Civilinė byla Nr. 3K-3-641/2013
Teisminio proceso 2-56-3-00519-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 44.2; 44.5.1; 114.9.3.1; 114.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Sparta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Sparta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Aviacijos paslaugų centras“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl šalių sutartinių santykių kvalifikavimo, keliami klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, proceso teisės normų, reglamentuojančių rašytinių įrodymų išreikalavimą (CPK 199 straipsnio), įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimo.
Ieškovas ir atsakovas 2005 m. rugsėjo 27 d. sudarė Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį (toliau – Sutartis).
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 131 910,08 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas; nurodė, kad 2008 m. balandžio 15 d. su Rusijos Federacijos įmone OOO MDS „Dauber“ (toliau – ir Prekių gavėjas) sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią susitarė dėl prekių pardavimo. Prieš pristatant prekes pirkėjui į Rusijos Federaciją, turėjo būti atliktas jų muitinis patikrinimas ir įforminti dokumentai, todėl ieškovas pagal Sutartį perdavė prekes (kojines iš medvilnės) atsakovo importo ir eksporto terminalui. Tai, kad prekės buvo pateiktos atsakovui, patvirtina atsakovo parašas užsakyme Nr. Sparta17. Atsakovas taip pat išdavė ieškovui 2008 m. balandžio 15 d. iškrovimą liudijančią pažymą ir apskaitos kortelę. Tačiau Prekių gavėjas pranešė ieškovui, kad prekės iki šiol nėra perduotos jo įgaliotam asmeniui. Ieškovas ne kartą kreipėsi žodžiu, 2009 m. birželio 30 d. ir 2011 m. vasario 8 d. – raštu, tačiau atsakovas ignoravo ieškovo raštus, neatskleidė, kur ir kam yra perduotos dingusios prekės. Ieškovo manymu, atsakovas perdavė jo prekes neįgaliotam asmeniui, t. y. negrąžino jų ieškovui ir neperdavė gavėjui, todėl jas prarado. Atsakovui netinkamai vykdant Sutartį ir praradus jam patikėtą turtą, kyla civilinė atsakomybė už ieškovui atsiradusius nuostolius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs Sutarties turinį (1, 2.2 ir 3.1.3 punktus), sprendė, kad šalis siejo muitinės tarpininko paslaugų teisiniai santykiai. Nurodęs, kad muitinės tarpininko teisinį statusą reglamentuoja Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, kiti Bendrijos muitų teisės aktai, Muitinės įstatymas, 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 1K-405 „Dėl Muitinės tarpininkų registravimo ir veiklos taisyklių patvirtinimo“ ir kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai, konstatavo, jog duomenų, kad atsakovas būtų pažeidęs pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimus ar savo įsipareigojimus pagal Sutartį, nenustatyta.
Atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus (2008 m. balandžio 15 d. iškrovimą patvirtinančią pažymą, PVM sąskaitą faktūrą Nr. APC-S03602), teismas laikė, kad jie patvirtina tik ieškovo užsakytų paslaugų (rankinio iškrovimo ir muitinės tarpininkavimo) atlikimo faktą, bet ne kitų paslaugų, tarp jų – laikino sandėliavimo; konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas turėjo pareigą laikinai sandėliuoti ieškovo prekes, pažeidė sutartinius įsipareigojimus.
Ieškovui teigiant, kad, atsakovui perdavus saugoti prekes, jis jas pradangino, o atsakovui šį faktą neigiant, teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad atsakovas suteikė ieškovui tik muitinės tarpininko paslaugas pagal Sutartį, o pasaugos paslaugų neteikė ir neprivalėjo teikti.
Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo, ir konstatavo, jog, nenustačius šios CK 6.246 straipsnyje nustatytos privalomos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, atsakovui ji negali būti taikoma. Teismas taip pat padarė išvadą, kad Sutarties reikalavimai ir sąlygos nebuvo pažeisti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. kovo 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Įvertinusi šalių santykius, ieškovo nurodytus argumentus, kuriais įrodinėjamas ieškinyje pareikšto reikalavimo pagrįstumas, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo civilinę atsakomybę ieškovas kildina iš netinkamo Sutarties vykdymo, todėl būtina nustatyti, ar yra visos sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų fakto, o nenustačius šios CK 6.246 straipsnyje nustatytos privalomos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, atsakovui ji negali būti taikoma. Atsižvelgusi į šalių pagal Sutartį prisiimtus įsipareigojimus, remdamasi Muitinės įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas įsipareigojo muitų teritorijoje atstovauti ieškovui muitinėje, kai pateikiama muitinės deklaracija.
Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kemitek“ v. UAB „Algos“, bylos Nr. 3K-3-511/2009, kad, sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra pasaugos, vertinama pagal tai, ar kilnojamasis daiktas davėjo buvo perduotas saugoti, ar buvo įsipareigojimas daiktą išsaugoti ir jį grąžinti išsaugotą, t. y. ar buvo susitarta dėl saugojimo paslaugos teikimo, nes ji yra pasaugos sutarties dalykas, nustačiusi, kad pagal Sutarties 2.5 punktą muitinės tarpininkas (atsakovas) teikia aptarnaujamam asmeniui (ieškovui) paslaugas, išvardytas Sutarties priede, įvertinusi tai, kad šis priedas byloje nėra pateiktas, o iš Sutarties sąlygų negalima spręsti, jog šalys buvo susitarusios dėl pasaugos (sandėliavimo) paslaugų teikimo – šalys ginčo sutartyje dėl muitinės tarpininko (atsakovo) pareigos perduotas prekes saugoti ir jas išsaugotas grąžinti ieškovui ar perduoti kitam konkrečiam asmeniui atskirai nesusitarė, kaip ir dėl atsakovo atsakomybės už perduotų prekių dingimą, sugadinimą, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas pasaugos (konkrečiai sandėliavimo) paslaugos ieškovui neteikė.
Įvertinusi ieškovo atstovo pripažinimą teismo posėdžio metu, kad už sandėliavimo paslaugas buvo mokami mokesčiai, o siekiant jų išvengti buvo nusistovėjusi praktika iškrautas prekes pakrauti gavėjui ar kitam įgaliotam asmeniui tą pačią dieną, atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas sumokėjo atsakovui atlyginimą už sandėliavimo (saugojimo) paslaugas, o ieškovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jam nėra žinoma, kodėl prekės tą pačią dieną nebuvo išgabentos, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas neturėjo tikslo pirkti iš atsakovo ir saugojimo paslaugas, nes ketino prekes išgabenti tą pačią dieną, sutvarkius visą dokumentaciją; vien aplinkybė, kad ieškovas atsakovui perdavė prekes (jos buvo iškrautos), ir tai, kad ieškovo darbuotojas N. O. parodė, jog prekes jis palikdavo atsakovo terminale, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad šalys buvo susitarusios ir dėl saugojimo (sandėliavimo) paslaugų teikimo.
Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas pateikė į bylą 2008 m. balandžio 15 d. pakrovimo pažymą, iš kurios matyti, jog prekės buvo pakrautos į ieškovo atstovo nurodytą automobilį; liudytojas D. Š. 2011 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovo atstovai nurodė, kur pakrauti prekes; pirmiau nurodytos pažymoje užfiksuotos informacijos ir liudytojo parodymų ieškovas neginčijo, nesant įrodymų, kad ieškovas buvo pateikęs atsakovui nurodymus (instrukcijas), į kokią transporto priemonę pakrauti ar kokiam asmeniui perduoti prekes, taip pat muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartimi atskirai nesusitarus, kam ir kaip turi būti perduotos prekės po dokumentų įforminimo muitinėje, bei nesusitarus dėl atsakomybės už prekių perdavimą netinkamam asmeniui, teisėjų kolegija laikė, kad negalima daryti išvados, jog atsakovas pažeidė Sutartį, prekes perduodamas neįgaliotam asmeniui, ir kad tai yra pagrindas taikyti jam civilinę atsakomybę dėl ieškovui atsiradusių nuostolių.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neišsireikalaudamas iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00071-09, kuriame tiriamos prekių dingimo aplinkybės, medžiagos, civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių rašytinių įrodymų išreikalavimą (CPK 199 straipsnio), nepažeidė. Pareikšdamas prašymą, ieškovo atstovas nenurodė, kokias konkrečias faktines bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo medžiagos pagrindu būtų galima nustatyti, neįvardijo, kokie konkrečiai ikiteisminio tyrimo dokumentai turėtų būti išreikalauti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo jį tenkinti.
