Administracinė byla Nr. AS-298-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00752-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 57.1.1; 57.3

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui J. K., trečiajam suinteresuotam asmeniui M. G. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras, pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš atsakovo J. K. (toliau – ir atsakovas) 108,17 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava), suskaičiuotos nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriame jis nurodė, kad atsisako skundo ir prašo bylą nutraukti. Pareiškėjas nurodė, kad po prašymo padavimo teismui atsakovas 2016 m. rugsėjo 14 d. pateikė pareiškėjui prašomos priteisti skolos dydžiui turinčius reikšmės dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovas prašomos priteisti skolos skaičiavimo laikotarpiu negyveno Kelmės rajone, kuriuos privalėjo pateikti anksčiau, t. y. kiekvienais metais iki einamųjų metų pabaigos. Nors atsakovas šį terminą praleido, tačiau pareiškėjas šių dokumentų pagrindu anuliavo prašomą priteisti skolą.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi nutarė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo priimti ir administracinę bylą pagal pareiškėjo prašymą dėl 108,17 Eur vietinės rinkliavos priteisimo nutraukti pareiškėjui atsisakius skundo.

2016 m. rugsėjo 26 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas atsakovo atstovo advokato Telesforo Urbaičio prašymas, kuriame nurodė, kad advokatas Telesforas Urbaitis, atstovaudamas atsakovui J. K. administracinėje byloje Nr. I-2002-621/2016, nagrinėjamoje Šiaulių apygardos administraciniame teisme, pagal 2016 m. liepos 4 d. atstovavimo sutartį Nr. JK-16/07/04, suteikė teisines paslaugas: susipažino su VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 2016 m. kovo 18 d. prašymu Nr. l6-R-1763 dėl skolos prieisimo ir jo priedais; atliko Kelmės rajono savivaldybės susijusių lokalinių teisės aktų paiešką ir jų analizę; atliko teismų praktikos paiešką panašiose ir/ar analogiškose bylose ir jos analizę ir surašė 2016 m. liepos 12 d atsiliepimą į prašymą bei patvirtino dokumentų kopijas ir išsiuntė teismui, – iš viso 9 val. už 810 Eur; susipažino su gautais iš teismo papildomais 2016 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjo pateiktais dokumentais ir jų priedais bei teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi; surašė 2016 m. rugsėjo 12 d. prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo vykdant teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį bei patvirtino dokumentų kopijas ir išsiuntė teismui, – iš viso 2 val. už 180 Eur. Prie prašymo pridėjo minėtas išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2016 m. rugsėjo 12 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 16-034 ir pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 688996.

VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2016 m. spalio 3 d. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjas su atsakovo atstovo prašymu nesutinka ir prašė atmesti atsakovo prašymą dėl 990 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas priteisimo iš pareiškėjo.

Pareiškėjas paaiškino, kad prašoma priteisti vietinė rinkliava buvo suskaičiuota vadovaujantis Kelmės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėjas skaičiavo vietinę rinkliavą naudodamasis Gyventojų registro duomenimis. Atsakovas J. K. prašomos priteisti vietinės rinkliavos skolos skaičiavimo laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo ir iki šiol tebėra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) ir šis Gyventojų registre įrašytas adresas nėra patikslintas nurodant gatvę ir/arba namo numerį. Aplinkybė, kad atsakovas pardavė gyvenamąjį namą tame pačiame kaime, neįrodo jo negyvenimo Kelmės rajone. Todėl savivaldybė nuostatuose nustatė, kad rinkliavos neskaičiavimui reikia pateikti negyvenimą patvirtinančius dokumentus ir pateikti juos kiekvienais metais, nes ankstesniais metais išvykęs asmuo vėliau gali sugrįžti gyventi į savo deklaruotą gyvenamąją vietą. Pažymėjo, kad byloje yra duomenys, jog atsakovas J. K. yra advokatas, o jo darbovietės adresas yra (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad atsakovui, išvykusiam gyventi iš Kelmės rajono, teko pareiga deklaruoti gyvenamosios vietos pasikeitimą. Minėtos pareigos atsakovas nevykdė, todėl pareiškėjas skaičiavo jam vietinę rinkliavą ir kreipėsi į teismą dėl jos priteisimo, t. y. vien jau šie atsakovo veiksmai (neveikimas) lėmė, kad pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą, todėl atstovavimo išlaidos jam nepriteistinos. Iš esmės byla buvo išspręsta atsakovui pateikus jo negyvenimą Kelmės rajone patvirtinantį dokumentą, kurį pateikti nereikia jokių specialių žinių, tokius dokumentus pareiškėjui nuolat teikia įvairaus išprusimo gyventojai, ir iki šiol nei vienas iš jų dėl šio veiksmo atlikimo nesikreipė į advokatą. Atsakovas minėtus dokumentus už vėliau skaičiuotą ir prašytą priteisti vietinę rinkliavą (kuriuos turėjo teikti kiekvienais metais iki 2009, 2010, 2011, 2012, 2013 ir 2014 metų pabaigos), pateikė tik 2016 m. rugsėjo 14 d. po kelių pareikalavimų jau nagrinėjant bylą, t. y. neteikė reikšmės greitam bylos išnagrinėjimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. G. atsiliepimo dėl pareikšto prašymo priteisti teismo išlaidas nepateikė.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė. Įvertinęs šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti atsakovui iš pareiškėjo prašomas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas 2016 m. spalio 25 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – priteisti iš pareiškėjo atsakovui jo patirtas 990 Eur atstovavimo išlaidas.

Pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras 2016 m. lapkričio 9 d. Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui pateiktame atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, 2016 m. spalio 10 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį palikti galioti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsakovo atskirąjį skundą tenkino iš dalies, panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį ir perdavė atsakovo J. K. atstovo prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Šiaulių  apygardos administracinis teismas bylos nagrinėjimo pasiruošimo metu 2017 m. sausio 3 d. priėmė nutartį, kurioje nurodė, jog atsakovas J. K. savo prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodė, jog patyrė 990 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėdamas šią sumą jį atstovaujančiam advokatui, ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pats yra profesionalus teisininkas – advokatas, tačiau vis dėlto naudojosi kito profesionalaus teisininko paslaugomis. Tačiau šio atstovavimo būtinybė byloje pagrįsta nebuvo, todėl atsakovas nutartimi buvo įpareigotas iki 2017 m. sausio 17 d. pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius šių bylinėjimosi išlaidų būtinybę.

Atsakovas J. K. 2017 m. sausio 16 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė raštą dėl įpareigojimo pateikti papildomus įrodymus. Šiame rašte atsakovas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi panaikindama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį ir perduodama atsakovo J. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino bei taikė proceso teisės normas, nepagrįstai sprendė, jog būtent atsakovo veiksmai lėmė, kad pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą, ir nepriteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidų, tuo pačiu apeliacinis teismas apibrėžė iš naujo vertintinų faktinių aplinkybių apimtį ir jų ribas, todėl pirmosios instancijos teismui savo iniciatyva ėmusis nustatinėti ir įpareigojus atsakovą pateikti papildomus įrodymus dėl atstovavimo būtinybės, laikytina, kad išeinama už teisėjų kolegijos jau nustatytų iš naujo vertintinų faktinių aplinkybių apimties ir jų ribų. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o žmogaus teisų negalima varžyti ir dėl jo socialinės padėties. Nagrinėjamoje byloje teismui įpareigojant atsakovą įrodinėti atstovavimo būtinybę dėl to, kad jis yra profesionalus teisininkas – advokatas, laikytina, kad varžoma atsakovo konstitucinė teisė dėl jo socialinės padėties, ir tai galima vertinti kaip diskriminaciją ir neteisėtus veiksmus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Taigi, įstatymas įtvirtina proceso šaliai teisę savo interesus ginti teisme per atstovą, bet joks įstatymas ar kitas teisės aktas nenustato pareigos proceso šaliai įrodinėti, kodėl ji ta įstatymo numatyta teise naudojasi ar nesinaudoja, nes tai yra šalies prerogatyva ir jos pasirinkimo teisė, o, be to, pagal tokią teismo poziciją, nei vienas profesionalus teisininkas negalėtų naudotis atstovavimo institutu, vesti bylos per atstovą ir naudotis jam įstatymo suteikta teise savo interesus ginti teisme per atstovą. Prašoma atsižvelgti į tai, kad ir teisininkai specializuojasi (net teisėjai ir prokurorai) skirtingose srityse, o atsakovas yra baigęs baudžiamosios teisės specializaciją, ką patvirtina valstybiniai egzaminai ir diplominio darbo tema. Todėl atsakovas teigia, kad jam dėl byloje iškeltų klausimų trūko būtent šios gana plačios ir specifinės srities žinių, todėl atsakovas visiškai pagrįstai pasinaudojo įstatymu numatytu atstovavimo institutu ir jam įstatymu suteikta teise savo interesus ginti teisme per tokių specifinių žinių turintį atstovą. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatavo, jog atsakovo pateikti duomenys pareiškėjui buvo žinomi dar 2008 metais, tačiau jis neatsakė į pretenzijas, žinodamas adresą ir kitus kontaktus protingai iki teismo nesikreipė į atsakovą, įskaitant ir dėl papildomų dokumentų pateikimo, atsakovui nieko nežinant nepagrįstai iš karto kreipėsi tiesiogiai į teismą, dėl to atsakovas netikėtai ir nepagrįstai buvo įtrauktas į teisminį procesą, ir dėl pareiškėjo kaltės bei piktnaudžiavimo patyrė atstovavimo išlaidas.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartimi atsakovo J. K. atstovo prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl 2016 m. rugsėjo 22 d. atsakovo J. K. atstovo advokato Telesforo Urbaičio pateikto prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo, kuriuo atsakovas prašo priteisti jo patirtas 990 Eur atstovavimo išlaidas, pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsniu ir pažymėjo, kad atsakovo teiginiai, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas, priimdamas 2017 m. sausio 3 d. nutartį ir įpareigodamas atsakovą pagrįsti jo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų būtinumą, pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apibrėžtas ir jau nustatytas faktines aplinkybes, jų apimtį bei ribas, laikytini nepagrįstais. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas akcentavo, jog, vertindamas atsakovo prašymo pagrįstumą, turi teisę ir pareigą, kilus pagrįstoms abejonėms, įpareigoti atsakovą pateikti papildomus prašymo teisingam išnagrinėjimui reikšmingus įrodymus. Tokia nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje, kurioje sakoma, jog teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Tik teismas vertina į bylą pateiktus įrodymus ir turi teisę nuspręsti dėl jų patikimumo, būtinumo ir nustatęs, kad jais grindžiami ar paneigiami reikalavimai, jais remtis priimant procesinį sprendimą.

Pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste buvo svarbu nustatyti, ar buvo būtinybė atsakovui J. K., pačiam būnant advokatu (tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA) pažyma apie atsakovo J. K. įdarbinimus, kurioje nurodoma, kad J. K. advokatu dirba nuo 2009 m. sausio 1 d. (b. l. 16), savo interesams ginti samdyti kitą advokatą ir taip didinti bylinėjimosi išlaidas. Šios būtinybės reikalingumą lėmė tai, kad atsakovas, gindamas savo teises, nepagrįstai nepiktnaudžiautų pareiškėjo teisėmis, siekdamas prisiteisti patirtas atstovavimo išlaidas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo atstovas J. K. suteikė šias paslaugas: susipažino su VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 2016 m. kovo 18 d. prašymu Nr. l6-R-1763 dėl skolos prieisimo ir jo priedais; atliko Kelmės rajono savivaldybės susijusių lokalinių teisės aktų paiešką ir jų analizę; atliko teismų praktikos paiešką panašiose ir/ar analogiškose bylose ir jos analizę ir surašė 2016 m. liepos 12 d atsiliepimą į prašymą bei patvirtino dokumentų kopijas ir išsiuntė teismui; susipažino su gautais iš teismo papildomais 2016 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjo pateiktais dokumentais ir jų priedais bei teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi; surašė 2016 m. rugsėjo 12 d. prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo vykdant teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį bei patvirtino dokumentų kopijas ir išsiuntė teismui. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad šių veiksmų negalėjo atlikti pats. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad teismo procesas administracinėje byloje Nr. I-2002-621/2016 vyko rašytinio proceso tvarka, todėl atsakovas neprivalėjo vykti į teismą, pats dalyvauti teismo posėdžiuose ir taip gaišti savo laiką. Atsakovui visi procesiniai dokumentai buvo siunčiami paštu, taip pat ir atsakovo teismui teikiami dokumentai buvo gaunami paštu. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas atkreipė dėmesį, kad susiklosčiusią situaciją tarp pareiškėjo ir atsakovo geriausiai žinojo pats atsakovas ir teisingai išspręsti ginčą užteko tinkamai surašytų ir pateiktų dokumentų, o atsakovas savo argumentais neįrodė, kad negalėjo ir nesugebėjo to atlikti pats. Tai patvirtina ir byloje esantys rašytinai įrodymai – pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 15 d. prašymas Dėl dokumentų prijungimo, kuriame pareiškėjas nurodė, jog „po prašymo padavimo teismui, atsakovas 2016 m. rugsėjo 14 d. pateikė pareiškėjui prašomos priteisti skolos dydžiui turinčius reikšmės dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovas prašomos priteisti skolos skaičiavimo laikotarpiu negyveno Kelmės rajone, kuriuos privalėjo pateikti anksčiau, t. y. kiekvienais metais iki einamųjų metų pabaigos. Nors atsakovas šį terminą praleido, tačiau pareiškėjas šių dokumentų pagrindu anuliavo prašomą priteisti skolą“ (b. l. 36–38). Taigi tai įrodo, jog pats atsakovas žinojo, kokių dokumentų reikia teisingam ginčo išsprendimui, ir juos pats pateikė pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas J. K. prašomos priteisti vietinės rinkliavos skolos skaičiavimo laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo ir iki šiol tebėra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). (b. 1. 