ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 7 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleksandro Rusako, Birutės Simonaitienės ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Beltranza“ ir R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. gegužės 15  d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Lavirita“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei ,,Beltranza“ ir R. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Rasa“, akcinė bendrovė ,,Telia Lietuva“.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Lavirita“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2021 m. kovo 22 d. sandorį tarp pardavėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Lavirita“ ir pirkėjos UAB „Beltranza“, kuriuo pardavėja UAB „Lavirita“ pardavė pirkėjai UAB „Beltranza“ ekskavatorių JCB JS 220LC 9T1633a (toliau – ir ekskavatorius) už 10 000 Eur, negaliojančiu, ir taikyti restituciją, grąžinti nuosavybės teises į turtą BUAB „Lavirita“, jeigu turto grąžinti natūrą nėra galimybės, ar turto vertė yra sumažėjusi ar neatitinka pardavimo kainos, taikyti solidarią atsakomybę ir priteisti iš atsakovių R. P. ir UAB „Beltranza“ turtinės žalos – 10 000 Eur atlyginimą ieškovei BUAB „Lavirita“, bei priteisti iš atsakovių ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.  

2.       Ieškovės teigimu, UAB „Lavirita“ direktorė R. P., tuo pačiu metu būdama ir UAB „Beltranza“ direktore, žinodama, kad UAB „Lavirita“ yra skolinga UAB „Rasa“ ir turi kitų neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, taip pat, žinodama UAB „Lavirita“ finansinę būklę ir suprasdama, kad bendrovė susiduria su finansiniais sunkumais ir nėra pajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, yra nemoki, perleido didelės vertės UAB „Lavirita“ turtą UAB „Beltranza“, kurios vadovė yra ji pati, o akcininkė, susijęs su ja asmuo – A. P.. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad R. P. buvo nesąžininga, veikė priešingai UAB „Lavirita“ interesams ir tokiu būdu sumažino UAB „Lavirita“ bendrą turtą, atliko veiksmus – perkėlė turtą, kuris galėjo būti panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti, į kitą juridinį asmenį, tuo pačiu sumažino kreditorių galimybes bent dalinai atgauti skolas.

3.       Atsakovės UAB „Beltranza“ ir R. P. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčijamas sandoris nepažeidė nei ieškovės, nei ieškovės kreditorių teisių. Nutarties dėl kreditorinių reikalavimo patvirtinimo ieškovės bankroto byloje pateikimas nereiškia, jog šioje nutartyje nurodyti kreditoriniai reikalavimai buvo ginčijamų sandorių sudarymo metu, todėl jų interesų ginčijami sandoriai negalėjo pažeisti. Ieškovė ginčijamo sandorių sudarymo metu nebuvo nemoki, ji mažino tiek savo kreditorinius įsipareigojimus, tiek atsirado nauji kreditoriniai įsipareigojimai, o sandorių sudarymas nebuvo draudžiamas. Dėl sudaryto ginčijamo sandorio ieškovės turtas nesumažėjo, nes ieškovė už parduotą prekę gavo adekvatų atlyginimą, ieškovė gavo pajamas savo ūkinei komercinei veiklai. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kokį ji turėjo konkretų turtą ginčijamo sandorio sudarymo metu ir kaip atlygintino sandorio sudarymas paveikė jos mokumą. Ieškovei pateikus duomenis apie turtą, turi būti surinkti duomenys ir apie tai, jog ieškovės valdytas finansinis turtas UAB „Miesto skalbykla“ akcijos iš esmės buvo įgytos iš kreditoriaus UAB „Rasa“ paskolos ieškovei, būtent tam UAB „Rasa“ paėmė ir paskolą iš AB „Šiaulių bankas“. Įgytas turtas buvo pakankamas, kad būtų patenkinti UAB „Rasa“ reikalavimai, be to įgijus UAB „Miesto skalbykla“ akcijas, šią įmonę valdė su UAB „Rasa“ susiję asmenys, kurie žinojo šios įmonės finansinę būklę ir lėmė jos veiklą. Būtent dėl šių priežasčių paskolos kreditoriui UAB „Rasa“ terminas nebuvo suėjęs ir šis kreditorius nereikalavo skolos grąžinimo iki 2021 m. gruodžio mėnesio. Ieškovės nepateikė jokių leistinų įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės UAB „Beltranza“ nesąžiningumą, nors nesąžiningumas yra viena iš būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų.  

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – pripažino 2021 m. kovo 22 d. sandorį tarp pardavėjos UAB „Lavirita“ ir pirkėjos UAB „Beltranza“, kuriuo pardavėja UAB „Lavirita“ pardavė pirkėjai UAB „Beltranza“ ekskavatorių JCB JS 220LC 9T1633a už 10 000 Eur, negaliojančiu, ir taikė restituciją, priteisė solidariai iš atsakovių R. P. ir UAB „Beltranza“ 10 000 Eur bankrutavusiai UAB „Lavirita“, priteisė ieškovei BUAB „Lavirita“ iš atsakovių R. P. ir UAB „Beltranza“ po 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė trečiajam asmeniui UAB „Rasa“ iš atsakovių R. P. ir UAB „Beltranza“ po 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovių R. P. ir UAB „Beltranza“ po 19,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų teikimu bei po 140 Eur žyminio mokesčio, viso iš atsakovių R. P. ir UAB „Beltranza“ priteisė po 159,58 Eur valstybei. Dėl 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teismas nurodė, kad sprendimą įvykdžius jos panaikintinos.

5.       Teismas nustatė, kad 2021 m. kovo 22 d. UAB „Lavirita“, atstovaujama vienasmenio valdymo organo direktorės R. P., pardavė UAB „Beltranza“, atstovaujamai vienasmenio valdymo organo direktorės R. P., UAB „Lavirita“ nuosavybės teise priklaususią transporto priemonę – Ekskavatorių JCB JS 220LC 9T1633a, už 10 000 Eur (2021 m. kovo 22 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)). Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gegužės 9 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Lavirita“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. liepos 21 d. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. eB2-518-618/2022, patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie patikslinti 2022 m. spalio 19 d. ir 2022 m. spalio 28 d. nutartimis. UAB „Rasa“ pavedimais pervedė UAB „Lavirita“ paskolą, bendra suteiktos paskolos suma 408 000 Eur. Pagrindinio kreditoriaus UAB „Rasa“ finansinis reikalavimas kilo iš neįvykdytų UAB „Lavirita“ sutartinių įsipareigojimų, kurių prievolės įvykdymo terminai baigėsi 2020 metų gegužės mėnesį. UAB „Lavirita“ direktorė R. P. buvo paskirta nuo 2014 m. liepos 9 d. iki nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. UAB „Beltranza“, įregistruota 2004 m. balandžio 30 d., įstatinio kapitalo dydis 2896 Eur. Nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki šiol, UAB „Beltranza“ vienasmenis valdymo organas, direktorė – R. P..

6.       Teismas, vertindamas aplinkybes dėl neabejotinos kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip vienos iš actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygų, konstatavo, kad sandorio sudarymo metu ieškovė UAB „Lavirita“ turėjo kreditorinių įsipareigojimų kreditoriams, kurie iki šiol nepadengti. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. eB2-518-618/2022, patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie patikslinti 2022 m. spalio 19 d. ir 2022 m. spalio 28 d. nutartimis. Kreditorių patvirtintas sąrašas: VSDFV Klaipėdos skyrius - 9,90 Eur; UAB „Beltranza“ - 61 087,57 Eur; UAB „Rasa“ - 550 141,78 Eur; AB Telia Lietuva, - 1 357,73 Eur; VSDFV Kauno skyrius, į. k. - 4 641,95 Eur. Iš viso - 617 238,93 Eur. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartimi UAB „Lavirita“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 

7.       Teismas, įvertinęs tiek ieškovės UAB ,,Lavirita“ buvusios direktorės R. P., tiek UAB ,,Rasa“ buvusios direktorės S. U. paaiškinimus, sprendė, kad 408 000 Eur paskola UAB ,,Lavirita“ buvo suteikta UAB ,,Miesto skalbykla“ akcijų įsigijimui, todėl pripažino, jog UAB ,,Lavirita“ įsigijusi UAB ,,Miesto skalbykla“ akcijų, tapo šios įmonės vienintele akcininke (savininke), turėjusia teisę spręsti klausimus dėl UAB ,,Miesto skalbykla“ valdymo, jos veiklos kontrolės.

