Administracinė byla Nr. I-842-121/2010

Bylos proceso Nr.3-61-3-00025-2010-0

                                                    Procesinio sprendimo kategorija 34, 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

    LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

    Vilnius                                                                                                              2010 m. gegužės 6 d.

               Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Arūno Kaminsko, Rositos Patackienės, Nijolės Šidagienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatams Joanai Baublytei bei Gediminui Rečiūnui, atsakovės atstovui Ramūnui Kaklauskui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės (AB) DNB Nord banko skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo- J. B., dėl sprendimo panaikinimo,

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėja prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau-Komisija) 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą teisės pažeidimo byloje Nr. 2K-375. Paaiškina, kad AB DNB Nord banko (toliau-ir Bankas) santykiai su J. B. (toliau- ir Klientė) užsimezgė Klientės iniciatyva, apsilankymų metu Klientė buvo supažindinta su Banko 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos baziniu prospektu (toliau-Programos prospektas), jo galutinėmis sąlygomis (toliau-Galutinės sąlygos) bei su Banku sudaromų sutarčių sąlygomis, t.y. Klientei buvo suteikta visa reikiama informacija, susijusi su ją dominusiais investiciniais produktais, taip pat atskleista rizika, susijusi su obligacijų įsigijimu skolintomis lėšomis. Tarp Banko ir Klientės 2007 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudaryta Obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurią Klientė įsigijo Banko 2007 m. rugpjūčio 7 d. pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą išleistos obligacijų emisijos „DnB Nord Aktyviai valdomas pasaulis-2” 24 440 obligacijų vienetų, kurių kiekvieno nominali vertė ir emisijos kaina- 100 Lt (bendra įsigijimo suma- 2 444 000 Lt). Kadangi obligacijų įsigijimas buvo finansuojamas iš skolintų lėšų, tą pačią- 2007 m. rugpjūčio 7 d.- Bankas su Kliente pasirašė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau-Skolinimo sutartis), pagal kurią Klientei buvo suteiktas 707 831,32 EUR (2 444 000 Lt) tikslinis kreditas Klientės pasirašytų obligacijų apmokėjimui įvykdyti. Klientės įsipareigojimų pagal Skolinimo sutartį įvykdymo užtikrinimui Bankui buvo įkeistos visos įsigyjamos obligacijos, o po kelių dienų (2007 m. rugpjūčio 14 d.) buvo įkeistas Klientei priklausantis nekilnojamasis turtas.

Išnagrinėjusi Klientės skundą, Komisija sprendime pripažino, kad (i) nėra pagrindo Banko pristatymo metu pateiktos medžiagos laikyti neišsamia ar klaidinančia, ir kad (ii) nėra pagrindo teigti, kad obligacijos, „vertinant jas rizikingumo ir sudėtingumo prasme [...], yra netinkamos Klientės profilį atitinkančiam investuotojui”, tačiau paskyrė Bankui įspėjimą dėl to, kad Bankas neva netinkamai atskleidė Klientei informaciją apie rizikas, susijusias su obligacijų įsigijimu skolintomis lėšomis. Pareiškėjas su pastaruoju Komisijos teiginiu nesutinka. Dėl banko veiksmų atitikimo teisės aktų reikalavimams paaiškina, kad Banko veiksmai Klientės atžvilgiu turi būti vertinami taikant tuo metu galiojusių Vertybinių popierių rinkos įstatymo (VPRĮ) ir Vertybinių popierių įstatymo (VPĮ) reikalavimus. Šiuo konkrečiu atveju turi būti analizuojami ne 2004 m. balandžio 21 d. Finansinių priemonių rinkų direktyvos 2004/39/EB (toliau-MiFID) reikalavimai, kuriuos įgyvendinusio Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) nuostatos Klientės sandorių sudarymo metu dar nebuvo įsigaliojusios, o investuotojų apsaugos priemonės, numatytos 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvoje 2003/71/EB, kurią įgyvendino tuo metu galiojęs VPRĮ ir vėliau jį pakeitęs VPĮ. Pareiškėjos nuomone, byloje esantys dokumentai įrodo, jog Banko veiksmai visiškai atitiko tuo metu galiojusio VPRĮ 24 str. 3 d. reikalavimus. Faktą, kad Klientei buvo išaiškinta apie su obligacijų įsigijimu už Banko paskolintas lėšas susijusias rizikas, patvirtina dokumentai, su kuriais Klientė susipažino ir tai patvirtino savo parašu: Programos prospektas, Galutinės sąlygos, Obligacijų pasirašymo sutartis, Skolinimo sutarties sąlygos, obligacijų ir nekilnojamojo turto įkeitimo dokumentai. Minėtuose dokumentuose yra aiškiai ir, kaip to reikalauja teisės aktai, vidutiniam investuotojui suprantamai atskleistos visos su Klientės investicija susijusios rizikos. Be to, tai, kad Klientei buvo išsamiai paaiškinta investavimo skolintomis lėšomis esmė ir rizika, patvirtina R. T. paaiškinimai, užfiksuoti Komisijos tyrimo metu. Pareiškėja skundą grindžia šiais motyvais:

1. Informacijos pateikimas Programos prospekte ir Galutinėse sąlygose visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Informavimą apie vertybinių popierių, kaip specifinių produktų, savybes ir pagrindines sąlygas, įskaitant ir reklamą, reguliuoja specialus teisės aktas- VPĮ. Vadovaujantis tuo metu galiojusio VPĮ 2 str. 35 dalimi, pagrindinė informacijos atskleidimo klientams priemonė yra prospektas- investuotojams ir visuomenei skirtas dokumentas, kuriame pateikiama pagrindinė informacija apie emitentą ir jo viešai siūlomus vertybinius popierius. VPĮ 6 str. 1 d. papildomai numatyta, kad prospekte taip pat turi būti pateikta visa informacija, kuri, atsižvelgiant į konkretaus emitento ir jo išleistų vertybinių popierių, kurie bus viešai siūlomi, ypatumus, yra būtina, kad investuotojai, remdamiesi šia informacija, galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas, taip pat šių vertybinių popierių suteikiamas teises. Prospektas privalo būti tokios formos, kad informaciją būtų nesunku suprasti ir analizuoti. Būtent prospektas yra dokumentas, kuriame išsamiai išdėstomos viešai siūlomų vertybinių popierių emisijos sąlygos, jis privalo būti viešai skelbiamas ir yra skirtas būtent neprofesionaliesiems investuotojams, kokia ir buvo Klientė. Tuo metu galioję teisės aktai nenumatė jokių kitų dokumentų (tokių kaip vėliau įsigaliojusio FPRĮ 22 str. 3 ir 4 d. reikalaujamas apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingų rizikų aprašymas) ar pareigos su jais supažindinti Banko klientus. Prospektas, prieš jį paskelbiant, turi būti patvirtintas Komisijos. Remiantis prospekto tvirtinimo metu galiojusio VPRĮ 6 str. 8 d. (ir jį pakeitusio VPĮ 8 str. 8 d.), Komisija priima sprendimą dėl prospekto patvirtinimo, atlikusi prospekto išsamumo patikrinimą, įskaitant jame pateiktos informacijos suderinamumo ir suprantamumo patikrinimą. Prospekto patvirtinimas reiškia, kad prospekte pateikta informacija atitinka teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles. Nagrinėjamu atveju Komisija, 2007 m. sausio 1 d. patvirtindama Banko 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos bazinį prospektą, atliko Obligacijų prospekto teisinę ekspertizę ir patvirtino, kad prospekte pateikta informacija yra išsami, nuosekli ir suprantama, ir atitinka teisės aktuose nustatytas informacijos pateikimo taisykles. Papildomas konkrečios vertybinių popierių emisijos sąlygas numato Galutinės sąlygos, kurios yra neatsiejama prospekto dalis. Pareiškėja daro išvadą, kad Programos prospektas, Galutinės sąlygos ir Klientės pasirašyta Obligacijų pasirašymo sutartis patvirtina, jog investuotojams (tarp jų ir Klientei) buvo suteikta visa reikiama informacija apie tai, kad obligacijų prieaugis yra negarantuotas. Klientė jos tinkamo supažindinimo su Programos prospektu ir Galutinėmis sąlygomis neginčijo, priešingai, susipažinimą su šiais dokumentais Klientė patvirtino savo parašu Obligacijų pasirašymo sutartyje. Komisija Klientės tinkamo supažindinimo su Programos prospektu ir Galutinėmis sąlygomis taip pat nekvestionavo. Komisija skundžiamame sprendime pripažino, kad Programos prospekte (įskaitant Galutines sąlygas) pateikta informacija tinkamai atskleidė nepalankiausio investicijų scenarijaus galimas neigiamas pasekmes, t.y. riziką atgauti tik investuotą sumą ir negauti palūkanų. 

2. Kreditavimo santykiams ir iš jų kylančiai rizikai suprasti nereikia jokių specialių žinių ar patirties- kiekvienam vidutiniam vartotojui yra akivaizdu, kad už suteiktą kreditą yra mokamos palūkanos. Galiojantys teisės aktai nenumatė jokių specifinių reikalavimų, susijusių su informavimu apie vertybiniams popieriams įsigyti suteikiamą finansavimą, o įprastus reikalavimus, t.y. reikalavimą supažindinti Klientę su sudaromų sutarčių nuostatomis, Bankas tinkamai įvykdė. Bankas su Kliente pasirašė Skolinimo sutartį, kurios 1.1 punkte aiškiai nurodytas Klientės įsipareigojimas grąžinti Bankui kreditą bei sumokėti 1.3 punkte numatytas 5 procentų palūkanas. Dar daugiau, Skolinimo sutarties sąlygos kredito grąžinimą aiškiai sieja su Obligacijų išpirkimu. Skolinimo sutarties 6.1. punkto trečioje pastraipoje taip pat nurodoma, kad ,,jeigu Kliento Bankui mokėtina suma yra didesnė, tai Klientas ne vėliau kaip Kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti Bankui trūkstamą sumą". Pažeidimo protokole Nr. 12K-34 ir pati Komisija konstatavo, kad ,,Klientei buvo aiški paskolos rizika [...]". Iš Programos prospekto ir Skolinimo sutarties turinio akivaizdu, kad galimo nepalankaus scenarijaus atveju obligacijų išpirkimo metu investuotojas gali atgauti tik nominalią vertę, o Skolinimo sutartis nenumato galimybės obligacijų prieaugio nebuvimo atveju nemokėti paskolos palūkanų. Iš to darytina logiška išvada, kad investuotojas prisiima riziką, jog paskolos palūkanas tokiu atveju turės dengti iš papildomų lėšų. Būtent tokių papildomų įsipareigojimų užtikrinimui buvo numatytas papildomas užstatas - nekilnojamojo turto hipoteka.

