Administracinė byla Nr. A-820-442/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06117-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija 9.3.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „Nidera B. V.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Nidera B. V.“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas „Nidera B. V.“ (buvusi Nidera Handelscompagnie B. V.) (toliau – ir Bendrovė) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2013 m. spalio 2 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Valstybinė mokesčių inspekcija) sprendimą Nr. 69-131; 2) pakeisti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, nurodant pareiškėjai grąžinti 3 864 706,66 Lt palūkanų sumą (skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad mokėtina suma sudaro 3 649 804,39 Lt, o skaičiavimų patikslinime, kad mokėtina suma sudaro 3 649 804,27 Lt; 3) priteisti iš VMI patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Akcentavo, jog pareiškėjas, 2008 m. vasario-gegužės mėnesiais Lietuvoje įsigijęs ir pardavęs už ES ribų, kviečių už 76 983 585 Lt. įgijo teisę į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą. Nors pareiškėjas, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatomis neturėjo pareigos registruotis PVM mokėtoju dėl eksportinių tiekimų, mokesčių administratorius vėliau apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. 2008 m. liepos 14 d. pareiškėjas pateikė prašymą Vilniaus valstybinei mokesčių inspekcijai įregistruoti jį PVM mokėtoju, 2008 m. rugpjūčio 12 d. buvo įregistruotas ir pirmoje po įsiregistravimo PVM deklaracijoje deklaravo grąžintiną 11 743 259 Lt PVM sumą už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą, 2009 m. sausio 16 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. (21.26)-06-77-4, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas teisės į PVM atskaitą neįgijo, pareiškėjas pateikė rašytinius prieštaravimus, tačiau minėto patikrinimo akto išvados buvo patvirtintos Vilniaus AVMI 2009 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-129. 2009 m. balandžio 14 d. pareiškėjas pateikė VMI skundą dėl šio sprendimo, kurį atsakovas 2009 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 69-168 atmetė. Šis sprendimas buvo apskųstas Mokestinių ginčų komisijai prie Vyriausybės (toliau – ir MGK), kuri 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuris išaiškintų, ar apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą apribojimas, remiantis tuo faktu, kad asmuo, atitinkantis visus pagrindinius teisės į PVM atskaitą reikalavimus, neįsiregistravo PVM mokėtoju, neprieštarauja Direktyvos 2006/112/EB nuostatoms. 2010 m. spalio 21 d. ESTT priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad pagrindinius teisės į PVM atskaitą reikalavimus atitinkančiam apmokestinamajam asmeniui, kuris per protingą terminą įsiregistruoja PVM mokėtoju, negali būti apribota teisė į PVM atskaitą. Remdamasi šiuo sprendimu MGK 2010 m. lapkričio 24 d. priėmė galutinį sprendimą Nr. S-316 (7-255/2009), kuriuo VMI 2009 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 69-168 panaikino. Atsakovas, vykdydamas MGK 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą, 2010 m. gruodžio 22 d. grąžino pareiškėjui PVM permoką 11 743 259 Lt. Viso mokestinio ginčo eigoje pareiškėjui buvo apribota teisė į nurodytą sumą.
Pareiškėjas 2011 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Vilniaus AVMĮ su prašymu sumokėti palūkanas dėl neteisėto atsisakymo grąžinti PVM permoką, Vilniaus AVMĮ 2011 m. birželio 15 d. raštu Nr. (17.2)-46-24118 informavo, kad sutinka sumokėti palūkanas tik už laikotarpį nuo ESTT sprendimo priėmimo iki dienos, kai pareiškėjui buvo grąžinta permokos suma t. y. 214 902,27 Lt. Pareiškėjas 2011 m. liepos 19 d. pateikė reikalavimą dėl palūkanų sumokėjimo, į kurį atsakymo negavo. Po pakartotinio 2012 m. sausio 24 d. reikalavimo jam buvo pateikta 2011 m. rugpjūčio 30 d. rašto Nr. (18.1)-46-33435 kopija, kurioje nurodyta, jog Vilniaus AVMI savo pozicijos nepakeitė. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VMĮ, kuri 2013 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, nurodydama, kad iki ESTT sprendimo priėmimo mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo PVMĮ 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios draudė apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti teise į PVM atskaitą už prekes, kurios buvo įsigytos ir realizuotos vykdant PVM apmokestinamąją veiklą iki įsiregistruojant PVM mokėtoju, traktuoti kitaip, todėl pareigos grąžinti PVM mokesčio permoką pradžia sietina su ESTT sprendimu.
