Administracinė byla Nr. A-415-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01072-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei bankrutavusi akcinė bendrovė „Aušra“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (9.39)S-23503 ir 2016 gegužės 18 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) sprendimą Nr. (11.l)l-2941 bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių iš naujo svarstyti klausimą dėl neišmokėtos 8 094,37 Eur dydžio žalos atlyginimo bei 16 563,16 Eur delspinigių išmokėjimo pareiškėjui.

Skundžiamais sprendimais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2016 m. vasario 23 d. prašymą išmokėti jam buvusio darbdavio bankrutavusios AB „Aušra“ neišmokėtą 8 094,37 Eur dydžio žalos atlyginimą, atsiradusį dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, buvęs darbdavys jam mokėjo mažesnes išmokas nei turėjo būti mokamos pagal teisės aktus, bei 16 563,16 Eur delspinigių.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis, dirbdamas akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „Aušra“, susirgo profesine liga, dėl kurios neteko 50 procentų darbingumo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalimi, įgijo teisę į su darbo užmokesčio ar jo dalies netekimu susijusios žalos, apskaičiuotos šio įstatymo nustatyta tvarka, atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad AB „Aušra“ Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1629-343/2014 buvo iškelta bankroto byla.

Pareiškėjas teigė, kad AB „Aušra“ nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2012 m. liepos 1 d. mokėjo nepakankamą žalos atlyginimo dalį, kadangi neteisingai pritaikė netekto darbingumo kompensavimo koeficientą ir neteisingai apskaičiavo kompensacijos sumą.

Remdamasis Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas teigė, jog kadangi AB „Aušra“ bankrutavo, žalos atlyginimo mokėjimo prievolė perėjo valstybei, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtinto Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 1.1 ir 2 punktais, šią prievolę vykdyti privalo VSDFV Kauno skyrius. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2006.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas rėmėsi Tvarkos aprašo 11 punktu, kuriame nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais atvejais žalos atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią pagal gautus duomenis jos mokėjimas buvo nutrauktas, ir nurodė, kad bankrutuojančios AB „Aušra“ 2014 m. spalio 7 d. prašyme atsakovui buvo nurodyta, jog formalusis vadovas neperdavė bankroto administratoriui jokių dokumentų, 2014 m. lapkričio 11 d. raštu bankrutuojanti AB „Aušra” pakartotinai informavo, kad administratorius neturi galimybės perduoti žalos atlyginimo gavėjų bylų, nes šios bylos jam nebuvo perduotos.

Atsakovas nurodė, kad jis pareiškėjui išmokėjo visą žalos atlyginimą už laikotarpį nuo žalos atlyginimo mokėjimo nutraukimo, o teisė tikrinti žalos atlyginimo apskaičiavimo už laikotarpį, kai žalos atlyginimą pareiškėjui mokėjo buvęs darbdavys, t. y. iki žalos atlyginimo perėjimo valstybei, VSDFV Kauno skyriui nesuteikta. Atsakovas taip pat teigė, kad jis žalos atlyginimo periodinę netekto darbingumo kompensaciją pareiškėjui apskaičiavo ir paskyrė teisingai bei moka laiku, todėl nėra jokio pagrindo skaičiuoti ir mokėti delspinigius.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 23 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas jam atlyginti 1997 m. – 2012 m. neišmokėtą žalos dalį, sudarančią 8 094,37 Eur, kadangi, jo nuomone, AB „Aušra“ mokėjo jam mažesnę kompensacijos sumą, nei turėjo būti mokama, be to, sumokėti jam sumokėti 16 563,16 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 9 d, t. y. iki AB „Aušra“ bankroto bylos iškėlimo. VSDFV Kauno skyrius ginčijamu 2016 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (9.39)S-23503 prašymo netenkino, todėl šį sprendimą pareiškėjas apskundė VSDFV, kuri ginčijamu 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2941 skundą atmetė.

Įvertinęs Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose bei 2 dalyje, 20 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos aprašo 11 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad minėtų teisės aktų normos VSDFV Kauno skyriui nesuteikia teisės tikrinti žalos atlyginimo apskaičiavimo už laikotarpį, kai žalos atlyginimą pareiškėjui mokėjo buvęs darbdavys, t. y. iki žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei. Pareiga žalos atlyginimo apskaičiavimą ir mokėjimą kontroliuoti buvo suteikta Valstybinei darbo inspekcijai.

Teismas sprendė, kad VSDFV Kauno skyrius žalos atlyginimą pareiškėjui išmokėjo pilnai, t. y. nuo žalos atlyginimo mokėjimo nutraukimo (Tvarkos aprašo 11 punktas) ir dėl to ginčo byloje nėra.

Teismas byloje nenustatė jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų žalos atlyginimo įsiskolinimą ir tai, jog darbdavys nuo 1997 m. spalio 16 d., apskaičiuodamas ir mokėdamas žalos atlyginimą, neteisingai pritaikė netekto darbingumo kompensavimo koeficientą ir kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokama mažesnė kompensacijos suma nei turėjo būti mokama. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1997 m. nustatyta tvarka neginčijo žalos atlyginimo dydžio, nesutikdamas su darbdavio apskaičiuotos žalos atlyginimo dydžiu dėl to į Valstybinę darbo inspekciją, kuri, kaip numatyta Laikinojo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, tikrina darbdavių mokamo žalos atlyginimo apskaičiavimą ir mokėjimą, nesikreipė, be to, pareiškėjas bankrutuojančios AB „Aušra“ administratoriui pateikdamas savo reikalavimus dėl nuo 2012 m. liepos 1 d. neišmokėtos žalos atlyginimo sumos paskaičiavo ją taip, kaip ją skaičiavo darbdavys. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog mokamos žalos dydis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo žinomas ir jį tenkino.

Atsižvelgdamas į nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisinį ginčo situacijos reglamentavimą, teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, naikinti jų nėra jokio teisinio pagrindo, o atmetus skundo reikalavimą dėl sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių iš naujo svarstyti klausimą dėl neišmokėtos žalos 8 094,37 Eur bei 16 563,16 Eur delspinigių išmokėjimo pareiškėjui, todėl teismas skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų žalos atlyginimo įsiskolinimą ir tai, jog žalos atlyginimo prievolė 1997 m. – 2012 m. pareiškėjui buvo vykdoma netinkamai. Pareiškėjas į bylą pateikė skaičiavimus ir paaiškinimus, iš kurių matyti susidariusi žalos atlyginimo nepriemoka. Be to, buvo pateiktas atsakovo dar 2014 m. pareiškėjui išduotas kompensavimo koeficiento apskaičiavimas, taip pat pareiškėjo asmeninėje byloje, kuri buvo išreikalauta teismo, yra duomenys, iš kurių matyti, kad apskaičiuojant žalos atlyginimo dydį, kompensavimo koeficientas turėjo būti 3,6276, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, maksimalus kompensavimo koeficientas negali būti didesnis kaip 3. Pareiškėjas mano, kad koeficientas 3 turėjo būti taikomas nuo 1997 m.
2. Teismas neužtikrino visapusiškos pareiškėjo teisių apsaugos ir sudarė teisines prielaidas neatlyginti visos pareiškėjo patirtos žalos. Teismas netinkamai taikė Laikinojo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
3. Pareiškėjas apie teisingą žalos atlyginio dydžio apskaičiavimą sužinojo tik 2015 m., kai gavo atsakovo apskaičiavimą, iki tol pareiškėjas objektyviai negalėjo žinoti apie neteisingai pritaikytą koeficientą, jis nėra teisės ar ekonomikos srities specialistas. Todėl nesutiktina su teismo argumentais, kad pareiškėjas dėl neteisingai apskaičiuoto ir mokamo žalos atlyginimo dydžio nesikreipė į Valstybinę darbo inspekciją, ir kad tai patvirtina, jog pareiškėjui mokamas žalos atlyginimo dydis jam buvo žinomas ir jį tenkino, bei kad pareiškėjas, pateikdamas bankroto administratoriui reikalavimus dėl nuo 2012 m. liepos 1 d. neišmokėtos žalos atlyginimo sumos, paskaičiavo ją taip, kaip paskaičiavo darbdavys.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2006.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Bankroto administratoriui nebuvo perduoti pareiškėjo žalos apskaičiavimą patvirtinantys dokumentai, neaišku, kaip darbdavys skaičiavo žalos dydį pareiškėjui, todėl nėra pagrindo teigti, kad darbdavys mokėjo neteisingai apskaičiuotą periodinę netekto darbingumo kompensaciją.
2. Nuo 1997 m. keitėsi žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimo teisinis reglamentavimas. Žalos atlyginimo dydis priklauso nuo asmens netekto darbingumo, gauto darbo užmokesčio bei mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų. VSDFV Kauno skyriaus žalos atlyginimo skaičiavimai, kurie buvo atlikti 2015 metais, t. y. kai žalos atlyginimo prievolę perėmė valstybė, nėra susiję su 1997 m. – 2012 m. žalos dydžio skaičiavimais, kuriuos atliko darbdavys.  Pareiškėjo į bylą pateikti paskaičiavimai yra padaryti jo paties ir nėra nepagrįsti jokiais dokumentais.
3. Apeliantas, gaudamas iš AB „Aušra“ žalos atlyginimo mokėjimus nuo 1997 m. turėjo teisę domėtis ir todėl galėjo žinoti, kaip apskaičiuojamas žalos dydis, tačiau to nedarė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

VSDFV mano, jog atsižvelgiant į tai, kad žalos atlyginimo apskaičiavimą patvirtinantys dokumentai VSDFV Kauno skyriui nepateikti, tvirtinti, kad darbdavys mokėjo pareiškėjui neteisingai apskaičiuotą periodinę netekto darbingumo kompensaciją, nėra pagrindo, nes remiantis Laikinojo įstatymo 11 straipsniu, asmens vidutinis darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas pagal asmens pasirinktais mėnesiais gautą darbo užmokestį. Pareiškėjas mokėto žalos atlyginimo dydžio neginčijo, tikėtina, kad jo dydis buvo nustatytas pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris buvo apskaičiuotas pagal pareiškėjo pasirinktų mėnesių darbo užmokestį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai VSDFV Kauno skyrius 2016 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (9.39)S-23503 ir VSDFV sprendimu Nr. (11.l)l-2941 atsisakė tenkinti pareiškėjo 2016 m. vasario 23 d. prašymą išmokėti jam buvusio darbdavio bankrutavusios AB „Aušra“ neišmokėtą 8 094,37 Eur dydžio žalos atlyginimą, atsiradusį dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, buvęs darbdavys jam mokėjo mažesnes išmokas nei turėjo būti mokamos pagal teisės aktus, bei 16 563,16 Eur delspinigių.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus. Kaip nustato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, viešasis administravimas yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

ABTĮ 21 straipsnio 2 dalyje ir CPK 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Taigi vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis. Kai teismui kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją (ABTĮ 21 str. 3 d., CPK 36 str. 3 d.).

Byloje kilusio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtintas Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašas.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo numatytais atvejais žalą privalo atlyginti įmonės, įstaigos, organizacijos, ūkinės bendrijos, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės organizacijos, ūkininkai, dėl kurių kaltės buvo sužalota nukentėjusiojo sveikata arba dėl to jis mirė, susirgo profesine liga. Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei, kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiems teismo priteistą žalos atlyginimą; kai įmonė yra likviduota ir (ar) išregistruota, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo, tačiau žalos atlyginimas nebuvo nei išmokėtas, nei kapitalizuotas, nei perduota ši prievolė aukštesniajai organizacijai. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šiame straipsnyje nurodytą žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei tvarką nustato Vyriausybė. Tvarkos aprašo  2 punkte įtvirtinta, kad valstybei perėjusią žalos atlyginimo prievolę vykdo VSDFV teritoriniai skyriai; 11 punkte nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais žalos atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią pagal gautus duomenis jos mokėjimas buvo nutrauktas.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2003 m. spalio 27 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. TK-2003-38 nurodė, kad Laikinasis įstatymas yra vienas iš teisės aktų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, kylančią dėl darbuotojo sveikatai ar gyvybei padarytos žalos atlyginimo; šio įstatymo pagrindu tarp šalių susiklostantys teisiniai santykiai yra privatinės, bet ne viešosios teisės reguliavimo dalykas. Tvarkos aprašu – poįstatyminiu teisės aktu reglamentuota civilinės prievolės perėjimo kitam subjektui (valstybei) tvarka nereiškia, kad šiuo atveju kinta pati teisinio santykio, iš kurio apskritai ir kilo prievolė, prigimtis, t.y. dėl būtent tokio reglamentavimo civilinis teisinis santykis transformuojasi į administracinį teisinį santykį. VSDFV teritorinių skyrių minėtu poįstatyminiu teisės aktu numatytų pareigų vykdymas negali būti laikomas viešojo administravimo veikla, nes šiuo atveju teritoriniai skyriai, vykdydami valstybei kaip juridiniam asmeniui atsiradusiais civilines prievoles, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose, o ginčai, kylantys iš minėtais teisės aktais reguliuojamų teisinių santykių nagrinėtini bendrosios kompetencijos, bet ne administraciniame teisme.

Nors Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2003 m. spalio 27 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. TK-2003-38 nagrinėto ginčo atveju buvo keliamas klausimas dėl žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, o šios nagrinėjamos bylos ginčo teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu, teisėjų kolegijos vertinimu, abiem atvejais ginčai susiję su darbuotojo sveikatai ar gyvybei padarytos žalos atlyginimo prievolės perėjimu valstybei, todėl pripažintini vienodo pobūdžio ir prigimties.

Taigi, įvertinus visumą minėtų aplinkybių, teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl bylos teismingumo administraciniam teismui. Todėl, remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą (ABTĮ 21 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, 82 straipsnio 9 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją spręsti bylos pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei bankrutavusi akcinė bendrovė „Aušra“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus rūšinio teismingumo klausimą.

Nutartis neskundžiama.             

Teisėjai               Laimutis Alechnavičius

              Artūras Drigotas

              Dalia Višinskienė