3. Bankas tinkamai įvykdė savo pareigą supažindinti Klientę su nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio sąlygomis ir galimomis pasekmėmis- jos buvo išsamiai aptartos Skolinimo sutartyje bei hipotekos lakšte, su kuriais Klientė turėjo galimybę susipažinti ir su kurių sąlygomis sutiko, juos pasirašydama. Bankas nesutinka su Komisijos teiginiu, neva jis aiškiai ir suprantamai nepaaiškino Klientei apie tai, jog įkeičiamas Klientės nekilnojamasis turtas iš esmės užtikrina suteiktos paskolos palūkanų sumokėjimą. Skolinimo sutarties 9.5 punkto paskutinysis sakinys aiškiai nurodo, kad ,,Jeigu Kliento Bankui mokėtina suma yra didesnė nei gauta išpirkus Obligacijas, Banko reikalavimai tenkinami realizuojant Bankui įkeistą nekilnojamą turtą". Vertinant Skolinimo sutarties nuostatas (6.1, 9.5 punktus), akivaizdu, kad tuo atveju, jei Klientė atgautų tik nominalią obligacijų vertę, ir šia suma būtų įskaityti priešpriešiniai Banko reikalavimai, būtų padengta tik kredito suma, o ne palūkanos, taigi, Klientė privalėtų iš savų lėšų sumokėti Bankui palūkanas, ir būtent šiam įsipareigojimui įvykdyti yra įkeičiamas Klientės nekilnojamasis turtas. Dar daugiau, įkeitimo sandoris vra sudaromas notarine tvarka, gi vadovaujantis Notariato įstatymo 30 str., notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Ir pačiame hipotekos lakšte yra nurodyta, jog „šis hipotekos lakštas šalių perskaitytas, suprastas dėl turinio ir pasekmių, ir kaip atitinkantis jų valią priimtas ir pasirašytas". Taigi preziumuotina, kad nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio esmė ir pasekmės Klientei buvo tinkamai išaiškintos ir suprantamos, o Komisijos teiginys, kad Bankas turėjo išaiškinti Klientei galimybę netekti įkeisto nekilnojamojo turto ir to nepadarė, yra nepagrįstas. Komisija skundžiamame sprendime pripažįsta, kad ,,jau vien ta aplinkybė, kad galimų įsipareigojimų vykdymui yra įkeičiamas vienintelis turimas būstas, indikuoja apie tai, kad kilus atitinkamiems įsipareigojimams ir negalint jų tinkamai įvykdyti, iškyla grėsmė netekti įkeisto turto. Bet kuris atsargus asmuo turėtų taip suprasti įkeitimo, kaip prievolės vykdymo užtikrinimo būdo, iš jo kylančių teisinių padarinių pasekmes." Taigi, pati Komisija konstatavo, jog Klientei turėjo būti žinomos įkeitimo teisinės pasekmės ir dėl to ginčo nėra.

4. Klientės teiginys, jog ji sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį neva suklaidinta netinkamos informacijos, kurią jai Banko darbuotojai suteikė (ar kurios nesuteikė) Banko organizuotuose siūlomų produktų pristatymuose, neatitinka tikrovės. Aptariamame pristatyme Ukmergėje Klientė nedalyvavo, dėl to šio pristatymo metu Banko darbuotojai jokios informacijos Klientei neteikė ir negalėjo teikti. Nors Komisija konstatavo, kad nėra pagrindo Banko pristatymo metu pateiktos medžiagos laikyti neišsamia ar klaidinančia, o tai, kad Klientės dukra dalyvavo pristatyme, apskritai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė nagrinėjant investicinių paslaugų Klientei suteikimo klausimą. Klientė pati susisiekė su Banko darbuotoja ir teiravosi apie galimybę įsigyti obligacijų skolintomis lėšomis. Klientė sprendimą įsigyti specifinį investicinį produktą priėmė pati ir tik po to kreipėsi į Banką. Be to, Klientė ne kartą lankėsi Banke ir domėjosi obligacijų įsigijimo už skolintas lėšas ypatybėmis, kas rodo, kad ji kryptingai siekė įsigyti obligacijas už Banko paskolintas lėšas, aiškiai suprasdama ir siekdama prisiimti didesnę riziką, atitinkančią didesnę investicinę grąžą.

5. Atmestina Komisijos pozicija, jog „Banko teiginys, kad <...> Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyje buvo nustatytos paskolos sąlygos ir jos grąžinimo pasekmės, neįrodo, kad Klientei buvo išaiškinta apie suteiktos paskolos palūkanų ir įsigytų Obligacijų pajamingumo santykį per metus ir per visą Obligacijų galiojimo laikotarpį." Komisija neteisingai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus. Pareiškėjo nuomone, būtent Programos prospektas, Galutinės sąlygos ir Klientės pasirašytų sutarčių su Banku nuostatos yra objektyvus rašytinis tokio supažindinimo įrodymas, kurio pakanka daryti išvadai, kad Klientei buvo atskleista investavimo skolintomis lėšomis esmė ir rizika. Klientės, kuri yra suinteresuota jai palankia bylos baigtimi, priešingi teiginiai pasikeitus aplinkybėms (tokioms kaip obligacijų prieaugio nebuvimas) vertintini kritiškai, o jų įrodomoji galia yra nepalyginamai mažesnė nei sandorių sudarymo metu pačios Klientės parašu užfiksuotų rašytinių įrodymų. Be to, kaip ne kartą buvo paaiškinta Komisijai, susitikimų su J. B. metu klientei buvo suteikta visa reikalinga informacija, susijusi su ją dominusiais investiciniais produktais, o taip pat atskleista rizika, susijusi su pasirinkta investavimo strategija (Obligacijų įsigijimą finansuojant skolintomis lėšomis su nekilnojamojo turto įkeitimu). Komisija nepagrįstai ignoravo R. T. paaiškinimus, kad visos sutarčių sąlygos su Kliente buvo aptartos individualiai, ką patvirtino ir pati Klientė.

6. Tiek sutarčių su Kliente sudarymo metu galiojusiame VPRĮ, tiek jį pakeitusiame FPRĮ numatyta pareiga suteikti klientui reikalingą informaciją reiškia informacijos, kurios pakaktų vidutiniam neprofesionaliam investuotojui priimti pagrįstą investicinį sprendimą suteikimu, tačiau ši pareiga negali būti išplečiama tiek, kad suponuotų Banko pareigą įsitikinti, kaip konkretus klientas ją supranta. Toks Banko pareigos aiškinimas būtų nepagrįstas ir objektyviai neįgyvendinamas. Apibendrinant, darytina išvada, kad Komisijos Sprendimas naikintinas vadovaujantis ABTĮ 89 str. 1 d. 1 ir 3 punktais, kaip neteisėtas dėl neobjektyvaus ir nevisapusiško aplinkybių įvertinimo, neišnagrinėjus visos Komisijai prieinamos informacijos.

Dėl Klientės veiksmų ir rizikos prisiėmimo paaiškina, kad Komisija skundžiamame sprendime atmeta Klientės argumentus dėl neturėjimo galimybės susipažinti su sutartimis, tačiau dėl visiškai nesuprantamų priežasčių daro išvadą, kad „Banko darbuotoja T., galėdama ir turėdama suprasti, jog Klientei dėl neapdairaus elgesio ateityje gali kilti neigiamų pasekmių, nesiėmė jokių priemonių to išvengti". Bankas tinkamai įvykdė jam teisės aktų nustatytas pareigas atskleisti Klientei reikalingą su investicinėmis paslaugomis ir Banko sutartimis susijusią informaciją. Gi Klientės teiginiai, kad su Banku pasirašomų sutarčių ji neva neperskaitė, vertintini kaip rizikos prisiėmimas. Toks Klientės elgesys neatitinka civilinėje teisėje ir teismų praktikoje įtvirtintų vidutiniškai rūpestingo ir apdairaus savo teisių atžvilgiu asmens elgesio standartų, kurie reikšmingi prisiimant tam tikrus finansinius įsipareigojimus, ir ypač sudarant tokios didelės vertės sandorius, kokius sudarė Klientė. Taigi tuo atveju, jei Klientė iš tiesų nesusipažino su pasirašomomis sutartimis, rizika dėl to tenka jai pačiai. Be to, tokie Klientės teiginiai turėtų būti vertinami kritiškai, kaip objektyviais įrodymais nepagrįsti jam palankia bylos baigtimi suinteresuoto asmens paaiškinimai. Vienintelis objektyvus tokio susipažinimo įrodymas yra Klientės parašais patvirtinta Obligacijų pasirašymo sutartis ir Skolinimo sutartis, kurios 8.1.5 punkte yra nurodyta, kad Klientė patvirtina, jog Skolinimo sutarties sąlygos su ja buvo aptartos individualiai ir ji su visomis sąlygomis sutinka, be to, Banko klientams visuomet sudaromos tinkamos sąlygos susipažinti su sudaromomis sutartimis prieš jas pasirašant. Tokios sąlygos buvo sudarytos ir Klientei. Klientė kelis kartus lankėsi Banke, aktyviai domėjosi Banko siūlomais produktais ir paslaugomis ir rodė iniciatyvą sudaryti nagrinėjamus sandorius. Nuo Klientės pirmojo kreipimosi į Banką iki sutarčių su Banku pasirašymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, kad Klientė iš Banko darbuotojų ar kitų specialistų gautų atsakymus į visus jai rūpimus klausimus ir galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą arba nuspręsti nesudaryti sutarčių, jei jų sąlygos Klientei būtų atrodžiusios neaiškios, nepriimtinos, arba ji neturėjo pakankamai laiko su jomis susipažinti. Kliento pasirašymo dokumentuose negalima laikyti vien tik formaliu veiksmu- laisva valia pasirašydamas atitinkamus dokumentus, klientas prisiima vykdyti juose nustatytus įsipareigojimus. Dėl netinkamo įstatymo taikymo paaiškina, kad Komisija nusprendė, jog Bankas pažeidė FPRĮ 22 str. 1 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus. Tokia pozicija paremta netinkamu FPRĮ normų aiškinimu ir taikymu. 2007m. vasario mėn. VPRĮ pakeitė du nauji įstatymai- FPRĮ ir VPĮ. Naujai priimtais įstatymais buvo įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys finansinių priemonių rinkas ir vertybinius popierius. Atsižvelgiant į tai, kad FPRĮ nustatė reikšmingai naujas investuotojų apsaugos priemones, numatytas MiFID direktyvoje, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki FPRĮ įsigaliojimo, skirtas investicinių paslaugų teikėjams tinkamai pasirengti įgyvendinti FPRĮ reikalavimus. FPRĮ pilna apimtimi įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d. FPRĮ 22 str. nuostatos įgyvendina MiFID 19 str. reikalavimus ir nustato iš esmės naujus reikalavimus, kurie nebuvo nustatyti iki tol galiojusiame VPRĮ. Remiantis FPRĮ 99 str. 1 d., FPRĮ nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki FPRĮ įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Obligacijų pasirašymo sutartis ir Skolinimo sutartis su Kliente buvo sudarytos 2007 m. rugpjūčio 7 d., t.y. pilna apimtimi neįsigaliojus FPRĮ. Iš to darytina išvada, kad Bankas niekaip negalėjo pažeisti FPRĮ 22 str. 1 ir 3 d., nes šis FPRĮ straipsnis minėtų sutarčių sudarymo metu neturėjo teisinės galios. Konstitucinio Teismo (KT) doktrinoje įstatymo negaliojimo atgal principas yra nagrinėtas ne kartą (1994 m. balandžio 21 d. nutarimas). Tarp Klientės ir Banko susiklostę teisiniai santykiai yra privatiniai, todėl, remiantis KT doktrina, FPRĮ taikymas atgal tokiuose santykiuose yra nepateisinamas. Komisija savo sprendime nepagrįstai nurodo, jog iš esmės tokios pat pareigos, kaip kad numatyta FPRĮ 22 str. 1 ir 3 dalyse, buvo įtvirtintos iki FPRĮ įsigaliojimo galiojusio VPRĮ 24 str. 3 dalies 1, 2 ir 5 punktuose. Pažymi, kad FPRĮ 22 str. 3 dalis detalizuoja to paties straipsnio 4 dalį bei Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau-Taisyklės), kurios taip pat įsigaliojo tik 2007 m. lapkričio 1 d., 21 - 45 punktus. Visiems šiems naujiems reikalavimams vykdyti investicinių paslaugų tiekėjai turėjo parengti kokybiškai naujus dokumentus ir sistemas. Būtent pasirengti tokio pobūdžio MiFID reikalavimams ir buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki FPRĮ įsigaliojimo visa apimtimi. Komisija netinkamai taiko FPRĮ ir pažeidžia įstatymo negaliojimo atgal principą, todėl, vadovaujantis ABTĮ 89 str. 1 d. 1 punktu, šios priežasties pakanka Komisijos skundžiamą sprendimą panaikinti (1t., b.l.2-10).

Atsakovė atsiliepimu prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad Komisija teisingai išaiškino ir pritaikė finansinių priemonių rinkas reglamentuojančių teisės aktų normas, kurias skundžiamas sprendimas savo turiniu visiškai atitinka, jis pagrįstas išsamaus tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, kurie priimant sprendimą buvo objektyviai ištirti ir įvertinti pagal galiojančius teisės aktus. Bankas skundo argumentus, be kita ko,  grindžia buvusios darbuotojos R. T. (t.y. bylos baigtimi suinteresuoto asmens) liudijimais, kurie yra priešingi Klientės J. B. (taip pat suinteresuoto asmens) teiginiams. Atsižvelgusi į tai, Komisija vertino ir laikė nustatytomis tik tas aplinkybes, kurias objektyviai patvirtina byloje surinkti įrodymai, o nesant galimybės vienas ar kitas aplinkybes objektyviai laikyti įrodytomis, nei vienai iš jų neteikė prioritetinės įrodomosios reikšmės. Įvertinusi faktines aplinkybes, susijusias su Klientės apsisprendimu, Komisija vertino visą informaciją, kurią Bankas suteikė ar kuri galėjo tapti prieinama tiek pačiai Klientei, tiek ir Klientės dukrai R. B. Banko teiginys, jog Klientė buvo supažindinta su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis apsilankymų Banke (kurių, Banko teigimu, buvo keli) metu, yra neįrodytas. Bankas, kaip profesionalus rinkos dalyvis, savo veiklą turi organizuoti taip, kad bet kuriuo metu galėtų įrodyti, jog laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pagal FPRĮ 13 str. 6 dalį, kuri mutatis mutandis taikoma ir bankams (FPRĮ 13 str. 11 dalis), būtent Bankui tenka įrodinėjimo našta, jog Bankui keliamų pareigų buvo laikomasi tinkamai. Komisijos nuomone, Banko teiginys, kad pagal Obligacijų pasirašymo sutartį pasirašytų obligacijų įsigijimas buvo finansuojamas iš skolintų lėšų Klientės iniciatyva, taip pat yra neįrodytas. Netgi priešingai- manyti, kad jokių specialių žinių apie finansinių priemonių rinkų funkcionavimą ir patirties šioje srityje neturintis asmuo savo iniciatyva pasirinktų tokią sofistikuotą ir paprastai finansų rinkų profesionalų naudojamą investavimo techniką, būtų mažų mažiausiai stebėtina. Be to, Klientės dukra patvirtino, o Banko darbuotoja R. T. nepaneigė, kad apie galimybę investuoti skolintomis lėšomis buvo užsiminta Banko Ukmergės filiale surengto pristatymo metu. Tai, be abejo, nereiškia, kad tokios investavimo technikos siūlymas yra draudžiamas ar turėtų būti ribojamas- tai reiškia tik tai, kad Bankas, savo iniciatyva siūlydamas sudėtingą investavimo techniką jos ypatumų neišmanančiam neprofesionaliajam investuotojui, privalo, veikdamas rūpestingai, apdairiai, sąžiningai ir profesionaliai, atskleisti su tokios investavimo technikos pasirinkimu ir naudojimu susijusias ir dėl to galinčias kilti grėsmes ir rizikas, o jau pats klientas, savo ruožtu veikdamas apdairiai ir rūpestingai, disponuodamas visa jam prieinama ir aiškiai bei suprantamai pateikta informacija, galėtų ir turėtų įvertinti jam priimtiną rizikos lygį ir priimti jo interesus geriausiai atitinkantį investicinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju, Bankas kaip tik ir nesuteikė Klientei tos esminės ir būtinos informacijos, kurią žinodama, klientė būtų galėjusi veikti visiškai rūpestingai ir apdairiai, žinodama visas galinčias kilti neigiamas pasekmes iš jos pasirinktos investavimo technikos naudojimo. Banko teigimu, faktą, kad Klientei buvo išaiškinta apie su obligacijų įsigijimu už Banko paskolintas lėšas susijusias rizikas, patvirtina, be kita ko, nekilnojamojo turto įkeitimo dokumentai- hipotekos lakšto nuorašas. Atsakovės teigimu, šis dokumentas, sudarytas praėjus 7 dienoms po Obligacijų sutarties pasirašymo, dėl to tikrai nėra ir negali būti vertinamas kaip priemonė, užtikrinanti tinkamą Klientės informavimą apie su jos pasirinkta investavimo technika susijusias rizikas dar ikisutartinėje stadijoje (t.y. iki įsipareigojimų prisiėmimo). Antra vertus, pareiga išaiškinti sandorio šalims iš įkeitimo sandorio kylančius įsipareigojimus (įskaitant ir galinčias kilti neigiamas pasekmes) kyla hipotekos lakštą tvirtinančiam notarui, kuris ne tik kad gali neišmanyti dėl sudėtingos investavimo technikos (kurios dalimi yra įkeitimo sandoris) naudojimo galinčių kilti neigiamų pasekmių vienai sandorio šaliai, tačiau jam apskritai gali būti nežinomi pagrindinės sutarties (t.y. Obligacijų pasirašymo sutarties), kuria prisiimtų įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui sudaroma papildoma (t.y. nekilnojamojo turto įkeitimo) sutartis, ypatumai, dėl to tikėtis, kad notaras suteiks Klientei informaciją, kurios jis paprasčiausiai nežino, yra neprotinga ir nelogiška. Galiausiai, net jei notarui ir būtų žinomos su Kliente sudarytų sutarčių- Obligacijų pasirašymo sutarties ir Skolinimo sutarties- nuostatos ir jomis prisiimami įsipareigojimai, ir jei notaras paaiškintų Klientės prisiimamų įsipareigojimų turinį, ši aplinkybė jokiu būdu neeliminuoja FPRĮ nustatytos pareigos Bankui  veikti sąžiningai ir profesionaliai bei atskleisti visą Klientei reikalingą informaciją. Atsakovo manymu, Bankas siekia jam, kaip profesionaliam tarpininkui, FPRĮ nustatytų privalomų reikalavimų vykdymo pareigą perkelti notarui ir taip išvengti atsakomybės už imperatyvių reikalavimų nevykdymą. Todėl Banko teiginys, kad hipotekos lakštas laikytinas viena iš Klientės tinkamo informavimo priemonių, atmestinas. Dėl teisinio skundo pagrindo paaiškina, kad Bankas netinkamai aiškina santykių su Kliente atsiradimo ir atitinkamų sutarčių sudarymo metu galiojusias teisės normas. Bankas klaidingai nurodo, kad tuo metu, kai Bankas sudarė sutartis su Kliente, galiojo VPRĮ, kurio nuostatos turėtų būti taikomos nagrinėjamoje byloje ir kurio reikalavimų Bankas teigia laikęsis. FPRĮ, kuriuo į nacionalinę teisę buvo perkelta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, buvo priimtas 2007 m. sausio 18 d. FPRĮ 99 str. 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Taigi, FPRĮ įsigaliojo iškart po jo paskelbimo „Valstybės žiniose" (t.y. 2007 m. vasario 8 d.), ir tik tos naujos įstatymo nuostatos, kurių nebuvo iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ, įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Tokia įstatymų leidėjo pozicija grindžiama tuo, kad investicines paslaugas teikiančioms įmonėms būtina sudaryti sąlygas pasirengti naujų reikalavimų įgyvendinimui, o tam, be abejonės, reikia suteikti pakankamai laiko. FPRĮ 22 str. 1 ir 3 dalių nuostatos, už kurių pažeidimą buvo įspėtas Bankas, negali būti laikomos naujomis nuostatomis, kurių nebuvo prieš tai galiojusiame VPRĮ. Jau minėtas FPRĮ 22 str. 1 ir 3 dalių nuostatas atitiko VPRĮ 24 str. 3 d. 1, 2 ir 5 punkto nuostatos. Ir nors šių FPRĮ nuostatų įgyvendinimas nuo 2007-11-01 buvo detalizuotas tuo metu įsigaliojusiomis Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklėmis, tačiau bet kokiu atveju pareiga investicines paslaugas teikiančiai įmonei veikti sąžiningai, rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu bei pareiga atskleisti klientui su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją visą laiką egzistavo ir išliko taip pat ir tuo metu, kai keitėsi finansinių priemonių rinkų veikimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Dėl VPĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo paaiškina, kad Bankas teigia, kad informacija apie obligacijas buvo tinkamai atskleista Programos prospekte ir Galutinėse sąlygose. Dėl to Bankas daro išvadą, kad šiuose dokumentuose pateikta informacija ir Klientės pasirašyta Obligacijų pasirašymo sutartis patvirtina, kad Klientei buvo suteikta visa reikiama informacija apie tai, kad Obligacijų prieaugis yra negarantuotas. Su tokia Banko pozicija Komisija kategoriškai nesutinka. Vien Klientės parašas Obligacijų pasirašymo sutartyje dar neįrodo, kad Klientė iš tiesų susipažino su Programos prospektu. Pačioje Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nurodyta, kokia informacija, pateikta Programos prospekte, yra svarbi Klientei, ir kodėl prieš pasirašant šią sutartį, yra būtina ir reikalinga su šia informacija susipažinti. Bylos nagrinėjimo Komisijoje metu nustatyta, kad neprofesionali Klientė, neturėdama jokios ankstesnės investavimo patirties, nesuvokė Programos prospekto (kurio sudėtine dalimi buvo Galutinės sąlygos) svarbos ir poreikio su juo susipažinti - juo labiau, kad jokių nuorodų į rizikos veiksnius ar Klientei nepalankius obligacijų įsigijimo scenarijus Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra, šios sutarties 1.13 punktas yra pernelyg neinformatyvus neprofesionaliajam investuotojui. Bylos nagrinėjimo Komisijoje metu Klientė patvirtino, kad atitinkamas sutartis pasirašė jų neperskaičiusi ir neįsigilinusi į jų esmę (tai laikė tik formalumu), o tuo tarpu bylos nagrinėjime dalyvavusi Banko darbuotoja R. T. to neginčijo ir nepaneigė, t.y. Banko atsakinga darbuotoja nors ir matė, kad Klientė veikia neapdairiai ir rizikingai bei prisiima įsipareigojimus neįsigilinusi į jų esmę, tačiau nesiėmė priemonių išaiškinti Klientei prisiimamų įsipareigojimų esmės, o taip pat tikėtino ir galimo nepalankaus scenarijaus pasekmių. Šios aplinkybės dar kartą įrodo, kad Bankas veikė nesąžiningai, neprofesionaliai ir ne geriausiais Klientės interesais. Programos prospekte pateikiami pagrindiniai rizikos veiksniai, kurie būdingi emitentui ir jo išleidžiamiems vertybiniams popieriams, tačiau tai nėra išsamus visas galimas rizikas apimantis sąrašas. Programos prospekte nėra pateikiami rizikos veiksniai, kylantys dėl išleidžiamų vertybinių popierių įsigijimo skolintomis lėšomis, nes visų rizikos veiksnių visiems gyvenimo atvejams atskleisti neįmanoma, tokių atskleidimo reikalavimų nenumato ir teisės aktai. Komisija tikrai nekvestionuoja nei Programos prospekte, nei Galutinėse sąlygose pateiktos informacijos teisingumo ar išsamumo- šiuose dokumentuose pateikta informacija yra išsami, informacijos pateikimo Programos prospekte atitikimą teisės aktų reikalavimams Komisija patvirtino tvirtindama prospektą, dėl to ginčo šiuo aspektu tarp šalių nėra. Tačiau vien abstrakčios nuorodos pateikimas į Programos prospektą su Kliente pasirašomoje sutartyje, ignoruojant akivaizdų faktą, kad Klientė nesusipažino su savo prisiimamų įsipareigojimų rizikomis ir esme (ir atitinkamai negalėjo jų suprasti), jokiu būdu nereiškia tinkamos ir išsamios informacijos Klientei suteikimo, kaip to reikalauja FPRĮ 22 str. 1 ir 3 dalys. Dėl kreditavimo santykių tarp Banko ir Klientės paaiškina, kad Komisija nekvestionuoja Banko pozicijos, kad Skolinimo sutartyje yra aiškiai nurodytas Klientės įsipareigojimas grąžinti Bankui kreditą bei sumokėti 5 procentų palūkanas. Lygiai taip pat minėtame dokumente yra aiškiai numatytas priešpriešinis tarpusavio reikalavimų įskaitymas ir jei Klientės Bankui mokėtina suma yra didesnė, tai Klientė ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti Bankui trūkstamą sumą. Tačiau Komisija laikosi pozicijos, kad įspėjimų apie su investicijomis susijusią riziką pateikimas sutartyje, nustatančioje šalutinės prievolės įvykdymą (vykdyti pagrindinės prievolės, prisiimtos Obligacijų pasirašymo sutartimi), yra netinkamas ir netenkina FPRĮ 22 str. 3 dalies reikalavimo - suteikti informaciją klientams aiškiai ir suprantamai. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad Klientė pasirašė Skolinimo sutartį neįsigilinusi į jos ypatumus, tačiau Bankas, įvardindamas atitinkamus Klientės įsipareigojimus šalutinėje sutartyje pagrindinės prievolės atžvilgiu, negali būti laikomas veikusiu teisingai ir profesionaliai. Klientė iš pat pradžių pasirinko pačią strategiją, t.y. investavimą į Obligacijas, jų įsigijimą finansuojant Banko paskolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą ir pasinaudojant penkiagubu finansiniu svertu, taigi ir informacija apie visos šios strategijos esmę ir gresiančias rizikas turėjo būti Klientei pateikta dar ikisutartinėje stadijoje, t.y. prieš klientei priimant sprendimą pasirinkti tokią strategiją ir prieš jai pasirašant pirmąją sutartį (Obligacijų pasirašymo). Klientės neinformavimas apie visos investavimo strategijos niuansus, galinčius ateityje nulemti Klientei finansiškai nepalankias situacijas, ir tik fragmentinis tokios Klientei aktualios informacijos išskirstymas į kelių jos pasirašytų sutarčių tekstą nėra ir negali būti laikomas tinkamu išsamios informacijos Klientei suteikimu. Dėl nekilnojamojo turto įkeitimo paskirties ir palūkanų pagal Skolinimo sutartį padengimo paaiškina, kad Komisijos nuomone, Klientė turėjo galimybes susipažinti su nekilnojamojo turto įkeitimo sandorio sąlygomis ir pasekmėmis, o to nepadariusi, veikė neatsargiai ir neapdairiai (tai konstatuota ir skundžiamame Komisijos sprendime). Tačiau Komisija laikosi nuomonės, kad Bankas aiškiai ir suprantamai nepaaiškino Klientei, kad ta aplinkybė, jog yra įkeičiamos ne tik visos pagal Obligacijų pasirašymo sutartį įsigytos obligacijos, bet ir Klientės nekilnojamasis turtas, reiškia tai, kad vien įkeičiamų obligacijų gali neužtekti Klientės įsipareigojimams įvykdyti - nepalankiausio scenarijaus atveju (t.y. Bankui išpirkus obligacijas už jų nominalią vertę) būtų taikoma prievolė Klientei padengti 15 proc. palūkanas nuo visos pasiskolintos sumos (t.y. 2 444 000 Lt.), o to negalint padaryti, prievolės įvykdymas būtų nukreipiamas į įkeistą nekilnojamąjį turtą. Kitaip tariant, Klientei nebuvo aiškiai ir suprantamai atskleista, kad nekilnojamojo turto įkeitimas skirtas užtikrinti palūkanų už suteiktą paskolą sumokėjimą  t.y. nebuvo pateikta informacija apie realiai egzistavusią riziką, susijusią su Klientės pasirinkta investavimo technika. Dėl Banko platintos pristatymo medžiagos paaiškina, kad Banko rengto pristatymo Banko Ukmergės filiale metu išdalinta dalomoji medžiaga (2007 m. liepos mėn. parengtos pristatymo skaidrės „Investavimas esant nestabiliai situacijai rinkose")  laikytina rinkodaros priemone - t.y. priemone investuotojams sudominti ir pritraukti. Pristatymų medžiagos turinio ar jos sudedamųjų dalių teisės aktai detaliai nereglamentuoja - galioja bendras principas, kad tokia informacija turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti, o reklaminio pobūdžio informacija - aiškiai atpažįstama (FPRĮ 22 str. 2 dalis). Komisija nei skundžiamam sprendime, nei kitur nėra nurodžiusi, kad pristatymo medžiaga galėtų būti vertinama kaip neišsami ar klaidinanti. Kita vertus, tam tikros informacijos pateikimas reklaminėje medžiagoje jokiu būdu negali būti vertinamas kaip tinkamas investuotojo informavimas, eliminuojantis investicines paslaugas teikiančios įmonės pareigą supažindinti investuotoją su finansinių priemonių prospektu, finansinei priemonei ar strategijai būdingais rizikos veiksniais ir t.t. Pristatymo medžiagoje nebuvo paaiškintos nepalankiausio scenarijaus pasekmės investuojant skolintomis lėšomis (priešingai nei to paties pavadinimo pristatymo medžiagoje, parengtoje 2007 m. rugsėjo mėn.). Komisija šio fakto nelaiko klaidinančia, neaiškia ar neteisinga informacija, tačiau 2007 m. liepos mėn. pristatymo medžiagoje pateikta informacija taip pat negali būti laikoma paaiškinančia konkrečiai investavimo technikai (investavimui skolintomis lėšomis) būdingus rizikos veiksnius (priešingai nei 2007 m. rugsėjo mėn. pristatymo medžiaga, kur tokia informacija jau yra pateikta). Dėl Banko pareigos įsitikinti, kaip Klientas supranta Banko jam suteiktą informaciją paaiškina, kad nesutinka su Banko pozicija, kad informacijos suteikimas klientui reiškia tik pareigą suteikti atitinkamą informaciją, visiškai nesigilinant į tai, ar klientas turi galimybę šią informaciją suprasti. Tokį aiškinimą atsakovas grindžia pačia bendriausia pareiga investicines paslaugas teikiančiai įmonei - aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką (FPRĮ 22 str. 3 dalis). Tokia įstatymo formuluotė suponuoja įstatymų leidėjo valią nustatyti ne vienpusį ryšį tarp Banko ir kliento, bet abipusį bendravimą ir keitimąsi visa reikalinga informacija. Tai suponuoja ir pati bendriausia pareiga Bankui - elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Bankas ne tik kad aiškiai ir suprantamai nesuteikė visos reikalingos informacijos Klientei, tačiau ir nebandė įsitikinti, ar ta informacija, kuri Klientei buvo suteikta, jai buvo aiški ir suprantama. Tai yra Bankas matė, kad neprofesionali Klientė, prieš pasirinkdama sofistikuotą ir rizikingą investavimo strategiją, išsamiai nesusipažino su strategijos esmę atskleidžiančiais dokumentais, tačiau nejautė pareigos pats imtis iniciatyvos ir atskleisti Klientei jai suprantama forma informaciją apie galinčias ateityje kilti neigiamas finansines pasekmes, t.y. investavimo strategijos rizikas. Toks Banko elgesys negali būti laikomas nei sąžiningu, nei profesionaliu ar teisingu Klientės atžvilgiu. Dėl Klientės veiksmų ir rizikos prisiėmimo paaiškina, kad Komisija skundžiamame sprendime yra pasisakiusi, kad Klientės elgesys, kai atitinkamos sutartys buvo sudarytos neįsigilinus į jų turinį ir galimai nesupratus tam tikrų nuostatų esmės, vertinamas kaip neapdairus ir rūpestingas. Dėl šios priežasties tame pačiame sprendime nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, kad Klientės esamus ar galimus nuostolius visa apimtimi sąlygojo Banko veiksmai. Tačiau Klientės neapdairus ar nerūpestingas elgesys nepašalina Banko pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai - netgi priešingai, veikdamas sąžiningai ir profesionaliai, Bankas, matydamas, kad Klientė elgiasi neapdairiai ar lengvabūdiškai, turėtų būti ypač aktyvus ir tokiam klientui skirti didesnį dėmesį nei įprasta, stengdamasis suteikti jam visą reikalingą informaciją ir tokiu būdu apsaugoti jį nuo potencialiai galimų nuostolių atsiradimo. Tuo tarpu Bankas ne tik kad nesiėmė papildomų priemonių, skirtų Klientės interesams apsaugoti, tačiau nesilaikė pareigos pateikti Klientei būtinos informacijos minimumą, kurią žinodama, tikėtina, Klientė būtų prisiėmusi mažesnę riziką ir tokiu būdu apribojusi galimus kilti nuostolius. Komisijos interesas šioje byloje, skirtingai nuo verslo interesus siekiančio apginti Banko, yra apsaugoti Lietuvos investuotojų interesus, užtikrinti investuotojų pasitikėjimą finansinių priemonių rinka, bei tinkamą FPRĮ ir jį detalizuojančių teisės aktų laikymąsi. Šie tikslai, kurių įgyvendinimui ir buvo įsteigta Komisija, sutampa su FPRĮ siektinais tikslais (1t., b.l.100-108).

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepime į skundą prašo palikti galioti Komisijos sprendimą. Paaiškina, kad 2007 m. lipos mėn. pabaigoje jos dukra R. B. buvo pakviesta į Banko produkto pristatymą Ukmergės filiale, kurį vedė Banko darbuotoja R. T. ir kuri paaiškino, kad Bankas siūlo naują ir nerizikingą produktą- UBS RADA Pasaulio emisiją- UBS analitikų aktyviai valdomą indeksą. Reklama skelbė, kad Aktyviai valdomų indeksų RADA strategija leidžia numatyti rinkos svyravimus ir laiku priimti sprendimus. Aktyviai valdomų indeksų RADA strategija naudoja akcijų pardavimą skolon (short selling), todėl valdomi indeksai uždirba net ir rinkoms krentant. Šiais teiginiais neabejota ir dėl to, kad indeksas valdomas UBS- pirmaujančio banko pasaulyje turto valdymo srityje, akcijų rinkos tyrimų lyderio pasaulyje ir pan. Kadangi J. B. dukra neturėjo pakankamai lėšų tokiam produktui įsigyti, Bankas pasiūlė įkeisti nekilnojamąjį turtą. Kadangi dukra neturėjo ir nekilnojamojo turto, grįžusi papasakojo apie naują Banko produktą J. B., kuri  turėjo tik vieną gyvenamąjį būstą, kuriame ir gyvena kartu su dukra. R. T. pasiūlė kuo skubiau atlikti turto vertinimą ir su įgaliojimu atvykti dukrai pasirašyti sutarties. Butas buvo įvertintas 490 000 Lt. Po kelių dienų (2007 m. rugpjūčio 7 d.) dukra buvo pakviesta atvykti į Banką. Dukrai atvykus į Banką ir susitikus su R. T., ant stalo jau gulėjo parengti dokumentai, tačiau paaiškėjo, kad įgaliojimas netinkamas. R. T. pasiūlė nedelsti ir ragino kuo skubiau pasirašyti sutartį, nes kitą dieną esą būtų didesnės palūkanos. Todėl buvo pakviesta J. B., nes perrašyti įgaliojimo neva nebuvo laiko. Kai J. B. atvyko, pasirašymas užtruko labai trumpai (apie 5-10 minučių), nes už durų jau mindžikavo kitas klientas. R. T. tik paklausė, ar J. B. neturi kito nekilnojamojo turto. J. B. atsakė, kad yra tik šis butas. Ji nebuvo paprašyta pateikti nei darbo užmokesčio ar kitų pajamų ataskaitos. Apie riziką nebuvo net užsiminta, kas būtų, jeigu fondas neuždirbtų.  R. T. pasiūlė vienintelę emisiją „DnB NORD aktyviai valdomą Pasaulį-2". J. B. dar paklausė, ar ne geriau būtų investuoti į emisiją eurais, tačiau darbuotoja jai paaiškino, kad šiuo metu turi emisiją tik litais ir ji labai gera. Kaip vėliau paaiškėjo, tuo pačiu buvo platinama ir emisija eurais- „DnB NORD aktyviai valdomas Pasaulis-3", bet ji pasiūlyta nebuvo. Taip su Banku 2007 m. rugpjūčio 7 d. buvo pasirašyta Obligacijų sutartis ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Bankas savo iniciatyva kredito sumą padidino beveik 5 kartus- iki 2 440 000 Lt. Paskolos sutartyje numatyta paskolos suma yra 2 440 000 Lt, o Obligacijų sutartyje - 2 444 000 Lt. Tai rodo Banko neprofesionalumą ir kelia abejonių dėl Banko skaidrios veiklos. Sutarčių, prieš jas pasirašant, J. B. net nespėjo perskaityti, nes R. T. patikino, kad tai standartinės Banko sutartys, ir ragino skubėti, nes laukė kitas klientas. Tokiu būdu J. B. per kelias minutes gavo 2 440 000 Lt kreditą. Be to, tą pačią dieną buvo pasirašyta ir Banko sąskaitos sutartis. Pagal Obligacijų sutarties 1.2 punktą Banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau-Sąskaita) turėjo būti sukaupta bendra obligacijų kaina, kurią Bankas turėjo nuskaityti. R. T. nepasidomėjo, kokiu būdu J. B. galėtų gražinti paskolos palūkanas, jeigu obligacijos, susietos su akcijomis, neuždirbtų tikėtinos sumos. Darbuotoja tik akcentavo, kad blogiausiu atveju obligacijos turi uždirbti 6 proc. per metus: 5 proc. atiduos Bankui, o jai dar liks 1 proc. Tokia buvo įvardinta didžiausia rizika, nes tikėtasi minimum 12 proc. prieaugio per metus. Išeinant R. T. padavė Galutines sąlygas ir pasiūlė jas pasiskaityti. Iki tol J. B. nebuvo sudariusi nė vieno investicinio sandorio. Jau po pirmųjų trijų mėnesių buvo užfiksuotas minusas. Tai sukėlė šoką, nes buvo visiškai netikėta ir ne pagal žadėtą „scenarijų", todėl J. B. kreipėsi į R. T. ir domėjosi, ar nebūtų geriau išpirkti obligacijas, turint nedidelį nuostolį. Darbuotoja tik tada paaiškino, kad nuostolis dabar  būtų didesnis nei išperkant obligacijas suėjus išpirkimo terminui po 3 metų: mat investuota litais ir išperkant pirma laiko svarbesnė obligacijų išpirkimo kaina, o ne išlaikymo terminas. Todėl siūlė laukti. J. B. laukė, nes buvo kalbama apie kažkokį bendrą visiems tų obligacijų pirkėjams sprendimą, kad nebūtų patiriami nuostoliai (pvz„ išpirkti obligacijas ir likusią sumą iš karto perinvestuoti į kitą fondą). R. T. 2009-02-10 pranešė, kad nebedirba Banke ir visais klausimais pasiūlė kreiptis į T. R.. Bankas taip pat nesuteikė tikslios ir neklaidinančios informacijos apie investiciją. Banko interneto svetainėje skelbiami duomenys, kurie niekada nesutampa su ataskaitų duomenimis. Ataskaitos nėra siunčiamos reguliariai kas mėnesį. Be to, susitikus su Banko darbuotojais, kiekvieną kartą parodomas išrašas apie emisijos rezultatus iš UBS puslapio, kuris taip pat niekada nesutampa nei su Banko interneto svetainėje, nei su ataskaitose skelbiamais duomenimis. Paklausus, kur galima rasti ataskaitas, niekada nepasakydavo, nes teigdavo, kad Banko internetinis puslapis yra pakankamas. Todėl J. B. nežino tikrosios emisijos padėties. 2010 m. birželio pabaigoje J. B. kreipėsi į T. R., tačiau jis nepasiūlė jokio sprendimo, apie kurį kalbėdavo R. T.. T. R. tepasakė, kad atėjus obligacijų išpirkimo dienai, jeigu sąskaitoje nebus pakankamai lėšų palūkanoms nurašyti, perduos sutartį Banko skolų išieškojimo skyriui. Kadangi ji buvo suklaidinta dėl tokio neva nerizikingo investavimo, kreipėsi į Banką su Pretenzija, vėliau- į Komisiją, nes jos dukra, kaip ir ji, buvo supažindintos tik su produkto teigiamomis savybėmis, o apie riziką apskritai nebuvo kalbama. Dėl Banko pateiktų faktinių aplinkybių paaiškina, kad Bankas teikia melagingus parodymus dėl faktinių bylos aplinkybių. Ji pati savo iniciatyva apskritai nieko nedarė. Su R. T. bendravo jos dukra. J. B. pati R. T. iki sutarčių sudarymo nė karto nėra net skambinusi. J. B. dukra iki sutarčių pasirašymo nebuvo supažindinta nei su Obligacijų prospektu, nei su Galutinėmis sąlygomis, nei su Banko standartinėmis sutartimis. R. T. su dukra kalbėjo tik apie aktyviai valdomą indeksą, kurį ir pristatė Ukmergėje. Darbuotoja patikino, kad investicinė grąža garantuota (tai įrodo ir pristatymo reklaminė medžiaga), o apie riziką neužsiminė. Obligacijų įsigijimas buvo finansuotas iš skolintų lėšų tik Banko iniciatyva ir visas tolimesnis J. B. dukros bendravimas su R. T. apskritai vyko tik dėl to, kad buvo pasakyta apie galimybę finansuoti obligacijų įsigijimą skolintomis lėšomis, nes nei dukra, nei ji laisvų lėšų tokiai investicijai neturėjo. R. T. patikino, kad obligacijų įsigijimą finansuojant skolintomis lėšomis ir investuojant į valdomą indeksą nėra jokios rizikos. Ji pati pasiūlė finansuojamai sumai pritaikyti penkiagubą svertą (jos žodžiais tariant, net jeigu procentinis uždarbis ir nebus labai didelis, tai per masę (pinigų) susidarys nemaža suma). Banko darbuotoja nesuteikė visos informacijos, kurios dėka būtų galima priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Buvo kalbama tik optimistiškai. Jei J. B. būtų žinojusi, kad yra nors mažiausia tikimybė prarasti butą, jokiu būdu nebūtų nei suteikusi dukrai ?galiojimo sudaryti tokį sandorį, nei pati būtų pasirašiusi sutartis. Tuo metu J. B. nebuvo desperatiško pinigų poreikio, vertusio „griebtis paskutinio šiaudo" ir nepamatuotai rizikuoti. Sandoris buvo sudarytas tik pasitikint Banko, kaip finansų gido, kompetencija ir sąžiningumu suteikiant klientams tinkamą informaciją ir ji, prieš sudarydama sandorį, neturėjo pagrindo Banko suteiktos informacijos laikyti neišsamia. Būtent todėl ir buvo sudarytas sandoris su Banku. J. B. pasirašius sutartis, kontaktinis asmuo išliko jos dukra. Komisijos pirmininkei paklausus, ar vis dėlto produktas buvo tinkamas Klientei, R. T. atsakė, kad tuo atveju, jei rinkos būtų kilusios, tai produktas būtų tinkamas, bet dabar, kai rinkos krenta, ji mano, kad iš vis nieko nereikėjo J. B. siūlyti. Taigi, Banko darbuotoja atskleidė, kokiom aplinkybėm sandoris buvo sudarytas- ji tikėjosi, kad rinkos kils, todėl ir apie riziką neužsiminė. Dėl teisinio skundo pagrindo paaiškina, kad FPRĮ 99 str. 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti iki FPRĮ įsigaliojimo galiojusiame VPRĮ, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Tokia įstatymo nuostata yra pakankamai abstrakti, todėl reikėtų atsižvelgti į FPRĮ 99 str. 2 dalį, kurioje nurodyta, kokie įstatymai ir jų straipsniai netenka galios, įsigaliojus FPRĮ pilna apimtimi. Tarp šių įstatymų ir straipsnių J. B. nemato VPRĮ 24 straipsnio. FPRĮ 22 str. 1 ir 3 dalys nenumatė naujų reikalavimų, nes iš esmės tie patys reikalavimai jau buvo numatyti ir VPRĮ 24 straipsnyje. Todėl sandorių sudarymo metu galiojo FPRĮ 22 straipsnio nuostatos. FPRĮ 98 straipsnis numato, kad finansų maklerio įmonės, iki FPRĮ įsigaliojimo sudariusios sutartis su klientais dėl investicinių paslaugų tekimo, privalo iki 2007 m. gruodžio 31 d, šias sutartis pakeisti taip, kad jos atitiktų šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. J. B. negavo iš Banko kvietimo pakeisti sutartis. Vadinasi, pats Bankas pripažino, kad 2007 m. rugpjūčio 7 d. pasirašytos sutartys buvo sudarytos pagal FPRĮ, kuris įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d., galiojančius reikalavimus. Priešingu atveju, Bankas turėjo pakeisti sutartis. Kita vertus, jeigu būtų laikoma, kad minėtos FPRĮ nuostatos dar negaliojo, o VPRĮ nuostatos jau negaliojo (nes VPRĮ galiojo iki 2007 m. vasario 7 d.), tai reikštų, kad Bankas tuo metu galėjo daryti bet ką ir likti nebaudžiamas, klientas pereinamuoju laikotarpiu liktų visiškai neapsaugotas. Atsižvelgiant į tai, kad Banko ir jo kliento santykiai yra specifiniai ir šiuose santykiuose Klientas yra silpnesnioji šalis, jau seniau turėjo būti nusistovėjusi bendra praktika, kad Bankas privalo elgtis sąžiningai, rūpestingai, geriausiomis klientui sąlygomis ir suteikti klientui visą reikiamą informaciją, taip pat surinkti visą reikiamą informaciją iš kliento. Be to, sandorių sudarymo metu buvo telikę nedaug laiko iki MIFID reikalavimų įsigaliojimo, tad Banko veiksmų turinys kaip tik turėjo atitikti MIFID reikalavimus. O Banko veiksmų formai (pvz., parengti klientų anketas, kuriose šie pateiktų informaciją apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje) ir buvo numatytas pereinamasis laikotarpis. Dėl Banko veiksmų atitikimo teisės aktų reikalavimams paaiškina, kad Bankas neatkleidė visos informacijos, susijusios su investavimo rizika. J. B. parašai sutartyse- jos suklaidinimo pasekmė. Jeigu Bankas būtu atskleidęs visą su sandoriu susijusią riziką, J. B. jokiu būdu nebūtų pasirašiusi šių standartinių sutarčių. Todėl ji nesutinka su Banko teiginiu, kad parašai patvirtina rizikų atkleidimą, taip pat su R. T. paaiškinimu, kad rizikos buvo atskleistos. J. B. nebuvo profesionali, net vidutinė investuotoja, o visiška naujokė. Todėl Bankas, tai žinodamas, privalėjo jai išaiškinti visas sandorio sudarymo aplinkybes ir pasekmes, bet to nepadarė- nei Obligacijų prospekto, nei Galutinių sąlygų prieš pasirašant sutartis J. B. negavo. Todėl Komisija skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad Obligacijų pasirašymo sutartis, kurioje daroma nuoroda į Obligacijų prospektą ir Galutines sąlygas, negali būti laikoma pakankama investavimo patirties neturinčiam klientui suvokti investavimo skolintomis lėšomis pasinaudojant svertu keliamą riziką ir iš to galinčias kilti neigiamas pasekmes. Banko teiginys, kad J. B. neginčijo tinkamo supažindinimo su Obligacijų prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, nes pasirašė Obligacijų pasirašymo sutartį, nereiškia, kad informacija jai buvo suteikta. Ji pasirašė standartines Banko sutartis, kaip nurodė R. T., o kadangi jos buvo standartinės, J. B. neturėjo galimybės su jomis nesutikti. Bankas jai garantavo tik uždarbį iš investicijos, taigi, ji pati negalėjo objektyviai įvertinti rizikos, nes apie ją net nežinojo. Kreditavimo santykiai buvo pateikti kaip formalumas. Pagrindinis sandoris buvo sudaromas dėl obligacijų įsigijimo. Todėl finansuojant šį įsigijimą skolintomis lėšomis ir atsižvelgiant į tai, kad fondas gali tik uždirbti, palūkanos būtų padengtos iš uždarbio. Kadangi apie fondo kritimą nebuvo net kalbama, tai J. B. tik šitaip suprato buto įkeitimą- kaip formalumą, standartinę sutartį, be kurios negalėtų pasinaudoti galimybe uždirbti. Rizika, kad gali tekti mokėti Bankui palūkanas iš įkeisto turto, pradėjo ryškėti tik po 3 mėnesių nuo sandorio sudarymo, kai buvo užfiksuotas pirmasis minusas, kuris sukėlė šoką. J. B. nesutinka su melagingu Banko teiginiu, kad jai neva buvo suteikta visa reikiama informacija asmeninių konsultacijų jos iniciatyva metu. Produkto pristatyme Ukmergėje dalyvavo jos dukra, kuri vėliau susitiko su R. T. ir turėjo pasirašyti sutartis. J. B. iki sandorio sudarymo savo iniciatyva jokių veiksmų neatliko. Tad ji pritaria Banko teiginiui, kad pristatymo Ukmergėje metu Banko darbuotojai jokios informacijos jai  neteikė ir negalėjo teikti. Jeigu būtų pritarta Banko nuomonei, kad jos dukros dalyvavimas pristatyme ir tolesnis bendravimas su R. T. apskritai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, būtų galima teigti, kad įvyko stebuklas- pirmą kartą J. B. „atėjo iš gatvės“ ir gavo beveik 2,5 milijonų litų paskolą. Tai neatitinka jokių protingumo kriterijų, nes J. B. iki tol nebuvo net banko klientė. Iki sandorio sudarymo ji nebendravo su Banko darbuotoja ir savo iniciatyva jokių veiksmų neatliko. Jos dukra po pristatymo Ukmergėje susisiekė su Banko darbuotoja pasiteirauti plačiau apie valdomą indeksą. Iki šio sandorio J. B. nebuvo sudariusi nė vieno investicinio sandorio, taigi nebuvo profesionali investuotoja, o Bankas savo iniciatyva padidino kredito sumą beveik 5 kartus ir visiškai neakcentavo galimos rizikos. Žinodama esant tokią riziką, ji nebūtų sutikusi įkeisti savo vienintelio gyvenamojo būsto. Ji neturėjo nei pakankamai žinių, nei įgūdžių ar patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiškai priimti, negalėjo tinkamai įvertinti su tuo susijusios rizikos, kas būdinga profesionaliems klientams. Bankas tai žinojo ir sąmoningai nutylėjo galimą riziką, kad įtikintų kuo skubiau pasirašyti sutartį. Bankas nepasidomėjo nei jos investicine patirtimi, nei finansine padėtimi. Nepaklausė net, ar J. B. turi darbą ar kitą pajamų šaltinį. Bankas, teikdamas jai investicines paslaugas, neveikė sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis jai sąlygomis ir jos interesais. Buvo veikiama išimtinai Banko interesais, nes Bankas bet kokiu atveju užsitikrino nepralaimėjimą- 15 proc. palūkanų J. B. bet kokiu atveju turėtų sumokėti. Banko teiginiai, kad tik R. T. paaiškinimai yra teisingi ir atitinkantys tikrovę, vertintini kritiškai. Kaip pažymėjo Komisija skundžiamame sprendime, nustačius Banko padarytus pažeidimus ir dėl to kaltus Banko darbuotojus, jiems gali kilti nepalankios teisinės pasekmės (drausminė atsakomybė, pareiga atlyginti Banko patirtus nuostolius regreso tvarka ir pan.). Todėl R. T., nepaisant to, kad Banke jau nebedirba, yra suinteresuota sėkminga Bankui bylos baigtimi. Savo paaiškinimuose Banko darbuotoja pateikia situaciją, kokia ji turėjo būti, bet nebuvo. Dėl Klientės veiksmų ir rizikos prisiėmimo paaiškina, kad Bankas pateikė tik tokią informaciją, kuri susijusi su teigiamomis produkto savybėmis ir nuteikė itin optimistiškai. Banko darbuotoja, matydama tiek J. B. dukros, tiek jos pačios „ekstazę", turėjo pareigą ją išblaškyti, paaiškinant apie galimą riziką. Juk J. B. kasdien nesudarinėja tokio masto sandorių- tai buvo pirmas kartas jos gyvenime, todėl ji pasitikėjo Banko kompetencija ir sąžiningumu. Pati Banko darbuotoja ir sukėlė nepagrįstą optimizmą, todėl ir nesiėmė jokių priemonių, kad išaiškintų iš neapdairaus elgesio galinčias kilti neigiamas pasekmes. Priešingai, R. T. labai skubino kuo greičiau sudaryti sandorį, kol vyravo optimizmas ir nekilo jokių dvejonių (2t., b.l.15-21).

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Bankas ir J. B. 2007-08-08 sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią J. B. įsigijo Banko 2007-08-07 pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą išleistos obligacijų emisijos DnB NORD Aktyviai valdomas pasaulis- 2 (ISIN kodas (duomenys neskelbtini)) 24 440 obligacijų vienetų, kurių kiekvieno nominali vertė ir emisijos kaina- 100 Lt (bendra įsigijimo suma- 2 444 000 Lt). Sutarties 1.13 punkte nurodyta, kad sutartyje neaptarti su Obligacijomis susiję klausimai reglamentuojami Programos prospekte. Investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Programos prospektu (1t., b.l.61).

J. B. neneigia, kad Programos prospektas bei Galutinės sąlygos pasirašant sutartis jai buvo įteikti, tačiau ji į juos nesigilino. Tuo tarpu AB DNB Nord banko 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programos baziniame prospekte (Programos prospekte) buvo atkreiptas dėmesys, kad potencialūs investuotojai, prieš priimdami sprendimą investuoti į emitento vertybinius popierius, turėtų susipažinti su visu prospektu, įskaitant Galutines sąlygas ir dokumentus, teikiamus nuorodos būdu. Pabrėžta, jog investicijos į vertybinius popierius yra susijusios su tam tikrais rizikos veiksniais, todėl emitento siūlomus vertybinius popierius turėtų įsigyti tik tokie investuotojai, kurie turi pakankamai finansinių žinių ir patirties, kad galėtų tinkamai įvertinti su emitento veikla ir jo vertybiniais popieriais susijusias rizikas. Pagrindiniai su emitentu susiję rizikos veiksniai, tokie kaip klientų kredito būklė, rinkos kintamųjų pokyčiai, finansinių išteklių likvidumas ir banko operaciniai veiksniai yra nurodomi registracijos dokumento 3 skyriuje. Pagrindiniai rizikos veiksniai susiję su leidžiamais arba planuojamais leisti vertybiniais popieriais, tokie kaip vertybinių popierių rinkos likvidumas, rinkos palūkanų normų lygis ir pan., pateikiami šio Programos prospekto IV.2 skyriuje (1t., b.l.22). Programos prospekte Galutinės sąlygos apibrėžtos kaip neatsiejama prospekto dalis, kurioje pateikiama informacija apie tas emisijos sąlygas, kurios nebuvo žinomos prospekto tvirinimo metu (1t., b.l.23). Prospektas apibrėžtas kaip investuotojams ir visuomenei skirtas dokumentų rinkinys, kuriame pateikiama pagrindinė informacija apie emitentą ir jo vertybinius popierius, kurie yra viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinkoje. Prospektą sudaro: Obligacijų prospektas, Registracijos dokumentas, Galutinės sąlygos ir visi šiuose dokumentuose nuorodos būdu inkorporuoti dokumentai (1t., b.l.23). Programos prospekto I skyriuje nurodyta, kad pagrindiniai rizikos veiksniai, susiję su leidžiamais arba planuojamais leisti pagal Vidutinės trukmės (nuo 6 mėn. iki 10 metų) nesubordinuotų, negarantuotų ir nekonvertuojamų obligacijų programą (toliau-Programa) vertybiniais popieriais yra nurodyti Obligacijų prospekto iv.2 skyriuje ir apima: i) rinkos riziką, ii) riziką, susijusią su nenumatytais įvykiais, iii) palūkanų normos riziką, iv) emitento kredito riziką, v) sandorio šalių ir atsiskaitymo riziką, vi) mokestinę ir teisinę riziką, vii) valiutos riziką, viii) likvidumo riziką, ix) listingavimo riziką (1t. 26-29). Programos prospekte nurodyta, kad pagrindiniai su emitentu susiję rizikos veiksniai, tokie kaip klientų kredito būklė, rinkos kintamųjų pokyčiai, finansinių išteklių likvidumas ir banko operaciniai veiksniai yra nurodomi Registracijos dokumento, kuris susietas su šiuo Programos prospektu, 3 skyriuje. Investuotojai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tai nėra išsamus visas galimas rizikas apimantis sąrašas. Pagal Programą leidžiamų susietų obligacijų išpirkimo kaina ir/ar palūkanos yra susietos su įvairiais indeksais ir kainomis. Obligacijų galiojimo laikotarpiu indekso ir kainų reikšmė gali stipriai svyruoti, o investuotojas prisiima riziką dėl nepalankių svyravimų negauti susiejimo indekso priemokos (prieaugio) ir/arba palūkanų, t.y. išpirkimo metu atgauti tiktai nominalią vertę, arba, netgi prarasti dalį investicijos, jeigu obligacijos buvo įsigytos už didesnę negu nominalas kainą ir/arba buvo sumokėtas obligacijų įsigijimo mokestis. Neprofesionaliems investuotojams vertinant šių obligacijų tipą patariama kreiptis pagalbos į viešosios apyvartos tarpininkus arba kitus šios srities specialistus (1t., b.l.41). Išperkant obligacijas, obligacijų pajamingumas taip pat priklauso nuo vertybinių popierių rinkos sąlygų (1t., b.l.48).

AB DNB Nord banko su aktyviai valdomo pasaulio akcijų indeksų krepšeliu susietos obligacijos Nr. 2, leidžiamos pagal 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programą galutinėse sąlygose (Galutinėse sąlygose) nurodyta, kad Galutinės sąlygos kartu su Programos prospektu, patvirtintu Komisijoje 2007-01-11 ir kitais nuorodos būdu susietais dokumentais, sudaro emisijos prospektą, parengtą vadovaujantis Komisijos 2005-07-15 nutarimu Nr. 1K-21 patvirtintomis Vertybinių popierių prospekto parengimo ir tvirtinimo bei informacijos atskleidimo taisyklėmis bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Bendrijų komisijos reglamentu Nr.809/2004, įgyvendinančiu Europos parlamento ir tarybos direktyvos 2003/71/EB nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos bei šių prospektų formato, įtraukimo nuorodos būdu ir paskelbimo bei reklamos skelbimo. Šios Galutinės sąlygos turi būti skaitomos kartu su Programos prospektu, su kuriuo galima susipažinti emitento interneto svetainėje www.dnbnord.lt arba emitento Investicinės bankininkystės departamento Įmonių finansų skyriuje, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, tel: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (1t., b.l.57).

Obligacijų įsigijimas buvo finansuojamas iš skolintų lėšų: Bankas su J. B. 2007-08-08 pasirašė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau-Skolinimo sutartis), pagal kurią J. B. buvo suteiktas 707 831,32 EUR tikslinis kreditas J. B. pasirašytų obligacijų apmokėjimui įvykdyti, o Klientės įsipareigojimų pagal Skolinimo sutartį įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas Klientei priklausantis nekilnojamais turtas (butas) ir visos įsigyjamos obligacijos. Klientei suteiktą kreditą, palūkanas (5 proc. metinių palūkanų dydžio) ir kitas pagal Skolinimo sutartį mokėtinas sumas įsipareigota sumokėti Banko ir Klientės priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu: įskaitomas Klientės įsipareigojimas grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas už Banko įsipareigojimą sumokėti Klientei už išperkamas obligacijas. Tuo atveju, jei Klientės mokėtina Bankui suma būtų didesnė, Klientė įsipareigojo kredito grąžinimo dieną sumokėti Bankui trūkstamą sumą (1t., b.l.81-84). Hipotekos 2007-08-14 dieną išduotas lakštas (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad skolininkas J. B. nekilnojamojo turto- buto (duomenys neskelbtini) g. 3-6, Vilniuje- įkeitimu kreditoriui užtikrino prievolę AB DNB Nors bankui pagal 2007-08-07 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (1t., b.l.67-69).

J. B. 2009-07-27 pateikė skundą Komisijai, kuriuo prašė ištirti ir įvertinti Banko veiksmus, sudarant su ja sandorį dėl DnB NORD banko obligacijų, susietų su aktyviai valdomu pasaulio akcijų indkesų krepšeliu Nr.2 ir susijusius sandorius dėl tikslinio kredito suteikimo. Skunde nurodė, kad Obligacijų sutartį pasirašė suklaidinta netinkamos informacijos, kurią jai Banko darbuotojai suteikė (ar kurios nesuteikė) Banko organizuotuose siūlomų produktų pristatymuose ir vėlesnių asmeninių konsultacijų metu. Remdamasi gauta informacija ji manė, kad pasirinkta investicija gali tik uždirbti, todėl jokios rizikos investuoti nebuvo, apie rizikas konsultavę Banko darbuotojai net neužsiminė. Klientė taip pat nurodė, kad iš jos nebuvo surinkta informacija, susijusi su jos finansine padėtimi, turimomis pajamomis, investavimo žiniomis bei patirtimi, priimtina rizika (1t., b.l.109-114).

Dėl šio skundo atlikęs tyrimą Komisijos Investicinių paslaugų priežiūros skyrius 2009-08-26 surašė Tikslinio patikrinimo aktą Nr.5V-16, kuriuo konstatavo, kad yra pagrindo įtarti, kad Bankas, nesuteikęs J. B. visos reikalingos informacijo, kuria vadovaudamasi ji galėtų suprasti Obligacijų įsigijimo finansuojant Banko jai suteiktą tikslinę paskolą esmę, šiai investavimo strategijai būdingą riziką, ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, pažeidė FPRĮ 22 str. 3 dalį (1t., b.l.118-120).

Komisija, atlikusi tyrimą, 2009-11-12 surašė pažeidimo protokolą Nr. 12K-34, kuriuo nustatė, kad Banko Ukmergės filialo surengtame pristatyme obligacijoms būdingi rizikos veiksniai pristatymo medžiagoje atskleisti nebuvo. Taip pat pristatymo metu pateiktoje medžiagoje nebuvo atskleistos investavimo technikos, kurių pagalba Bankas siūlė įsigyti išleidžiamų obligacijų (obligacijų įsigijimą finansuojant iš Banko pasiskolintomis lėšomis, gautomis įkeitus nekilnojamąjį turtą) ir joms būdingi rizikos veiksniai. Dėl šių priežasčių neprofesionalūs investuotojai, kuriems tapo prieinama Banko parengta pristytomo medžiaga, galėjo susidaryti įspūdį, kad Banko siūlomas investicinis produktas yra saugus ir investavimas skolintomis lėšomis tokiam pasiūlymui įsigyti nesukels investuotojui neigiamų pasekmių- t.y. išperkamų obligacijų nominali vertė ir obligacijų nominalios vertės prieaugis padengs arba viršys suteiktą paskolą ir mokėtinas palūkanas už suteiktą paskolą. Tyrimo metu nustatyta, kad Obligacijų pasirašymo sutartį ir Skolinimo sutartį iš Klientės pusės turėjo pasirašyti Klientę atstovaujanti jos dukra R. B., tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių, to negalint padaryti Klientės atstovei, minėtas sutartis pasirašė pati Klientė. Todėl vertinant Banko ir Klientės elgesį ir tarpusavio teises bei pareigas, Komisija atsižvelgė ir į ikisutartinius santykius tarp Banko ir Klientės dukters R. B.. R. B. pateiktoje 2007 m. liepos mėn. pristatymo medžiagoje apie investavimą krentančiose rinkose, kuri, kaip nustatyta tyrimo metu, tapo prieinama ir Klientei, nebuvo atskleistos rizikos, susijusios su specifine Klientės pasirinkta investavimo strategija- investavimu į Banko siūlomus investicinius produktus skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą, dėl ko Klientė, būdama neprofesionali investuotoja, neturinti specialių žinių apie finansinių priemonių rinką ir patirties investavimo srityje, galėjo nesuprasti Banko pasiūlytos investavimo strategijos (investuoti naudojantis penkiagubu svertu) ir priimti investicinį pasiūlymą objektyviai neįvertinusi visų galinčių kilti neigiamų pasekmių. Vien ta aplinkybė, kad Klientė pasirašė Obligacijų pasirašymo sutartį, o Skolinimo sutartyje buvo nustatytos paskolos sąlygos ir jos negrąžinimo pasekmės, neįrodo, kad Klientei buvo išaiškinta apie paskolos palūkanų ir obligacijų pajamingumo santykį per metus. Įvertinus patikrinimo metu surinktą medžiagą, Komisija padarė išvadą, kad Klienei buvo aiški paskolos rizika ir ji Klientei buvo priimtina su sąlyga, kad metinės palūkanos už suteiktą kreditą (5 proc.) neviršys obligacijų pajamingumo per metus. Nustatė, kad Bankas, sudaręs su Kliente Obligacijų pasirašymo sutartį ir Skolinimo sutartį, prieš tai aiškiai ir suprantamai nesuteikęs Klientei visos reikalingos informacijos apie siūlomas obligacijas, joms būdingą riziką ir riziką investuojant skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą ir įsigyjamas obligacijas, nesilaikė pareigos veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiomis Klieneti sąlygomis ir interesais, ir tuo pažeidė FPRĮ 22 str. 1 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus. Atsakomybė už nurodytus pažeidimus numatyta FPRĮ 95 str. 1 d. 2 punkte (1t., b.l.125-127).