Pareiškėjas su minėtais VMI argumentais nesutiko ir nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 17 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad VMI vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu (MAĮ), kitais įstatymais, įstatymų lydimaisiais teisės aktais bei savo nuostatais. Remiantis Konstitucijos 7 straipsniu, Konstitucija yra aukščiausios galios nacionalinis teisės aktas, kurį turi atitikti visi kiti nacionalinės teisės aktai, priešingu atveju jie yra negaliojantys. Konstitucijos sudėtine dalimi yra Konstitucinis aktas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje (toliau – ir ES), kurio 2 straipsni nustato, jog ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš įstatymus ir kitus nacionalinius teisės aktus. Pagal MAĮ 32 straipsnio 1 dalies 3 punktą, mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų. Tokia įstatymu nustatyta prievolė aiškintina, kaip nustatanti pareigą mokesčių administratoriui, atliekant jam pavestas funkcijas tiksliai laikytis ne tik įstatymų ir kitų teisės aktų, tarptautinių sutarčių, bet ir ES teisės aktų nuostatų, kurios yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. MAĮ apibendrinto komentaro 3 straipsnio 5 dalyje pasakyta, jog sprendžiant klausimą dėl mokesčių teisės aktų neaiškumų ar prieštaravimų aiškinimo mokesčių mokėtojų naudai, mokesčių administratorius taip pat turi atsižvelgti į ESTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, formuojančius vieningą teismų praktiką mokesčių teisės srityje bei kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo priėmimui. Mokesčių administratoriaus prievolę atsižvelgti ir į atitinkamų direktyvų nuostatas patvirtina ir ESTT praktika (žr. pvz. ESTT sprendimus bylose C-26/62 Van Gend & Loos, C-6/64 Costa v. ENEL, C-8/81 Ursula Becker, C-14/83 Von Colson and Kamann v. Land Nordhein-Westfalen). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat įtvirtina pareigą aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgiant į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslą (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011). Remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsniu, bei ESTT sprendimu byloje Nr. C-294/99, teismai turi taikyti normą/taisyklę taip, kaip aiškina ESTT, netgi teisiniams santykiams, kurie susiklostė iki ESTT sprendimo priėmimo dienos.
Pažymėjo, jog mokestinio ginčo tarp Bendrovės ir mokesčių administratoriaus metu, pareiškėjas ne kartą nurodė galimybę ir teisinį pagrindą Direktyvos nuostatas taikyti tiesiogiai dėl nacionalinės ir ES teisės nuostatų kolizijos. Dar iki mokesčių administratoriui priimant 2009 m. kovo 19 d. sprendimą ESTT formuojamoje praktikoje buvo aiškiai nurodęs, kad: 1) teisę į PVM atskaitą valstybės narės gali riboti tik Direktyvoje aiškiai numatytais atvejais (pvz., ESTT sprendimai bylose Nr. C-50/87 Komisija prieš Prancūziją, Nr. C?97/90 Lennartz); 2) atvirkštinio apmokestinimo srityje pagrindiniu PVM neutralumo principu reikalaujama, kad būtų suteikta teisė į pirkimo PVM atskaitą, jeigu esminiai reikalavimai yra įvykdyti, net jei apmokestinamieji asmenys neįvykdė kai kurių formalių reikalavimų (pvz., ESTT sprendimai Nr. C?95/07 ir C?96/07 Ecotrade); 3) kai mokesčių administratorius turi reikiamą informaciją nustatyti, kad apmokestinamasis asmuo, kaip aptariamų prekių ar paslaugų gavėjas, turėjo sumokėti PVM, draudžiama, kiek tai susiję su šio asmens teise atskaityti šį mokestį, nustatyti papildomų sąlygų, galinčių naudojimąsi šia teise padaryti neįmanomą (pvz., ESTT sprendimai Nr. C?95/07 ir C?96/07 Ecotrade).
Atkreipė dėmesį, kad priešingai nei pareiškėjo atveju, mokesčių administratorius, atlikdamas kitų mokesčių mokėtojų mokestinius patikrinimus ir dalyvaudamas mokestiniuose ginčuose su jais bei pagrįsdamas atitinkamų mokesčio sumų priskaičiavimą ir atitinkamą PVMĮ ir kitų mokesčių įstatymų nuostatų aiškinimą, atsižvelgia į direktyvų nuostatas ir jas taiko. Todėl tokie mokesčių administratoriaus veiksmai, kai nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą buvo nepagrįstai nesivadovaujama Direktyvos nuostatomis, o Bendrovei mokėtinų palūkanų apskaičiavimo termino pradžia yra siejama su ESTT sprendimo priėmimo data, pažeidžia MAĮ 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintus mokesčių mokėtojų lygybės bei apmokestinimo aiškumo principus.
Nurodė, kad MAĮ 87 straipsnio 9 dalyje, kuri taikoma ir PVM permokos grąžinimui, nustatyta, kad mokesčių administratorius per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Nei MAĮ 87 straipsnyje, nei kitose MAĮ nuostatose, nėra numatyta jokių išimčių, suteikiančių teisę mokesčių administratoriui palūkanas nuo ne laiku grąžintos mokesčio permokos mokėti nuo Lietuvos Respublikos ar ESTT teismo sprendimo priėmimo dienos. Todėl, pagal MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punktą, kai atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas, mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčio permoką ne vėliau nei per 20 dienų po sprendimo priėmimo. To laiku nepadaręs mokesčių administratorius privalo mokėti palūkanas mokesčių mokėtojui. Tokią poziciją patvirtina ir formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A575-654/2011).
Pareiškėjo teigimu, palūkanų skaičiavimo pradžia siejama ne tik su sprendimo dėl patikrinimo akto, kuris buvo panaikintas, ar pažymos surašymu. Palūkanos už ne laiku grąžintą PVM permoką taip pat turi būti skaičiuojamos viso mokestinio patikrinimo laikotarpio metu. Atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. kovo 19 sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas 2009 m. sausio 16 d. aktas buvo panaikintas kaip neteisėtas, laikytina, kad Vilniaus AVMI netenkindama 2008 m. rugsėjo 29 d. prašymo neteisėtai ir nepagrįstai laiku negrąžino pareiškėjui PVM permokos. Tokiu būdu, vadovaujantis MAĮ 87 str. nuostatomis Bendrovės naudai turi būti skaičiuojamos palūkanos už laiku negrąžintą PVM permoką. Pabrėžė, kad MAĮ 87 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad už pavėluotai grąžintą mokesčio permoką mokamų palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui. MAĮ 99 straipsnis nustato, kad delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priklausančios ir Vilniaus AVMI mokėtinos palūkanos turi būti apskaičiuotos laikotarpiui nuo mokestinio patikrinimo pradžios, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 21 d. iki mokestinės (PVM) permokos grąžinimo datos, t.y. iki 2010 m. gruodžio 22 d. remiantis palūkanų dydžio apskaičiavimu pagal MAĮ 99 straipsnio nuostatas. Bendra Bendrovei palūkanų už laiku negrąžintą PVM permoką suma sudaro 3 864 706,66 Lt.
Atsakovas VMI atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą prašė jį atmesti.
Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog dalies palūkanų priteisimas siejamas su PVM permoka. Pabrėžė, jog mokesčio permokos grąžinimo tvarka priklauso nuo tam tikrų faktinių aplinkybių, kurios iš esmės ir sąlygoja atitinkamos taisyklės pritaikymą. Pavyzdžiui, jei dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, įteikimo mokesčių mokėtojui dienos (MAĮ 87 str. 7 d. 2 p.). Tačiau bendra taisyklė yra ta, jog visų pirma paprastai turi būti paduotas mokesčių mokėtojo rašytinis prašymas dėl mokesčio permokos grąžinimo, o jos grąžinimas numatytas per 30 dienų, jei nėra kitų įstatymų leidėjo numatytų išimčių (MAĮ 87 str. 5 d., 87 str. 7 d. 1 p.).
Atkreipė dėmesį, kad 2009 m. sausio 16 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. (21.26)-06-77-4, iš kurio matyti, kad buvo atliktas Bendrovės veiklos patikrinimas, tikrintas PVM, vadinasi, mokestinis patikrinimas buvo susijęs ir su PVM permokos grąžinimu, o tokiu atveju taikytina norma įtvirtinta MAĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punkte – tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo (priimtas 2009 m. kovo 19 d. Nr. (21.26)-256-129), pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos (jei pažeidimų nenustatyta – pažymos apie tai), įteikimo mokesčių mokėtojui dienos. Pareiškėjas nesutiko su tokia pozicija, todėl pateikė skundą VMI, MGK, kuri 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. S-316(7-255/2009) panaikino centrinio mokesčių administratoriaus ir inspekcijos sprendimus. Minėtas MGK sprendimas buvo priimtas tik po ESTT 2010 m. spalio 21 d. sprendimo ir nuostata, kad apmokestinamasis asmuo turi teisę pasinaudoti teise į PVM atskaitą tais atvejais, kai jis prekes, įsigytas iki įsiregistravimo PVM mokėtoju tais atvejais, kai yra įvykdomos dvi sąlygos: pirma – panaudoja PVM apmokestinamoje veikoje ir antra – per protingą terminą įsiregistruoja PVM mokėtoju, atsirado tik po šio ESTT sprendimo, o iki tol mokesčių administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo PVMĮ 63 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios draudė apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti teise į PVM atskaitą už prekes, kurios buvo įsigytos ir realizuotos vykdant PVM apmokestinamąją veiklą iki įsiregistruojant PVM mokėtoju, traktuoti kitaip. Todėl mokesčių administratoriaus pareigos pradžia grąžinti PVM mokesčio permoką, atsižvelgiant į terminų skaičiavimo taisykles, sietina su 2010 m. spalio 21 d., PVM permoka Bendrovei grąžinta 2011 m. gruodžio 22 d., todėl palūkanos už ne laiku grąžintą PVM permoką yra nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2011 m. gruodžio 22d d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI pateikė teismui atsiliepimus, kuriais palaikė VMI atsiliepimus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi MAĮ 99 straipsniu, 87 straipsnio 9 dalimi, PVMĮ 91 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 7 dalimi. Teismas nurodė, kad MAĮ 87 straipsnio 7 dalis nustato, jog jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką tokia tvarka: 1) mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Tais atvejais, kai mokesčių administratorius paprašo mokesčių mokėtoją pateikti papildomus dokumentus, 30 dienų terminas skaičiuojamas nuo kitos dienos po pareikalautų dokumentų gavimo dienos. Gyventojų pajamų mokesčio permoka, priklausanti grąžinti mokesčių mokėtojui pagal jo metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, grąžinama mokesčių mokėtojo prašymu ne vėliau kaip iki atitinkamų metų liepos 31 dienos, o jei prašymas pateikiamas pasibaigus atitinkamos metinės deklaracijos pateikimo terminui, – ne vėliau kaip per 90 dienų po prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Šiame punkte nustatyti terminai netaikomi, jei yra šios dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės; 2) tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos (jei pažeidimų nenustatyta, – pažymos apie tai), įteikimo mokesčių mokėtojui dienos. Įvertinęs šį teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, sutiko su atsakovo argumentu, kad mokesčių administratoriaus pareigos pareiškėjui grąžinti PVM permoką, pradžia turi būti siejama su 2010 m. spalio 21 d., t. y. su ESTT prejudicinio sprendimo priėmimo data. Vertintina, kad nuo šios datos atsirado teisinis aiškumas, kaip spręsti ginčą, todėl iki jos nei Vilniaus AVMI, nei VMI neturėjo galimybės tinkamai išspręsti ginčo net ir besivadovaudamos ESTT praktika. Taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-654/2011.
III.
Pareiškėjas „Nidera B. V.“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti 2013 m. spalio 2 d. VMI sprendimą Nr. 69-131 ir pakeisti Vilniaus AVMI 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 258856, nurodant Bendrovei grąžinti 3 864 706,66 Lt palūkanų sumą.
Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi ES teisės viršenybės principu, kurio pagrindiniai aspektai, remiantis ESTT praktika yra: 1) valstybės narės yra pripažinusios, jog jų nacionaliniai subjektai gali remtis ES teise nacionaliniuose teismuose (ESTT sprendimai bylose C-26/62 Van Gend & Loos ir C-6/64 Costa v. ENEL); 2) valstybė narė, kuri per nustatytą terminą nepriėmė direktyvoje nustatytų įgyvendinimo priemonių ar netiksliai perkėlė direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, negali asmenų atžvilgiu remtis tuo, kad neįvykdė direktyvoje nustatytų įsipareigojimų (ESTT sprendimas byloje C-8/81 Ursula Becker); 3) valstybių narių institucijos taikydamos nacionalinę teisę visais atvejais ją turi aiškinti atsižvelgdamos į direktyvų ar kitų ES teisės aktų reikalavimus, ši pareiga kyla iš SESV 4 straipsnio (ESTT sprendimas byloje C-14/83 Von Colson and Kamann V. Land Nordhein-Westfalen); 4) pareiga nacionalinę teisę taikyti ir aiškinti atsižvelgiant į direktyvos nuostatas bei tikslus kyla tiek nacionalinėms valstybės institucijoms, tiek teismams (SESV 4 straipsnio 3 dalis; ESTT sprendimas byloje C-268/06 Impact); 5) netaikomos nacionalinės teisės normos, prieštaraujančios ES teisei, nesvarbu, ar jos būtų priimtos prieš ar po taikytinos ES teisės normos priėmimo (ESTT sprendimai bylose C-213/89 Factortame ir C-429/09 Fus v. Stadt Halle). Valstybės institucijų pareigos aiškinti teisę taip, kad ji atitiktų direktyvos nuostatas neapriboja ir tai, jog ESTT sprendimas dėl konkrečios nacionalinės teisės akto nuostatų atitikimo ES teisei yra priimtas vėliau, nei privatus subjektas pareikalavo tiesiogiai taikyti direktyvos nuostatas (pvz., kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymu grąžinti mokesčio permoką). Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatose (MAĮ 17 straipsnio 3 dalyje, 32 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 3 straipsnio 5 dalyje), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartis byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. A63-2604/2011 ir kt.).
Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime tik pasisakė dėl mokesčių administratoriaus pareigos pareiškėjui grąžinti PVM permoką pradžios ir visiškai atskirai nepasisakė dėl palūkanų skaičiavimo termino pradžios, taip pat nepasisakė ir nevertino Pareiškėjo argumentų dėl mokesčių administratoriaus prievolės mokėti palūkanas ir palūkanų skaičiavimo termino, todėl neišsprendė tarp šalių esančio ginčo ir tai sudaro pagrindą panaikinti sprendimą.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje nesivadovautina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A575-654/2011, kadangi joje nebuvo neaiškumo dėl atitinkamų įstatymo nuostatų taikymo, kadangi valstybės narės turi pareigą tinkamai taikyti direktyvos nuostatas ir iki ESTT prejudicinio sprendimo priėmimo. Pabrėžia, kad ESTT sprendimu atskleidžiamas ir patikslinamas konkretaus teisės akto turinys, kuris turėjo būti taip suprantamas ir aiškinamas nuo pat jo įsigaliojimo dienos, todėl teismo sprendimo argumentas dėl teisinio reguliavimo neaiškumo kaip pagrindo leidžiančio nustatyti vėlesnę pareigos mokėti palūkanas datą yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, prejudiciniu sprendimu ESTT aiškina ES teisės nuostatas ir sprendžia jų galiojimo klausimą, tačiau nesprendžia pagrindinės bylos bei nenustatinėja jos faktinių aplinkybių, todėl skundžiamu teismo sprendimu pripažinus atsakovo argumentus, jog jam prievolė mokėti palūkanas kyla išimtinai nuo prejudicinio sprendimo priėmimo iš esmės praplečia ESTT prejudicinio sprendimo galią.
Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja bendriesiems prievolių teisės principams, kurie nustato prievolės atsiradimo momentą. Civilinio Kodekso 6.2 straipsnyje numatyta, jog prievolių atsiradimo pagrindai yra sandoriai arba kiti juridiniai faktai, kurie sukuria prievolinius santykius. Šiuo konkrečius atveju prievolinių santykių atsiradimo pagrindas yra ne ESTT prejudicinis sprendimas, o sprendimas grąžinti PVM permoką (MAĮ 87 str. 7 d. 2 p.). Pareiga mokėti palūkanas yra šalutinė prievolė, kuri atsiranda neįvykdžius pagrindinės prievolės – negrąžinus PVM permokos laiku, taigi, jeigu pagrindinė prievolė grąžinti PVM permoką atsirado ne nuo ESTT sprendimo dienos, tai nepagrįstas teismo argumentais, jog palūkanų mokėjimas turi būti siejamas su ESTT sprendimu, nes palūkanų mokėjimui yra skirtos atskiros imperatyvios taisyklės, kurias pirmosios instancijos, pritardamas atsakovo argumentams ir siedamas palūkanų mokėjimą išimtinai su ESTT sprendimu bei atmesdamas skundą, pažeidė.
Nurodo, kad priimdamas 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą teismas pažeidė teismų pareigą ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei motyvuoti savo priimamus sprendimus (ABTĮ 81 str., 86 str., 87 str. 4 d.), nemotyvuotas teismo sprendimas yra savarankiškas sprendimo negaliojimo pagrindas (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Bendro pobūdžio teismo teiginiai, faktinių aplinkybių atkartojimas, bei nemotyvuotas sutikimas su vieninteliu atsakovo argumentu negali būti vertinami kaip tinkamas sprendimo motyvavimas.
Apeliaciniame skunde taip pat kartoja argumentus ir aplinkybes, išdėstytas skunde ir patikslintame skunde.
Atsakovas VMI nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo argumentus, iš esmės tapačius išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Nurodo, jog sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjui mokėtinų palūkanų už tai, kad per įstatyme nustatytą terminą nebuvo grąžinta Pridėtinės vertės mokesčio permoka.
Mokesčių administratorius neginčija fakto, kad pareiškėjo naudai turi būti skaičiuojamos palūkanos už tai, kad per įstatyme nustatytą terminą jam nebuvo grąžinta PVM permoka, tačiau nesutinka su pareiškėjo apskaičiuotu delspinigių dydžiu.
Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 1 ir 2 d.). Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, nevertino jų ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų kontekste. Motyvuodamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad sutinka su atsakovo argumentu, jog mokesčių administratoriaus pareigos grąžinti PVM permoką pradžia turi būti siejama su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. C-385/09 priėmimo data.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje turi būti tiriami ir vertinami įrodymai, nustatomos visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, todėl byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo „Nidera B. V.“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Dainius Raižys