Administracinė byla Nr. eAS-385-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03796-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.8.2; 59.1.1

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja J. S. su 2016 m. rugsėjo 23 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 1SS-2587-(8.5.); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. birželio 22 d. raštą Nr. 49SFN-1092-(14.49.104.); 3) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių tęsti pradėtą 252 kv. m. valstybinės žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo procedūrą.

Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjos J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjos J. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II.

Pareiškėja J. S. per atstovą 2017 m. kovo 10 d. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. S. skundą tenkinti bei jai iš atsakovų priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus nustatytą terminą.

J. S. per atstovą 2017 m. kovo 15 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir jos apeliacinį skundą priimti bei perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pareiškėja paaiškino, kad terminas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimui apskųsti buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių. Šio termino praleidimą lėmė tai, kad administracinių teismų plėtojama terminų, nustatytų mėnesiais, skaičiavimo praktika yra prieštaringa, o tai lemia teisinį neapibrėžtumą ir sudaro sąlygas objektyviai ir pagrįstai vertinti, kad 2017 kovo 10 d. buvo paskutine diena apeliaciniam skundui pateikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė, jog ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino, laikoma objektyviu pagrindu spręsti termino atnaujinimo klausimą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog teismų precedentai yra teisės šaltiniai; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga, todėl negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl kai dėl tam tikros atskirų administracinių bylų kategorijų teisenos nuostatos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra priimta atitinkamų sprendimų (nutarčių), jie vertintini kaip teisės šaltiniai ir jais būtina vadovautis. Taigi, nurodytas teisinis neapibrėžtumas, nulėmęs klaidingą apeliacinio skundo padavimo termino skaičiavimą, turi būti laikomas aplinkybe, objektyviai nulėmusia termino praleidimą ir sudarančia pagrindą teismui šį terminą atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismų praktikos nuoseklumas glaudžiai siejasi su teisinio saugumo principu, todėl nurodyto praktikos prieštaringumo nulemtos klaidos pagrindu prarasta pareiškėjos teisė į apeliaciją, be kita ko, prieštarautų ir teisinio saugumo principui. J. S. buvo rūpestinga, sąžininga ir aktyvi, tačiau sąžiningai klydo.

Pažymėjo, kad laikantis pozicijos, jog pareiškėja praleido apeliacinio skundo pateikimo terminą ir atsisakius jį atnaujinti, būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas bei protingumo ir teisingumo kriterijai, viešasis interesas. J. S. elgiasi sąžiningai bei nepiktnaudžiauja savo turimomis teisėmis. Teikiant apeliacinį skundą pirmą kartą, skundo pateikimo terminas buvo praleistas tik viena diena, o termino nežymus praleidimas, nors jis ir nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistą terminą, tačiau yra labai reikšminga aplinkybė, atsižvelgus į visumą byloje nustatytų aplinkybių, sprendžiant dėl kitų atnaujinimo pagrindų pakankamumo. Pažymėjo, kad dėl termino atnaujinimo buvo pateiktas nedelsiant, sužinojus apie termino praleidimo faktą, o pirmą kartą apeliacinis skundas buvo pateiktas dėl nurodytų aplinkybių praleidus terminą viena diena, todėl pareiškėja turi būti pripažinta besilaikančia operatyvumo standarto, reikalaujančio įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą.

Atkreipė dėmesį, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paskelbtas 2017 m. vasario 9 d. 15.00 val., o į Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą buvo įkeltas prieš pat darbo dienos pabaigą, todėl nėra racionalu šią dieną įskaičiuoti į vieno mėnesio terminą skundui pateikti, o tai taip pat sudarė sąlygas termino pradžia interpretuoti 2017 m. vasario 10 d. ir mėnesio trukmės termino apeliaciniam skundui paduoti pabaiga laikyti 2017 m. kovo 10 d., o ne 9 d. Pažymėjo, kad sprendimas atnaujinti ar neatnaujinti skundo padavimo terminą turi būti priimtas, atsižvelgiant į fundamentalią asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kuri pripažįstama tiek nacionalinių teisės aktų, tiek tarptautinių, inter alia Europos Sąjungos teisės aktų. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra neįmanoma, Lietuvos Respublikos Konstitucija jos netoleruoja. Nepriėmus J. S. apeliacinio skundo, bus užkirstas kelias pareiškėjai ginti savo teises, kurias pažeidė atsakovas, priimdamas sprendimą, kurio priimti jis neturėjo teisės, ir taip liktų galioti teisės aktas, akivaizdžiai pažeidžiantis esminius įstatymo viršenybės (teisėtumo) ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, o tai prieštarauja tiek privačiam, tiek ir viešajam interesui. Be to, teismui atsisakius atnaujinti terminą priimti pareiškėjos apeliacinį skundą, yra pažeidžiamas ir proporcingumo principas, kuris administracinėje teisėje reiškia, kad taikomos administracinės priemonės negali būti drastiškesnės ir griežtesnės, nei būtina norimam tikslui pasiekti. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, šis principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tai yra ne tik administracinės teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi administracinio akto ar sprendimo priėmimo metu, bet ir svarbus teismo įrankis, kuriuo vertinamas priimto sprendimo ar administracinio akto teisėtumas bei pagrįstumas.

J. S. nuomone, dėl skirtingų termino skaičiavimo metodikos interpretacijų neturi būti užkertamas kelias jai ginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus apeliacinės instancijos teisme. Teismas, nagrinėdamas termino atnaujinimo klausimą, termino atnaujinimo teisės normas turi taikyti taip, kad nebūtų paneigtas proceso ekonomiškumo principas bei teisinių santykių apibrėžtumas ir stabilumas, todėl susiklosčiusios aplinkybės byloje neturėtų būti vertinamos formaliai, o J. S. neturėtų būti užkertamas kelias teisme ginti savo teises.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. nutartimi pareiškėjos J. S. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti netenkino ir jos apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 bei 2 dalimis ir 65 straipsnio 2 bei 3 dalimis ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad vieno mėnesio terminas baigiasi atitinkamą mėnesio dieną.

Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1122-331/2017 paskelbė 2017 m. vasario 9 d., todėl paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo pateikimo teismui diena buvo 2017 m. kovo 9 d. Pareiškėjos atstovas, 2017 m. kovo 10 d. pateikdamas apeliacinį skundą, praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą. Atsižvelgiant į tai, 2017 m. kovo 14 d. nutartimi jos apeliacinį skundą buvo atsisakyta priimti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios priežastys sutrukdžiusios laiku kreiptis teisminės gynybos. Proceso šalys turi nepiktnaudžiauti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdamos į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos 2017 m. kovo 15 d. prašyme atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti nurodytos priežastys nesudaro pagrindo kitaip skaičiuoti apeliacinio skundo padavimo termino, nei įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuri yra vėlesnė, nei ta, kuria remiasi pareiškėja, ir yra nuosekli. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai yra neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.

Teismas, spręsdamas J. S. prašymą, atsižvelgė į tai, kad paduodant apeliacinį skundą, jai atstovavo profesionalus teisininkas (advokatas), į tai, kad prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios tik su termino pabaigos skaičiavimu, tačiau pareiškėja nepagrindė svarbiomis priežastimis, kodėl delsė paduoti apeliacinį skundą visą tam skirtą vieno mėnesio laikotarpį, į tai, kad asmenys procese turi laikytis sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad J. S. prašyme nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis nuo jos valios nepriklausančiomis priežastimis, sukliudžiusiomis pareiškėjai laiku kreiptis teisminės gynybos, ir pagrindžiančiomis visą termino praleidimo laikotarpį, todėl jos prašymo atnaujinti terminą netenkintino ir 2017 m. kovo 15 d. apeliacinį skundą atsisakė priimti remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu.

IV.

Pareiškėja J. S. per atstovą 2017 m. kovo 21 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį ir atnaujinti pareiškėjai terminą apeliaciniam skundui dėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo paduoti.

Pareiškėja paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjęs, jog klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teigia, kad terminą J. S. praleido dėl sąžiningo suklydimo, skaičiuojant terminą apeliaciniam skundui paduoti. Atkreipia dėmesį, kad tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek žemesnės instancijos administracinių teismų praktikos pavyzdžiai rodo, kad administraciniai teismai praktikoje neretai termino pabaiga laikydavo ne atitinkamą mėnesio dieną, o, atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 65 straipsnio 2 dalį, terminą pradėdavo skaičiuoti ir atitinkamai užbaigdavo skaičiuoti viena diena vėliau, o tai akivaizdžiai parodo administracinių teismų praktikos prieštaringumą, lemiantį teisinį neapibrėžtumą ir sudariusį sąlygas sąžiningai manyti, kad 2017 kovo 10 d. buvo paskutinė diena apeliaciniam skundui pateikti. Pažymi, kad net ir sutinkant su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog teismų praktika šiuo metu yra susiformavusi galutinai, tai galėjo įvykti tik visai neseniai, nes dar praėjusių metų gruodį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtoje nutartyje terminas buvo skaičiuojamas taip pat, kaip jį skaičiavo J. S., nes šioje nutartyje 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo atžvilgiu vieno mėnesio apeliaciniam skundui paduoti termino pabaiga buvo laikoma 2016 m. spalio 20 d. Šis faktas parodo, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl terminų skaičiavimo tvarkos egzistavo visai neseniai ar galbūt vis dar egzistuoja, o tokią aplinkybę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laiko objektyviu pagrindu terminui atnaujinti. Pareiškėjos nuomone, sprendimas netenkinti jos prašymo, egzistuojant iš esmės identiškoms aplinkybėms, nurodytoms teismų praktikoje, pažeistų teisėtus J. S. lūkesčius ir neproporcingai atimtų teisę skųsti nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo paliktas galioti teisės aktas, akivaizdžiai pažeidžiantis esminius įstatymo viršenybės (teisėtumo) ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, o tai prieštarauja tiek privačiam, tiek ir viešajam interesui. Pažymi, kad pagal administracinių teismų praktiką, sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų. Teigia, kad teismo išvada, jog pareiškėja turėjo pagrįsti, kodėl delsė paduoti apeliacinį skundą anksčiau per tam skirtą vieno mėnesio laikotarpį, yra visiškai nepagrįsta, nes apeliacinį skundą bylos šalis gali paduoti bet kuriuo metu iki nustatyto procesinio termino pabaigos, remdamasi tokiomis aplinkybėmis kaip šalies atstovo užimtumas, laiko skyrimas tolesnio bylos nagrinėjimo perspektyvoms įvertinti ir apeliaciniam skundui parengti ir žyminiam mokesčiui apmokėti, todėl skundo pateikimas paskutinę dieną negali būti laikomas nepagrįstu delsimu. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad proceso šalis nesąžiningai delsė tada, jei visą laikotarpį sąžiningai klydo dėl procesinio termino pabaigos datos, pateikė apeliacinį skundą paskutinę dieną ir tik vėliau sužinojo, kad dėl skirtingų terminų skaičiavimo metodų praleido terminą. Nurodo, kad visą mėnesį egzistavęs nenuoseklios administracinių teismų praktikos suformuotas supratimas, kad terminas baigiasi 2017 m. kovo 10 d., ir buvo svarbi priežastis, nulėmusį termino praleidimą. Pažymi, kad pareiškėja nepiktnaudžiavo savo teisėmis ir sužinojusi apie praleistą terminą, nedelsdama pakartotinai pateikė apeliacinį skundą ir prašymą atnaujinti jo padavimo terminą, o pirmą kartą apeliacinis skundas buvo pateiktas dėl nurodytų aplinkybių praleidus terminą tik viena diena.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pareiškėjos J. S. atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė ir paskelbė 2017 m. vasario 9 d, todėl paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo pateikimo teismui diena, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalimi ir 65 straipsnio 3 dalimi, buvo 2017 m. kovo 9 d. Pareiškėja apeliacinį skundą pateikė 2017 m. kovo 10 d., t. y., praleidusi įstatyme nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą. J. S. pateikė prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui pateikti ir nurodė, kad termino pateikti apeliacinį skundą praleidimą nagrinėjamu atveju lėmė tai, kad administracinių teismų plėtojama terminų, nustatytų mėnesiais, skaičiavimo praktika yra prieštaringa, o laikantis pozicijos, kad pareiškėja praleido apeliacinio skundo pateikimo terminą ir atsisakius jį atnaujinti, nagrinėjamu atveju būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas bei protingumo ir teisingumo kriterijai, viešasis interesas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, o kokias nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Atsižvelgęs į tai, atsakovas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs J. S. prašyme atnaujinti praleistą terminą jame nurodytas priežastis, pagrįstai nustatė, kad šalys procese turi laikytis sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, bei vertino, kad pareiškėjos 2017 m. kovo 15 d. prašyme atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti nurodytos priežastys nesudaro pagrindo kitaip skaičiuoti apeliacinio skundo padavimo termino, nei nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Be to, teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Kiekvienam konkrečiam atvejui turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjos atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos apeliacinį skundą, neatnaujinus praleisto termino jam paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje  Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnyje nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalis). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikomos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, o kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta teismo diskrecijai. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Ginčo dėl to, kad J. S. praleido terminą pateikti teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo, nėra. Šis sprendimas buvo paskelbtas 2017 m. vasario 9 d., tačiau pareiškėja per atstovę elektroninėmis ryšio priemonėmis apeliacinį skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė 2017 m. kovo 10 d., t. y. praleidusi apeliacinio skundo padavimo terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.

Pareiškėja nurodė, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas dėl administracinių teismų praktikos prieštaringumo, o terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas tik viena diena.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojantis įstatymas apeliacinio skundo padavimo teismui termino eigos pradžią tiesiogiai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo momentu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nėra įtvirtinta galimybė apeliacinio skundo padavimo teismui termino pradžią pradėti skaičiuoti ne nuo nurodyto momento, todėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, nepriklausomai nuo to, kada jis buvo šaliai įteiktas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad skaičiuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo terminą, pareiškėjos atstovas galėjo sąžiningai klysti, kadangi teismų praktikoje terminų skaičiavimo praktika nebuvo vieninga. Administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti J. S. ar jos atstovo sąžiningumu, priešingai, jų aktyvus elgesys patvirtina, kad nėra piktnaudžiaujama teise. Išsiaiškinęs, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas praleidus nustatytą terminą, pareiškėjos atstovas nedelsdamas pateikė prašymą šį terminą atnaujinti. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbios priežasties, ir praleistą terminą atnaujinti. Sprendžiant dėl būtinumo atnaujinti praleistą procesinį terminą, atsižvelgiama ir į tai, kad terminas buvo praleistas nežymiai, t. y. viena diena, o jo atnaujinimas ir skundo priėmimas konkrečiu atveju neprieštaraus teisinio saugumo principui, dėl kurio yra nustatytas procesinių terminų institutas. Pažymėtina, kad formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste būtų pažeista asmens teisė kreiptis dėl teisminės gynybos. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad terminą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimui apskųsti pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių, sutrukdžiusių jai laiku kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino J. S. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Pareiškėjos J. S. 2017 m. kovo 10 d. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 2 dalimi, 138 straipsnio 1 dalimi, 139 straipsnio 2 dalimi, 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjos J. S. prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti tenkinti.

Atnaujinti pareiškėjai J. S. terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo paduoti.

Priimti pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo panaikinimo nagrinėti apeliacine tvarka.

Išsiųsti apeliaciniame procese dalyvaujantiems asmenims pareiškėjos J. S. apeliacinio skundo nuorašus ir nustatyti keturiolikos dienų nuo apeliacinio skundo nuorašo gavimo dienos terminą pateikti apeliacinės instancijos teismui atsiliepimus į apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.