LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios žemės ūkio bendrovės „Minaičiai“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Nemokumo sprendimai“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutavusios žemės ūkio bendrovės „Minaičiai“ bankrotą pripažinti tyčiniu,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėja bankrutavusios žemės ūkio bendrovės (toliau – ir BŽŪB) „Minaičiai“ bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Nemokumo sprendimai“  (toliau – ir bankroto administratorė, pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama pripažinti BŽŪB „Minaičiai“ bankrotą tyčiniu ir perduoti įsiteisėjusią teismo nutartį prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

2.       Bankroto administratorės pareiškime nurodyta, kad ŽŪB „Minaičiai“ jau 2016 metų antroje pusėje susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau vadovas netinkamai valdė bendrovę ir sudarinėjo bendrovei ekonomiškai nenaudingus sandorius, kurie galimai pažeidė kitų kreditorių teises ir interesus. Šiuo metu teisme yra ginčijami 2016 m. rugsėjo 30 d. ir 2016 m. spalio 31 d. trišaliai susitarimai, sudaryti tarp ŽŪB „Minaičiai“, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Agrospelta“ ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Žvalguva“, kurių pagrindu ŽŪB „Minaičiai“ neteko 80 681,56 Eur dydžio reikalavimo teisės į UAB „Agrospelta“. UAB „Agrospelta“, UAB „Žvalguva“ ir ŽŪB „Minaičiai“ susitarimai dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo buvo sudaryti pažeidžiant kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, pažeidžiant mokėjimų eiliškumo tvarką. Bankroto administratorė pažymėjo, jog ŽŪB „Minaičiai“ ginčijamų sandorių metu turėjo ir kitų kreditorių, kurių skolos buvo senesnės, su kuriais ŽŪB „Minaičiai“ neatsiskaitė. ŽŪB „Minaičiai“ susitarimų sudarymo metu turėjo finansinių sunkumų, neatsiskaitinėjo su kreditoriais, buvo areštuotas turtas ir banko sąskaitos. Šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovei galimai esant nemokiai, įmonės vadovas, suinteresuotas asmuo R. M. (toliau – ir suinteresuos asmuo) netinkamai valdė bendrovę, taip pažeisdamas savo, kaip vadovo, pareigas. Nurodė, kad BŽŪB „Minaičiai“ buvęs vadovas yra perdavęs bankroto administratorei tik dalį įmonės dokumentų. Dėl šių aplinkybių bankroto administratorė kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo vadovui už teismo įpareigojimo perduoti visus dokumentus nevykdymą. Teismas skyrė 100 Eur nuobaudą, tačiau buvęs vadovas, suinteresuotas asmuo iki šiol nėra perdavęs visų bendrovės dokumentų.

3.       Suinteresuotas asmuo pateiktu atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad bankroto administratorės pareiškimas grindžiamas tik prielaidomis, yra visiškai nepagrįstas ir neįrodytas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Šiaulių apygardos teismas 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi atsisakė pripažinti BŽŪB „Minaičiai“ bankrotą tyčiniu.

5.       Pirmosios instancijos teismas pritarė bankroto administratorės išvadai, kad BŽŪB „Minaičiai“ jau nuo 2016 metų antros pusės susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau vertino, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. ir 2016 m. spalio 31 d. trišalių susitarimų sudarymo metu BŽŪB „Minaičiai“ dar nebuvo nemoki, nes vykdė veiklą, turėjo darbuotojų, buvo atliekami atsiskaitymai. Teismas BŽŪB „Minaičiai“ nemokomo momentu pripažino 2017 metų pradžią, t. y. sausio mėnesį, kuomet ėmė sparčiai mažėti darbuotojų skaičius, bendrovė neatsiskaitinėjo su kreditoriais, buvo areštuota didžioji dalis turto ir banko sąskaitos.

