Pirmosios instancijos teismo teisėjas                            Civilinė byla Nr. e2A-370-544/2016

Liudvikas Myško                            Proceso Nr. 2-30-00555-2015-1

                            Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.2.1; 2.3.2.9.2; 2.6.2.6.2;3.2.4.4;3.2.4.11; 3.3.1.21.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei I. G. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) bankas, antstolė V. M..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

ieškovas kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu prašė pripažinti pagalbinio ūkio paskirties pastatą, unikalus Mr. (duomenys neskelbtini); gyvenamosios paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pagalbinio ūkio paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pagalbinio ūkio paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pagalbinio ūkio paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pagalbinio ūkio paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pagalbinio ūkio paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitos inžinerinės paskirties statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatai) bei 0,3050 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. sav., asmenine ieškovo nuosavybe ir priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Ieškovas 1998 m. birželio 10 d. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą už 3 475,44 Eur. 1996 m. gruodžio 22 d. J. K. jam padovanojo 1 216,40 Eur sumą. 1998 m. birželio 19 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu už 4 344,30 Eur ieškovas įsigijo asmeninėn nuosavybėn Pastatus bei 1998 m. rugsėjo 2 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu už 124,68 Eur žemės sklypą. Teigia, kad jo sutuoktinė prie Pastatų ir žemės sklypo įsigijimo nei lėšomis, nei kitu būdu neprisidėjo, jais nesirūpino ir neprižiūrėjo, turtas registruotas ieškovo vardu. Nurodė, kad abiejose sutartyse nenurodyta, jog turtas įsigyjamas bendrosios jungtinės nuosavybes teise, ant pirkimo-pardavimo sutarčių nėra sutuoktinės I. G. parašo. Šio turto įsigijimui panaudojo asmenines lėšas, todėl išreiškė valią jį įsigyti asmeninėn nuosavybėn.

2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu Molėtų rajono apylinkės teismas ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo pateikti dokumentai niekaip neįrodo, kad jis aptariamą turtą įsigijo asmeninėn nuosavybėn. Teismo nuomone, aplinkybė, kad ieškovas mokėjo mokesčius, nepatvirtina, jog Pastatai ir žemės sklypas yra jo asmeninė nuosavybė, juo labiau, kad nuo turto įsigijimo praėjo daugiau kaip 17 metų. Be to, ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad būtent 1996 m. ir 1998 m. už parduotą turtą gautos pinigų sumos ieškovo buvo panaudotos Pastatų ir žemės sklypo įsigijimui bei jo priežiūrai. Teismo nuomone, J. K. ieškovui dovanotų piniginių lėšų raštelis nėra pakankamas ir objektyvus įrodymas ieškiniui pagrįsti, nes ant šio raštelio nėra ieškovo parašo ar prierašo, kam ši suma konkrečiai buvo panaudota. Pirmosios instancijos teismas taip pat suabejojo atsakovės argumento, kad sutuoktinis dovanotas lėšas laikė kelis metus, kad vėliau jas panaudotų savo asmeniniams tikslams – nekilnojamojo turto pirkimui, teisingumu, nes ieškovas ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe pateikė tik antstolei areštavus visą sutuoktinių turtą dėl skolos išieškojimo.

Apeliaciniu skundu ieškovas A. G. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti minėtus Pastatus ir žemės sklypą asmenine jo nuosavybe arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė savo valios įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Apeliaciniame skunde dėsto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susijusią su sutuoktinių turto pripažinimu asmenine nuosavybe, bei pabrėžia, jog prezumpcija, kad po santuokos įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti paneigta. Nagrinėjamoje byloje pateikė žemės mokesčio deklaracijų duomenis laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2015 m., nurodė, kad šias pinigų sumas mokėjo iš savo asmeninių piniginių lėšų, kurias paveldėjo, taip pat iš piniginių lėšų, kurias gavo dovanų asmeninių švenčių proga iš giminaičių ir artimųjų. Be to, iš pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų turėjo būti aišku, jog būtent jis mokėjo turto komunalinius mokesčius bei juo rūpinosi. Reikšminga ir tai, kad šį turtą testamentu jis ketino palikti savo dukterėčiai J. G., o jo sutuoktinė į šį turtą pretenzijų niekada nereiškė. Tik po turto arešto akto gavimo dienos jam tapo žinomos aplinkybės, kad šis turtas yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir tuo pagrindu areštuotas. Byloje nebuvo jokių  jo teiginius bei argumentus paneigiančių įrodymų, o turtiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė dar iki atsirandant kreditoriui – bankui. Atsakovė patvirtino, jog visada laikė, kad minėtas turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė. Turto pirkimo–pardavimo sutartyse nenurodyta, jog turtas įsigyjamas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ant minėtų sutarčių nėra sutuoktinės parašo, ji prie turto įsigijimo pinigais neprisidėjo ir Nekilnojamojo turto registre jis registruotas tik ieškovo vardu.

Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) bankas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teises normas bei vadovavosi suformuota teismų praktika, nagrinėjant panašias bylas. Vertina, kad ieškovas neįrodė, jog jo nurodomas turtas yra jo asmeninė nuosavybė, įsigyta už jo asmenines lėšas, juo labiau, kad aptariamas turtas buvo įsigytas santuokoje. Pabrėžia, kad pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką asmeninių lėšų gavimas ir naujai įsigyjamo turto kainų panašumas savaime nereiškia, kad ginčo turtas įgytas būtent už asmenines vieno iš sutuoktinių lėšas ir jo asmeninėn nuosavybėn. Be to, ieškovas neįrodė, kad 1996 m. dovanojimo sutartimi gauti pinigai iki 1998 m. birželio 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nebuvo panaudoti kitiems tikslams. Iš dovanojimo sutarties turinio negalima daryti neginčijamos išvados, kad lėšos dovanotos išimtinai ieškovui. Aplinkybė, kad būtent ieškovas mokėjo mokesčius, neįrodo, jog tai buvo daroma iš asmeninių lėšų. Ieškinys pareikštas po 17 metų nuo sandorio sudarymo ir tik po to, kai bankas kreipėsi į antstolę dėl skolos išieškojimo. Tai leidžia pagrįstai įtarti, jog tokiais veiksmais ieškovas tik siekia išvengti prievolės bankui. Skundo argumentai apie tai, kad ieškovo turimo turto pakanka skolai padengti, yra deklaratyvūs, grįsti prielaidomis, todėl negali būti vertinami kaip įrodymai.

Apeliacinis skundas atmetamas, o Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas A. G. ir atsakovė I. G. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kuri įregistruota (duomenys neskelbtini) miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). 1998 m. birželio 10 d. ieškovas sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį už 3 475,44 Eur (12000 Lt). Be to, ieškovas 1998 m. birželio 19 d. nupirko medinį gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus bei kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., už 4 344,30 Eur, o 1998 m. rugsėjo 2 d. nupirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., už 124,68 Eur. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog ieškovo A. G. nuosavybė į pastarąjį turtą įregistruota nuo 1998 m. liepos 7 d., o į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r., - nuo 1998 m. rugsėjo 2 d. Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė ir 1996 m. gruodžio 22 d. raštelį, kuriame nurodyta, jog J. K. ieškovui dovanoja 1216,40 Eur. Šie duomenys įrodo, kad ieškovas A. G. minėtą turtą įgijo  būdamas santuokoje su atsakove I. G..

Tiek kreipdamasis su ieškiniu į pirmosios instancijos teismą, tiek apeliaciniame skunde ieškovas tvirtina, kad virš aptartas turtas yra jo asmeninė nuosavybė, kadangi jis buvo pirktas bei išlaikomas iš jo asmeninių lėšų. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys nėra pakankami išvadai, kad šis ieškovo santuokos metu įgytas turtas yra jo asmeninė nuosavybė. Apeliaciniu skundu ieškovas tvirtina, kad  pirmosios instancijos teismas ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir be pagrindo atmetė jo ieškinį. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus vertina nepagrįstais ir atmeta.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 str. 1 d. 1 p. yra įtvirtinta nuostata, kad turtas įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Toks pat reglamentavimas buvo įtvirtintas ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 str., kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, jog turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė; sutuoktiniai turi lygias teises, šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti; turtas, įgytas santuokos metu, buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Reikšminga ir tai, kad CK 3.117 str. 1 d. nurodoma, jog preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Kaip teisingai pabrėžta skundžiamame sprendime, pagal CK 3.89 str. 1 d. 7 p. netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo pateikti duomenys išties neleidžia paneigti virš minėtos prezumpcijos bei pripažinti, jog turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovo valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn. 

Vienas iš ieškovo skundo argumentų yra tas, kad jis 1998 m. birželio 10 d. pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), o taip pat 1996 m. gruodžio 22 d. gavęs 1216,40 Eur dovaną iš J. K. 1998 m. birželio 19 d. nupirko ginčo turtą už 4344,30 Eur (15000 Lt). Tačiau ginčo turto įsigijimo sutartyje nėra nurodyta, kad ieškovas šį nekilnojamąjį turtą įsigyja asmeninėn nuosavybėn. Nekilnojamojo turto registre minėtas turtas neįregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau  jis neįregistruotas ir kaip asmeninė ieškovo nuosavybė. Todėl sprendžiant, ar turtas  yra asmeninė ieškovo nuosavybė, ar jis priklauso abiem šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, turi būti vadovaujamasi CK 3.88, 3.89 str. straipsnių nuostatomis bei byloje pateiktų įrodymų pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo padaryta išvada, jog ieškovas neįrodė, kad minėtas turtas yra jo asmeninė nuosavybė, kurią jis įgijo iš asmeninių paveldėtų ir dovanotų lėšų (CPK 178 str.).

Nors ieškovas ir atsakovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose tvirtina, kad asmeninės nuosavybės faktą įrodo ir aplinkybė, jog ieškovas už savo asmenines lėšas visą laiką mokėjo mokesčius bei rūpinosi ginčo turtu, tačiau vien pats faktas, kad komunaliniai mokesčiai yra mokami tik vieno asmens vardu, savaime nepatvirtina, kad šis turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė ir nekeičia bendrosios nuosavybės formos į asmeninę nuosavybę. Vien ieškovo tvirtinimas, kad būtent jis iš asmeninių lėšų mokėjo mokesčius, bei pateikti mokėjimų duomenys neįrodo turto išlaikymo iš išimtinai ieškovo asmeninių lėšų fakto, juo labiau, kad nuo turto įsigijimo momento praėjo daugiau kaip 17 metų, o ieškinys dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas tik antstolei dėl skolos išieškojimo areštavus visą ieškovo ir atsakovės santuokoje įgytą turtą. Ieškovo argumentus, kad turtas yra asmeninė jo nuosavybė, kadangi jis vienas mokėjo komunalinius mokesčius, iš dalies paneigia ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovės I. G. nurodyta aplinkybė, jog bankas jai nepaaiškino, kad laidavimo sutartis liečia ne tik jos asmeninį, tačiau ir bendrą šeimos turtą, iš ko galima  daryti išvadą, jog  atsakovė  minėtą turtą vertino kaip bendrą šeimos turtą. Kartu reikšminga ir tai, kad ieškovo pateiktuose „(duomenys neskelbtini)“, AB mokėjimo nurodymuose dėl žemės mokesčio už 2012 bei 2013 metus nurodyta ne tik ieškovo, tačiau ir  atsakovės mokama piniginių lėšų dalis (2012 m. nurodyta, kad 30 Lt žemės mokesčio moka A. G., o 7 Lt – I. G.; 2013 m. nurodyta, jog A. G. moka 30 Lt, o I. G. – 72 Lt). Tik 2015 metais atliktame mokėjime, t. y. tuo metu, kai jau buvo įregistruotas antstolės taikytas areštas ginčo turtui, atlikto mokėjimo informacijoje ieškovo sutuoktinė nėra nurodoma. Taigi, atsižvelgiant į visus virš išdėstytus duomenis, komunalinių mokesčių mokėtojo asmenybė šiuo atveju nedaro įtakos turto teisiniam statusui. Byloje nėra įrodymų apie tarp sutuoktinių sudarytą vedybų sutartį ir joje nustatytą atskirą sutuoktinių pajamų teisinį rėžimą, dėl ko ir sutuoktinių gaunamos pajamos yra bendroji jungtinė jų nuosavybė (CK 3.87 str., 3.88 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikšminga ir tai, kad pats ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išties negalėjo tiksliai pasakyti bei pateikti objektyvių įrodymų, iš kokių lėšų jis mokėjo mokesčius už turtą. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ieškovas ketino ginčo turtą palikti savo dukterėčiai, kad atsakovė niekuomet į šį turtą nepretendavo, kad turtas buvo įgytas anksčiau,  nei  dėl skolos išieškojimo kreipėsi kreditorius, niekaip nepaneigia virš byloje nustatytų aplinkybių. Santuokoje esantis  asmuo neprivalo turto  testamentu palikti išimtinai sutuoktiniui ir  yra laisvas jį testamentu palikti  kitiems asmenims.

Teisėjų kolegijos nuomone,  tai, kad atsakovė iš esmės pripažįsta, jog minėtas turtas yra asmeninė ieškovo nuosavybė, nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovė  ieškinį pripažino ir jis gali būti patenkintas. Atsakovė ir ieškovas šiuo atveju yra suinteresuoti sau naudinga bylos baigtimi ir tuo, kad į minėtą turtą nebūtų nukreiptas priverstinis skolos išieškojimas pagal (duomenys neskelbtini) bankas reikalavimą, kilusį iš atsakovės I. G. pasirašytos laidavimo sutarties, kuria buvo užtikrintas 800 000 Lt skolos grąžinimas. Pagal teismų sistemos „Liteko“ duomenis, ieškovas anksčiau nei 2015 metais, kada antstolis areštavo minėtą turtą, nebuvo reiškęs panašaus pobūdžio ieškinių, todėl labiausiai tikėtina, kad būtent turto areštas ir buvo tikroji ieškovo kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe priežastis (CPK 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo pateiktas raštelis, kuriame nurodyta, jog J. K. ieškovui dar 1996 m. gruodžio 22 d. dovanojo 1216,40 Eur, nėra pakankamas įrodymas, leidžiantis tvirtinti, kad ginčijamas turtas yra asmeninė ieškovo nuosavybė. Kaip jau minėta pirmiau, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad šios ieškovo nurodomos piniginės lėšos po pakankamai ilgo laikotarpio buvo panaudotos būtent ginčo turto įsigijimui. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ant aptariamo dovanojimo raštelio nėra ieškovo parašo, patvirtinančio, kad būtent tokia pinigų suma buvo jam realiai padovanota ir perduota. Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovo A. G. išdėstytos aplinkybės, susijusios su jam padovanota pinigų suma, taip pat kelia pagrįstų abejonių ir yra prieštaringos. Ieškovas A. G. nurodė, jog ši pinigų suma buvo padovanota ne vieno asmens, o draugų kompanijos jo trisdešimtmečio proga, nors aptariamame 1996 m. gruodžio 22 d. raštelyje jokių duomenų apie dovanojimo priežastį bei kitus dovanojančius asmenis nėra nurodyta. Be to, logiškai mažai tikėtina, kad asmeniui jubiliejaus proga dovana būtų įteikta pasirašytinai. Kartu apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi su atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, asmeninių lėšų gavimas ir naujai įsigyjamo turto kainų panašumas savaime nereiškia, kad ginčo turtas įgytas būtent už asmenines vieno iš sutuoktinių lėšas ir jo asmeninėn nuosavybėn. Lėšų gavimo faktas ir faktas, kad panašiu laikotarpiu įsigytas kitas turtas, nėra tapatūs, jų teisinė reikšmė skirtinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2011).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas virš išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, todėl  skundžiamo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą

Teisėjų kolegija:                                                                                     Ramunė Čeknienė

                                                                                                                Birutė Jonaitienė

                                                                                                                Birutė Valiulienė