Civilinė byla Nr. e2-2062-330/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01562-2015-7

                                   Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.5.     

                                   (S)                            

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-5937-794/2016, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės FRESH MARKET bankroto byloje patvirtintas patikslintas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinis reikalavimas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 29 d. nutartimi UAB FRESH MARKET bankroto byloje patvirtino kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos 548 226 Eur antros eilės finansinį reikalavimą, kurį sudaro 541 145,81 Eur pagrindinė skola ir 7 080,82 Eur delspinigiai (aplinkos teršimo mokestis – 43 200 Eur; aplinkos teršimo mokesčio delspinigiai – 7,77 Eur; gyventojų pajamų mokestis – 326 477,78 Eur; gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai – 5 943,01 Eur; nekilnojamojo turto mokestis – 8 441,14 Eur; nekilnojamojo turto mokesčio delspinigiai – 42,12 Eur; pridėtinės vertės mokestis – 163 026,26 Eur; pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai – 1087,92 Eur).
2. Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi Valstybinės mokesčių inspekcijos 548 226 Eur finansinis reikalavimas buvo patikslintas taip: 39 000 Eur – įkeitimu (hipoteka) užtikrintas reikalavimas; antros eilės finansinis reikalavimas atitinkamai sumažintas iki 509 226 Eur, iš jų pagrindinė skola – 502 145,18 Eur, delspinigiai – 7 080,82 Eur.
3. 2016 m. birželio 17 d. kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija įmonės bankroto administratorei pateikė prašymą patikslinti patvirtintą finansinį reikalavimą – sumažinti jį iki bendros 536 648,63 Eur sumos, kurią sudarytų 39 000 Eur – įkeitimu (hipoteka) užtikrintas reikalavimas, 497 648,63 Eur – antros eilės finansinis reikalavimas. Kreditorė nurodė, jog pirmos eilės kreditoriams išmokėjus Garantinio fondo lėšas, pateikus patikslintas mokesčių deklaracijas ir atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą bei perskaičiavus mokesčius, įvyko mokestinės nepriemokos pokyčiai, kuriuos įvertinus nustatyta, jog pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos apskaitomas prievoles bankrutavusios įmonės įsiskolinimas valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams sudaro 536 648,63 Eur, iš jų: aplinkos teršimo mokesčio delspinigiai – 7,77 Eur, gyventojų pajamų mokestis – 358 093,49 Eur, gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai – 5 943,28 Eur, nekilnojamojo turto mokestis – 8 441,14 Eur, nekilnojamojo turto delspinigiai – 42,12 Eur, pridėtinės vertės mokestis – 163 026,26 Eur, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai – 1 094,57 Eur.
4. Bankroto administratorė prašė patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos patikslintą 613 972,63 Eur finansinį reikalavimą. Paaiškino, kad per laikotarpį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2015 m. spalio 15 d.) iki 2016 m. gegužės 31 d. susidarė 77 324 Eur grąžintino PVM suma (mokestinė permoka). Nurodė, kad išmokėjus įmonės darbuotojams lėšas iš Garantinio fondo, buvo pateikta 2016 m. gegužės mėnesio deklaracija FR0572 ir išsiųstas pasiūlymas Valstybinei mokesčių inspekcijai kreiptis į bankroto administratorę su prašymu patikslinti finansinį reikalavimą, padidinant jį 67 733,70 Eur suma. Tačiau kreditorė pateikė prašymą patvirtinti patikslintą 536 648,63 Eur reikalavimą, t. y. kreditorė  įskaitė įmonei grąžintiną 77 324 Eur dydžio PVM į aplinkos teršimo mokestį bei dalinai į gyventojų pajamų mokestį, tokiu būdu sumažindama savo reikalavimą. Nurodė, kad kreditorės atliktas įskaitymas yra neteisėtas.
5. Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prašė patvirtinti patikslintą 536 648,63 Eur finansinį reikalavimą. Nurodė, kad įmonių bankrotą reguliuojančios teisės normos leidžia priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Paaiškino, jog mokesčių administratorius, atlikdamas mokesčio permokos įskaitymą, veikia ne kaip kreditorius bankroto byloje, o kaip mokesčių administratorius. Nurodė, kad mokesčių įskaitymui taikytinos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ), o ne Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Valstybinė mokesčių inspekcija tvirtino atlikusi priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kaip tą reglamentuoja įstatymai, o mokesčių apskaitoje mokestinės nepriemokos dydis įmonės atžvilgiu atitinkamai ne padidėjo, bet sumažėjo.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtino Valstybinės mokesčių  inspekcijos patikslintą 613 972,63 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 39 000 Eur hipoteka (įkeitimu) užtikrintas reikalavimas bei 574 972,63 Eur antros eilės reikalavimas, iš kurio 567 891,81 Eur – pirmo etapo reikalavimas (nepriemokos) ir 7 080,82 Eur – antro etapo reikalavimas (delspinigiai).
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kreditorė iš esmės pripažįsta, jog 77 324 Eur PVM permoka, iš kurios kreditorė padengė (užskaitė) aplinkos teršimo (43 200 Eur) ir dalies gyventojų pajamų mokesčių (34 124 Eur) nepriemokas, atsirado po nutarties iškelti bankroto bylą UAB FRESH MARKET įsiteisėjimo, t. y. bankrutuojančios įmonės veiklos bankroto proceso metu. Teismas nurodė, kad pagal bankroto procesą reguliuojančias teisės normas, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne teismo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Teismo vertinimu, nurodytu atveju įskaitymas leidžiamas tik išimtiniu atveju – esant priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ginčo mokestinė permoka (kurią kreditorė įskaitė į patvirtintą finansinį reikalavimą sudarančią mokestinę nepriemoką) atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo – bankrutuojančiai įmonei tęsiant veiklą. Esant tokiai aplinkybei, pirmosios instancijos teismas kreditorės atliktą įskaitymą laikė neteisėtu. Pažymėjo, jog leidžiant tokius įskaitymus, būtų suteiktas pranašumas tik vienam kreditoriui, bankrutuojančios įmonės veiklos tęsimas būtų naudingas taip pat tik vienam kreditoriui.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atskirajame skunde trečiasis asmuo (kreditorė) Valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti patikslintą Valstybinės mokesčių inspekcijos 536 648,63 Eur finansinį reikalavimą, tame skaičiuje 39 000 Eur įkeitimu (hipoteka) užtikrintą finansinį reikalavimą ir 497 648,63 Eur antros eilės finansinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog įmonių bankroto procesą reguliuojančios teisės normos leidžia atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kai jis galimas pagal mokesčių įstatymų nuostatas.
2. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis kreditorės procesiniuose dokumentuose nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nuostatomis, kurios patvirtina, jog ginčo atveju įskaitymą reguliuojančios Civilinio kodekso nuostatos netaikytinos.
3. Mokesčių administratorius atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kuris nebuvo užginčytas.
9. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja BUAB FRESH MARKET prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
1. Kasacinio teismo išaiškinta, jog nagrinėjamai bylai analogiški reikalavimai nagrinėtini Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka. Savo aplinkybėmis tapačioje byloje kasacinis teismas nurodė, jog tokio pobūdžio ginčai teismingi bankroto bylą nagrinėjančiam bendrosios kompetencijos teismui.
2. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusios situacijos nėra pagrindo laikyti mokestiniu ginču. Bankroto administratorė nėra pateikusi prašymo dėl mokestinės permokos grąžinimo, o mokesčių administratorius nėra priėmęs sprendimo negrąžinti mokestinės permokos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB FRESH MARKET bankroto byloje buvo patikslintas (padidintas) kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas (t. y. atsisakyta sumažinti kreditorės finansinį reikalavimą mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių permokos įskaitymo suma), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).    
11. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas ĮBĮ, kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis).
12. Kreditorių reikalavimo tikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimai atleistiesiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas yra išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
13. Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinių reikalavimų dydį, teismas turi teisę patikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, o ĮBĮ 26 straipsnyje nurodytų galimų kreditorinių reikalavimų patikslinimų sąrašas, vadovaujantis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra baigtinis.
14. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi UAB FRESH MARKET iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė Dianą Rumbutienę. Teismas 2016 m. sausio 29 d. nutartimi UAB FRESH MARKET bankroto byloje patvirtino kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos 548 226 Eur antros eilės finansinį reikalavimą, kurį sudaro 541 145,81 Eur pagrindinė skola ir 7 080,82 Eur delspinigiai (aplinkos teršimo mokestis – 43 200 Eur; aplinkos teršimo mokesčio delspinigiai – 7,77 Eur; gyventojų pajamų mokestis – 326 477,78 Eur; gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai – 5 943,01 Eur; nekilnojamojo turto mokestis – 8 441,14 Eur; nekilnojamojo turto mokesčio delspinigiai – 42,12 Eur; pridėtinės vertės mokestis – 163 026,26 Eur; pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai – 1087,92 Eur). 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi Valstybinės mokesčių inspekcijos 548 226 Eur finansinis reikalavimas  buvo patikslintas taip: 39 000 Eur – įkeitimu (hipoteka) užtikrintas reikalavimas; antros eilės finansinis reikalavimas atitinkamai sumažintas iki 509 226 Eur, iš jų pagrindinė skola – 502 145,18 Eur, delspinigiai – 7 080,82 Eur. Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. birželio 17 d. įmonės bankroto administratorei pateikė prašymą patikslinti patvirtintą finansinį reikalavimą – sumažinti jį iki bendros 536 648,63 Eur sumos, kurią sudaro 39 000 Eur įkeitimu (hipoteka) užtikrintas reikalavimas, 497 648,63 Eur – antros eilės finansinis reikalavimas. Kreditorė nurodė, jog pirmos eilės kreditoriams išmokėjus Garantinio fondo lėšas, pateikus patikslintas mokesčių deklaracijas ir atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą bei perskaičiavus mokesčius, įvyko mokestinės nepriemokos pokyčiai, kuriuos įvertinus nustatyta, jog pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos apskaitomas prievoles bankrutavusios įmonės įsiskolinimas valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams sudaro 536 648,63 Eur, iš jų: aplinkos teršimo mokesčio delspinigiai – 7,77 Eur, gyventojų pajamų mokestis – 358 093,49 Eur, gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai – 5 943,28 Eur, nekilnojamojo turto mokestis – 8 441,14 Eur, nekilnojamojo turto delspinigiai – 42,12 Eur, pridėtinės vertės mokestis – 163 026,26 Eur, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai – 1 094,57 Eur. Bankroto administratorė nesutiko su kreditorės prašymu tikslinti kreditorinį reikalavimą kreditorės nurodytu būdu. Paaiškino, kad per laikotarpį nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2015 m. spalio 15 d.) iki 2016 m. gegužės 31 d. susidarė įmonei grąžintino PVM suma iš viso už 77 324 Eur. Nurodė, kad kreditorė neatsižvelgė į bankroto administratorės pasiūlymą kreiptis dėl finansinio reikalavimo padidinimo, bet įmonei grąžintiną 77 324 Eur dydžio PVM įskaitė į aplinkos teršimo mokestį bei dalinai į gyventojų pajamų mokestį, tokiu būdu sumažindama savo kreditorinį reikalavimą. Bankroto administratorės nuomone, toks įskaitymas prieštarauja įmonių bankroto teisiniam reguliavimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir joje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų turinį, atkreipia dėmesį, jog nėra ginčo dėl aplinkybės, kad kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija atsakovės BUAB FRESH MARKET mokesčių permoką, atsiradusią jau po bankroto bylos įmonei iškėlimo, įskaitė į mokesčių nepriemoką, susidariusią iki bankroto bylos iškėlimo. Nesant ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, spręstina, ar kreditorės atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, savo ruožtu lėmęs patvirtinto finansinio reikalavimo tikslinimo poreikį, pagal įmonių bankrotą reguliuojančias teisės normas buvo galimas ir teisėtas.