8.       Teismas atmetė atsakovės R. P. bei atsakovės UAB ,,Beltranza“ atstovo argumentus, apie tai jog UAB ,,Lavirita“, ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo skolinga UAB ,,Rasa“. Teismo vertinimu, ginčijamo sandorio sudarymo metu, tai yra 2021 m. kovo 22 d., UAB ,,Lavirita“ jau buvo pradelsusi paskolos mokėjimo terminus nuo 2020 m. gegužės mėnesio. Teismas pažymėjo, jog UAB ,,Lavirita“ mokėjo paskolos palūkanas, tokiu būdu pripažindama paskolinius santykius, be to, iki pat UAB ,,Lavirita“ bankroto bylos iškėlimo R. P. būdama UAB ,,Lavirita“ direktore, neginčijo sandorių dėl paskolų įmonei suteikimo bei UAB ,,Miesto skalbykla“ akcijų įsigijimo. Teismas konstatavo, kad aukščiau nustatytos visos aplinkybės patvirtina, jog 2021 m. kovo 22 d. ginčijamo sandorio sudarymo metu, pagal aukščiau nurodytas paskolos sutartis, skolininkė buvo UAB ,,Lavirita“, o jos kreditorė buvo UAB ,,Rasa“, turinti neabejotiną, galiojančią reikalavimo teisę ir šis reikalavimas buvo atsiradęs prieš ginčijamo sandorio sudarymą.

9.       Teismas nurodė, kad  ieškovė ginčo sandorio metu įsiskolinimo atsakovei nebuvo padengusi. Taigi, ieškovė BUAB ,,Lavirita“, neturėdama galimybių atsiskaityti su kreditoriumi, t. y. būdama nemoki, perleido ekskavatorių atsakovei UAB ,,Beltranza“. 

10.       Teismas, įvertinęs UAB „Lavirita“ balanso duomenis nustatė, kad tiek 2020 m. gruodžio 31 d., tiek 2021 m. gruodžio 31 d. metiniai įmonės įsipareigojimai viršijo turimą įmonės visą turtą, be to, šiais laikotarpiais įmonė patirdavo ir nuostolius, todėl konstatavo, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB ,,Lavirita“ finansinė padėtis buvo bloga bei nuostolinga, įmonė buvo nemoki.

11.       Teismas, vertindamas aplinkybes dėl ginčijamo sandorio sudarymo privalomumo sąlygos pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių objektyvių paaiškinimų ar kitų įrodymų patvirtinančių, būtinybę parduoti ekskavatorių.

12.       Teismas, nustatęs, jog UAB „Lavirita“ ir UAB „Beltranza“ direktore, ginčo sandorio sudarymo metu, buvo tas pats asmuo – R. P., konstatavo, kad ginčijamas sandoris atitinka CK 6.67 straipsnio 7 punkte numatytą prezumpciją, ir kad šalys buvo nesąžiningomis. Teismo vertinimu, atsakovės ir jų atstovės nepateikė rašytinių dokumentų patvirtinančių mokėjimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) už ginčo ekskavatoriaus pardavimą, t. y. atsakovės neįrodė, kad UAB ,,Beltranza“ sumokėjo UAB ,,Lavirita“ sutartą ekskavatoriaus sumą ar atliko kokius pirkimo – pardavimo šalių skolų užskaitymus pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini).

13.       Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės R. P. žodinius paaiškinimus, jog UAB ,,Lavirita“ buvo priversta parduoti ekskavatorių už 10 000 Eur dėl jo esminių gedimų (nepateikta ekskavatoriaus apžiūros ir defektų nustatymo dokumentų, atsakovės į teismo posėdžius nekvietė įmonės buvusių darbuotojų ar kitų liudytojų, kurie galėtų patvirtinti šias atsakovių nurodytas aplinkybes). Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog UAB ,,Lavirita“ iš ekskavatoriaus nuomos paskutinius du mėnesius gavo didesnę pinigų sumą, nei nurodė 10 000 Eur sumą 2021 m. kovo 21 d. PVM sąskaitoje faktūroje Serija (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad byloje nepateikta įrodymų patvirtinančių, jog ekskavatorius nurodyto pardavimo metu turėjo esminių gedimų, kurie įtakotų turto perleidimo būtinumą ar jo žymiai sumažėjusią kainą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad tokiais savo veiksmais R. P. sumažino kreditorių galimybes bent dalinai atgauti skolas.

14.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2022 m. liepos 21 d.), o ieškinys šiuo atveju pateiktas teismui 2022 m. gruodžio 1 d., konstatavo, jog senaties terminas pateikti ieškinį teismui nebuvo praleistas.

15.       Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus, konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos tarp UAB „Lavirita“ ir UAB „Beltranza“ 2021 m. kovo 22 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindais.

16.       Spręsdamas dėl restitucijos taikymo, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė UAB ,,Beltranza“, bei jos direktorė atsakovė R. P., elgdamasi nesąžiningai perleido ekskavatorių tretiesiems byloje nenustatytiems asmenims, perleisto turto (ekskavatoriaus) vertė pripažintina ieškinyje nurodyta vertė – 10 000 Eur, nėra galimybės nustatyti ekskavatoriaus buvimo vietos ir nėra žinoma ar jis išlikęs iki šiol, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikytina solidari atsakomybė ir iš atsakovių R. P. ir UAB „Beltranza“ solidariai priteistina turtinė žala – 10 000 Eur bankrutavusiai UAB „Lavirita“.

17.       Vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė iš atsakovių UAB „Beltranza“ ir R. P. lygiomis dalimis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18.       Apeliaciniu skundu atsakovės UAB „Beltranza“ ir R. P. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Lavirita“ ieškinį atsakovėms atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1.       pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai nustatė kreditorius, kurių interesai galėjo būti pažeisti ginčijamu sandoriu, kreditoriais nurodė asmenis, kurie sandorio sudarymo metu net neturėjo reikalavimo teisės. Šis pažeidimas lėmė, jog teismas abstrakčiai nurodydamas į kreditorius, patvirtintus bankroto byloje, neanalizavo konkretaus kreditoriaus (šiuo atveju UAB „Rasa“) teisių ir pareigų skolininkei, veiksmų vykdant paskolos prievolę ir kitų aplinkybių, kurios svarbios sprendžiant, kiek kreditorius galėjo turėti įtakos, jog skolininkas jam prievolės neįvykdė ir kaip tai susiję su ginčijamo sandorio negaliojimu.

18.2.       Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, grindžiama neegzistuojančiomis aplinkybėmis, tokių aplinkybių nurodymas vertintinas negalėjimu objektyviai nustatyti ieškovės įsipareigojimų ir turto santykį aktualaus ginčijamo sandorio sudarymo dienai.

18.3.       Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, jog ieškovė buvo nemoki ginčijamo sandorio sudarymo metu, tokios išvados nepagrindžia ir įmonės finansinės veiklos duomenų įvertinimas, nemokumo faktą paneigia vykdyta ūkinė komercinė veikla, atsiskaitymai su kreditoriais, duomenys apie ieškovės turtą ir jo naudojimą. 

18.4.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kreditoriaus UAB „Rasa“ interesų pažeidimo, neįvertino pačios kreditorės elgesio naudojantis skolininko turtu, neįvertino, jog ginčijamo sandorio metu ieškovės turtas buvo pakankamas, jog prievolės kreditorei būtų įvykdytos, kitų kreditorių be UAB „Rasa“, kurių reikalavimai nebuvo įvykdyti, ginčijamo sandorio metu neegzistavo, todėl teismas konstatuodamas kreditoriaus interesų pažeidimą netinkamai taikė ir aiškino CK 6.66 straipsnio nuostatas.

18.5.       Tesimo išvada dėl įrodymų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą už parduotą ekskavatorių skolininkei UAB „Lavirita“ nebuvimo, padaryta netinkamai vertinant įrodymus, o motyvai dėl to, kas turi įrodinėti ar paneigti, yra nurodyti netinkamai paskirstant įrodinėjimo naštą.

18.6.       Tai, jog 2021 m. atsakovė UAB „Beltranza“ pervedė daugiau piniginių lėšų, nei kainavo pats ekskavatorius, nekeičia atsiskaitymo fakto, ieškovė ir UAB „Beltranza“ savo priešpriešines prievoles įskaitydavo, todėl svarbus yra ne pervestų pinigų kiekis, o prievolės įvykdymo faktas, t. y. ar ieškovė iš atsakovės gavo piniginių lėšų sumą, kurią įskaitė į prievolę sumokėti už ekskavatorių, įvykdymą.

18.7.       Pirmosios instancijos teismas atsisakydamas vertinti atsakovės UAB „Beltranza“ mokėjimus ieškovei kaip atsiskaitymą, tačiau nenustatęs šių mokėjimų paskirties, netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias restituciją.

18.8.       Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės turėjo pateikti įrodymus apie ekskavatoriaus defektus ir gedimus. Ieškovė, prašydama taikyti restituciją 10 000 Eur vertei, nesirėmė defektų ar trūkumų faktu, todėl atsakovės neprivalėjo pagrįsti pardavimo kainos. Ieškovė neginčija, jog atlyginimas pagal sandorį buvo neteisingas, susitarimas dėl pirkimo kainos negali būti laikomas a priori nesąžiningu ir neteisėtu. Pripažinus, jog buvo sumokėta visa prekės kaina, ieškovė turėjo perduoti pirkėjui prekę.

18.9.       Netinkamas įrodymų dėl ekskavatoriaus likimo įvertinimas leido teismui nepagrįstai spręsti apie atsakovių nesąžiningumą, kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų. Tuo tarpu, objektyviai nustačius, jog įsigytas ekskavatorius dėl savo būklės buvo perduotas į metalo laužą, negalima būtų spręsti, jog atsakovės elgėsi nesąžiningai ir užvaldė didesnės vertės turą nei kad ieškovei buvo atlyginta.

18.10.       Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, jog sudarytas sandoris turėjo įtakos atsiskaitymui su kreditoriais, tačiau objektyviais duomenimis savo teiginių nepagrindė. Teismas objektyviai nenustatė, kokią įtaką ginčijamas sandoris turėjo ieškovės nemokumui. Ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu vykdė ūkinę komercinę veiklą ir sudarinėjo sandorius, tame tarpe ir su kreditore UAB „Rasa“, atsiskaitinėjo su tiekėjais, tame tarpe ir po ginčijamo sandorio sudarymo. Todėl objektyviai nenustatyta actio Pauliana sąlyga, jog skolininko sudarytas sandoris turi pabloginti skolininko turtinę padėtį.

18.11.       Pirmosios instancijos teismas taikydamas ir aiškindamas CK 6.66 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos A. T. praktikos.

18.12.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamo sandorio negaliojimo pasekmes nepagrįstai taikė ir restituciją, ir civilinės atsakomybės sąlygas – solidariai iš atsakovių priteisė 10 000 Eur žalą. Ieškinio teisinis pagrindas buvo aiškus – actio Pauliana. Ieškovė neįrodinėjo atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų.

18.13.       Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų civilinės atsakomybės sąlygų netinkamai taikė atsakovei R. P. civilinę atsakomybę, dėl to priėmė nepagrįstą jos atžvilgiu sprendimą.

19.       Ieškovė BUAB „Lavirita“ atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovių R. P. ir UAB „Beltranza“ ieškovės BUAB „Lavirita“ patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1.       vertinant bendrame patvirtintų UAB „Lavirita“ kreditorių reikalavimų kontekste, kreditorės UAB „Rasa“ finansinis reikalavimas sudaro didžiąją dalį visų patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos – 89,13 procentų, todėl sąvokos „Kreditoriai“ vietoje „Kerditorius“ panaudojimas 2024 m. gegužės 15 d. sprendime daugiskaitoje nekeičia faktinės esmės, reiškiančios, kad ginčijamo sandorio metu UAB „Lavirita“ turėjo neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams (-iui) ir buvo faktiškai nemoki.

19.2.       Apeliančių keliamas reikalavimas ieškovei pateikti duomenis, kiek ir kokių kreditorių ji turėjo ginčijamo sandorio sudarymo metu, ir, ar šių kreditorių reikalavimų vykdymo terminai buvo suėję, taip pat duomenis, ar būtent šių kreditorių reikalavimai yra patvirtinti bankroto byloje, neturi prasmės, nes net jei nebūtų jokių kitų kreditorių bankroto byloje, neįvykdytas įsipareigojimas kreditoriui UAB „Rasa“ vienareikšmiškai nulemtų UAB „Lavirita“ nemokumą, nes skola šiam kreditoriui ženkliai viršijo UAB „Lavirita“ turtą.

19.3.       Apeliančių teiginiai, kad kreditorių, kurių interesai galėjo būti įtakoti ginčijamo sandorio metu, aiškus nustatymas lemia esminę sąlygą actio Pauliana taikymui, nes tik kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytą sandorį ir dėl to daroma išvada, kad teismas netinkamai nustatė kreditorius, kurių interesai galėjo būti pažeisti ginčijamu sandoriu, laikytini nepagrįstais, nes remiantis JANĮ 66 straipsnio 1 dalimi, paskirtas nemokumo administratorius bankroto proceso metu gina visų kreditorių, taip pat juridinio asmens teises ir teisėtus interesus, imasi priemonių skoloms išieškoti iš juridinio asmens skolininkų, atstovauja juridiniam asmeniui teisme.

19.4.       Apeliančių nurodomos priežastys dėl tariamai netinkamo kito juridinio asmens valdymo, kuris sąlygojo UAB „Lavirita“ negalėjimą grąžinti paskolos, laikytini subjektyvia apeliančių nuomone, nekeičiančia esminių dalykų svarbių šioje byloje.

19.5.       Nepagrįstais laikytini apeliančių teiginiai nesutinkant su UAB „Lavirita“ nemokumo momento konstatavimu ginčijamo sandorio sudarymo metu. Nurodomi apeliančių paaiškinimai niekaip nepatvirtina bendrovės mokumo fakto ginčijamo sandorio sudarymo metu, priešingai – patvirtina UAB „Lavirita“ nemokumą.

19.6.       Pirmosios instancijos teismas, byloje tinkamai nustatė UAB „Lavirita“ nemokumo momentą ir pagrįstai konstatavo, kad UAB „Lavirita“ nuo 2020 m. gegužės 14 d. turėjo neįvykdytą finansinį įsipareigojimą UAB „Rasa“ kylantį iš negrąžintos paskolos, o vien tik iki 2020 m. kovo 31 d. susidariusių nesumokėtų palūkanų suma už negrąžintą paskolą UAB „Rasa“ sudarė 34 258,03 Eur, taigi apeliančių teiginiai apie tariamą UAB „Lavirita“ mokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu, nelaikytini pagrįstais.

19.7.       Daugkartiniai ir pasikartojantys apeliacinio skundo teiginiai dėl UAB „Rasa“ sąsajų su UAB „Miesto skalbykla“, aplinkybių dėl kurių UAB „Lavirita“ įsigijo UAB „Miesto skalbykla“ akcijas, apeliančių nuomonės, kad UAB „Rasa“ pati prisidėjo, jog UAB „Lavirita“ turtas sumažėtų, iš viso nelaikytinos aplinkybėmis susijusiomis su šia byla ir nėra šio ginčo dalykas.

19.8.       Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad „UAB „Rasa“ įgijusi teisę naudotis didžiausiu UAB „Lavirita“ turtu, negali kaltinti skolininko aplinkybėmis, jog UAB Lavirita“ pažeidė jos teises, nes būtent ne nuo skolininkės veiksmų, o nuo pačio kreditoriaus priklausė kaip buvo naudojamas skolininko turtas, nuo to priklausė ir skolininko galimybė atsiskaityti su šiuo kreditoriumi, nes faktinės aplinkybės liudija priešingai, R. P., veikdama kaip vienasmenis UAB „Lavirita“ valdymo organas, perleido UAB „Lavirita“ turtą trečiajam asmeniui UAB „Beltranza“ kurios vadovė buvo ji pati. UAB „Lavirita“ priklausantis turtas buvo perduotas susijusiai įmonei, taip sumažinant bendrovės turtą ir apsunkinant kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus.

19.9.       Ieškovė BUAB „Lavirita“ bankroto proceso metu, nenustatė jokių aplinkybių patvirtinančių, kad buvusios UAB „Lavirita“ vadovės R. P. veiksmai sudarant ginčijamą sandorį ar vykdant bendrovės direktorės funkcijas buvo įtakoti kokiu nors išoriniu veikimu iš UAB „Rasa“ ar UAB „Miesto skalbykla“ pusės. Visus su UAB „Lavirita“ ūkine finansine veikla susijusius sprendimus R. P. priėmė vienasmeniškai ir savo iniciatyva, todėl nesant kitokiems įrodymams, nėra ir teisinio pagrindo, nagrinėti atsakovių nurodytas aplinkybes susijusias su trečiųjų asmenų veikimu, nes tai neabejotinai įneštų sumaištį ir neproporcingai išplėstų šio ginčo nagrinėjimo apimtis, bei peržengtų ieškinio reikalavimo nagrinėjimo ribas.

19.10.       Esant Klaipėdos apygardos teismo įsitesėjusia nutartimi patvirtintam kreditorės UAB „Rasa“ finansiniam reikalavimui BUAB „Lavirita“ bankroto byloje, apeliančių teiginiai, kad teismas spręsdamas dėl kreditoriaus UAB „Rasa“ interesų pažeidimo neįvertino paties kreditoriaus elgesio naudojantis skolininko turtu, neįvertino, jog ginčijamo sandorio metu ieškoves turtas buvo pakankamas, jog prievolės kreditoriui būtų įvykdytos, kitų kreditorių be UAB ,,Rasa“, kurių reikalavimai nebuvo įvykdyti, ginčijamo sandorio metu neegzistavo, todėl teismas konstatuodamas kreditoriaus interesu pažeidimą netinkamai taikė ir aiškino CK 6.66 straipsnio nuostatas, vertintini kaip visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms.

19.11.       Pasisakydamos dėl bendrovės vadovės atsakomybės ir restitucijos taikymo apeliantės nepagrįstai teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl restitucijos taikymo. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai įvertinęs faktines aplinkybes, itin detaliai sprendimo dalyje „Dėl actio Pauliana“ aptarė CK 6.66 straipsnio nustatytų sąlygų visumą atsakovių veiksmuose, CK 6.67 straipsnio 7 punkte nustatytą nesąžiningumo prezumpciją (kai sandoris sudaromas su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis buvo susijęs asmuo, preziumuojama, kad sandorį sudariusios šalys buvo nesąžiningos), atsakovės R. P. paaiškinimus ir teiktus įrodymus, perleisto turto ypatumus ir apibendrinęs šią informaciją teisėtai konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos tarp UAB „Lavirita“ ir UAB „Beltranza“ 2021 m. kovo 22 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindais.

19.12.       Pirmos instancijos teismas, taip pat išsamiai pasisakė dėl restitucijos taikymo pagrindų, nurodydamas, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą. Aptariamu atveju, nesant galimybės restituciją atlikti natūra, teisimas pagrįstai pritaikė solidarią atsakomybę ir iš atsakovių R. P. bei UAB „Beltranza“ priteisė turtinę žalą 10 000 Eur BUAB „Lavirita“ naudai.  

19.13.       R. P. yra atsakinga už nesąžiningus veiksmus įmonės atžvilgiu, kadangi veikė ne įmonės naudai, neteisėtai pardavė įmonės ūkinę naudą kūrusį turtą. Matydama, kad įmonė yra faktiškai nemoki, ji turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės įkeisto turto perleidimas, net negaunat lėšų, rodo jo paslėpimą nuo kreditorių, taigi R. P. prievolė yra solidari su atsakovės UAB „Beltranza“ prievole.

19.14.       Apeliaciniame skunde nėra jokių pagrįstų įrodymų paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakovių nesąžiningumą patvirtinantį CK 6.67 straipsnyje numatytą prezumpciją, nes būtent atsakovė R. P., veikdama UAB „Lavirita“ vardu, atlikdama ginčijamą sandorį (ekskavatoriaus pardavimą), žinojo, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki ir kad ji laiku neatsiskaito su kreditore UAB „Rasa“, t. y. perleisdama bendrovės turtą elgėsi nesąžiningai, nes ginčijamas sandoris buvo atliktas tarp ieškovės, kuriai vadovavo R. P., ir atsakovės UAB „Beltranza“, kuriai vadovauja ji pati, t.y. R. P.

19.15.       Verslo gelbėjimas ar jo plėtra, kitoks naudos siekimas savaime nereiškia, kad sutarties šalys tokią sutartį privalo sudaryti; įmonės veiklos plėtros ar ekonominio naudingumo siekimas yra šalies teisių, o ne prievolių įgyvendinimas. Esamu atveju, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos jokios priežastys, dėl kurių būtų kilusi būtinybė sudaryti ginčijamą sandorį, tokiu priežasčių nenurodė ir atsakovės apeliaciniame skunde.

20.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Rasa“ atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

20.1.       Apeliacinio skundo motyvai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nėra susiję su bylos dalyku ir įrodinėtinomis aplinkybėmis.

20.2.       Atsakovės byloje teikė atsikirtimus, kurie iš esmės arba nebuvo susiję su nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis, arba iš esmės neįrodė fakto, kad nėra actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.

20.3.       Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką nemokumo administratorius turi teisę teikti ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio – actio Pauliana instituto – pagrindu.

20.4.       Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, be to, šios aplinkybės apeliantai iš esmės neginčija.

20.5.       Aplinkybės susijusios su UAB „Miesto skalbykla“ nagrinėjamoje byloje susijusios tiek, kiek tai susiję su BUAB „Lavirita“ kaip akcininkės teisėmis, nes BUAB „Lavirita“ buvo BUAB „Miesto skalbykla“ vienintelė akcininkė.

20.6.       Teiginys apie UAB „Rasa“ dalyvavimą UAB „Miesto skalbykla“ valdyme yra neįrodytas ir melagingas. 

20.7.       UAB „Miesto skalbykla“ veikla nėra šios bylos dalykas, o pateikiami teiginiai apie nesąžiningą ir netinkamą ieškovės turto naudojimą nepagrįsti ir neteisėti.

20.8.       Ginčo sandoriu atsakovės siekė iš esmės vienintelį vertingą ir likvidų BUAB „Lavirita“ turtą – ekskavatorių JCB JS 220LC 9T1633a, perkelti iš UAB „Lavirita“ į UAB „Beltranza“, bei tokiu būdu pabloginti UAB „Lavirita“ finansinę būseną.

20.9.       Prievolės grąžinti BUAB „Lavirita“ gautas paskolas terminas suėjo 2020 m. gegužės 14 d. ir 2020 m. gegužės 21 d. Todėl visa suteikta ir negrąžinta paskola 403 800 Eur, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose turėjo būti nurodyta kaip pradelsta jau 2021 m. rengiant ir tvirtinant bendrovės balansą.

20.10.       Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina akivaizdų faktą, kad ginčo turto perleidimą atsakovės įvykdė ieškovei esant faktiškai nemokiai ir turint pradelstų įsipareigojimų kreditoriui, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo sandoriu buvo pažeisti ieškovės kreditorių interesai.

20.11.       Nagrinėjamu atveju senaties terminas skaičiuotinas nuo 2022 m. liepos 21 d. – vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

20.12.       Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Beltranza“ ir R. P. (atstovaudama ieškovę) neturėjo pareigos sudaryti ginčijamos pirkimo pardavimo sutarties, nei įstatymo, nei teismo sprendimu.

20.13.       Buvo visos sąlygos taikyti actio Pauliana, bei pripažinti negaliojančiu 2021 m. kovo 22 d. sandorį tarp pardavėjos UAB „Lavirita“ ir pirkėjos UAB „Beltranza“, kuriuo pardavėja UAB „Lavirita“ pardavė pirkėjai UAB „Beltranza“ ekskavatorių JCB JS 220LC 9T1633a, uz? 10 000 Eur, negaliojančiu, ir taikyti restituciją natūra. Todėl pagrįstas ir teisėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturėtų būti keičiamas ar naikinamas.

20.14.       Nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma restituciją natūra, nes tokiu būdu bus labiau apgintos bankrutuojančios įmonės, bei jos kreditorių interesai, nes be visų kitų nurodytų aplinkybių ginčo sandorio dalykas – ekskavatorius JCB JS 220LC 9T1633a buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą, nei yra reali jo rinkos vertė.

20.15.       Atsakovės neįrodė, kad UAB ,,Beltranza“ sumokėjo UAB ,,Lavirita“ sutartą ekskavatoriaus sumą ar atliko kokius pirkimo - pardavimo šalių skolų užskaitymus pagal PVM sąskaita – faktūra Serija (duomenys neskelbtini). Nesant įrodymų patvirtinančių pinigų sumokėjimą už parduotą ekskavatorių skolininkei UAB ,,Lavirita“, kuri buvo skolinga UAB ,,Rasa“, teismo išvada, jog atsakovė R. P., kuri buvo UAB ,,Lavirita“ direktorė, suvokė ir suprato, kad tokiais savo veiksmais pažeidė kreditorės UAB ,,Rasa“ interesus, tai yra sumažino kreditorių galimybes bent dalinai atgauti skolas, yra pagrįsta ir teisėta.

20.16.       Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas, tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymą, bei apeliaciniame skunde nurodytais motyvais neturėtų būti naikinamas ir keičiamas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

21.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22.       Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų. 

23.       Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkinti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Atsakovės apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas, netinkamai sprendė restitucijos klausimą, taip pat teisiškai nepagrįstai taikė teisės normas, reguliuojančias civilinės atsakomybės taikymą juridinio asmens vadovui, padarė procesinius teisės pažeidimus vertindamas įrodymus ir paskirstydamas įrodinėjimo naštą. Taigi apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus ir civilinę atsakomybę.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

24.       Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-80-618/2024 (buvęs bylos Nr. eB2-518-618/2022) UAB „Lavirita“ iškėlė bankroto bylą; nemokumo administratore paskyrė V. V.; nutartis įsiteisėjo 2022 m. liepos 21 d.

25.       Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Lavirita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2022 m. spalio 19 d. ir 2022 m. spalio 28 d. nutartimis, bendra patvirtintų finansinių reikalavimų suma sudaro 617 238,93 Eur. Kreditorių patvirtintas sąrašas: VSDFV Klaipėdos skyrius – 9,90 Eur; UAB „Beltranza“ – 61 087,57 Eur; UAB „Rasa“ – 550 141,78 Eur; AB Telia Lietuva – 1 357,73 Eur; VSDFV Kauno skyrius – 4 641,95 Eur.

26.       Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartimi BUAB „Lavirita“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. lapkričio 24 d.

27.       UAB „Lavirita“ 2021 m. kovo 22 d. pardavė UAB „Beltranza“ UAB „Lavirita“ nuosavybės teise priklaususią transporto priemonę – Ekskavatorių JCB JS 220LC 9T1633a, už 10 000 Eur (2021 m. kovo 22 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)). Sandorio sudarymo metu, R. P. ėjo tiek UAB „Lavirita“, tiek UAB „Beltranza“ direktorės pareigas, t. y. veikė abiejų šių bendrovių vardu, kaip vienasmenis jų valdymo organas (Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registro 2022 m. kovo 16 d. ir 2022 m. lapkričio 17 d. išrašų duomenys).

28.       Remiantis ieškovės BUAB „Lavirita“ 2020 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, įmonė turėjo 464 114 Eur vertės turto, iš jo 401 605 Eur ilgalaikio turto (400 000 Eur finansinis turtas ir 1 605 Eur materialusis turtas), 62 509 Eur – trumpalaikio turto; įmonės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 522 834 Eur, iš kurių 118 534 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai. Ieškovės 2020 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, įmonė patyrė 14 911 Eur nuostolių. Remiantis ieškovės BUAB „Lavirita“ 2021 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, įmonė turėjo 403 266 Eur vertės turto, iš jo 401 736 Eur ilgalaikio turto (400 000 Eur finansinis turtas ir 1 736 Eur materialusis turtas), 1 530 Eur – trumpalaikio turto; įmonės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 525 458 Eur, iš kurių 121 158 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai. Ieškovės 2021 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, įmonė patyrė 63 172 Eur nuostolių. Remiantis ieškovės BUAB „Lavirita“ 2022 m. kovo 16 d. balanso duomenimis, įmonė turėjo 402 029 Eur vertės turto, iš jo 401 658 Eur ilgalaikio turto (400 000 Eur finansinis turtas ir 1 658 Eur materialusis turtas), 370 Eur trumpalaikio turto; įmonės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 523 958 Eur, iš kurių 119 687 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai. Ieškovės 2022 m. kovo 16 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, įmonė turėjo 222 Eur pelno.

29.       Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Lavirita“ ir UAB „Rasa“ 2017 m. kovo 30 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Rasa“ įsipareigojo suteikti paskolą iki 90 000 Eur, o UAB „Lavirita“ įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2020 m. gegužės 31 d. ir sumokėti 6 proc. dydžio palūkanas už suteiktą paskolą. UAB „Lavirita“ ir UAB „Rasa“ 2017 m. balandžio 12 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Rasa“ įsipareigoji suteikti paskolą 330 000 Eur, o UAB „Lavirita“ įsipareigojo paskolą grąžinti 2020 m. gegužės 14 d. ir sumokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas. 2017 m. kovo 30 d. mokėjimo pavedimu UAB „Rasa“ pervedė UAB „Lavirita“ 22 000 Eur (mokėjimo paskirtis „avansas pagal preliminarią sutartį“), 2017 m. kovo 31 d. – 3 000 Eur (mokėjimo paskirtis „avansas pagal preliminarią sutartį“), 2017 m. kovo 31 d. – 25 000 Eur (mokėjimo paskirtis „avansas pagal sutartį“), 2017 m. balandžio 6 d. – 1 000 Eur (mokėjimo paskirtis „avansas pagal sutartį“), 2017 m. balandžio 25 d. – 330 000 Eur (mokėjimo paskirtis „paskola pagal 2017-04-12 sutartį“), 2017 m. balandžio 28 d. – 9 000 Eur (mokėjimo paskirtis „paskola pagal sutartį“), 2017 m. balandžio 29 d. – 11 000 Eur (mokėjimo paskirtis „paskola pagal sutartį“), 2017 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderiu UAB „Rasa“ suteikė UAB „Lavirita“ 2 800 Eur (mokėjimo paskirtis „paskola pagal sutartį“). UAB „Rasa“ pavedimais pervedė UAB „Lavirita“ paskolą, bendra suteiktos paskolos suma 408 000 Eur. UAB „Lavirita“ nei sutartyse numatytu laiku, nei vėliau paskolos negrąžino. Ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Lavirita“ turėjo pradelstus ir neįvykdytus įsipareigojimus UAB „Rasa“, kurie sudarė – 403 800 Eur negrąžintų paskolų ir nuo 2019 m. sausio 31 d. nesumokėtų palūkanų, kurios laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2020 m. kovo 31 d. sudarė 34 258,03 Eur, nuo 2020 m. balandžio 1 d. palūkanos taip pat mokamos nebuvo ir iki 2022 m. kovo 15 d. sudarė dar 111 813,75 Eur.

30.       Iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad kaip UAB „Miesto skalbykla“ pagrindinė akcininkė, turinti 1000 vnt. įmonės akcijų, nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki įmonei iškelta bankroto byla, buvo registruota UAB „Lavirita“. Byloje esantys UAB „Lavirita“ banko sąskaitos išrašai laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. gegužės 9 d.  patvirtina, kad pagal akcijų pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Lavirita“ už UAB „Miesto skalbykla“ akcijas sumokėjo I. M. ir D. K. 400 000 Eur.

Dėl actio Pauliana sąlygų

31.       Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininkų, vengiančių vykdyti jiems savo turimas prievoles. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

32.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas).

33.       Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Reikšdamas actio Pauliana reikalavimą, įrodyti šio instituto taikymą pagrindžiančias aplinkybes turi ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015).

34.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamo sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, nustatė visas actio Pauliana sąlygas ir ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu bei pritaikė restituciją. Atsakovės apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė kreditorius, kurių interesai galėjo būti pažeisti ginčijamu sandoriu, kreditoriais nurodė asmenis, kurie sandorio sudarymo metu neturėjo reikalavimo teisės, netinkamai įvertino ieškovės UAB „Lavirita“ finansinę būklę ir konstatavo, kad sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, be to, neįvertino pačios kreditorės UAB „Rasa“ elgesio naudojantis skolininkės turtu, to, jog ginčijamo sandorio metu ieškovės turtas buvo pakankamas, kad prievolės kreditoriui būtų įvykdytos, kad kitų kreditorių, be UAB „Rasa“, kurių reikalavimai nebuvo įvykdyti, ginčijamo sandorio metu neegzistavo.

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

35.       Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius sandorio sudarymo metu turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma ir tais atvejais, kai ieškinį reiškia kreditoriams atstovaujantis bankroto administratorius. Tam, kad konstatuoti šios actio Pauliana sąlygos buvimą, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Jeigu visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado vėliau, nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris, tai nesat vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-378/2016).

36.       Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. gegužės 9 d. nutartimi UAB „Lavirita“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. liepos 21 d. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Lavirita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2022 m. spalio 19 d. ir 2022 m. spalio 28 d. nutartimis, pagal kurį VSDFV Klaipėdos skyriaus kreditorinis reikalavimas BUAB „Lavirita“ nemokumo byloje sudaro 9,90 Eur, UAB „Beltranza“ – 61 087,57 Eur, UAB „Rasa“ – 550 141,78 Eur, AB Telia Lietuva – 1 357,73 Eur, VSDFV Kauno skyrius – 4 641,95 Eur. Taigi, BUAB „Lavirita“ kreditoriai, kurių reikalavimai yra patvirtinti, turi neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises bankrutuojančiai bendrovei. 

37.       Neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės, kurios pagrindu reiškiamas reikalavimas, pobūdžio. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis), tačiau paskolos sutartis yra realinė, todėl ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). UAB „Rasa“ savo kreditorinį reikalavimą kildina iš 2017 m. kovo 30 d. ir 2017 m. balandžio 12 d. sudarytų paskolos sutarčių su UAB „Lavirita“. UAB „Rasa“ nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2017 m. balandžio 29 d. pavedimais ir 2017 m. balandžio 14 d. pajamų orderiu pervedė UAB „Lavirita“ 408 000 Eur sumą. Pagal minėtų paskolos sutarčių nuostatas UAB „Lavirita“ įsipareigojo mokėti palūkanas ir grąžinti pasiskolintas sumas UAB „Rasa“ atitinkamai iki 2020 m. gegužės 31 d. ir iki 2020 m. gegužės 14 d. Ginčijamas sandoris sudarytas 2021 m. kovo 22 d. Duomenų, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo UAB „Lavirita“ būtų tinkamai įvykdžiusi savo prievoles UAB „Rasa“ pagal minėtas paskolų sutartis, nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vienos iš ieškovės kreditorių UAB „Rasa“ reikalavimo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.

38.       Pažymėtina, kad aplinkybė, jog UAB „Rasa“ nereikalavo grąžinti paskolą, neturi įtakos vertinant actio Pauliana sąlygos – neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu; neįvykdytos kreditavimo sutarties pateikimas iš esmės yra pakankamas pagrindas pirmajai actio Pauliana sąlygai – kreditoriaus reikalavimo teisei – patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė kreditorius, kurių interesai galėjo būti pažeisti ginčijamu sandoriu, kreditoriais nurodė asmenis, kurie sandorio sudarymo metu neturėjo reikalavimo teisės, nėra teisiškai aktualūs ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo kaip sąlygos actio Pauliana ieškiniui pareikšti savaime nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo neįvykdytų turtinių prievolių pagal byloje pateiktas paskolos sutartis, pagrįstai sprendė dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos, kaip nustatytos.  

Dėl kreditorių teisių pažeidimo  

39.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises – dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (žr., pvz., Lietuvos A. T. 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 ir kt.). Teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama ar pažeistos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

40.       Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs byloje esančius UAB „Lavirita“ 2020 m. gruodžio 31 d., 2021 m. gruodžio 31 d. ir 2022 m. kovo 16 d. balansų duomenis, įmonės sudarytus sandorius, kurių pagrindu įmonės bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, įmonės bankroto byloje priimtas nutartis, nustatė, kad tiek 2020 m. gruodžio 31 d., tiek 2021 m. gruodžio 31 d. metiniai įmonės įsipareigojimai viršijo turimą įmonės visą turtą, be to, šiais laikotarpiais įmonė patirdavo ir nuostolius. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad sandorio sudarymo metu UAB „Lavirita“ finansinė padėtis buvo bloga bei nuostolinga, įmonė buvo nemoki.

41.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad faktinis įmonės nemokumas actio Pauliana ieškinio prasme gali būti nustatomas ir anksčiau, įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014).   

42.       Taigi, analizuojant faktinę situaciją ginčijamo sandorio sudarymo metu, yra aktualu nustatyti, koks tuo metu buvo ieškovės faktinis mokumas. Šioje byloje nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, ieškovė turėjo 464 114 Eur vertės turto, iš jo 401 605 Eur ilgalaikio turto (400 000 Eur finansinis turtas ir 1 605 Eur materialusis turtas), 62 509 Eur – trumpalaikio turto, per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 118 534 Eur, nuostoliai sudarė 14 911 Eur. Apskaičiuojant per vienerius metus mokėtinas sumas, į ieškovės balansą nebuvo įtraukta 408 000 Eur skola UAB „Rasa“, nors šios skolos mokėjimo terminas buvo suėjęs dar 2020 m. gegužės mėn. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Kaip matyti iš nurodytų duomenų, dar gerokai prieš ginčijamo sandorio sudarymą, ieškovės turimi skoliniai įsipareigojimai (per vienerius metus mokėtinos sumos) viršijo jos turimo turto vertę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo faktiškai nemoki. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktai, jog įmonė buvo finansiškai pajėgi atlikti kai kuriuos mokėjimus, įvykdydama dalį įsipareigojimų, neeliminuoja galimybės, kad tuo metu ji buvo faktiškai nemoki ar jos finansinė padėtis buvo sunki, artima nemokumo būklei. Aplinkybė, kad ieškovės įsipareigojimai UAB „Rasa“ įmonės balanse buvo nurodyti prie ilgalaikių įsipareigojimų (po vienerių metų mokėtinos sumos), nesudaro pagrindo kitaip vertinti ieškovės realią finansinę būklę ginčijamo sandorio sudarymo metu.

43.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 51, 52 punktai).

44.       Apeliaciniu skundu atsakovės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorės UAB „Rasa“ interesus, t. y. sumažino kreditorės galimybes bent dalinai atgauti skolas. Atsakovių teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino pačios kreditorės elgesio naudojantis skolininko turtu, neįvertino, jog ginčijamo sandorio metu ieškovės turtas buvo pakankamas, jog prievolės kreditorei būtų įvykdytos, aplinkybės, kad kitų kreditorių be UAB „Rasa“, kurių reikalavimai nebuvo įvykdyti, ginčijamo sandorio metu neegzistavo. 

45.       Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais atsakovių argumentais. Byloje buvo įrodinėjama, kad UAB „Lavirita“ direktorė R. P., tuo pačiu metu būdama ir UAB „Beltranza“ direktore žinodama, kad UAB „Lavirita“ yra skolinga UAB „Rasa“ ir turi kitų neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, taip pat, žinodama UAB „Lavirita“ finansinę būklę ir suprasdama, kad bendrovė susiduria su finansiniais sunkumais ir nėra pajėgi įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, yra nemoki, perleido didelės vertės UAB „Lavirita“ turtą UAB „Beltranza“, kurios vadovė yra ji pati, o akcininkė susijęs su ją asmuo – A. P.. Tokiu būdu buvo sumažintas UAB „Lavirita“ bendras turtas, atlikti veiksmai – perkeltas turtas, kuris galėjo būti panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti, į kitą juridinį asmenį, tuo pačiu sumažintos kreditorių galimybės bent dalinai atgauti skolas. Taigi, šios bylos įrodinėjimo dalykas yra susijęs išimtinai su ginčijamo sandorio šalių, t. y. BUAB „Lavirita“ ir UAB „Beltranza“, elgesio vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs aplinkybių, kad UAB „Rasa“ dalyvavo ieškovės BUAB „Lavirita“ turto valdyme jungtinės veiklos ar kokiu kitu teisėtu pagrindu, pagrįstai nevertino kreditorės UAB „Rasa“ elgesio naudojantis skolininko turtu. Be to, nagrinėjamu atveju ginčijamas sandoris buvo pripažintas pažeidžiančiu kitų kreditorių teises ne dėl to, kad dėl sudaryto sandorio ieškovė tapo nemoki, o todėl, kad ieškovė, jau būdama nemoki, be pagrindo sumažino savo turtą bei galimybę kitiems kreditoriams gauti savo reikalavimų patenkinimą, todėl apeliančių argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ginčijamo sandorio metu ieškovės turtas buvo pakankamas, jog prievolės kreditoriui būtų įvykdytos, taip pat nepagrįsti.

46.       Apeliaciniame skunde atsakovės taip pat nurodo, kad teismo išvada dėl įrodymų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą už parduotą ekskavatorių skolininkei UAB „Lavirita“ nebuvimo, padaryta netinkamai vertinant įrodymus, o motyvai dėl to, kas turi įrodinėti ar paneigti, yra nurodyti netinkamai paskirstant įrodinėjimo naštą. 

47.       Byloje nustatyta, kad pagal 2021 m. kovo 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Lavirita“ pardavė UAB „Beltranza“ ekskavatorių JCB JS 220LC 9T1633a už 10 000 Eur sumą. Šios PVM sąskaitos faktūros skiltyje „Papildoma informacija“ nurodyta, kad „Atsiskaitant iš sumokėto avanso, mokama suma mažinama 10 000 Eur. Liko sumokėti pagal šią faktūrą: 0.00 Eur“. Nors atsakovės teigia, kad po ginčijamo sandorio sudarymo su ieškove UAB „Beltranza“ per 2021 metus sumokėjo ieškovei 16 320 Eur ir tai yra pakankama suma konstatuoti, kad 10 000 Eur prievolė ieškovei buvo įvykdyta, tačiau atsakovės nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad bent dalis iš ieškovei pervestų sumų būtų skirtos būtent 2021 m. kovo 22 d. PVM sąskaitai faktūrai Nr. (duomenys neskelbtini) padengti. Atsakovių nurodomi UAB „Lavirita“ sąskaitos išrašai laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. neinformatyvūs. Matyti tik pinigų judėjimas iš ir į UAB „Lavirita“ sąskaitą, tačiau visiškai neaišku už ką yra vykdyti ir gauti mokėjimai, be to, nurodytu laikotarpiu UAB „Beltranza“ pervestos sumos neatitinka ir pačioje 2021 m. kovo 22 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos sumokėti sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės gali reikšti taip pat ir tai, kad UAB „Beltranza“ pinigų pervedimai UAB „Lavirita“ galėjo būti atlikti ir kitų susitarimų pagrindu. Duomenų, kad už parduotą ekskavatorių tarp šalių buvo atlikti skolų užskaitymai byloje taip pat nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės neįrodė, jog UAB „Beltranza“ sumokėjo UAB „Lavirita“ ar atliko kokius nors pirkimo – pardavimo šalių skolų užskaitymus pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). 

48.       Kasacinis teismas, spręsdamas dėl įrodinėjimo naštos dėl pirkėjo prievolės sumokėti kainą už perkamą daiktą tinkamo įvykdymo paskirstymo tarp sutarties šalių, išaiškino, kad sutarties sudarymas ir jos įvykdymas yra dvi skirtingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos atskirai, ir vien tik aplinkybė, kad pirkėjas turėjo prievolę pardavėjui, savaime nereiškia, kad pirkėjas šią prievolę įvykdė, todėl, kilus ginčui dėl prievolės sumokėti perkamo daikto kainą įvykdymo, būtent pirkėjas ir turi šią aplinkybę įrodyti. Tai, kad pardavėjas perdavė daiktą pirkėjui, patvirtina, jog jis įvykdė savo sutartinę prievolę, tačiau tai savaime nereiškia, jog pirkėjas yra įvykdęs savo pareigą sumokėti už perkamą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 35 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

49.       Kaip anksčiau nustatyta, ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu faktiškai buvo nemoki, turėjo įsipareigojimų UAB „Rasa“, kurių reikalavimo terminai jau buvo suėję. Taigi, sudarius ginčijamą sandorį ir nesant duomenų, patvirtinančių už ekskavatorių mokėtinos pinigų sumos sumokėjimą ieškovei BUAB „Lavirita“, galime daryti išvadą, kad buvo sumažintas ieškovės turtas ir jo sudarymo metu buvusios ieškovės kreditorės UAB „Rasa“ galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą. Be to, ginčijama sutartimi perleistas ekskavatorius iki ginčo sandorio sudarymo buvo nuomojamas, kas garantavo ieškovei stabilias pajamas, o šios nuomos pajamos buvo pakankamos padengti dalį įmokų pagal paskolų sutartis su UAB „Rasa“, todėl ieškovei sudarius ginčijamą sandorį ne tik buvo apribota pagrindinio įmonės kreditoriaus galimybė atgauti bent dalį savo lėšų, bet ir pažeistos įmonės teisės, apribojant jos galimybes gauti lėšas. Teisėjų kolegijos vertinimu, UAB „Lavirita“ iš esmės būdama nemoki ir turėdama vykdytinų įsipareigojimų UAB „Rasa“, sudarydama ginčijamą sandorį, pagal kurį neteko ginčo turto ir realiai negavo sutartos 10 000 Eur kainos už ginčo turtą, šios sumos apimtimi panaikino savo galimybę atsiskaityti su UAB „Rasa“, tokiu būdu pažeisdama savo pagrindinės kreditorės interesus gauti atsiskaitymą pagal jos turimus reikalavimus UAB „Lavirita“. Tokie veiksmai atitinka pirmiau aprašytuosius, kurie suformuotoje teismų praktikoje vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti apeliančių ginčijamos actio Pauliana taikymo sąlygos – ieškovės kreditorių teisių pažeidimo – egzistavimą ir taip elgdamasis nepažeidė CK 6.66 straipsnio nuostatų.

Dėl trečiojo asmens nesąžiningumo

50.       Atsakovės ginčija savo, kaip trečiojo asmens nesąžiningumą ir apeliaciniame skunde teigia, kad netinkamas įrodymų dėl ekskavatoriaus likimo įvertinimas leido teismui nepagrįstai spręsti apie atsakovių nesąžiningumą, kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų. Atsakovės nurodo, kad objektyviai nustačius, jog įsigytas ekskavatorius dėl savo būklės buvo perduotas į metalo laužą, negalima būtų spręsti, jog atsakovės elgėsi nesąžiningai ir užvaldė didesnės vertės turą nei kad ieškovei buvo atlyginta.

51.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neatsiskaitymo su ieškove pagal ginčo turto pirkimo pardavimo PVM sąskaitą faktūrą faktas jau yra konstatuotas nutarties 46 punkte, todėl teisėjų kolegija, vertindama atsakovių argumentus dėl trečiojo asmens nesąžiningumo, pakartotinai dėl to nepasisakys.

52.       Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį, sandorį pripažinti negaliojančiu pagal actio Pauliana galima tik tuo atveju, kai skolininkas ir trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningi, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Nesąžiningumo prezumpcijos nustatytos CK 6.67 straipsnyje, kurio 7 punkte nurodyta, kad preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.).

53.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o skolininkui ir (ar) trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (A. T.2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

54.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo sandoris sudarytas tarp UAB „Lavirita“ ir UAB „Beltranza“. Jo sudarymo metu R. P. ėjo tiek UAB „Lavirita“, tiek UAB „Beltranza“ direktorės pareigas, t. y. veikė abiejų šių bendrovių vardu, kaip vienasmenis jų valdymo organas. Be to, UAB „Beltranza“ vienintelės akcininkė nuo 2006 m. liepos 31 d. susijęs su R. P. asmuo – A. P.. Teismas nusprendė, kad atsakovės nepaneigė CK 6.67 straipsnio 7 punkte nurodytos atsakovių nesąžiningumo prezumpcijos.

55.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovių nesąžiningumas preziumuojamas CK 6.67 straipsnio 7 punkto pagrindu. Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai, kad sandorio šalys veikė sąžiningai ir UAB „Lavirita“ už ekskavatorių buvo atlyginta tiek, kiek jis buvo tuo metu vertas, nepaneigia atsakovių nesąžiningumo prezumpcijos. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pagal sudarytą ginčo sandorį apskritai nebuvo atsiskaityta, ieškovė ginčijamo sandorio sumos apimtimi panaikino savo galimybę atsiskaityti su UAB „Rasa“. UAB „Beltranza“ turėjo būti žinoma apie tai, kad ginčo sandoriu pažeidžiamos UAB „Lavirita“ kreditorės UAB „Rasa“ teisės. Apeliantėms nepateikus jokių kitų reikšmingų argumentų, paneigiančių jų nesąžiningumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir šią actio Pauliana instituto taikymo sąlygą.

56.       Apeliaciniu skundu nėra ginčijamos kitos pirmosios instancijos teismo šioje byloje nustatytos actio Pauliana sąlygos, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo išeiti už apeliacinio skundo ribų, dėl kitų šio instituto taikymo sąlygų nepasisako (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl restitucijos ir atsakovių solidarios atsakomybės 

57.       Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje prašė ginčijamu sandoriu perleistą turtą – ekskavatorių grąžinti natūra, o paaiškėjus, kad jo nėra, ar turto vertė yra sumažėjusi ar neatitinka pardavimo kainos, prašė taikyti solidarią atsakomybę ir priteisti iš atsakovių R. P. ir UAB „Beltranza“ 10 000 Eur turtinės žalos atlyginimą ieškovei BUAB „Lavirita“.

58.       Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu, atsižvelgdamas į tai, jog turto grąžinti natūra nėra galimybės, sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma solidari abiejų atsakovių civilinė atsakomybė.

59.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir iš esmės pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams. Sandorio pripažinimo negaliojančiu („automatinė“) pasekmė yra restitucijos taikymas (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), restitucija yra savarankiškas pažeistų prievolinių teisių gynimo būdas. CK 6.145 straipsnio 2 dalis leidžia, pripažinus sandorį negaliojančiu, tik pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, bet ir tai tik tais atvejais, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai arba nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taigi, restitucijos būdo pakeitimas, esant tam tikroms sąlygoms, reiškia galimybę pakeisti vieną iš restitucijos galimų būdų kitu, bet ne pakeisti ją civilinės atsakomybės institutu. Civilinės atsakomybės taikymas yra kitas teisių gynimo būdas, sprendžiant tiek dėl tokios atsakomybės taikymo apskritai, tiek dėl jos apimties taikytinos visiškai kitos – civilinę atsakomybę reglamentuojančios – normos (CK XXII skyrius).

60.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, šalia restitucijos įstatymų nustatytais atvejais (pvz., CK 1.84 straipsnio 3 dalyje, 1.89 straipsnio 2 dalyje, 1.90 straipsnio 3 dalyje ir kt.) kaip viena iš negaliojimo pasekmių gali būti taikoma civilinė atsakomybė (kaip papildomas gynimo būdas), ta apimtimi, kiek restitucija nepadengia šalies patirtų nuostolių. Šia prasme civilinė atsakomybė kaip viena iš sandorio negaliojimo pasekmių yra subsidiarus gynimo būdas restitucijos atžvilgiu – taikomas tik ta apimtimi, kiek restitucijos taikymas negrąžina šalies į padėtį, kurioje ji būtų buvusi, jei sandoris nebūtų buvęs sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017). Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ieškovas gali reikalauti kumuliatyviai taikyti kelis savarankiškus gynimo būdus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-160-687/2016, žr. 34 punktą), tačiau privalo įrodyti visas sąlygas, kurios būtinos nustatant kiekvieno iš pagrindų atsakomybės sąlygų egzistavimą. Todėl tokie kumuliatyvūs reikalavimai kaip nagrinėjamoje byloje gali būti reiškiami, tačiau nustatytos vieno reikalavimo sąlygos (konkrečiu atveju – actio Pauliana sąlygos) nesuponuoja, kad nustatytos ir deliktinės atsakomybės sąlygos. Šios sąlygos turi būti ieškovo savarankiškai įrodinėjamos.

61.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu nepagrįstai netaikė restitucijos, o jos vietoje nepagrįstai sprendė atsakovių civilinės atsakomybės klausimą, apskaičiavo žalos dydį pagal pripažintu negaliojančiu sandorį ir priteisė žalą solidariai iš abiejų atsakovių. 

62.       Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju restitucijos taikymas natūra neįmanomas. Atsakovės pirmosios instancijos teismui nurodė, kad ginčijamu sandoriu įgyto turto – ekskavatoriaus, nebeturi, jį pardavė kaip metalo laužą UAB „Kuusamet“. Ši atsakovių pozicija nepakito ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė analizuojamų argumentų nepaneigė, o aplinkybės, jog ginčo turtas yra atsakovių žinioje, nenustatė ir teisėjų kolegija. Tokios aplinkybės neleidžia restitucijos atlikti natūra, todėl ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Kai grąžinamas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos taikymo metu, atsižvelgiant į tai, kurio metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (CK 6.147 straipsnis). Nagrinėjamu atveju 2021 m. kovo 22 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusi perduoto turto kaina, kurios realumas ir adekvatumas bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuginčytas. Teisėjų kolegija neturi duomenų apie ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusią kitokią turto vertę. Atsakovių akcentuojama aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė atsakovėms įrodinėjimo naštą dėl ekskavatoriaus pardavimo kainos, kurios pati ieškovė neginčijo, pripažintina teisiškai nereikšminga. Be to, teismo išvada, dėl ekskavatoriaus apžiūros ir defektų nustatymo dokumentų nepateikimo, buvo padaryta teismui siekiant įvertinti atsakovės R. P. žodinių paaiškinimų, jog UAB „Lavirita“ buvo priversta parduoti ekskavatorių už 10 000 Eur dėl jos esminių gedimų, pagrįstumą, sprendžiant dėl vienos iš actio Pauliana sąlygos – skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamo sandorį, egzistavimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog nėra pagrindo solidariosios prievolės taikymui, kadangi nagrinėjamu atveju byloje nesprendžiamas žalos atlyginimo klausimas. Be to, įmonės vadovo civilinė atsakomybė yra subsidiari (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). Nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija atmeta ieškovės prašymą dėl solidariosios prievolės taikymo. Kolegija konstatuoja, kad restitucija nagrinėjamu atveju turi būti atliekama piniginiu ekvivalentu, įpareigojant atsakovę UAB „Beltranza“ sumokėti ieškovei BUAB „Lavirita“ perimto turto vertę, buvusią ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. nurodytą 2021 m. kovo 22 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu ieškovei BUAB „Lavirita“ priteistina iš atsakovės UAB „Beltranza“ 10 000 Eur. Taikant restituciją iš atsakovės UAB „Beltranza“ priteistos lėšos naudotinos tenkinant visų BUAB „Lavirita“ kreditorių finansinius reikalavimus JANĮ nustatyta tvarka. 

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

63.       Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė restitucijos, o jos vietoje nepagrįstai sprendė atsakovių civilinės atsakomybės klausimą ir priteisė žalą solidariai iš abiejų atsakovių, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keičiamas. Tačiau tuo pačiu konstatuojama, kad dėl pripažinimo, jog nagrinėjamu atveju atsakovių atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė, nepakinta galutinis šios bylos rezultatas, nes pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo sandorį negaliojančiu, priteisė ieškovei 10 000 Eur sumą. Taigi ieškovės teisė taikant restituciją atgauti 10 000 Eur šiuo atveju išlieka nepakitusi. Atsižvelgiant į tai, kad materialusis ieškovės reikalavimas nesikeičia, skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje pakeičiamas patikslinant, kad taikant restituciją negaliojančiu pripažinto sandorio atžvilgiu, 10 000 Eur suma ieškovei BUAB „Lavirita“ priteistina tik iš atsakovės UAB „Beltranza“. 

64.       Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė yra tokia, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Išlaidų advokato ar advokato pagalbai apmokėti atlyginimo klausimas yra išsprendžiamas pagal tą patį principą – jos atlyginamos tai šaliai, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas (CPK 98 straipsnis). Taigi, CPK 93 ir 98 straipsniuose yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal tos bylos proceso rezultatą (A. T.2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 13 punktas).

65.       Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tokius kasacinio teismo išaiškinimus, kad CPK 93 straipsnio 1 dalies normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-469/2021, 17 punktas). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 16, 17 punktai; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).

66.       Vadinasi, sprendžiant dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimo, visų pirma, būtina identifikuoti, kokio materialinio teisinio rezultato toje konkrečioje byloje šalis siekė ir ar toks rezultatas yra pasiektas (visiškai ar iš dalies). Nagrinėjamu atveju, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keičiamas, ieškovės pasiektas materialinis rezultatas iš esmės lieka toks pats – taikius restituciją atsakovė UAB „Beltranza“ įpareigojama sumokėti ieškovei BUAB „Lavirita“ perimto turto vertę, buvusią ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. ieškovei BUAB „Lavirita“ priteisiama iš atsakovės UAB „Beltranza“ 10 000 Eur suma. Taigi šiuo atveju perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo. 

67.       Konstatavus, kad nėra pagrindo taikyti solidariosios civilinės atsakomybės, sprendimo dalis, kurioje iš atsakovės R. P. kartu su atsakove UAB „Beltranza“ priteistos bylinėjimosi išlaidos, taip pat pakeičiama patikslinant, kad ieškovės BUAB „Lavirita“, trečiojo asmens UAB „Rasa“ ir Valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos tik iš atsakovės UAB „Beltranza“.

68.       Tas pat pasakytina ir dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Nors šiuo procesiniu sprendimu pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė atsakovių civilinės atsakomybės klausimą, tačiau atsižvelgus į civilinės bylos procesinę baigtį, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teisme bylą pralaimėjusi šalis yra atsakovė UAB Beltranza“, o laimėjusi – ieškovė, todėl tik pastaroji turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis), o apeliantės UAB „Beltranza“ apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir atstovavimo) atlyginimas iš priešingos šalies nepriteisiamas (CPK 93 straipsnis).

69.       Ieškovė BUAB „Lavirita“ apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovių R. P. ir UAB „Beltranza“ jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau konkrečios sumos nenurodė ir iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl šis prašymas netenkinamas.

70.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Rasa“ taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikia bylinėjimosi išlaidas detalizuojančią pažymą, kurioje nurodyta, kad iš viso ji patyrė 4165,29 Eur bylinėjimosi išlaidų (susipažinimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir konsultacija – 211,03 Eur, susipažinimas su apeliaciniu skundu ir konsultacija – 422,06 Eur, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas 2809,30 Eur), ir apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, iš kurių matyti, kad už atstovavimo paslaugas apeliacinės instancijos teisme atsakovė sumokėjo 3025 Eur sumą. Trečiasis asmuo UAB „Rasa“ byloje dalyvavo ieškovės BUAB „Lavirita“ pusėje, palaikė ieškovės reikalavimus, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atsakovių apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, todėl, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, taip pat turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

71.       CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Tai įpareigoja teismą įvertinti, ar prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma atitinka bylos sudėtingumą, kokios reikalingos advokato ar padėjėjo darbo ir laiko sąnaudos atlikti procesiniams veiksmams, už kuriuos prašoma priteisti atlyginimą.

72.       Trečiojo asmens prašoma priteisti suma neatitinka apmokėjimą už teisines paslaugas patvirtinančiuose dokumentuose nurodytos sumos, be to viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.11 punktuose nurodytus rekomenduojamus priteisti užmokesčio dydžius (2743,39 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą (1,3 x 2110,3 Eur (2023 m. 4 ketv.) rengimą). Ieškovės BUAB „Lavirita patenkinto reikalavimo dydis 10 000 Eur, sprendžiami teisiniai klausimai byloje nėra nauji, skundas buvo grindžiamas actio Pauliana ieškinio sąlygų aiškinimo, restitucijos ir civilinės atsakomybės taikymo bei pateiktų įrodymų vertinimo klausimais. Trečiojo asmens atstovas dalyvavo byloje ir pirmosios instancijos teisme, trečiajam asmeniui teismo sprendimu buvo priteistos 2420 Eur atstovavimo išlaidos. Kolegija daro išvadą, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą priteistinos 900 Eur turėtos išlaidos iš atsakovės UAB „Beltranza“ trečiajam asmeniui, nes prašoma priteisti suma neatitinka bylos sudėtingumo, patenkintų reikalavimų dydžio, darbo ir laiko sąnaudų, įprastai būtinų tokiam dokumentui parengti.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. gegužės 15  d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti 2021 m. kovo 22 d. sandorį tarp pardavėjos UAB „Lavirita“, juridinio asmens kodas

148421679, ir pirkėjos UAB „Beltranza“, juridinio asmens kodas 300022658, kuriuo pardavėja UAB „Lavirita“ pardavė pirkėjui UAB „Beltranza“ ekskavatorių JCB JS 220LC 9T1633a už 10 000 Eur, negaliojančiu ir taikyti restituciją: priteisti iš atsakovės UAB „Beltranza“, juridinio asmens kodas 300022658, 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) bankrutavusiai UAB „Lavirita“, juridinio asmens kodas 148421679.

Ieškinio reikalavimus atsakovės R. P. atžvilgiu atmesti.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai UAB „Lavirita“, juridinio asmens kodas 148421679, iš atsakovės UAB „Beltranza“, juridinio asmens kodas 300022658, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui UAB „Rasa“, juridinio asmens kodas 1400324515, iš atsakovės UAB „Beltranza“, juridinio asmens kodas 300022658, 2420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės UAB „Beltranza“, juridinio asmens kodas 300022658, 39,16 Eur (trisdešimt devynis eurus 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų teikimu, bei 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) žyminį mokestį, viso iš atsakovės UAB „Beltranza“, juridinio asmens kodas 300022658, priteisti 319,16 Eur (tris šimtus devyniolika eurų 16 cnt) valstybei. Šios valstybės naudai priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Įmokos mokėjimo kvitą apie sumokėtas pašto išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.“

Priteisti iš atsakovės UAB „Beltranza“, juridinio asmens kodas 300022658, trečiajam asmeniui UAB „Rasa“, juridinio asmens kodas 1400324515, 900 Eur (devynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai                                                                    Aleksandras Rusakas

          Birutė Simonaitienė                                                   

                                                                      Irena Stasiūnienė