Administracinės byla
Nr. A822-1893/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 14.3; 14.4
LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės
(pranešėja),
sekretoriaujant
Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjų
atstovams A. B. ir advokatei L. A.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjų V. B., D. E.
J., I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimo
administracinėje pagal pareiškėjų V. B., D.
E. J., I. V. skundą atsakovui
Vilniaus rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir
įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
pareiškėjai
V. B., D. E. J. ir
I. V. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (t 1, b. l. 7
– 12) teismo prašė: 1) panaikinti Vilniaus rajono
savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006-03-17 sprendimo Nr. T2-2
dalį (25 punktą), kuria nepritarta sprendimui „Dėl miškų ūkio paskirties žemės
sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Liepių k., Bezdonių sen.,
Vilniaus r., detalaus plano patvirtinimo bendrąja tvarka“; 2) įpareigoti
Tarybą patvirtinti miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys
neskelbtini)), esančio Liepių k., Bezdonių sen., Vilniaus r., detalųjį
planą bendrąja tvarka.
Paaiškino,
kad 2002-05-21 pareiškėjai žemės sklypo pirkimo – pardavimo
sutartimi įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės teise 14,1 ha žemės sklypą.
Minėtas žemės sklypas, esantis Vilniaus rajone Liepių kaime (kadastrinis Nr. (duomenys
neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2000-07-10 buvo
įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Buvo apibrėžta pagrindinė tikslinė
žemės naudojimo paskirtis: miškų ūkio paskirties žemė. Vadovaudamiesi LR
teritorijų planavimo įstatymo 22 str., pareiškėjai planavo miškų ūkio
paskirties žemę pakeisti į sodybinio užstatymo gyvenamąją teritoriją, todėl
kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydami
leisti rengti teritorijos detaliojo plano projektą. Generalinės miškų urėdijos
prie LR aplinkos ministerijos VĮ Nemenčinės miškų urėdija 2003-05-13 išdavė
pažymą Nr.3-499, kurioje nurodyta, kad žemės sklype esantys miškai priklauso IV
miškų grupei. Minėta institucija 2003-07-21 pateikė pasiūlymą dėl planavimo
sąlygų, planavimo projekto, kuriame nurodoma, kad ruošiant detaliojo plano
sprendinius atsižvelgtina į IV grupės miškams keliamus reikalavimus ir kad
keisti miško žemės paskirtį galima. Vilniaus rajono savivaldybės
administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyrius 2003-07-30 pateikė
išvadą Nr. Sp 301 03, galiojančią iki 2006-07-30, kurioje nurodytas planavimo
tikslas – žemės sklypo dalijimas į keturiolika sklypų, trylikos sklypų
pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitos paskirties:
gyvenamąją teritoriją sodybinio užstatymo. Minėtame akte buvo nurodyta, jog
parengtas detalusis planas bus tvirtinamas ir derinamas bendra tvarka. 2003-07-30
buvo išduotos sąlygos bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo
planavimo dokumentams rengti reg. Nr. 42-155. Minėtu dokumentu buvo patvirtinti
planavimo organizatoriai: V. B., D. E. J. ir I. V., planavimo tikslas – sklypo tikslinės paskirties dalinis pakeitimas į
kitą paskirtį namų valdoms, sklypo skaidymas, statybos reglamento nustatymas,
tvarkymo režimo nustatymas. Vadovaujantis minėtomis planavimo sąlygomis ir
teisės aktais, reglamentuojančiais detaliųjų planų rengimo tvarką, buvo
parengti visi reikiami dokumentai, kurie buvo nustatyta tvarka apsvarstyti,
suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais,
įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, patikrinti valstybinę
teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje. Nuolatinė statybos
komisija, 2005-05-05 apsvarsčiusi žemės sklypo detalųjį planą, priėmė teigiamą
spendimą, t.y. derinti žemės sklypo, esančio Liepių kaime, Vilniaus rajone,
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Tačiau Tarybos
2006-03-17 sprendimu dėl visiškai neaiškių priežasčių buvo nuspręsta nepritarti
sprendimo projektui, t.y. nepatvirtinti parengto detaliojo plano. Pareiškėjų
teigimu, Taryba vengia atlikti viešojo administravimo veiksmus ir trukdo
patvirtinti detalųjį jiems priklausančio žemės sklypo planą ir tokie veiksmai
yra neteisėti, neatitinka teisinio reguliavimo, todėl turi būti nutraukti. Pažymėjo,
kad planavimo organizatoriai siekė pradėti detaliojo planavimo procedūras,
norėdami pakeisti žemes sklypo, esančio Liepių kaime, Vilniaus rajone, unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinę tikslinę paskirtį iš miškų ūkio į
gyvenamąją teritoriją – sodybinio užstatymo. Detaliojo planavimo procedūros
turi vykti laikantis šias procedūras reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarką nustato specialus
teisės aktas – 1995-12-12 LR teritorijų planavimo įstatymas (aktuali redakcija
nuo 2004-09-28). Teritorijos detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo tvarka nustatyta
LR aplinkos ministro 2004-05-03 įsakymu patvirtintose Detaliųjų planų rengimo
taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Tačiau Tarybos 2006-03-17 posėdyje
priimtas sprendimas – nepritarti detalaus plano patvirtinimui bendrąja tvarka –
visiškai neatitinka nei realios situacijos, nei teisinio reguliavimo. Taisyklių
11.3. p. numatyta, kad savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir
sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo
organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar
naudotojui. Planavimo organizatoriai, būdami ginčo žemės sklypo savininkais,
turi teisę kreiptis su prašymu ir gavus leidimą parengti norimai veiklai šiame
sklype vykdyti reikalingus detaliojo planavimo dokumentus. Vadovaujantis Taisyklėmis
Tarybai buvo pateikti visi detalųjį planą sudarantys dokumentai atitinkantys
įstatymo reikalavimus, todėl Tarybos posėdžio protokolo išvada yra visiškai
nepagrįsta ir neteisėta. LR žemės įstatymo (aktuali redakcija nuo 2004-02-21)
24 str. 2 d. nustatyta, kad žemės sklypams nustatyta pagrindinė tikslinė žemės
naudojimo paskirtis keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar
įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba
specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Taigi šis įstatymas numato
galimybę keisti pagrindinę tikslinę žemės paskirtį, tačiau tam būtinas arba
detalusis, arba specialusis teritorijų planavimo dokumentas. LR miškų įstatymo
(aktuali redakcija nuo 2005-02-15) 11 str. numatyta, kad miško žemė gali būti
paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta
tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Vadovaudamasi
minėtu LR žemės įstatymo 24 str. Vyriausybė 1999-09-29 priėmė nutarimą Nr. 1073
(nauja redakcija nuo 2004-10-17), kuriuo patvirtino Pagrindinės tikslinės žemės
naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę
žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo taisykles (toliau
– ir Žemės paskirties keitimo taisyklės). Minėtos taisyklės išsamiai reglamentuoja
visą prašymų padavimo ir žemės paskirties keitimo tvarką. Šio Vyriausybės
nutarimo 10 p. numatyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis
keičiama apskrities viršininko sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus žemės
sklypų formavimo ir pertvarkymo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektus,
žemės konsolidacijos projektus ir detaliuosius planus. Žemės paskirties keitimo
taisyklių 20 p. nurodoma, kad keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo
paskirtį sklypuose, kuriuose yra miško žemės, turi būti atsižvelgiama į
nustatytuosius miško pavertimo kitomis naudmenomis reikalavimus pagal Miško žemės
pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, patvirtintą LR Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu
Nr. 641. Taigi, norint pakeisti miškų ūkio žemės sklypų paskirtį, taip pat
būtina vadovautis ir specialiomis normomis. LR Vyriausybės 2002-05-09 nutarime
Nr. 641 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“
nustatytos specialios taisyklės, kurios turi būti taikomos keičiant miško žemės
paskirtį. Šios tvarkos 1 p. nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama
kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, derinant valstybės, miško
savininko ir visuomenės interesus. Šie interesai buvo suderinti rengiant
teritorijų planavimo dokumentus ir atliekant viešą svarstymą. Tuo pačiu
Vyriausybės nutarimu patvirtintos Tvarkos 7.4. papunktyje numatyta, kad miško
žeme gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir miškų ūkio paskirties žemės
pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis III grupės ir IV grupės miškuose,
nenurodytuose šios tvarkos 7.1 ir 7.2 p., gali būti pakeičiama ir nesant LR
teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų
savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba
specialiųjų planavimo dokumentų – miškotvarkos projektų. Kaip minėta,
pareiškėjams priklausančiame žemės sklype esantys miškai priklauso IV miškų
grupei, jokių kliūčių tvirtinti detalųjį planą nebuvo ir nėra. Iš pateiktos
teisės aktų analizės matyti, kad šio konkretaus žemės sklypo pagrindinė
tikslinė naudojimo paskirtis gali būti keičiama, taigi parengus visus
dokumentus detalusis planas turėjo būti patvirtintas. Parengtas pareiškėjams
priklausančios miško ūkio paskirties žemės sklypo detalusis planas ir jo
tikslai neprieštarauja nei galiojantiems bendrųjų ar specialiųjų planų
sprendiniams, nei kitų teisės aktų reikalavimams. Todėl Taryba neturi jokio
teisinio pagrindo atsisakyti leisti rengti minėto žemės sklypo detalųjį planą. Taryba
visų pirma yra viešojo administravimo institucija, kurios veiklos pagrindai ir
principai yra nustatyti teisės aktuose. LR viešojo administravimo įstatymo 4
str. yra numatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje
vadovaujasi demokratinio valstybės administravimo principais, tokiais kaip
įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcionalumo, nepiktnaudžiavimo valdžia.
Įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų
veikla turi atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai
aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi
būti pagrįsti įstatymais. Objektyvumo principas reiškia, kad sprendimo
priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti
nešališki ir objektyvūs. Nepiktnaudžiavimo valdžia principas reiškia, kad
viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam
suteiktą įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant
kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų. Taigi, Taryba negali priimti sprendimų,
remdamasi vien subjektyviais kriterijais bei niekuo nepagrįsta savo vienašališka
subjektyvia nuomone, o kiekvienas sprendimas turi būti priimtas remiantis
objektyviomis nuostatomis ir pagrįstas teises aktų normomis.
Atsakovas
Taryba atsiliepime teismui (t. 1, b. l. 86 - 88) nurodė, kad su skundo reikalavimais
nesutinka, paaiškino, kad pagal LR vietos savivaldos
įstatymo 7 str. l d. 9 p. teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos
bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra priskirti prie
savivaldybių funkcijų ir pagal minėto įstatymo 5 str. l d. 2 p. savivaldybės
šias funkcijas atlieka atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes. 2006-03-17
Tarybai buvo pateiktas tarybos sprendimo projektas „Dėl miškų ūkio paskirties
žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Liepių k.,
Bezdonių sen., Vilniaus r., detalaus plano patvirtinimo bendrąja tvarka“. Pagal
LR vietos savivaldos įstatymo 15 str. l d. Kaimo, vietinio ūkio ir teritorijos
planavimo komitetas prieš tarybos posėdį preliminariai nagrinėjo šį projektą ir
jam nepritarė. 2006-03-17 Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu
Kaimo, vietinio ūkio ir teritorijos planavimo komiteto pirmininkas išdėstė
komiteto poziciją, kad pareiškėjai siekdami parengti ginčo teritorijos detaliojo
plano (planavimo tikslas – žemės sklypo dalijimas į keturiolika sklypų,
trylikos sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, miško žemės
paskirties keitimas į kitos paskirties: gyvenamąją teritoriją sodybinio
užstatymo) vadovaujasi vien tik siaurais savo asmeniniais interesais ir jų
nenori derinti su visuomeniniais. Vadovaujantis LR Vyriausybės 2002-05-09
nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos
1 p., miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais
atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. LR
teritorijų planavimo įstatymo 6 str. įtvirtinta, jog teritorijų planavimo
dokumentų rengimas turi būti derinimas su tai pačiai teritorijai ar veiklos
sričiai rengiamais strateginio planavimo dokumentais. Šiuo metu baigiamas rengti
Vilniaus rajono teritorijos bendrasis planas (toliau – ir Bendrasis planas),
kuriame bus aptartos Vilniaus rajono teritorijos (tuo pačiu ir ginčo
teritorijos) tvarkymo režimas ir tik įsigaliojus minėtam Bendrajam planui bus
matyti, kaip ateityje bus tvarkoma ginčo teritorija. Tol, kol Bendrasis planas
neparengtas, bet koks šios teritorijos tvarkymo režimo pakeitimas bus
spontaniškas, neplanuotas ir šiai teritorijai galbūt ne naudingas, o
nepataisomai žalingas. Savivaldybė savo ruožtu susiduria su problema, kuomet
tokie skubotai sukurpti detalieji planai ima koreguoti rengiamą Savivaldybės
teritorijos bendrąjį planą (nors privalėtų būti atvirkščiai), griauna jo
sprendinius (ypač jo rengimo baigiamojoje stadijoje), ir tuo pačiu atitolina jo
priėmimą, sukeldami ir gilindami viso rajono teritorijos planavimo problemas.
Bendrojo plano rengėjai visiškai neplanuotai ir netikėtai privalo atsižvelgti į
tokius naujai patvirtintus detaliuosius planus, keisti jau aptartus, suderintus
sprendinius ir nuostatas. Tokie spontaniški detalieji planai sukelia ir kitas
socialines problemas, savivaldybė negali numatyti kelių tinklų, mokyklų, vaikų
darželių ir kitų socialinių objektų plėtros prioritetų, plėtra vykdoma
nekryptingai ir neplanuotai, nes vėliau tie patys tokių skubotų detaliųjų planų
rengėjai užverčia savivaldybę kitais skundais, ieškiniais dėl minėtų objektų
statybos bei vystymo. Savivaldybė su tuo negali taikstytis, yra už civilizuotą,
planuotą, nuoseklų urbanizacijos procesą. Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 7
str. 12, 14, 18 p., savivaldybė savo teritorijoje yra atsakinga už
kraštovaizdžio tvarkymą ir apsaugą, socialinės ir ekonominės raidos planavimą,
aplinkos kokybės gerinimą ir apsaugą, todėl šioje srityje yra įsipareigojusi,
jaučia savo atsakomybę ne tik prieš šią, bet ir prieš ateinančias kartas. Todėl
Kaimo, vietinio ūkio ir teritorijos planavimo komiteto nariai pasiūlė išsamiau išnagrinėti
turimus dokumentus. Be to, 2005-11-22 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1270
patvirtintos Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos 2 tikslo
17 p. nustatyta, kad įgyvendinti Lietuvos miškingumo didinimo programoje,
patvirtintoje LR aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2002-12-25 įsakymu
Nr. 616/471, numatytas žemės ūkio žemės apželdinimo mišku priemones, teikti
prioritetą gamtinio karkaso teritorijoms. Pagal 2001-12-04 LR saugomų
teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-628 22 str. l d., „Gamtinis
karkasas jungia įvairias teritorijas: rezervatus, draustinius, valstybinius
parkus, atkuriamuosius ir genetinius sklypus, ekologinės apsaugos zonas, taip
pat miškų ūkio, gamtines rekreacines ir ekologiškai svarbias agrarines
teritorijas“, o 22 str. 6 d. nustatyta, kad „Gamtinio karkaso rekreacinės,
miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės
įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės
leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus“. Pagal 2002-10-29 LR Seimo nutarimu Nr. IX-1154
patvirtintą LR teritorijos bendrąjį planą Bezdonių seniūnijos teritorija
įtraukta į gamtinį karkasą, vientiso gamtinio ekologinio kompleksavimo
teritorijų tinklą. Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 13 str. l d.
„Savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės
tarybos posėdžiuose“. 2006-03-17 Tarybos narių balsų dauguma nuspręsta:
nepriimti sprendimo projekto. Šis sprendimas įformintas 2006-03-17 Tarybos
posėdžio protokolu Nr. T2-2. Tarybos sprendimas šiuo klausimu nepriimtas. Todėl
pareiškėjų reikalavimas panaikinti Tarybos 2006-03-17 sprendimo Nr. T2-2 dalį
(25 p.), kuriuo nepritarta sprendimui „dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo
(kad. nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Liepių k., Bezdonių sen.,
Vilniaus r., detalaus plano patvirtinimo bendrąja tvarka“ yra nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 11 d.
sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija
2003-07-30 planavimo organizatoriams V. B., D. E. J. ir I. V. išdavė planavimo sąlygas
14,10 ha ploto žemės sklypo, esančio Liepių k., Bezdonių sen., Vilniaus r.
(kad. Nr. (duomenys neskelbtini)),
detaliajam planui rengti, nurodant, jog planavimo tikslas – žemės sklypo
dalinimas į trylika sklypų (3 ha ploto suskaidymas) bei šių sklypų pagrindinės
tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitos paskirties – sodybinio
užstatymo gyvenamąją teritoriją (t. I, b. l. 51-53). Vilniaus apskrities
viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės
priežiūros departamento 2005-11-07 Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo
akte Nr. 387 pateikiama teigiama išvada dėl „Žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) Liepių k.,
Bezdonių sen., Vilniaus raj. detaliojo plano“ projekto tvirtinimo (t. 1, b. l.
16). Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui pareiškėjai
pateikė prašymą pavirtinti parengtą žemės sklypo, esančio Liepių k., Bezdonių
sen., Vilniaus r. (kad.Nr. (duomenys
neskelbtini)) detalųjį planą (t1, b.l. 94). Tarybos 2006-03-17
protokolinio sprendimo Nr.T2-2 25 p. buvo nutarta nepritarti sprendimo „Dėl
miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Liepių k.,
Bezdonių sen., Vilniaus r., detalaus plano patvirtinimo bendrąja tvarka“
projektui (t. 1, b. l. 14).
Byloje kilęs ginčas dėl Tarybos 2006-03-17 protokolinio sprendimo Nr. T2-2
25 p. bei reikalavimo įpareigoti Tarybą patvirtinti pareiškėjų parengtą žemės
sklypo, esančio Liepių k., Bezdonių sen., Vilniaus r. (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) detalųjį
planą, teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo
2009-06-22 nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo
(2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalies (2006 m. birželio 8 d.
redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 „Dėl Detaliojo teritorijų
planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo
tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo
organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos
aprašo 7.2 punkto (2007 m. sausio 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo,
Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis
naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Miško žemės pavertimo
kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos
teritorijų planavimo įstatymo Nuostatoms“, o taip pat Lietuvos vyriausiojo
teismo 2009-11-03 nutartyje (adm. b. Nr. Nr. A143 – 10/2009) pateiktos
teisės aktų, reglamentuojančių teritorijos planavimo procedūrų, kuriomis
siekiama pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, aiškinimo bei
taikymo taisykles. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-11-03
nutartyje pažymėta, kad pagal LR Vyriausybės 1999-09-29 nutarimu Nr. 1073
patvirtintų Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir
prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo,
nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10
p., pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama pagal
atitinkamus detaliuosius planus, o (galutinį) sprendimą šiuo klausimu priima
tik apskrities viršininkas. Tai reiškia, kad detaliojo plano parengimas ir jo
patvirtinimas yra tinkama (įstatymo leistina) ir būtina apskrities viršininkui
priimti sprendimą priemonė pakeisti esamą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo
paskirtį. Tai taip pat reiškia, kad nurodyti veiksmai (detaliojo plano
parengimas ir patvirtinimas, apskrities viršininko atitinkamo sprendimo
priėmimas) yra vientisos procedūros elementai, kurie negali būti išskaidyti ir
supriešinami (priešpastatomi) vienas kitam. Teismas minėtoje nutartyje taip pat
konstatavo, kad tuo atveju, kai yra siekiama pakeisti pagrindinę tikslinę
žemės naudojimo paskirtį, kiekvienoje iš nurodytos procedūros grandyje būtina
vadovautis ne tik atskirą minėtos procedūros dalį reglamentuojančiomis teisės
normomis, bet ir teisės normomis, kurios reglamentuoja teisinius santykius dėl
pačios pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo.
Nagrinėjamu
atveju ginčo žemės sklypo detaliojo plano rengimo tikslas – žemės sklypo
dalinimas į trylika sklypų (3 ha ploto suskaidymas) bei šių sklypų pagrindinės
tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitos paskirties – sodybinio
užstatymo gyvenamąją teritoriją. Skundžiamo Tarybos 2006-03-17 protokolinio
sprendimo priėmimo metu galiojusioje LR teritorijų planavimo įst. 26 str. 5 d. redakcijoje
buvo nurodoma, kad tais atvejais, kai siūloma detalųjį planą tvirtinti,
savivaldybės taryba ar jos įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius,
atsisakę detalųjį planą tvirtinti, privalo planavimo organizatoriui pateikti
motyvuotą atsakymą per 20 darbo dienų nuo plano pateikimo dienos. Planavimo
organizatorius šį atsisakymą įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti teismui.
Nagrinėjamu atveju, Taryba 2006-03-17 protokolinio sprendimo Nr. T2-2 25 p.
nepritarusi pareiškėjų pateikto detalaus plano tvirtinimui, nepateikė motyvuoto
atsakymo, kuriuo būtų pagrįstas toks sprendimas. Tokią išvadą teismas grindė tiek
atsakovo atsiliepime teismui nurodytais motyvais, tiek pareiškėjų prašymu
atsakovui pateikti motyvuotą atsakymą (t. 1, 86-88, 180-181).
Tarybai
nepateikus pareiškėjams LR teritorijų planavimo įst. 26 str. 5 d. nurodyto
motyvuoto atsakymo, kuris būdamas viešojo administravimo sprendimu turėtų
atitikti LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. įtvirtintus teisingumo bei
objektyvumo kriterijus ir galėtų būti ginčijamas teismine tvarka, sprendimo,
kuriuo atsisakoma tvirtinti ginčo detalųjį planą, priėmimo procedūra nebuvo
užbaigta. Todėl sprendžiama, kad skundžiamo Tarybos 2006-03-17 protokolinio
sprendimo Nr. T2-2 25 p. motyvai nėra žinomi. Tačiau, įvertinus Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2007-04-16 nutartyje išdėstytą poziciją bei
atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-11-03 nutartyje
pateiktus išaiškinimus, nagrinėjant ginčą būtina spręsti ar Tarybai,
nagrinėjusiai pareiškėjų prašymą buvo teisinės prielaidos priimti sprendimą,
kuriuo būtų patvirtintas minėtas detalusis planas.
Miško žemės pavertimas
kitomis naudmenomis yra reglamentuojamas LR miškų įstatymo bei LR Vyriausybės
2002-05-09 nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis
naudmenomis tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatomis. Ginčijamo sprendimo
priėmimo metu galiojusioje LR miškų įst. 11 str. 1 d. redakcijoje buvo sakoma,
kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais
atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko
ir visuomenės interesus, o galiojusios Tvarkos 7.4 p. buvo nurodoma, kad 7.4.
III grupės ir IV grupės miškuose, nenurodytuose šios tvarkos 7.1 ir 7.2
punktuose, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir nesant LR
teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų
savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba
specialiųjų planavimo dokumentų – miškotvarkos projektų. Tai, jog planavimo
tikslai – miškų ūkio paskirties žemės pakeitimas į sodybinio užstatymo
gyvenamąją teritoriją – gali būti įgyvendinami vadovaujantis Tvarkos 7.4 p.
nuostatomis, nurodoma Generalinės miškų urėdijos prie LR aplinkos ministerijos
VĮ Nemenčinės miškų urėdija 2003-07-21 pasiūlymų dėl planavimo sąlygų,
planavimo projekto 5 punkte.
Konstitucinis
Teismas 2009-05-22 nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia
jos 23, 54 straipsnius, reguliuodamas santykius, susijusius su miškų ūkio žemės
paskirties keitimu, taip pat su miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis,
įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti miško žemės pavertimo kitomis
naudmenomis kriterijus, tačiau nei LR miškų įstatymo (2001-04-10 redakcija) 11
str. 1 d., nei kituose šio įstatymo straipsniuose įtvirtinant teisinį
reguliavimą nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis
naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų
nustatomi. Pabrėžė, kad teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su
žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse,
nuosavybe, naudojimu, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter
alia konstitucinio teisinės valstybės principo; teisinės valstybės
principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais
teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu,
taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo,
kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais, nes
taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių
teisės aktų atžvilgiu. Nurodė, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė
miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės
teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus; ribojant nuosavybės teises visais
atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis
įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant
apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes,
visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma
proporcingumo principo. Pažymėjo, kad nei LR miškų įstatymo (2001-04-10
redakcija) 11 str. 1 d., nei kituose šio įstatymo straipsniuose įtvirtinant
teisinį reguliavimą nėra atskleistas vartojamos formuluotės „tik išimtiniais
atvejais“ turinys, nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo
kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai
būtų nustatomi. Konstatavo, kad LR miškų įstatymo (2001-04-10 redakcija) 11 str.
1 d. nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį miško žemę paverčiant kitomis
naudmenomis turi būti Vyriausybės nustatyta tvarka derinami valstybės, miško
savininko ir visuomenės interesai, vertintinas kaip tam tikrų procedūrų
interesų derinimui nustatymas; tokios procedūros negali būti aiškinamos taip,
esą įstatymų leidėjas tokiu būdu leidžia nustatyti išimtiniais laikytinus miško
žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejus. Konstitucinis Teismas pripažino,
kad LR miškų įstatymo (2001-04-10 redakcija) 11 str. 1 d. tiek, kiek joje nėra
nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis
atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, ir LR
Vyriausybės 2002-05-09 nutarimo Nr.641 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis
naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 1 p. patvirtintos Miško žemės pavertimo
kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punktas (2002-05-09 redakcija) prieštarauja
Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Be to, nei ikiteisminėje ginčo teritorijos detaliojo planavimo procedūrų metu,
nei skunde teismui pareiškėjai vieno iš detaliojo žemės sklypo planavimo tikslo
– miško žemės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo į kitos paskirties,
t.y. sodybinio užstatymo gyvenamąją teritoriją – negrindė jokiomis išimtinėmis
aplinkybėmis. Tai, jog Konstituciniam teismui pripažinus, jog LR Miškų įstatymo
11 str. 1 d. tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės
pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, prieštaraujančiais
Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui,
reikalavimas dėl miško žemės pavertimo kitos paskirties žeme negali būti
tenkintas, ne kartą pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje
(2009-12-07 nutartis adm. b. Nr. A662-7/2009; 2009-11-02 sprendimas
Nr. A556-16/2009, 2010-01-15 sprendimas adm. b. Nr.A756-31/2010).
Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, darytina išvada, jog Tarybos
2006-03-17 protokolinio sprendimo Nr. T2-2 25p. iš esmės pagrįstai atsisakyta pritarti
pareiškėjų parengtam bei pateiktam tvirtinti žemės sklypo, esančio Liepių k.,
Bezdonių sen., Vilniaus r. (kad. Nr. (duomenys
neskelbtini)), detaliajam planui, todėl skundo reikalavimas minėtą
sprendimą panaikinti yra atmestinas.
Pažymėjo, jog skundo reikalavimas įpareigoti Tarybą patvirtinti
pareiškėjų parengtą ginčo žemės sklypo detalųjį planą yra tiesiogiai susijęs su
Tarybos 2006-03-17 protokolinio sprendimo Nr.T2-2 25p. pagrįstumu, todėl teismui
konstatavus, jog minėtą Tarybos sprendimą naikinti nėra pagrindo, skundo
reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovę atlikti pareiškėjų prašomus veiksmus yra
atmestinas.
III.
Pareiškėjai D. E. J., I. V. ir V. B. (toliau – ir
apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują
sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad
detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės
administracijos direktorius tarybos pavedimu. Prie dokumento, kuriuo
tvirtinamas detalusis planas, pridedami detaliojo plano sprendiniai (brėžiniai
ir aiškinamasis raštas). Detalusis planas patvirtinamas ar motyvuotai
nepatvirtinamas per 20 darbo dienų nuo detaliojo teritorijų planavimo
organizatoriaus prašymo tvirtinti detalųjį planą pateikimo dienos. Skundžiamo
sprendimo priėmimo metu galiojusioje to paties straipsnio 5 dalies redakcijoje
buvo nurodoma, kad detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu valstybinės
teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo plano
tvirtinimo yra neigiama. Tais atvejais, kai siūloma detalųjį planą tvirtinti,
savivaldybės taryba ar jos Įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius,
atsisakę detalųjį planą tvirtinti, privalo planavimo organizatoriui pateikti
motyvuotą atsakymą per 20 darbo dienų nuo plano pateikimo dienos. Nuolatinė
statybos komisija, 2005 m. gegužės 5 d. apsvarsčiusi žemės sklypo detalųjį
planą, priėmė teigiamą spendimą, t.y. derinti žemės sklypo, esančio Liepių
kaime, Vilniaus rajone, unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), detalųjį planą, taigi išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra teigiama, o tai reiškia, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba
privalėjo arba patvirtinti detalųjį planą arba pateikti motyvuotą atsakymą,
kodėl detaliojo plano patvirtinimas yra negalimas. Pirmos instancijos teismas,
iš esmės pripažindamas, kad konkrečiu atveju Vilniaus rajono savivaldybės taryba
įstatymų numatyta tvarka turėdama teisę priimti sprendimą netvirtinti detalaus
plano, privalėjo konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, dėl
to šis sprendimas neatitinka jam įstatymo keliamų privalomų reikalavimų, yra
neteisėtas iš esmės ir dėl to naikintinas. Byloje nėra ginčo dėl to, ar buvo
pateiktas motyvuotas atsakovo atsakymas, todėl vienareikšmiškai turėtų būti
tenkintas pareiškėjų prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą priimtą šiurkščiai
pažeidžiant Teritorijų planavimo 26 straipsnio bei Viešojo administravimo
įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
2. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas,
nustatantis tikslinės Žemės naudojimo paskirties keitimo iš miškų ūkio į kitos
paskirties žemę sąlygas, yra nustatytas ne Teritorijų planavimo įstatymo 22
straipsnio 6 dalyje, o kituose šio ir kitų įstatymų straipsniuose (jų dalyse), inter
alia Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1
dalies 3 punkte, 24 straipsnio 1 dalyje, taip pat Miškų įstatymo 11 straipsnio
1 dalyje ir Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje. Specialios miško žemės
paskirties keitimo į kitą paskirtį sąlygos ginčo situacijoje buvo nustatytas
poįstatyminiame teisės akte. Konstitucinis Teismas minėtų sąlygų turinio
nepripažino antikonstituciniu, tik pasisakė dėl netinkamos jų tvirtinimo
formos. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d.
nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punktu, kuriame buvo
nustatyta, kad III ir IV grupių miškuose (išskyrus atskiras nurodytas išimtis)
miško žemė galėjo būti paverčiama kitomis naudmenomis, poįstatyminiu aktu buvo
reguliuojami santykiai, susiję su savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y.
tokie santykiai, kurie pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius,
konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti reguliuodami tik įstatymu.
Atkreipė dėmesį ir į tai, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas ne vienoje byloje (pvz. 2007 m. kovo 9 d. nutartyje priimtoje
administracinėje byloje Nr. A14-253-07) nurodė, kad galiojantis
įstatyminis reglamentavimas nenustato absoliutaus draudimo keisti ūkinės
paskirties miško žemės tikslinę paskirtį Tai savo nutarime pažymėjo ir
Konstitucinis Teismas: „Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti
tokį teisinį .reguliavimą, pagal kurį žemės sklypų priskyrimas miškų ūkio
paskirties žemei gali būti keičiamas, taip pat miško žemė gali būti paverčiama
kitomis naudmenomis (inter alia įvykus šios žemės išteklių kokybiniams
pokyčiams).“
3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu bei
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239
patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis Vilniaus miesto savivaldybės
tarybai buvo pateikti visi detalųjį planą sudarantys dokumentai: aiškinamasis
raštas (tekstinė dalis, kurioje išdėstoma esama situacija, aprašomi planuojamos
teritorijos sprendiniai, nustatomas teritorijos naudojimo režimas); brėžiniai
su teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimais; procedūrų
dokumentai. Visi pateikti dokumentai atitiko įstatymo reikalavimus, todėl apeliantai
daro išvadą, jog tarybos sprendimas dėl detaliojo plano netvirtinimo yra
visiškai nepagrįstas ir todėl neteisėtas.
4. Vilniaus rajono savivaldybės taryba yra viešojo administravimo
institucija, kurios veiklos pagrindai ir principai yra nustatyti teisės
aktuose. Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje yra numatyta, kad
viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi demokratinio
valstybės administravimo principais: įstatymo viršenybės, objektyvumo,
proporcionalumo, nepiktnaudžiavimo valdžia. Šių principų sisteminės analizės
pagrindu apeliantai daro išvadą, kad jokia viešojo administravimo institucija,
įskaitant ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, negali priimti sprendimų,
remdamasi vien subjektyviais kriterijais bei niekuo nepagrįsta savo subjektyvia
nuomone.
Vilniaus rajono savivaldybė su apeliaciniame skunde išdėstytais
argumentais nesutinka, todėl atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir
palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, remiantis sprendime
išdėstytais motyvais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje
byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 17
d. protokolinio sprendimo Nr. T2-2 25 punkto teisėtumo bei pagrįstumo bei
reikalavimo įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės tarybą patvirtinti
pareiškėjų parengtą žemės sklypo, esančio Liepių k., Bezdonių sen., Vilniaus r.
(kad. Nr. (duomenys neskelbtini))
detalųjį planą.
Nagrinėjamos bylos atveju yra reikšmingas Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarime, o taip pat Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje
byloje Nr. A143–10/2009 pateiktos teisės aktų, reglamentuojančių
teritorijų planavimo procedūrų, kuriomis siekiama pakeisti pagrindinę tikslinę
žemės naudojimo paskirtį, aiškinimo bei taikymo taisyklės.
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartyje pažymėta,
kad pagal Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų
leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo,
nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 1999 m.
rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, 10 punktą, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo
paskirtis gali būti keičiama pagal atitinkamus detaliuosius planus, o
(galutinį) sprendimą šiuo klausimu priima tik apskrities viršininkas. Tai
reiškia, kad detaliojo plano parengimas ir jo patvirtinimas yra tinkama
(įstatymo leistina) ir būtina apskrities viršininkui priimti sprendimą priemonė
pakeisti esamą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Tai taip pat
reiškia, kad nurodyti veiksmai (detaliojo plano parengimas ir patvirtinimas,
apskrities viršininko atitinkamo sprendimo priėmimas) yra vientisos procedūros
elementai, kurie negali būti išskaidyti ir priešpastatomi vienas kitam.
Nagrinėjamu
atveju ginčo žemės sklypo detaliojo plano rengimo tikslas – žemės sklypo
dalinimas į trylika sklypų (3 ha ploto suskaidymas) bei šių sklypų pagrindinės
tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitos paskirties – sodybinio
užstatymo gyvenamąją teritoriją.