18). Nors atsakovas teigė, kad jis negyveno Kelmės rajone, tačiau pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 10 straipsnio 1 dalies (vėlesnės redakcijos 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 13 straipsnio 1 dalis) reikalavimus, asmenys, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti naują gyvenamąją vietą per 7 darbo dienas (vėlesnės redakcijos: per 15 darbo dienų). Atsižvelgiant į tai, teismas atkreipė dėmesį, kad teisminis ginčas kilo ne tik dėl to, jog, atsakovo teigimu, šiuo konkrečiu atveju yra nustatyta pareiškėjo kaltė, jog atsakovas visiškai netikėtai ir nepagrįstai buvo įtrauktas į teisminį procesą, bet ir dėl, jog pats atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas, t. y. išvykęs gyventi iš Kelmės rajono turėjo pareigą deklaruoti gyvenamosios vietos pasikeitimą. Pagal bylos aplinkybes matyti, kad minėtos pareigos atsakovas neįvykdė, todėl pareiškėjas skaičiavo jam vietinę rinkliavą ir kreipėsi į teismą dėl jos priteisimo. Atsakovas minėtus dokumentus už vėliau skaičiuotą ir prašytą priteisti vietinę rinkliavą pateikė tik 2016 m. rugsėjo 14 d. po kelių pareikalavimų jau nagrinėjant administracinę bylą teisme.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovas J. K. savo 2017 m. sausio 16 d. teismui pateiktame rašte dėl įpareigojimo pateikti papildomus įrodymus akcentavo, jog teisininkai specializuojasi (net teisėjai ir prokurorai) skirtingose srityse, o atsakovas yra baigęs baudžiamosios teisės specializaciją. Tai patvirtina prie rašto pridėtas išrašas iš įskaitų ir egzaminų žiniaraščių. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 6 straipsnyje reglamentuota, jog advokatas turi teisę pasirinkti teisės sritį, kurioje jis teikia teisines paslaugas (advokato specializacija). Tačiau pažymėtina, kad patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO matyti, kad pareiškėjas atstovauja ne tik baudžiamosiose bylose, bet ir ginčuose, kylančiuose iš civilinių bei viešojo administravimo teisinių santykių. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2014–2015 m. buvo nagrinėjama byla pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Šį skundą teismui pateikė A. S. atstovas advokatas J. K., prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti A. S. 2014 m. spalio 6 d. pareiškimo dalį dėl Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento ginklinės darbuotojo, dėl Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto M. K. galimo drausmės pažeidimo (administracinė byla Nr. I-672-362/2015, teisminio proceso Nr. 3-64-3-03029-2014-7). Taip pat Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2005–2006 m. buvo nagrinėjamas skundas administracinio teisės pažeidimo byloje pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. K. skundą institucijai, paskyrusiai administracinę nuobaudą, dėl administracinės nuobaudos panaikinimo (administracinė byla Nr. II-1248-289/2005; administracinė byla Nr. II-392-355/2006). Taip pat pareiškėjas ne kartą atstovavo pareiškėjų interesams Vilniaus apygardos administraciniame teisme (pvz., administracinė byla Nr. I-4699-643/2016, teisminio proceso Nr. 3-61-3-05381-2015-8 dėl sprendimo panaikinimo; administracinė byla Nr. I-3858-764/2016, teisminio proceso Nr. 3-61-3-06710-2013-3 dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo; administracinė byla Nr. I-3568-244/2012, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01824-2011-2 dėl įsakymo panaikinimo), taip pat Vilniaus miesto apylinkės teisme bei kituose teismuose atstovavo tiek savo, tiek kitų asmenų interesams bylose, kylančiose iš civilinių teisinių santykių (pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-5376-819/2016, teisminio proceso Nr. 2-68-3-45693-2015-9; Kauno rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-845-660/2011 dėl skolos priteisimo). Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas J. K., dirbdamas advokatu, nėra pasirinkęs konkrečios specializacijos ir dirba su bylomis dėl skirtingų teisinių santykių. Todėl šis atsakovo J. K. argumentas atmestas.

