Baudžiamoji byla Nr. 1A-138-307/2017

Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00142-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.3;

1.2.20.16.2; 2.4.6.4.4.

                                                                                                  (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teisėjų Svajūno Knizlerio, Lino Žukausko,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam E. G. ,

gynėjai advokatei Sigridai Eglei Šalūgaitei (Tankevičienei),

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. G. ,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Aidui Mažeikai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. (toliau ir – apeliantas, nuteistasis) bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. G. atstovo advokato Aido Mažeikos (toliau ir – nukentėjusiojo atstovas) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 2 dalį ir jam skirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu E. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant E. G. per bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

E. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo E. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas dalinai, ir iš E. G. E. G. naudai priteista 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. G. E. G. naudai taip pat priteista 1 500,00 Eur advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

E. G. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vieninteliu akcininku ir žinodamas, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones siekiant užtikrinti ieškovo E. G. civilinį ieškinį dėl 659 235,00 Lt (190 927,65 Eur) avanso grąžinimo, 200 000,00 Lt (57 924,00 Eur) sutartinių netesybų sumą, delspinigių: areštavo E. G. turtą, turtines teises ir pinigines lėšas, bendrai 859 235,00 Lt (248 851,66 Eur) sumai, uždraudžiant E. G. areštuotu turtu disponuoti, įkeisti jį, išnuomoti ar kitaip pasunkinti jo teisinę padėtį, taip pat areštavo atsakovui E. G. priklausančias visas UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, t. y. 100 procentų akcijų, uždraudžiant areštuotomis akcijomis disponuoti – perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, taip pat uždraudžiant E. G. , kaip vieninteliam UAB (duomenys neskelbtini) akcininkui, priimti sprendimus, kurių pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas galėtų būti parduotas, perleistas, įkeistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas, žinodamas, kad šios nutarties pagrindu antstolis 2010 m. gegužės 26 d. turto aprašu Nr. B-3602 aprašė E. G. priklausančias 100 vnt., kas tuo metu sudarė 100 procentų, UAB (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų, akcijas perdavė jam saugoti ir išaiškino, kad perduoto saugoti turto išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas, baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka, jis, būdamas 100 procentų UAB (duomenys neskelbtini) akcijų savininku išleido 4 646 vnt. naujų paprastų vardinių akcijų, (kurių vienos akcijos nominali vertė 100,00 Lt (28,95 Eur)) ir 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartimi sutuoktinei D. G. neteisėtai perleido 2 346 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 234 600 Lt (67 944,86 Eur), ir 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi M. S. neteisėtai perdavė 2 300 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 230 000,00 Lt (66 612,60 Eur), sau pasilikdamas 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 10 000,00 Lt (2 896,20 Eur), t. y. 2,1 procentą iš teismo areštuotų 100 procentų akcijų, tokiu būdu, pažeisdamas teismo sprendimo reikalavimus – draudimą disponuoti areštuotomis UAB (duomenys neskelbtini) akcijomis ir priimti sprendimus, kurių pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas galėtų būti parduotas, perleistas, įkeistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas, priėmė sprendimą, susijusį su disponavimu bendrovės akcijomis ir neteisėtai D. G. ir M. S. perleido areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą, į kurį buvo laikinai apribota nuosavybės teisė – 4 646 įprastąsias vardines akcijas, kurių bendra vertė 464 600,00 Lt (134 557,46 Eur), t. y. 97,9 procento iš 100 procentų UAB (duomenys neskelbtini) akcijų.

E. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį taip pat buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. balandžio 4 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, būdamas vieninteliu UAB (duomenys neskelbtini) akcininku, tikslu apgaule savo naudai išvengti turtinės prievolės – Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimu E. G. iš E. G. priteistos 627 920,00 Lt (181 858,20 Eur) sumos sumokėtoms lėšoms pagal 2008 m. lapkričio 17 d. tarp E. G. ir E. G. sudarytą preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį grąžinimo, žinodamas, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi areštas UAB (duomenys neskelbtini) turtui uždėtas tikslu užtikrinti nukentėjusiojo teisę atgauti skolą, siekdamas apgaule išvengti prievolės šią skolą grąžinti, priėmė sprendimą padidinti UAB (duomenys neskelbtini) įstatinį kapitalą nuo 10 000,00 Lt (2 896,20 Eur) iki 474 600,00 Lt (137 453,66 Eur), išleido 4 646 vnt. naujų paprastų vardinių akcijų, (kurių vienos akcijos nominali vertė 100,00 Lt (28,96 Eur), pagal tos pačios dienos akcijų pasirašymo sutartį, jas įsigijo, būdamas 4 746 vnt., t. y. 100 procentų, UAB (duomenys neskelbtini) akcijų savininku, jis 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartimi 2 346 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 234 600,00 Lt (67 944,86 Eur) perleido sutuoktinei D. G. , o 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi 2 300 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 230 000,00 Lt (66 612,60 Eur), pardavė M. S. , sau pasilikdamas 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 10 000,00 Lt (2 896,20 Eur), t. y. 2,1 procentą iš turėtų 100 procentų akcijų, dėl ko nukentėjusysis prarado galimybę atgauti skolą, tuo išvengė didelės 627 920,00 Lt (181 858,20 Eur) vertės turtinės prievolės.

E. G. išteisinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad E. G. nėra išvengęs turtinės prievolės grąžinti E. G. pinigus, sumokėtus kaip avansas pagal preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį. Ši prievolė yra galiojanti, pripažįstama E. G. , paties E. G. ir visų pakopų teismų. Minėta prievolė pripažinta Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimu ir yra vykdoma antstolio. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad perleidžiant papildomai išleistas akcijas E. G. būtent šiais veiksmais sukūrė padėtį, neleidžiančią E. G. apginti savo pažeistos teisės civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir kad būtent šiais E. G. veiksmais E. G. padaryta turtinės žalos. Byloje nėra surinkta pakankami duomenų, patvirtinančių, kad perleidus papildomai išleistas akcijas E. G. visiškai prarado galimybę įvykdyti turtinę prievolę ir sukūrė situaciją, panaikinančią galimybę atsiskaityti su E. G. .

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir jį pagal BK 246 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš dalies patenkintas E. G. civilinis ieškinys, ir E. G. reikalavimus atmesti.

Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 246 straipsnio 2 dalį apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino naujai išreikalautų rašytinių įrodymų. Apelianto teigimu, Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus pažymėjime apie turto arešto aktą Nr. 0610002973, nurodyta, jog areštuota 100 vnt. akcijų. Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat nurodytas 100 vnt. akcijų areštas. Taigi, Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius taip pat įregistravo areštą ne 100 procentų UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, o 100 vnt. akcijų. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad Kauno apygardos teismas siuntė antstoliui A. M. 2010 m. gegužės 19 d. nutartį, kartu su turto aprašu Nr. B-3602 turto aprašui papildyti. Tokiu būdu antstolis dar kartą ieškojo areštuoto turto, tačiau liko areštuota 100 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų. Iš antstolio A. M. kontoros 2010 m. gegužės 27 d. pranešimo Nr. S-5212 dėl turto arešto VĮ „Registrų centras“ matyti, kad šiuo pranešimu vykdomojoje byloje buvo siųstas aprašas dėl E. G. priklausančių 100 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų arešto. Antstolio A. M. 2010 m. gegužės 26 d. turto apraše Nr. B-3602 taip pat nurodyta 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų. Būtent dėl 100 vnt. akcijų E. G. pasirašė minėtame 2010 m. gegužės 26 d. turto apraše Nr. B-3602, t.y. kad jis įsipareigoja saugoti ir neperleisti 100 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų. Dėl 4646 vnt. akcijų arešto ir saugojimo E. G. nebuvo įspėtas. Taip pat E. G. nebuvo įspėtas dėl 100 procentų akcijų saugojimo. 4646 vnt. akcijų buvo areštuota tik Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartimi ir jų areštas tą pačią dieną buvo įregistruotas Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registre. Iki minėtos teismo nutarties 4646 vnt. paprastųjų vardinių akcijų nebuvo areštuota ir jokių įrašų apie šio turto areštą nėra. Antstolis iki 2012 m. vasario 27 d. taip pat nebuvo aprašęs 4646 vnt. paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų ir nebuvo įspėjęs E. G. dėl baudžiamosios atsakomybės dėl 4646 vnt. akcijų perleidimo. Apelianto įsitikinimu, aptarti įrodymai leidžia teigti, kad jo veiksmais nebuvo pasikėsinta į jokį teisinį gėrį, kurį gina įstatymas, t. y. nebuvo perleistas aprašytas ar areštuotas turtas ar turtas, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

Apelianto teigimu, vertinant baudžiamojoje byloje pateiktus įrodymus, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad jis suvokė savo veiksmų pavojingumą. Jis pagrįstai ir teisingai tikėjo, kad yra areštuota tik 100 vnt. akcijų, taigi manė, jog negali perleisti 100 vnt. akcijų. Pažymėtina, kad turto apraše aprašomas daiktas yra individualizuojamas, nurodama jo vertė ir kiti skiriamieji požymiai. Vykdant Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartį, buvo galima aprašyti ir individualizuoti 100 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, kurių vienos nominali vertė buvo 100,00 Lt (įstatinis kapitalas 10 000,00 Lt). Aprašyti akcijas, kurios neegzistuoja, pagal sprendimų vykdymo instrukciją nėra galimybių. Apelianto teigimu, jis nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad elgiasi neteisėtai dar ir todėl, kad akcijų perleidimas jo sutuoktinei buvo forminamas notarine tvarka, todėl inkriminuoti E. G. BK 246 straipsnio 2 dalį, nurodant, kad veika pasireiškia 2011 m. lapkričio 7 d. notarinio sandorio sudarymu, yra neįmanoma. Apeliantas nebūtų galėjęs pasidalinti akcijų su žmona D. G. , jei notaras būtų atsisakęs atlikti notarinį veiksmą. Teismo posėdyje apklausta notarė J. V. patvirtino, kad jokių draudimų disponuoti 4646 vnt. akcijų nebuvo.

Apeliantas nurodo, kad Kauno apygardos teismas, priimdamas 2010 m. gegužės 19 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ją suformulavo neaiškiai, dviprasmiškai, ir tai sąlygojo susiklosčiusią situaciją. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.253 straipsnio 1 dalį akcijos yra registruojamas daiktas, taigi, ir jų suvaržymai turi būti registruojami viešame registre (CK 4.253 straipsnio 2 dalis). E. G. daiktinės teisės buvo registruotos ne į 100 proc., o į 100 vnt. akcijų, todėl ir aprašytos galėjo būti tik konkrečios akcijos, o ne jų procentai. Apelianto vertinimu, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai bei notarės J. V. pateikti viešo registro išrašai patvirtina, kad 2011 m. lapkričio 7 d. sandorio sudarymo dieną jokių suvaržymų 4646 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų atžvilgiu viešame registre registruota nebuvo. Net ir šiuo metu nėra nuginčyti viešo registro duomenys ir nėra nustatyta, kad 2011 metų lapkričio mėnesį turto arešto aktų registro duomenys, pagal kuriuos buvo areštuota tik 100 vnt. akcijų. yra neteisingi. Dėl šios priežasties nuteisti E. G. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį nebuvo teisinių prielaidų ne tik dėl subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės nebuvimo, bet ir dėl to, kad 4646 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų 2011 metų lapkričio mėnesį areštuotos nebuvo.

2011 m. lapkričio 9 d. sutartimi E. G. 2300 akcijų perleido M. S. už skolą, nes tuo metu jokių draudimų disponuoti šiomis akcijomis nebuvo. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Turto arešto registre buvo padaryta klaida, yra neteisinga, nes įstatymas reglamentuoja, kad viešų registrų duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Viešų registrų duomenų negalima nuginčyti baudžiamojo proceso tvarka, todėl skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas padarė įstatymams prieštaraujančią išvadą. Kaip buvo minėta, registruojami yra konkretūs kilnojamieji daiktai, o ne procentai. Tuo pačiu viešame registre registruojami suvaržymai į registruojamus daiktus, o ne procentus. Civilinis ieškovas E. G. jokių pretenzijų nei Turto arešto registrui, nei VĮ Registrų centrui, nei antstoliui A. M. dėl netinkamai įvykdytos Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties nepareiškė. Kaip buvo minėta, 4646 vnt. akcijų buvo areštuota tik Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartimi. Iki to momento buvo areštuota tik 100 vnt. akcijų, kurios nei 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartimi, nei 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų perleidimo sandoriu perleistos nebuvo.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliantas nurodo, kad jis neveikė tokia tyčia, kuri užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Jis pagrįstai tikėjo Turto arešto aktų registro vieša informacija ir buvo antstolio įspėtas dėl atsakomybės už 100 vnt. akcijų perleidimą ir šių akcijų neperleido. Apeliantas pagrįstai tikėjo, kad notarė J. V. nebūtų tvirtinusi sandorio dėl areštuoto turto perleidimo. Įstatymas tiek antstoliui, tiek notarui kelia aukštus profesinius reikalavimus, todėl E. G. suvokimui negalima taikyti aukštesnio standarto. Pačioje 2011 m. lapkričio 7 d. notariškai patvirtintoje Santuokinio turto dalybų sutartyje yra nurodyta, kad 100 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 10000,00 Lt, yra areštuotos pagal Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2340-259/10. Notarė nurodė, kad šios akcijos šia sutartimi nedalinamos ir lieka bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Taigi, areštuotas turtas nebuvo padalintas ar kitokiu būdu perleistas. Įvertinus minėtas aplinkybes, E. G. negalėjo veikti tiesiogine tyčia, todėl jis nepadarė BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje vertindamas įrodymus, teismas naudojosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-308-686/2015) esančiais motyvais, kuriais yra aiškinamas Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių turinys. Tokia teismo argumentacija, apelianto vertinimu, yra ydinga ir prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 daliai, 305 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Apygardos teismas, vadovaudamasis ir grįsdamas savo išvadas kitose bylose esančiais motyvais, pažeidė apelianto teisę į objektyvų ir visapusišką įrodymų vertinimą, taip iš anksto suteikdamas didesnę galią tiems įrodymams, kurie patvirtina 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-308-686/2015) nurodytus argumentus. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad civilinėje byloje yra naudojamas žemesnis įrodinėjimo laipsnis, negu baudžiamojoje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad civilinėje byloje (Nr. 3K-3-308- 686/2015) teismas nesprendė asmens kaltės klausimų, nenustatė subjektyvaus asmens ryšio su veika. Be to, nagrinėjant šią civilinę bylą, nebuvo išreikalauta vykdomoji byla, nebuvo susipažinta su antstolio turto aprašu bei E. G. įspėjimu dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo tik dėl 100 vnt. akcijų perleidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teiginiai apie veiksmų pobūdį, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 3K-308-686/2015, apelianto teigimu, negali būti vertinami baudžiamosios teisės (BK 14 straipsnio) prasme. Konstatuoti neteisėtus veiksmus civilinės teisės prasme nepakanka, norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn.

Apeliantas teigia, kad jis nepadarė BK 246 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo dar ir todėl, kad ne visos UAB (duomenys neskelbtini) akcijos priklausė jam. Kitas akcijų bendraturtis buvo laisvas įgyvendinti savo teises ir atsidalinti savo turto dalį iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Visos UAB (duomenys neskelbtini) akcijos priklausė apeliantui ir D. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. D. G. jokių prievolių E. G. neturi. Šis faktas yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais dokumentais – Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-3153-605/2011 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14/2012. Todėl Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimas neturi jokios įtakos jos teisėms ir pareigoms. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-14/2012) konstatavo, kad „teismo sprendimą priėmus tik dėl vieno sutuoktinio, antstolis negali priimti patvarkymo išieškoti iš bendro turto“. Tokiu būdu, antrasis sutuoktinis bet kada gali atsidalinti savo turto dalį iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Baudžiamojoje byloje D. G. buvo apklausta liudytoja. Ji paaiškino, kad UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pasidalinimas notarine tvarka įvyko jos iniciatyva. Pažymėtina, kad D. G. turtas negalėjo būti areštuotas ir jos turto atžvilgiu negalėjo būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, nes atsakovu civilinėje byloje buvo patrauktas tik jos sutuoktinis, t. y. apeliantas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnyje numatyta, kad areštas gali būti taikomas tik atsakovo turtui. Notarei patikrinus ir gavus dokumentus iš atitinkamų registrų, paaiškėjo, kad jokių kliūčių pasidalinti 4646 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų nėra. 2011 m. lapkričio 7 d. Santuokinio turto dalybų sutarties pagrindu D. G. atiteko 2346 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų. Tokiu būdu akcijos, kurios buvo valdomos bendrosios jungtinės nuosavybės teise, po 2011 m. lapkričio 7 d. sandorio buvo pradėtos valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Apelianto teigimu, BK 246 straipsnio 2 dalis jam negalėjo būti inkriminuota ir dėl to, kad jo sutuoktinei priklausantis turtas nebuvo apsunkintas ir ji turėjo nesuvaržytą teisę atsidalinti savo turto dalį iš bendro turto. Patenkinus E. G. ieškinį dėl 2011 m. lapkričio 7 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir įvykdžius restituciją, skolininko E. G. , o tuo pačiu ir D. G. turto dalis privalėjo būti atidalinta vykdymo procese CPK 667 straipsnio nustatyta tvarka. Iš Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. nutarties matyti, kad ja yra palikta nepakeista Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarties rezoliucinė dalis, kuria E. G. turto dalis bendrame su D. G. turte yra ½ ir sudaro 2373 vnt. paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų. Tiek Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis, kuri yra pateikta į baudžiamąją bylą, tiek 2016 m. liepos 12 d. Kauno apygardos teismo nutartis patvirtina, kad apeliantui nepriklausė 100 procentų UAB (duomenys neskelbtini) akcijų. Taigi, jokio nusikaltimo teisingumui E. G. nepadarė. Šiuo metu teismine tvarka (CPK 667 straipsnio tvarka) yra pasiektas tas pats teisinis rezultatas, koks buvo sukurtas ir 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutarties pagrindu. Todėl ir dėl šios priežasties nėra pagrindo apeliantui taikyti baudžiamąją atsakomybę.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra padarytas rašymo apsirikimas, nes pastraipoje dėl atstovavimo išlaidų priteisimo neteisingai nurodyta nukentėjusiojo pavardė.

Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo E. G. atstovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį, kuria E. G. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir E. G. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį arba BK 22 straipsnį ir 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti jį ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Likusią nuosprendžio dalį pakeisti:

E. G. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį paskirti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, 2 dalį paskirtąsias bausmes subendrinti ir E. G. skirti galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymo E. G. neatidėti.

Iš E. G. nukentėjusiajam E. G. priteisti 25 478,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 2 983,66 Eur atstovavimo išlaidų.

Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2014, Nr. 2K-224/2008 išvardytais turtinės prievolės išvengimo apgaule požymiais, apeliantas nurodo, kad apgaulė, kaip esminis sukčiavimo elementas, tokiuose nusikaltimuose gali pasireikšti tuo, jog kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kuomet nukentėjusysis negali apginti savo pažeistos teisės civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kauno apygardos teismui 2011 m. sausio 10 d. priėmus sprendimą iš E. G. E. G. priteisti 627 920,00 Lt (181 858,20 Eur), E. G. faktiškai buvo UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriumi ir turėjo teisę į skolos dydžio piniginę sumą – 464 600,00 Lt (134 557.46 Eur). Vėliau E. G. įgijo tokios pat vertės 4646 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tai tik nominali akcijų vertė. 2008 m. lapkričio 17 d. tarp E. G. ir E. G. sudarytoje preliminarioje turto pirkimo–pardavimo sutartyje jos įvertintos 1 600 000,00 Lt (463 392,02 Eur), o pats E. G. jas vertino 2 600 000,00 Lt (753 012,04 Eur), t. y. jis tuo metu turėjo realią galimybę grąžinti skolą, tačiau skolos negrąžino, 4646 vnt. akcijų perleido. Skolininko valingi veiksmai perleidžiant savo akcijas ir sąmoningai tampant nemokiu atspindi sukčiavimo subjektyvųjį požymį – tyčią. Juo labiau, kad Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-985-273/2014 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi konstatavo, kad akcijų perleidimo kitiems asmenims sandoriais E. G. siekė išvengti savo piniginių įsipareigojimų ieškovui vykdymo arba apsunkinti prievolės vykdymą. Atsakovas, perleidęs akcijas M. S. ir sutuoktinei D. G. , negrąžino ieškovui skolos, kas laikytina skolininko nesąžiningumu, pažeidžiančiu ieškovo kaip atsakovo kreditoriaus interesus, kadangi šiais veiksmais buvo sumažinta atsakovo turėto turto vertė ir galimybė atsiskaityti su ieškovu. Dėl to nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo konstatuoti, kad E. G. , perleidžiant papildomai išleistas akcijas kitiems asmenims, išvengė turtinės prievolės ir kad būtent dėl jo konkrečių veiksmų perleidžiant akcijas, buvo padaryta turtinės žalos E. G. . 2011 m. sausio 10 d. priteisti 627 920,00 Lt (181 858,20 Eur) iki šiol negrąžinti ir nėra jokių požymių, kad jie gali būti grąžinti. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra nustatyta, jog perleidus papildomai išleistas akcijas kitiems asmenims E. G. tapo visišku beturčiu, dėl ko nebuvo į ką nukreipti reikalavimo, tačiau pats nuteistasis 2016 m. birželio 6 d. vykusiame teismo posėdyje paaiškino, kad neturi jokių galimybių grąžinti skolą. Todėl E. G. veiksmai perleidžiant akcijas turėtų būti vertinami kaip sukčiavimas, t. y. nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Apeliantas nurodo ir tai, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-23-482/2014, be kita ko, nusprendė pripažinti negaliojančiu 2011 m. lapkričio 7 d. D. G. vardu UAB (duomenys neskelbtini) 2346 vnt. paprastųjų vardinių akcijų įsigijimo sandorį ir 2300 vnt. paprastųjų vardinių akcijų perleidimo M. S. sandorį, taikyti restituciją, grąžinant sandorių šalis į pirminę padėtį. Ši sprendimo dalis palikta galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-985-273/2014 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-686/2015. Todėl būtų galima svarstyti galimybę E. G. veiksmus kvalifikuoti ne kaip baigtą nusikaltimą, o pasikėsinimą padaryti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai E. G. pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą. BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sankcijos vidurkis yra treji metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Padarytas sunkus, tyčinis, savanaudiškas, baigtas nusikaltimas, nėra nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. E. G. asmenybė nėra išskirtinai teigiama, todėl jam turi būti paskirta reali laisvės atėmimo trejiems metams šešiems mėnesiams bausmė. Už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą jam taip pat skirtinas įstatyme numatytos bausmės vidurkis – ketveri metai laisvės atėmimo. Paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu ir E. G. skirtina galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Nepaskyrus E. G. realios laisvės atėmimo bausmės, apelianto vertinimu, nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis E. G. pateikė civilinį ieškinį 25 478,00 Eur dydžio neturtinei žalai atlyginti, tačiau pirmosios instancijos teismas jam priteisė tik 2000,00 Eur. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad toks ieškinio sumažinimas E. G. išteisinus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ypač vertinant tai, kad minėtas straipsnis jam buvo inkriminuotas kaip padarytas idealiąja sutaptimi su BK 246 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią E. G. pripažintas kaltu, yra nepagrįstas. Juo labiau, kad E. G. teisme parodė, kad dėl E. G. veiksmų patyrė stresą, neigiamus išgyvenimus. Dėl nurodytų motyvų neturtinės žalos dydis turi būti priteistas toks, koks prašomas civiliniame ieškinyje.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė nukentėjusiajam visos patirtų atstovavimo išlaidų sumos, t. y. 2983,66 Eur. Priimdamas šį sprendimą, apygardos teismas atsižvelgė tik į bylos nagrinėjimo sudėtingumą, teismo posėdžių skaičių, tačiau nevertino nukentėjusiojo atstovo dalyvavimo ikiteisminiame tyrime. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad E. G. proceso metu turėjo ne vieną atstovą, taigi, prašo atlyginti ne visas patirtas atstovavimo išlaidas. Be to, apygardos teismas išteisindamas E. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį konstatavo, kad jo turtinė padėtis nėra bloga, tačiau priteisdamas ne visas nukentėjusiojo prašytas atstovavimo išlaidas, nepagrįstai nurodė, kad jo turtinė padėtis yra bloga. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad kaltinimą teisme formuluoja prokuroras, todėl atstovavimo išlaidos neturėtų būti mažinamos, jei teismas nesutinka su veikos kvalifikavimu. Dėl to nukentėjusiajam priteistinos visos patirtos atstovavimo išlaidos.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė atmesti nuteistojo E. G. apeliacinį skundą, o nukentėjusiojo E. G. atstovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistasis E. G. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo E. G. apeliacinį skundą ir atmesti nukentėjusiojo E. G. atstovo apeliacinį skundą, nukentėjusysis E. G. ir jo atstovas prašė tenkinti  nukentėjusiojo E. G. atstovo apeliacinį skundą ir atmesti nuteistojo E. G. apeliacinį skundą.

Nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiojo E. G. atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš nuteistojo E. G. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su skundžiamo Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalimi, pagal kurią jis nuteistas už BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Apelianto teigimu, jo veikoje nėra BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios. Be to, E. G. apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalimi, pagal kurią iš dalies patenkintas E. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteistos atstovavimo išlaidos.

Nukentėjusiojo E. G. atstovas apeliaciniame skunde prašo paskirti E. G. griežtesnę bausmę už BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, nes Kauno apygardos teismas netinkamai vertino jo asmenybę, taip pat nuteisti jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį arba BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, netaikyti E. G. BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo, visiškai patenkinti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo ir priteisti iš E. G. visas atstovavimo išlaidas.

Dėl E. G. nuteisimo pagal BK 246 straipsnio 2 dalį

BK 246 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą arba didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Taigi objektyviai ši nusikalstama veika pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu – aprašyto, areštuoto ir kaltininkui patikėto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, paslėpimu, sunaikinimu, sugadinimu ar neteisėtu perleidimu. Šios nusikalstamos veikos dalykas – turtas, kuris aprašytas, areštuotas ir kaltininkui patikėtas arba kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šių veikų subjektas – asmuo, kuriam patikėtas aprašytas, areštuotas turtas arba turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota. Pažymėtina ir tai, kad aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, patikėjimas asmeniui yra specialus procesinis veiksmas, kuris įforminamas Baudžiamojo proceso ir (ar) Civilinio proceso kodeksuose nustatyta tvarka ir kurio metu asmuo įgyja specialaus subjekto statusą, t. y. tampa aprašyto, areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, saugotoju. Šis subjektas turi suvokti savo pareigas ir teises jam patikėto turto atžvilgiu ir žinoti, kad už šio turto perleidimą, paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 246 straipsnį, nes dėl to yra įspėtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-318/2014, 2K-96/2015).

Pirmosios instancijos teisme apklaustas E. G. neigė savo kaltę dėl BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir nurodė, kad 2008 m. lapkričio 17 d. sudarė preliminarią sutartį su E. G. , pagal kurią įsipareigojo E. G. parduoti jam priklausančią (duomenys neskelbtini) hidroelektrinę. Pagal šią sutartį E. G. turėjo sumokėti E. G. 627 920 litų avansą, o šis įsipareigojo reorganizuoti individualią įmonę (duomenys neskelbtini) į uždarąją akcinę bendrovę. E. G. pagal sutartį jam sumokėtus 627 920 litų E. G. panaudojo pirmiau susidariusioms skoloms atiduoti. 2010 m. balandžio 20 d. E. G. įvykdžius preliminarios sutarties sąlygą, (duomenys neskelbtini) tapo uždarąja akcine bendrove. Tačiau vykdant preliminarią sutartį, E. G. teigimu, E. G. pats su juo beveik nebendravo, jis suprato, kad E. G. planuoja užvaldyti (duomenys neskelbtini) hidroelektrinę, daugiau nebemokėdamas pinigų. Manydamas, kad (duomenys neskelbtini) hidroelektrinė yra paruošta pardavimui, E. G. apie tai pranešė E. G. , tačiau šis į pranešimą per penkias darbo dienas neatsakė, todėl E. G. nusprendė nutraukti sutartį. Nutraukęs sutartį, jis ieškojo būdų kaip grąžinti pagal šią sutartį iš E. G. gautus pinigus, tačiau teismas E. G. prašymu jo turtui skyrė laikinąsias apsaugos priemones, todėl grąžinti skolą tapo sunku. E. G. bandė susitarti su E. G. , tačiau pastarasis nesutiko kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Bandydamas gauti paskolą, E. G. bendravo su „Šiaulių banko“ atstovu, kuris jam patarė išleisti papildomą UAB (duomenys neskelbtini) akcijų emisiją, padidinti bendrovės įstatinį kapitalą. Banko atstovas paaiškino, kad įmonė E. G. yra skolinga apie 467 000 litų, o naujų akcijų išleidimas leistų lengviau gauti paskolą. E. G. paklausė patarimo ir papildomai išleido 4646 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, kurių vieneto vertė – 100 litų. Šios akcijos tapo E. G. nuosavybe, jam ir UAB (duomenys neskelbtini) sudarius skolos užskaitymo sutartį. Minėtas akcijas E. G. 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartimi pasidalino su sutuoktine D. G. , jai perleisdamas 2346 vnt. akcijų, o likusias 2300 vnt. akcijų, sau pasilikdamas 100 vnt., 2011 m. lapkričio 9 d. sutartimi perleido M. S. , kuriam buvo skolingas dar nuo 2002 metų. E. G. vertinimu, jis teisėtai perleido UAB (duomenys neskelbtini) akcijas D. G. ir M. S. , nes 2010 m. gegužės 19 d. Kauno apygardos teismo nutartimi jam nebuvo uždrausta išleisti papildomą akcijų emisiją, papildomos akcijos nebuvo areštuotos.

Apeliaciniame skunde E. G. taip pat nurodo, kad 2010 m. gegužės 19 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo areštuota tik 100 vnt. jam priklausančių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų ir tik šiomis akcijomis jam buvo uždrausta disponuoti, perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti, tačiau tokią apelianto versiją paneigia aiški ir vienareikšmiška šios nutarties rezoliucinės dalies formuluotė, pagal kurią, ieškovo E. G. prašymu ieškinio įvykdymo užtikrinimui areštuotos visos atsakovui E. G. priklausančios UAB (duomenys neskelbtini) akcijos (100 procentų akcijų), uždraudžiant atsakovui areštuotomis akcijomis disponuoti (perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti), taip pat uždraudžiant atsakovui, kaip vieninteliam UAB (duomenys neskelbtini) akcininkui priimti sprendimus, kurių pagrindu UAB (duomenys neskelbtini) kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas galėtų būti parduotas, perleistas, įkeistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas (t. 1, b. l. 18). Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, E. G. nesutikdamas su 2010 m. gegužės 19 d. Kauno apygardos teismo sprendimu areštuoti jam priklausančias akcijas, 2010 m. gegužės 31 d. Lietuvos apeliaciniam teismui padavė atskirąjį skundą. 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi E. G. atskirasis skundas buvo atmestas. Šie duomenys leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog E. G. ne tik suprato, jog Kauno apygardos teismo nutartimi jam buvo uždrausta disponuoti visomis UAB (duomenys neskelbtini) akcijomis, bet ir suprasdamas šios nutarties vykdymo pasekmes, siekė nuginčyti jos teisėtumą.

Tačiau tam, kad asmuo būtų pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 246 straipsnio 2 dalyje, nepakanka to, jog jam buvo žinoma apie turto areštą. Būtina nustatyti ir tokio areštuoto turto patikėjimo kaltininkui aplinkybę. Tuo atveju, jeigu asmuo nebuvo paskirtas areštuoto turto saugotoju bei pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už šio turto neišsaugojimą, negali būti pripažinta, kad BK 246 straipsnio prasme turtas jam buvo patikėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2013). 2010 m. gegužės 26 d. antstolio A. M. sudarytame turto apraše Nr. B - 3602 aprašytas E. G. priklausantis turtas: UAB (duomenys neskelbtini) paprastosios vardinės akcijos, 100 vnt., vienos akcijos nominali vertė - 100 Lt.; automobilis „Suzuki Jimny“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) automobilinė priekaba „Skif“, modelis M2, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l. 52-53). 2010 m. birželio 30 d. turto aprašas papildytas antstoliui A. M. areštuojant E. G. pinigines lėšas, esančias AB banke „Snoras“, AB banke „DnB Nord“, AB banke „Swedbank“ (t. 2, b.l. 35-36). Tiek 2010 m. gegužės 26 d. turto apraše, tiek ir jo 2010 m. birželio 30 d. papildyme skolininkui išaiškinta, kad perduoto saugoti turto išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas, baudžiamas įstatymų numatyta tvarka. E. G. turto apraše ir jo papildyme pasirašė, patvirtindamas, kad gavo jų nuorašus ir priėmė saugoti juose nurodytą turtą. Taigi E. G. turto arešto nutarties pagrindu buvo paskirtas turto saugotoju bei įspėtas dėl atsakomybės už šio turto neišsaugojimą.

Nuteistojo E. G. apeliacinio skundo teiginys, jog Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus pažymėjime apie turto arešto aktą Nr. 0610002973, taip pat anstolio A. M. kontoros 2010 m. gegužės 27 d. pranešime Nr. S-5212 dėl turto arešto VĮ „Registrų centras“ ir antstolio A. M. 2010 m. gegužės 26 d. turto apraše Nr. B-3602 nurodyta, kad areštuota tik 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, o ne 4646 vnt. akcijų, yra pagrįstas, tačiau pažymėtina, jog papildoma 4646 vnt. paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų emisija buvo išleista tik 2011 m. balandžio 4 d. UAB (duomenys neskelbtini) vienintelio akcininko, kuriam priklauso 100 procentų bendrovės akcijų, E. G. sprendimu. Iki minėto E. G. sprendimo papildomi 4646 vnt. paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų neegzistavo, todėl šios akcijos objektyviai negalėjo būti įvardytos visuose su turto areštu susijusiuose dokumentuose.

Pasak apelianto, Kauno apygardos teismas vertindamas įrodymus nepagrįstai vadovavosi 2015 m. gegužės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-308-686/2015 nurodytais motyvais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Baudžiamajame procese galioja laisvas įrodymų vertinimo principas. Tai reiškia, jog, nepriklausomai nuo jų formos, jokie duomenys neturi išankstinės didesnės galios prieš kitus įstatymų nustatyta tvarka byloje gautus duomenis. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Vertindamas 2010 m. gegužės 19 d. Kauno apygardos teismo nutartimi suformuluotų draudimų apimtį, skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-686/2015, išnagrinėtoje pagal kasatorių E. G. ir D. G. kasacinius skundus, pateiktus argumentus. Šioje byloje kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi siekė užkirsti kelią atsakovui E. G. pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl uždraudė jam perleisti tiek visą šią įmonę, tiek jos turtą, tiek teisę į įmonės valdymą suteikiančias akcijas, taip pat uždraudė bet kokiais veiksmais pasunkinti išieškojimą iš nurodyto turto. Dėl to, siekdamas užtikrinti laikinųjų apsaugos priemonių efektyvumą, Kauno apygardos teismas pagrįstai ne tik nurodė, kad areštuojamos visos bendrovės akcijos, bet ir pabrėžė, jog areštuojama 100 procentų įmonės akcijų, t. y. taikomas areštas neapribojamas nutarties priėmimo metu esančiu bendrovės akcijų skaičiumi, bet apima visą įstatinį kapitalą, nesvarbu, į kiek dalių (akcijų) jis suskirstytas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog E. G. , kaip vienintelio UAB (duomenys neskelbtini) akcininko, 2011 m. balandžio 4 d. sprendimas padidinti įmonės įstatinį kapitalą nuo 10 000 Lt (2896,20 Eur) iki 464 600 Lt (134 383,69 Eur) ir išleisti 4646 vnt. naujų paprastųjų vardinių akcijų nepažeidė Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartyje nurodytų draudimų ir kreditoriaus E. G. teisių nukreipiant reikalavimą į skolininko E. G. turtą. 2011 m. balandžio 4 d. akcijų pasirašymo sutartyje nurodyta, kad akcijos apmokėtos įskaitant vienarūšį priešpriešinį reikalavimą pagal bendrovės ir akcijų įgijėjo 2011 m. balandžio 1 d. pasirašytą skolų suderinimo aktą, įskaitant bendrovės skolą akcijų įgijėjui už suteiktas 464 600 Lt (134 383,69 Eur) vertės paskolas. Taigi išleidžiant papildomą akcijų emisiją UAB (duomenys neskelbtini) kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas nebuvo parduotas, perleistas, įkeistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas, įmonė kaip tik sumažino savo įsiskolinimų dydį. Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartyje nurodytus draudimus E. G. pažeidė neteisėtai perleisdamas papildomai išleistas akcijas D. G. ir M. S. . Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis siekiama, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, būtų įmanomas ir neapsunkintas priimto sprendimo įvykdymas. E. G. ir D. G. 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartimi bei 2011 m. lapkričio 9 d. E. G. ir M. S. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi perleidus E. G. priklausančius papildomai išleistus 4646 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, galimybė įvykdyti teismo sprendimą E. G. ieškinio patenkinimo atveju pasunkėtų, nes tokio sprendimo nebūtų galima įvykdyti ieškovui nepareiškus papildomų reikalavimų dėl akcijų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais bei jų pagrindu atsiradusios akcijų registracijos panaikinimo, taip pat nenuginčijus šių sandorių teisėtumo. Be to, perleidus akcijas egzistavo šių akcijų įkeitimo ar kitokio jų apsunkinimo tikimybė, o tai galėtų turėti įtakos akcijų vertei. Remiantis UAB (duomenys neskelbtini) įstatais, naujieji įmonės akcininkai D. G. ir M. S. turėjo galimybę naudotis akcininkų teisėmis dalyvauti bendrovės valdyme, gauti bendrovės pelno dalį ir likviduojamos bendrovės turto dalį, dėl ko ieškovui E. G. galėtų būti padaryta turtinė žala. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ir į tai, jog E. G. buvo žinoma, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi areštuotos visos (100 procentų) jam priklausančios UAB (duomenys neskelbtini) paprastosios vardinės akcijos, šios akcijos perduotos jam saugoti ir jis buvo tinkamai įspėtas dėl atsakomybės už šių akcijų neišsaugojimą, taip pat į tai, jog taikomas areštas nebuvo apribotas nutarties priėmimo metu buvusiu bendrovės akcijų skaičiumi, bet apėmė visą UAB (duomenys neskelbtini) įstatinį kapitalą, nesvarbu, į kiek dalių (akcijų) jis suskirstytas, darytina išvada, jog E. G. veika atitinka BK 246 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Dėl E. G. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šioje byloje E. G. buvo išteisintas dėl kaltinimo, jog apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant prievolę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo). Turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandoriu (ar kitu pagrindu), nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje iš dalies tenkintas ieškovo E. G. ieškinys atsakovui E. G. dėl avanso grąžinimo, baudos ir kitų netesybų priteisimo ir E. G. iš E. G. priteista 627 920 Lt sumokėtoms lėšoms pagal preliminariąją sutartį grąžinti, 87 360 Lt suma delspinigiams sumokėti už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2011 m. sausio 10 d., po 320 Lt delspinigių sumą kas dieną nuo 2011 m. sausio 10 d. iki teismo sprendimo dalyje dėl 627 920 Lt gražinimo įvykdymo dienos, 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos 715 280 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidos (t. 1, b.l. 19-27). Šio teismo sprendimo E. G. aukštesniajam teismui neskundė.

Byloje surinktų duomenų nepakanka konstatuoti, kad perleisdamas UAB (duomenys neskelbtini) akcijas D. G. ir M. S. E. G. veikė turėdamas tikslą išvengti didelės vertės turtinės prievolės. Kaip nurodyta analizuojant E. G. veiką BK 246 straipsnio 2 dalies kontekste, E. G. , kaip vienintelio UAB (duomenys neskelbtini) akcininko, 2011 m. balandžio 4 d. sprendimas padidinti įmonės įstatinį kapitalą nuo 10 000 Lt (2896,20 Eur) iki 474 600 Lt (137 453,66 Eur) ir išleisti 4646 vnt. naujų paprastųjų vardinių akcijų nepažeidė E. G. kreditoriaus teisių. E. G. pripažino savo turtinę prievolę, neatsisakė jos vykdyti ir nenaudojo apgaulės, kad sudarytų tokią situaciją, jog kreditorius E. G. prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta. Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir šioje byloje antstolis vykdo išieškojimą. E. G. nesiėmė veiksmų, dėl kurių be teisėsaugos institucijų pagalbos nebūtų įmanoma jo surasti ar identifikuoti. Išvadą, jog E. G. nesiekė išvengti didelės vertės turtinės prievolės E. G. , pagrindžia byloje esantys duomenys, jog jis rodė iniciatyvą ir tarėsi su E. G. atstovais dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau jiems buvo nepriimtinos E. G. pasiūlytos sąlygos, be to, jis kreipėsi į ne vieną kredito įstaigą tam, kad gautų paskolą, iš kurios galėtų grąžinti 2011 m. sausio 10 d. Kauno apygardos teismo sprendimu E. G. priteistą pinigų sumą.

Nepagrįsti E. G. atstovo apeliacinio skundo argumentai, jog E. G. perleisdamas papildomai išleistus 4646 vnt. paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų tapo beturčiu ir nėra jokių požymių, kad gali būti grąžinti 2011 m. sausio 10 d. Kauno apygardos teismo sprendimu E. G. priteisti 627 920 litų. Remiantis byloje esančiais duomenimis, E. G. aktyve liko 100 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 10 000 Lt (2896,20 Eur) ir kurios nebuvo padalintos 2011 m. lapkričio 7 d. E. G. santuokinio turto dalybų su D. G. sutartimi bei 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp E. G. ir M. S. . Be to, be 100 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų E. G. priklausė ir kitas turtas, aprašytas turto apraše Nr. B – 3602: automobilis „Suzuki Jimny“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) automobilinė priekaba „Skif“, modelis M2, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o 2010 m. birželio 30 d. turto aprašas papildytas antstoliui A. M. areštuojant E. G. pinigines lėšas, esančias AB banke „Snoras“, AB banke „DnB Nord“ ir AB banke „Swedbank“. 2011 m. sausio 10 d. Kauno apygardos teismo sprendimu priteista pinigų suma tebėra išieškoma iš E. G. darbo užmokesčio. Taigi kreditoriaus E. G. teisė yra ginama civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

E. G. atstovas apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-150/2014 ir Nr. 2K-224/2008 pateiktus bendro pobūdžio kasacinio teismo praktikos išaiškinimus bylose dėl didelės vertės turtinių prievolių išvengimo apgaule, tačiau išsamiau nenurodo, kuo minėtose nutartyse pateikti išaiškinimai aktualūs šioje baudžiamojoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šiose nutartyse pateiktų išaiškinimų nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus duomenis, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl E. G. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl E. G. paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas prašo griežtinti E. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir panaikinti šios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 75 straipsnio nuostatas, nes atidėjus bausmės vykdymą nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

E. G. padarė vieną sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis neteistas, vedęs, dirba. Be to, BK 246 straipsnio 2 dalyje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė E. G. švelnesnę nei bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

Remiantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Kaip minėta, E. G. yra neteistas, nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo laikomas baustu administracine tvarka, yra vedęs, dirba, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas teigiamai. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog po nusikalstamos veikos, už kurios padarymą E. G. pripažintas kaltu, jis būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuosprendžiu E. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą dvejiems metams, paskiriant nuteistajam įpareigojimą.

Dėl E. G. civilinio ieškinio ir jo atstovavimo išlaidų atlyginimo

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Įstatymų leidėjas nepateikia jokių minėtų kriterijų aiškinimo bei taikymo taisyklių, nekonstruoja jų hierarchinės piramidės, nepaaiškina vaidmens kompensacijos dydžio suradimo procese, palikdamas tai laisvai teismo nuožiūrai. 

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė yra, tuo stipriau ji turėtų būti ginama.

Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo E. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo įvertino tai, kad civilinio ieškinio reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo savo pobūdžiu iš esmės buvo kildinami iš žalos, atsirasiančios iš E. G. veiksmų, kurie kaltinamuoju aktu buvo kvalifikuoti kaip sukčiavimas. Tokiu būdu, išteisinant E. G. dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, ši neturtinės žalos dalis negali būti priteista, o nusikaltimu, numatytu BK 246 straipsnio 2 dalyje, padaryta neturtinė žala savo pobūdžiu yra žymiai mažiau reikšminga.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju 2000 Eur piniginė kompensacija nukentėjusiajam E. G. atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus ir jų mastą, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis taip pat yra pagrįstas.

Remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Civiliniu ieškiniu nukentėjusysis E. G. ir jo atstovas prašė priteisti iš E. G. nukentėjusiojo turėtas išlaidas astovavimo paslaugoms apmokėti. Pirmosios instancijos teismui nukentėjusiojo atstovas Aidas Mažeika pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad E. G. už teisines paslaugas jam sumokėjo 2983,66 Eur (t. 6, b.l. 94-115). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į baudžiamosios bylos nagrinėjimo sudėtingumą, teismo posėdžių skaičių, E. G. turtinę padėtį ir bendros skolos dydį E. G. , taip pat į aplinkybę, kad E. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, priteistinų atstovavimo išlaidų dydį sumažino iki 1500 Eur. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo E. G. atstovas Aidas Mažeika pradėjo atstovauti nukentėjusiajam 2014 m. birželio 23 d., t.y. tebevykstant ikiteisminiam tyrimui, ir susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, į bylą teikė tyrimui reikšmingus dokumentus, rengė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo E. G. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir skundus dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 56-1-00142-12 nutraukimo. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šias aplinkybes bei įvertinusi tai, kad nukentėjusiojo atstovas surašė civilinį ieškinį, aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teikė prašymus (byla išnagrinėta per šešis teismo posėdžius), iš advokatų kontoros būstinės, esančios Vilniuje, nuolat keliavo į Kaune esantį apygardos teismą, taip pat keliavo į Vilkaviškį susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip patirdamas nemažų kelionių išlaidų, daro išvadą, kad prašomos priteisti 2983,66 Eur proceso išlaidos už atstovavimą nukentėjusiajam ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme yra realios, teisėtos ir pagrįstos, atitinka bylos sudėtingumą ir apimtį, advokato darbo ir laiko sąnaudas, taip pat teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, todėl priteisiamos iš kalto asmens E. G. , o skundžiamas nuosprendis dėl proceso išlaidų nepriteisimo keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Nukentėjusiojo E. G. atstovas advokatas Aidas Mažeika apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė prašymą priteisti iš E. G. 550,30 Eur nukentėjusiojo turėtoms išlaidoms už atstovavimo paslaugas apmokėti ir pagrįsdamas šį prašymą pateikė 2016 m. rugpjūčio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 14 d. sąskaitų už teisines paslaugas kopijas, taip pat banko išrašą, kuriame nurodyta, jog E. G. 2016 m. lapkričio 11 d. į advokato banko sąskaitą pervedė 405,50 Eur, bei 2016 m. lapkričio 14 d. pinigų priėmimo kvitą, pagal kurį E. G. advokatui sumokėjo 144,80 Eur (t. 7, b.l. 66-69).

BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas atstovavimo paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Baudžiamoji byla nagrinėta pagal nuteistojo E. G. ir nukentėjusiojo E. G. atstovo apeliacinius skundus. Pastarasis apeliacinis skundas netenkintas, atmetant apeliacinio skundo argumentus, kuriais remiantis buvo prašoma pripažinti E. G. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, taip pat į tai, jog byloje įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, o nukentėjusiojo atstovas dalyvavo tik viename teismo posėdyje, kuriame pasakė baigiamąją kalbą, prašymas priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. G. nurodo, jog skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra padarytas rašymo apsirikimas, nes pastraipoje dėl atstovavimo išlaidų priteisimo neteisingai nurodyta nukentėjusiojo pavardė. Tokią skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą klaidą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip rašymo apsirikimą, kuris, nekeičiant nuosprendžio esmės, ištaisomas keičiant jo rezoliucinę dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiojo E. G. naudai iš E. G. priteistų 1500 Eur išlaidų advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti:

E. G. naudai iš E. G. priteisti 2983,66 Eur išlaidų advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

E. G. naudai iš E. G. priteisti 250 Eur išlaidų advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                                                                                  Albinas Bielskis

                                                                                                                                                          Svajūnas Knizleris

                                                                                                                                                          Linas Žukauskas