15. Kasacinis teismas, aiškindamas MAĮ nuostatas, reglamentuojančias permokėtos mokesčių sumos ir mokestinės nepriemokos įskaitymą, yra nurodęs, kad tam, jog būtų atliekamas mokesčių permokos ir nepriemokos įskaitymas, turi egzistuoti pirminė sąlyga: priešpriešiniai vienarūšiai mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus reikalavimai, pasireiškiantys mokesčių permokos ir mokestinės nepriemokos buvimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-922/2014, taip pat analizavo įskaitymo sąlygas pagal MAĮ ir konstatavo, kad kreditoriaus ir skolininko reikalavimai turi būti priešpriešiniai bei vienarūšiai. Kasacinio teismo pažymėta, kad vien tai, jog įskaitymas atitinka mokestines normas, savaime nereiškia, kad įskaitymas galimas ir pagal ĮBĮ.
16. Įmonei iškėlus bankroto bylą, įmonės ir kreditorių santykius reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, pradeda veikti draudžiamosios ĮBĮ nuostatos, tarp jų – nuostata, draudžianti įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, o CK normos, reglamentuojančios priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, taikomos tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2013). ĮBĮ 10 straipsnio 7 punkto 3 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Aptariamoje ĮBĮ nuostatoje įtvirtinta bendra draudžiančioji taisyklė ir jos išimtis dėl mokestinių reikalavimų įskaitymo galimybės. Šioje normoje tiesiogiai nenurodyta išimties taikymo apimtis laiko aspektu, t. y. ar priešpriešinių vienarūšių mokestinių reikalavimų įskaitymas galimas, kai vienarūšės mokestinės prievolės atsirado skirtingu metu – iki (mokestinė nepriemoka) ir po (mokestinė permoka) bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kitose įskaitymą reglamentuojančiose ĮBĮ nuostatose (21 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pagal kurį kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę bet kuriuo bankroto proceso metu atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas; 26 straipsnio 4 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad  kai iškėlus bankroto bylą mokesčių administratorius pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas atlieka priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, teismui teikiami tvirtinti įskaityta suma sumažinti reikalavimai) pirmiau nurodytos išimties taikymo apimtis laiko aspektu taip pat nenustatyta.
17. Kasacinis teismas, nagrinėdamas faktinėmis aplinkybėmis panašią bylą, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiamas klausimas, ar priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas, kai vienarūšės piniginės prievolės atsirado skirtingu metu – iki (mokestinė nepriemoka) ir po (mokestinė permoka) bankroto bylos iškėlimo, pateikė šiai bylai aktualų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintos normos aiškinimą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Kasacinio teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina ir sisteminis teisės normų aiškinimas. Leidžiant įskaitymą bankroto procese, ginamas teisėtas kreditoriaus lūkestis, atsiradęs iki bankroto bylos iškėlimo, kad įskaitymo teise (kaip pirmumą suteikiančia teise) bus galima pasinaudoti ir iškėlus bankroto bylą. Jei iki iškeliant bankroto bylą priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai nebuvo atsiradę, neatsiranda ir kreditoriaus teisėtas lūkestis atlikti įskaitymą. Vadinasi, leidus įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsiradusius tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po jo, vienam iš kreditorių būtų sukurta pirmumo teisė, kurios šis iki iškeliant bankroto bylą neturėjo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2016).
18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos argumentais, jog ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta norma leidžia atlikti įskaitymą visais atvejais, kai jis galimas pagal mokesčių įstatymuose numatytas permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Pasak kreditorės, MAĮ 87 straipsnio 1 dalies nuostata bei ją detalizuojantys aktai leidžia tokį įskaitymą. Kreditorės teigimu, analizuojamu atveju įskaitymo nuostatos, įtvirtintos CK normų, netaikytinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, kreditorė plečiamai aiškina ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą, jog galima įskaityti visus be išimties vienarūšius reikalavimus pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, nepaisant jų (reikalavimų) atsiradimo laikotarpio. Šitoks plečiamasis teisės normos interpretavimas teikia pagrindą vertinti, kad nors įmonė siektų tęsti savo veiklą ir po bankroto bylos iškėlimo, jos siekis tokiu būdu mažinti balanse fiksuojamus įmonės nuostolius, taip pat mažinti dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius būtų naudingas išimtinai vienam kreditoriui (mokesčių administratoriui). Tačiau tokia situacija prieštarautų ĮBĮ nuostatoms –  įmonės ūkinės komercinės veiklos tęsimas po bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas) yra nukreiptas įmonės turto gausinimui bei visų kreditorių patiriamų dėl bankroto nuostolių mažinimui. Analogiškos pozicijos laikomasi jau suformuotoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1387/2014). Šiame kontekste nėra pagrindo pritarti ir tam atskirojo skundo argumentui, jog skirtingų laiko aspektu reikalavimų įskaitymą leidžia specifinis kreditorės (mokesčių administratoriaus) statusas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, priešingas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos aiškinimas neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo, kreditorių lygiateisiškumo principų.
19. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kreditorės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įskaitymo, sudariusio pagrindą kreditorei reikalauti patvirtinto finansinio reikalavimo sumažinimo jos įskaityta suma, galimumo, turėjo vadovautis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A438-2022/2013, A438-2143/2013, 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A556-922/2014 ginčas nenagrinėtas tuo aspektu, kuris yra aktualus nagrinėjamoje civilinėje byloje, t. y. nekeltas klausimas dėl įskaitymo teisėtumo, atsižvelgiant į mokestinių piniginių prievolių atsiradimo momentą.  
20. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos argumentą, jog atliktas įskaitymas nėra užginčytas, jis nepanaikintas, todėl galiojantis. Ankstesniuose nutarties punktuose nurodytos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl atlikto įskaitymo neteisėtumo. Tačiau kolegija neturi duomenų, jog ginčijamas įskaitymas turi sandorio požymių CK 6.130 straipsnio nuostatų prasme. Tokių duomenų kreditorė nepateikė. Priešingai, atskirajame skunde kreditorė tvirtino, jog ginčo situacijai CK nuostatos, reguliuojančios priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, netaikytinos. Byloje nustatytos aplinkybės, mokestinių reikalavimų įskaitymą reguliuojančių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog aptariamu atveju nepriemokos ir permokos įskaitymas atliktas programinėmis priemonėmis, o ne kaip sandoris. Šioje byloje bankroto administratorė nereiškė reikalavimo grąžinti įmonei mokesčio permoką, byloje nebuvo sprendžiamas mokestinis ginčas (MAĮ 2 straipsnio 21 dalis). Tuo pagrindu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl įskaitymo neteisėtumo (atsižvelgus į jo atlikimo formą), sprendžiant finansinio reikalavimo tikslinimo klausimą yra teisinga, o kreditorės argumentas, jog nėra priimtas procesinis sprendimas, turintis įtakos įskaitymo, kaip sandorio, galiojimui, nepagrįstas.
21. Kiti kreditorės atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos neteisėtai atlikto įskaitymo, todėl konstatuoja, kad atmetęs kreditorės prašymą įskaityta suma sumažinti jos finansinį reikalavimą ir kreditorės finansinį reikalavimą patikslinęs pagal bankroto administratorės pateiktus duomenis, sąlygojusius bankrutavusios bendrovės mokestinės nepriemokos padidėjimą, šis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

          Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

           Vilniaus  apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                                            Danguolė Martinavičienė

Gintaras Pečiulis