Baudžiamoji byla Nr. 2K-404/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                2K-404/2010

     1.1.4.2.

     1.1.5.1.1.

                                                            1.2.3.1. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vladislovo Ranonio, ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui,

nukentėjusiesiems S. S., A. S.,

vertėjai Aušrai Katkutei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. (G. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžiu G. S. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų.

G. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Priteista iš G. S. nukentėjusiesiems S. S. ir A. S. 24 678,46 Lt turtinės ir po 125 000 Lt neturtinės žalos bei 5000 Lt už advokato paslaugas, o nukentėjusiajam V. S. – 895,11 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos bei 5000 Lt už advokato paslaugas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nuosprendis pakeistas. Pripažinta G. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad 2007 m. lapkričio 9 d. nužudė J. S. panaudodamas šaunamąjį ginklą (BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

G. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.) paskirta laisvės atėmimo bausmė padidinta iki trylikos metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis ši bausmė ir bausmė, paskirta skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.), subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.

Kita Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiųjų S. S. ir A. S., prašiusių nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė:

 

G. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 6 d., apie 11.30 val., Trakų r. sav., Trakų sen., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, J. S. ir G. S. priklausančiuose žemės sklypuose, J. S. ir V. S. norint pasikalbėti dėl žemės sklypų ribų, kilus konfliktui, tyčia rankoje turėtų kirviu sudavė J. S. į galvos kairę pusę, padarydamas kirstinę žaizdą kairiame žande, o J. S. bandant apsiginti ir iškėlus ranką virš galvos, sudavė kirviu į dešinės rankos plaštakos sritį, padarydamas kirstinę žaizdą dešinės plaštakos pagrindo srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip pasikėsino jį nužudyti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes J. S. apsigynė ir pasipriešino, susigrūmė su juo bei išmušė kirvį iš rankos.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad, 2007 m. lapkričio 9 d., apie 13 val., žinodamas, kad Trakų r., Trakų sen., (duomenys neskelbtini) kaime vykdomi žemės matavimai, iš savo namuose Trakų r., Lentvaryje, (duomenys neskelbtini) esančio seifo paėmė jam savigynai išduotą pistoletą „Sig Sauer P230SL 9 mm Brow“ Nr. S060980, ir, apie 13.35 val. atvykęs prie žemės sklypų, priklausančių jam ir J. S., esančių Trakų r. sav., Trakų sen., (duomenys neskelbtini) kaime, reikšdamas pretenzijas ten buvusiems broliams V. S. ir J. S. dėl, jo manymu, neteisingai nustatytų sklypo ribų, kilus konfliktui, iš pykčio, turėdamas tikslą nužudyti, tyčia įrėmė V. S. į krūtinę pistoletą „Sig Sauer“, o po to šovė du kartus į J. S., padarydamas jam šautinį kulkinį vienkartinį kaklo ir galvos sužalojimą, esant šūvio įėjimo žaizdai kaklo šoniniame paviršiuje, šūvio išėjimo žaizdai kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės ausies kaušelio lezgelio srityje, su abiejų slankstelinių arterijų sužalojimais, kaklo I-ojo slankstelio, pakauškaulio pamatinės dalies lūžiais, pailgųjų ir nugaros smegenų sužalojimais, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais pamatiniame pusrutulių paviršiuje ir į smegenų skilvelius. Nuo patirtų sužalojimų J. S. mirė vietoje ir taip G. S. tyčia jį nužudė.

Nuteistasis G. S. kasaciniu skundu prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nuosprendį, vadovaujantis BK 28 straipsniu, bylą nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius pabrėžia, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad jis 2007 m. spalio 6 d. pasikėsino nužudyti savo brolį J. S., o 2007 m. lapkričio 9 d. jį nužudė, todėl teismo nuosprendis, kuriuo jis nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį yra grindžiamas tik prielaidomis ir ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurie nebuvo ištirti.

Kasatorius nurodo, kad nors teismai teisingai nustatė objektyviuosius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius, konstatuodami, kad tarp jo ir brolių buvo įtemti, konfliktiški santykiai, tačiau neteisingai nustatė subjektyviuosius požymius (tyčią nužudyti), t. y. nepagrįstai nurodė, kad jis iš pykčio 2007 m. spalio 6 d. pasikėsino nužudyti brolį J. S., o 2007 m. lapkričio 9 d. tyčia tai padarė. Taip teismai pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą vieną iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2007 m. spalio 6 d. pasikėsino nužudyti savo brolį J. S., nes pastarajam padaryti sužalojimai teismo medicinos ekspertų buvo įvertinti tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, kad jis turėjo apibrėžtą tyčią nužudyti savo brolį. Kasatorius pažymi, kad Trakų r. PK pareigūnai pasiūlė jam ir broliui J. S. dėl 2007 m. spalio 6 d. kilusio konflikto ir broliui padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (Trakų r. PK surinkta pirminė medžiaga apie 2007 m. spalio 6 d. įvykio tyrimą). Be to, pasak kasatoriaus, jau vien tai, kad nuo pirmos nusikalstamos veikos padarymo (2007 m. spalio 6 d.) iki antros nusikalstamos veikos padarymo (2007 m. lapkričio 9 d.) jis nesikėsino į brolio gyvybę ar sveikatą, 2007 m. spalio 6 d. kilusio konflikto metu broliui padarė tik nedidelius nubrozdinimus skruoste ir rankoje, o šiam apsigynus, jo nesivijo ir nepersekiojo, rodo, kad jis neturėjo tiesioginės apibrėžtos tyčios nužudyti savo brolį. Todėl kasatorius teigia, kad esant neapibrėžtai tyčiai jo 2007 m. spalio 6 d. padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, t. y. kaip nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Vieninteliai parodymai, kuriais rėmėsi teismas pripažindamas kasatorių kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, buvo suinteresuotų liudytojų parodymai, kurie šio įvykio nematė, o perpasakojo nukentėjusiųjų žodžius. Kasatorius mano, kad teismai turėtų pašalinti visas abejones dėl jo nuteisimo už pasikėsinimą 2007 m. spalio 6 d. nužudyti brolį J. S., nes nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti aiškintinos kaltinamojo naudai.

Kasatorius pažymi, kad jo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės, t. y. amžius, išsilavinimas, šeimyninė ir turtinė padėtis, noras visus giminės ginčus dėl žemės spręsti teismuose, leidžia teigti, jog jis 2007 m. spalio 6 d. nesikėsino nužudyti savo brolio J. S.

Kas liečia nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2007 m. lapkričio 9 d. nužudė savo brolį, kasatorius pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas atkreipė dėmesį į jo nusikalstamos veikos akivaizdų neadekvatumą susidariusiai situacijai, mažareikšmę dingstį, kilusią dėl žemės riboženklių perstatymo, tačiau nepaisant to, paviršutiniškai analizavo susidariusią situaciją BK 28 straipsnio taikymo prasme. Lietuvos apeliacinis teismas nors ir įvertino situaciją BK 28 straipsnio aspektu, tačiau neaptarė būtinosios ginties peržengimo galimybės. Kasatorius pažymi, kad jis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad 2007 m. lapkričio 9 d. į brolį J. S. iššovė tik tada, kai jis su kastuvu rankose girtas jį puolė, o tiesioginis šio įvykio liudininkas brolis V. S. su kūju rankose stovėjo kasatoriui už nugaros ir taip pat buvo pasiruošęs jį pulti, todėl teismai jam turėjo pritaikyti BK 28 straipsnį. Kasatorius pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos įstatymai neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių, o jis prieš septynerius metus legaliai įsigytą ir pagal reikalavimus laikomą ginklą 2007 m. lapkričio 9 d. panaudojo dėl būtinosios ginties (prieš tai iššovęs keturis įspėjamuosius šūvius į žemę). Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendyje iškraipė arba neteisingai užrašė jo 2007 m. lapkričio 10 d. duotus pirminius parodymus, nurodydamas, kad „G. S. pasiėmė ginklą iš seifo namuose iš karto po to, kai perskaitė pranešimą apie atliekamus žemės matavimo darbus ir tuoj pat nuvažiavo į įvykio vietą“, nes tokių parodymų byloje negali būti, kadangi jis ginklą iš seifo paėmė apie 4.00 val. vykdamas į Gariūnus.

Kasatorius teigia, kad S. S. ir A. S. apeliaciniuose skunduose prašė pripažinti jam BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta visuotinai pavojingu būdu ir skirti jam griežtesnę bausmę. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinis teismas šį nukentėjusiųjų siūlymą atmetė, kasatoriaus atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino šaunamojo ginklo panaudojimą ir padidino jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki trylikos metų. Kasatoriaus manymu, taip Lietuvos apeliacinis teismas iškraipė apeliacijos prasmę, pažeidė jo konstitucines teises ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius skunde teigia, kad teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Teismai nuosprendį grindė vien tik vienpusiškais, abstrakčiais ir prieštaringais nukentėjusiųjų V. S., S. S. ir A. S. parodymais. Taip pat kasatorius pažymi, kad teismai privalėjo apklausti teismo medicinos ekspertus T. Bimbą ir A. A. Garmų bei balistikos specialistą A. Jurevičių, nes šių specialistų išvados dėl 2007 m. lapkričio 9 d. įvykio aplinkybių buvo visiškai priešingos, o tokios aplinkybės, kaip nukentėjusiojo J. S. girtumas, neištirtos.

Kasatorius pabrėžia, kad jo bei jo gynėjo daugkartiniai prašymai apygardos teisme apklausti ekspertus, jo žmoną, (kuri buvo apklausta tik apeliacinės instancijos teisme) bei sukonkretinti jam pareikštą kaltinimą dėl 2007m. spalio 6 d. padarytos nusikalstamos veikos, t. y. įvardinti konkrečius veiksmus bei nurodyti nusikalstamos veikos padarymo motyvą, buvo ignoruojami. Kasatoriui neaišku, kaip teismai nustatė, kada ir kokiu būdu jis kirviu sužeidė brolį J. S., nes šie duomenys nebuvo tirti. Šios aplinkybės rodo, kad teisme jo ir jo gynėjo procesinė padėtis buvo daug blogesnė, lyginant su kaltinimą palaikančių prokurorų padėtimi, todėl teismai pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.

Kasatorius nurodo, kad Trakų rajono apylinkės prokuratūros prokurorai J. Selilionis ir D. Maleckas bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras N. Kozliakas, organizuodami ir kontroliuodami ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, bei Vilniaus apygardos bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyrių teisėjų kolegijos, nagrinėdamos jo baudžiamąją bylą, padarė esminius BPK pažeidimus ir tie grubūs pažeidimai turėjo neigiamos įtakos baudžiamosios bylos teisingam išsprendimui, nes iš įvykio vietos nebuvo paimti (dingo) jo brolių panaudoti puolamieji įrankiai – kūjis ir kastuvas, gulėję prie nukentėjusiojo J. S. kūno. Kasatorius pažymi, kad kūjį ir kastuvą 2007 m. lapkričio 9 d. Trakų PK tyrėjai mėgėjiškai užfiksavo (nufotografavo be mastelio) bei įrašė į įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolą), tačiau vėliau jie iš įvyko vietos buvo pavogti. Tik praėjus kiek daugiau nei vieneriems metams kažkokius darbo įrankius, t. y. kastuvą ir kūjį, į baudžiamąją bylą savanoriškai pateikė nukentėjusysis V. S., tačiau jie nebuvo ištirti.

Kasatorius teigia, kad jam buvo paskirta neteisinga bausmė. Nors Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad „nuteistajam skirtinos laisvės atėmimo bausmės, jų dydžius nustatant artimus sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui“, tačiau paskyrė gerokai didesnę – trylikos metų laisvės atėmimo subendrintą bausmę. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinis teismas šį pirmosios instancijos teismo teiginį paneigė tik konstatuodamas, kad teismas padarė techninę klaidą.

Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė BK 65 ir 66 straipsnius, nes į jam pakirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę neįskaitė dešimties parų kardomojo kalinimo laikotarpio nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2009 m. spalio 20 d. Tai rodo, kad apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas paviršutiniškai taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalį ir BPK 332 straipsnio 3 dalį. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas nepasisakė ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kai kurie duomenys nepagrįstai buvo pripažinti įrodymais, kad nebuvo pašalinti kardinaliai priešingi teismo medicinos specialistų išvadų teiginiai), nemotyvavo, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir keistinas tik sugriežtinant paskirtą laisvės atėmimo bausmę net neištaisant BK 65 ir 66 straipsnių pažeidimų.

 

Nuteistojo G. S. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

 

Dėl nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius neigia tyčią nužudyti savo brolį J. S. ir pabrėžia, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad jis 2007 m. spalio 6 d. pasikėsino nužudyti savo brolį J. S., nes pastarajam padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Kasatoriaus manymu, byloje nėra jokių įrodymų, kad jis turėjo apibrėžtą tyčią nužudyti savo brolį, todėl  prašo esant neapibrėžtai tyčiai jo 2007 m. spalio 6 d. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal kilusius padarinius, t. y. kaip nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pakankamai detaliai atsakyta į G. S. apeliacinio skundo argumentus dėl padaryto nusikaltimo subjektyviųjų požymių. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo klausimu pasakyta, kad „teisėjų kolegijos nuomone, tiesioginės apibrėžtos tyčios požymiai G. S. veikoje yra įrodyti. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp brolių buvo įtempti konfliktiški santykiai dėl žemės riboženklių, todėl 2007 m. spalio 6 d. įvykusio konflikto metu G. S. savo veikai pasirinko pavojingą, žmogaus kūną žalojantį įrankį – kirvį, kuriuo užsimojus nukentėjusiajam sužalojo veidą bei sužeidė ranką. Tai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada G 5448/07 (01), iš kurios matyti, kad J. S. padarytos paviršinės kirstinės žaizdos kairiame žande ir dešinės plaštakos pagrindo srityje. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje užsimojimas kirviu yra pirmasis kūno judesys, kuriuo tiesiogiai keliama grėsmė žmogaus gyvybei. Nors apeliantas nurodo, kad tyčios sužaloti ar nužudyti brolį neturėjo, tačiau nuteistasis pasirinko pavojingą veikimo būdą, t. y. smūgiavo į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą – veidą (galvą). Todėl sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi, o veika nutrūko tik dėl to, kad nukentėjusysis apsigynė, išmušė kirvį iš nuteistojo rankų ir pabėgo. Iš nukentėjusiojo V. S. parodymų matyti, kad nuteistasis užsimojo kirviu du kartus. Tai įrodo, kad veiksmai buvo intensyvūs ir kryptingi nukreipti būtent į galvą“.

Teismai pagrįstai padarė išvadą, kad kaltininko tyčia buvo tiesioginė ir apibrėžta. Tiksliau kasatoriaus tyčią galima apibrėžti kaip alternatyvią tiesioginę tyčia: t.y. jis suvokė, kad savo veiksmais kelia grėsmę kaip nukentėjusiojo sveikatai, taip ir gyvybei. Alternatyvioji tyčia yra apibrėžtos tyčios atmaina. Esant alternatyviai tyčiai kaltininko veika kvalifikuojama pagal sunkiausią iš alternatyvių padarinių, kuriuos kaltininkas suvokė ir numatė galint kilti. Taigi teismai pagrįstai šį nusikaltimą kvalifikavo ne pagal kilusius padarinius, o pagal tyčios kryptingumą, pagal sunkiausius padarinius, kuriuos apėmė kaltininko suvokimas ir numatymas. O sprendžiant iš nusikaltimo padarymo mechanizmo, panaudotų įrankių bei smūgių kryptingumo bei jų skaičiaus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad kasatorius numatė gyvybės atėmimą kaip vieną iš galimų pavojingos veikos padarinių.

 

Dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 28 straipsnio

Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl 2007 m. lapkričio 9 d. savo brolio nužudymo, prašo taikyti BK 28 straipsnio 4 dalį ir laikyti, kad veika buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, nes į brolį J. S. iššovė tik tada, kai jis su kastuvu rankose girtas jį puolė, o tiesioginis šio įvykio liudininkas brolis V. S. su kūju rankose stovėjo kasatoriui už nugaros ir taip pat buvo pasiruošęs jį pulti.

Kolegija laiko, kad teismai pagrįstai konstatavo, kad šioje situacijoje nebuvo būtinosios ginties būklės, todėl nėra prasmės kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą. Kaip nustatyta byloje, santykiai tarp brolių buvo labai įtempti, jie kurį laiką konfliktavo, konfliktų metu jau anksčiu būdavo naudojamas smurtas, smurtą naudojo abi pusės. Tikėdamasis, kad vėl bus konfliktas dėl žemės ir teks panaudoti smurtą, kaip jau ne kartą buvo įvykę, nuteistasis, eidamas į susitikimą su broliais, pasiėmė su savimi šaunamąjį ginklą. Taigi smurto panaudojimas buvo numanomas iš anksto. Abi pusės elgėsi agresyviai, gynė savo teises į žemę. Tokia situacija labiau primena muštynes, o ne pavojingą kėsinimąsi. Tuo tarpu būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Šioje situacijoje abi pusės buvo puolančios, abi gynė savo tiesas ir nebuvo besiginančių. Taigi nebuvo pirmos ir būtinos būtinosios ginties sąlygos – pavojingo kėsinimosi. Jei nėra pavojingo kėsinimosi, nėra prasmės kalbėti apie kitas būtinosios ginties sąlygas, kurios išplaukia iš pirmosios sąlygos.

 

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismas gali pripažinti naują kaltininko atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jei pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nukentėjusieji S. S. ir A. S. apeliaciniuose skunduose prašė pripažinti nuteistajam BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba panaudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus. Kadangi J. S. buvo nužudytas panaudojant šaunamąjį ginklą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje tenkino nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, pakeitė Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, pripažindamas šią bylos aplinkybę G. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir, atsižvelgdamas į tai, sugriežtino pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę. Lietuvos apeliacinis teismas šioje dalyje tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

 

Dėl paskirtos bausmės

Kasatorius nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo septyneriems metams bausmė yra minimali bausmė, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo trylikai metų bausmė, esant sankcijos vidurkiui trylika su puse metų, yra šiek tiek mažesnė už sankcijos vidurkį. Turint galvoje, kad byloje nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę, kolegija laiko, kad paskirta už šį nusikaltimą bausmė negali būti laikoma per griežta. Kadangi padarytos veikos sudaro realią nusikaltimų sutaptį ir labai nesiskiria savo pavojingumu, teismai, vadovaudamiesi BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtąsias bausmes iš dalies sudėjo, tačiau prie griežčiausios paskirtos bausmės pridėjo tik vienerius metus laisvės atėmimo nuo švelnesnės paskirtos bausmės už pasikėsinimą nužudyti.

 

Dėl suėmimo laiko įskaitymo į bausmę

Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė BK 65 ir 66 straipsnius, nes į jam pakirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę neįskaitė dešimties parų kardomojo kalinimo laikotarpio nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2009 m. spalio 20 d.

Vilniaus apygardos teismui 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžiu paskyrus bausmę, teismas iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskyrė G. S. kardomąsias priemones namų areštą ir dokumento paėmimą. 2009 m. spalio 10 d. prokuroras kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą dėl kardomosios priemonė suėmimo skyrimo dėl 2009 m. spalio 8 d. tariamai G. S. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnyje. Prokurorui kreipusis į Trakų rajono apylinkės teismą, teismas nutartyje konstatavo, kad G. S. pažeidė Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžiu paskirtos kardomosios priemonės - namų arešto sąlygas ir 2009 m. spalio 11 d. nutartimi G. S. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas dešimčiai parų nuo 2009 m. spalio 11 d. Taigi teismas iš esmės pakeitė kardomąją priemonę, paskirtą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžiu. Lietuvos apeliacinis teismas bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo 2010 m. vasario 17 d., tačiau nesprendė klausimo dėl suėmimo įskaitymo į paskirtą bausmę, nors ikiteisminis tyrimas byloje dėl įtarimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnyje, buvo nutrauktas 2010 m. sausio 19 d. nesant nusikaltimo požymių. Dėl to suėmimo nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2009 m. spalio 20 d laikas įskaitytinas į paskirtosios bausmės laiką. 

 

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorius skundžia teismų padarytą įrodymų vertinimą ir teigia,  kad teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą, todėl jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį.  Kolegija sutinka su teismų padarytu įrodymu vertinimu. Nuosprendis yra pagrįstas visapusišku ir nešališku įrodymu vertinimu. Iš kitos pusės, įrodymų vertinimo klausimai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas liudytojų į posėdį nekviečia, ekspertizių neskiria, taigi negali pervertinti žemesnių teismų padaryto įrodymų vertinimo. Įrodymų vertinimo klausimai yra apeliacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas detaliai išnagrinėjo nuteistojo apeliaciniame skunde keliamus klausimus, susijusius su  įrodymų vertinimu ir pateikė atsakymus į apeliacinį skundą.

 

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis BPK 382 straipsnio 6 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nuosprendį. Įskaityti į G. S. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės laiką kardomosios priemonės suėmimo, paskirtos Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 11 d. nutartimi, laiką nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2009 m. spalio 20 d.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeista.

 

Teisėjai                                                                                                Dalia Bajerčiūtė

 

Vladislovas Ranonis

 

Vytautas Piesliakas