Civilinė byla Nr. e2A-145-196/2016 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01151-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.2.5; 3.4.2.5; 3.5.1.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aksa holdingas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1356-259/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aksa holdingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „VESPILA“, G. L., antstolei S. K., trečiasis asmuo bankrutavusi individuali įmonė „Gilaba“, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Aksa holdingas“ pareiškė teisme ieškinį, prašydama panaikinti antstolės S. K. 2011 m. kovo 3 d. sudarytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo buvo perleistas G. L. priklausęs gamybinis pastatas, unikalus Nr. 4598-0010-8073, esantis Visagino sav., Karlų k., Katilinės g. 3, pirkėjai UAB „VESPILA“; atlyginti atstovavimo išlaidas.
Ieškinyje nurodoma, jog BIĮ „Gilaba“ savininkas buvo atsakovas G. L.. Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 8 d. iškėlė bankroto bylą IĮ „Gilaba“. Atsakovas G. L. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė Kauno apygardos teismui 2011 m. vasario 28 d. G. L., kaip IĮ „Gilaba“ savininkas, žinodamas, kad IĮ „Gilaba“ yra nemoki ir kad jau yra paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, vykdant išieškojimo procedūras iš asmeninio G. L. turto, pasiūlė antstolei jo turto pirkėją t. y. išieškojimas buvo vykdomas be varžytynių, supaprastinta procedūra. 2011 m. kovo 3 d. buvo sudarytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kurį Ignalinos rajono apylinkės teismas patvirtino 2011 m. balandžio 12 d., t. y. po IĮ „Gilaba“ bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė UAB „VESPILA“ nuosavybės teisę į gamybinį pastatą įregistravo 2011 m. gegužės 4 d.
Ieškovės nuomone, atsakovas G. L. turėjo informuoti visus kreditorius apie įmonės nemokumą, be to, žinodamas, jog teisme yra paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, apie tai informuoti antstolę ir susilaikyti nuo turimo turto mažinimo. Savo ruožtu antstolė ir teismas privalėjo sustabdyti turto pardavimo procedūras, tačiau dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų ir galbūt netinkamo pareigų vykdymo atsakovo G. L. turtas buvo neteisėtai perleistas.
Ieškovė akcentavo, kad pareiškimas dėl bankroto bylos IĮ „Gilaba“ iškėlimo buvo paduotas 2011 m. vasario 28 d., pareiškimą padavė pats atsakovas G. L.. Kadangi šiam asmeniui buvo žinoma, jog IĮ „Gilaba“ yra nemoki ir bankrutuojanti, ginčo turto perleidimo metu taip pat buvo žinoma apie pareiškimą dėl bankroto bylos IĮ „Gilaba“ iškėlimo, tai, ieškovės nuomone, apie šias aplinkybes G. L. privalėjo informuoti antstolę S. K. bei teismą, o šie savo ruožtu savarankiškai patikrinti, ar nėra aplinkybių, neleidžiančių parduoti turto. Ieškovės nuomone, atsakovas G. L. sąmoningai nuslėpė IĮ „Gilaba“ nemokumo faktą, siekdamas užbaigti turto perleidimo sandorį. Ieškovė pažymėjo, kad turtas buvo perleistas atsakovei UAB „VESPILA“, kuri per savo valdymo organus ir akcininkus yra susijusi su atsakovu G. L.. Taigi tokiais veiksmais buvo ne tik sumažintas atsakovo G. L. turtas bei išvengta atsiskaitymo su BIĮ „Gilaba“ kreditoriais, bet ir nesąžiningai praturtėta, nes turtas ir toliau buvo valdomas iš esmės tų pačių asmenų kontroliuojamo verslo, jį nusipirkus už gana mažą kainą.
Ieškinyje teigiama, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, kuria nustatoma, jog teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Pagal CPK 594 straipsnio 1 dalį antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo teisėjas; šios kontrolės metu patikrinami ir patvirtinami CPK VI dalyje nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai. Pagal akto sudarymo metu galiojusį CPK 725 straipsnį buvo nustatyta varžytynių akto tvirtinimo tvarka, kurios esmė – atlikti antstolio veiksmų, parduodant turtą iš varžytynių, teisminę kontrolę; ją įvykdžius, užtikrinamas turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas ir šis priverstinio pardavimo veiksmas įgyja sandorio reikšmę materialiosios teisės aspektu bei sukuria materialiųjų teisinių padarinių – teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Tokios pačios taisyklės taikytinos ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui atveju (CPK 704 straipsnio 4 dalis).
Pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, turėjo būti sustabdytas ne tik išieškojimas iš BIĮ „Gilaba“ turto, bet ir G. L. turto, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko, kuris, įmonei esant nemokiai, savo turtu atsako įmonės kreditoriams. Ieškovė pažymėjo, kad Ignalinos rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 3 d. aktą patvirtino 2011 m. balandžio 11 d., t. y. jau po to, kai buvo iškelta bankroto byla IĮ „Gilaba“. Ignalinos rajono apylinkės teismas turėjo įvertinti, jog, iškėlus IĮ „Gilaba“ bankroto bylą, G. L. turės atsakyti už įmonės prievoles savo turtu ir dėl to netvirtinti turto pardavimo akto. Iškėlus bankroto bylą, su kreditoriais atsiskaitoma ĮBĮ 34–35 straipsniuose nustatyta tvarka, kuri yra imperatyvi ir jos privaloma laikytis. Ieškovė padarė išvadą, jog 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies bei 34–35 straipsnių imperatyvias nuostatas, todėl aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Ieškovė nurodė, kad pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu buvo pažeistos IĮ „Gilaba“ kreditorių teisės, nes nesilaikant ĮBĮ 34–35 straipsniuose nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos buvo suteiktas prioritetas vienam kreditoriui ir taip sumažintas turtas, kuriuo galėjo būti dengiamos įmonės skolos.
Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju reikia įvertinti ir tai, kad G. L. ir UAB „VESPILA“ akcininkai bei valdymo organai yra tarpusavyje susiję asmenys, vadinasi, turtas iš esmės ir toliau yra valdomas G. L.. Be IĮ „Gilaba“, G. L. taip pat buvo UAB „Energetinės statybos projektai“ akcininkas ir vadovas. Kiti UAB „Energetinės statybos projektai“ akcininkai buvo UAB „G Generacija“ ir UAB „Gintaro kelias“. Kaip matyti iš teikiamų išrašų, vienas iš UAB „Energetinės statybos projektai“ valdybos narių buvo E. O.. Pažymėjo, kad UAB „G Generacija“ vienintelis akcininkas yra G. L., o UAB „G Generacija“ vadovai taip pat buvo E. O. ir V. R.. Pateikti įrodymai patvirtina, jog fiziniai asmenys G. L., E. O. ir V. R. yra pažįstami, tarpusavyje susiję per bendro verslo vykdymą. Atsakovės UAB „VESPILA“ akcininkai yra E. O., UAB „Dzidra Ltd.“, UAB „Ekonomiški sprendimai“. UAB „VESPILA“ vadovas yra V. R.. Taigi UAB „VESPILA“ per savo valdymo organus ir akcininkus yra susijusi su IĮ „Gilaba“ vadovu G. L.. Prieš iškeliant IĮ „Gilaba“ bankroto bylą, G. L. perleido jam priklausantį turtą į susijusią įmonę UAB „VESPILA“, taip siekdamas išvengti išieškojimo iš šio turto pagal IĮ „Gilaba“ prievoles. Be to, turto perleidimas buvo padarytas pažeidžiant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies, 34–35 straipsnių imperatyvias nuostatas. Šalių tarpusavio ryšiai ir bendro verslo vykdymas patvirtinta, jog UAB „VESPILA“ taip pat turėjo būti žinoma, jog IĮ „Gilaba“ yra nemoki, o G. L., perleisdamas turtą susijusiai įmonei, siekia išvengti atsiskaitymo su IĮ „Gilaba“ kreditoriais. Abejonių sandorio šalių sąžiningumu kelia ir tai, kad gamybinės patalpos buvo parduotos už mažą kainą – 148 000 Lt, kai, VĮ Registrų centro duomenimis, atlikus masinį turto vertinimą ir praėjus 3 metams po sandorio sudarymo, vidutinė turto rinkos vertė yra apie 198 000 Lt. Tikėtina, kad šio turto vertė ginčo sandorio sudarymo metu galėjo būti kur kas didesnė.
Ieškovė papildomai paaiškino, jog sudarant ginčijamą sandorį ir notarui jį tvirtinant, galiojančiame CPK 602 straipsnyje nebuvo numatytas vienų metų senaties terminas sandoriui ginčyti, ši nuostata įsigaliojo tik 2011 metų spalio 1 dieną 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 pagrindu, todėl ieškinio senaties terminas, jos nuomone, netaikytinas. Ieškovė akcentavo, kad patenkinus ieškinį bus padidintos kreditorių galimybės patenkinti finansinius reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė; Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą UAB „VESPILA“ nekilnojamajam turtui: pastatui-gamybiniam pastatui, esančiam Visagino sav., Karlų k., Katilinės g. 3, paliko galioti iki sprendimo įsiteisėjimo.
Teismas nustatė, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjas 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi Nr. 27 pagal kreditorės AB „Swedbank“ 2008 m. gruodžio 5 d. pirminį prašymą areštavo G. L. nuosavybės teise priklausantį gamybinį pastatą, esantį Visagino sav., Karlų k., Katilinės g. 3, ir kitą G. L. nuosavybės teise priklausantį turtą. Kreditorė AB „Swedbank“ kreipėsi į Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrių su prašymu priimti nutartį parduoti nurodytą gamybinį pastatą iš varžytynių. Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi Nr. 23 nutarta parduoti iš varžytynių G. L. nuosavybės teise priklausantį gamybinį pastatą, esantį Visagino sav., Karlų k., Katilinės g. 3, įkeistą AB „Swedbank“ hipotekos lakštu, kodas 11120070000372, siekiant užtikrinti suteiktos paskolos grąžinimą. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. 23 paliko nepakeistą. Antstolė S. K. 2009 m. gegužės 28 d. patvarkymu priėmė išieškotojos AB „Swedbank“ pateiktą vykdyti 2009 m. balandžio 22 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus išduotą nutartį Nr. 23 dėl 671 735,96 Lt išieškojimo iš skolininko G. L. išieškotojos AB „Swedbank“ naudai. Po atliktų varžytynių procedūrų 2011 m. kovo 3 d. buvo surašytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kuriuo antstolė S. K. pardavė UAB „VESPILA“ ginčo turtą už 145 000 Lt sumą. Atskaičius vykdymo išlaidas išieškotojai AB „Swedbank“ buvo pervesta už parduotą turtą 142 306,93 Lt (vykdomoji byla Nr. 56-199/2009, b. l. 1–5, 17–20, 68, 69–70, 76).
Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-181-259/2015) iškėlė IĮ „Gilaba“ bankroto bylą. Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 21 d. nutartimi patvirtino BIĮ „Gilaba“ kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ finansinį reikalavimą, kurio suma 183 151,57 Lt, 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtino patikslintą kreditorės AB „Swedbank“ finansinį reikalavimą, kurio suma 5 623 579,53 Lt, BIĮ „Gilaba“ bankroto byloje (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-1778-259/2014). 2014 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimų perleidimo sutarties Nr. ST-14-7965 pagrindu AB „Swedbank“ bendrai 5 323 579,53 Lt sumai ir UAB „Swedbank lizingas“ bendrai 183 151,57 Lt sumai su teise reikalauti 3 785 947,33 Lt nuostolių atlyginimo savo finansinius reikalavimus perleido UAB „Aksa holdingas“. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi UAB „Swedbank lizingas“ finansinis reikalavimas IĮ „Gilaba“ bankroto byloje buvo padidintas 3 602 795,76 Lt suma, kreditorės AB „Swedbank“ finansinis reikalavimas padidintas 300 000,00 Lt suma ir minėtos reikalavimų perleidimo sutarties pagrindu įtraukta į BIĮ „Gilaba“ kreditorių sąrašą UAB „Aksa holdingas“ su 9 109 526,86 Lt finansiniu reikalavimu, o AB „Swedbank“ ir UAB „Swedbank lizingas“ išbraukti iš BIĮ „Gilaba“ kreditorių sąrašo (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-181-259/2015).
Teismas nustatė, kad buvusios BIĮ „Gilaba“ kreditorės AB „Swedbank“ ir UAB „Swedbank lizingas“ nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. nereiškė reikalavimo ir jokių pretenzijų dėl šioje byloje ginčijamo 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, kuriuo antstolė S. K. pardavė UAB „VESPILA“ G. L. turtą už 145 000 Lt sumą.
Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas sutiko su atsakovės UAB „VESPILA“ pozicija byloje, kad bankrutavusios bendrovės naujajam kreditoriui visi veiksmai, atlikti iki jo įstojimo į bylą, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę galimi ir privalomi pradiniam kreditoriui. Tai, teismo vertinimu, reiškia, kad naujasis kreditorius, įstojęs į bankroto bylą vietoj ankstesnio kreditoriaus, yra ribojamas tomis teisėmis, kurias turėjo ankstesnis kreditorius. Šią teismų praktiką, anot teismo, patvirtina ir bendrasis teisės principas, jog niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (lot. nemo plus iuris ad alium transferre potest quam in se haberet).
Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuostatą, jog reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas (CPK 602 straipsnio 3 dalis). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos, išskyrus komentuojamo straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atvejį. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl turto pardavimo akto ieškovės nurodomu pagrindu galėjo būti pareiškiamas per vienų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo turto pardavimo akto sudarymo dienos, t. y. iki 2012 m. kovo 4 d. Teismas akcentavo, kad šia teise pradiniai kreditoriai, perleidę savo finansinius reikalavimus bankroto byloje, nepasinaudojo. Teismas atkreipė dėmesį į CK 1.128 straipsnio nuostatas, pagal kurias prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip.
Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) yra įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti bankrutuojančios įmonės (nagrinėjamu atveju įmonės dalyvio) sudarytus sandorius, tačiau nėra tiesioginės nuorodos dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pasikeitus kreditoriui bankroto bylos nagrinėjimo metu dėl vienokių ar kitokių (finansinio reikalavimo perleidimo) priežasčių. Teismas, konstatavęs, kad ieškovė UAB „Aksa holdingas“ neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo finansinius reikalavimus bankroto byloje ieškovei perleidę juridiniai asmenys, ir kad ieškovė neįgijo procesinės teisės per vienus metus nuo įtraukimo į bankrutuojančios bendrovės kreditorių sąrašą reikšti ieškinio dėl 2011 m. surašyto antstolės turto pardavimo akto, sprendė, kad ieškovė žymiai praleido ieškinio senaties terminą, o tai sudaro atskirą teisinį pagrindą atmesti ieškinį, nes atsakovai prašo šį terminą taikyti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys pareikštas itin žymiai (trejus su puse metų) praleidus ieškinio senaties terminą, o ieškovė neprašo termino atnaujinti, tai teismas nesvarstė termino atnaujinimo klausimo savo iniciatyva (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Teismas, atmesdamas ieškinį senaties praleidimo pagrindu, iš esmės sutiko su atsakovės UAB „VESPILA“ pozicija byloje, jog, paneigus įstatymo leidėjo nustatytą teisę ir galimybę šaliai pasinaudoti savo interesų apsaugai ieškinio senaties terminu, būtų iš esmės pažeisti įstatymo leidėjo įtvirtinti asmens teisėtų lūkesčių apsaugos ir civilinių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo ir nuosavybės teisės įgyvendinimo ir gynimo pricipai.
Teismas akcentavo, jog parduodant turtą iš varžytynių (perduodant turtą, parduodant turtą be varžytynių suinteresuotų asmenų prašymu) yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas. Taip, anot teismo, siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą. Dėl šių priežasčių CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, taikytinas tik išimtiniais atvejais. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką turto pardavimo iš varžytynių (turto perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių) aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.
Teismas, nustatęs, kad ieškovė savo poziciją grindžia CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, atkreipė dėmesį, į tai, kad ši norma yra priimta 2011 m. birželio 21 d. įstatymu (Nr. Xl-1480) ir galioja nuo 2011 m. spalio 1 d., t. y. po 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo akto sudarymo ir patvirtinimo datos. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika ir CK 1.7 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas negali būti taikomas tų teisinių santykių atžvilgiu, kurie susiformavo iki šios teisės normos įsigaliojimo. Dėl nurodomų motyvų teismas sprendė, kad ieškovė negali grįsti ieškinio CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindais, nes antstolei 2011 m. kovo 3 d. sudarant turto pardavimo aktą CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos nebuvo.
Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad, sudarant turto pardavimo pasiūlytam pirkėjui aktą, buvo pažeista ĮBĮ 34–35 straipsniuose nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais tvarka, buvo suteiktas prioritetas vienam kreditoriui ir taip sumažintas turtas, kuriuo galėjo būti dengiamos įmonės skolos; jog atsakovė per savo valdymo organus ir akcininkus yra susijusi su turtą įgijusia įmone, nurodė, kad šie ieškovės nurodomi argumentai nėra svarbūs sprendžiant šalių ginčą, nes CPK 602 straipsnyje tokie sandorio negaliojimo pagrindai nenumatyti. Teismas pažymėjo, jog teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. O turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pastarosios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Dėl to teismas išsamiau nepasisakė dėl ieškovo motyvų, kad sudarant ginčijamą aktą buvo pažeista ĮBĮ 34–35 straipsniuose nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais tvarka; kad buvo suteiktas prioritetas vienam kreditoriui ir taip sumažintas turtas, kuriuo galėjo būti dengiamos įmonės skolos; jog atsakovė per savo valdymo organus ir akcininkus yra susijusi su turtą įgijusia įmone.
Teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, jog aktas buvo sudarytas 2011 m. kovo 3 d., t. y. iki nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2011 m. balandžio 19 d.). Dėl to šio turto pardavimo akto sudarymo metu negalėjo būti taikoma ir todėl negalėjo būti pažeista ĮBĮ 34–35 straipsniuose įtvirtinta atsiskaitymo su kreditoriais tvarka ir kitos šio įstatymo nuostatos, kuriomis nustatoma atsiskaitymo su kreditoriais tvarka. Teismas taip pat nustatė, jog išieškojimas iš G. L. turto buvo vykdomas nuo 2008 m. pagal G. L. kreditorės AB „Swedbank“ reikalavimą, įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų pagrindu, ginčijamu antstolės sudarytu turto pardavimo aktu parduotas turtas buvo įkeistas išieškotojui hipotekos teise, užtikrinant kreditorės suteiktos paskolos grąžinimą. Teismas iš Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarties turinio nustatė, kad G. L. skola 2009 m. kovo 31 d. AB „Swedbank“ sudarė 671 607,96 Lt sumą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad antstolė S. K., sudarydama 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo aktą, veikė teisėtai ir pagrįstai, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus dėl prioriteto suteikimo vienam kreditoriui ir kad antstolės sudarytu aktu neteisėtai buvo sumažinta skolininko turto apimtis.
Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės argumento, kad ginčo turtas buvo parduotas už pernelyg mažą kainą, atkreipė dėmesį į tai, kad, prieš sudarant 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo pasiūlytam pirkėjui aktą, antstolė S. K. 2010 m. atliko ginčo turto vertinimą. Turintis tam teisę turto vertintojas nustatė, kad parduotinas turtas yra vertas 145 000 Lt (vykdomosios bylos Nr. 56-199/2009, b. l. 44–60). Teismas pažymėjo, kad ieškovė leistinais įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad turtas parduotas už pernelyg mažą kainą. Teismas sutiko su atsakovės atsiliepime išdėstytais argumentais, jog pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalį turto rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų tiesioginį komercinį sandorį po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Teismas akcentavo, kad VĮ Registrų centro išrašų duomenys turto rinkos vertės neįrodo, nes skaičiuota ne konkretaus turto individuali rinkos vertė, o vidutinė turto rinkos vertė pagal patvirtintas taisykles ir metodikas, taikomas mokesčiams apskaičiuoti. Teismas pažymėjo, kad priverstinis turto realizavimas (turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui) vykdomas ne bet kokia kaina, o ta, kuria buvo įkainotas turtas CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad asmenys (G. L. ir turto pirkėjas) neturėjo jokios diskrecijos teisės didinti ar mažinti šią kainą, t. y. turto kaina nustatoma pagal CPK taisykles (CPK 681, 704 straipsniai). Kadangi turtas buvo įkainotas būtent CPK nustatyta tvarka ir toks įkainojimas nėra paneigtas, tai, teismo vertinimu, teigti, jog turtas buvo parduotas už pernelyg mažą kainą, nėra jokio pagrindo. Remdamasis šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, teismas sprendė, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas ginčijamo akto pripažinimo negaliojančiu pagrindas byloje neįrodytas (CPK 178 straipsnis).
Vertindamas ieškovės nurodytus argumentus, kad išieškojimas iš G. L. turto turėjo būti sustabdytas remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalimi, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Vadinasi, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), individualios įmonės atveju – jos savininkas. Tačiau nepaisant tokio pobūdžio juridinio asmens dalyvio atsakomybės už juridinio asmens prievoles, teisės aktuose juridinio asmens ir jo dalyvio turtas negali būti sutapatinami. IĮĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Kitaip tariant, individuali įmonė – tai turtinis kompleksas, kuris dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip atskiras turtas, civilinės teisės subjektas (juridinis asmuo) ir kaip atskiras specialaus režimo nekilnojamasis turtas (turtinis kompleksas).
Teismas akcentavo, kad ginčijamu turto pardavimo aktu parduotas turtas vykdant skolos iš įmonės savininko G. L. išieškojimą ir visos gautos lėšos buvo paskirstytos ne bet kam ir bet kaip, o CPK nustatyta tvarka, t. y. antstolis gautas lėšas paskirstė kreditoriams proporcingai pagal kreditorių turimų reikalavimų dydžius. Kaip matyti teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, G. L. nuosavybės teise priklausęs turtas buvo parduotas vykdant skolos išieškojimą ne iš įmonės, bet iš įmonės savininko G. L. turto teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, G. L. statuso negalima tapatinti su įmonės statusu, o vien tas faktas, jog įmonei buvo pradėta bankroto bylos iškėlimo procedūra, nereiškia, jog CPK nustatyta tvarka negali būti vykdomas išieškojimas iš savarankiško teisės subjekto (fizinio asmens) turto. Kadangi teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjo 2011 m. balandžio 19 d., o turto pardavimo aktas sudarytas 2011 m. kovo 3 d., kuris teismo nutartimi patvirtintas 2011 m. balandžio 12 d., t. y. prieš įmonės bankroto bylos iškėlimą, tai teismas padarė išvadą, kad turto pardavimo aktas neprieštarauja įmonių bankroto procesą reglamentuojančioms teisės normoms. Teismas ieškovės teiginius dėl turto pardavimo akto pripažinimo negaliojančiu ieškovės nurodomais argumentais ir CPK 602 straipsnio, CK 1.80 straipsnio pagrindais laikė nepagrįstais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Aksa holdingas“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir panaikinti antstolės S. K. 2011 m. kovo 3 d. sudarytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo buvo perleistas G. L. priklausęs gamybinis pastatas, esantis Visagino sav., Karlų k., Katilinės g. 3, pirkėjai UAB „VESPILA“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
- Teismas netinkamai taikė CPK 602 straipsnį, nes ginčo akto sudarymo metu CPK nebuvo nustatytas vienų metų ieškinio senaties terminas, todėl galiojo bendras CK 1.125 straipsnyje nustatytas 10 metų ieškinio padavimo terminas. Tai, kad prieš ieškovę buvęs kreditorius neskundė akto, nereiškia, kad šios teisės jis atsisakė ar pripažino akto teisėtumą, o ieškovė atitinkamai tokios teisės neįgijo perėmusi reikalavimo teises.
- Teismas netinkamai aiškino CPK ir kitų teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias turto pardavimo iš varžytynių akto panaikinimo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagrindas panaikinti turto pardavimo iš varžytynių aktą yra ne tik CPK 602 straipsnyje nustatyti pagrindai, bet ir kitų imperatyvių normų pažeidimas.
- Teismas netinkamai įvertino Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų įtaką ginčo akto teisėtumui ir pagrįstumui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012 yra pateikęs išaiškinimą, jog Įmonių bankroto įstatymo imperatyvių nuostatų pažeidimas yra pagrindas panaikinti turto pardavimo iš varžytynių aktą.
- Iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, jos savininkas tampa atsakingas savo turtu už įmonės prievoles (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), todėl, vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turi būti sustabdytas išieškojimas tiek iš individualios įmonės, tiek iš jos savininko asmeninio turto. Priešingu atveju būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas, nes asmeniniams individualios įmonės savininko kreditoriams būtų suteiktas prioritetas prieš įmonės kreditorius.
- Ginčo aktas pažeidė kreditorių teises, nes turtas parduotas už pernelyg mažą kainą, be to, iš turto galėjo būti gaunamos didelės pajamos, kurios būtų naudojamos kreditorių interesams tenkinti. Teismas nepagrįstai netyrė ir neišreikalavo įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog iš turto nuomos buvo gaunamos gerokai didesnės pajamos nei pardavimo sandorio vertė.
- Nagrinėjamu atveju ieškinys reiškiamas bankrutuojančios įmonės vardu, siekiant apginti visų BIĮ „Gilaba“ kreditorių reikalavimus, nes patenkinus ieškinį bus padidintos kreditorių galimybės patenkinti finansinius reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių ir išreikalauti įrodymus iš atsakovės UAB „VESPILA“. Prašymas išreikalauti įrodymus buvo pateiktas prieš teismo posėdį. Nors jau buvo paskirtas bylos nagrinėjimas iš esmės, teismas turėjo galimybę patenkinti prašymą ir įpareigoti atsakovę pateikti prašomus išreikalauti įrodymus iki teismo posėdžio, tačiau nepagrįstai to nepadarė.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „VESPILA“ prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovės UAB ,,VESPILA“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Atsakovė papildomai pažymi, kad panaikinus turto pardavimo aktą praėjus tokiam ilgam laikui nuo jo sudarymo ir patvirtinimo, būtų pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nukrypta nuo teismų praktikos bei pažeisti atsakovės teisėti interesai, o kartu būtų sudarytos sąlygos pažeisti teisinę vertybę – teisinių santykių stabilumą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė antstolė S. K. prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
- Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295-686/2015) senaties terminas dėl turto pardavimo akto pripažinimo negaliojančiu taikytinas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį šiuo pagrindu.
- Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo turto pardavimas iš varžytynių atitiko teisės aktų reikalavimus.
- Ieškovės teisės nebuvo pažeistos, nes tik tuo atveju, jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju skolininko turtas buvo parduotas už turto vertinimo akte nurodytą 145 000 Lt sumą, kurios nepakako įkaito turėtojos AB „Swedbank“ reikalavimams patenkinti. Net pardavus ginčo turtą už apeliantės nurodytą 198 000 Lt sumą, jos vis tiek būtų nepakakę AB „Swedbank“ reikalavimams patenkinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo turto pardavimu buvo pažeistos ieškovės teisės.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl ieškinio senaties termino
Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas, pažeisdamas CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 1 dalies, CPK 602 straipsnio 3 dalies (redakcija, įsigaliojusi 2011 m. spalio 1 d.) nuostatas, padarė nepagrįstas išvadas dėl taikytino ieškinio senaties termino, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį suėjus vienų metų ieškinio senaties terminui. Apeliantės nuomone, reikalavimui pripažinti negaliojančiu 2011 m kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą taikytinas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Dėl šios priežasties, apeliantės nuomone, jai su nagrinėjimu ieškiniu į teismą kreipusis 2014 m. gruodžio 12 d., ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, o atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai, nustatyti CK ir kituose teisės aktuose. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), ieškinio reikalavimus teismas nagrinėja iš esmės nustatęs, ar šis terminas nepraleistas arba, jei praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015). Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Apeliantė su tuo nesutinka.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės ginčijamas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas antstolės buvo surašytas 2011 m. kovo 3 d. (v. b. l. 68). Šis antstolės surašytas ir pirkėjo pasirašytas aktas su vykdomąja byla 2011 m. balandžio 7 d. buvo perduotas tvirtinti Ignalinos rajono apylinkės teismui, vadovaujantis CPK (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) 700 straipsniu, 725 straipsnio 1 dalimi. Aktas teisėjo rezoliucija buvo patvirtintas 2011 metų balandžio 12 dieną. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. birželio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymą (įstatymo Nr. XI-1480), kuriuo, be kitų, pakeitė CPK 602 straipsnį. Taigi iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusioje CPK 602 straipsnio redakcijoje nebuvo nustatytas ieškinio senaties terminas tokiems reikalavimams, kaip dabar nagrinėjamas, o nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK pakeitimams tokiam aktui apskųsti nustatytas vienų metų ieškinio senaties terminas. Taigi ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 2011 m. kovo 3 d. sudarytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, t. y. ginčijamas aktas buvo sudarytas dar negaliojant CPK 602 straipsnio 3 dalies redakcijai, kurioje nustatytas vienų metų ieškinio senaties terminas, o ieškinys pareikštas 2014 m. kovo 27 d., t.y. galiojant naujai minėtos dalies redakcijai.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nuo procesinių terminų skiriasi savo paskirtimi ir sukuria skirtingus teisinius padarinius. Ieškinio senatimi ribojamas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo veikimas. Tai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Ieškinio senaties terminai reglamentuojami įstatymo (materialiosios teisės normų) ir sukuria materialiuosius teisinius padarinius (pvz., ieškinio senaties termino praleidimas sudaro savarankišką teisinį pagrindą atmesti ieškinį). O procesiniai terminai reglamentuojami proceso teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013).
Nagrinėjamu atveju bylos šalys neginčijo ir pirmosios instancijos teismas sutiko, kad ieškinio senaties termino pradžia reikalavimui pripažinti negaliojančiu 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, sietina su šio akto pasirašymo diena. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas, ar CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienų metų ieškinio senaties terminas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 85-4126) 290 straipsniu buvo pakeistas 602 straipsnis, kurio 3 dalyje nustatytas 1 metų ieškinio senaties terminas, tačiau nebuvo priimtas jo taikymo įstatymas. Atsižvelgdama į tai, kad ieškinio senatį reglamentuoja materialiosios teisės normas, bei į tai, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu Civiliniame kodekse nustatomas trumpesnis ieškinio senaties terminas, jis ir taikomas, tačiau pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo dienos, išskyrus atvejus, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir pagal šio kodekso normas, teisėjų kolegija, taikydama įstatymo analogiją (CK 1.8 straipsnio 1 dalis ir CPK 3 straipsnio 6 dalis), sprendžia, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienų metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ieškovė, ginčydama 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, ieškinį pareiškė įsigaliojus naujai CPK 602 straipsnio 3 dalies redakcijai, į tai, kad ši teisės norma ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią sieja ne su momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę (išskyrus atvejį, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas), o su konkrečiu įvykiu – varžytynių, turto perdavimo išieškotojui ar turto pardavimo be varžytynių akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295-686/2015), sprendžia, kad Civiliniame kodekse nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju skaičiuojamas iki 2011 m. spalio 1 d., t. y. iki naujos CPK 602 straipsnio 3 dalies redakcijos, o vienų metų ieškinio senaties terminas skaičiuojamas įsigaliojus šiai redakcijai. Kadangi ieškinys pareikštas 2014 m. gruodžio 12 d., konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui pripažinti pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu praleistas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino 2014 m. gruodžio 12 d. kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl 2011 m. kovo 3 d. sudaryto ir 2011 m. balandžio 12 d. teisėjo rezoliucija patvirtinto turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, laikytinas nepagrįstu. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pradinės BIĮ „Gilaba“ kreditorės AB „Swedbank“ ir UAB „Swedbank lizingas“ per ieškinio senaties terminą ieškinio nepareiškė. Ieškovei nenurodžius, o teisėjų kolegijai nenustačius svarbių priežasčių ieškinio terminui atnaujinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovams prašius taikyti ieškinio senaties terminą, pagrįstai ieškinį atmetė (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nagrinėjo ir ieškinio reikalavimų pagrįstumą, o apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, teisėjų kolegija pasisako ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (CPK 320 straipsnis).
Dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto teisėtumo
Nagrinėjamoje byloje ieškovė UAB „Aksa holdingas“ prašė teismo ginti teises, pripažįstant negaliojančiu turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ir taikyti restituciją. Pagrindinis apeliantės UAB „Aksa holdingas“ argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto nepagrįstai nepripažino negaliojančiu. Apeliantės vertinimu, turtas realizuotas pažeidus ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, o tai suponavo pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir CK 1.80 straipsnio pagrindais.
Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į ieškovės išsakytus aptariamu klausimu argumentus, nurodė, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto redakcija įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d., t. y. po ginčijamo akto priėmimo, todėl ši redakcija nagrinėjamam atvejui netaikytina. Teisėjų kolegija sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais.
Kasacinis teismas suformavo praktiką, kad, esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal nustatytą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą ir civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012). Antstolės sudarytą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, patvirtintą teisėjo rezoliucija, pripažinti negaliojančiu teismo sprendimu galima tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas. Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą. Dėl šių priežasčių CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, kad atsakovo G. L. turtas buvo parduotas už mažesnę kainą negu ji turėjo būti (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas, galiojęs ginčijamo akto sudarymo metu) bei tai, kad šio turto pardavimas pažeidė esmines suinteresuotų asmenų (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas, įsigaliojęs po ginčijamo akto sudarymo). Nors teisėjų kolegija konstatavo, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas nagrinėjamu atveju netaikytinas, tačiau pasisako dėl šio punkto taikymo sąlygų, nes tai sudaro apeliacijos dalyką. Taip pat teisėjų kolegija pasisako ir dėl CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo sąlygų, nes apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ginčo turtas buvo parduotas už pernelyg mažą kainą.
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies sukeliamų padarinių vykdymo procesui
Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą (aktuali redakcija galioja nuo 2011 m. spalio 1 d.), turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus teismas sprendimu gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui.
Šioje byloje reikalavimą pripažinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą negaliojančiu pirmosios instancijos teismas atmetė, ieškovei neįrodžius, jog ginčijamas turto aktas pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Apeliantė su šiuo teismo argumentu nesutinka ir nurodo, kad ginčo aktas pažeidė BIĮ „Gilaba“ kreditorių teises ir teisėtus interesus. Nors kaip minėta, nagrinėjamu atveju CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas netaikytinas, tačiau, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nėra pagrindo teigti, jog G. L. turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.
Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo be varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnyje įtvirtintus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis.
CPK 700 straipsnyje (redakcija, galiojusi tiek akto sudarymo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu) nustatyta, kad turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Tai reiškia, kad turtas priverstinai perleidžiamas kito asmens nuosavybėn specialia įstatymo nustatyta tvarka ir tokiu perleidimu siekiama gauti lėšų atsiskaityti su skolininko kreditoriais. Šiuo procesiniu veiksmu nuosavybės teisių apsauga užtikrinama turto pardavimą vykdant pagal šiam veiksmui įstatyme nustatytus reikalavimus.
Kadangi apeliaciniame skunde keliamas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, patvirtinto teismo, teisėtumo klausimas Įmonių bankroto įstatymo normų kontekste, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, be kita ko, keliamas klausimas dėl antstolio veiksmų teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu priverstinio turto pardavimo vykdymo procese neteisėtumą lėmė antstolio atlikti neteisėti veiksmai, tai teismas gina pažeistas asmenų teises, taikydamas civilinę atsakomybę, bet netaiko restitucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2009; 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolė pagal Ignalinos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. balandžio 22 d. nutartį vykdė išieškojimą iš atsakovo G. L.. Atsakovas G. L. į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos IĮ „Gilaba“ iškėlimo kreipėsi 2011 m. vasario 28 d., ginčo aktas priimtas – 2011 m. kovo 3 d. Šios individualios įmonės savininkas buvo atsakovas G. L.. Jam priklausantis gamybinis pastatas, esantis Visagino sav., Karlų k., Katilinės g. 3, buvo parduotas pirkėjai UAB „VESPILA“ pagal ginčijamą aktą. Antstolės S. K. 2011 m. kovo 3 d. sudarytas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kaip minėta, teisėjo rezoliucija buvo patvirtintas 2011 m. balandžio 12 d. Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą IĮ „Gilaba“, kuri įsiteisėjo 2011 m. balandžio 19 d. Kadangi minėtas aktas buvo sudarytas po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o teisėjo rezoliucija patvirtintas po bankroto bylos iškėlimo BIĮ „Gilaba“, tai, apeliantės nuomone, atsakovo G. L. turto pardavimas jo pasiūlytam pirkėjui pažeidė neribotos atsakomybės BIĮ „Gilaba“ kreditorių teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad G. L. turto pardavimas jo pasiūlytam pirkėjui pažeidė BIĮ „Gilaba“ kreditorių teises ir teisėtus interesus.
Kasacinio teismo išaiškinta dėl ĮBĮ 9 straipsnio ir šio straipsnio 3 dalies prasmės, tikslų ir taikymo; pažymėta, kad šiame straipsnyje reglamentuojamas pasirengimas bankroto bylai nagrinėti; ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje, galiojusioje nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d., nustatyta imperatyvi taisyklė, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnis), kurio pašalinimas yra sudedamoji viešojo intereso dalis, garantuojanti skolininko teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007; 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010). Pagal CPK 594 straipsnio 1 dalį antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo teisėjas; šios kontrolės metu patikrinami ir patvirtinami CPK VI dalyje nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai.
Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 725 straipsnyje, galiojusiame iki 2011 m. spalio 1 d., buvo nustatyta varžytynių akto tvirtinimo tvarka, kurios esmė – atlikti antstolio veiksmų, parduodant turtą iš varžytynių, teisminę kontrolę; ją įvykdžius, užtikrinamas turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumas ir šis priverstinio pardavimo veiksmas įgyja sandorio reikšmę materialiosios teisės aspektu bei sukuria materialiųjų teisinių padarinių – teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Tokios pačios taisyklės taikytinos ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui atveju (CPK 704 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad varžytynių aktą tvirtinantis teisėjas privalo patikrinti CPK 725 straipsnyje nustatytų sąlygų buvimą, o šios pareigos neįvykdymas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2009; 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2006; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2006; 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006).
Taigi turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuris savaime nesukelia teisinių padarinių dėl varžytynėse parduoto daikto teisinės priklausomybės, nelaikomas skolininko turto realizavimu ir (ar) išieškojimu – aktu tik sukuriamas teisinis pagrindas turtą realizuoti ateityje, t. y. jį perduoti turtą varžytynėse įsigijusiam asmeniui po to, kada turto pardavimo iš varžytynių (turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui) aktą patvirtina teisėjas ir aktas tampa nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu (toks teisinis reglamentavimas buvo nustatytas CPK byloje aptariamų antstolio veiksmų atlikimo metu). Dėl to sprendžiant, ar teisėjas galėjo tvirtinti antstolio pateiktą turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, esminę reikšmę turi ne tai, ar ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti draudimai galiojo antstoliui surašant šį aktą, bet tai, ar galiojo draudimai turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto tvirtinimo metu. Turto realizavimas esant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms turi būti stabdomas bet kurioje šio proceso stadijoje. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti apribojimai turi būti taikomi nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisėjo rezoliucija (CPK 137 straipsnio 1 dalis).
Parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas. Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą. Dėl šių priežasčių CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimas iš varžytynių akto negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendžiant, ar teismas tinkamai atlikto antstolio veiksmų kontrolę ir ar dėl to galėjo būti nepašalintos šios padarytos klaidos bei neapsaugoti ieškovės interesai, pažymėtina tai, kad šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, galėjusių teisėjui sukelti abejonių dėl varžytynių teisėtumo; pirma, teisėjas negavo skundų dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis; antra, teisėjo patvirtintu aktu parduodamas ne bankrutuojančios įmonės, o skolininko turtas; trečia, buvo parduodamas hipoteka įkeistas turtas, kurį pardavus iš gautos sumos buvo patenkintas hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas.
Jau buvo minėta, kad antstolio veiksmai vykdymo procese pirmiausia saistomi skolininko teisių gynybos. Šiuo atveju, kai skolininkas pats siūlo iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, suponuojama, kad jis geranoriškai dalyvauja vykdymo procese, bendradarbiauja su antstole, ir taip paneigiamos galimos abejonės dėl varžytynių teisėtumo; neturėdamas pagrįstų prielaidų spręsti dėl esminių pažeidimų, padarytų parduodant turtą iš varžytynių, teisėjas tvirtina aktą. Vadinasi, akto tvirtinimas, negavus duomenų apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą, teismo nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įsiteisėjusią teismo nutartį iškelti bankroto bylą, negali reikšti neteisėtų, ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies neatitinkančių veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012).
Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad ginčijamu turto pardavimo aktu parduotas atsakovo G. L., o ne individualios įmonės, turtas (gamybinis pastatas). Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad nors bankroto byla iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui, tačiau nepaisant tokio pobūdžio juridinio asmens dalyvio atsakomybės už juridinio asmens prievoles, teisės aktuose juridinio asmens ir jo dalyvio turtas negali būti sutapatinami. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad G. L. hipotekos kreditorius turėjo teisę patenkinti savo finansinį reikalavimą iš jam įkeisto turto. Be to, akcentuotina ir tai, kad iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, savo reikalavimus pareiškia visi kreditoriai, nesvarbu su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, buvo sudarytas sandoris (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014 kt.). Pagal CPK 754 straipsnio 1 dalį hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami be eilės, o ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Ir tik jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju hipotekos kreditorė AB „Swedbank“ turėjo teisę patenkinti savo finansinį reikalavimą iš jai įkeisto turto tiek pagal Civilinio proceso kodekso, tiek pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, laikytinas nepagrįstas apeliantės argumentas, kad pardavus G. L. įkeistą turtą ir patenkinus hipotekos kreditorės finansinį reikalavimą, buvo suteiktas prioritetas asmeniniams G. L. kreditoriams.
Apeliantė nurodo, kad ginčo turtas buvo parduotas už pernelyg mažą kainą ir taip buvo pažeisti BIĮ „Gilaba“ kreditorių interesai. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą, galiojusį iki 2011 m. spalio 1 d., turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka Aiškinant ir taikant šio įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad turto paradavimo aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, jei dėl kokių nors priežasčių nebuvo laikomasi įstatyme įtvirtintos prieš tai nustatytos parduodamo turto kainos, jos didinimo proporcijų pirmosiose ir pakartotinėse varžytynėse. Tokių aplinkybių, kad būtų pažeistos CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos, nesilaikoma CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų, ieškovas byloje nepateikė. Apeliantės nurodytas argumentas, jog praėjus trejiems metams nuo ginčijamo akto sudarymo VĮ Registrų centre turto vidutinė rinkos vertė - 198 000 Lt, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad turtas parduotas nesilaikant CPK nustatytos tvarkos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš sudarant 2011 m. kovo 3 d. turto pardavimo pasiūlytam pirkėjui aktą, antstolė S. K. 2010 m. atliko ginčo turto vertinimą. Turintis tam teisę turto vertintojas nustatė, kad parduotinas turtas yra vertas 145 000 Lt sumai (Vykdomosios bylos Nr. 56-199/2009 l. 44-60). Apeliantė neteigė, jog turtas buvo įkainotas nesilaikant CPK nustatytos tvarkos, šiuo aspektu ginčo nėra, be to, iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, jog turtas buvo įkainotas būtent CPK nustatyta tvarka, taigi toks įkainojimas nėra paneigtas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog teigti, kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą nėra pagrindo.
Kiti apeliantės nurodyti argumentai, t. y. kad parduotos gamybinės patalpos nuomojamos ir kad gamybinis pastatas be varžytynių parduotas su skolininko asmeniu susijusiam pirkėjui, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą turto pardavimo aktą negaliojančiu, nes, kaip minėta, turtas realizuotas CPK nustatyta tvarka, jo pardavimą kontroliavo antstolis ir teismas, o gauta pinigų suma buvo skirta hipotekos kreditorės reikalavimams patenkinti.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pripažinimo negaliojančiu.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinį, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atmetus apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palikus nepakeistą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsiliepimus į apeliacinius skundus pateikę byloje dalyvaujantys asmenys bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl šios išlaidos nėra priteisiamos (CPK 98 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Konstantinas Gurinas
Gintaras Pečiulis