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju, įvertinus administracinėje byloje kelto ginčo pobūdį, šalių procesinį elgesį ir priežastis, bylos sudėtingumą (byloje kelti klausimai nebuvo išskirtiniai, bylos nagrinėjimas iš esmės pasižymėjo tik faktinių bylos aplinkybių vertinimu, nebuvo būtinybės remtis specialiomis žiniomis, beveik tuo pačiu metu Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjamos ir kitos analogiškos bylos), yra pagrindas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, konstatuoti, jog atsakovo J. K. atstovo advokato Telesforo Urbaičio prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

III.

Atsakovas J. K. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – priteisti atsakovui patirtas teismo išlaidas.

Atskirajame skunde atsakovas nurodo, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, kai pareiškėjas atsisako skundo ne todėl, kad atsakovas geruoju jį patenkino, ABTĮ egzistuoja teisinio reguliavimo spraga, kuri užpildoma taikant įstatymo analogiją (ABTĮ 4 str. 6 d.). Mano, jog skundo atsisakymas ir bylos nutraukimas prilygsta teismo sprendimui, priimtam atsakovo naudai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą pateikti įrodymus dėl atstovavimo būtinybės, išėjo už teisėjų kolegijos jau nustatytų iš naujo vertintinų faktinių aplinkybių apimties ir jų ribų. Akcentuoja, jog pačios šalies dalyvavimas procese neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Tai yra proceso šalies pasirinkimo teisė. Nagrinėjamu atveju teismui įpareigojus atsakovą įrodyti atstovavimo būtinybę, atsakovo teisės varžomos dėl jo socialinės padėties, o tai laikytina diskriminacija. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje kelti klausimai nebuvo išskirtiniai, bylos nagrinėjimas iš esmės pasižymėjo tik faktinių aplinkybių vertinimu, nebuvo būtinybės remtis specialiomis žiniomis. Be to, atsakovo atstovas kelis kartus teisės aktų nustatyta tvarka patvirtino dokumentų kopijas, kurių atsakovas pats sau pasitvirtinti negalėjo. Teismas nenurodė nei vienos bylos, kurioje atsakovas būtų atstovavęs ginče, susijusiame su rinkliavomis ir aplinkos tarša.

Pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, jog procesas baigėsi pareiškėjo naudai. Nuostatai nustatė atsakovui prievolę arba mokėti jam suskaičiuotą vietinę rinkliavą, arba pateikti negyvenimą patvirtinančius dokumentus kiekvienais metais. Nei vienos, nei kitos pareigos atsakovas neįvykdė, dėl to pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą. Atsakovas neįrodė, kad jo patirtos išlaidos buvo pagrįstos ir būtinos bei atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus kriterijus. Teisingam bylos išsprendimui iš esmės užteko, kad pats atsakovas, o ne jo atstovas pateiktų atsakovo negyvenimą Kelmės rajone patvirtinančius dokumentus, kuriuos pateikti nereikia specialių žinių. Sprendžiant dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų, būtina įvertinti, ar šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties, kuria atsakovo J. K. atstovo prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš atsakovo J. K. 108,17 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad atsisako skundo ir prašo bylą nutraukti.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi nutarė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo priimti ir administracinę bylą pagal pareiškėjo prašymą dėl 108,17 Eur vietinės rinkliavos priteisimo nutraukti pareiškėjui atsisakius skundo. Teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė. Įvertinęs šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti atsakovui iš pareiškėjo prašomas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas 2016 m. spalio 25 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsakovo atskirąjį skundą tenkino iš dalies, panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį ir perdavė atsakovo J. K. atstovo prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi atsakovas buvo įpareigotas iki 2017 m. sausio 17 d. pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius šių bylinėjimosi išlaidų būtinybę.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartimi atsakovo J. K. atstovo prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmetė.

Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 375-388) pažymėjo, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p.). Taigi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-503/2008, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-264/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje pažymėjo, kad pagal ABTĮ 44 straipsnį šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, kuri neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir kuriai atitinkamai gali tekti atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013).

ABTĮ nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tais atvejais, kai administracinė byla nutraukiama, išskyrus ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Todėl sprendžiant šalies patirtų teismo išlaidų atlyginimo klausimą tuomet, kai administracinė byla buvo nutraukta jos neišnagrinėjus iš esmės (t. y. kuomet nėra aišku, kieno naudai būtų buvęs priimtas galutinis teismo sprendimas), pirmiausiai būtina įvertinti kelto ginčo turinį, kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje byla buvo nutraukta bei nustatyti, kas yra atsakingas dėl, šiuo atveju, atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1006-502/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs šioje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, paneigė aplinkybę, jog atsakovo veiksmai lėmė, kad pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą ir 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi konstatavo, kad atsakovas 2016 m. rugsėjo 14 d. iš esmės pateikė tokią pačią informaciją, kuri pareiškėjui buvo žinoma dar 2008 metais, todėl nematė jokio pagrindo konstatuoti, jog būtent atsakovo veiksmai lėmė, kad pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą.

Taigi nagrinėjamu atveju jau nustatyta faktinė aplinkybė, jog iš esmės ne dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į administracinį teismą. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas prašymo atsisakė ir byla buvo nutraukta atsakovui nesumokėjus prašomos priteisti vietinės rinkliavos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog byla nagrinėjamu atveju iš esmės išspręsta atsakovo naudai ir pagal ABTĮ jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 49 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Įvertinus aptartą įstatymo nuostatą, konstatuotina, jog ji įtvirtina proceso šalies teisę savo interesus ginti teisme per atstovą, tačiau nenustato pareigos įrodinėti dėl būtinybės naudotis minėta teise. Tai, kad atsakovas pats verčiasi advokato praktika, niekaip nekeičia minėto vertinimo, nes jis turi lygiai tokią pačią teisę, kaip ir kitos proceso šalys, pavesti savo interesus teisme ginti atstovui.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatinėjo, ar buvo būtinybė atsakovui J. K., pačiam būnant advokatu, savo interesams ginti samdyti kitą advokatą ir taip didinti bylinėjimosi išlaidas. Tam išsiaiškinti teismas nutartimi atsakovą įpareigojo iki 2017 m. sausio 17 d. pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius šių bylinėjimosi išlaidų būtinybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai buvo nepagrįsti. Teismas neturėjo pagrindo nustatyti minėto įpareigojimo atsakovui, o visas aplinkybes, susijusias su bylos sudėtingumu, specialių žinių poreikiu, turėjo vertinti spręsdamas dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagal Rekomendacijas.

Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtinta, jog nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014  m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovas teisingai nurodo, jog 990 Eur dydžio atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus advokato užmokesčio dydžio už atitinkamo pobūdžio teisines paslaugas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, prašoma priteisti suma mažintina įvertinus Rekomendacijose nurodytas aplinkybes, tai, kad byla nebuvo sudėtinga, kad praktika bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo iš esmės yra suformuota, ginčo sumos dydį, šalių elgesį proceso metu. Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad 100 Eur dydžio atstovavimo išlaidos laikytinos atitinkančiomis Rekomendacijų 2 punkte nurodytas aplinkybes ir protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog atsakovo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tenkintinas iš dalies priteisiant atsakovui J. K. iš pareiškėjo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 100 Eur teismo išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo J. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartį pakeisti priteisiant atsakovui J. K. iš pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro 100 Eur (vieną šimtą eurų) teismo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                             Ričardas Piličiauskas

                                                                                             Veslava Ruskan

                                                                                            Vaida Urmonaitė-Maculevičienė