies tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo areštavo atsakovui OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ nuosavybės teise priklausančius bet kokius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias įmonės sąskaitose, neviršijant                 3 836 941,00 Lt sumos, uždrausdamas areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą arba apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą siejo su ieškovo turima informacija, kad Kretingos geležinkelio stotyje stovi atsakovui priklausančios geležinkelių transporto priemonės - vagonai su refrižeratoriniais konteineriais. Kaip minėta, jokių kitų įrodymų apie atsakovo OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ Lietuvos Respublikoje turimą turtą byloje nepateikta. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesilaikė 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), pakeistos 1999 m. birželio 3 d. protokolu, 12 straipsnio nuostatų, pagal kurias, jei geležinkelių transporto priemonės yra ne toje valstybėje narėje, kurioje registruota jų savininko buveinė, jos gali būti areštuotos tik pagal savo šalies teisminės institucijos sprendimą.  

Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) pakeitimo 1999 m. birželio 3 d. protokolo, todėl teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad šiuo tarptautiniu dokumentu turi būti vadovaujamasi nagrinėjant bylą dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vertindama 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), pakeistos 1999 m. birželio 3 d. protokolu, 12 straipsnio 5 paragrafo nuostatas, reglamentuojančias geležinkelių transporto priemonių arešto galimybę, teisėjų kolegija sprendžia, jog geležinkelių transporto priemonės, kaip specifinės paskirties turtas, esančios kitoje valstybėje narėje, nei yra registruota geležinkelio transporto priemonių savininko buveinė, gali būti areštuotos tik pagal geležinkelio transporto priemonių savininko registruotos buveinės šalies teisminės institucijos sprendimą.

Iš byloje esančios pažymos matyti, kad geležinkelio transporto priemonės – vagonai su refrižeratoriniais konteineriais yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, Kretingos geležinkelio stotyje (t. 2, b. l. 57). 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), pakeistos 1999 m. birželio 3 d. protokolu, 12 straipsnio 5 paragrafo prasme šių geležinkelio transporto priemonių savininkas yra atsakovas OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“, kurio registruota buveinė yra Rusijos Federacijoje. Byloje nėra ginčo dėl to, kam priklauso vagonai su refrižeratoriniais konteineriais. Ieškovas SIA „Tered Rail & Logistics“ yra Latvijos Respublikoje registruota įmonė (t. 1, b.l. 175-192).

Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis darytina išvada, jog Klaipėdos apygardos teismas neturėjo teisės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių - arešto atsakovo OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ turtui, kurį šiuo konkrečiu atveju sudaro Lietuvos Respublikoje esančios atsakovui priklausančios geležinkelio transporto priemonės. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog byloje nėra duomenų apie kokį nors kitą atsakovo OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ Lietuvos Respublikoje esantį turtą, išskyrus geležinkelio transporto priemones – refrižeratorinius konteinerius, esančius Kretingos geležinkelio stotyje. Geležinkelio transporto priemonių savininko - atsakovo OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ buveinė yra registruota Rusijos Federacijoje, o ne Lietuvos Respublikoje, todėl Klaipėdos apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo turto.

Vadovaujantis Lietuvoje taikomos tarptautinės sutarties nuostatomis pirmosios instancijos teismas aptariamu atveju neturėjo teisės tenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl kiti atsakovo atskirojo skundo bei ieškovo atsiliepimo į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės, pasisakyti dėl jų nebėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi konkrečias analizuojamo klausimo aplinkybes, laikosi nuostatos, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybių, neatsižvelgė į tarptautinius dokumentus, nustatančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribojimus. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas atsakovo OOO „Trans Sibirskij Ekspress Servis“ turtui, naikintina, o klausimas išspręstinas iš esmės - ieškovo SIA „Tered Rail & Logistics“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. nutartį.

Išspręsti klausimą iš esmės - ieškovo SIA „Tered Rail & Logistics“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Teisėjai                                                                                                   Alė Bukavinienė  

                                                                                                                Marytė Mitkuvienė

                            Gintaras Pečiulis