Ieškovui neįrodžius, kad atsakovui kyla sutartinė civilinė atsakomybė dėl ieškovui atsiradusių nuostolių, t. y. kad jis buvo įsipareigojęs teikti ieškovui priklausančių prekių saugojimo paslaugas ir kartu atsakyti už jų dingimą, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atmetė pagrįstai, ir aplinkybė, kad atsakovas, pasak ieškovo, nepateikė visų bylos išnagrinėjimui reikšmingų duomenų, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
- Teismai netyrė esminių bylos aplinkybių, dėl to buvo priimti nepagrįsti ir neteisėti procesiniai sprendimai. Ieškovas, remdamasis CPK 199 straipsniu, pirmosios instancijos teismo prašė išreikalauti iš atsakovo duomenis, koks darbuotojas įformino dingusių prekių eksportui būtinus dokumentus ir apklausti jį kaip liudytoją bei išreikalauti visus su dingusių prekių eksportu susijusius dokumentus; informavo, kad dėl dingusių prekių 2009 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00071-09 pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (didelės vertės vagystė) ir 199 straipsnio 1 dalį (kontrabanda); baudžiamosios bylos medžiaga perduota Vilniaus apygardos prokuratūrai tolesniam ikiteisminiam tyrimui atlikti; ieškovas, gavęs prokuroro leidimą, susipažino su pirmiau nurodytos bylos medžiaga ir teismui nurodė, kad ginčo išsprendimui būtina ją išsireikalauti. Teismas nepagristai atsisakė išreikalauti prašytą medžiagą, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas sprendime pats pažymėjo, kad jis grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu.
Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 199 straipsnio. Ieškovas neįvardijo, kokie ikiteisminio tyrimo dokumentai turi būti išreikalauti, nes civilinės bylos išnagrinėjimui esminę reikšmę turi visa baudžiamosios bylos medžiaga. Ieškovas dar pirmosios instancijos teisme nurodė, kad baudžiamojoje byloje yra kaip liudytojai apklausti tie patys atsakovo darbuotojai, kurių parodymai civilinėje ir baudžiamojoje byloje iš esmės skiriasi, tačiau, negalėdamas viešinti baudžiamosios bylos medžiagos, neturėjo teisės juos atskleisti. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi išimtinai atsakovui palankiais jo kviesto liudytojo parodymais, nenurodydamas, kodėl nesivadovaujama ieškovo kviesto liudytojo parodymais.
- Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.830 straipsnį. Šalis saistė paslaugų teikimo (dokumentų paruošimas muitiniam tikrinimui) ir atstovavimo (ieškovo vardu prekių ir jų dokumentų pateikimas muitiniam patikrinimui) civiliniai teisiniai santykiai. Tam, kad atsakovas galėtų tinkamai įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, jam buvo perduotos prekės. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis pirmiau nurodytas patikėtas prekes perdavė neįgaliotam asmeniui, dėl šių atsakovo veiksmų ieškovas patyrė nuostolių. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad ieškovas neginčijo atsakovo darbuotojo D. Š. parodymų ir (tik paties atsakovo pasirašyto) rašto, kuriame tariamai nurodyta, kam ieškovas patikėjo pakrauti prekes, prieštarauja kitiems įrodymams – liudytojo N. O. parodymams, kuris teigė, kad visuomet prekes palikdavo uždaroje ir saugomoje atsakovo terminalo teritorijoje. Ieškovui, nors ir trumpam, net nesant sudarytos rašytinės sutarties dėl prekių pasaugos, tačiau perdavus prekes atsakovui, susiklostė pasaugos civiliniai teisiniai santykiai (CK 6.830 straipsnio 4 dalis). Teismai netinkamai kvalifikavo šalių santykius. Dėl prarastų prekių atsakovo civilinė atsakomybė kyla, nes jis teikė muitinės tarpininkavimo paslaugas ir šiuo pagrindu jam faktiškai buvo perduotos prekės.
Asmuo laikomas kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis); atsižvelgus į prekių vertę ir į tai, kad šis turtas priklauso ieškovui, laikytina, kad atsakovas neveikė tiek apdairiai, jog įsitikintų, ar perduodamas prekes turi teisę priimti asmuo, kuriam atsakovas jas perdavė. Atsakovui dėl jo paties kaltės praradus patikėtą turtą, nepateikus (ieškovo pasirašytų) įrodymų, patvirtinančių, kad prekės trečiajam asmeniui perduotos ieškovo nurodymu, atsakovui kyla civilinė atsakomybė už ieškovui atsiradusius nuostolius (CK 6.832 straipsnio 4 dalis, 6.844 straipsnio 1 dalis, 6.845 straipsnio 1 dalis).
Teismai, netinkamai ištyrę byloje esančius įrodymus, dalies įrodymų neišreikalavę ir jų neištyrę, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, šis pažeidimas turėjo esminę įtaką neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodo tokį esminį nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentą:
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino joje esančius įrodymus, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos; konstatavo, kad iš šalių sudarytos Sutarties sąlygų negalima spręsti, jog šalys buvo susitarusios ir dėl pasaugos (sandėliavimo) paslaugų teikimo; pažymėjo, kad kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas pasaugos paslaugos ieškovui neteikė; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas sumokėjo atsakovui atlyginimą už sandėliavimo (saugojimo) paslaugas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas neturėjo tikslo pirkti iš atsakovo ir saugojimo paslaugas, nes ketino prekes išgabenti tą pačią dieną, t. y. sutvarkius dokumentaciją, pagrįsta. Ieškovo teiginiai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.830 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikalinga nustatyti, ar šią bylą nagrinėję teismai tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas, bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų išreikalavimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.
Dėl šalių civilinių teisinių santykių kvalifikavimo
Byloje nustatyta, kad šalys 2005 m. rugsėjo 27 d. sudarė Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį. Kasatorius teigia, kad, jam nors ir trumpam, net nesant sudarytos rašytinės sutarties dėl prekių pasaugos, tačiau perdavus prekes atsakovui, susiklostė pasaugos teisiniai santykiai.
Pagal Muitinės įstatymo 30 straipsnio nuostatas Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje atstovauti kitiems asmenims muitinėje, kai pateikiama muitinės deklaracija, veikdami atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita bei jo interesais, turi teisę tik muitinės tarpininkai (1 dalis); muitinės tarpininkai taip pat turi teisę Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje teikti ir kitas paslaugas, kurias teikdami jie atstovauja kitiems asmenims muitinėje (5 dalis). Pagal Muitinės tarpininkų registravimo ir veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr.1K-405, 2 punkto 2 dalį muitinės tarpininko paslaugos – pagal rašytinį dokumentą, patvirtinantį, kad muitinės tarpininkui suteikta teisė atstovauti kitam asmeniui atliekant muitinės formalumus, veikiant atstovaujamojo vardu, atstovaujamojo sąskaita ir dėl jo interesų teikiamos paslaugos.
Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje. Taigi pasaugos teisiniai santykiai paprastai atsiranda pasaugos sutarties pagrindu, o pasaugos sutarties dalykas – susitarimas dėl saugojimo paslaugos teikimo. Pasaugos teisiniai santykiai atsiranda tiek fiziškai perduodant daiktą saugotojui, tiek ir sudarant saugotojui galimybę daiktą valdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Medelastas“ v. E. U., bylos Nr. 3K-3-401/2009). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tai, ar pasaugos sutartis yra atlygintinė ar ne, turi reikšmės sprendžiant dėl saugotojo atsakomybės, daikto praradimo, jo trūkumų atsiradimo ar sugedimo atveju. Jeigu pasaugos sutartis atlygintinė, tai saugotojas atsako visais atvejais, išskyrus jeigu daiktas neišsaugotas (atsirado jo trūkumų ar sugedo) dėl nenugalimos jėgos. Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei. Saugotojas privalo imtis visų jam prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojimą (CK 6.832 straipsnio 1 dalis); saugoti daiktą laikydamasis sutartyje nustatytų sąlygų, o jeigu jos nenustatytos – saugoti daiktą tokiomis sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą (CK 6.836 straipsnio 1 dalis); jeigu pasauga neatlygintinė, saugotojas privalo rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais (CK 6.836 straipsnio 3 dalis); pranešti daikto davėjui, jei būtina pakeisti daikto saugojimo sąlygas (CK 6.837 straipsnio 1 dalis), vykdyti kitas su daikto saugojimu susijusias pareigas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „LitCon“ (UAB „Pireka“ teisių perėmėjas) v. UAB „Metmedė“, bylos Nr. 3K-3-586/2013).
Pagal šalių sudarytos Sutarties 1 punktą muitinės tarpininkas (atsakovas) atstovauja aptarnaujamam asmeniui (kasatoriui), t. y. įformina muitinės Bendrąjį dokumentą ir pateikia jį, kitus reikalingus dokumentus bei prekes muitiniam tikrinimui, taip pat teikia kitas Sutartyje nustatytas paslaugas; aptarnaujamasis asmuo suteikia muitinės tarpininkui teisę atstovauti jam muitinėje, pateikia jam visus dokumentus, reikalingus šiai veiklai vykdyti, bei sumoka už suteiktas paslaugas pagal abiejų šalių suderintus įkainius. Šalių sudarytos Sutarties 2.1–2.5 punktuose reglamentuojamos muitinės tarpininko teisės ir pareigos. Pagal Sutarties 2.2 punktą atsakovas deklaruoja prekes ir pateikia jas muitiniam tikrinimui; pagal 2.5 punktą – teikia aptarnaujamam asmeniui paslaugas, išvardytas Sutarties priede. Sutarties 3.2 punkte nustatyta, kad kasatorius Sutarties galiojimo metu naudojasi atsakovo paslaugomis, deklaruojant prekes ir pateikiant jas muitiniam tikrinimui. Prekes, kurios turi būti pateikiamos muitiniam tikrinimui, pagal Sutarties 3.1.3 punktą, atsakovui pateikia kasatorius. Kasatorius teisingai nurodo ir atsakovas to neginčija, kad pagal Sutartį šalis siejo dokumentų parengimo muitiniam tikrinimui paslaugų teikimo ir atstovavimo, pateikiant kasatoriaus vardu prekes ir atitinkamus dokumentus muitiniam patikrinimui, civiliniai teisiniai santykiai (Muitinės įstatymo 30 straipsnio 1 dalis). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas suteikė kasatoriui papildomą – rankinio iškrovimo–pakrovimo – paslaugą. Už pirmiau nurodytas atsakovo suteiktas paslaugas šis kasatoriui išrašė 2008 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodytą sumą (487,40 Lt) kasatorius sumokėjo kitą dieną, t. y. 2008 m. gegužės 16–ąją.
Remdamasis CK 6.830 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad pasaugos sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento, kasatorius teigia, jog tarp šalių susiklostė ir pasaugos teisiniai santykiai, nes ieškovas atsakovui perdavė prekes. Teisėjų kolegija atmeta šį kasatoriaus argumentą kaip nepagrįstą. Nors pagal Sutarties 3.1.3 punktą kasatorius turėjo pareigą pateikti atsakovui prekes, pateiktinas muitiniam tikrinimui, vien šio sutartinio įsipareigojimo įvykdymas nepakankamas aplinkybei, jog tarp šalių susiklostė pasaugos santykiai, konstatuoti. Kaip nurodyta pirmiau, tam, kad būtų galima konstatuoti šalių pasaugos santykius, būtina nustatyti, jog kilnojamasis daiktas buvo perduotas saugoti, buvo įsipareigojimas jį išsaugoti ir grąžinti išsaugotą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atskira rašytinė pasaugos sutartis šalių nebuvo sudaryta, saugojimo paslaugos atsakovo kasatoriui teikimas taip pat neįtvirtintas Sutartyje ar šalims pasirašant jos priedą. Pažymėtina, kad į 2008 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitą faktūrą užmokestis už pasaugą (laikiną sandėliavimą) neįtrauktas, tačiau įtrauktas užmokestis už prekių iškrovimą – pakrovimą. Šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad kasatorius nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog muitiniam patikrinimui pagal Sutartį pateiktinos prekės būtų buvusios paliktos muitinės terminale, pagal 2008 m. balandžio 15 d. iškrovimo pažymą ir 2008 m. balandžio 15 d. pakrovimo pažymą kasatoriaus, vadovaujantis Sutarties 3.1.3 punktu, atsakovui perduotos prekės tą pačią dieną pakrautos į kitą automobilį, ir konstatavo, kad šalių nesiejo pasaugos santykiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismų išvada yra teisiškai pagrįsta, nėra pagrindo kitaip vertinti pirmiau nurodytas nustatytas aplinkybes ir kitaip kvalifikuoti šalių santykius.
Dėl atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodymų vertinimo
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Šie prievoliniai teisiniai santykiai atsiranda esant žalos padarymo faktui, t. y. tam, kad kreditorius turėtų teisę reikalauti atlyginti žalą, o skolininkas – pareigą ją atlyginti, turi būti nustatytas civilinės atsakomybės elementas – kreditoriaus patirta žala, kaip ir skolininko neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp šios veikos ir žalos bei kaltė (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Taigi žalos padarymo faktas sukuria prievolę ją atlyginti – padengti natūra ar sumokėti nuostolius pinigais; ja siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią kreditoriaus turtinę padėtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „D. G. ir partneriai“ v. A. V., bylos Nr. 3K-3-598/2013).
Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. [...] Sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens (skolininko), bet ir kreditoriaus veiksmus (CK 6.259 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. V. įmonė v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-412/2008).
Kai prievolė netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, teismas turi teisę atitinkamai sumažinti skolininko atsakomybę. Skolininko atsakomybės dydis nustatomas lyginant skolininko ir kreditoriaus kaltę. Tokiu atveju kaltė yra ne tiktai atsakomybės sąlyga, bet ir priemonė atsakomybės dydžiui nustatyti. CK normose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nustatyta, kad sutartinės atsakomybės atveju taikomos bendrosios civilinės atsakomybės nuostatos, kurios leidžia skolininko atsakomybę mažinti priklausomai nuo kreditoriaus kaltės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Parama“ v. UAB ,,Klaipėdos keliai“, bylos Nr. 3K-3-370/2007).
Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad keliamas atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės klausimas, todėl būtina nustatyti jos sąlygas. Kasatorius teigia, kad atsakovas neveikė pakankamai apdairiai, kad įsitikintų, jog prekes turi teisę priimti asmuo, kuriam atsakovas jas perdavė; dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. prekių perdavimo neįgaliotam asmeniui, ieškovas patyrė nuostolius. Šie argumentai buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų fakto. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų, šalių procesinių dokumentų turiniu, sprendžia, jog pagrįstas kasatoriaus argumentas, kad pirmiau nurodyta išvada prieita teismams pažeidus proceso teisės normas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
Teismai sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų – prekių perdavimo neįgaliotam asmeniui, vadovaudamiesi 2008 m. balandžio 15 d. pakrovimo pažyma, liudytojo D. Š. paaiškinimais, duotais 2011 m. birželio 17 d. teismo posėdyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytas rašytinis įrodymas bei liudytojo parodymai nelaikytini pakankamais įrodymais, paneigiančiais kasatoriaus argumentą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo. Teismai nevertino, ar atsakovas tinkamai atliko sutartinį – prekių iškrovimo–pakrovimo įsipareigojimą, nenustatė, ar jis vykdė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. pakrauti prekes į tinkamą automobilį, perduoti jas ir atitinkamus dokumentus įgaliotam asmeniui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau nurodytoje pažymoje nenurodyta, į kokį automobilį prekės pakrautos iš automobilio, kuriuo jos buvo atgabentos atsakovui (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyta abstraktaus pobūdžio pastaba, kad pakrauta į atsakovo atstovo nurodytą automobilį; nenurodytas konkretus nurodymus davęs asmuo. Liudytojas D. Š. taip pat nepateikė informacijos, kam konkrečiai buvo perduotos prekės, į kokį automobilį pakrautos. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neatskleidė bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių.
Be to, teisėjų kolegija laiko pagrįstu kasatoriaus teiginį, kad teismai nepagrįstai neišsireikalavo jo prašytos ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00071-09 medžiagos iš Vilniaus apygardos prokuratūros. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad, neišsireikalaudamas pirmiau nurodytos ikiteisminio tyrimo, kuriame tiriamos kasatoriaus prekių dingimo aplinkybės, medžiagos, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 199 straipsnio nuostatų, šią išvadą grindė tuo, kad kasatoriaus atstovas nenurodė, kokias konkrečias faktines bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo medžiagos pagrindu būtų galima nustatyti, neįvardijo, kokie dokumentai turėtų būti išreikalauti. Teisėjų kolegija negali sutikti su šia išvada. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-18/2008). Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai nesilaikė pirmiau nurodytos bendradarbiavimo pareigos, o kasatoriaus prašymas atmestas formalaus pobūdžio motyvais, neįvertinus, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių atsakovo sutartinių (pakrovimo) įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, o kasatorius siekė pagrįsti papildomais įrodymais argumentus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo fakto. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, rašytinių įrodymų išreikalavimo klausimas spręstinas ne vien formaliai remiantis CPK 199 straipsnio 1 dalimi, bet ir įvertinant įrodymų neišreikalavimo padarinius.
Pagal kasacinio teismo išaiškinimus sprendimas (nutartis) atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis. Proceso teisės normų pažeidimai, lemiantys neteisingą bylos išsprendimą, sudaro pagrindą aukštesnės instancijos teismui panaikinti byloje priimtą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tortela“, bylos Nr. 3K-3-131/2008). Teismams nenustačius pirmiau nurodytų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, pažeidus proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų išreikalavimą, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, šią bylą nagrinėjusių teismų sprendimai nelaikytini pagrįstais.
Kadangi byloje nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka tam, kad apeliacinės instancijos teismo nutartį būtų galima pakeisti bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tai byla perduotina šiam teismui iš naujo spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos išsireikalavimo, bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės – sutartinių iškrovimo – pakrovimo įsipareigojimų tinkamo įvykdymo aplinkybei nustatyti; esant poreikiui, atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms ir nuostoliams, įvertinus paties kasatoriaus kaltės buvimą ar nebuvimą, nustatyti.
Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 26,42 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Egidijus Laužikas
Juozas Šerkšnas