Civilinė byla Nr. 3K-3-543/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.3; 123.6; 128.2; 128.15.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Baranausko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano
Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės
bendrovės „Linos namai“ kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės
teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės
„Linos namai“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei
„Šiaulių Baltija“, akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ (buvęs pavadinimas
AB „Mažeikių nafta“), Telšių apskrities viršininko administracijai (teisių
perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos),
Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Mažeikių rajono savivaldybei,
Telšių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės įmonės Registrų
centro Mažeikių filialui, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros
ministerijos ir Plinkšių kaimo bendruomenei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas tikslu įregistruoti valdymo faktą prašė nustatyti
juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis valdo: 1) statinį – nuomos
punktą (toliau – nuomos punktas), 2) statinį – viešąjį tualetą
(toliau – viešasis tualetas), 3) statinį – sandėlio pamatus
(toliau – sandėlio pamatai), 4) statinį – malūno pamatus (toliau –
malūno pamatai), 5) inžinerinį įrenginį – automobilių stovėjimo
aikštelę (toliau – stovėjimo aikštelė). Pareiškėjas nurodė, kad jam
nuo 2005 m. balandžio 12 d. nuosavybės teise priklauso Mažeikių
rajono savivaldybėje, Šerkšnėnų seniūnijoje, Plinkšių kaime, Plinkšių dvaro
parko teritorijoje esantys pastatai – centriniai rūmai, ledainė, du
sandėliai, pirtis, du gyvenamieji namai, ūkinis pastatas ir arklidė. Šiuos pastatus,
kaip turtinį įnašą bendrovės įstatiniam kapitalui didinti, pareiškėjas įsigijo
iš UAB „Šiaulių Baltija“, kuri pastatus pagal 2004 m. birželio
22 d. sutartį buvo įsigijusi iš AB „Mažeikių nafta“. Žemės sklypą, kuriame
yra nurodyti pareiškėjo pastatai, jis nuomoja iš valstybės. Nei UAB „Šiaulių
Baltija“ ir AB „Mažeikių nafta“ sudarytoje sutartyje, nei UAB „Šiaulių
Baltija“ sprendime dėl investavimo turtu statiniai ir inžinerinis įrenginys
(toliau – statiniai), dėl kurių valdymo pripažinimo pareiškėjas kreipėsi į
teismą, nebuvo nurodyti, tačiau, pareiškėjo teigimu, visi šie statiniai yra jam
priklausančių pastatų priklausiniai; šiuos statinius jis teisėtai ir atvirai valdo
kaip savo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Mažeikių rajono apylinkės
teismas 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies:
nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas valdo malūno pamatus ir
pastato (sandėlio) pamatus; kitos pareiškimo dalies netenkino. Teismas nustatė,
kad AB „Mažeikių nafta“ ir UAB „Šiaulių Baltija“ 2004 m.
birželio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės
teisė į statinius perduota nebuvo; šie statiniai neįrašyti ir turto
perdavimo-priėmimo akte. Pagal UAB „Linos namai“ 2004 m. gruodžio
15 d. akcijų pasirašymo sutartį UAB „Šiaulių Baltija“ 2005 m.
balandžio 12 d. perdavė UAB „Linos namai“ nuosavybės teises į nekilnojamąjį
turtą, kurį buvo įsigijusi iš AB „Mažeikių nafta“, tačiau 2005 m.
balandžio 12 d. ilgalaikio nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo
nuosavybėn akte statinių, kurių valdymo faktą prašoma nustatyti, taip pat nenurodyta.
Nustatęs, kad malūno ir pastato (sandėlio) pamatai, kaip nedidelės meninės
vertės objektai, kurie yra svarbūs kaip sodybos užstatymo elementai, yra
įtraukti į Plinkšių dvaro sodyboje esančių paveldo objektų sąrašą ir kad šių
statinių statybos metai yra artimi Plinkšių rūmų statybos ir dvaro parko
įkūrimo metams, teismas sprendė, kad malūnas ir pastatas (sandėlys) galėjo ir
buvo pastatyti kaip antraeiliai daiktai, tarnaujantys Plinkšių dvarui, todėl
laikytini Plinkšių dvaro priklausiniais. Remdamasis CK 4.14 straipsnio
1 dalimi, teismas darė išvadą, kad AB „Mažeikių nafta“ perdavė
UAB „Šiaulių Baltija“, o UAB „Šiaulių Baltija“ vėliau perdavė
pareiškėjui malūno ir pastato (sandėlio) pamatus kartu su pagrindiniais
Plinkšių dvaro statiniais kaip šių priklausinius. Atsižvelgdamas į tai, kad
Plinkšių dvaro sodyba įkurta apie 1870-1890 m., o viešasis tualetas ir
automobilių stovėjimo aikštelė pastatyti 1978 m., taip pat į byloje
pateiktus rašytinius įrodymus ir suinteresuotų asmenų Plinkšių kaimo bendruomenės,
Mažeikių rajono savivaldybės ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos paaiškinimus,
jog viešasis tualetas ir automobilių stovėjimo aikštelė buvo statyti Plinkšių
tarybinio ūkio šalia buvusiai daržovių parduotuvei-barui, o vėliau Plinkšių
paplūdimiui aptarnauti, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog šie statiniai
buvo daržovių parduotuvės–baro, o vėliau Plinkšių paplūdimio, bet ne dvaro
sodybos priklausiniai. Nustatęs, kad valčių nuomos punktas pastatytas 1988 m.,
t. y. metai po to, kai buvo baigtas statyti profilaktoriumo pastatas,
teismas sprendė, jog nuomos punktas galėjo būti pastatytas tarnauti į
profilaktoriumą atvykstančių poilsiautojų poreikiams. Be to, šalia valčių
nuomos punkto yra ir Plinkšių paplūdimys, prie kurio taip pat atvyksta
poilsiautojai, todėl tikėtina, kad nuomos punktas buvo pastatytas ir į
paplūdimį atvykstančių poilsiautojų poreikiams tenkinti. Dėl to teismas darė
išvadą, kad valčių nuomos punktas galėjo būti profilaktoriumo arba Plinkšių
paplūdimio, tačiau ne Plinkšių dvaro priklausinys, todėl nebuvo
AB „Mažeikių nafta“ perduotas UAB „Šiaulių Baltija“, o šios – pareiškėjui.
Teismas pažymėjo, kad nė vienas iš statinių, kurių valdymo faktą prašoma
nustatyti, neįregistruotas Kultūros vertybių registre kaip kompleksinio
kultūros paveldo objekto – Plinkšių dvaro sudedamoji dalis. Kadangi
statiniai – viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė ir valčių
nuomos punktas – nėra Plinkšių dvaro pagrindinių statinių, kuriuos valdo
pareiškėjas, priklausiniai ir jie nebuvo UAB „Šiaulių Baltija“ perduoti
pareiškėjui, tai pareiškėjas nepradėjo teisėtai ir atvirai šių statinių valdyti.
Pareiškėjo atlikti vienkartiniai ir trumpalaikiai šių statinių priežiūros
darbai neįrodo, kad pareiškėjas valdo ginčo statinius, juolab kad 2006-2007 metais
Plinkšių paplūdimį prižiūrėjo ir tvarkė Mažeikių rajono savivaldybės
administracijos Šerkšnėnų seniūnija. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas
2008 m. vasario 6 d. kreipėsi į Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono
aplinkos apsaugos departamentą, nurodydamas, jog Plinkšių kraštovaizdžio
draustinio teritorijoje yra trys statiniai, t. y. viešasis tualetas,
automobilių stovėjimo aikštelė ir valčių nuomos punktas, kurie gali būti
pastatyti neteisėtai, taip pat prašoma spręsti klausimą dėl neteisėtų statinių
nugriovimo.
Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinį
skundą, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu Mažeikių rajono apylinkės
teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują
sprendimą – pareiškimą atmetė. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pastato
valdymo nuosavybės teise faktas pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą
gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų
nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, statybos būdu ar kt.) įgijęs
nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybę patvirtinančius
dokumentus, tačiau jie yra dingę. Nustačiusi, kad nekilnojamojo turto
pirkimo-pardavimo sutartimi AB „Mažeikių nafta“ pardavė UAB „Šiaulių
Baltija“ konkrečius pastatus, kad šis pirkimas-pardavimas nustatyta tvarka
baigtas, pasirašant turto perdavimo-priėmimo aktą; taip pat kad ilgalaikio
nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo nuosavybėn aktu UAB „Šiaulių
Baltija“ turtą perdavė pareiškėjui, kuris Nekilnojamojo turto registre
nuosavybės teise įregistravo devynis statinius, įsigytus iš UAB „Šiaulių
Baltija“, kolegija pažymėjo, jog nė vienu šiuo dokumentu pareiškėjas neįgijo
teisės įregistruoti valdymo fakto kitiems statiniams. Pareiškėjas taip pat
nepateikė jokių įrodymų, kad jis kokiu nors kitu CK 1.136 straipsnyje
įtvirtintu būdu galėjo įsigyti ginčijamą turtą ir kad tai patvirtinantys
dokumentai neišliko. Pardavėjui ir pirkėjui nuosavybės teisių niekada
neturėjus, teismas negali nustatyti ypatingąja teisena juridinę reikšmę
turinčio fakto, kad tam tikras turtas asmeniui priklauso nuosavybės teise. Taip
pat CPK nereglamentuoja nustatymo tokių juridinių faktų, kurie keičia sutartyje
aiškiai aprašytą sutarties dalyką, nes tai iš esmės yra sutarties sąlygų
keitimas, nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka. Tokių faktų nustatymas yra
neleistinas ir negali sukelti pareiškėjui jokių pasekmių. Ypatingąja teisena
nagrinėjant bylą, pastato valdymo nuosavybės teise faktas iš viso gali būti
nustatytas tik išlikus turtui. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos
teismas be pagrindo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas valdo
malūno pamatus ir pastato (sandėlio) pamatus. Pripažinusi, kad pareiškimas
ypatingosios teisenos tvarka iš viso negali būti nagrinėjamas, kolegija
nenagrinėjo kitų apeliacinio skundo argumentų.
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
pareiškėjas prašo panaikinti Mažeikių rajono
apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kuria
netenkintas pareiškimas, taip pat Šiaulių apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą
patenkinti Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Anot kasatoriaus, jis visą laiką tvirtino, kad nuomos
punktas, viešasis tualetas, sandėlio ir malūno pamatai ir automobilių stovėjimo
aikštelė yra Plinkšių dvaro statinių priklausiniai; AB „Mažeikių nafta“ ir
UAB „Šiaulių Baltija“ su tuo visiškai sutiko; tačiau teismai visiškai
nevertino šio kasatoriaus argumento arba visiškai nepagrįstai jį atmetė.
Atkreipęs dėmesį į CK 4.14, 4.19 straipsnius ir jų aiškinimo bei taikymo
praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
A. D. v. J. A. M. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje L. D. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybės
taryba, bylos Nr. 3K-3-1002/2003; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-1051/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-561/2004; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-595/2005; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos
Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje VO „Vilnoja v. AB „Enifas“ ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-134/2008; kt.), kasatorius teigia, kad klausimas, ar
tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys, yra fakto klausimas,
kuris negali būti kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Atkreipęs dėmesį į faktines aplinkybes, kurios, kasatoriaus
nuomone, patvirtina, kad automobilių stovėjimo aikštelė, netoli šios aikštelės
pastatytas tualetas, valčių nuomos punktas yra funkciškai susiję su Plinkšių
dvaro statiniais ir todėl laikytini dvaro statinių priklausiniais, kasatorius
nurodo, jog būtent jis visus šiuos statinius tvarkė ir prižiūrėjo; tai
patvirtina byloje esantys įrodymai. Atsisakydamas vertinti šiuos įrodymus, teismas
tokią savo nuomonę grindė tik pamąstymais apie tai, kad neva kasatorius pagrindinius
Plinkšių dvaro statinius pradėjo valdyti nuo 2005 m. balandžio 12 d.,
o minėti darbai atlikti laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2007 m.
lapkričio 26 d., duomenų apie iki to ar vėliau atliktus ar atliekamus
statinių priežiūros darbus byloje nėra. Anot kasatoriaus, jo pateikti
dokumentai nebuvo paneigti kitais įrodymais; teismai netinkamai vertino byloje
esančius įrodymus, nurodydami, kad, pardavėjui ir pirkėjui nuosavybės teisių
niekada neturėjus, teismas negali nustatyti ypatingąja teisena juridinę reikšmę
turinčio fakto, kad tam tikras turtas asmeniui priklauso nuosavybės teise. Anot
kasatoriaus, akivaizdu, kad, jei statiniai būtų buvę registruoti Nekilnojamojo
turto registre, tai ir šios bylos nebūtų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 28 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje UAB „Antada“ v. UAB „Transodera“
ir kt., bylos Nr. 3K-3-32/2008, nurodė, kad, esant nesutvarkytai
statinio dokumentacijai, akivaizdu, jog šių objektų įvardijimas turto
pirkimo-pardavimo sutartyse (tiek 1998, tiek 2003 metų) buvo negalimas,
tačiau tai neatima galimybės tokio turto teisėtiems savininkams juo disponuoti
perleidžiant kaip priklausinius. Taigi, anot kasatoriaus, AB „Mažeikių
nafta“ galėjo pirmiau nurodytus statinius kaip parduodamų pastatų priklausinius
perleisti UAB „Šiaulių Baltija“, o ši – kasatoriui; būtent tai
faktiškai ir buvo padaryta. Kasatoriaus teigimu, teismai privalėjo išspręsti
klausimą dėl statinių pripažinimo dvaro pastatų priklausiniais ir tik tada
spręsti valdymo nuosavybės teise nustatymo klausimą.
2. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas kasatoriaus teisę teikti įrodymus
(CPK 42 straipsnis), atsisakė apklausti kasatoriaus pakviestą liudytoją,
kuris būtų galėjęs paaiškinti aplinkybes, kas ir kada pastatė šį turtą, kas jį
valdė iki UAB „Šiaulių Baltija“ ir kas, kaip ir kokioms reikmėms juo
naudojasi dabar. Kasatoriaus teigimu, apie liudytojui žinomas aplinkybes ir jų
įrodinėjimo būtinumą paaiškėjo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl
pirmosios instancijos teisme šio liudytojo kasatorius ir nepakvietė (CPK
314 straipsnis).
3. Kasatoriaus
įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 313, 320 straipsnius.
Anot kasatoriaus, jis apeliacinį skundą padavė tik dėl dalies pirmosios
instancijos teismo sprendimo, t. y. dėl pareiškimo atmetimo. Tuo tarpu
apeliacinės instancijos teismas apskritai panaikino pirmosios instancijos
teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą atmetė, tačiau nė vienas
iš proceso dalyvių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria
pareiškimas patenkintas, neskundė. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio
metu nė vienas iš proceso dalyvių neprieštaravo pareiškėjo reikalavimams, kurie
buvo patenkinti teismo sprendimu. Kasatorius pažymi, kad faktiškai malūno ir sandėlio
pamatai egzistuoja; tai patvirtina ir kadastrinių matavimų bylos, todėl visiškai
nesuprantama, kodėl teismas pripažino, jog šie pamatai neišlikę. Apeliacinės
instancijos teismas nenurodė, jokių viešojo intereso poreikių tam, kad galėtų
priimti blogesnį sprendimą, nei buvo priimtas pirmosios instancijos teismo
sprendimas.
4. Papildomai kasatorius pažymi, kad apeliaciniame
skunde buvo nurodęs, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma Mažeikių
rajono savivaldybė kaip proceso dalyvė; tačiau juridinių asmenų registre tokios
įstaigos įregistravimo rasti nepavyko. Taigi, anot kasatoriaus, teismo procese
dalyvavo juridinis asmuo, kuris apskritai objektyviai neegzistuoja. Šias
aplinkybes kasatorius nurodė apeliaciniame skunde, tačiau teismas apskritai dėl
to nepasisakė ir taip pažeidė CPK 331 straipsnį.
Suinteresuotas
asmuo UAB „Šiaulių Baltija“ pareiškimu prisidėjo prie pareiškėjo kasacinio
skundo.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio
ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. 2004 m.
birželio 22 d. sutartimi UAB „Šiaulių Baltija“ įgijo nuosavybės teisę
į sutartyje nurodytą turtą ir ši bendrovė negalėjo iš AB „Mažeikių nafta“
turto gauti daugiau nei nurodyta sutartyje, taip pat negalėjo pareiškėjui perduoti
jo daugiau. Nekilnojamojo turto registre įregistruoti tik tie pastatai, kuriuos
pareiškėjas įgijo iš UAB „Šiaulių Baltija“ (Nekilnojamojo turto registro įstatymo
4 straipsnis).
2. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime
Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių
faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ nurodyta, kad juridinę reikšmę
turintis faktas gali būti nustatytas tik išlikus pastatui. Dėl to,
suinteresuoto asmens teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė juridinę
reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas valdo malūno ir sandėlio pamatus,
t. y. neišlikusius pastatus.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono savivaldybės
administracija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasatoriaus
pareiškime nurodytas tikslas (kam reikalinga nustatyti juridinę reikšmę turintį
faktą) prieštarauja vėliau paaiškėjusiems tikslams (statinius nugriauti).
2. Kasatoriaus
pateikti įrodymai, kuriais grindžiamas valčių nuomos punkto, automobilių
stovėjimo aikštelės ir viešojo tualeto valdymas galbūt neatitinka tikrovės,
todėl atsiliepimu prašoma jų nelaikyti įrodymais byloje. Anot suinteresuoto
asmens, nurodytais statiniais rūpinosi tik Šerkšnėnų seniūnija ir Plinkšių
kaimo bendruomenė, o kasatorius jokių priežiūros, valymo ar kitokių darbų
2007 metais neatlikinėjo. Iki 1992 metų nurodytais statiniais
rūpinosi, juos prižiūrėjo, remontavo Plinkšių tarybinis ūkis, kurio
teritorijoje buvo šie statiniai; tarybinį ūkį 1992 metais likvidavus,
statinių priežiūros ėmėsi savivaldybė, kuri visą tolesnį jų eksploatavimo
laikotarpį atvirai ir nepertraukiamai valdė šiuos statinius, juos prižiūrėjo,
remontavo, rūpinosi jų būkle.
3. Kasatorius
nepateikė jokių įrodymų, kad nurodyti statiniai yra istorinių dvaro statinių
priklausiniai ir kokią priklausinių funkciją jie atlieka. Suinteresuoto asmens
teigimu, valčių prieplauka, viešasis tualetas ir automobilių stovėjimo aikštelė
negali būti pripažinti dvaro statinių priklausiniais, nes su dvaro statiniais
jie niekaip nesusiję, neturi funkcinio ryšio, nuo jų atitolę ir tarnauja tik
paplūdimio reikmėms, t. y. viešajam interesui.
4. Atsiliepime
atkreipiamas dėmesys į tai, kad Mažeikių rajono savivaldybei kodas yra
suteiktas Valstybės ir savivaldybių kodų klasifikatoriumi, patvirtintu
teisingumo ministro 2005 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1R-197.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija
2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi nutarė nepriimti suinteresuoto asmens
Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepimo į kasacinį
skundą, kaip neatitinkančio CPK nustatytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos
nagrinėjimo ribų
Kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar)
nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis
teisės taikymo aspektu; teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas,
jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
Gindamas viešąjį interesą kasacinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos
aplinkybes, teismų procesinių sprendimų teisėtumą gali analizuoti ir
kasaciniame skunde nenurodytais motyvais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę
teisėto sprendimo priėmimui.
Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje sprendžiama dėl statinių – nuomos punkto, viešojo tualeto – bei inžinerinio
įrenginio – automobilių stovėjimo aikštelės, kurie, anot suinteresuotų
asmenų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos bei Plinkšnių kaimo
bendruomenės, yra poilsio zoną – paplūdimį – aptarnaujantys, viešajam
interesui tarnaujantys daiktai, bei į tai, jog teisingu bylos išsprendimu
yra suinteresuoti ne tik joje dalyvaujantys asmenys, bet ir visuomenė,
konstatuoja, kad šios bylos atveju yra CPK 353 straipsnio 2 dalyje
nustatytas pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas.
Dėl pareiškėjo
reikalavimų kvalifikavimo
CPK
442 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kurios teismo nagrinėjamos
ypatingosios teisenos tvarka. Šis sąrašas nėra išsamus, nes nurodyto straipsnio
14 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas taip pat
nagrinėja kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus
nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Pagal CPK 442 straipsnį teismas
ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių
faktų nustatymo (1 punktas), taip pat bylas dėl daiktinių teisių, išskyrus
bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles (9 punktas). Bylų dėl
juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK
XXVI skyriaus normos, kuriomis vadovaudamasis teismas nagrinėja bylas, be
kita ko, dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo
(CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o bylų dėl daiktinių
teisių nagrinėjimą – CPK XXXIV skyriaus normos. Pažymėtina, kad
nurodytos dvi bylų kategorijos turi esminių skirtumų, jų teisminio nagrinėjimo
dalykas yra skirtingas.
Juridinę reikšmę
turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso
asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam
tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų,
asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos
subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta
teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal
CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti
nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių
atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be
to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius
faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus
patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę
reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės:
1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę;
2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę
turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka
gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba
pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių
juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis,
445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas
dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444,
445 straipsniai). Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK
444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios
sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą
įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar
kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės
teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia,
nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine
tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų
nustatyta tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-155/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio
pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru
pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį
daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo
teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus
teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę
reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo
sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo
praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės
teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.
Viena iš bylų
dėl daiktinių teisų, kurių nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXXIV skyriaus
normos, kategorijų yra bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 524 straipsnis).
Jų nagrinėjimui reglamentuoti tiesiogiai skirtos CPK XXXIV skyriaus
antrojo skirsnio „Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo“ normos. Nurodytų teisės
normų nustatyta tvarka gali būti patvirtintas valdymo, kaip savarankiškos
daiktinės teisės, faktas. Daikto valdymo teisė pagal CK gali būti ne tik
nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto
valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto
turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė
teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK
4.22 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį
nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame
registre momento. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis
turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK
4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Valdymas, minėta,
gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK
4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau
valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius),
visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį
valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Bylos
dėl valdymo fakto patvirtinimo paprastai siejasi su nuosavybės teisės įgijimu,
jų esmė – pareiškėjo valdymo teisės konstatavimas ir oficialus
patvirtinimas. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju nuosavybės
teisė pareiškėjui dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas
yra tik prielaida pareiškėjui ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties
būdu. Bylose dėl valdymo fakto patvirtinimo teisminio nagrinėjimo dalykas yra
faktinio valdymo, t. y. kad asmuo faktiškai turi daiktą ir jį valdo kaip
savą, konstatavimas. Valdymo fakto į tam tikrą daiktą patvirtinimas taip pat
gali būti siejamas, pavyzdžiui, su eliminavimu galimybės tą daiktą pripažinti
bešeimininkiu (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK
326 straipsnio 3 dalį pareiškimas teismui dėl valdymo fakto patvirtinimo
gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą
faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų
dokumentų. Fakto, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims
yra to daikto valdymo savo vardu įregistravimas viešame registre. Dėl
nekilnojamojo daikto tai gali būti atlikta nekilnojamojo turto registro
tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą kaip savą,
prašymą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atsisakius tenkinti prašymą
ir įregistruoti valdymą dėl to, kad nėra pakankamai tokį faktą patvirtinančių
įrodymų, asmuo, valdantis atitinkamą daiktą kaip savą, tačiau nesantis to
daikto savininku, gali prašyti, kad daikto valdymo faktas būtų patvirtintas
teismine tvarka.
Šioje byloje
pareiškėjas UAB „Linos namai“ valdymo fakto
įregistravimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis
valdo atitinkamus statinius – nuomos punktą, viešąjį tualetą, sandėlio ir malūno
pamatus – bei inžinerinį įrenginį – automobilių stovėjimo aikštelę. Anot
pareiškėjo, visi nurodyti daiktai yra jam nuo 2005 m. balandžio 12 d.
nuosavybės teise priklausančių pastatų, kuriuos įsigijo kaip turtinį įnašą
bendrovės įstatiniam kapitalui didinti iš UAB „Šiaulių Baltija“,
priklausiniai ir jis juos valdo kaip savus. Teisiniu pareiškimo pagrindu
pareiškėjas nurodė CK 1.138, 4.22, 4.23, 4.25, 4.27 straipsnius, CPK
5 straipsnio 1 dalį, 444, 446 ir 448 straipsnius. Teisėjų
kolegijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimo formulavimas yra teisiškai ydingas,
nes iš jo neaišku, ar pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį
faktą (CPK 442 straipsnio 1 punktas, XXVI skyriaus normos), ar prašė patvirtinti valdymo faktą (CPK
442 straipsnio 9 punktas, XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normos). Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinys
suponuoja išvadą, kad toks ydingas pareiškėjo reikalavimo formulavimas turėjo
tam tikros įtakos bylos išnagrinėjimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad
pareikštų reikalavimų tinkamas teisinis kvalifikavimas
yra teismo prerogatyva. Atsižvelgdama į pareiškėjo nurodytą faktinį pareiškimo
pagrindą bei pareiškėjo reikalavimą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos
teisme duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pareiškėjo
pareikštas reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas dėl valdymo fakto
patvirtinimo (CPK 442 straipsnio 9 punktas,
XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normos), o ne kaip reikalavimas dėl juridinę
reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (CPK 442 straipsnio
1 punktas, XXVI skyriaus normos). Tai konstatavus darytina išvada,
kad bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai
taikė CPK XXVI skyriaus normas ir netinkamas teisės normų taikymas turėjo
įtakos priimtų procesinių sprendimų teisėtumui.
Dėl pagrindinio daikto priklausinio ir šio valdymo fakto
patvirtinimo
Pagal CK ketvirtosios knygos normas daiktai, be kita ko,
gali būti pagrindiniai bei antraeiliai (CK 4.12, 4.13 straipsniai).
Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti
antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu
daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Antraeilį daiktą ištinka
pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio
1 dalis). Iš esmės analogiškas reglamentavimas dėl pagrindinio daikto bei
priklausinio buvo įtvirtintas ir 1964 m. CK 153 straipsnyje. Jeigu
pagal sandorį perleidžiamas pagrindinis daiktas, turintis priklausinių, ir šį
sandorį įforminančiuose dokumentuose arba įstatyme nėra nustatyta, kad
priklausinius ištinka kitoks likimas (t. y. kad jie neperleidžiami,
pasilieka perleidėjo nuosavybėje), tai priklausiniai taip pat perleidžiami
kartu su pagrindiniu daiktu. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens
nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu
daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu
neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai (CK 4.14 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas CK normas, yra
konstatavęs, kad pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas
tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis
pagrindinio daikto likimui, pavyzdžiui, perleidžiant nuosavybės teisę į
pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į
antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta
kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik
pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko
nuosavybė, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio
aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialiojoje įstatymo normoje
konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo būtų padaryta bendrosios taisyklės
išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I.
ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009; 2010 m.
sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Voluktė“ v.
UAB ,,Elkara“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2010). Priklausinį
ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis nenurodomas turto
perleidimo sutartyje, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jeigu sutartyje
nėra priešingos išlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-595/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“
ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2008). Priklausinį, nenurodytą
pagrindinio daikto perleidimo sutartyje, ištinka pagrindinio daikto likimas ir
tais atvejais, kai jis taip pat yra nenurodytas ir perdavimo-priėmimo akte, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kilus
ginčui dėl nuosavybės teisės į pagrindinio daikto priklausinį, asmuo, įgijęs
nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą ir taip tapęs nuosavybės teisės į
priklausinį subjektu (priklausinio savininku), gali ginčo teisenos tvarka
reikšti reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir taip apginti savo teises
(CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Jeigu asmeniui jau yra
atsiradusi nuosavybės teisė į pagrindinio daikto priklausinį, tai šis asmuo pagal bendrąją taisyklę negali reikšti reikalavimo dėl
valdymo fakto į tą priklausinį patvirtinimo pagal CPK XXXIV skyriaus
antrojo skirsnio normas, nes aptariamu atveju jam jau yra atsiradusi nuosavybės
teisė į priklausinį ir pastarojo valdymas nėra savarankiška daiktinė teisė, o
yra vienas iš nuosavybės teisės elementų (sudedamųjų dalių).
Šioje byloje pareiškėjas UAB „Linos namai“,
prašydamas patvirtinti atitinkamų statinių ir inžinerinio įrenginio valdymo
faktą, rėmėsi aplinkybe, kad visi nurodyti daiktai
yra jam nuo 2005 m. balandžio 12 d. nuosavybės teise priklausančių
pastatų, kuriuos įsigijo kaip turtinį įnašą bendrovės įstatiniam kapitalui
didinti iš UAB „Šiaulių Baltija“, priklausiniai. Tokią aplinkybę nurodė ir
suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių Baltija“. Atsižvelgdama į tai, taip pat
į kitas faktines bylos aplinkybes bei remdamasi nurodytais teisiniais
argumentais apie pagrindinio daikto ir priklausinio santykį bei priklausinio
valdymo fakto patvirtinimo pagal CPK XXXIV skyriaus antrojo
skirsnio normas galimybę, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad šioje byloje pareiškėjo prašomas patvirtinti valdymo faktas
negali būti nagrinėjamas ir patvirtinamas CPK XXXIV skyriaus
antrojo skirsnio normų nustatyta tvarka. Darytina išvada, kad apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, priėmė iš esmės
teisingą sprendimą.
Nuosavybės teisė
į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruota Nekilnojamojo turto registro
tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą nuosavybės
teise, prašymą. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas
UAB „Linos namai“, laikantis save atitinkamų pagrindinių daiktų
priklausinių savininku, į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl jo
(pareiškėjo) nurodytų priklausinių įregistravimo nuosavybės teise kreipėsi jau
esant teisme iškeltai šiai bylai; Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 2007 m.
lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė motyvuodamas išimtinai
tuo, jog registruose yra įregistruoti juridiniai faktai, kad yra iškelta byla,
susijusi su nekilnojamaisiais daiktais (T. 2, b. l. 106, 107).
Darytina išvada, kad pareiškėjas dėl priklausinių įteisinimo
gali inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Pareiškėjas taip pat gali ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl
nuosavybės teisės pripažinimo ir taip apginti savo teises (CK
1.138 straipsnio 1 punktas).
Dėl CPK 313 straipsnyje įtvirtinto draudimo priimti
blogesnį sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo teisės peržengti apeliacinio
skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis)
CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės
instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas,
sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, taip pat
nustatytos nurodyto draudimo išimtys. Pagal šią teisės normą blogesnio
sprendimo priėmimu, be kita ko, nelaikoma, kai sprendimas priimtas CPK
320 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju. CPK 320 straipsnio,
reglamentuojančio bylos nagrinėjimo ribas, 2 dalyje, be kita ko,
nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas
apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas
nagrinėjant CPK IV dalies XIX, XX skyriuose ir V dalyje numatytų
kategorijų bylas.
Pagal nurodytose teisės normose įtvirtintą teisinį
reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas tokioje kaip ši byla, kuri
priskirtina prie CPK V dalyje numatytų bylų kategorijų, turi teisę
peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas, be
to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas, priimtas ginant viešąjį
interesą, nelaikytinas blogesniu sprendimu. Gindamas viešąjį interesą
apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes,
apskųsto sprendimo teisėtumą gali analizuoti ir apeliaciniame skunde
nenurodytais motyvais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę teisėto sprendimo
priėmimui.
Kaip jau minėta, šioje byloje sprendžiama dėl
statinių – nuomos punkto, viešojo tualeto –
bei inžinerinio įrenginio – automobilių stovėjimo aikštelės, kurie, anot
suinteresuotų asmenų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos bei Plinkšnių
kaimo bendruomenės, yra poilsio zoną – paplūdimį – aptarnaujantys,
viešajam interesui tarnaujantys daiktai, ir teisingu bylos išsprendimu
yra suinteresuotos ne tik joje dalyvaujantys asmenys, bet ir visuomenė. Be to,
pareiškėjas, prašydamas patvirtinti atitinkamų daiktų valdymo faktą, dėl visų jų
nurodė vieningą pareiškimo pagrindą, pareiškimo reikalavimas, minėta, buvo
suformuluotas teisiškai ydingai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys
rodo, kad šis teismas pareiškėjo reikalavimą kvalifikavo kaip reikalavimą dėl
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir bylą nagrinėjo pagal CPK
XXVI skyriaus normas. Apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo
sprendimą skundė tik pareiškėjas, tačiau savo apeliaciniame skunde jis
neapeliavo į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo
reikalavimą, netinkamai taikė CPK XXVI skyriaus normas, nepagrįstai
netaikė CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio normų, nors, kaip matyti iš
bylos duomenų, apeliavimui į tai pagrindas egzistavo. Apeliacinės instancijos
teismas padarė teisingą išvadą, kad pareikšti reikalavimai negali būti
nagrinėjami pagal CPK XXVI skyriaus normas. Šis teismas, paisydamas
apeliacinio skundo ribų, iš esmės turėjo ignoruoti siekį tinkamai taikyti
teisės normas bei priimti teisingą ir vienodą procesinį sprendimą dėl visų savo
esme tapačių reikalavimų, esant tapačioms faktinėms aplinkybėms. Teisinė situacija
byloje, kai, esant tapačiam faktiniam pagrindui, dėl vienų savo esme tapačių
reikalavimų yra priimamas vienoks teismo sprendimas, o dėl kitų – esmingai
skirtingas, neatitiktų viešojo intereso. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje
byloje nepripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas
skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 313 straipsnį, 320 straipsnio
2 dalį. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime nenurodyta
motyvų, dėl kurių šis teismas sprendė esant teisiniam pagrindui peržengti
apeliacinio skundo ribas, vertintina kaip proceso teisės normų pažeidimas,
tačiau šis konstatuotas pažeidimas, kaip neturėjęs įtakos neteisėto sprendimo
priėmimui, nėra pagrindas naikinti arba pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos
teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas,
359 straipsnio 3 dalis).
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų
Dėl CPK 314, 331 straipsnių aiškinimo ir taikymo
kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU
Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-110/2006; 2006 m. gruodžio
22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T.,
bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartims, priimta
civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U., bylos
Nr. 3K-3-359/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Kauno regiono veislininkystė v. Kauno apskrities
viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-231/2009; 2010 m.
lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Saurida“
v. UAB „Satirus“, bylos Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Kasatorius, kasaciniame skunde apeliuodamas į nurodytų
proceso teisės normų netinkamą taikymą apeliacinės instancijos teisme, naujų
teisinių aspektų, dėl kurių reikėtų pasisakyti kasaciniam teismui, nenurodo.
Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į netinkamą
CPK 314, 331 straipsnių taikymą apeliacinės instancijos teisme, neturi
įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui ir nėra reikšmingi vienodos teismų praktikos
formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų
nepasisako.
Teisėjų
kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje
apeliacinės instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Kasacinio
skundo argumentais naikinti apskųstą sprendimą nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis,
359 straipsnio 3 dalis). Dėl to apskųstas apeliacinės instancijos
teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, tik pakeistini jo motyvai.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame
teisme patirta 164,51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinant kasacinio
skundo, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš
kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies
3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis,
340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės
3 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Priteisti iš
kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ (į. k. 300038452)
164,51 Lt (šimtą šešiasdešimt keturis litus 51 ct) bylinėjimosi
išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Janina Januškienė
Antanas Simniškis