Baudžiamoji
byla Nr. 2K-22/2006
Procesinio
sprendimo kategorijos
1.2.19.1.;
3.1.5.4.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Onos Aldonos
Budienės ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui,
gynėjui advokatui E. Onaičiui,
nuteistiesiems R. Č. ir A. R.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
nuteistųjų A. R. ir R. Č. kasacinius skundus dėl Joniškio rajono
apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. R.
nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį atėmimu teisės dirbti darbą valstybės
tarnyboje ketverius metus, o R. Č. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2
dalį atėmimu teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje dvejus metus.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 6 d. nutartis, kuria nuteistųjų
apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų
ir gynėjo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, bei prokuroro, prašiusio
skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. R. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės
tarnautojas – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinės Joniškio užkardos pasienietis –
policininkas, 2001 m. rugsėjo mėnesį, tiksliai nenustatytomis dienomis,
Joniškio rajone ir mieste du kartus pažadėjo K. B. priimti 600 Lt
kyšį savo naudai už neteisėtą neveikimą, t. y. transporto priemonės,
gabenančios K. B. vaizdo ir garso aparatūrą, praleidimą per Lietuvos –
Latvijos valstybinę sieną, neatliekant pasienio tikrinimo Kalvių pasienio
kontrolės punkte, ir už tai, kad tęsdamas šią nusikalstamą veiką 2001 m. spalio
3 d., apie 21 val., kartu su tos pačios užkardos jaunesniuoju specialistu –
jaunesniuoju inspektoriumi R. Č. – automobilyje „Mazda 626“, stovėjusiame
degalinėje „Lukoil Baltija servisas“ Vilniaus g. 51, Joniškio m.,
tiesiogiai priėmė iš K. B. aptartą 600 Lt kyšį savo ir R. Č.
naudai už neteisėtą veikimą – šios aparatūros pergabenimą per valstybės sieną.
R. Č. nuteistas už tai, kad kartu su A. R.
2001 m. spalio 3 d. minėtomis aplinkybėmis priėmė iš K. B.
600 Lt kyšį.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti
Joniškio rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 6 d. nuosprendį bei
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. spalio 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nesant jo
veiksmuose nusikaltimo sudėties.
Skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pažeistos
įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės į išsamų bylos nagrinėjimą ir nešališką
teismą. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes kasatoriaus veiksmai
nepagrįstai pripažinti nusikalstamais ir neteisingai kvalifikuoti pagal BK 225
straipsnio 2 dalį. Šio straipsnio skirtingos dalys nustato baudžiamąją
atsakomybę už teisėtą ir neteisėtą veikimą ar neveikimą. A. R. nuteistas
už neteisėtą neveikimą, t. y. transporto priemonės, gabenančios K. B.
vaizdo ir garso aparatūrą, praleidimą per Lietuvos–Latvijos valstybinę sieną,
neatliekant pasienio tikrinimo Kalvių pasienio kontrolės punkte, ir už
neteisėtą veikimą, t. y. neteisėtą šios aparatūros pergabenimą per
Lietuvos–Latvijos valstybinę sieną. Iš bylos dokumentų matyti, kad sprendimas
praleisti ar nepraleisti automobilio be pasienio kontrolės kasatoriaus
kompetencijai nepriklausė. Be to, darbą atlieka ne vienas pareigūnas ir kartu
su pasienio muitinės tarnyba. Valstybės
sienos apsaugos tarnybos įstatymo 8
straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad praleisdamas asmenis per pasienio kontrolės
punktus, kuriuose nėra muitinės įstaigų, pasienio pareigūnas privalo
užtikrinti, kad vykstantys per šiuos pasienio kontrolės punktus asmenys,
gabendami daiktus, už kuriuos imami importo (eksporto) muitai ir kiti mokesčiai
ar kuriems taikomi įvežimo (išvežimo) draudimai bei apribojimai, laikytųsi
nustatytų šių daiktų įvežimo (išvežimo) normų. Nėra nurodyta, kad pareigūnas
turi tikrinti dokumentus ar užtikrinti, kad prekės būtų vežamos su dokumentais.
Kai nurodytos normos viršijamos, pasienio tarnyba siunčia asmenis į kitą
pasienio apsaugos kontrolės punktą, kur yra muitinės kontrolė. Jeigu pasienio
kontrolės punkte yra muitinė, pasienio apsaugos pareigūnas neatlieka jokio
prekių patikrinimo. Teismo išvados šioje byloje neparemtos jokiais objektyviais
įrodymais, nes byloje nenustatyta, kad prekių išvežimas per sieną turėjo būti
neteisėtas, t. y. per kokį pasienio kontrolės punktą ir kokį prekių –
garso ir vaizdo aparatūros – kiekį K. B. būtų vežęs, tik padaryta
prielaida, kad toks veiksmas galėjo būti neteisėtas, nors prekes per valstybės
sieną galima pervežti ir teisėtai. Prekių gabenimas buvo tik pretekstas
K. B. pradėti pokalbį su kasatoriumi, nes K. B. teismui pareiškė, kad
nei prekių, nei lėšų joms įsigyti neturėjo ir neketino per valstybės sieną
gabenti jokių prekių, o savo kalbomis tik provokavo A. R.. Kasatoriaus
teigimu, nuosprendis dėl jo veiksmų neteisėtumo grindžiamas tiktai prielaida,
nors taip daryti negalima, o visos byloje kylančios abejonės turi būti
vertinamos kaltinamojo naudai.
Kasatorius teigimu, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 6 d. nutartyje nurodyta,
kad jo veiksmų neteisėtumas reiškėsi tuo, kad prekės per valstybės sieną turėjo
būti pergabentos be pasienio kontrolės. Kuo remiantis padarytos tokios išvados,
neaišku, nes nuosprendžiu A. R. nuteistas už tai, kad susitarė ir paėmė
kyšį iš K. B. už neteisėtą veikimą, t. y. neteisėtą aparatūros
pergabenimą per Lietuvos–Latvijos valstybių sieną, bet nėra nurodyta, kad be
pasienio kontrolės. Veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo nustatymas šioje byloje
turi didelės reikšmės, nes BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyta švelnesnė
atsakomybė, nei 2 dalyje. Todėl, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos
teismas pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus, nes pasunkino jo padėtį,
lyginant su priimtu nuosprendžiu.
Skunde pažymima, kad byloje neįvertinta esminė
aplinkybė, jog su K. B. kasatorius bendravo turėdamas tikslą surinkti apie
jį informacijos bei pateikti tarnybos Operatyvinės veiklos skyriui ir sulaikyti
K. B. su įkalčiais sutartoje vietoje, taigi veikė tarnybos interesais ir
jokio nusikalstamo kėslo neturėjo. Teismai jo teisėtą veikimą nepagrįstai,
remdamiesi spėliojimas, o ne visais ištirtais įrodymais, pripažino nusikaltimu,
numatytu BK 225 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismo posėdyje
liudytojas A. K. patvirtino, kad A. R. jį informavo apie tuo metu
nepažįstamo asmens, kaip vėliau paaiškėjo – K. B., ketinimus pervežti per
valstybės sieną iš Lietuvos į Latviją prekes, tačiau dėl neva nekonkrečios
informacijos operatyvinių veiksmų nepradėjo ir davė nurodymą surinkti
konkretesnę informaciją. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje šis liudytojas
papildė savo parodymus tuo, kad apie pokalbį su A. R. tarnybiniu pranešimu
informavo savo skyriaus viršininką S. V. Prašymą išreikalauti minėtą
tarnybinį pranešimą apeliacinės instancijos teismas atmetė, todėl pažeidė
A. R. teisę į teisingą ir nešališką teismą, nustatytą BPK 44 straipsnio 5
dalyje, ir paliko nepašalintus prieštaravimus tarp bylos duomenų – įrodymų.
A R. teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą,
analizavo tik kaltinimo duomenis: pokalbių įrašų turinį, jį provokavusio
K. B. ir jam talkinusio A. B., STT pareigūnų parodymus, tačiau
nevertino ir nepasisakė dėl liudytojų B., V., M., K., K. parodymų.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis nebuvo operatyvinės veiklos
subjektas, nes nedirbo Operatyviniame skyriuje, prieštarauja bendram principui,
kuriuo vadovaujantis kiekvienas pareigūnas turi imtis veiksmų užkirsti kelią
daromiems ar rengiamiems nusikaltimams. Be to, pagal įvykio metu galiojusias
Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio nuostatas operatyvinės veiklos
pareigūnai naudojasi ne tik pačių surinkta, bet ir kitų asmenų pateikta
informacija. K. B., keturis kartus teistas ir turintis bendravimo su
teisėsaugos pareigūnais patirtį, nujautė ar žinojo, kad kasatorius
bendradarbiauja su operatyviniu skyriumi, todėl kartu su STT suorganizavo
operaciją anksčiau, negu buvo sutarta susitikti, nes kitu atveju su įkalčiais
būtų buvęs sulaikytas pats K. B. Tą patvirtina byloje nustatyti duomenys, kad
A. R. bandė informuoti A. K. apie susitikimą 2001 m. spalio
3 d. vakare, tačiau negalėjo jo rasti. K. B. aiškino, kad A. R.
jam atrodė nepatikimas, todėl jis sugalvojo informuoti STT apie kyšio perdavimą
specialiai, nors jokių prekių realiai niekada neketino gabenti, o pinigus
perdavė, nes nebebuvo kaip atsisakyti po pranešimo apie tai į STT. Akivaizdu,
kad pinigai buvo perduoti ne už konkretų pažadą padaryti bendrą nusikalstamą
veiką, bet turint tikslą sukompromituoti pareigūnus. Dėl to išlieka įtarimas,
kad K. B. veiksmus, nesudarančius BK 225 straipsnyje numatytos
nusikalstamos veikos sudėties, kontroliavo STT pareigūnai.
Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos
teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą tinkamai ištirti
įrodymus. Nutartimi paskirta daktiloskopinė ekspertizė tam, kad būtų
išsiaiškinta, ar ant pinigų kupiūrų pirštų atspaudus paliko K. B. ar
A. B. 2005 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad
pirštų atspaudai ne jų, tačiau dėl išvados teisingumo kilo abejonių, nes
nepridėtos daktiloskopinės kortelės ir K. B. rankų pirštų atspaudų paėmimo
protokolas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. B. paaiškino, kad
jis nieko nežino apie tokią ekspertizę ir kaip paimti jo pirštų atspaudai.
Prašymą išreikalauti nepridėtų dokumentų teismas atmetė, nurodydamas, kad
netikėti specialisto išvada nėra pagrindo.
Kasatorius teigia, kad nagrinėjant jo bylą
pažeistas teismo nešališkumo principas. Pirmosios instancijos teisme bylą
nagrinėjęs teisėjas dar iki nuosprendžio priėmimo 2004 m. kovo 23 d.
laikraščio „Joniškis“ Nr. 22 (99) publikacijoje „Kodėl kyšininkai dar
laisvėje?“ išspausdintame interviu apie bylą „patikino, kad byla nėra
sąmoningai vilkinama: kaltieji gaus, ko nusipelnė“. Taigi kasatorius ir kiti
asmenys suprato, kad jis ir R. Č. kalti ir jiems bus paskirta bausmė, nes
kitų kaltinamųjų šioje byloje nebuvo. Iki nuosprendžio priėmimo niekas, o ypač
bylą nagrinėjantis teisėjas, negali teigti apie asmens kaltumą. Tačiau
apeliacinėje nutartyje apsiribota nurodymu, kad teisėjas nebuvo straipsnio
autorius, išsakytas teiginys nesiejamas su A. R. ar R. Č., yra
neapibrėžtas, todėl esą negalima teigti, kad teismas pažeidė nekaltumo
prezumpciją.
Nuteistasis A. R. apibendrindamas teigia, kad
apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė pirmosios instancijos teismo
klaidų, bet nagrinėdamas jo apeliacinį skundą nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 2005 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų
praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų
procesą apeliacinės instancijos teisme“ 18 ir 25 punktuose esančių išaiškinimų,
padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą dėl A. R. kaltumo ir Joniškio rajono
apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio teisėtumo. Byloje
padaryti esminiai BPK pažeidimai, taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis
įstatymas, todėl teismų sprendimai naikintini. Byla galėtų būti grąžinta iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba turi būti nutraukta.
Nuteistasis R. Č. kasaciniu skundu taip pat prašo
panaikinti minėtus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, nesant jo
veiksmuose nusikaltimo sudėties.
Skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Kasatoriaus nuomone, jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio
2 dalį. Ši teisės norma numato specialų subjektą – valstybės tarnautoją ar jam
prilygintą asmenį, vykdantį įgaliojimus. Taigi neužtenka būti valstybės
tarnautoju, reikia ir vykdyti įgaliojimus. R. Č. nurodo, kad sulaikymo
metu 2001 m. spalio 3 d. jis nevykdė jokių įgaliojimų, nes
Valstybinės sienos apsaugos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Šiaulių rinktinės viršininko įsakymu 2001 metų spalio 1–30
dienomis buvo išleistas atostogų. Jo, kaip pareigūno, įgaliojimai buvo
sustabdyti ir jis negalėjo atlikti savo tiesioginių pareigų – pasienio
kontrolės. Nuosprendyje dėl to apskritai nepasisakyta, o apeliacinėje nutartyje
nurodyta, kad R. Č. siaurinamai traktuoja kyšininkavimo subjekto sąvoką.
Apie pareigūno įgaliojimų vykdymą atostogų metu nepasisakyta, tik nurodyta, kad
R. Č. suvokė, jog pinigai imami už veiksmų, susijusių su sienos apsaugos
kontrole, atlikimą: neteisėtą prekių gabenimą per valstybės sieną, apeinant
pasienio kontrolę. Apeliacinėje nutartyje taip pat nurodyta, kad byloje neva
nenustatytas neteisėto veikimo laikas, duodant suprasti, kad tai galėjo įvykti
ir pasibaigus R. Č. atostogoms, nors, bylos duomenimis, 2001 m.
spalio 3 d. buvo susitarta tai daryti ateinantį sekmadienį. Todėl
kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo skundo
argumentų dėl nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, subjekto, taip
pažeisdamas BPK 320 ir 332 straipsnių reikalavimą nutarties aprašomojoje dalyje
išdėstyti išvadas dėl kiekvieno skundo argumento.
Kasaciniame skunde R. Č. taip pat išdėsto
kitus argumentus, kurie iš esmės nesiskiria nuo argumentų, pateiktų A. R.
kasaciniame skunde. R. Č. nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal BK
225 straipsnio 2 dalį. Jo teigimu, neteisėtas veiksmas – vaizdo aparatūros
pergabenimas per Lietuvos–Latvijos valstybinę sieną – nenustatytas. Apie tai
padaryta vien tikėtina prielaida, nepaneigianti ir prekių teisėto pervežimo
galimybės. Tai yra svarbu, nes turi įtakos parenkant atitinkamą BK 225
straipsnio dalį. Pirmojoje šio straipsnio dalyje nustatyta daug švelnesnė
atsakomybė. Kasatorius kito nuteistojo A. R. veiksmus taip pat vertina
kaip siekį surinkti operatyvinę informaciją apie K. B. ketinimą padaryti
nusikaltimą. Tokios pozicijos teismai, pažeisdami BPK 20 ir 301 straipsnių
nuostatas, nepaneigė, nes neištyrė visų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas,
nepaisydamas prašymų, nepašalino abejonių, iškilusių dėl daktiloskopinės
ekspertizės teisingumo. Joniškio rajono apylinkės teismo teisėjas dar iki
nuosprendžio priėmimo interviu laikraščio žurnalistui išsakė išankstinę nuomonę
dėl bylos ir atitinkamų asmenų kaltumo. Apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai pripažino, kad taip nebuvo pažeista nekaltumo prezumpcija.
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl skundų nenagrinėtinų argumentų
Kasaciniuose skunduose teigiama, kad A. R.,
bendraudamas su K. B., veikė neturėdamas jokio nusikalstamo kėslo ir tik
tarnybos interesais, siekdamas surinkti ir pateikti Operatyvinės veiklos
skyriui informaciją apie K. B. ketinimą padaryti nusikaltimą. Tokio
veikimo pripažinimas nusikalstamu ir kvalifikavimas pagal BK 225 straipsnio 2
dalį teismų sprendimuose grindžiamas spėliojimais, o ne ištirtų įrodymų visetu.
Savo teiginį kasatoriai argumentuoja nuorodomis į A. K. ir kitų liudytojų
parodymus, K. B. asmenybės bruožus, galimus jo ryšius su STT ir norą
sukompromituoti pareigūnus, į tai, kad jokių prekių, skirtų gabenimui per
valstybės sieną, K. B. neturėjo ir gabenti neketino. Toks A. R.
veiksmų vertinimo aspektas bylą nagrinėjusiuose pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismuose buvo iškeltas ir patikrintas. Versija, kad minėti A. R.
veiksmai buvo teisėtai atlikti tarnybos interesais, motyvuotai paneigta.
Nesutinkant su tokia teismų padaryta išvada, kasaciniuose skunduose vėl
išdėstomi argumentai, į kuriuos atsakant reikia tirti faktines bylos aplinkybes
ir vertinti įrodymus. Kasacinės instancijos teismas, kaip nustatyta BPK 376
straipsnio 1 dalyje, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas,
patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad faktinės bylos aplinkybės
kasaciniame procese netiriamos, įrodymai iš naujo nevertinami. Atitinkami
kasacinių skundų argumentai, reikalaujantys pasisakyti dėl faktų, nesudaro
kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.
Dėl padaryto nusikaltimo kvalifikavimo pagal BK
225 straipsnio 2 dalį
Nuteistieji kasaciniuose skunduose neigia savo
kaltę ir ginčija padarytos veikos kvalifikaciją pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.
Pabrėžiama, kad A. R. veikoje konstatuoti neveikimas ir veikimas, taip pat
abiem atvejais jo elgesio neteisėtumas kaip kvalifikavimui svarbūs požymiai nėra
įrodyti, nes A. R. neturėjo kompetencijos praleisti automobilį per
valstybės sieną be pasienio kontrolės, prekės per valstybės sieną apskritai
nebuvo gabenamos, todėl tėra tik prielaida, kad jos būtų pervežtos neteisėtai.
Be to, R. Č. teigia nebuvęs ir negalėjęs būti BK 225 straipsnyje numatyto
nusikaltimo subjektas, nes veikos padarymo metu nevykdė savo tarnybos
įgaliojimų.
Šie kasatorių argumentai grindžiami neteisingu BK
225 straipsnio 2 dalyje numatytos kyšininkavimo kvalifikuotos sudėties elementų
ir požymių traktavimu, taip pat pabrėžtinai sureikšmintu kai kurių faktinių
bylos aplinkybių, išskirtų iš jų bendro viseto, vertinimu.
BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicijoje esantys
žodžiai „už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus“ rodo, kad atsakomybė
už kyšininkavimą siejama su tam tikru kaltininko už kyšį realiai daromu ar
žadamu neteisėtu poelgiu. Skunduose akcentuojama tik pirmoji iš dviejų šio
požymio alternatyvų ir nurodoma, kad realiai tokio neteisėto poelgio – nei
neveikimo, nei veikimo – nebuvo. Iš to daroma išvada, kad kvalifikavimui
reikalingo atitinkamo požymio veikoje nėra. Tačiau teismų sprendimuose veikai
kvalifikuoti remtasi antrąja galima požymio alternatyva – kaltininkų pažadu
pasielgti taip, kaip sutarta su kyšio davėju. Teismų sprendimų turinys rodo,
kad dėl prekių pergabenimo per valstybinę sieną tokiu būdu, kuris leidžia
išvengti muito mokesčių, buvo susitarta iš pradžių dėl neteisėto neveikimo, o
po to ir dėl neteisėto veikimo. Motyvuotai konstatavus tokio susitarimo buvimą,
visiškai pakankamą minėtam požymiui inkriminuoti, aiškintis kokias nors realiai
nebuvusio poelgio detales, taip pat ir teisėtumo požiūriu, BK 225 straipsnio 2
dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis nereikalauja. Tezė apie planuotą teisėtą
prekių pergabenimą per valstybinę sieną nesuderinama su byloje nustatytomis
padarytą veiką apibūdinančiomis faktinėmis aplinkybėmis.
Kasatorius R. Č., ginčydamas jo pripažinimą
kyšininkavimo subjektu, pabrėžia tai, kad veikos padarymo metu atostogavo ir
savo tarnybos įgaliojimų nevykdė. Šioje konkrečioje byloje kasatoriaus
argumentas nepagrįstas. BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicija valstybės
tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimų vykdymą sieja su veikimu ar
neveikimu, kurie yra neteisėti. Tai reiškia, kad atitinkamo asmens realiai
atliekamas ar žadamas neteisėtas poelgis tuo pat metu nėra ir negali būti
teisėtas, t. y. toks, kurį apima tinkamas tarnybos įgaliojimų vykdymas.
Todėl teismai šioje byloje kyšininkavimo sudėties subjektą apibūdinančius
požymius teisingai traktavo plačiau, kaip tokį kaltininko turimą statusą, kuris
teikia galimybę pasielgti neteisėtai, gaunant už tai kyšį. Tokio statuso dėl
buvimo atostogose R. Č. nebuvo netekęs.
Bylą išnagrinėjusių teismų sprendimuose
konstatuotų faktinių aplinkybių visuma rodo, kad A. R. ir R. Č. padarytos
veikos kvalifikavimas taikant BK 225 straipsnio 2 dalį yra teisingas.
Dėl apeliacinių skundų išnagrinėjimo
Kasaciniuose skunduose tvirtinama, kad apeliacinės
instancijos teismas padarė esminį BPK nuostatų pažeidimą, nes neišnagrinėjo
apeliacinių skundų. R. Č. nurodo, kad pažeistas BPK 320 ir 332 straipsnių
reikalavimas nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti išvadas dėl kiekvieno
skundo argumento. Toks BPK nuostatų traktavimas nėra tikslus ir neatitinka
susiklosčiusios teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos
taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą
apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkte išaiškinta, kad apeliacinės
instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo
išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti
kaip reikalavimo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną argumentą. Šios
pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir
kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies
apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko
neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai
esminis BPK reikalavimų pažeidimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais. Šioje konkrečioje byloje
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
spalio 6 d. nutartyje dėl apeliaciniuose skunduose esančių esminių
argumentų išdėstytos motyvuotos išvados. Apeliacinės instancijos teismas
pripažino, kad teisiškai vertinant padarytą nusikaltimą 2005 m. kovo
23 d. daktiloskopinės ekspertizės išvada neturi esminės įtakos. Todėl
teigti, kad padaryti esminiai BPK nuostatų pažeidimai, nėra pagrindo.
Dėl teismo nešališkumo
Kasaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, kad
pirmosios instancijos teismas pažeidė jų teisę į nešališką teismą, nes bylą
nagrinėjęs teisėjas spaudoje išsakė tam tikrą nuomonę dėl kaltinamųjų kaltės,
ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais
argumentais, kad nebuvo pažeista įstatymų garantuojama nekaltumo prezumpcija.
Šie teiginiai nepagrįsti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme
teisėjas nebuvo nušalinamas motyvuojant jo išankstinės nuomonės viešu
pareiškimu. Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad apeliacinės instancijos
teismui nuteistųjų argumentai bei motyvai dėl, jų manymu, padarytų esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų buvo žinomi. Apeliacinės instancijos
teismui priekaištų dėl išankstinės nuomonės kaltinamieji nepateikė.
Apeliacinėje nutartyje, priešingai negu teigia kasatoriai, yra pripažinta, kad
pirmosios instancijos teismas iš principo pažeidė nekaltumo prezumpciją. Tačiau
kartu labai detaliai argumentuota išvada, kodėl šis teismas byloje nebuvo
šališkas. Šiuo konkrečiu atveju svarbu tai, kad apeliacinės instancijos teismas
byloje priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrino ir faktų, ir
teisės taikymo aspektais, atlikęs įrodymų tyrimą. Nutartimi atmetus nuteistųjų
apeliacinius skundus, nuosprendis liko galioti. Esant teismų instancinei
sistemai, kuri suteikia galimybę pašalinti abejones dėl žemesnės instancijos
teismo eventualaus šališkumo nagrinėjant bylą, tokia galimybė šiuo konkrečiu
atveju įgyvendinta. Tai visiškai atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo
nuosekliai reiškiamą poziciją, kad aukštesniosios ar aukščiausiosios
instancijos teismas tam tikrais atvejais gali ištaisyti pirmosios instancijos
teismo padarytus nacionalinio baudžiamojo proceso įstatymo bei Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių konvencijos pažeidimus. Teismo nešališkumo aspektu ši
nuostata išdėstyta, pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose, priimtuose
tokiose bylose kaip De Cubber prieš Belgiją (1984 m. spalio
26 d. sprendimo § 33), Kyprianou prieš Kiprą (2005 m.
gruodžio 15 d. sprendimo § 134). Dėl šios priežasties nėra pagrindo
teiginiams, kad pažeista kaltinamųjų teisė į nešališką teismą.
Darytina bendra išvada, kad nuteistųjų A. R.
ir R. Č. kasaciniuose skunduose nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą
keisti ar naikinti šioje baudžiamojoje byloje priimtus teismų sprendimus.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi BPK 382
straipsnio 1
punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. R. ir R. Č. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Rimantas
Baumilas
Ona Aldona Budienė
Egidijus Bieliūnas