Administracinė byla Nr. A-1099-629/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03447-2022-7
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą nesuteikti vizos atvykti į Lietuvą (toliau – ir sprendimas, skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti Ambasadą išduoti pareiškėjui vizą atvykti į Lietuvą.
2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad atvyko į Lietuvą 2014 m., Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) išdavė pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2019 m. rugsėjo 22 d. Pasibaigus šiam terminui Departamentas atsisakė pratęsti minėtą leidimą, pareiškėjo buvo paprašyta išvykti iš šalies. Tačiau dėl tuo metu susiklosčiusių aplinkybių (su Covid-19 susijusių suvaržymų), pareiškėjas negalėjo nustatytu laiku išvykti iš Lietuvos ir grįžti į (duomenys neskelbtini). Departamentas uždraudė pareiškėjui 2 metus atvykti į Lietuvą. Nurodė, kad Lietuvoje nepadarė jokių nusikaltimų, neturi teistumo.
2.2. Pareiškėjas nurodė, kad su Lietuvos Respublikos piliete turi sūnų, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Dėl sveikatos problemų, nepatikimumo, pareiškėjo sūnaus motina negali prižiūrėti sūnaus, tad jis šiuo metu gyvena kartu su tėvu (pareiškėju) (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sūnaus motina turėjo priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio. Pareiškėjas nurodė, kad neturi įrodymų, patvirtinančių minėto asmens sveikatos problemas, tačiau pažymėjo, kad ji buvo nuteista (duomenys neskelbtini), dėl šios priežasties ji negali lydėti sūnaus į Lietuvą. Pareiškėjo sūnaus motina yra lietuvė ir sūnus neturėtų gyventi be motinos, turi teisę pažinoti savo motiną. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jo sūnaus motina negali atvykti gyventi į (duomenys neskelbtini), jai reikalinga medicininė priežiūra Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) ji neturi tokios teisės ir galimybės.
2.3. Sugrįžęs į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas paprašė Lietuvos vizos, kad galėtų parvežti / palydėti sūnų atgal į Lietuvą, kadangi niekas daugiau to padaryti negali. Pareiškėjas Ambasadai pateikė visus reikalingus dokumentus ir informaciją, tačiau jam buvo atsisakyta suteikti vizą. Šis atsisakymas, pareiškėjo manymu, pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Pareiškėjo teisė į vizą yra neteisėtai varžoma, nes jo sūnus yra Lietuvos pilietis, o pareiškėjas turi teisę gauti vizą ir gyventi Lietuvoje pagal šeimos narių teisę gyventi toje šalyje, kurioje šeimos narys turi pilietybę.
2.4. Pareiškėjas nebuvo prašęs finansinės pagalbos iš Lietuvos, yra sukūręs verslą kilmės šalyje, todėl gali pasirūpinti savimi ir šeima. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasibaigus vizos galiojimui išvyks.
3. Atsakovas Užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.
4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė šiuos argumentus:
4.1. Pareiškėjas 2022 m. birželio 28 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti Šengeno vizą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta: 1) kelionės tikslas – šeimos susijungimas; 2) papildoma informacija apie buvimo tikslą – šeimos susijungimas; 3) prašoma leisti atvykti vieną kartą;
4) numatomas atvykimas į Šengeno erdvę – 2022 m. liepos 2 d., numatomo išvykimo iš Šengeno erdvės data – 2022 m. rugpjūčio 3 d.; 5) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia – pats pareiškėjas. Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą pateikė ir dokumentus: pasą, santuokos sudarymo liudijimą, lėktuvo skrydžio rezervaciją, sveikatos draudimą, 2022 m. birželio
20 d. susitikimą dėl gyvenamosios vietos suteikimo, banko sąskaitos išrašą, verslo dokumentą.
4.2. Ketinant įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis, konsulas nustatė, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galiojo iki 2019 m. rugsėjo 22 d. Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nuo 2019 m. rugsėjo 22 d. iki 2022 m. gegužės 19 d. Lietuvoje jis gyveno teisėtai. 2022 m. liepos 25 d. konsulas kreipėsi konsultacijos į Lietuvos specialiąsias tarnybas. 2022 m. liepos 29 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba (toliau – ir VSAT) nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 3 d. VSAT buvo sulaikytas šalies viduje, kaip neteisėtai esantis; 2022 m. gegužės 19 d. pareiškėjas Departamento sprendimu savanoriškai su Tarptautinės migracijos organizacijos pagalba išvyko iš Lietuvos; VSAT pažymėjo, kad pagal pateiktą informaciją kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo deklaruojamo vykimo tikslo, galima „pilkoji migracija“. 2022 m. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodė, kad 2021 m. sausio 5 d. pareiškėjui paskirta 12 Eur bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 416 straipsnio 2 dalį, 2021 m. gegužės 26 d. paskirta 150 Eur bauda pagal ANK 431 straipsnio 1 dalį, 2021 m. birželio 4 d. paskirta 23 Eur bauda pagal
ANK 446 straipsnio 4 dalį, 2021 m. birželio 25 d. paskirta 23 Eur bauda pagal ANK 446 straipsnio
4 dalį, 2021 m. liepos 3 d. paskirta 16 Eur bauda pagal ANK 446 straipsnio 4 dalį. Pabrėžė, kad baudos nebuvo sumokėtos.
4.3. Ketinant įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis, konsulas atliko apklausą, kurios metu pareiškėjas neišsklaidė abejonių dėl jo tikrojo kelionės tikslo ir ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo pabaigos; pareiškėjas nurodė, kad į Europą atvyko 2002 m. (tai padarė neteisėtai), 2002–2010 m. laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini); prisipažino, kad į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) atvyko be vizos, tačiau daugiau detalių pateikti atsisakė; taip pat nurodė, jog (duomenys neskelbtini) turėjo verslą, sukūrė šeimą su (duomenys neskelbtini) piliete bei susilaukė dukters, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Su Lietuvos piliete susipažino 2010 m., skrydžio į (duomenys neskelbtini) metu, 2010–2014 m. laikotarpiu su ja gyveno (duomenys neskelbtini), 2014 m. persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), vėliau minėta moteris pareiškėją paliko. Pareiškėjas sūnų 2016 m. išsivežė į (duomenys neskelbtini), kad jis ten galėtų mokytis. Teigė, kad Lietuvoje užsiima naudotų automobilių eksportu į (duomenys neskelbtini), tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Konsulo paklaustas, kodėl tik dabar nusprendė sūnų vežti į Lietuvą, rišlių argumentų nepateikė, akcentavo, kad jam reikia, jog sūnus faktiškai būtų Lietuvoje, jo registruotas adresas būtų lietuviškas tam, kad pats pareiškėjas gautų leidimą gyventi Lietuvoje. Paklaustas, kaip jis realiai rūpinsis sūnumi – kada prasidės mokslo metai, į kokią mokyklą galimai eitų sūnus Lietuvoje, ar reikalingos kokios nors (duomenys neskelbtini) ir (ar) Lietuvos institucijų pažymos ir pan., pareiškėjas atsakė neigiamai. Taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl motina negali vaiko pasiimti iš (duomenys neskelbtini).
4.4. Konsulas taip pat nustatė, kad pareiškėjo pateiktas banko sąskaitos išrašas, kuriuo pareiškėjas turėjo pagrįsti lėšų gyventi Lietuvoje turėjimą, patvirtino, kad apie 8 000 Eur bankiniai pavedimai į sąskaitą kelis kartus buvo atlikti trečiojo asmens, tačiau pareiškėjas pokalbio metu pabrėžė, kad šio asmens nepažįsta, todėl negali paaiškinti, kodėl jam pervesti pinigai. Konsulas, įvertinęs tai, kad interviu metu pareiškėjas teikė nepatikimą informaciją, iš institucijų gautą informaciją, padarė išvadą, jog pareiškėjas sūnaus buvimu Lietuvoje galimai nori prisidengti siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir (ar) imigruoti į kitą Europos Sąjungos šalį, jog pareiškėjas linkęs nusižengti, todėl priėmė sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą.
4.5. Atsakovas, remdamasis Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių
(toliau – ir Vienos konvencija) 1 straipsnio 1 dalies d papunkčiu, 5 straipsnio d papunkčiu, Lietuvos Respublikos Konsulinio statuso 2 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 2 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigė, kad pareiškėjo skundas turi būti atmestas.
5. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas, be kita ko, nurodė:
5.1. Pareiškėjas iš Lietuvos išvykti laiku negalėjo dėl Covid-19 krizės.
5.2. Pareiškėjo prašymas lankytis Lietuvoje buvo pagrįstas jo sūnaus teise gyventi Lietuvoje, tačiau jis yra nepilnametis, todėl negali keliauti vienas. Pareiškėjui 2014–2019 m. buvo suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje 5 metus dėl sūnaus Lietuvos pilietybės.
5.3. Į konsulo klausimus pareiškėjas atsakė tiesą, nurodydamas, kad tikrasis jo kelionės tikslas buvo palydėti sūnų į Lietuvą, kad pareiškėjo sūnus pamatytų savo mamą ir pasinaudotų savo, kaip piliečio, teisėmis.
5.4. Konsulas klaidino teismą dėl pareiškėjo atvykimo į ES galimo neteisėtumo. Pareiškėjas pokalbio metu labai jaudinosi, todėl konsulas neteisingai interpretavo jo nervingumą dėl pakelto balso. Pareiškėjui nebuvo suteiktos vertėjo paslaugos, o konsulo akcentas kartais neleido pareiškėjui suprasti jo ištariamų žodžių. Pareiškėjas pateikė visą būtiną medžiagą ir informaciją.
5.5. Priežastis, kodėl pareiškėjas nori, kad sūnus būtų Lietuvoje, yra ta, kad čia vaikui saugiau nei (duomenys neskelbtini), nori, kad jis išmoktų lietuvių kalbą, mokslas čia geresnis nei (duomenys neskelbtini); norėjo palydėti sūnų, kad galėtų išsiaiškinti visas jam, kaip Lietuvos piliečiui, prieinamas galimybes. Pareiškėjas planavo atvykti per mokinių atostogas, todėl ketino pasiteirauti apie galimybes kelionės metu; ieškojo informacijos internete, bet tai neįrodoma ir nematė prasmės apie tai diskutuoti su konsulu. Iš konsulo asmens vardo tarimo pareiškėjas nesuprato, apie ką kalbama, tačiau pareiškėjas pažįsta žmones, kurie pervedė pinigus į jo sąskaitą. Konsulas neklausė dėl administracinių teisės pažeidimų aplinkybių, be to, paskirtos baudos buvo sumokėtos. Pareiškėjo sūnaus motina negalėjo lydėti sūnaus.
5.6. Pareiškėjas taip pat nurodė tikslinantis skundą, kad teismas nustatytų, jog konsulo veiksmai pažeidė galiojančius įstatymus, argumentai dėl vizos neišdavimo neatitinka faktinių aplinkybių, neatspindi įstatymų tikslų ir uždavinių, viršijo savo kompetencijas.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas iš byloje pateiktos medžiagos, be kita ko, nustatė, kad:
7.1. Pareiškėjas 2022 m. birželio 28 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti Šengeno vizą. Šiame prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė: 1) civilinė būklė – susituokęs; 2) darbdavys – pats save įdarbinęs; 3) dabartinė profesinė veikla – prekybininkas; 4) kelionės tikslas – šeimos susijungimas; 5) papildoma informacija apie buvimo tikslą – šeimos susijungimas; 6) pagrindinio kelionės tikslo valstybė narė – Lietuva; 7) prašoma leisti atvykti – vieną kartą; 8) numatomo pirmo atvykimo į Šengeno erdvę data – 2022 m. liepos 2 d.; 9) numatomo išvykimo iš Šengeno erdvės data po pirmo numatomo buvimo – 2022 m. rugpjūčio 3 d.; 10) kelionės ir pragyvenimo išlaidas prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens buvimo metu padengia – pats prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo; 11) pragyvenimo lėšos – grynieji pinigai; 12) pagrindinio kelionės tikslo valstybė – Lietuva.
7.2. Ambasada 2022 m. rugpjūčio 10 d. priėmė sprendimą (užpildyta standartinė pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis forma), kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti Šengeno vizą nurodydama šias priežastis: 1) nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas; 2) informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima; 3) kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.
7.3. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į bylą pateikė Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės (suteikusios teisę pareiškėjui laikinai gyventi), išduotos pareiškėjui 2016 m. (duomenys neskelbtini), galiojusios iki 2019 m. rugsėjo 22 d., nuorašą; pareiškėjo paso, galiojančio iki 2026 m. (duomenys neskelbtini), nuorašą; Lietuvos Respublikos pilietės – (duomenys neskelbtini) paso nuorašą; Lietuvos Respublikos piliečio (duomenys neskelbtini) (kaip pareiškėjas teigė, – jo sūnaus), paso, galiojančio iki 2018 m. (duomenys neskelbtini), nuorašą. Pareiškėjas taip pat į bylą pateikė lietuvių kalba (duomenys neskelbtini) regiono (duomenys neskelbtini) 2020 m. lapkričio 30 d. nutarimą dėl (duomenys neskelbtini), 2020 m. lapkričio 29 d. sprendimą dėl minėto asmens, patvirtintus paties pareiškėjo parašu, tačiau nei tokių dokumentų originalų, nei jų oficialių vertimų, jų autentiškumo įrodymų pareiškėjas nepateikė, todėl, atsižvelgiant į tai, kad jie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų (jų autentiškumu nėra galimybės įsitikinti, nėra duomenų apie jų įsiteisėjimą) teismo nebuvo pripažinti įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo skunde nurodytus teiginius. Pareiškėjas taip pat pateikė savo sūnaus gimimo liudijimo, išduoto (duomenys neskelbtini), nuorašą, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gimė (duomenys neskelbtini) (pavardė) (duomenys neskelbtini) (pirmas ir antras vardai), kurio tėvai yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); tačiau gimimo liudijimo originalo, jo oficialaus vertimo, gimimo liudijimo autentiškumo įrodymų pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas į bylą pateikė 5 (penkių) 2022 m. rugpjūčio 5 d. mokėjimo nurodymų Nr. 45, Nr. 46, Nr. 47, Nr. 48, Nr. 49 nuorašus, kiekviename iš šių mokėjimo nurodymų nurodyta, kad mokėtojas yra (duomenys neskelbtini), pradinis mokėtojas yra (duomenys neskelbtini), visais šiais mokėjimo nurodymais Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos buvo pervesta atitinkamai 12 Eur, 150 Eur, 23 Eur, 23 Eur, 16 Eur.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą – Lietuvos Respublikos „Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Vizų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-33 (toliau – ir Vizų išdavimo tvarkos aprašas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatas, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad vertinant, ar pareiškėjas, siekiantis gauti Šengeno vizą, nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo, yra svarbios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo pareiškimų patikimumu, taip pat pagrįstų abejonių dėl dokumentų, kuriais inter alia (be kita ko) grindžiami jo pareiškimai, autentiškumo arba jų turinio teisingumo buvimas / nebuvimas.
