Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [1A-45-2013].doc
Bylos nr.: 1A-45/2013
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXXI skyrius)
Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 199-2 str.)
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Specialioji dalis
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXXI skyrius)
Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 1992 str.)

                                                                                                        Baudžiamoji byla Nr. 1A-45/2013

                                                                                                        Proceso Nr. 1-05-1-06122-2010-1

                                       Procesinio sprendimo kategorija

 1.2.17.3

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 2013 m. gegužės 31 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Rasai Miltinytei,

nuteistiesiems M. K. (M. K.), S. B. (S. B.),

gynėjams Antonui Kviatkovskiui (Anton Kviatkovski), Zbignevui Jankovskiui (Zbignev Jankovski)

vertėjoms Žanai Tadorovskajai, Alvyrai Klipčiuvienei,

specialistui Tomui Turauskiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir S. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo

M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 300 MGL dydžio (39000 Lt) bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 3 d. laikas ir galutinė bausmė paskirta 296 MGL dydžio (38480 Lt) bauda, ją sumokėti nustatant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. B. pripažintas kaltu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 300 MGL dydžio (39000 Lt) bauda, nustatant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

M. K. ir S. B. nuteisti už tai, kad, pažeisdami nustatytą tvarką - Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 p. reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais - banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, ir 2010 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 4-443 patvirtintų „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ pakeitimo 3 p. reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybės nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 20 pakelių cigarečių, 2010 m. liepos 1 d., nuo 1 val. iki 2 val., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 3990 pakelių cigarečių „Fest“ ir 10950 pakelių cigarečių „Fest7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 106572,40 Lt, o būtent:

M. K. su S. B. neteisėtai laikė šias akcizais apmokestinamas prekes nenustatytoje vietoje Šalčininkų r., kada 2010 m. liepos 1 d., apie 1 val. 30 min., abu kartu sukrovė jas į lengvąjį automobilį „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), toliau, siekdami išvengti sulaikymo, nuo šio automobilio nuėmė tikruosius valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir uždėjo ant kartono nupieštus valst. Nr. UVO 924, atjungė galines šviesas ir gabeno jas šiuo automobiliu, S. B. vairuojant, o M. K. lydint lengvuoju automobiliu „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo tiksliai nenustatytos vietos Šalčininkų r., keliu „Dieveniškės – Šalčininkai“, Širvių k. ribose, Šalčininkų r., iki nenustatytos vietos, tačiau, apie 2 val. VSAT prie LR VRM pareigūnams Širvių kontrolės poste panaudojus priverstinio stabdymo juostą, S. B. nesustojo ir, dar nuvažiavęs apie 700 m, paliko automobilį su cigaretėmis bei pasislėpė, o M. K., privažiavęs prie palikto automobilio su cigaretėmis, pristabdė ir po to nuvažiavo link Šalčininkų m.  

Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nes byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę.

Nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas ir surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus. Jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties ir jo kaltės pagrįstos neteisingai įvertintais įrodymais ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas neištyrė išnagrinėtų įrodymų visumos, neįvertino jų tarpusavio ryšio, kad galima būtų padaryti abejonių nekeliančią išvadą dėl jo kaltės. Apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė ir neteisėtu būdu gautais duomenimis, iškraipė tyrimo veiksmų atlikimo tvarką, eigą bei turinį. Teismo nepašalintos abejonės turėjo būti vertinamos jo naudai.

Padaręs išvadą, kad jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje, numatytoje BK 1992 straipsnio 1 dalyje, teismas šią veiką netinkamai kvalifikavo. Nuosprendyje nurodyta, kad jis veikė bendrininkų grupe, tačiau nenurodyti baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies straipsniai, numatantys bendrininkavimo formas ir rūšis (BK 24, 25 straipsniai). Pagal nuosprendžio surašymo taisykles nuosprendyje turi būti išdėstyti ne tik nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai dėl BK specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ar punkto taikymo, bet ir konkrečios nuorodos į bendrininkavimo formą bei bendrininkų rūšis. Teismo išvada, kad jis nusikaltimą padarė bendrininkų grupe su S. B., neatitinka byloje surinktų faktinių duomenų.

Nei liudytojų parodymai, nei specialisto išvados nepatvirtina, jog jis dalyvavo pakraunant cigaretes, nes ant cigarečių blokų ar dėžių nerasti jo rankų pėdsakai. Byloje taip pat nėra duomenų, jog jis pažinojo S. B. ir veikė su juo bendrininkų grupe, t. y. kur ir kada jie buvo susitarę gabenti cigaretes, kaip pasiskirstė vaidmenimis, kaip jis keitė automobilio valstybinius numerius, atjungė šių numerių apšvietimo žibintus ir pan. Taip pat nėra nustatyta kokiu būdu cigaretės atsirado Šalčininkų r. teritorijoje, kur jos buvo saugomos, kur ir kam turėjo būti nugabentos.

Skundžiamame nuosprendyje nurodytos įvykio aplinkybės nepatvirtina, jog jis padėjo gabenti cigaretes, jas krovė ir lydėjo cigaretes gabenusį vairuotoją. Tai, kad nei vienas iš VSAT pareigūnų nematė per Širvių kontrolės punktą link Šalčininkų kokiu nors automobiliu grįžtančio S. B., taip pat neįrodo jo (M. K.) kaltės.

 Aplinkybė, kad tuo automobiliu („Audi 100”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo S. B. vakare išvyko, po incidento dėl nestojusio automobilio, grįžo jis (M. K.), taip pat neįrodo, jog būtent jis gabeno ir lydėjo nelegalų cigarečių krovinį. Be to, kaip buvęs VSAT ir policijos pareigūnas iš savo patirties gali pasakyti, kad paprastai krovinys lydimas važiuojant prieš krovinį, o ne po keliasdešimties minučių, kai automobilis su kroviniu pravažiuoja pavojingą kelio ruožą. Lydėjimo tikslas yra išžvalgyti kelią ir įspėti apie galimą pavojų, o ne važiuoti iš paskos ir būti tik įvykių stebėtoju.

Skunde ginčijamos ir specialisto išvados dėl apelianto rankų pėdsakų suradimo ant suklastotų valstybinių numerių UVO 924. Nurodoma, kad įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuota, ar tuo metu tyrėjas naudojo pirštines, koks pareigūnas ir kokiu būdu nuo automobilio nuėmė kartoninius numerius bei kaip pastarieji buvo supakuoti. Šių numerių apžiūros protokole nėra nurodyta, ar apžiūros metu tyrėjas naudojo pirštines, ar buvo užrašyti ant supakavimo maišų aiškinamieji užrašai bei ar šie maišai buvo supakuoti ir (ar) užantspauduoti. Daktiloskopinis tyrimas buvo paskirtas tik po šio (daiktų apžiūros) procesinio veiksmo.

Plačiai aptardamas 2010 m. liepos 30 d. specialisto išvadą Nr. 140-(5500)-ISl-5589, nuteistasis M. K. teigia, kad ir joje nenurodyta kaip buvo supakuoti tyrimui pateikti objektai. Be to, jo nuomone, minėtoje išvadoje, 2010 m. liepos 30 d. specialisto T. Turauskio rašte Nr. 140-S2-1100 ir 2010 m. rugpjūčio 4 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(5659)-ISl-5673 yra nurodyti prieštaringi duomenys. Teismas nepašalino minėtuose dokumentuose ir liudytojų L. G. bei R. B. parodymuose esančių prieštaravimų ir neįvertino padarytų BPK 92, 179, 205 ir 207 straipsnių pažeidimų. Byloje nepaneigtos teisme jo nurodytos aplinkybės apie tai, kaip jo pirštų pėdsakai atsirado ant minėtų numerių. Teismo įrodymais pripažintų duomenų patikimumas yra abejotinas, nes buvo pažeista jų gavimo tvarka. Nebuvo tinkamai įvertintas specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas, taip pat specialisto pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas, taikytų metodų mokslinis pagrįstumas bei tai, ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir pan.

Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nes jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra surinkta. Nurodo, kad teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus bei nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėje byloje Nr. 2K-392/2008.

Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų L. G. ir R. B. parodymais, nes šie liudytojai dėl savo tarnybos specifikos, galėjo duoti šališkus parodymus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (VSAT Vilniaus rinktinės tarnybinės patalpos apžiūros (BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ar parodymų patikrinimo vietoje (BPK 196 straipsnis) protokolų), pagrindžiančių minėtų liudytojų parodymus. Todėl kilus abejonėms dėl patikimumo tokių parodymų, kurie nepatikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, negalima jais vadovautis priimant nuosprendį.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes ir nurodė, kokiu būdu jo rankų pirštų pėdsakai atsirado ant cigarečių blokų. Jo parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra. Nuteistojo M. K. jis nepažįsta.

Teismas neteisingai įvertino liudytojų D. B., R. V. bei A. G. parodymus, nes liudytojai, tiesiogiai dalyvavę nuosprendyje nurodyto automobilio priverstiniame sustabdyme, neatpažino jo kaip asmens, vairavusio šią transporto priemonę. Atmesdamas jo parodymus tik dėl to, kad jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.

Iš bylos duomenų matyti, kad Širvių pasienio posto teritorija yra nuolat filmuojama. Todėl siekiant teisingai išspręsti bylą, paneigti galimai melagingus minėtų liudytojų parodymus, teismas turėjo savo iniciatyva išreikalauti įvykio dienos vaizdo įrašą bei pateikti jį susipažinti proceso dalyviams. To nepadaręs teismas pažeidė įstatymo (skunde nurodoma BPK 320 straipsnio 3 dalies) reikalavimus.

Taip pat teismas (skunde nurodoma, kad tai apeliacinės instancijos teismas) neteisingai išsprendė atsakomybę sunkinančios aplinkybės klausimą. Be to, jis nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios padarymo aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių. Tokiu būdu buvo pažeisti BPK 254 straipsnio 3 dalies, 255 ir 256 straipsnių reikalavimai.

Nepagrįstai atmetęs posėdžio metu pateiktus gynybos prašymus, teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalies bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuosprendyje neišdėstęs motyvuotų ir išsamių išvadų, teismas padarė BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji  ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino atskirus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamą veiką baudžiamąjį įstatymą teismas taip pat pritaikė tinkamai.

Iš paduotų apeliacinių skundų matosi, kad abu nuteistieji neigia dalyvavę nusikalstamos veikos padaryme ir prašo juos išteisinti. Abu apeliantai akcentuoja tai, kad vertindamas įrodymus teismas padarė BPK pažeidimų, nes nuosprendį grindė prielaidomis, neįvertino įrodymų visumos ir todėl padarė neteisingas išvadas. Visi šie argumentai yra nepagrįsti ir jie teismo išvadų dėl įrodymų vertinimo nepaneigia.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad ji atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Šioje nuosprendžio dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat ir pačių nuteistųjų parodymus bei jų versijas. Priešingai nei teigiama skunduose, teismas savo išvadas dėl M. K. ir S. B. kaltės padarė būtent įvertinęs įrodymų visumą. Kad M. K. ir S. B. padarė skundžiamu nuosprendžiu pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką, patvirtina liudytojų parodymai, įvykio vietos bei objektų apžiūrų protokolai, specialistų išvados ir kiti bylos duomenys. Priešingai nei nurodo apeliantai, visi šie duomenys gauti teisėtu būdu, jie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir pagrįstai pripažinti įrodymais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomai apklaustų liudytojo L. G. bei specialisto T. Turauskio parodymai tik patvirtino nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų pagrįstumą.

Liudytojo D. B., iš dalies ir M. J. parodymais nustatyta, kad 2010 m. birželio 30 d. naktį per Lietuvos ir Baltarusijos pasienio ruože esantį Širvių punktą nuo Šalčininkų link Dieveniškių pravažiavo automobilis „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo nuteistasis M. K.. Po kelių minučių ta pačia kryptimi pro tą patį pasienio punktą automobiliu „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pravažiavo S. B..

Liudytojų A. G., R. V., kurie tarnybą Širvių pasienio punkte atliko jau po vidurnakčio, parodymais nustatyta, jog 2010 m. liepos 1 d., apie 2 val., nuo Baltarusijos pusės atvykstantis tamsios spalvos automobilis „Audi“ (kaip vėliau nustatyta, tai tas pats, kurį vykdamas link Dieveniškių vairavo M. K.) stabdomas nestojo. Tik panaudojus priverstinio stabdymo juostą, vadinamą „ežiu“, automobilis sustojo už kelių šimtų metrų. Tačiau į tą vietą nuvykę pareigūnai vairuotojo jau nerado, o ant kelio paliktas automobilis rastas prikrautas cigarečių dėžių. Apžiūros protokolas patvirtina, kad ant to automobilio uždėti netikri (ant kartono nupiešti) valstybiniai numeriai UVO 924, o automobilio viduje po galine sėdyne surasti ir tikrieji šio automobilio valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini).

Po to, kai pro nurodytą pasienio punktą nestabdomas dideliu greičiu pravažiavo minėtas tamsios spalvos Audi automobilis, po keliolikos minučių nuo Baltarusijos pusės atvažiavo M. K., jau vairuodamas automobilį, kuriuo link Baltarusijos pusės prieš kelias valandas vyko S. B.. M. K. klausė pareigūno A. G., kas atsitiko. Šiam buvo paaiškinta, kad pralėkė mašina, o pasieniečiai bandė ją sustabdyti. Sunerimęs M. K. patikrinus jo automobilį ir dokumentus, nuvažiavo, o pravažiuodamas pro cigaretėmis prikrautą ir šalia stovėjusį pasienio pareigūnų automobilius pristabdė, ir nuvažiavo.

Įvertinęs šias, o taip pat ir kitas liudytojų policijos pareigūnų nurodytas aplinkybes (tarp jų ir apie jų anksčiau fiksuotus duomenis, kurie sukėlė įtarimus, jog kaltinime nurodytu laiku gali būti gabenamos cigaretės), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pravažiavę Širvių pasienio punktą į Dieveniškių pusę M. K. su S. B. į automobilį „Audi 100 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukrovė cigaretes, nuėmė šio automobilio valstybinį numerį, jį paslėpė automobilyje ir uždėjo netikrus (nupieštus) numerius bei apsikeitė automobiliais. M. K. prieš tai vairuotu automobiliu atgal jau su cigaretėmis važiavo ir Širvių pasienio poste pareigūnų stabdomas nestojo S. B., o vėliau po keliolikos minučių automobiliu Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – M. K..

Nors abu nuteistieji su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir iš viso neigia bet kokį faktą, susijusį su jų veiksmais neteisėtai disponuojant akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis), šias teismo išvadas patvirtina objektyvūs įrodymai, t. y. abiejų nuteistųjų palikti pirštų pėdsakai.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2010-07-27 specialisto išvadoje Nr. 140-(5329)-IS1-5438 (2 t., 2-4 b. l.) nurodyta, kad penki rankų pirštų pėdsakai (žr. nuotraukas Nr. 1-4), nukopijuoti ant tyrimui pateiktų daktiloskopinių plokštelių, įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrint cigarečių blokus, surastus transporto priemonėje „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra tinkami asmeniui identifikuoti. Rankos piršto pėdsakas (žr. nuotrauką Nr. 3) yra paliktas S. B. kairės rankos didžiuoju pirštu.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2010-07-30 specialisto išvadoje Nr. 140-(5500)-IS1-5589 (2 t., 8-10 b. l.) nurodyta, kad keturi rankų pirštų pėdsakai, išryškinti ant pateikto tirti netikro valstybinio numerio be užrašo FRONT, rasto ir paimto 2010-07-01 automobilio AUDI AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu, tinkami asmeniui identifikuoti. Šio tyrimo metu identifikuoti tuos pėdsakus palikusius asmenis specialistas neturėjo galimybės dėl pačioje išvadoje nurodytų aplinkybių – nebuvo pateiktos daktiloskopinės kortelės su M. K. ir S. B. rankų atspaudais. Tačiau tyrimui pateikus vokus su M. K. ir S. B. daktiloskopinėmis kortelėmis, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistai davė kategorišką išvadą (2 t., 14-19 b. l.). Joje konstatuota, kad du rankos pirštų pėdsakai (2 ir 4 pav., 2010-07-30 specialisto išvadoje Nr. 140-(5500)-IS1-5589) yra palikti M. K. dešinės rankos nykščiu; rankos piršto pėdsakas (3 pav., 2010-07-30 specialisto išvadoje Nr. 140-(5500)-IS1-5589) yra paliktas M. K. kairės rankos nykščiu; rankos piršto pėdsakas (5 pav., 2010-07-30 specialisto išvadoje Nr. 140-(5500)-IS1-5589) yra paliktas M. K. dešinės rankos smiliumi.

Nuteistieji šiuos jų kaltės įrodymus ginčija ir nurodo savo versijas, kaip ant objektų galėjo būti palikti jų pirštų pėdsakai. Tačiau nuteistųjų keliamas versijas teismas nuosprendyje motyvuotai  atmetė.

S. B. teisme parodė, kad kambarys, kuriame buvo nuimami rankų pirštų atspaudai, buvo užverstas cigaretėmis, kurias jis pastūmė, nes pareigūnui nebuvo kur padėti atneštų priemonių atspaudams paimti. Tokie nuteistojo parodymai yra neįtikinami ir vertinami tik kaip gynybos priemonė siekiant išvengti atsakomybės. Taip jie vertinami dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, tokių aplinkybių S. B. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė. Teisme paklaustas, kodėl apie tokią piršto pėdsako atsiradimo galimybę jis neužsiminė anksčiau, nuteistasis atsakė, kad jo niekas to neklausė. Tačiau šie jo parodymai, kaip ir jo skundo argumentai apie nuoseklų šių aplinkybių aiškinimą ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka tikrovės. Iš bylos (1 t., 77-78 b. l.), matosi, kad S. B. buvo nurodęs, jog tai ne jo piršto pėdsakas. Taip pat teigė, kad nežino kaip tas pėdsakas atsirado ant cigarečių bloko. Neįtikėtina yra ir tai, kad atliekant tyrimo veiksmą pareigūnas būtų leidęs S. B. kabinete šeimininkauti ir liesti daiktus, o ypač reikšmingus tyrimui. Dar labiau neįtikėtina ir nelogiška, kad niekaip prie neteisėto cigarečių gabenimo neprisidėjęs S. B. (pagal nuteistojo parodymus) pats liestųsi prie cigarečių blokų, rizikuodamas taip palikti pirštų pėdsakus.

Galiausiai, tokią nuteistojo S. B. iškeltą versiją paneigė teisme apklausti liudytojai L. G. (tyrėjas) ir delnų bei pirštų atspaudus paėmęs ir daktiloskopines lenteles sudaręs pareigūnas R. B.. Jie tvirtino, kad nei apklausos metu L. G. kabinete, nei daktiloskopavimui skirtoje patalpoje nebuvo jokių cigarečių. S. B. prie jų prisiliesti negalėjo, nes laisvai negalėjo judėti, juo labiau, kad į paminėtas patalpas patekti galima tik su kortele. Liudytojas L. G. apeliacinės instancijos teisme dar parodė, kad cigarečių dėžės dažniausiai būna laikinai saugomos tose patalpose, kur nevyksta jokios apklausos. Cigaretės niekada nebūna išimtos, visą laiką yra supakuotos arba į dėžes, arba į maišus ir užantspauduotos. Kai kuriais atvejais dėžės su cigaretėmis gali būti laikomos ir koridoriuje. Tačiau asmuo, kuris yra sulaikytas, negali prisiliesti prie dėžių su cigaretėmis, kadangi nuolat yra prižiūrimas.

Tai reiškia, kad S. B. prie cigarečių blokų negalėjo prisiliesti ir kitoje patalpoje, pavyzdžiui koridoriuje.

Liudytojų L. G. ir R. B. parodymus nuteistasis S. B. vertina kaip šališkus ir nurodo, kad tų parodymų, nepatvirtina kiti bylos duomenys. Tačiau apelianto argumentai dėl liudytojų šališkumo yra deklaratyvūs. Abejoti minėtų policijos pareigūnų parodymais ar manyti, kad liudytojai yra šališki, teismui nebuvo jokio pagrindo, nes jie atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes. Todėl ir tikrinti jų parodymų patikimumo dar kokiais nors kitais proceso veiksmais, nebuvo jokio būtinumo. Be to, S. B. versiją apie jo piršto pėdsako atsiradimą, paneigia ne vien šių liudytojų parodymai, bet ir kitos jau aptartos aplinkybės.

Nuteistojo S. B. skundo argumentai apie tai, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir spėjimais, nepaisant formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-392/2008) taip pat yra nepagrįsti. Apelianto nurodytoje kasacinėje nutartyje formuojama teismų praktika šiuo atveju negali būti taikoma, nes toje ir nagrinėjamoje bylose aplinkybės yra visiškai skirtingos. Skirtingai nei nurodyta kasacinėje nutartyje minimoje baudžiamojoje byloje, nagrinėjamu atveju renkant įrodymus (konkrečiai aptinkant ir įtvirtinant pirštų pėdsakus) nebuvo padaryta jokių BPK pažeidimų. Be to, S. B. kaltę patvirtina ne vienintelis įrodymas (piršto pėdsako suradimas), o įrodymų visuma, sujungta logine grandine, kurioje vieni įrodymai papildo kitus.

Nuteistojo M. K. pateikta versija apie jo rankų pirštų pėdsakų atsiradimą ant netikro automobilio valstybinio numerio yra dar mažiau įtikinanti ir teismo taip pat pagrįstai buvo atmesta. Įvertinus liudytojos T. S. parodymus (2 t., 135 b. l.) apie jos sūnaus M. S. išvykimo į Angliją laiką bei tai, kad sūnus niekada neturėjo vairuotojo pažymėjimo, jau patys M. K. parodymai apie automobilių keitimąsi su M. S. yra neįtikinami. Juo labiau neįtikinamai atrodo jo aiškinimas apie tai, kad dar prieš savaitę laiko iki kaltinime nurodyto įvykio,                                   prieš važiuodamas į Baltarusiją, M. S. automobilio bagažinėje jis rado ant kartono nupieštus automobilio valstybinius numerius, įmetė juos į savo automobilį, o grįžęs juos padėjo atgal ir būtent tada ant tų numerių galėjo palikti savo pirštų pėdsakus. Teisiamojo posėdžio metu M. K. uždavus klausimą, kaip tuomet tie netikri numeriai, kuriuos jis buvo padėjęs į M. S. automobilį, atsirado ant jo automobilio, kuriame buvo surastos cigaretės, nuteistasis paaiškinti negalėjo. Pažymėtina, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių apie savo pirštų pėdsakų atsiradimą irgi nenurodė (1 t., 49 b. l.).

Nuteistojo M. K. skunde dėstomas abejones dėl specialisto išvados patikimumo kolegija taip pat atmeta. Jokių prieštaravimų tarp byloje esančių specialistų išvadų nėra. Specialisto išvada (2 t., 14-16 b. l.) apie rankų pirštų pėdsakų, surastų ant netikro automobilio valstybinio numerio, priklausomybę M. K., yra išsami ir motyvuota. Sutapimai tarp M. K. rankų pirštų atspaudų ir tyrimui pateiktų pirštų pėdsakų buvo nustatyti pagal papiliarinio rašto elementų rūšį, lokalizaciją ir tarpusavio išsidėstymą. Sutapimai yra esminiai ir tai specialistams leido padaryti kategorišką išvadą. Apie tai, kodėl ankstesnėje (2010 m. liepos 30 d.) specialisto išvadoje nebuvo identifikuotas pirštų pėdsakus palikęs asmuo, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Be to, dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas T. Turauskis davė išsamius paaiškinimus. Jis patvirtino savo išvadą (2 t., 14-16 b. l.) ir paaiškino, kad asmenį (M. K.) identifikavo tik atlikus papildomą tyrimą, t. y. tuomet, kai jam buvo pateiktos daktiloskopinės kortelės, kurios anksčiau buvo prie kito tyrimo. Specialistas taip pat paaiškino, kad jis viską fotografuoja, šviečia įpakavimus, objektus ir teismui pateikė netikrų automobilio numerių fotonuotrauką (2 t. 198 b. l.), iš kurios aiškiai matosi, jog objektas yra supakuotas į polietileną ir ant jo yra aiškinamasis užrašas. Apie tai, kad netikri automobilio numeriai tyrimui pateikti plastikiniame maiše su aiškinamaisiais užrašais, nurodyta ir pačioje specialisto išvadoje. Tai paneigia M. K. skundo argumentus apie netinkamą objektų pateikimą tyrimui.

Specialisto T. Turauskio paaiškinimai teismo posėdyje paneigė ir apelianto M. K. argumentus apie tariamus prieštaravimus ne tik nurodytose specialistų išvadose (2 t., 8-10, 14-16 b. l.), bet ir jo rašte (2 t., 11 b. l.) bei liudytojo L. G. parodymuose. Specialistas parodė, kad jo rašte nėra nurodyta, jog rankų pirštų pėdsakai (3 ir 5 pav.) nepriklauso M. K.. Tame rašte jis nurodė tokius duomenis, kokius nustatė kompiuteris. Jei daktiloskopinė kortelė būna įvesta į daktiloskopinių kortelių registrą, kompiuterinė programa suranda sutapimus. Apie tai jis raštu ir pranešė tyrėjams. Dažnai būna atvejų, kad kompiuteris kelis pirštų pėdsakus identifikuoja, o kitų ne. Neidentifikuoja tokių pėdsakų, jei pirštas būna padėtas ir pasuktas. Tada tikrina specialistai. Tačiau jie patys negali iš duomenų bazės paimti tų lentelių ir surašyti specialisto išvados. Jas turi pateikti tyrėjas. Specialistas T. Turauskis labai išsamiai paaiškino ir apie metodus bei procedūras, taikytus atliekant tyrimą, nurodė, kad metodai kasmet yra sertifikuojami. Visa tai neduoda pagrindo abejoti specialisto išvados, kaip įrodymo, išsamumu ir patikimumu.

Atsakydamas į gynėjo Z. Jankovskio klausimą, specialistas paaiškino, jog tyrimui pateikti numeriai tyrėjo nebuvo apdoroti daktiloskopiniais milteliais. Šioje dalyje pažymėtina, kad gynėjas klaidino specialistą ir teismą. Jis specialistui uždavė klausimą, kaip tuomet paaiškinti liudytojo L. G. parodymus, kad ant tų numerių 2010 m. liepos 1 d. rasti pirštų pėdsakai. Iš liudytojo L. G. parodymų teisme (2 t.,143 b. l.) matosi, kad tuomet šis liudytojas kalbėjo apie pirštų antspaudus, paliktus ne ant automobilio numerių, o ant cigarečių bloko. Taigi, jokių apelianto nurodomų prieštaravimų šiuo klausimu byloje nėra.

Pažymėtina, kad ant netikro numerio buvo surasti identifikavimui tinkami tik keturi pirštų pėdsakai ir visi jie priklauso M. K.. Todėl atmetus M. K. versiją apie jo pirštų pėdsakų atsiradimą bei įvertinus jau aptartas aplinkybes, akivaizdu, kad M. K. tuos netikrus numerius uždėjo ant automobilio, kuriame pareigūnai surado cigarečių su baltarusiškomis banderolėmis krovinį.

Jau išdėstyti įrodymai ir aptartos aplinkybės paneigia ne tik S. B. ir M. K. versijas dėl jų rankų pirštų pėdsakų atsiradimo, bet ir jų argumentus apie tai, kad jiedu nebuvo pažįstami.

Nuteistojo S. B. parodymus apie tai, kad kaltinime nurodytą dieną jis buvo namuose ir nevažiavo pro Širvių pasienio punktą, taip pat kad niekada nevažiavo automobiliu Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paneigia liudytojo A. B. parodymai.

Šis pareigūnas teisme aiškiai parodė, kad tąnakt tikrino abiejų nuteistųjų, pro pasienio punktą link Baltarusijos vykusių skirtingais automobiliais, dokumentus – M. K. tarnybinį pažymėjimą bei S. B. tapatybės kortelę arba vairuotojo pažymėjimą. Automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo S. B.. Šį asmenį jis prisiminė, nes prieš kelias dienas tuo pačiu automobiliu jis yra važiavęs per šį pasienio punktą. Maždaug tokio paties laiko intervalu tuomet vyko ir A. K.. Todėl šių asmenų automobilių numerius jis užsirašė savo užrašų knygelėje. Dėl to ir buvo kilęs įtarimas, kad kaltinime nurodytu laiku gali būti gabenamos cigaretės. Teisme nuteistasis S. B. parodė, kad savo asmens dokumentų niekada nebuvo pametęs, juos nuolat nešiojasi su savimi. Taigi akivaizdu, kad jis pats juos ir pateikė pareigūnui važiuodamas per pasienio punktą. Be to, liudytojas A. B. yra vietinis gyventojas, todėl tuos pravažiavusius asmenis, taip pat ir S. B., iš matymo pažįsta. Teisme jis kategoriškai tvirtino, jog tikrai juos atpažįsta ir yra įsitikinęs, kad parodymus duoda apie tuos pačius asmenis, kurių dokumentus tikrino. Šio liudytojo parodymais netikėti nėra jokio pagrindo.

A. B. dar parodė, kad automobiliuose buvo tik po vieną asmenį, t. y. tik M. K. ir S. B.. Liudytojai A. G. bei A. V. irgi tvirtino, jog matė, kad nuo Baltarusijos pusės skirtingais automobiliais taip pat grįžo tik po vieną asmenį. Nors niekas iš policijos pareigūnų dėl labai didelio greičio ir tamsaus paros meto nestojusio automobilio vairuotojo neatpažino, tačiau iš jų parodymų matyti, kad S. B. atgal ir nesugrįžo. Ši aplinkybė, vertinant ją atskirai, nėra labai reikšminga, nes S. B. sugrįžti galėjo ir kitą dieną ar dar vėliau. Tačiau įrodymų visete ši aplinkybė irgi padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą, kad būtent tą nestojusį automobilį ir vairavo S. B..

Apie tai, kad priverstinai automobilį stabdę pareigūnai jo neatpažino, nuteistasis S. B. nurodo ir savo skunde. Jis dar nurodo, kad siekiant nustatyti, ar įvykio metu tikrai jis važiavo pro Širvių pasienio postą, teismas privalėjo savo iniciatyva išsireikalauti šio pasienio posto vaizdo įrašą.

Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Tai, kad S. B. neatpažino pareigūnai, teismo išvadų dėl jo kaltės taip pat nepaneigia. Dėl vaizdo įrašo išreikalavimo pažymėtina, kad susipažįstant su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga nei nuteistasis, nei jo gynėjas tokio prašymo nepareiškė. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos buvo gautas pranešimas, kad tokio vaizdo įrašo pateikti nėra galimybės, kadangi jis dėl įrašymo technikos pajėgumų nėra išlikęs. Vaizdo medžiaga saugoma iki 60 dienų, o vėliau nauji įrašau daromi ant ankstesniųjų. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo (1 t., 122 b. l.) matosi, kad ir ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas L. G. bandė išsireikalauti minėtą vaizdo įrašą, tačiau jau tuomet nebuvo galima šios informacijos gauti. Šiame tarnybiniame pranešime nurodyta ir apie tai, kad buvo peržiūrėti kiti tame pasienio punkte esančios vaizdo kameros užfiksuoti vaizdai. Jų kokybė yra prasta, nesimato nei automobilių valstybinių numerių, nei vairuotojų veidų. Taigi, net ir savo laiku gavus minėtą vaizdo įrašą, reikšmingesnės informacijos jis nebūtų suteikęs.

Bet kuriuo atveju tokių duomenų nebuvimas S. B. kaltės nepaneigia. Tuo tarpu visos išdėstytais įrodymais nustatytos aplinkybės paneigia S. B. parodymus bei jo keliamas versijas ir patvirtina jo kaltę neteisėtai disponavus akcizais apmokestinamomis prekėmis. Aptartų įrodymų visuma teismui leido padaryti neabejotiną išvadą, kad cigarečių su baltarusiškomis banderolėmis prikrautą automobilį, kuris Širvių pasienio punkte stabdomas nestojo, o už kelių šimtų metrų su pradurtomis padangomis buvo paliktas ant kelio, vairavo S. B.. Tie patys aptarti įrodymai patvirtina ir teismo išvadą, kad M. K. lydėjo S. B. neteisėtai gabenamą krovinį.

Nors nuteistasis M. K. šią aplinkybę neigia, tokią teismo išvadą patvirtina ir liudytojo A. G. parodymai apie M. K. susijaudinimą ir nervinimąsi sužinojus, jog S. B. vairuojamą automobilį priverstinai stabdė ir nusivijo policijos pareigūnai. Tokius šio liudytojo parodymus M. K. taip pat neigia, tačiau netikėti jais pagrindo nėra. Apie M. K. susijaudinimą jis sprendė iš jo kalbos, iš to, kad šis „mėtėsi“ (negalėjo atidaryti durelių ir pan.). Liudytojas tvirtino, kad M. K. buvo sunerimęs, nors automobilyje nevežė nieko neleistino ir jaudintis jam nebuvo reikalo.

Nuteistojo M. K. parodymus, kad jis su M. S. keisdavosi automobiliais, kolegija laiko neįtikinamais ir juos atmeta. Tokią versiją M. K. pateikė norėdamas pateisinti kaltinime nurodytu laiku savo vykimą per Širvių pasienio punktą link Šalčininkų ir atgal skirtingais automobiliais. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jau vien nerakinamo automobilio ir raktelių palikimas nesaugojamoje ir net neaptvertoje (pagal liudytojo J. L. parodymus) aikštelėje ir jo paėmimas be savininko yra visiškai neįtikėtinas. Be to, M. K. parodymus apie tai, kad M. S. priklausantis automobilis stovėdavo aikštelėje prie „Nalšios“, paneigia liudytojo J. L. parodymai. Teisme jis teigė, kad kaltinime nurodytu laiku dirbo firmoje „Nalšia“, tačiau niekada nematė prie jos pastato stovinčio automobilio Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris anksčiau priklausė jam ir kurį jis vėliau pardavė M. S..

Dar labiau neįtikinami ir nelogiški yra M. K. parodymai apie tai, kaip tą vakarą, gavęs neįprasta forma išreikštą M. S. prašymą (automobilyje paliekant raštelį) jis savo automobilį nuvarė į Paškus. Pats nuteistasis aiškiai nenurodė nei kada ir kokiame automobilyje surado raštelį, nei kuriuo paros metu M. S. jo tariamai prašė atvaryti automobilį. Tokiai versijai sustiprinti ir siekiant pateisinti tai, kodėl nesusitiko su M. S., nuteistasis M. K. aiškino, kad tuo pačiu jis dar ir norėjo tvenkinyje pavėžiauti. Nesant aiškaus susitarimo dėl konkrečios vietos Paškuose, kur turėjo būti perduotas automobilis, M. K. parodymai apie jo automobilio paėmimą ir kito automobilio palikimą prie tvenkinio yra neįtikinami. Iš nuteistojo M. K. parodymų sektų, kad savo automobilį Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Paškuose prie tvenkinio turėjo palikti M. S.. Tačiau iš bylos duomenų matosi, kad M. S. jau visą mėnesį nebuvo Lietuvoje. Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam suteikia teisę duoti bet kokius, net ir melagingus parodymus, o teismas juos privalo įvertinti gretinant su kitais įrodymais. Tokius nuteistojo M. K. parodymus dėl išdėstytų aplinkybių galima vertinti tik siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes nuteistojo nurodomos aplinkybės prieštarauja ne tik bylos aplinkybėms, bet ir logikos dėsniams.

Neigdamas savo kaltę nuteistasis M. K. skunde teigia, kad teismas netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, t. y. nenurodė BK bendrosios dalies normos, nustatančios bendrininkavo formą ir rūšis. Nurodo, jog nenustatytas išankstinis susitarimas su S. B. gabenti cigaretes, pasiskirstymas vaidmenimis, nenustatyta, kaip jis keitė automobilio numerius. Nėra įrodymų, kad jis dalyvavo pakraunant cigaretes, kaip tos cigaretės atsirado Šalčininkų rajone ir kur jos turėjo būti nugabentos. Visi šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.  

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 str. numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką. Iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikia kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Nors tiesioginių įrodymų, kad M. K. irgi krovė į automobilį cigaretes, byloje nėra, tai nuteistojo M. K. kaltės neteisėtai disponavus akcizais apmokestinamomis prekėmis nepaneigia, kadangi jis kaip bendravykdytojas atliko dalį kitų veiksmų, svarbių bendram tikslui pasiekti. Išankstinį nuteistųjų M. K. ir S. B. susitarimą padaryti nusikalstamą veiką patvirtina jau vien nustatytos aplinkybės apie apsikeitimą automobiliais.

Tai, kad nenustatyta, kas iš nuteistųjų atjungė automobilio galinių žibintų šviesas, o juo labiau, kad nenustatyta, kur buvo saugomos cigaretės ir kam turėjo būti nugabentos, nuteistųjų kaltės irgi nepaneigia. Teismo nustatyti abiejų nuteistųjų veiksmai rodo jų vieningą tyčią. nukreiptą bendram tikslui įgyvendinti. Abu nuteistieji (S. B. pakraudamas į automobilį cigaretes ir jas gabendamas, o M. K. pakeisdamas automobilio valstybinius numerius į netikrus taip specialiai apsunkinant automobilio atpažinimą bei lydėdamas gabenamą krovinį) suvokė, kad kartu kėsinasi į tą patį nusikaltimo objektą ir bendrais veiksmais realizavo nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abu nuteistieji veikė kaip bendravykdytojai paprasčiausia bendrininkavimo forma – bendrininkų grupe. Todėl abiejų apeliantų nusikalstama veika teisingai buvo kvalifikuota pagal tą patį BK straipsnį be nuorodos į BK 24 straipsnio 3 dalį ir BK 25 straipsnio 2 dalį. Nustačius, kad nuteistieji S. B. ir M. K., pažeisdami įstatymų nustatytą tvarką, disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių bendra vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nuteistųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį.

  Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus dėl padarytų BPK pažeidimų kolegija taip pat atmeta, į juos iš dalies jau buvo atsakyta šioje nutartyje. Nuteistojo S. B. skundo argumentai apie BPK 44 straipsnio 6 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 3 dalies, 255 bei 256 straipsnių reikalavimų pažeidimus yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl į juos išsamiau atsakyti nėra galimybės. Apeliantas nenurodo, kokius gynybos prašymus atmetė teismas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad vienintelis gynėjų prašymas buvo bylą perduoti prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto. Šį prašymą teismas iš tikrųjų atmetė, tačiau kartu nurodė ir tokio sprendimo motyvus, su kuriais nesutikti kolegija neturi pagrindo. Argumentas, kad byla išnagrinėta ir nuosprendis priimtas dėl nusikalstamos veikos, kurios aplinkybės yra skirtingos nei nurodytos kaltinamajame akte, irgi nepagrįstas. Kaltinamajame akte ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytos aplinkybės yra tokios pačios. Teismas iš kaltinimo tik pašalino vieną iš BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių veikų – neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių įgijimą, tačiau tai nelaikytina BPK pažeidimu. Iš abiejų apeliacinių skundų turinio matosi, kad apeliantai visus BPK pažeidimus sieja su neteisingai įvertintais įrodymais. Tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip nori apeliantai, negali būti laikoma BPK pažeidimu. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka teisėjų kolegija jokių, juo labiau esminių BPK pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį ar kitaip suvaržę nuteistųjų teisę į gynybą, taip pat nenustatė.

Nuteistieji nuosprendžio dalies dėl bausmės paskyrimo neginčija, išskyrus S. B. argumentą dėl neteisingai išspręsto atsakomybę sunkinančios aplinkybės klausimo. Įrodymai, pagrindžiantys nuteistųjų bendrininkavimą, šioje nutartyje jau aptarti. Kolegija daro išvadą, kad apeliantų sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe, pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai. Todėl kolegija šiuo klausimu išsamiau nepasisako. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas abiems nuteistiesiems paskyrė tiek savo rūšimi, tiek ir dyžiu tinkamas bausmes. Buvo įvertintos visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, vadovautasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei bausmės paskirtimi.

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Nuteistųjų S. B. ir M. K. apeliacinius skundus atmesti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                           Valdimaras Bavėjanas

 

Teisėjai                                                                                                Regina Gaudutienė

 

                                                                                                            Viktoras Kažys


Paminėta tekste:
  • BK
  • BPK
  • 2K-392/2008
  • BK 25 str. Bendrininkavimo formos
  • BPK 44 str. Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu
  • BPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys