Administracinė byla Nr. A-114-552/2017

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02711-2014-4

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Mažeikių rajono savivaldybės tarybai, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui, Ž. R., D. I., D. I., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai, viešajai įstaigai Mažeikių miškų urėdijai dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimo dalies panaikinimo ir kitų reikalavimų,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 46); 2) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2009 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A1-1509 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Mažeikiai), duomenų tvirtinimo; 3) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM.1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R., (duomenys neskelbtini) dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Ž. R.; 4) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. P1.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punkto dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Ž. R.; 5) pripažinti negaliojančia 2010 m. sausio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį notarinio registro Nr. 1L10-355, patvirtintą Mažeikių rajono 1-ojo notaro biuro notarės R. L., dalyje, kurioje D. ir D. I. įsigijo 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Mažeikių m.; 6) taikyti restituciją: grąžinti valstybės nuosavybėn 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Mažeikių m.; priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsakovams D. ir D. I. 9 440 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje 2014 m. rugpjūčio 5 d. gautas Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. 1SD-(3.1)-2563, kuriame teigiama, kad Telšių apskrities viršininkas neteisėtai Ž. R. nuosavybėn perleido miesto miškų plotą, priskiriamą valstybinės reikšmės miškams. Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo nustatyta, kad Ž. R. 1996 m. birželio 12 d. pateikė Akmenės rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai prašymą išmokėti kompensaciją už J. R. 0,44 ha žemę, turėtą (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Nuosavybės teises patvirtinti buvo pateiktas Mažeikių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) fermos nubraukta ir ištaisyta į (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planas, parengtas 1930 m. Žemės tvarkymo departamento matininko J. N., kurio tekstinėje dalyje įrašytas Nr. 15 savininkas J. R., turėjęs sklypą Nr. 58 0,27 ha ploto, susidedantį iš 0,25 ha sodybos ir 0,02 kelių, bei sklypą Nr. 68 0,17 ha ploto, susidedantį iš 0,15 ha sodybos ir 0,02 kelių. Šiaulių apskrities valdytojas 1996 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 100 ir 1996 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 636-V priedo 5 punktu Ž. R. atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko J. R. turėtą 0,44 ha žemę kompensuojant valstybei priklausančiomis akcijomis. Ž. R. 2001 m. gruodžio 28 d. pateikė Telšių apskrities viršininko administracijai prašymą panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. birželio 20 d. sprendimą bei skirti žemės sklypą Mažeikių mieste. Telšių apskrities viršininkas 2002 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 93 pripažino netekusiais galios Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 100 ir 1996 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 636-V 5 punktą. Ž. R. 2008 m. birželio 2 d. paprašė Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus parengti išvadą dėl 0,14 ha žemės perkėlimo į Mažeikių rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją. Telšių apskrities viršininko administracija 2008 m. birželio 4 d. parengė išvadą Nr. V4-3911 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodė, kad pagal Ž. R. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog buvęs savininkas J. R. valdė nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) mieste nekilnojamąjį turtą 0,4400 ha žemės, ir pagal susitarimą Ž. R. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,14 ha žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei (vertė 2 520 Lt). Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 46 suprojektuotas 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypas (Mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 46 suteikė adresą – (duomenys neskelbtini), Mažeikiai. Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. RM.2-1450(1.24) kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas atlikti Ž. R. įgalioto asmens G. G. pasirinkto naujo 0,2966 ha žemės sklypo Nr. 46 (duomenys neskelbtini) mikrorajone ((duomenys neskelbtini), Mažeikių m.) kadastrinius matavimus, patvirtinti parengtą šio žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti jo tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį ir kt. Administracijos direktorius 2009 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. A1-1509 patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2966 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste, planą bei nustatė žemės sklypo naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, pobūdį – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos; specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 343: dirvožemio apsauga (LII) – 0,2966 ha bei architektūrinius-urbanistinius apribojimus: statinių aukštų skaičius – 1-2, užstatymo tankis – 0,20, užstatymo intensyvumas – 0,50, statinių aukštis iki kraigo – 10 m. Telšių apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM.1-61 atkūrė Ž. R. nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko J. R. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį – 0,2966 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2966 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste. Telšių apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-1750 4 punktu nusprendė atkurti Ž. R. (sprendimo Nr. VM.1-61-76) nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste, kurio nominali vertė 22 740 Lt, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Žemės sklypui taikyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas: LII – dirvožemio apsauga 0,2966 ha. Minėtų administracinių aktų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 0,2966 ha žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Mažeikių m. (toliau – ir Žemės sklypas). Ž. R., atstovaujama G. G., 2010 m. sausio 21 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi notarinio registro Nr. 1L10-355, patvirtinta Mažeikių rajono 1-o notarų biuro notarės R. L., Žemės sklypą pardavė D. I. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba (toliau – ir Miškų tarnyba) 2014 m. vasario 17 d. raštu Nr. R2-397 informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad 2006 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys ir į Žemės sklypą. Šie miško plotai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymos Nr. 46396 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis matyti, kad Žemės sklypo, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės Ž. R., dalis yra pažymėta sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri reiškia miško žemės plotus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad iš šios pažymos taip pat matyti, jog Žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219 miško sklypą Nr. 26, kurio dalis priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370. Iš minėtos grafinės medžiagos matyti, kad į Žemės sklypą patenka 0,07 ha miško žemės, kuri yra sudėtinė miesto miškų dalis. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 6 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir darė išvadą, kad miškų plotas – 0,07 ha, patenkantis į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., administracinių aktų priėmimo metu buvo valstybės išperkamas ir nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos. Pareiškėjas pabrėžė, kad, nustačius faktą, jog valstybės institucijos priimti aktai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas.

Atsakovai Lietuvos valstybės, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškėjo reikalavimus tenkinti.

Atsakovai nurodė, kad Tarnyba 2012 m. lapkričio 28 d. gavo Miškų tarnybos raštą Nr. R2-3212, kuriuo Miškų tarnyba informavo, jog rengiant Mažeikių rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, nustatyta, kad be kitų privačių kitos paskirties žemės sklypų, Žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Atsakovai rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad Ž. R. buvo tinkama pretendentė, turėjusi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. R. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtą žemę. Telšių apskrities viršininkas pasirašė Ž. R. vardu parengtą 2008 m. birželio 4 d. išvadą Nr. V4-3911, pagal kurią Ž. R. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. R. (duomenys neskelbtini) mieste nuosavybės teisėmis valdytos 0,44 ha žemės 0,14 ha (vertė – 2520 Lt) dalį, kuri priskiriama valstybės išperkamai žemei. Taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. RM.2-1450(1.24) kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas atlikti Ž. R. įgalioto asmens G. G. pasirinkto naujo 0,2966 ha žemės sklypo Nr. 46 (duomenys neskelbtini) mikrorajone kadastrinius matavimus, patvirtinti parengtą šio žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti jo tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį ir kt. Atsakovai pažymėjo, kad atlikus 0,2966 ha žemės sklypo kadastrinius matavimus ir 2009 m. spalio 6 d. nustačius žemės sklypo kadastro duomenis, žemės naudmenų eksplikacijoje nenurodyta miško žemė, patenkanti į šį žemės sklypą, tačiau nurodyta, jog žemės sklypą sudaro 0,2966 ha žemės ūkio naudmenų. Administracijos direktorius 2009 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A1-1509 1 punktu patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2966 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste, planą, nustatė žemės sklypo naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, ir pobūdį – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-76 Ž. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio žemės savininko J. R. valdytos žemės 0,2966 ha dalį iš 0,44 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2966 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste. Telšių apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. PI.Z-1750 4 punktu nusprendė Ž. R. atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2966 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste, kurio nominali vertė – 22 740 Lt, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Atsakovai pažymėjo, kad iš grafinės medžiagos matyti, jog į Žemės sklypą patenka 0,07 ha miško žemės, kuri yra sudėtinė miesto miškų dalis. Atsakovai darė išvadą, kad miškų plotai, esantys Žemės sklype, Atkūrimo įstatymo prasme Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-76 priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos negalėjo būti atkurtos.

Atsakovai Mažeikių rajono savivaldybės taryba ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepimais į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti.

Atsakovai nurodė, kad 1985 m. gegužės 31 d. buvo patvirtintas Mažeikių miesto generalinis planas, kuriame aprašomoje teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Vėliau, 1986 metais, šis kvartalas buvo detalizuotas – parengtas (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono Mažeikiuose užstatymo eskizas su raudonųjų linijų planu. Mažeikių rajono tarybą 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T1-109 patvirtino Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-os dalies 36 ha plote detalųjį planą. Šio detalaus plano esamos būklės analizės dalyje buvo nurodyta, kad planuojamoje teritorijoje šiuo metu yra ariamos žemės, ganyklos, pievos ir nedideli miško masyvai. Vėliau planas buvo koreguojamas ir korektūra patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas. Buvo įgyvendinami detaliojo plano sprendiniai, registruojami sklypai (įgyvendinamos Atkūrimo įstatymo nuostatos). Taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 46 suprojektuotas 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypas (Mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 46 suteikė adresą –(duomenys neskelbtini), Mažeikiai. Administracijos direktorius 2009 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. A1-1509 patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2966 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste, planą ir nustatė žemės sklypo naudojimo būdą, pobūdį, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Atsakovai pabrėžė, kad Taryba sprendimą bei Administracijos direktorius įsakymą priėmė vadovaudamiesi turima informacija, t. y. turimi duomenys nepatvirtino, kad Žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad prokuroras pareiškime nurodė, jog 2006 m. papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į Žemės sklypą. Tačiau prokuroras nenurodė, kad minėti miškų plotai būtų buvę įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre, o tą Miškų tarnyba privalėjo padaryti. Atsakovai akcentavo, kad VĮ Registrų centre ginčo teritorija iki šiol nėra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miškas. Atsakovų manymu, ginčo situacija susiklostė dėl valstybinės reikšmės miškų plotų netikslios kartografijos. Tai įrodo, kad sprendimo priėmimo metu atsakovui nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Ž. R. galėjo pagrįstai numatyti, jog administracinis aktas yra neteisėtas arba, kad ji veikė neteisėtai, teikdama viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas. Atsakovų vertinimu, ginčui taikytinos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Atsakovų teigimu, teismas turėtų įvertinti ne tik prokuroro ginamo viešojo intereso, bet ir privataus intereso svarbą, įvertinti, ar priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui, ir ar atitinka proporcingumo principui keliamus reikalavimų. Atsakovų nuomone, įvertinus prokuroro ginamą viešąjį interesą, t. y. Žemės sklypo plotą, į kurį patenka tik 0,07 ha neva miško žemės, nustatytą sklypo paskirtį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos), ir tai, kad jis nėra priskirtas visuomenei reikšmingos vertės sklypui, jis konkuruoja su privataus intereso svarba. Atsakovų manymu, apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu bus padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, būtent socialinio teisingumo srityje, o fiziniam asmeniui, sąžiningai įgijusiam žemės sklypą, bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Atsakovai darė išvadą, kad byloje nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų.

Atsakovas D. I. atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad bendrai su savo sutuoktine 2010 m. sausio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 0,2966 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikių m. Nuosavybės teisę į minėtą žemės sklypą įgijo teisėtai ir tuo metu tam nebuvo jokių teisinių kliūčių, apie kurias jis būtų galėjęs žinoti. Žemės sklypą atsakovas įsigijo iš atsakovės Ž. R., kurį ji įgijo atkūrus jai nuosavybės teises. Atsakovas pažymėjo, kad Taryba sprendimą bei Administracijos direktorius įsakymą priėmė vadovaudamiesi turima informacija, t. y. turimi duomenys nesuteikė jokių pagrindų manyti, kad Žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą. Duomenų apie tai, kad miškų plotai būtų buvę įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre, nepateikta. Atsakovo manymu, teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėtų įvertinti ne tik prokuroro ginamo viešojo intereso svarbą, bet ir kito viešojo intereso, susijusio su Mažeikių miesto teritorijoje suformuotų gyvenamųjų namų kvartalu, kurio infrastruktūros įrengimui išleistos didžiulės lėšos, taip pat privataus intereso svarbą, kuri siejasi ne tik su D. I. bei Ž. R., bet ir kitais asmenimis, kuriems analogiškai buvo suteikti žemės sklypai toje teritorijoje, taip pat įvertinti, ar priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra adekvačios siekiamam tikslui, ir ar atitinka proporcingumo principui keliamus reikalavimų. Atsakovas pabrėžė, kad Žemės sklypo dalies, kurią siekiama paimti iš jo, negalima vadinti mišku, kadangi jame medžių iš viso nėra, yra tik pavieniai krūmai. Atsakovo manymu, kur kas racionalesnis bei teisingesnis sprendimas būtų nustatyta tvarka kreiptis į Vyriausybę, kad ši nutarimu pakeistų ankstesniais nutarimais nustatytas valstybinio miško, patenkančio į gyvenamąsias teritorijas, ribas. Atsakovo manymu, tikslinga įpareigoti Miškų tarnybą atlikti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) Mažeikių mieste apžiūrą bei pateikti išvadą, ar jame esantis miško masyvas, patenkantis į gyvenamosioms teritorijoms priskirtus žemės sklypus, atitinka kriterijus, kurių pagrindu jis laikytinas mišku, ir / ar yra galimybė Administracijai, Tarnybai bei Miškų tarnybai susitarus, išspręsti problemą, nenaikinant administracinių aktų ir kitų sprendinių bei sandorių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Mažeikių miškų urėdija (toliau – ir Urėdija) atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą tenkinti.

Urėdija nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės Ž. R., patenka į teritorijas, kurios Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams, remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinį sklypą Nr. 26, kuriame yra 0,07 ha miško žemės. Urėdija rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pažymėjo, kad negalima tokia teisinė situacija, jog valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Urėdija rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad valstybė neteko nuosavybės teisės į 0,07 ha valstybinės reikšmės miško, kadangi jos įgalioti pareigūnai priėmė neteisėtus administracinius teisės aktus. Šie teisės aktai (jų dalys), pažeidžiantys imperatyvius teisės aktų reikalavimus, yra neteisėti iš esmės ir, Urėdijos manymu, turi būti panaikinti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą patenkino. Teismas panaikino Tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į 0,2966 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 46); panaikino Administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. A1-1509 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Mažeikiai), duomenų tvirtinimo; panaikino Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. VM.1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R., (duomenys neskelbtini) dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Ž. R.; panaikino Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. P1.Ž-1750 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 4 punkto dalį dėl 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto miškų ploto, patenkančio į 0,2966 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Ž. R.. Teismas pripažino negaliojančia 2010 m. sausio 21 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties notarinio registro Nr. 1L10-355, patvirtintos Mažeikių rajono 1-ojo notaro biuro notarės R. L., dalį, kuria D. ir D. I. įsigijo 0,07 ha valstybinės reikšmės miškams priskirtą miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Mažeikių m. Teismas taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos valstybės nuosavybėn 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovams D. I. ir D. I. 2 734,13 Eur.

Teismas nustatė, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2014 m. rugpjūčio 5 d. gavusi Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. 1SD-(3.1)-2563 „Dėl viešojo intereso gynimo“. Į Mažeikių rajono apylinkės teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugsėjo 3 d., t. y. nepraleidęs Administracinių bylų teisenos įstatyme numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, jog galimai pažeistas viešasis interesas, todėl teismas konstatavo, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašomų panaikinti skundžiamų aktų neteisėtumas grindžiamas tuo, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,2966 ha žemės sklypą, kurio dalis, t. y. 0,07 ha, yra miško žemė. Teismas rėmėsi Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, pažymėjo, kad iš Tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymos Nr. 46396 matyti, jog ginčo sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri žymi miško žemės plotus, kurie yra sudėtinė miesto miškų plotų dalis. Teismas nurodė, kad iš šios Miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos taip pat matyti, jog žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame yra miško sklypas Nr. 26, vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,07 ha miško žemės.

Teismas atkreipė dėmesį, kad šios teritorijos dalis priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams jau Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. R2-397 „Dėl informacijos pateikimo“ informuojama, kad 2006 metais atlikus valstybinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 metais registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre į miško plotus patenkantys žemės sklypai, tarp jų Nr. (duomenys neskelbtini), kurie, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Minėtos faktinės aplinkybės egzistavo skundžiamų aktų priėmimo metu. Teismas neturėjo pagrindo netikėti Miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, nes jie kitų bylos proceso dalyvių nenuginčyti ir nepaneigti kitais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pagal kurią miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams.

Teismas darė išvadą, kad ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą „miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams“.

Teismas pažymėjo, kad ginčo atveju valstybinės reikšmės miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo dislokacijos vietą (Mažeikių miestas), ir dėl to, jog ginčo žemės sklypas, patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu 0,07 ha valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir nurodė, kad teisėtų lūkesčių principas siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o ne apskritai bet kokių (t. y. ir neteisėtų) viešojo administravimo subjektų veiksmų pagrindu, apsaugą.

Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, ir pažymėjo, kad kiti bylos šalių argumentai nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakė.

Teismas darė išvadą, kad, panaikinus neteisėtus administracinius aktus, ginčo žemės sklypo dalies suteikimas yra niekinis, todėl, vadovaujantis principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“, turi būti pripažinta negaliojančia 2010 m. sausio 21 d. žemės pirkimo–pardavimo sutarties notarinio registro Nr. 1L10-355, patvirtintos Mažeikių rajono 1-ojo notaro biuro notarės R. L., dalis, kuria Ž. R. pardavė 0,07 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,2966 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., D. I. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atkreipė dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog asmuo, kuriam neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju tokią situaciją lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, šie asmenys pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija, o atsakovės Ž. R. sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nepaneigtas. Teismas nurodė, kad tokios pačios nuostatos taikytinos ir vertinant atsakovų D. I. ir D. I. veiksmus.

Teismas pažymėjo, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai restitucija taikytina, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims, taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme.

Teismas nustatė, kad šiuo atveju atsakovė Ž. R., kuriai buvo neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, šį turtą pirkimo–pardavimo sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti. Teismas šiuo atveju šiam asmeniui, t. y. atsakovei Ž. R., restitucijos netaikė – ji neįpareigotina grąžinti turto įgijėjams atsakovams D. I. ir D. I. pagal sandorį gautų pinigų. Teismas nurodė, kad šiuo atveju valstybė įpareigotina paskutiniams turto įgijėjams atsakovams D. I. ir D. I., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios, atsižvelgiant į tai, kad visas 0,2966 ha ginčo žemės sklypas buvo parduotas už 40 000 Lt, bei į tai, kad pripažintina negaliojančia tik sutarties dalis dėl 0,07 ha žemės sklypo, turėtų būti 2 734,13 Eur (390,59 Eur x 7 a).

Teismas konstatavo, kad atsakovai D. I. ir D. I. įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų aktų (jų dalies) panaikinimas.

III.

Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Atsakovo teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes byloje pateikti faktai paneigia Miškų tarnybos pateiktus duomenis. Atsakovas remiasi Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 18 punktu, pažymi, kad teismas vadovavosi Miškų tarnybos pateiktomis pažymomis, tačiau jose nėra nė vieno kadastro objekto identifikavimo kodo. Atsakovas daro išvadą, kad šie objektai negali būti laikomi įregistruotais į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą. Atsakovas remiasi Nuostatų 28 punktu ir pabrėžia, kad byloje nebuvo pateiktas svarbiausias įrodymas apie miško įregistravimą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre – kadastro objektų identifikacinis numeris. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, nors Administracija prašė pateikti išrašą, kuriame būtų informacija, kuri privalo būti įrašyta, vadovaujantis Nuostatų 18 punkto nuostatomis, tačiau tokia informacija nebuvo pateikta. 2015 m. spalio 1 d. rašte Nr. R6-3666 nebuvo nurodyta miško masyvo įregistravimo data (Nuostatų 18.1.3 p.), buvo nurodyti tik įregistravimo metai, kas, atsakovo vertinimu, negali būti laikoma įregistravimo data, nes datą turi sudaryti metai, mėnuo ir diena. Atsakovas pažymi, kad nebuvo nurodytos miško masyvo ribos – ribų posūkio koordinatės (Nuostatų 18.1.9 p.), miško kvartalo įregistravimo data (Nuostatų 18.2.3 p.), miško kvartalo ribos – ribų posūkio taškų koordinatės 1994 metų Lietuvos koordinačių sistemoje (LKS-94) (Nuostatų 18.2.7 p.), sklypo įregistravimo data (Nuostatų 18.3.9 p.), sklypo ribos – ribų posūkio taškų koordinatės 1994 metų Lietuvos koordinačių sistemoje (KKS-94) (Nuostatų 18.3.12 p.). Atsakovas pažymi, kad grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti panaudojant ortofotonuotraukas, tačiau jos nėra pagrindas nustatyti tikslių žemės sklypo koordinačių, nes egzistuoja didelė paklaida, darant ortofotonuotraukas į miško plotą gali patekti ne tik pats miškas, bet ir šešėliai, krentantys nuo medžių ar krūmų. Atsakovas nurodo, kad iki šiol nėra atlikti miškų kadastriniai matavimai, nustatant miško kadastro ribas. Atsakovas pažymi, kad nuo tada, kai buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, Mažeikių rajono miškų plotai buvo koreguojami 8 kartus, Mažeikių rajono miškų plotas svyravo nuo 14,30 iki 19,68 tūkstančių hektarų. Atsakovas nurodo, kad ginčo žemės sklypo ribos yra pažymėtos Nekilnojamojo turto registre, tačiau nėra jokių duomenų apie įregistruoto miško ribas šioje teritorijoje, todėl darė išvadą, kad, neatlikus tikslios miškų plotų kartografijos (nežinant miško kadastro ribų) negalima daryti išvados, koks konkrečiai miško plotas patenka į ginčo teritoriją. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje pateikta viena kitai prieštaraujanti informacija. Miškų tarnyba 2014 m. vasario 17 d. rašte Nr. R2-397 nurodė, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2007 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją. Atsakovas pažymi, kad nenurodoma konkreti data. Miškų tarnyba 2015 m. spalio 1 d. rašte Nr. R6-3666 nurodė, kad į žemės sklypą patenkantys miškai ir miško žemė buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255. Šiame rašte nurodoma kitokia miško plotų įregistravimo data. Atsakovo vertinimu, iš 2014 m. vasario 12 d. rašto Nr. R2-397 galima daryti išvadą, kad 2014 m. vasario 12 dienai miškų plotai, patenkantys į ginčo žemės sklypą, nėra priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Miškų tarnyba 2015 m. spalio 1 d. rašte Nr. R6-3666 nurodė, jog 2014 m. birželio 23 d. perdavė Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis VĮ Registrų centrui. Atsakovo manymu, ši informacija neatitinka tikrovės, nes 2014 m. rugpjūčio 6 d. ir 2015 m. lapkričio 16 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše devintoje grafoje „Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos“ praėjus daugiau nei metams nėra jokių įrašų apie miško įregistravimą šioje teritorijoje.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai sutinka su pirmosios instancijos teismo prieitomis išvadomis.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo nuomone, apelianto teiginiai, jog kol miškas neįregistruotas registre, jis negali būti pripažintas mišku, bei kad Miškų tarnybos pateiktose pažymose nurodyti duomenys apie miškus neatitinka Nuostatų 18 punkto reikalavimų, todėl jie negali būti laikomi įregistruotais į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą, yra nepagrįsti, nes grindžiami tik jo nuomone. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalimi ir pažymi, kad apeliantas, manydamas, jog Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra netikslūs ar neteisingi, juos turėjo nuginčyti. Pareiškėjas tvirtina, kad teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ginčo žemės sklype yra miško, miško žemės, duomenys iš esmės atitinka Nuostatuose nurodytiems kadastro duomenims. Jais patvirtinama miško dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis, t. y. miškui apibrėžti būtini kriterijai. Pareiškėjas pažymi, kad nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, kurie patvirtina, jog iš esmės visą ginčo žemės sklypą užima miškas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad taksacinis miško žemės sklypas Nr. 26 pavaizduotas su ribomis, nurodytomis Lietuvos koordinačių sistemoje, be to, tiek Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras, tiek kiti valstybės registrai veikia toje pačioje Lietuvos koordinačių sistemoje, todėl nėra pagrindo abejoti pateiktų duomenų, susijusių su miško, miško žemės plotų paskaičiavimu. Pareiškėjo teigimu, jokio prieštaravimo tarp Miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. rašto Nr. R2-397 ir 2015 m. spalio 1 d. rašto Nr. R6-3666 nėra, šiuose raštuose nurodyta informacija yra viena kitą papildanti, o nepaneigianti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Mažeikių miškų urėdija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Urėdija pažymi, kad ginčo žemės sklypas patenka į Urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuris priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Urėdija neturėjo galimybių suformuoti valstybinės reikšmės miškų žemės sklypo ir įregistruoti patikėjimo teises į šį sklypą, nes neteisėtų administracinių aktų dalių pagrindu, kurios panaikintos ginčijamu sprendimu, nuosavybės teisės į 0,2966 ha žemės sklypą, kurio 0,07 ha patenka į valstybinės reikšmės miško žemės plotą viešajame registre, buvo įregistruotos Ž. R. nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 28 d., o nuo 2010 m. sausio 28 d. D. I..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Apeliantas pateikė prašymą prie bylos prijungti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. kovo 24 d. raštą Nr. R6-1746 (t. II, b. l. 149-153). Įvertinusi tai, kad minėtą raštą apeliantas gavo jau po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, teisėjų kolegija šį prašymą tenkina ir minėtą raštą prijungia prie bylos.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro viešojo intereso išsaugoti valstybinės reikšmės miškų plotų visos visuomenės reikmėms apsauga. Pareiškėjas, gindamas tokį viešąjį interesą, teisme ginčijo Mažeikių rajono savivaldybės, Telšių apskrities viršininko individualius administracinius aktus, kuriais valstybinės reikšmės miško plotas buvo perleistas privačion nuosavybėn, bei minėtų aktų pagrindu sudarytus civilinius sandorius, taip pat prašė taikyti restituciją. Pareiškėjo teigimu, priimant šiuos ginčijamus aktus buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, kadangi nuosavybės teisės buvo atkurtos į Mažeikių mieste esančią miško žemę, tuo tarpu miestų miškai priskirtini valstybės išperkamam turtui ir nuosavybės teisės į tokią žemę negali būti atkurtos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino, panaikino ginčijamus administracinius aktus, taip pat pritaikė restituciją ir ginčo žemės sklypą grąžino Lietuvos Respublikos nuosavybėn.

Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, parkai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tokį šio nekilnojamojo turto statusą lemia ypatinga miškų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Nurodyta konstitucinė nuostata perkelta į Miškų įstatymo 4 straipsnį, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Byloje ginčijamo detaliojo plano patvirtinimo metu ir sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, priskiriami ir miestų miškai, kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis apibrėžė, kad miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas miškus privatizuoti, t. y. įgyti privačion nuosavybėn.

Iš paminėtų nuostatų seka, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi ne tik įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują sklypą, jis nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Ginčijamų aktų, įskaitant Telšių apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. VM.1-61-76 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste Ž. R.“, priėmimo metu galiojo aiškios imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės (miesto) miškui.

Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde teigia, jog Miškų tarnybos pateiktose pažymose nėra nei vieno kadastro identifikavimo kodo, o tai reiškia, kad šie objektai negali būti laikomi įregistruotais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, kaip to reikalauja Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtinti Miškų valstybės kadastro nuostatai, be to, tokia informacija nebuvo perduota Nekilnojamojo turto registrui, taigi jame nebuvo jokių duomenų apie įregistruoto miško ribas šioje teritorijoje. Apeliantas taip pat nurodo, kad pagal Miškų tarnybos 2016 m. kovo 24 d. raštą (t. II, b. l. 152), Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26 taksacinis sklypas Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 priskirtas IIB miškų grupei Rekreaciniai miškai, 25 pogrupiui – Miško parkai, jo teigimu, miesto parkas negali būti laikomas miesto mišku Miškų įstatymo 4 straipsnio prasme.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ginčo žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra Mažeikių miesto teritorijoje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, kad ginčo žemės sklypas pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje pateiktą miško apibrėžimą. Byloje esančioje Miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymoje Nr. 46396 (t. I, b. l. 70) nurodyta, kad į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,07 ha miško žemės. Iš Miškų tarnybos 2014 m. rugsėjo 17 d. pažymos Nr. 51824 (t. II, b. l. 24) matyti, kad 0,07 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalis patenka į 219 kvartalą, 26 taksacinį sklypą 1,50 ha. Dalis šios teritorijos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš Miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. rašto Nr. R2-397 (t. I, b. l. 68-69) matyti, kad 2006 metais atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 metais registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre į miško plotus patenkantys žemės sklypai, tarp jų ir ginčo žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurie turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas Mažeikių miesto teritorijoje, kurioje esančio žemės sklypo dalis yra Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 priskirta miškui, bei 2006 metais atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją esantis miško ir miško žemės sklypas 2007 metais įtrauktas į Lietuvos Respublikos miškų kadastrą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Kol miško žemė teisės aktų nustatyta tvarka nėra pakeista kitomis naudmenomis, jai taikytinas miško teisinis režimas, todėl nagrinėjamu atveju visa ginčo teritorija, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, laikytina valstybinės reikšmės mišku, išimtine nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde teikia argumentus, jog atitinkamiems objektams (miško masyvui, kvartalui, sklypui) turi būti suteikti identifikavimo kodai, kad duomenys, susiję su miško žemės ribomis, nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos reiškia, jog valstybinės reikšmės miško statusą nulemia pats jo augimo miesto teritorijoje faktas, todėl duomenų neįtraukimas į Nekilnojamojo turto registrą negali turėti įtakos miško teisiniam režimui (pvz., 2016 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-548-492/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad, aiškindamas Miškų valstybės kadastro sąveiką su kitais valstybės registrais ir kadastrais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tvarkant Miškų valstybės kadastro duomenis yra naudojami ir atitinkami Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai savaime nereiškia, kad Miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi (pvz., 2012 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3041/2012; 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-276/2013). Miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-858/2017). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovams ginčijamų administracinių aktų rengimo ar priėmimo metu kilo kliūčių gauti duomenis iš Lietuvos Respublikos miškų kadastro, Valstybinėje miškų tarnyboje patikslinti teritorijoje esančių miško plotų bei žemės statusą.

Kaip matyti iš apelianto pateikto Miškų tarnybos 2016 m. kovo 24 d. rašto ir jame nurodyto Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 turinio, Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26 taksacinis sklypas minėtu nutarimu yra priskirtas IIB miškų grupei Rekreaciniai miškai, 25 pogrupiui – Miško parkai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kas patenka į valstybinės reikšmės miškus, 6 punkte nurodant, kad valstybinės reikšmės miškai yra ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Kaip matyti iš Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370, ginčo teritorijos priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Miškų įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje miško parkai apibrėžiami kaip intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesnio kaip 3 hektarų ploto miškai su atitinkama rekreacine įranga bei infrastruktūra. Kaip matyti iš šio apibrėžimo, jame miško parkai expressis verbis vadinami miškais, kurie turi tam tikrą specifinę paskirtį. Aiškinant sistemiškai Miškų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis miškų parkai laikytini specifine miškų kategorija, tačiau vien dėl to miško parkas negali būti laikomas ne miško žeme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-858/2017). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto nurodytas Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. kovo 24 d. raštas nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Kiek tai susiję su apelianto argumentais dėl Miškų tarnybos pateiktų duomenų nenuoseklumo ir ydingumo, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš Miškų tarnybos 2015 m. spalio 1 d. rašto Nr. R6-3666 (t. II, b. l. 74-75) ir 2014 vasario 12 d. rašto Nr. R2-397 (t. I, b. l. 68-69), jie yra parengti Miškų valstybės kadastro duomenų pagrindu, todėl nesivadovauti jais, nesant jų turinį paneigiančių įrodymų, nėra pagrindo. Esminių prieštaravimų tarp Miškų tarnybos pateiktų duomenų, kurie galėtų būti pagrindas teismo sprendimo pakeitimui, teisėjų kolegija nenustatė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo teiginiai, jog darant ortofotonuotraukas į miško plotą gali patekti ne tik pats miškas bet ir šešėliai, krentantys nuo medžių ar krūmų, tėra prielaidos, apeliantas nepateikė įrodymų, kad taip nutiko ginčo žemės sklypų atveju. Taip pat apeliantas nepateikė įrodymų, kad žemės sklypo ir miškų plotų schemos toje pat koordinačių sistemoje vienas kito atžvilgiu Miškų tarnybos pateiktuose dokumentuose pavaizduoti neteisingai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino viešojo ir privataus intereso pusiausvyros klausimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teismų praktikoje viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, įstatymo galią turintiems ir įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams bei kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus. Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Vertinant šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją pažymėtina, kad, kaip minėta, draudimas perduoti miestų miškus privačion nuosavybėn yra aiškiai įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose, juo siekiama teisėto tikslo. Ginčo atveju 0,07 ha valstybinės reikšmės miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir jo dislokacijos vietą (Mažeikių miestas) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešo intereso poreikio apsauga yra proporcinga priemonė. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas dėl aptariamoje vietovėje esančių sklypų viešojo intereso yra kreipęsis ne tik šioje byloje, taigi šiuo atveju siekiama užtikrinti viso miško masyvo vientisą apsaugą ir teisinį režimą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.