9. Vertindamas argumentą, kad pareiškėjas Ambasadai pateikė visus reikalingus dokumentus, kad per pokalbį Ambasadoje dėl vizos pateikė visą prašomą informaciją, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Užsieniečių registro vizų modulio duomenimis, nustatė, jog:
9.1. Konsultacija Ambasadoje vyko laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2022 m. rugpjūčio 2 d., pareiškėjas, konsulo kvietimu, buvo atvykęs į pokalbį. Užsieniečių registro vizų modulyje pateiktas sprendimo neišduoti pareiškėjui Šengeno vizos faktinis pagrindas. Nurodyta, kad pareiškėjas į Lietuvą vyksta kartu su sūnumi – Lietuvos Respublikos piliečiu, kurio paso galiojimas pasibaigęs; pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galiojo iki 2019 m. rugsėjo 22 d., įrodymų, kad pareiškėjas Lietuvoje buvo teisėtai, pateikta nebuvo. VSAT duomenimis, pareiškėjas 2021 m. kovo 3 d. sulaikytas kaip neteisėtai Lietuvoje esantis asmuo. 2022 m. gegužės 19 d. pareiškėjas Departamento sprendimu savanoriškai išvyko iš Lietuvos.
9.2. Policijos departamento duomenimis, pareiškėjui 2021 m. sausio 5 d. paskirta 12 eurų bauda pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį; 2021 m. gegužės 26 d. paskirta 150 Eur bauda pagal
ANK 431 straipsnio 1 dalį; 2021 m. birželio 4 d. paskirta 23 Eur bauda pagal ANK 446 straipsnio
4 dalį; 2021 m. birželio 25 d. paskirta 23 Eur bauda pagal ANK 446 straipsnio 4 dalį; 2021 m. liepos 3 d. paskirta 16 Eur bauda pagal ANK 446 straipsnio 4 dalį; pažymėta, kad baudos nesumokėtos. 2022 m. liepos 28 d. pareiškėjas buvo informuotas apie nesumokėtas baudas, iki 2022 m. rugpjūčio 9 d., kai buvo priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą, nepateikė sumokėtų baudų kvitų.
9.3. Pareiškėjo sąskaitos išrašas yra naujas, 2022 m. kovo–balandžio mėnesių, likutis siekia iki 1 800 Eur, vėliau balandį ir gegužę matomi trečiojo asmens keli lėšų pervedimai po 2 000 eurų, todėl birželio mėnesio pabaigoje likutis siekia apie 9 400 eurų. Pareiškėjas susituokęs su (duomenys neskelbtini) piliete, kuri taip pat kreipiasi dėl vizos.
9.4. Konsulinis pareigūnas, siekdamas išsklaidyti abejones, pakvietė pareiškėją į pokalbį. Interviu metu pareiškėjas nurodė, kad į Europą atvyko 2002 m. Tai padarė veikiausiai neteisėtai. Konsuliniam pareigūnui ėmus klausinėti detalių (ar atvyko su viza, kokia transporto priemone, iš kokios valstybės), pareiškėjas ėmė piktintis, su konsulu pradėjo kalbėti pakeltu balsu, neslėpė pykčio, kad konsulas klausinėja „nesąmoningų dalykų“. Vėliau prisipažino, kad į (duomenys neskelbtini) atvyko iš (duomenys neskelbtini) be vizos, tačiau daugiau detalių pateikti atsisakė. Pareiškėjo teigimu, 2002–2010 m. gyveno (duomenys neskelbtini), čia turėjo verslą, sukūrė šeimą su (duomenys neskelbtini) piliete, turi dukrą – (duomenys neskelbtini) pilietę. Su Lietuvos Respublikos piliečio – sūnaus motina Lietuvos Respublikos piliete susipažino 2010 m. skrydžio į (duomenys neskelbtini) metu; su ja 2010–2014 metais gyveno (duomenys neskelbtini), 2014 m. persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad minėta moteris pareiškėją paliko 2017 m. Pareiškėjas sūnų į (duomenys neskelbtini) išvežė 2016 m., pareiškėjo teigimu, tam, kad sūnus galėtų susikoncentruoti į mokslus šioje valstybėje. Pareiškėjas nurodė, kad lankydavo sūnų, o motinai sūnus nerūpėjo. Sūnų (duomenys neskelbtini) prižiūrėjo auklė, o nuo 2017 m. – dabartinė sutuoktinė (duomenys neskelbtini) pilietė. Pats Lietuvoje užsiima naudotų automobilių eksportu į (duomenys neskelbtini), pateiktas įmonės jo kilmės šalyje registracijos dokumentas, tačiau jokio dokumento apie veiklą Lietuvoje pateikta nebuvo. Pasiteiravus, kodėl sūnų nori atsivežti į Lietuvą būtent dabar, o ne, pavyzdžiui, prieš dvejus metus, rišlių argumentų nepateikė, vėliau akcentavo, kad jam reikia, kad sūnus faktiškai būtų Lietuvoje, jo registruotas adresas būtų lietuviškas tam, kad jis gautų leidimą gyventi Lietuvoje.
9.5. Kilo abejonių, ar pareiškėjas iš tikrųjų rūpinsis sūnumi: paklaustas, ar jau pradėjo ruoštis mokslo metams, pareiškėjas atsakė neigiamai, be to, nežinojo, kada Lietuvoje prasideda mokslo metai, į kokią mokyklą galėtų eiti į Lietuvą atvykęs sūnus, ar norint mokslus tęsti Lietuvoje reikalingos kokios nors (duomenys neskelbtini) ar Lietuvos institucijos pažymos. Apie kitų šeimos narių planus Lietuvoje nieko konkretaus negalėjo pasakyti. Pareiškėjo sūnaus motina oficialiai deklaruota Lietuvoje, tačiau pareiškėjas negalėjo argumentuotai paaiškinti, kodėl ji negalėtų pasiimti vaiko iš (duomenys neskelbtini). Pasiteiravus apie lėšų pervedimus ir trečiąjį asmenį, kuris kelis kartus jas atliko, pabrėžė to asmens nepažįstąs; kaip tuomet nepažįstamas asmuo galėjo pervesti 8 000 eurų, liko neaišku. Padaryta išvada, kad pareiškėjas interviu metu teikė nepatikimą informaciją, sūnaus buvimu Lietuvoje nori prisidengti siekdamas vėl gauti leidimą laikinai gyventi. Remiantis iš institucijų gautais duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas linkęs nusikalsti, neketina susimokėti baudų. Konstatuota, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos riziką. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus dokumentus, informaciją, gautą pokalbio su pareiškėju Ambasadoje metu, vadovaujantis Bendrijos vizų kodeksu, priimtas sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui dėl to, kad: 1) nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas; 2) informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima; 3) kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.
10. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio pareiškėjo prašymo Ambasadai matyti, kad pareiškėjas kelionės tikslu nurodė šeimos susijungimą. Papildoma informacija apie buvimo tikslą – šeimos susijungimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pirminiame pareiškėjo skundo variante (dėl kurio teismas priėmė nutartį šalinti trūkumus), pareiškėjas nurodė, kad jo sūnaus mama yra lietuvė, sūnus negali gyventi be mamos, turi teisę pažinoti mamą, sūnaus motina negali atvykti gyventi į (duomenys neskelbtini), sūnaus motinai reikalinga medicininė priežiūra Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini) ji neturi teisės, kad pareiškėjas turi rūpintis savo sūnaus mama ir rūpintis, kad ji būtų gerai prižiūrima, kad pareiškėjui reikia prižiūrėti ne tik sūnų, bet ir sūnaus mamą. Teismas 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi, kuria nurodyti skundo trūkumai, be kita ko pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nenurodytas pareiškėjo sūnaus motinos gyvenamosios vietos adresas, jeigu žinoma, – ir elektroninio pašto adresas, telefono numeris, kitų elektroninių ryšių priemonių adresai, todėl pareiškėjas turi šiuos skundo trūkumus pašalinti. 2022 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, kad neturi sūnaus motinos telefono numerio ar kitos informacijos, kad sūnaus motina dėl sveikatos problemų negali prižiūrėti sūnaus, kad yra nepatikima, ji nėra asmuo, kuriam galima patikėti sūnaus globą, išdėstė poziciją, kad mano, jog sūnaus motina neturėtų būti laikoma svarbia trečiąja šalimi šioje byloje.
11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teismui išdėstyti paaiškinimai nėra nuoseklūs. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis Lietuvoje turi rūpintis ir prižiūrėti sūnaus motiną, kad pareiškėjas siekė, kad jo sūnus pamatytų savo motiną Lietuvoje, kur ir sūnus tęstų ugdymą, yra nepagrįsti. Pareiškėjas negalėjo nurodyti nei sūnaus motinos gyvenamosios vietos, nei elektroninio pašto adresų, nei telefono numerio, negalėjo patikslinti aplinkybių dėl nepilnamečio sūnaus ugdymo Lietuvoje, taip pat nepateikė įrodymų, kad bendrauja su nepilnamečio sūnaus motina. Be to, pareiškėjas yra vedęs (duomenys neskelbtini) pilietę. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, į Įstatyme apibrėžtą šeimos susijungimo sąvoką, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė prašyme Ambasadai išduoti Šengeno vizą nurodyto kelionės tikslo.
12. Vertindamas argumentus dėl (ne)sumokėtų baudų už ANK pažeidimus, ir aplinkybes, kad konsulas neklausė dėl administracinių teisės pažeidimų ir kitų aplinkybių, teismas akcentavo, kad pareiškėjas į bylą pateikė 5 (penkių) 2022 m. rugpjūčio 5 d. mokėjimo nurodymų Nr. 45, Nr. 46, Nr. 47, Nr. 48, Nr. 49 nuorašus, kiekviename iš šių mokėjimo nurodymų nurodyta, kad mokėtojas yra kitas asmuo, tačiau pradinis mokėtojas yra pareiškėjas, visais šiais mokėjimo nurodymais Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos buvo pervesta atitinkamai 12 Eur, 150 Eur, 23 Eur, 23 Eur, 16 Eur. Tačiau prašymą išduoti Šengeno vizą pareiškėjas pateikė Ambasadai 2022 m. birželio 28 d., pareiškėjo konsultacijos laikotarpis, po prašymo išduoti vizą Ambasadai pateikimo, buvo nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2022 m. rugpjūčio 2 d., taigi, prašymo pateikimo metu, konsultacijos metu, pokalbio su pareiškėju Ambasadoje metu baudos buvo nesumokėtos, sumokėtos tik 2022 m. rugpjūčio 5 d. Pareiškėjas dokumento, įrodančio, kad jis pateikė Ambasadai duomenis apie sumokėtas baudas – nepateikė. Teismas nevertino pareiškėjo paaiškinimų dėl administracinių nusižengimų padarymo / nepadarymo aplinkybių, be kita ko, nurodydamas, kad byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjui paskirtų baudų sumokėjimą.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog jis nepažinojo asmenų, kurie pervedė jam pinigus į sąskaitą, yra bendro pobūdžio, todėl juos vertino kritiškai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neišsklaidė Ambasadai kilusio neaiškumo dėl į pareiškėjo sąskaitą pervestų pinigų kilmės.
14. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjas įrodymais nepaneigė informacijos dėl pareiškėjo galbūt neteisėto atvykimo į Europos Sąjungą 2002 m. Nepaisant to, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galiojo iki 2019 m. rugsėjo 22 d., pareiškėjas iš Lietuvos išvyko tik 2022 m. gegužės 19 d. Pareiškėjas taip pat nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad dėl su Covid-19 susijusių ribojimų jis negalėjo grįžti į (duomenys neskelbtini) anksčiau nei 2022 m. gegužės 19 d., kad jis būtų dėjęs pastangas grįžti.
15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, kad vizą išduodantis subjektas pagrįstai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi nustatytų aplinkybių visuma. Kadangi teismas neturi įgaliojimų nurodyti Ambasadai išduoti pareiškėjui vizą ir nustatyti, kad konsulo veiksmai pažeidė galiojančius įstatymus, šie pareiškėjo prašymai taip pat buvo atmesti.
III.
16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kurį patikslinęs prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir nurodo šiuos argumentus:
17.1. Ambasada nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui vizą, o konsulas viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė pareiškėjo teises, o sprendimas neišduoti vizos grindžiamas neteisingais faktais.
17.2. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent dėl to, kad jo sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas įkūrė verslą Lietuvoje, nebuvo teistas. Pareiškėjui buvo nesąžiningai atimta teisė būti Lietuvoje. Pareiškėjas nuolat siekė, kad jo sūnus grįžtų į Lietuvą, dėl šios priežasties buvo kreipęsis į įvairias institucijas Lietuvoje. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad atvykus į Europos Sąjungą neteisėtai, jam negalėjo būti suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
17.3. Ambasados argumentai dėl atsisakymo išduoti vizą yra nepagrįsti ir jais buvo bandoma suklaidinti teismą. Pareiškėjo sūnus turi teisę gyventi Lietuvoje, atitinkamai ir pareiškėjas turi teisę priimti sprendimus sūnaus vardu. Pareiškėjas nenorėjo įtraukti jo sūnaus motinos į teismo procesą, kadangi ji nesidomėjo sūnumi, nepalaikė su juo jokių ryšių, turėjo psichologinių problemų, taip pat priklausomybę nuo alkoholio, be to, ji turi problemų su teisėsaugos institucijomis.
17.4. Pareiškėjui taip pat neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo piniginių lėšų sąskaitose. Pareiškėjas neprašė pinigų iš Lietuvos Respublikos, šalyje buvo įkūręs verslą. Pareiškėjas Ambasadai buvo pateikęs įrodymą, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje.
17.5. Pareiškėjas akcentuoja, kad yra ES piliečio šeimos narys. Be to, į Lietuvą pareiškėjas atvyko teisėtai, turėjo leidimą laikinai gyventi, vėliau savarankiškai grįžo į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo pateikęs visus paaiškinimus ir įrodymus Ambasadai.
17.6. Pareiškėjas Lietuvoje buvo sulaikytas, vėliau savanoriškai grįžo į (duomenys neskelbtini). Anksčiau to padaryti negalėjo dėl Covid-19. Taip pat pažymi, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas neturi šeimos.
17.7. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas, o konsulas turi būti patrauktas atsakomybėn.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Ambasados 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašė išduoti vizą šeimos susijungimo pagrindu (pareiškėjo prašymo išduoti Šengeno vizą 23 p.). Minėtas motyvas nurodytas ir prašymo 24 punkte „Papildoma informacija apie buvimo tikslą“. Pareiškėjui atsisakyta suteikti vizą dėl to, kad: 1) nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas; 2) informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima; 3) kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo teismui išdėstyti paaiškinimai nėra nuoseklūs, tarp jų yra prieštaravimų, pareiškėjas nepagrindė prašyme Ambasadai išduoti Šengeno vizą nurodyto kelionės tikslo – šeimos susijungimo.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu teismo vertinimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus. Pareiškėjas Ambasadai buvo pateikęs visą būtiną medžiagą, tačiau jam nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti vizą.
22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
23. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo prijungti naujus įrodymus – (duomenys neskelbtini) vaikų fotonuotraukas, pareiškėjo laiškus įvairioms institucijoms. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrindė prašomų pridėti prie bylos medžiagos naujų įrodymų atsiradimo būtinybės apeliaciniame procese, taip pat jų aktualumo (sąsajumo) su nagrinėjamo ginčo dalyku, todėl pareiškėjo prašymas pridėti prie bylos medžiagos papildomus įrodymus netenkinamas.
24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.
25. Įstatyme, kuris nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 str. 1 d.), nustatyta, kad atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip (Įstatymo 6 str. 1 d). Įstatyme taip pat nurodyta, kad Šengeno viza – tai Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis Vizų kodekso ir Šengeno teisyno nuostatomis (Įstatymo 2 str. 274 d.). Pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą (išskyrus oro uosto tranzitinę vizą ir riboto teritorinio galiojimo vizą, kuri negalioja Lietuvos Respublikos teritorijoje), gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje Šengeno vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.
26. Vizų kodekso 21 straipsnis apibrėžia, kad nagrinėjant prašymą išduoti vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui. Tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį. Prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
27. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalis nustato, jog vizą išduoti atsisakoma jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo; prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad vien dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, nes turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės (žr. pvz., 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-5227-602/2018).
29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl prašyme išduoti vizą nurodytų aplinkybių bei pasirūpinti, kad aptariami dokumentai patvirtintų jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą
(žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014).
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad kompetentingos institucijos prašymą išduoti vizą turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12). Nesant informacijos apie tai, jog užsieniečio atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimai atsisakyti išduoti nacionalines vizas, teismo negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022).
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso
32 str. 2 d.) ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą.
32. Taigi šiuo atveju Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis ir atitinkamai savo nuožiūra spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Tačiau ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2613-624/2022 ir joje cituojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką; 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014; kt.).
33. Remdamasi anksčiau išdėstytu teisiniu reguliavimu ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant patikrinti Ambasados sprendimą dėl galbūt pažeistų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, administracinė procedūra, kurios metu buvo priimtas sprendimas, turi būti vertinama individualiai.
34. Byloje nustatyta, kad ketinant įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis, konsulas atliko apklausą, kurios metu pareiškėjas neišsklaidė abejonių dėl jo tikrojo kelionės tikslo ir ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo pabaigos. Pareiškėjas nurodė, kad į Europą atvyko 2002 m. (tai padarė neteisėtai),
2002–2010 m. laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini); prisipažino, kad į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) atvyko be vizos, tačiau daugiau detalių pateikti atsisakė; taip pat nurodė, jog (duomenys neskelbtini) turėjo verslą, sukūrė šeimą su (duomenys neskelbtini) piliete bei susilaukė dukters, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Su Lietuvos piliete susipažino 2010 m., skrydžio į (duomenys neskelbtini) metu, 2010–2014 m. laikotarpiu su ja gyveno (duomenys neskelbtini), 2014 m. persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), vėliau minėta moteris pareiškėją paliko. Pareiškėjas sūnų 2016 m. išsivežė į (duomenys neskelbtini), kad jis ten galėtų mokytis. Teigė, kad Lietuvoje užsiima naudotų automobilių eksportu į (duomenys neskelbtini), tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Konsulo paklaustas, kodėl tik dabar nusprendė sūnų vežti į Lietuvą, argumentų nepateikė, akcentavo, kad jam reikia, jog sūnus faktiškai būtų Lietuvoje, jo registruotas adresas būtų lietuviškas tam, kad pats pareiškėjas gautų leidimą gyventi Lietuvoje. Paklaustas, kaip jis realiai rūpinsis sūnumi – kada prasidės mokslo metai, kokią mokyklą lankytų sūnus Lietuvoje, ar reikalingos kokios nors (duomenys neskelbtini) ir (ar) Lietuvos institucijų pažymos ir pan., pareiškėjas atsakė neigiamai, į kitus klausimus neatsakė. Taip pat pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl motina negali vaiko pasiimti iš (duomenys neskelbtini). Konsulas taip pat nustatė, kad pareiškėjo pateiktas banko sąskaitos išrašas, kuriuo pareiškėjas turėjo pagrįsti lėšų gyventi Lietuvoje turėjimą, patvirtino, kad apie 8 000 Eur bankiniai pavedimai į sąskaitą kelis kartus buvo atlikti trečiojo asmens, tačiau pareiškėjas pokalbio metu pabrėžė, kad šio asmens nepažįsta, todėl negali paaiškinti, kodėl jam pervesti pinigai. Konsulas, įvertinęs tai, kad interviu metu pareiškėjas teikė nepatikimą informaciją, iš institucijų gautą informaciją, padarė išvadą, jog pareiškėjas sūnaus buvimu Lietuvoje galbūt nori prisidengti siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir (ar) imigruoti į kitą Europos Sąjungos šalį, jog pareiškėjas linkęs nusižengti, todėl priėmė sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą.
35. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašyme išduoti vizą nurodytas kelionės tikslas – šeimos susijungimas (angl. family reunion).
36. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio
27 dalimi, šeimos susijungimas – Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus.
37. Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo
(toliau – ir EŽTT) 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje X. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 11223/04; kt.). Turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, sprendžia, kad paminėti reikalavimai buvo įvykdyti – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sūnaus motina ir padarė išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Byloje nustatyta, kad nurodęs šeimos susijungimą kaip pagrindą suteikti vizą ir teikdamas argumentus dėl to, kad sūnus turi teisę bendrauti su motina, o apeliaciniame skunde – jog norėjo, kad sūnus pabendrautų su motina ir jai atleistų, pirmosios instancijos teismui ir Ambasadai pareiškėjas negalėjo nurodyti nei kur gyvena jo sūnaus motina, nei jos telefono numerio, pareiškėjas taip pat konkrečiai nenurodė kada paskutinį kartą su ja bendravo, be to, pats paaiškino, jog jo sūnaus motina jį paliko 2017 m. ir per paskutinius 5–6 metus neskambino. Pastebėtina, kad nors apeliaciniame skunde pareiškėjas ir nurodė galimą jo sūnaus motinos adresą, tačiau nenurodė jokių argumentų, kurie leistų prieiti prie išvados, kad nepilnamečio sūnaus bendravimas su jo motina atitiktų vaiko interesus. Priešingai, teigė, kad vaiko motina galbūt piktnaudžiauja psichotropinėmis / narkotinėmis medžiagomis ir alkoholiu, nepaiso moralės normų bei yra linkusi nusikalsti. Minėti argumentai niekaip nepagrindžia pareiškėjo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, be to, nustatyta, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su (duomenys neskelbtini) piliete. Išdėstytų aplinkybių pagrindu, vadovaujantis anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam ginčui teisiniu reguliavimu bei teismų praktika (žr. šios nutarties 25–32 punktus) apeliacinės instancijos teismas Ambasados ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė prašyme Ambasadai išduoti Šengeno vizą nurodyto kelionės tikslo – šeimos susijungimo, pripažįsta pagrįsta.
39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad pareiškėjas nežinojo, kada Lietuvoje prasideda mokslo metai, nenurodė, kaip atrodytų jo nepilnamečio vaiko ugdymas Lietuvoje, kokią ugdymo įstaigą jis lankytų, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertintini kritiškai ir atmestini.
40. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pokalbio su konsulu metu nenurodė, kad nesupranta kalbos, todėl vėliau atsiradę argumentai, jog pareiškėjui buvo sudėtinga suprasti konsulo tarimą, jo užduodamus klausimus, vertinami kritiškai ir atmetami.
41. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galiojo iki 2019 m. rugsėjo 22 d. ir nebuvo pratęstas, be to, pareiškėjas buvo sulaikytas VSAT, kaip neteisėtai esantis Lietuvoje ir tik po to grįžo į (duomenys neskelbtini). Atitinkamai teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad jis Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai ir savanoriškai išvyko į (duomenys neskelbtini).
42. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus dėl sumokėtų baudų ir pažymi, kad, pagal Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų V skirsnį ,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga patikrina pateiktus dokumentus ir šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Vadovaujantis šia prašymų nagrinėjimo tvarka, skundžiamo Ambasados sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti vertinamas tik pareiškėjo kartu su prašymu išduoti vizą pateiktų dokumentų kontekste. Todėl pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai, kurie nebuvo pateikti Ambasadai kartu su prašymu išduoti vizą (įrodymai apie sumokėtas baudas), pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kritiškai.
43. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konsuliniai pareigūnai nėra tiesiogiai įpareigoti reikalauti papildomų dokumentų ar kviesti pokalbiui asmenį, pageidaujantį gauti vizą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2409-552/2021). Būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti visus dokumentus jo prašymą išduoti vizą vertinančiai institucijai bei pasirūpinti, kad jie patvirtintų jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad konsulas kvietėsi pareiškėją pokalbiui, norėdamas patikslinti neaiškumus, trukdančius teigiamo sprendimo priėmimui, ir anksčiau nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad konsulas iš pareiškėjo nepareikalavo papildomų dokumentų.
44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).
45. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio
22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.
46. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus (dėl pareiškėjo verslo įkūrimo Lietuvoje, dėl jo kreipimųsi į įvairias Lietuvos institucijas, anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindo, dėl atsakomybės konsului ir pareiškėjo teisių pažeidimų), pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.
47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pabrėžia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).
48. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vertina, kad konsuliniam pareigūnui pakako duomenų byloje skundžiamam sprendimui priimti. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Nagrinėjamu atveju ne tik pavienės nustatytos faktinės aplinkybės (be kita ko, dėl pareiškėjo sūnaus motinos), tačiau ir aplinkybių visuma pagrindžia išvadą, kad Ambasada turėjo objektyvų pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui jo prašoma vizą, kadangi buvo pagrįstai suabejota jo deklaruotu kelionės tikslu.
49. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė