Civilinė byla Nr. e2S-1330-1187/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36527-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4; 3.3.4.2.2.

(S)

VILNIAUS apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė–Sakalauskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) G. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos G. V. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų panaikinimo, tretieji asmenys – valstybės įmonė ,,Registrų centras“, I. P. V., R. M.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė G. V. (toliau – ieškovė, pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – atsakovė, Inspekcija), prašydama: 1) panaikinti (pripažinti negaliojančiu) 2020 m. lapkričio 5 d. Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-201105-00126; 2) panaikinti (pripažinti negaliojančiu) 2020 m. lapkričio 5 d. Privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-201105-00125; 3) panaikinti (pripažinti negaliojančiu) 2020 m. lapkričio 10 d. Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-201110-01131; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. liepos 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas2024 m. kovo 13 d. nutartimi atsisakė priimti G. V. kasacinį skundą ir jį grąžino.

3.       Pareiškėja G. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-581-808/2022 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės. 

4.       Nurodė, kad po teismų sprendimų priėmimo paaiškėjo naujos aplinkybės, sudarančios būtinybę atnaujinti procesą dėl netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 25 straipsnio 8 dalies. Nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Priežiūros įstatymo redakcija. Iki 2023 m. gruodžio 31 d. galiojusio Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 8 dalis numatė galimybę atsakovei savo nuožiūra taikyti arba netaikyti patikrinimo senatį, tuo tarpu nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Priežiūros įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir 31 straipsnio 2 dalis numato, jog „Skundas visais atvejais nenagrinėjamas, jeigu jo padavimo metu nuo pažeidimų padarymo, skundžiamų sprendimų priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų“. Taikant minėtas nuostatas, ieškovės teisinė padėtis neabejotinai turėtų pagerėti, o atsakovės teisinė padėtis, dėl sankcijų ir atsakomybės ieškovei panaikinimo, nepablogėtų.

5.       Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos nurodomas teisinis reguliavimas negaliojo bylos nagrinėjimo metu, todėl nelaikytinas aplinkybe, kuri egzistavo bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu, jis nebuvo ir negalėjo būti žinomas pareiškėjai, nes jo nebuvo. Taip pat, šiuo atveju neturėtų būti taikomas lex benignior retro agit (švelnesnis įstatymas galioja atgal) principas, nes pareiškėja savo poziciją dėl šio principo taikymo sieja su administracinių nusižengimų ir baudžiamojoje teisėje suformuota praktika, o šiuo atveju yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

6.       Trečiasis asmuo R. M. atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė prašymą atnaujinti procesą grindžia ne naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, o naujai atsiradusiomis, t. y. įstatymo, kuriuo rėmėsi teismas, priimdamas sprendimą/nutartį, pataisomis. Tačiau tiek naujai atsiradusios, tiek teisės aktų pataisos nėra pagrindas atnaujinti procesą. Be to, ieškovės minimos teisės aktų pataisos neturi grįžtamojo galiojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi nutarė pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Teismo nutartis grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.                      Pareiškėjos nurodoma nauja Priežiūros įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 31 straipsnio 2 dalies redakcija įsigaliojo nuo 2024 m. sausio 1 d., t. y. po galutinio sprendimo byloje priėmimo. Vadinasi, nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusios naujos Priežiūros įstatymo redakcijos nebuvo bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl ji negali būti laikoma naujai paaiškėjusia. Ši aplinkybė yra ne naujai paaiškėjusi, bet naujai atsiradusi, todėl nelaikytina proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

7.2.                      Pareiškėja nurodė ne naujai paaiškėjusį faktą ar įrodymą, o teisinio reguliavimo pasikeitimą.

7.3.                      Teismai bylas nagrinėja ir sprendimus priima pagal galiojančius įstatymus, todėl nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja Priežiūros įstatymo redakcija negalėjo turėti reikšmės tiek bylos išnagrinėjimui, tiek sprendimo priėmimui.

7.4.                      2023 m. birželio 29 d. Priežiūros įstatymo Nr. XII-459 pakeitimo įstatymas, kuriuo šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2024 m. sausio 1 d., jokios taisyklės, jog įstatymas atgal negalioja, išimčių nenumatė. Iš minėto įstatymo aiškinamojo rašto taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymų leidėjas būtų ketinęs numatyti galimybę taikyti šio įstatymo nuostatas iki įstatymo įsigaliojimo atliktiems tyrimams dėl statybų teisėtumo. Priešingai, šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalis įtvirtino, kad iki 2023 m. gruodžio 31 d. pradėtos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros procedūros baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusį teisinį reguliavimą.

7.5.                      Pareiškėjos reikalavimo pritaikyti įstatymo nuostatas atgaline tvarka patenkinimas galėtų reikšti pakenkimą kitiems teisinių santykių subjektams – ginčo žemės sklypo bendraturčiams.

7.6.                      Pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, todėl prašymas atmestinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8.       Apeliantė (ieškovė) G. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Su pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėja nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino retrospektyvų administracinę atsakomybę švelninančių teisės normų efektą.

8.2.                      Pirmosios instancijos teismas nutartį motyvavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) išaiškinimu, jog naujai paaiškėjusios aplinkybės gali būti tik tokios, kurios egzistavo bylą nagrinėjant iš esmės ir priimant sprendimą. Pirmosios instancijos teismo pritaikytas LAT išaiškinimas yra visiškai netinkamas nagrinėjamai bylai, dėl to negalėjo būti pritaikytas. LAT išaiškinimas yra skirtas civilinėms byloms, o nagrinėjama byla savo esme buvo administracinė.

8.3.                      Nutartimi atsisakęs pareiškėjai pritaikyti švelnesnę atsakomybę numatančio teisės akto atgalinį efektą dėl formalios priežasties (dėl netinkamo naujos aplinkybės paaiškėjimo būdo), pirmosios instancijos teismas pažeidė teisėtumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principus.

8.4.                      Administracinę ir baudžiamąją atsakomybę švelninantys teisės aktai turi retrospektyvaus (atgalinio) veikimo galią. Ši taisyklė pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo grubiai pažeista. Pažeidimas įvyko todėl, kad pirmosios instancijos teismas tarp Inspekcijos ir pareiškėjos susiklosčiusiems administraciniams (administracinės atsakomybės) teisiniams santykiams ir juos reglamentuojančiam administracinės teisės aktui taikė civilinius santykius reglamentuojančių įstatymų galiojimo laike taisykles.

8.5.                      Pirmosios instancijos teismas Priežiūros įstatymą laikė civilinių teisės normų šaltiniu (civiliniu įstatymu), nors minėtas įstatymas reglamentuoja visai ne civilinės teisės subjektų, o tik administracinę valstybės prievartą įgyvendinančios Inspekcijos teises ir pareigas ir yra administracinės teisės ir administracinės atsakomybės šaltinis.

8.6.                      Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo atsisakyti atnaujinti procesą taikydamas civilinių įstatymų galiojimo laike taisykles, kai ginčo teisinis santykis byloje, kurioje buvo prašoma atnaujinti procesą visada buvo administracinis.

9.       Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Inspekcija nesutinka su pareiškėjos atskirajame skunde nurodomais argumentais, kadangi proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka.

9.2.                      Kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė nurodoma nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja Priežiūros įstatymo redakcija, nors teismai išnagrinėjo civilinę bylą 2023 metais. Nurodomas teisinis reguliavimas negaliojo bylos nagrinėjimo metu, todėl negali būti laikoma aplinkybe, kuri egzistavo bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu ir nebuvo, ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai, nes ji neegzistavo bylos nagrinėjimo metu.

9.3.                      Priežiūros įstatymo nuostatomis Inspekcija turėjo pagrindą vertinti skundus ir pranešimus dėl statybos teisėtumo, todėl ieškovės argumentai, dėl netinkamų teisės normų taikymo, laikytini nepagrįstais.

9.4.                      Nėra pagrindo sutikti su atskirajame skunde nurodomais argumentais, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. galiojanti Priežiūros įstatymo redakcija gali būti pagrindu proceso atnaujinimui civilinėje byloje, nes jame įtvirtinta, kad iki 2023 m. gruodžio 31 d. pradėtos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros procedūros baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusį teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjo valios, kad ginčo teisiniams santykiams turėtų būti taikoma nauja įstatymo redakcija atgaline tvarka, nėra. Todėl 2024 m. sausio 1 d. galiojanti Priežiūros įstatymo redakcija negali būti pagrindu proceso atnaujinimui civilinėje byloje ir ieškovės prašymas atnaujinti procesą negali būti tenkintinas.

9.5.                      Nėra pagrindo sutikti, kad turėtų būti taikomas lex benignior retro agit (švelnesnis įstatymas galioja atgal) principas. Šiuo atveju yra susiklostę civiliniai, su nuosavybės teise sietini, teisiniai santykiai, todėl baudžiamąją ar atsakomybę už administracinį nusižengimą švelninančių įstatymų galiojimo atgal taisyklė nagrinėjamoje byloje negali būti pritaikyta. Ieškovės reikalavimo pritaikyti Priežiūros įstatymo nuostatas atgaline tvarka patenkinimas neabejotinai reikštų pakenkimą kitiems teisinių santykių subjektams – ginčo žemės sklypo bendraturčiams. Todėl šiuo atveju principo lex benignior retro agit taikymas negalimas.

10.       Trečiasis asmuo R. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Ieškovė patikslintą prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė ne naujai paaiškėjusiomis esminėmis aplinkybėmis (nova reperta), tačiau naujai atsiradusiomis aplinkybėmis (nova producta), t. y. įstatymo, kuriuo rėmėsi teismas, priimdamas sprendimą/nutartį, pataisomis. Tačiau tiek naujai atsiradusios aplinkybės (nova producta), tiek ir teisės aktų pataisos, nėra pagrindas procesui atnaujinti vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

10.2.                      Ieškovės minimi 2024 m. sausio 1 d. įsigalioję teisės aktų pakeitimai niekaip neatskleidžia priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo/nutarties ydingumo, nepagrįstumo ar neteisėtumo.

10.3.                      Ieškovės prašyme ir atskirajame skunde minimų teisės aktų pakeitimai neturi grįžtamojo galiojimo, kas paneigia proceso atnaujinimo vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto galimybę.

10.4.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai nutartyje pastebėjo, kad ieškovės reikalavimo pritaikyti įstatymo nuostatas atgaline tvarka patenkinimas galėtų reikšti pakenkimą kitiems teisinių santykių subjektams – ginčo žemės sklypo ir gyvenamojo namo bendraturčiams. Būtent dėl šios priežasties teisės aktų pakeitimas, kurį mini ieškovė, negalioja ir negali galioti atgal.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12.       Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktai, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

14.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydama: 1) panaikinti (pripažinti negaliojančiu) 2020 m. lapkričio 5 d. Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-201105-00126;  2) panaikinti (pripažinti negaliojančiu) 2020 m. lapkričio 5 d. Privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-201105-00125; 3) panaikinti (pripažinti negaliojančiu)2020 m. lapkričio 10 d. Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-201110-01131; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

16.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

17.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. liepos 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

18.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

19.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. kovo 13 d. nutartimi atsisakė priimti G. V. kasacinį skundą ir jį grąžino.

20.       Pareiškėja G. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-581-808/2022 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės, ir ieškinį tenkinti.

21.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi nutarė pareiškėjos G. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Dėl proceso atnaujinimo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą

22.       Proceso atnaujinimo institutą reglamentuoja CPK III dalies XVIII skyriaus nuostatos. CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

23.       

24.       Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės, kurios taikytinos šios bylos kontekste. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02)

25.       Nagrinėjamoje byloje prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-581-808/2022 grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, t. y. dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės.

26.       Kasacinio teismo praktika dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių kaip proceso atnaujinimo pagrindo (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra suformuota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius:                  1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016).

27.       Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymių, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus požymius (CPK 369 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015; 2019 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-248/2019, 20 punktas; 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-701/2022, 30 punktas).

28.       Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015).

29.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, turinčią reikšmės išnagrinėtai bylai ir įsiteisėjusiam teismo sprendimui, nurodė nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusią naują Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo redakciją.

30.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusios naujos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo redakcijos nebuvo bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl ji negali būti laikoma naujai paaiškėjusia. Ši aplinkybė yra ne naujai paaiškėjusi, bet naujai atsiradusi, todėl nelaikytina proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

31.       Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo atsisakyti atnaujinti procesą taikydamas civilinių įstatymų galiojimo laike taisykles, kai ginčo santykis byloje, kurioje buvo prašoma atnaujinti procesą visada buvo administracinis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

32.       Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėta, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuoja CPK 365 – 374 straipsniai. Viena vertus pati apeliantė prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė remdamasi CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kita vertus, atskirajame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LAT suformuota praktika dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taigi, apeliantei įgyvendinus savo teisę kreiptis dėl proceso atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis CPK 365 – 374 straipsniais ir jos pagrindu suformuota teismų praktika.

33.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėja, kad ginčo teisinis santykis byloje, kurioje buvo prašoma atnaujinti procesą, visada buvo administracinis. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašė: 1) panaikinti (pripažinti negaliojančiu) 2020 m. lapkričio 5 d. Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-201105-00126; 2) panaikinti (pripažinti negaliojančiu) 2020 m. lapkričio 5 d. Privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-201105-00125; 3) panaikinti (pripažinti negaliojančiu)2020 m. lapkričio 10 d. Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-201110-01131. Specialioji teisėjų kolegija, spręsdama rūšinio teismingumo klausimus, yra išaiškinusi, kad savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, o savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse bei specialiame Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-2/2016; 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-77/2017; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-35/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-57/2018; 2019 m. gegužės 22 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-22/2019).

34.       Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, taip pat į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo ginčijamas savavališkos statybos aktas bei privalomieji nurodymai pašalinti pažeidimus, susijusius su nuosavybės teise, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakove, jog šiuo atveju yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu byla buvo išnagrinėta bendrosios kompetencijos teisme bei bylos nagrinėjimo metu ieškovė nekėlė klausimo dėl rūšinio teismingumo.

35.       Nustačius, jog ginčo teisinis santykis byloje, kurioje buvo prašoma atnaujinti procesą, yra civilinis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė civilinių įstatymų galiojimo laike taisykles. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2023 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo Nr. XII-459 pakeitimo įstatymas, kuriuo šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2024 m. sausio 1 d., jokios taisyklės, jog įstatymas atgal negalioja, išimčių nenumatė. Iš minėto įstatymo aiškinamojo rašto taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymų leidėjas būtų ketinęs numatyti galimybę taikyti šio įstatymo nuostatas iki įstatymo įsigaliojimo atliktiems tyrimams dėl statybų teisėtumo. Priešingai, šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalis įtvirtino, kad iki 2023 m. gruodžio 31 d. pradėtos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros procedūros baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusį teisinį reguliavimą.

36.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog ieškovės nurodoma aplinkybė –2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo redakcija, negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto kontekste, kadangi ji neatitinka visų požymių, būtinų laikyti ja naujai paaiškėjusia aplinkybe, todėl pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą.

Dėl bylos procesinės baigties

37.       Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

38.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą, o apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

n u t a r i a :

atmesti ieškovės (apeliantės) G. V. atskirąjį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                        Ieva Navickaitė–Sakalauskienė