6.       Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo suformuluotas bankroto pripažinimo tyčiniu taisykles, nurodė, kad byloje nėra pagrindo teigti, jog suinteresuotas asmuo, būdamas BŽŪB „Minaičiai“ vadovu, konkrečiais sistemingais veiksmais sąmoningai siekė bendrovės bankroto. Esant aptartoms aplinkybėms teismas sprendė, kad bankroto administratorė neįrodė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas pagrindas BŽŪB „Minaičiai“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

7.       Įvertinęs civilinės bylos Nr. e2-230-856/2019 duomenis, teismas sprendė, kad sudarant 2016 m. rugsėjo 30 d. ir 2016 m. spalio 31 d. trišalius susitarimus buvo vykdomi pardavimo sutartimi bei jos pagrindu sudarytų grūdų pirkimo - pardavimo sutarčių įsipareigojimai, o ne prisiimami nauji įsipareigojimai. Todėl bankroto administratorė neįrodė, kad jos ginčijamais trišaliais susitarimais buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais. Bankroto administratorė taip pat neįrodė, kad minėti trišaliai susitarimai neatitiko įprastos verslo praktikos, kad buvo draudžiami ar buvo ekonomiškai nenaudingi. Teismas iš aptartų duomenų darė išvadą, kad trišaliai susitarimai buvo nulemti BŽŪB „Minaičiai“ veiklos, t. y. grūdinių kultūrų auginimo, kurią realizavus ŽŪB „Minaičiai“ tikėjosi gauti pajamų ir toliau vykdyti veiklą. Pripažino, kad byloje neįrodyta, jog trišaliai sandoriai būtų ekonomiškai nenaudingi BŽŪB „Minaičiai“ ar neatitiktų įprastos verslo praktikos. Pirmosios instancijos teismo manymu, spręsti, kad aptariami sandoriai turėjo reikšmės BŽŪB „Minaičiai“ turtinės padėties pasikeitimui, turto sumažėjimui ar nemokumui, nėra pagrindo. Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad BŽŪB „Minaičiai“ bankroto administratorė neįrodė, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu.

8.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nepaisant to, jog BŽŪB „Minaičiai“ vadovas neperdavė visų bendrovės dokumentų bankroto administratorei ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi už teismo įpareigojimų nevykdymą (dokumentų neperdavimą) BŽŪB „Minaičiai“ vadovui R. M. paskirta 100 Eur bauda, byloje nėra nustatyta, kad BŽŪB „Minaičiai“ vadovas sąmoningai blogai tvarkė buhalterinę apskaitą, siekdamas bendrovės nemokumo. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo BŽŪB „Minaičiai“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Bankroto administratorė atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti bankroto administratorės pareiškimą ir BŽŪB „Minaičiai“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo BŽŪB „Minaičiai“ nemokumo momentą nuo 2017 m., kadangi bendrovės buhalterinė apskaita buvo vesta tik iki 2015 m. rudens. 2016 m. bendrovės buhalterinė apskaita jau nėra vedama, dokumentai epizodiški, už 2017 m., 2018 m. beveik nėra dokumentų. Jau 2016 m. pradžioje bendrovė turėjo itin rimtų finansinių sunkumų ir buvo nemoki. Suinteresuotas asmuo neketino kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o bankroto byla buvo iškelta kreditoriaus iniciatyva. Nuo 2017 m. bendrovė veiklos nevykdė. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. iš banko sąskaitos suinteresuotam asmeniui buvo išmokėta 140 671 Eur. Šių mokėjimų pagrindas bankroto administratorei nėra žinomas. Nuo 2016 m. iki 2019 m. lapkričio 6 d. buvo realizuotas beveik visas bendrovės turimas turtas. Tokie bendrovės vadovo veiksmai matant, kad susiduriama su rimtomis finansinėmis problemomis ir nemokumu, realizuojant įmonės turtą, išmokant lėšas bendrovės vadovui, tačiau neinicijuojant bankroto bylos akivaizdžiai rodo, kad buvo sąmoningai siekiama pabloginti bendrovės būklę, sukelti didesnius nuostolius kreditoriams ir tyčia siekti bendrovės bankroto. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad yra tyčinio bankroto požymis, numatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

9.2.                      2016 m. rugpjūčio 30 d. ir 2016 m. spalio 31 d. trišaliai susitarimai buvo sudaryti siekiant pabloginti bendrovės padėtį ir suteikti pirmenybę atskiriems kreditoriams.

9.3.                      Vadovaujantis juridinių asmenų registro išrašu apie UAB „Paltynai“ matoma, kad UAB „Paltynai“ vadovas yra tas pats asmuo – suinteresuotas asmuo R. M.. ŽŪB „Minaičiai“ nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn. UAB „Paltynai“ pardavė prekių ir paslaugų už 620 373,63 Eur. UAB „Paltynai“ už gautas prekes ir paslaugas liko skolingas ir nėra atsiskaitęs iki šiol. Iš to darytina išvada, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai. Dėl tokių vadovo veiksmų žymiai pasikeitė kreditorių galimybės atgauti savo reikalavimus, o tai reiškia, kad egzistuoja tyčinio bankroto pagrindas, numatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte. 

9.4.                      Bankroto administratorei neperduota didelė dalis bendrovės apskaitos dokumentų. Nuo 2016 m. bendrovės apskaitos dokumentai yra fragmentiški. Buhalterinė programa apima laikotarpį iki 2015 m. rugsėjo mėn., o vėlesnių laikotarpių duomenys nėra pateikti.  Bankroto administratorei nepateikta 2016 - 2018 m. didžioji knyga, ilgalaikio turto apskaitos dokumentai, suvestiniai registrai (pirkimų, pardavimų, kreditorių, debitorių registrai), pirminiai bendrovės apskaitos dokumentai (pirkimo ir pardavimo sąskaitos faktūros, kasos dokumentai), skolų suderinimo aktai visa apimtimi, inventorizacijos dokumentai, apskaitos politika, buhalterinė programa ir kiti reikšmingi apskaitos dokumentai. Bendrovės vadovas (suinteresuotas asmuo) nėra paaiškinęs neperdavimo priežasčių, taip pat neįrodinėjo, kad bendrovės turtą, įsipareigojimus ir kitas buhalterines operacijas galima nustatyti kitu būdu. Iš to darytina išvada, kad egzistuoja tyčinio bankroto požymis, numatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

10.       Suinteresuotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Sandorių su UAB „Paltynai“ sudarymas vertintinas ne kaip turto perleidimas tretiesiems asmenims, bet kaip turto perkėlimas bendrovės viduje. Šiais sandoriais realiai buvo atskirtos ŽŪB „Minaičiai“ gyvulininkystės ir augalininkystės veiklos. ŽŪB „Minaičiai“ bankrotą lėmė žaliavinio pieno kainų kritimas.

10.2.                      Suinteresuotas asmuo ne kartą nurodė bankroto administratorei, kad visi pinigai buvo naudojami išimtinai ŽŪB „Minaičiai“ veiklai finansuoti. Bankroto administratorei buvo pateikti buhalteriniai dokumentai, patvirtinantys šį faktą.

 Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

13.       Bankroto administratorė su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – Turto areštų akto registro išrašą, antstolių pateiktą pažymą apie turto pardavimą pasiūlytiems pirkėjams, pardavimus UAB „Paltynai“ patvirtinančius dokumentus, Juridinių asmenų registro išrašą apie UAB „Paltynai“, reikalavimą suinteresuotam asmeniui dėl skolos bendrovei, BŽŪB „Minaičiai” banko sąskaitų išrašus.

14.       Atsižvelgiant į tai, kad sprendžiant juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą reikalinga visapusiškai įvertinti bendrovės realią finansinę būklę, suinteresuoto asmens atliktus veiksmus valdant ŽŪB „Minaičiai“, kad kartu su atskiruoju skundu bankroto administratorė  pateikė aktualius bendrovės vykdomą veiklą apibūdinančius duomenis, su kuriais visi byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę susipažinti ir šią savo teisę realizavo pateikę atsiliepimą į atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytus dokumentus prijungia prie bylos ir vertina kartu su kitais bylos duomenimis.

Dėl tyčinio bankroto požymių

15.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – ir JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl BŽŪB „Minaičiai“ bankroto pripažinimo tyčiniu Šiaulių apygardos teisme gautas 2019 m. rugsėjo 26 d., o skundžiama teismo nutartis priimta 2019 m. lapkričio 28 d. Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl pirmosios instancijos išvadų, kuriomis buvo atsisakyta BŽŪB „Minaičiai“ bankrotą pripažinti tyčiniu, pagrįstumo, taikytinos ginčo klausimų sprendimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusio ĮBĮ nuostatos.

16.       Taigi, nagrinėjamos bylos apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta BŽŪB „Minaičiai“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktuose nustatytais pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus.

17.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

18.       Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

19.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

20.       Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

21.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad bankroto administratorės atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BŽŪB ,,Minaičiai“ tyčinio bankroto požymių nebuvimo.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo

22.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą tyčinio bankroto požymiu pripažįstami veiksmai, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad suinteresuotas asmuo šios nuostatos nėra pažeidęs.

23.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). 

24.       Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu vadovui nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti tik papildomas pagrindas, tačiau ne pagrindinis ir vienintelis, be to turi būti nustatytas BŽŪB „Minaičiai“ nemokumo momentas, t. y. ar buvo pagrindas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ar tokia pareiga buvo pažeista, išsiaiškinti, ar įmonės vadovas suvokė realią įmonės finansinę būklę, sąmoningai neinicijavo bankroto, toliau veiklą vykdė tokiu būdu, kad buvo pažeidžiamos bendrovės bei jos kreditorių teisės ir interesai.

25.       Bankroto administratorės teigimu, bendrovei jau nuo 2016 m. turint finansinių sunkumų, suinteresuoto asmens veiksmai realizuojant bendrovės turtą, išmokant sau pačiam lėšas, neinicijuojant bankroto bylos, akivaizdžiai rodo bendrovės buvusio vadovo siekį tyčia pabloginti bendrovės būklę, sukelti didesnius nuostolius BŽŪB „Minaičiai“ kreditoriams.

26.       Iš civilinės bylos Nr. eB2-113-357/2020 (ŽŪB „Minaičiai“ bankroto byla) duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi ŽŪB „Minaičiai“ iškėlė bankroto bylą, 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi BŽŪB „Minaičiai“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bankroto administratorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ŽŪB „Minaičiai“ nemokumo momento pradžios – 2017 m. – ir teigia, kad bendrovė jau 2016 m. pradžioje turėjo rimtų finansinių sunkumų bei buvo nemoki. Savo teiginį bankroto administratorė grindžia Turto arešto aktų registro duomenimis, iš kurių matyti, kad ŽŪB „Minaičiai“ priklausančiam turtui nuo 2016 m. vasario mėnesio buvo taikomas turto areštas. Bankroto administratorės manymu, arešto mastas – 730 377,57 Eur – įrodo ŽŪB „Minaičiai“ turimų pradelstų įsipareigojimų apimtį, todėl minėta bendrovė tapo nemokia jau nuo 2016 m. pradžios.

27.       Akcentuotina, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti bendrovės nemokumo momentą, kadangi tik jį nustačius, galima įrodinėti kitas reikšmingas aplinkybes – ar juridinio asmens vadovas objektyviai suvokė bendrovės finansinę padėtį, ar sudarytais sandoriais siekė bendrovei naudingų tikslų, ar tyčia blogino nemokios įmonės padėtį ir kt.

28.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančia medžiaga, pritaria pirmosios instancijos pozicijai dėl ŽŪB „Minaičiai“ nemokumo momento pradžios – nuo 2017 m. sausio mėnesio. ŽŪB „Minaičiai“ 2016 m. gegužės 26 d. balanso už 2015 m. duomenimis įmonė aptariamu laikotarpiu turėjo 3 406 300 Eur vertės turtą, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 1 949 631 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos – 1 524 685 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos – 424 946 Eur). ŽŪB „Minaičiai“ 2015 metų pelno (nuostolių) ataskaitoje užfiksuota, kad įmonė veikė nuostolingai ir 2015 m. patyrė 107 784 Eur nuostolių. Vėlesnių laikotarpių finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui teikti nebuvo. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad ŽŪB „Minaičiai“ jau 2015 m. turėjo finansinių sunkumų ir 2015 m. balanse nurodyta per vienerius metus mokėtina suma – 1 524 685 Eur – yra didesnė už 2016 m. taikomo arešto masto. Tačiau nepaisant šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas pritaria apskųstoje nutartyje išdėstytam pirmosios instancijos teismo argumentui, kad byloje nėra pagrindo besąlygiškai išvadai apie ŽŪB „Minaičiai“ nemokumo momentą nuo 2016 m. pradžios, kadangi, kaip matyti iš ŽŪB „Minaičiai“ banko sąskaitos, Paysera išrašų, viešai prieinamų Rekvizitai.lt duomenų, bendrovė 2016 m. turėjo darbuotojų, vykdė atsiskaitymus, susijusius su bendrovės veikla (už žemės nuomą, elektros energiją), gaudavo trečiųjų asmenų atsiskaitymus.

29.       Aktualu pažymėti, kad kasacinis teismas nurodė, jog sprendžiant juridinio asmens mokumo klausimą, nereikėtų apsiriboti formaliojo santykio tarp pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės vertinimu. Tais atvejais, jeigu šis santykis ir yra toks, kokio formaliai reikalaujama juridinio asmens nemokumui pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį konstatuoti, reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu (inter alia, kiek vykdomai veiklai būdingi svyravimai, kokios rinkos, kurioje vykdoma atitinkama veikla, tendencijos), retrospektyvomis (kokie ankstesni veiklos vykdymo rezultatai, kaip jie keitėsi ir pan.), rezultatais (ar veikla paskutiniu metu kuria naudą ar nuostolius), perspektyvomis (ar juridinis asmuo, jeigu jis ir yra susidūręs su finansiniais sunkumais, gali trumpuoju periodu atkurti įprastos veiklos vykdymą, stabilizuoti padėtį ir ilgainiui pradėti kurti ekonominę ar kitokio pobūdžio naudą) ir pan. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, jog klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus pirmiau nurodytus kriterijus. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105-684/2019). 

30.       Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, kasacinio teismo išaiškinimą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuo 2017 m. sausio mėnesio pradėjus mažinti ŽŪB „Minaičiai“ darbuotojų skaičių (2017 m. sausio 3 d. buvo 20 darbuotojų, 2017 m. sausio 28 d. 17 darbuotojų, 2017 m. kovo 30 d. 15 darbuotojų, 2017 m. balandžio 6 d. 12 darbuotojų, 2017 m. balandžio 11 d. 7 darbuotojai, 2017 m. gegužės 4 d. 6 darbuotojai, 2017 m. birželio 7 d. 5 darbuotojai, 2017 m. birželio 21 d. 3 darbuotojai, 2018 m. balandžio 13 d. 1 darbuotojas, 2018 m. balandžio 26 d. darbuotojų nebebuvo), esant areštuotam bendrovei priklausančiam turtui, bendrovei nustojus vykdyti atsiskaitymus su kreditoriais, ŽŪB „Minaičiai“ finansiniai sunkumai tapo sistemingi bei trukdantys minėtam juridiniam asmeniui ateityje tęsti veiklą, kas leidžia konstatuoti įmonės nemokumą nuo 2017 m. pradžios.

31.       Bankroto administratorės nuomone, nuo 2016 m. iki 2019 m. lapkričio 6 d. suinteresuotas asmuo, realizavęs visą bendrovės turimą turtą, siekė tyčia pabloginti BŽŪB „Minaičiai“ finansinę padėtį ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas su tokia bankroto administratorės nuomone nesutinka.

32.       Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. gegužės 23 d. antstolio buvo surašyti Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai, kurių pagrindu suinteresuoto asmens pasiūlytiems asmenims buvo parduotas ŽŪB „Minaičiai“ priklausęs turtas. Bankroto administratorė byloje neįrodė, kad parduotas bendrovės turtas buvo realizuotas už mažesnę nei rinkos kainą, ir kad jo pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui pažeidė kreditorių teises ir sumažino jų galimybę atgauti įsiskolinimą, ir šiais veiksmais suinteresuotas asmuo kryptingai siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

33.       Atskirajame skunde taip pat nurodyta, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. iš ŽŪB „Minaičiai“ banko sąskaitos suinteresuotam asmeniui, kaip vadovui, buvo išmokėta 140 671 Eur, kurių mokėjimo pagrindas bankroto administratorei nėra žinomas. Šia aplinkybe bankroto administratorė remiasi kaip faktu, patvirtinančiu suinteresuoto asmens siekį tyčia ŽŪB „Minaičiai“ privesti prie bankroto. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su suinteresuoto asmens paaiškinimais, kad gauti pinigai buvo skirti bendrovės veiklai finansuoti, ypač, kai byloje nėra duomenų, paneigiančių šiuos teiginius.

34.       Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuojama, kad bankroto administratorė nepateikė pagrįstų ir reikšmingų argumentų, pagrindžiančių BŽŪB „Minaičiai“ turto išvaistymą, ar suinteresuoto asmens tyčinius veiksmus, kuriais buvo siekiama bendrovę prie bankroto privesti tyčia, taip pat neįrodė, kad suinteresuotas asmuo atliko veiksmus, galinčius patvirtinti įstatymuose, bendrovės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymą ar netinkamą vykdymą. 

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo bei sandorių tarp susijusių asmenų

35.       Bankroto administratorės nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. ir 2016 m. spalio 31 d. ŽŪB „Minaičiai“, UAB „Agrospelta“ ir UAB „Žvalguva“ buvo sudaryti trišaliai susitarimai, kurių pagrindu ŽŪB „Minaičiai“ neteko 80 681,56 Eur reikalavimo teisės į UAB „Agrospelta“, kas pažeidė ŽŪB „Minaičiai“ kreditorių teises ir teisėtus interesus, suteikė pirmenybę atskiriems kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas bankroto administratorės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir tyčinio bankroto požymių kontekste neįvertino ŽŪB „Minaičiai“ sudarytų sandorių, pripažįsta nepagrįstais.

36.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Taigi, tyčinio bankroto nustatymui privalomi ne tik objektyvūs, įstatyme numatyti tyčinio įmonės bankroto pagrindai, bet ir valinis, sąmoningas bendrovės vadovo ir / ar dalyvių siekis pabloginti bendrovės finansinę padėtį (iki ir / ar po tapimo nemokia).

37.       Siekiant įvertinti bankroto administratorės nurodytų trišalių susitarimų ekonominį nenaudingumą ir jų įtaką įmonės mokumui, visų pirma, vertinama tuo metu buvusi bendrovės finansinė padėtis. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos išvadai, kad ŽŪB „Minaičiai“ nemokumas konstatuotas ne anksčiau nei 2017 m. sausio mėn.

38.       Iš prie nagrinėjamos bylos prijungtos civilinės bylos Nr. e2-83-856/2020 (e2-230-856/2019) matyti, kad BŽŪB „Minaičiai“ turėjo skolinį įsipareigojimą UAB „Žvalguva“, o UAB „Agrospelta“ buvo BŽŪB „Minaičiai“ skolininkė. ŽŪB „Minaičiai“, UAB „Agrospelta“ ir UAB „Žvalguva“ 2016 m. rugsėjo 30 d. (76 319,36 Eur sumai) ir 2016 m. spalio 31 d. (4 362,20 Eur sumai) (bendrai 80 681,56 Eur sumai) sudarė trišalius susitarimus. 2016 m. rugsėjo 30 d. trišaliu susitarimu susitarta, kad BŽŪB „Minaičiai“, kaip grūdų pardavėjo, skola UAB „Žvalguva“ sumažėja 76 319,36 Eur suma, ta pačia suma sumažėja UAB „Žvalguva“ skola BŽŪB „Minaičiai“ ir ta pačia suma padidėja UAB „Agrospelta“ skola UAB „Žvalguva“. 2016 m. spalio 31 d. trišaliame susitarime nurodyta, kad BŽŪB „Minaičiai“, kaip grūdų pardavėjo, skola UAB „Žvalguva“ sumažėja 4 362,20 Eur suma, ta pačia suma sumažėja UAB „Agrospelta“ skola BŽŪB „Minaičiai“ ir ta pačia suma padidėja UAB „Agrospelta“ skola UAB „Žvalguva“. Vadinasi, trišaliais susitarimais šalys susitarė, kad ŽŪB „Minaičiai“, būdama UAB „Žvalguva“ skolininke, su šia bendrove yra atsiskaičiusi, netekusi reikalavimo teisės į UAB „Agrospelta“, kuri įsipareigojo UAB „Žvalguva“ naudai padengti skolinį įsipareigojimą.

39.       Iš bankroto administratorės nurodomų kaip ekonomiškai nenaudingų ir žalingų BŽŪB „Minaičiai“ veiklai 2016 m. rugsėjo 30 d. ir 2016 m. spalio 31 d. trišalių susitarimų matyti, kad jie buvo sudaryti iki 2017 m. pradžios, t. y. iki bendrovei konstatavus nemokumo būseną. Be to, iš aptartų trišalių susitarimų matyti bei neginčijama, kad BŽŪB „Minaičiai“ buvo skolinga UAB „Žvalguva“, o UAB „Agrospelta“ turėjo įsipareigojimą ŽŪB „Minaičiai“, todėl nėra pagrindo teigti, jog susitarimas dėl ŽŪB „Minaičiai“ egzistavusio įsipareigojimo UAB „Žvalguva“ naudai padengimo UAB „Agrospelta“ pablogins ŽŪB „Minaičiai“ finansinę padėtį, nulems ŽŪB „Minaičiai“ bankrotą, ar juo buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais. Pažymėtina ir tai, kad byloje nenustatyti sąmoningi bei kryptingi suinteresuoto asmens veiksmai bendrovės finansinės padėties pabloginimui, kas tik tokiu atveju būtų pagrindas konstatuoti tyčinius suinteresuoto asmens veiksmus privedant įmonę prie bankroto. Kaip jau minėta šioje nutartyje, tam, kad būtų galima bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, reikia nustatyti, jog sudaromais sandoriais buvo siekiama tyčia iš esmės pabloginti bendrovės finansinę padėtį, tačiau analizuojamu atveju vertinant trišalių susitarimų sudarymą, tokio tyčinio bankroto požymių nenustatyta. Kaip jau nurodyta, trišaliais susitarimais buvo siekiama išspręsti UAB „Agrospelta“, ŽŪB „Minaičiai“ ir UAB „Žvalguva“ tarpusio atsiskaitymo klausimą vykdant ūkinę veiklą.

40.       Bankroto administratorė apeliuoja į netinkamą suinteresuoto asmens veiksmų vertinimą, kuomet suinteresuotas asmuo, būdamas ŽŪB „Minaičiai“ vadovu, nuo 2016 m. birželio mėnesio iki 2016 m. gruodžio mėnesio UAB „Paltynai“ pardavė prekių 620 373,63 Eur sumai, ir atsiskaitymo už prekes iki šiol bendrovė nėra gavusi. Pabrėžė, kad UAB „Paltynai“ vadovas yra tas pats asmuo – suinteresuotas asmuo R. M.. Iš teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad nuo 2016 m. birželio mėnesio ŽŪB „Minaičiai“ pardavė UAB „Paltynai“ ūkio produkciją bei gyvulius. Kaip ir prieš tai aptariamu atveju, šie sandoriai buvo sudaryti įmonei būnant mokiai. Be to, bankroto administratorė neįrodė, kad šie sandoriai nebuvo įprasti ir būtini vykdant ŽŪB „Minaičiai“ ūkinę komercinę veiklą. Vien sandorių šalių tarpusavio ryšių identifikavimas nesudaro pakankamo pagrindo nei konstatuoti jų (sandorių) neteisėtumo (tyčinio bankroto aspektu), nei sukeltos žalos kitiems kreditoriams masto.

41.       Dėl bankroto administratorės argumentų apie piniginių lėšų perdavimą suinteresuotam asmeniui ir turto priverstinio realizavimo suinteresuoto asmens pasiūlytiems pirkėjams pasisakyta šios nutarties 31-32 punktuose.

42.       Apeliacinis teismas, įvertindamas aptartas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad bankroto administratorės teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti tyčinio bankroto požymiai. Įvertinus nurodytus sandorius, nebuvo nustatyta, jog jais buvo siekiama iš esmės pabloginti BŽŪB „Minaičiai“ turtinę padėtį, tokiu būdu sumažinant kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus, t. y. nenustatyti sąmoningi veiksmai, kuriais buvo siekiama tyčia privesti bendrovę prie bankroto (priežastinio ryšio doktrina). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BŽŪB „Minaičiai“ bankroto nėra pagrindo pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies punkto pagrindu.

Dėl netinkamai ir apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos

43.       Bankroto administratorė nurodo, kad suinteresuotas asmuo nėra perdavęs visų bendrovės apskaitos dokumentų, o perduoti dokumentai yra fragmentiški, nėra pateikta 2016-2018 m. didžioji knyga, pirminiai apskaitos dokumentai, skolų suderinimo aktai buhalterinė programa ir pan., ir šie veiksmai patvirtina sąmoningą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tyčinio bankroto požymio, nurodyto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, egzistavimą.

44.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

45.       Netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).

46.       Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad suinteresuotas asmuo bankroto administratorei nėra perdavęs visų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien dalies dokumentų neperdavimo laiku bankroto administratorei faktas nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, taip pat ir aplinkybių, kad dėl šio fakto bendrovei buvo padaryta žala. Be to, bankroto administratorė neįrodė, kad dėl neperduotų dokumentų trūkumo ji negalėjo visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis IBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018). Nepaisant to, kad 2019 m. birželio 5 d. nutartimi suinteresuotam asmeniui buvo taikoma 100 Eur bauda už teismo įpareigojimų perduoti bendrovės dokumentus bei turtą nevykdymą, iš bylos duomenų matyti, kad suinteresuotas asmuo yra perdavęs dalį finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl nurodyta aplinkybė, jog bankroto administratorė nėra gavusi visų buhalterinės apskaitos dokumentų, taip pat neleidžia teismui įsitikinti apie potencialios žalos kreditoriams buvimą.

Dėl kitų skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

47.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6 – 8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018).

48.       Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino visus bankroto administratorės nurodomus tyčinio bankroto pagrindus, įvertino buvusio bendrovės vadovo, suinteresuoto asmens veiksmus ir sprendė nesant jo veiksmuose tyčinio bankroto požymių.

49.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas sprendžiamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, išsamiai tyrė ir vertino byloje esančius duomenis, jo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Teismas nenustatė sąmoningai blogo bendrovės valdymo ar nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, siekiant panaikinti ar sumenkinti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Esant tokioms aplinkybėms, bankroto administratorės atskirojo skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais. Nurodytų motyvų pagrindu spręstina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį netenkinti prašymo pripažinti BŽŪB „Minaičiai“ bankrotą tyčiniu, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50.       Pagal EŽTT praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, No. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                        Jūratė Varanauskaitė