Skundžiamo Vilniaus
rajono savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 17 d. protokolinio sprendimo priėmimo
metu galiojusioje LR teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalies
redakcijoje buvo nurodoma, kad tais atvejais, kai siūloma detalųjį planą
tvirtinti, savivaldybės taryba ar jos įgaliotas savivaldybės administracijos
direktorius, atsisakę detalųjį planą tvirtinti, privalo planavimo
organizatoriui pateikti motyvuotą atsakymą per 20 darbo dienų nuo plano
pateikimo dienos. Planavimo organizatorius šį atsisakymą įstatymų nustatyta
tvarka gali apskųsti teismui. Nagrinėjamu atveju, Vilniaus rajono savivaldybės
taryba 2006 m. kovo 17 d. protokolinio sprendimo Nr. T2-2 25 punktu nepritarusi
pareiškėjų pateikto detalaus plano tvirtinimui, nepateikė motyvuoto atsakymo,
kuriuo būtų pagrįstas toks sprendimas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad
Vilniaus rajono savivaldybės taryba nagrinėjamu atveju nesilaikė pareigos
pagrįsti savo sprendimus. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. A822-1999/2008, kurioje buvo ginčijamas Kauno miesto
savivaldybės tarybos sprendimas dėl detalaus plano netvirtinimo panašiais
pagrindais, t. y. tuo pagrindu, kad minėtas sprendimas nebuvo motyvuotas.
Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nesivadovaus minėta
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, nes nagrinėjamos bylos
ir minėtos bylos aplinkybės yra skirtingos ir iš esmės lemiamą skirtumą sudaro paties
detaliojo plano turinys ir tikslas. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju laiko
būtina nustatyti, ar atitinkamo detaliojo plano turinys ir tikslas yra
suderinami teisės aktų reikalavimais. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi
aukščiau minėtu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta
pozicija, kad nagrinėjant ginčą būtina spręsti, ar Vilniaus rajono savivaldybės
tarybai, nagrinėjusiai pareiškėjų prašymą, buvo teisinės prielaidos priimti
sprendimą, kuriuo būtų patvirtintas minėtas detalusis planas.
Miško žemės pavertimas
kitomis naudmenomis yra reglamentuojamas LR miškų įstatymo bei Miško žemės
pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos, patvirtintos LR Vyriausybės 2002 m.
gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641, nuostatomis. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu
galiojusioje Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies
redakcijoje nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik
išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės,
miško savininko ir visuomenės interesus, o galiojusios Miško žemės pavertimo
kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 p. nustatyta, kad 7.4. III grupės ir IV grupės
miškuose, nenurodytuose šios tvarkos 7.1 ir 7.2 punktuose, miško žemė gali būti
paverčiama kitomis naudmenomis ir nesant LR teritorijų planavimo įstatymo
nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų savivaldybės teritorijos ar
savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba specialiųjų planavimo
dokumentų – miškotvarkos projektų.
Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarime konstatavo, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius,
reguliuodamas santykius, susijusius su miškų ūkio žemės paskirties keitimu,
taip pat su miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis, įstatymų leidėjas turi
pareigą įstatymu nustatyti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis kriterijus,
tačiau nei Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1
dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose įtvirtinant teisinį reguliavimą
nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis
atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi.
Pabrėžė, kad teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su žemės, miškų,
parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse,
nuosavybe, naudojimu, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter
alia konstitucinio teisinės valstybės principo; teisinės valstybės
principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais
teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu,
taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo,
kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais, nes
taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių
teisės aktų atžvilgiu. Nurodė, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė
miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės
teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus; ribojant nuosavybės teises visais
atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis
įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant
apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes,
visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo
principo.
Konstitucinis
Teismas pripažino, kad Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško
žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos
tokie atvejai būtų nustatomi, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 ,,Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos
patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis
tvarkos 7.4 punktas (2002 m. gegužės 9 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
Dėl išdėstytų
argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų prašymą
įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę Vilniaus rajono savivaldybės tarybą
patvirtinti pareiškėjų parengtą žemės sklypo, esančio Liepių k., Bezdonių sen.,
Vilniaus r. (kad. Nr. (duomenys
neskelbtini)) detalųjį planą nėra pagrindo. Taip pat teisėjų
kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tai, jog
Konstituciniam Teismui pripažinus, jog LR miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis
tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo
kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, prieštaraujančiais
Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui,
reikalavimas dėl miško žemės pavertimo kitos paskirties žeme negali būti
tenkintas. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktiką (pvz., 2010 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 756-32/2010).
Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, Vilniaus rajono
savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 17 d. protokolinio sprendimo Nr.T2-2 25
punktu iš esmės pagrįstai atsisakyta pritarti pareiškėjų parengtam bei
pateiktam tvirtinti žemės sklypo, esančio Liepių k., Bezdonių sen., Vilniaus r.
(kad.Nr. (duomenys neskelbtini)),
detaliajam planui.
Taigi konstatuotina,
kad nagrinėdamas šį ginčą pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir
pritaikė materialinės teisės normas, dėl to pareiškėjų apeliacinis skundas
atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1
dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjų V. B., D. E. J., I. V. apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai
Stasys Gagys
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė