Pranešėja R. Bartašienė Civilinė byla Nr. 2A-617-357/2012
Teisėja A. Monstavičienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-00001-2012-8
Procesinio sprendimo kategorija 35.3.;121.21.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 5 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, teisėjų Reginos Agotos Gutauskienės, Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovams S. G., V. G. dėl piniginės prievolės išieškojimo.
Teismas,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. Ž. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovų S. G. ir V. G. solidariai 35000 Lt skolos, 8,77 proc. dydžio metines palūkanas skaičiuojamas nuo 2008-02-14 iki visiško paskolos grąžinimo, kompensacinę funkciją atliekančias 5 proc. dydžio metines palūkanas skaičiuojamas nuo 2008-02-25 iki visiško paskolos grąžinimo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1-5 b. l.).
Ieškovas nurodė, kad žodiniu susitarimu S. G. pasiskolino iš ieškovo 35000 Lt. Rašytinė sutartis tarp šalių dėl paskolos suteikimo nebuvo surašyta. Ieškovas pinigus atsakovui sumokėjo 2008-02-14 bankiniu mokėjimo nurodymu, kuriame nurodyta, kad suteikiama 35000 Lt paskola S. G. iki 2008-02-25. Teigia, kad nustatytu terminu skola nebuvo grąžinta. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl paskolos grąžinimo, tačiau skola negrąžinta iki šiol. Kadangi paskolos sutartis sudaryta santuokoje, todėl tikėtina, kad pinigus atsakovas skolinosi šeimos interesais ir poreikiais, todėl laiko, kad atsakovai, kaip sutuoktiniai, turi atsakyti solidariai.
Atsakovai S. G. ir V. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (55-57 b. l.).
Atsakovai nurodė, kad ieškovas norėjo pirkti automobilį, todėl 35000 Lt buvo pervesti į atsakovo buvusios įmonės sąskaitą, konvertuoti į eurus ir pervesti į įmonės vardu veikusio Atanasovo A. S. sąskaitą Italijos banke. Pastarojo nupirktas automobilis ,, Toyota Previa“ buvo pargabentas į Lietuvą ir pateiktas ieškovui ir jo sutuoktinei M. Ž. išbandymui. Atlikę bandomąjį važiavimą automobilio atsisakė, todėl automobilis buvo parduotas kitam asmeniui, o pinigai paimti iš įmonės sąskaitos ir grąžinti ieškovui. Nurodo, kad ieškovas nesilaikė paskolos sutarties sudarymo formos ,nes ji nesudaryta raštu, nebuvo atsakovo S. G. valios skolintis 35000 Lt ir paskolą grąžinti per 12 dienų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Priteisė iš ieškovo A. Ž. atsakovui S. G. 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Priteisė iš A. Ž. 1199,19 žyminio mokesčio ir 13,60 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Spendimui įsiteisėjus, nurodė panaikinti laikinąją apsaugos priemonę 2012-01-25 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi taikytą turto areštą S. G. ir V. G. nekilnojamam ir kilnojamam turtui (137-140 b. l.).
Iš byloje pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad ieškovas atsakovui S. G. 2008-02-14 pervedė 35000 Lt ir mokėjimo paskirtis nurodyta „paskola iki 2008-02-25“.
Teismas pažymėjo, kad bylos šalių ginčas kilo dėl paskolos santykių tarp jų buvimo ar nebuvimo ir pinigų grąžinimo. Teismas akcentavo tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: paskolos dalyko, tai yra pinigų, perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienai nesant, paskolos sutartis negali būti laikomas sudaryta. Ieškovas nurodė, kad jis atsakovui S. G. pinigus pervedė mokėjimo nurodymu, atsakovas šios aplinkybės, kad jis iš ieškovo pinigus gavo, neginčija, todėl teismas laikė, kad kitos sudėtinės sandorio kaip paskolos sutarties dalies, atsakovo įsipareigojimo grąžinti skolą nebuvo, todėl šios sąlygos nesant sprendė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis. Be to, atsakovas neigia, kad jis iš ieškovo 35000 Lt gavo kaip paskolą. Teismo nuomone, ieškovas 35000 Lt pervesdamas į asmeninę S. G. banko sąskaitą vykdė susitarimą su atsakovu, suprasdamas, kad su juo paskolos sutarties nesudaro, tačiau banko pavedime nurodydamas pinigų paskirtį kaip paskolą, taip jis veikė savo interesais ir savo rizika.
Teismas laikė, kad ieškovas įrodymų, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir su atsakove V. G. nepateikė, todėl teismas ieškovo motyvą, kad paskolą atsakovai panaudojo šeimos interesais, laikė nepagrįstais ir neįrodytais.
Iš pateiktų duomenų bylai teismas matė, kad atsakovas, gavęs ieškovo nurodytą 35000 Lt sumą juos konvertavęs į eurus 2008-02-14 pervedė į įmonės vardu veikusio A. A. S. sąskaitą Italijos banke už automobilį , kurį ieškovas norėjo pirkti. Ieškovo pavardė ir perkamo automobilio markė nurodyta ir atsakovo pateiktuose dokumentuose. Atsakovas nurodė, kad jis ne vienus metus užsiima automobilių verslu, turėjo IĮ ,,Markata“ ir su A. A. S. buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis dėl automobilių paieškos, užpirkimo ir dokumentų tvarkymo, o šią aplinkybę patvirtina pateikta sutartis. Iš pateiktos sąskaitos teismas matė, kad M. Ž. vardu 2008-02-20 išrašytas dokumentas automobiliui TOYOTA PREVIA, tačiau sunaikintas, nes kaip nurodė atsakovas, ieškovas ir jo sutuoktinė atsisakė automobilį pirkti, todėl teismas padarė išvadą, kad tarp šalių turėjo būti sudaryta ne paskolos, bet pirkimo – pardavimo sutartis. Atsakovas nurodė, kad su ieškovu jų santykiai buvo geri, automobilį apžiūrėjo ieškovas kartu su M. Ž., jis patarė jiems neskubėti, pavažinėti, tačiau ieškovui automobilis nepatiko ir jį grąžino, o atsakovas grąžino ieškovui jo įmokėtą sumą atskaičius už paslaugą viso 34409 Lt. Ieškovas aplinkybę, kad automobilis pirktas žmonai M. Ž. neigė, pateikė ištuokos liudijimą, kad tuo metu jų santuoka buvo nutraukta ir nurodė, kad santykių nepalaikė, tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovė V. G. parodė, kad ieškovas su žmona gerai bendravo, ji yra pasiskolinusi iš jų pinigų, pinigus skolino ir Ž.. Remiantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismas negalėjo vertinti atsakovo pateikto, kaip liudytosios M. Ž. sutikimo dėl automobilio pirkimo ir šio sutikimo tekste nurodytu aplinkybių, nes ji nebuvo išklausyta teisme kaip liudytoja, nors tokį pageidavimą buvo išreiškęs atsakovas S. G..
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pinigų grąžinimo faktą ieškovui nurodė ne tik liudytojai T. D., M. G. ir A. S., bet ir atsakovai. Teismas liudytojų parodymus vertino kaip įrodymą, kad atsakovas S. G. su ieškovu atsiskaitė ir grąžino ieškovui 34409 Lt sumą. Atsakovas S. G. teigė, kad automobilis, kurį atsisakė pirkti ieškovas, buvo netrukus parduotas, dėl to jis galėjo atsiskaityti su ieškovu ir šią aplinkybę patvirtina pateikti 2008-03-21 kasos pajamų ir išlaidų orderiai. Ieškovo prašomos apklausti liudytojos A. G.–M. parodymais, kaip įrodymu dėl paskolos sutarties sudarymo ir įvykdymo, teismas nesirėmė.
Teismas ištyręs šalių pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų 35000 Lt sumą teisiniu požiūriu yra nepagrįstas ir netenkintinas.
Netenkinus pagrindinio ieškovo reikalavimo priteisti 35000 Lt skolos, teismas netenkino ir išvestinio ieškovo reikalavimo priteisti 8,77 proc. dydžio metines palūkanas, kurios paskaičiuotos kaip M. Ž. A. Ž. piniginės prievolės nevykdymas, bei dukart prašomas priteisti metines palūkanas po 5 procentus, kadangi tik terminą įvykdyti piniginę prievolę paleidęs skolininkas privalo mokėti nustatyto dydžio palūkanas.
Kadangi žyminio mokesčio dalis teismo nutartimi buvo atidėta iki ieškinio išnagrinėjimo iš esmės, todėl ieškinį atmetus, teismas priteisė 1199 Lt žyminio mokesčio sumą iš ieškovo. Iš ieškovo teismas priteisė ir bylinėjimosi, advokato paslaugų išlaidas atsakovui S. G. ir pašto išlaidos valstybei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. Ž. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (142-148 b. l.).
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas teismo argumentą, jog tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, nes, teismo manymu, trūko vienos sudėtinės paskolos teisinių santykių dalies - paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti skolą, laiko nepagrįstu, prieštaraujančiu suformuotai teismų praktikai ir lėmusiu kitų bylos aspektų ydingą vertinimą. Sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Todėl aplinkybė, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta įstatymo nustatyta forma nesant imperatyvaus nurodymo įstatyme dėl sutarties negaliojimo, nedaro sudarytos paskolos sutarties savaime negaliojančios.
2. Įrodymų vertinimas ginčijamame teismo sprendime palaikant atsakovo poziciją apelianto laikytinas neatitinkančiu įstatymų numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, pažeidžiančiu teismo pareigą atlikti kompleksinį įrodymų vertinimą, o dalis išvardintų byloje esančių dokumentų apskritai negalėjo būti vertinami byloje kaip tinkami įrodymai. Teismas, atsakovų į bylą pateikus įvairius dokumentus, neva įrodančius, jog pinigai jiems pervesti už automobilį, kurį esą ieškovas pirko savo žmonai, rėmėsi aklai ir visiškai nepaisė nei įstatyme aiškiai numatytų reikalavimų, keliamų įrodymams, jų leistinumui, patikimumui, nei ieškovo atstovo pastaboms dėl atsakovų pateiktų dokumentų ydingumo.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo tarp šalių nebuvus paskolos teisinių santykių ir, kad perduoti pinigai ieškovui buvo grąžinti. Teismas nepagrįstai, siekiant patvirtinti pinigų grąžinimą pagal paskolos sutartį, rėmėsi liudytojų parodymais, kadangi įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šia faktui įrodyti. Teismas šį reglamentavimą apėjo formaliai pasirėmęs teisingumo, protingumo, teisingumo principais, kas verčia abejoti tokio teismo pasirinkimo teisingumu ir teisėtumu. Įrodymai, kuriais remdamasis teismas priėjo išvadą, jog skola ieškovui grąžinta, yra nepatikimi, subjektyvūs, vienpusiški, neišsamūs, kai kuriais aspektais vieni kitiems prieštaraujantys.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai S. G. ir V. G. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą (154-157 b. l).
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas pagrįstai konstatavo, jog pinigų perdavimo faktas, nesant gavėjų, šiuo atveju atsakovų išreikštos valios skolintis pinigus ir įpareigojimo juos grąžinti kaip paskolą, reiškia, kad ieškovo A. Ž. nurodoma paskolos sutartis su atsakovais S. G. ir V. G. sudaryta nebuvo. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo ir kitus teismo daugybinius įstatymų nesilaikymo atvejus, nelogiškas išvadas, nesilaikymą teisminės praktikos ir pan., tačiau bylos duomenys leidžia teigti, jog visa tiesa tik asmens (žmogaus), nepatenkinto teismo sprendimu, samprotavimai, kaip rungtyniškumo civiliniame procese pasekmė, išskyrus dokumentų neišvertimą į lietuvių kalbą faktą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į teisminę praktiką, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias pirkimo-pardavimo santykius, pagrįstai ieškovo A. Ž. ieškinį atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, teisminės praktikos kontekste bei vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti keičiamas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde.
Dėl šalių teisinių santykių vertinimo
LR CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „ Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008).
Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).
Šioje byloje nustatyta, kad rašytinės formos paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2008 m. vasario 14 d. banko mokėjimo nurodymas patvirtina faktą, kad ieškovas A. Ž. pervedė atsakovui S. G. 35 000 Lt, pavedime nurodant mokėjimo paskirtį – suteikiama paskola S. G. iki 2008-02-25 (6 b. l.). Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t.. Dėl to kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, būtina įvertinti šalių nurodytų faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas teigdamas apie paskolos sutarties sudarymą, nesilaikė paprastos rašytinės formos reikalavimų (CK 6.871 str. 1 d.), neįrodė, kad sudarė rašytinę paskolos sutartį 35 000 Lt sumai. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginį apie paskolos sutarties sudarymą, ieškovo nurodymas pavedime yra vienašališka sąlyga, kuri nėra patvirtinta kitos šalies, atsakovas nėra pasirašęs ir kitos privalomos tokiam sandoriui sudaryti sąlygos – įsipareigojimo paskolą grąžinti. Apelianto argumentai dėl atsakovo konkliudentinių veiksmų nėra pagrįsti, nes paskolos sutartinius teisinius santykius apibūdina ne vienos šalies įrašyta pinigų pervedimo paskirtis, bet sandorio esmė. Nesant šalių rašytinio susitarimo dėl būtinų paskolos sutarčiai sudaryti sąlygų, toks ieškovo piniginių lėšų pervedimas atsakovui, laikytinas vienašaliu sandoriu sudarytu tik paties apelianto, kuris negali patvirtinti paskolos sudarymo santykių atsiradimo tarp šalių. Iš 2008-02-25 mokėjimo nurodymo matyti, kad ieškovas pervedė į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą 35 000 Lt sumą, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apie atsakovui pervestų piniginių lėšų paskirtį, todėl darytina išvada, kad minėtas mokėjimo nurodymas, patvirtina tik pinigų pervedimo ir gavimo faktą, tačiau CPK 6.871 straipsnio prasme pats savaime nepatvirtina šalių paskolos sutarties sudarymo fakto. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas neargumentavo šalių susitarimo tikslo, nenurodė priežasčių lėmusių trumpą grąžinimo terminą. Todėl vien tik ieškovo 2008-02-14 atliktas mokėjimo nurodymas, negali patvirtinti pinigų priėmimo pobūdžio, todėl šalių sutartiniai santykiai nustatomi atsižvelgiant į visus įrodymus, paneigiančius paskolos sutarties tarp šalių buvimą. Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino ne kaip paskolos, bet kaip automobilio pirkimo - pardavimo santykius.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių teisinius santykius, pagrįstai konstatavo, kad mokėjimo nurodymas patvirtina tik pinigų pervedimo ir gavimo faktą, bet CK 6.871 str. prasme nepatvirtina šalių paskolos sutarties sudarymo fakto, kadangi nėra sudėtinės paskolos teisinių santykių dalies – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti skolą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, teismas teisėtai ir pagrįstai, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, susiklosčiusius šalių santykius, kvalifikavo kaip pirkimo-pardavimo santykius.
Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad tarp šalių paskolos sutartis nebuvo sudaryta ir, atmesdamas ieškovo ieškinį, nuo teisminės praktikos nenukrypo, todėl šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.
Dėl įrodymų vertinimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007).
Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 178 str.). Todėl teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek ieškovo, tiek atsakovo argumentus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, rungimosi principo, ir atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamo taikymo kaip teisiškai nepagrįstus. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas ar buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas įrodė, kad tarp šalių nebuvo paskolos sutartinių santykių, o tarp šalių yra susiklostę automobilio pirkimo-pardavimo santykiai. Civiliniame procese galiojant rungimosi principui, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje bylos P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939 ,,Pašilaičiai“, bylos Nr. 3K-3-398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., Radviliškio rajono notarų biuro notarė D. V., Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB ,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009). Taigi, pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką būtent atsakovui teko pareiga įrodyti savo atsikirtimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis.
Apelianto argumentas, kad kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą, nes sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio įrodinėti liudytojų parodymais, laikytinas nepagrįstu, kadangi atsakovas pinigų grąžinimo faktą, įrodinėjo ne tik liudytojų parodymais. Byloje atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, leidžia teisėjų kolegijai, šalių susiklosčiusius santykius vertinti kaip automobilio Toyota Previa pirkimo-pardavimo santykius, todėl ieškovas neteisingai aiškina šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymą. Tokio sandorio neįvykdymo pasekmes, pinigų negrąžinimą, atsakovo nepagrįstą praturtėjimą ieškovo sąskaita, turėjo įrodyti ne atsakovas, bet ieškovas.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas, iš ieškovo gautą 35000 Lt sumą, 2008-02-14 tarptautinio mokėjimo pavedimu konvertavo į eurus ir pervedė juos į įmonės vardu veikusio A. A. S. sąskaitą Italijos banke, nurodydamas mokėjimo paskirtį už automobilius (59, 60 b. l.) Ieškovo pavardė ir perkamo automobilio markė nurodyta ir atsakovo pateiktuose dokumentuose (90, 91 b. l.). Byloje esanti pažyma-sąskaita panaikinta, negalioja kaip ūkinę operaciją patvirtinantis įmonės buhalterinis dokumentas, tačiau kaip rašytinis įrodymas, vertintina kartu su kitais įrodymais. Ši pažyma patvirtina aplinkybę, kad iš atsakovo įmonės M. Ž. vardu ketinta pirkti automobilį Toyota Previa, tačiau 2008-02-20 išrašytas dokumentas automobiliui perbrauktas ir nurodytas kaip sugadintas, kadangi šis automobilis ieškovui ir jo sutuoktinei netiko. Atsakovas S. G. nurodyta aplinkybę, kad automobilis, kurį atsisakė pirkti ieškovas buvo netrukus parduotas, patvirtina pateikti 2008-02-21 kasos pajamų ir išlaidų orderiai, kuriuose įrašytas pagrindas -paskolos grąžinimas pagal mokėjimo nurodymą 2008-02-14 (93, 94 b. l.). Be to, šiuose dokumentuose nurodyta grąžintina 34 409 Lt suma, atskaičius suteiktos paslaugos kainą už automobilio suradimą, laikytina atitinkančią, kuri buvo skirta automobilio įsigijimui. Automobilių pardavėjas A. A. S. ieškovui A. Ž. 2008-02-14 išrašė tik vieną sąskaitą Nr. 8050017, 9840 eurų sumai (91 b. l.). Kita sąskaita Nr. 8050018 išrašyta ne ieškovui, bet atsakovo S. G. individualiai įmonei „Markata", nes įmonė yra PVM mokėtoja, kas galimai lėmė skirtingų kainą nurodymą (92 b. l .). Be to, automobilio pirkimą pagrindžiantys įrodymai ir atsakovo nurodytos aplinkybės, apelianto nėra paneigti, todėl apelianto samprotavimai dėl skirtingo jų vertinimo, laikytini nepagrįstais.
Nagrinėjamoje byloje pinigų grąžinimo faktas ieškovui įrodytas ne tik liudytojų parodymais, bet ir rašytiniais įrodymais, o jų visuma pirmosios instancijos teismui leido taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytą rašytinės formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtį. Remiantis išdėstytu, apelianto argumentas, kad atsakovas įrodinėdamas pinigų sumos 35000 Lt, kaip paskolos grąžinimą, negali remtis liudytojų parodymais, nes būtų pažeistas CK 1.93 str.2d. reikalavimas, atmestinas kaip nepagrįstas.
Kadangi ne lietuvių kalba surašytų dokumentų turinys buvo suprastas teisingai, ir šių dokumentų vertimai pateikti prie atsiliepimo į apeliacinį skundą, ši apelianto nurodoma aplinkybė, teisėjų kolegijos nelaikytina esminiu pažeidimu, nes LR CPK 328 str. yra įtvirtinta nuostata, jog iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliai pagrindais (158-167 b. l.).
Dėl paskolos grąžinimo
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę. Nagrinėjamu atveju, atsakovas pinigų grąžinimo faktą ieškovui įrodinėjo savo paaiškinimais, įmonės dokumentais ir liudytojų parodymais, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir motyvuotai išsprendė įrodymų leistinumo klausimą ir tinkamai juos vertino.
Apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovo buvusios žmonos M. Ž. netinkamo įrodymų vertinimo atmestini, kadangi ieškovo ir jo buvusios žmonos santykiai, nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Be to, apeliantas liudytojų, patvirtinančių pinigų grąžinimo faktą, susijusių darbo, draugystės, verslo ir giminystės ryšiais su atsakovu, parodymus vertina kaip nepatikimus, tačiau savo apeliaciniame skunde apeliuoja į savo buvusios sutuoktinės parodymus, kaip nepagrįstai neįvertintus.
2012m.gegužės 31d. teismo posėdyje nurodyta 2009-08-11 rašytinė paskolos sutartis tarp A. Ž. ir S. G. (b.l.132), kuria atsakovas paskolino pinigus ieškovui, tik patvirtina aplinkybę, kad ieškovui buvo žinomas rašytinės paskolos sutarties formos reikalavimas ir leidžia teigti, kad tarp šalių susiklostę paskoliniai santykiai būdavo įforminami tinkamai. Toks dokumentas rodo, kad po pusantrų metų nuo ginčijamo sandorio sudarymo (2008-02-25), tarp šalių buvo draugiški santykiai ir naujo sandorio sudarymas logiškai paneigia atsakovo galiojusią kokią nors prievolę ieškovui, nes šalys nebekalba apie skolos grąžinimą ar įskaitymą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nesant įrodymų, patvirtinančių paskolos sutarties sudarymą, o šalims sudarius automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovo teisė į negrąžintos paskolos priteisimą negali būti ginama.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.), todėl dėl kitų nurodytų argumentų liečiančių šį aspektą teisėjų kolegija plačiau nepasisakys, nes visiškai pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Byloje pateikta duomenų apie Markata S. G. įmonės turėtas vertimo 100 Lt išlaidas (168-169 b. l.). Kadangi turėtos vertimo išlaidos apmokėtos ne atsakovo, o jo įmonės, kuri byloje nėra šalimi, jos nepriteistinos.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Rasa Bartašienė
Teisėjai Regina Agota Gutauskienė
Egidijus Mockevičius