Komisija, išnagrinėjusi teisės pažeidimo bylą Nr. 12K-34, 2009-11-26 priėmė sprendimą Nr. 2K-375, kuriuo nustatė, kad kad Klientės apsisprendimą investuoti į Banko išleidžiamas obligacijas iš esmės nulėmė 2007 m. liepos mėnesį Banko Ukmergės filiale surengto pristatymo metu pristatytos investavimo galimybės (Banko platinami ar ketinami platinti investiciniai produktai) ir šio pristatymo dalyviams išdalinta pristatymo dalomoji medžiaga- ,,Investavimas esant nestabiliai situacijai rinkose". Įtakos Klientės apsisprendimui taip pat turėjo informacija apie obligacijoms būdingas rizikas ir obligacijų įsigijimo technikos (skolintomis lėšomis, įkeičiant nekilnojamąjį turtą ir naudojantis penkiagubu svertu) ypatumus, kurios, Klientės teigimu, jai Bankas nesuteikė ir kurią žinodama, ji nebūtų priėmusi sprendimo investuoti į Obligacijas. Įvertinusi 2007 metų liepos mėn. įvykusio investavimo galimybių pristatymo medžiagą, Komisija nustatė kad ji laikytina rinkodaros priemone, skirta atkreipti potencialių investuotojų dėmesį, tačiau nėra pagrindo ją laikyti neišsamia ar klaidinančia. Tyrimo metu nustatyta, kad nei Klientė, nei jos dukra R. B., prieš priimdamos sprendimą investuoti į Obligacijas, neturėjo jokios investavimo patirties, dėl to jos abi yra laikytinos neprofesionaliomis investuotojomis, neturinčiomis specialių žinių ir patirties finansinių priemonių rinkose. Komisija nustatė, kad nėra pagrindo teigti, kad Obligacijos yra netinkamos Klientės profilį atitinkančiam investuotojui: tai yra sąlyginai saugus produktas, kadangi nors Obligacijų vertė per jų galiojimo laikotarpį (3 metus) gali ir stipriai svyruoti priklausomai nuo akcijų indeksų krepšelio vertės, tačiau suėjus išpirkimo terminui, Bankas įsipareigojo jas išpirkti už ne mažesnę nei nominali Obligacijų vertė - t.y. net ir nepalankiausio investuotojui scenarijaus atveju Obligacijų išpirkimo metu atgaunama visa nominali Obligacijų vertė. Tai reiškia, jog nuosavas lėšas, investuojančiam asmeniui, nepalankiausio scenarijaus neigiamos pasekmės yra tos, kad jis atgaus tik investuotą sumą ir negaus palūkanų- ši rizika aiškiai atskleista tiek pristatymo medžiagoje, tiek ir Programos prospekte. Taigi, protingas ir apdairus investuotojas, žinodamas šią informaciją, galėjo priimti pagrįstą investicinį sprendimą investuoti į Obligacijas. 2009-10-29 Komisijos posėdžio metu išklausius Klientės ir Banko darbuotojos R. T. paaiškinimus buvo nustatyta, kad 2007 m. liepos mėn. įvykusio pristatymo metu Banko darbuotoja R. T. užsiminė apie galimybę finansuoti Obligacijų įsigijimą skolintomis lėšomis. Ši informacija pristatymo dalyviams buvo suteikta žodžiu, pristatymo dalyviams pateiktoje medžiagoje Obligacijų įsigijimo finansavimas iš viso nėra aptariamas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pristatymo medžiaga yra rinkodaros priemonė, visų pirma skirta potencialiems investuotojams sudominti, akivaizdu, kad visi galimi Obligacijų įsigijimo finansavimo būdai ir tokio įsigijimo ypatumai nėra ir negali būti išsamiai aptariami pristatymo medžiagoje. Tačiau ši aplinkybė jokiu būdu neeliminuoja Banko pareigos suteikti Klientei su konkrečia investavimo strategija susijusią esminę informaciją prieš teikiant Klientei investicinę paslaugą. Aptariamuoju atveju Klientei turėjo būti ne tik aiškiai ir suprantamai atskleistos Obligacijų išpirkimo susiklosčius nepalankiausiam scenarijui pasekmės- t.y. atgauti tik nominalią Obligacijų vertę (pastaroji informacija būtų pakankama tik įsigyjant Obligacijas nuosavomis lėšomis), tačiau, atsižvelgiant į Klientės pasirinktą investavimo strategiją, aiškiai ir suprantamai paaiškinta, jog įkeičiamas Klientės nekilnojamasis turtas iš esmės užtikrina suteiktos paskolos palūkanų sumokėjimą - t.y. susiklosčius nepalankiam scenarijui, net ir atgavusi nominalią Obligacijų vertę, Klientė (jau iš savo nuosavų lėšų) privalėtų sumokėti Bankui jai suteiktos paskolos palūkanas. To nepadariusi Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartyje nustatyta tvarka, Klientė netektų įkeisto nekilnojamojo turto. Tuo metu ta aplinkybė, kad Klientei suteikta paskola buvo 5 kartus didesnė nei įkeičiamo turto vertė ekonomine prasme reiškė tik tai, kad Klientė investavo pasinaudodama svertu kadangi įsigyjamos Obligacijos taip pat buvo įkeistos. Byloje nėra įrodymų, kad Bankas paaiškino Klientei sverto efektą ir galimas jo neigiamas pasekmes investuojant skolintą kapitalą - t.y. Bankas nesuteikė Klientei visos reikalingos informacijos, kurią žinodama Klientė galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą ir prisiimti iš šios strategijos kylančią riziką. Bankas, sudaręs su Kliente Obligacijų pasirašymo sutartį ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, prieš tai aiškiai ir suprantamai nesuteikęs Klientei visos reikalingos informacijos apie riziką investuojant į Obligacijas skolintomis lėšomis pasinaudojant svertu, įsipareigojimų vykdymą užtikrinant nekilnojamojo turto įkeitimu, nesilaikė pareigos veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiomis Klientei sąlygomis ir interesais, ir tuo pažeidė FPRĮ 22 str. 1 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus. Komisija, vadovaudamasi FPRĮ 95 str. 1 d. 2 punktu, 96 str. 5 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad Banko klientė J. B., veikdama apdairiai ir rūpestingai, prieš sudarydama didelės vertės sandorį dėl Banko išleistų Obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis ir savo įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui įkeisdama nekilnojamąjį turtą, privalėjo susipažinti su Obligacijų pasirašymo sutarties ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties nuostatomis bei jose numatytais Banko ir Klientės priešpriešinių reikalavimų tenkinimo ypatumais, tačiau to nepadarė ir tokiu neapdairiu ir nerūpestingu savo elgesiu prisidėjo prie galimų neigiamų pasekmių (t.y. galimų nuostolių) atsiradimo. Komisija konstatavo, kad nors galimų Klientės nuostolių konkretus dydis gali paaiškėti tik Obligacijų išpirkimo (Banko ir Klientės priešpriešinių reikalavimų tenkinimo) dieną, tačiau iš bylos aplinkybių nėra pagrindo teigti, jog Banko padarytas pažeidimas visa apimtimi įtakojo Klientės esamus ar būsimus nuostolius, todėl Komisija priėmė sprendimą AB DnB NORD banką įspėti dėl FPRĮ 22 str. 1 ir 3 dalių pažeidimo (1 t., b.l.134-140).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

2001-12-17 Vertybinių popierių rinkos įstatymo Nr. IX-655 (toliau-VPRĮ), netekusio galios nuo 2007-02-08 (2007 01 18 Finansinių priemonių rinkų įstatymu Nr. X-1024) 24 str. 3 dalyje nustatyta, kad, vykdydami veiklą, tarpininkai inter alia privalo: sąžiningai veikti klientų ir rinkos patikimumo interesais (1p.); veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu (2p.); klientui pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją, įskaitant informaciją apie taikomą įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą arba jos nebuvimą (5p.).

Pareiškėjai pareikšto įspėjimo teisinis pagrindas nurodyta 2007 m. sausio 18 d. Finansinių priemonių rinkų įstatymo Nr. X-1024 (toliau-FPRĮ) 22 str. 1 dalis, kuria nustatyta, kad finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. FPRĮ 22 str. 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. FPRĮ 99 str. 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos, nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims ir (arba) reguliuojamoms rinkoms ir jų operatoriams, kurie nebuvo nustatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme, taikomos nuo 2007 m. lapkričio 1 d.

Išanalizavus bei sulyginus cituotas teisės normas tiek lingvistiniu, tiek teleologiniu aspektais,  kolegija daro išvadą, jog šios teisės normos nėra tapačios. Antai, VPRĮ normos iš tarpininko  reikalauja veikti sąžiningai, rūpestingai, profesionaliai, atsargiai klientų ir rinkos patikimumo interesais, gi FPRĮ- veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais; VPRĮ reikalavo klientui pakankamai atskleisti su juo susijusią ir jam reikalingą informaciją, FPRĮ- aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Reikalavimai informacijos suteikimui pagal FPRĮ aiškiai sugriežtinti, todėl reikalavo poįstatyminių aktų iki 2007-11-01 priėmimo.

FPRĮ 1 str. 2 dalyje nustatyta, kad šiuo įstatymu siekiama suderinti finansinių priemonių rinkų reglamentavimą su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede. FPRĮ priedo 3 dalyje nustatyta, kad šiuo įstatymu įgyvendinama 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/61 l/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 7 tomas, p. 263).

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB ,,Dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EEB“  (toliau-Mifid) 19 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės reikalauja, kad, teikdama klientams įvairias investicines ir tam tikrais atvejais pagalbines paslaugas ar jų kombinacijas, investicinė įmonė veiktų garbingai, sąžiningai ir profesionaliai, kiek tik įmanoma nepažeisdama savo klientų interesų, ypač laikydamasi 2-8 dalyse nustatytų principų. Mifid 19 str. 2 dalyje nustatyta, kad visa informacija, įskaitant investicinės įmonės pranešimus apie pardavimus, adresuota esamiems ar būsimiems klientams, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti. Pranešimai apie pardavimus turi būti lengvai atskiriami. Mifid 19 str. 3 dalyje nustatyta, kad esamiems ir būsimiems klientams suprantama forma pateikiama atitinkama informacija apie: <...> finansines priemones ir siūlomas investavimo strategijas; tai turėtų apimti atitinkamas gaires ir įspėjimus dėl rizikos veiksnių, susijusių su investicijomis į tas priemones arba konkrečiomis investavimo strategijomis, įvykdymo sistemas bei išlaidas ir susijusius mokesčius, kad jie galėtų tinkamai suvokti siūlomų investicinių paslaugų ir konkrečios rūšies investicinės priemonės pobūdį ir susijusius rizikos veiksnius bei priimti investicinius sprendimus, remdamiesi turima informacija. Šios informacijos pateikimo forma gali būti standartizuota.  Mifid 19 str. 4 dalyje nustatyta, kad teikdama patarimą dėl investavimo arba valdydama portfelį, investicinė įmonė gauna visą būtiną informaciją apie esamo ar būsimo kliento žinias ir patirtį konkretaus produkto ar paslaugos investicijų srityje, jo finansinę padėtį ir investicinius tikslus, leidžiančią įmonei rekomenduoti esamam ar būsimam klientui jam tinkančias investicines paslaugas ir finansines priemones. Mifid 19 str. 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad teikdama investicines paslaugas, nenurodytas 4 dalyje, investicinė įmonė paprašytų esamo ar būsimo kliento pateikti informaciją apie jo žinias ir patirtį konkretaus siūlomo ar reikalaujamo produkto ar paslaugos investicijų srityje, leidžiančią investicinei įmonei įvertinti, ar klientui yra tinkama investicinė paslauga ar numatytas teikti produktas. Jeigu, remdamasi ankstesne pastraipa gauta informacija, investicinė įmonė mano, kad produktas ar paslauga netinka esamam ar būsimam klientui, investicinė įmonė įspėja esamą ar būsimą klientą. Šio įspėjimo pateikimo forma gali būti standartizuota. Tuomet, kai esamas ar būsimas klientas apsisprendžia nepateikti ankstesnėje pastraipoje nurodytos informacijos arba kai jis pateikia nepakankamą informaciją apie savo žinias ir patirtį, investicinė įmonė įspėja esamą ar būsimą klientą, kad toks sprendimas neleis įmonei įvertinti, ar numatoma teikti paslauga arba produktas jam tinka. Šio įspėjimo pateikimo forma gali būti standartizuota. Mifid 19 str. 6 dalyje nustatyta, kad valstybės narės leidžia, kad investicinės įmonės, teikdamos investicines paslaugas, susidedančias tik iš kliento pavedimų vykdymo ir (ar) priėmimo ir perdavimo, teikiant ar neteikiant pagalbinių paslaugų, vadovaudamosi 5 dalimi, šias investicines paslaugas klientams teiktų nereikalaudamos pateikti informaciją arba priimti sprendimą, jeigu laikomasi šių sąlygų: pirmiau paminėtos paslaugos yra susijusios su akcijomis, kuriomis leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje ar lygiavertėje trečiosios šalies rinkoje, pinigų rinkos priemonėmis, obligacijomis ar kitų formų investiciniais įsipareigojimais (išskyrus tas obligacijas ar investicinius įsipareigojimus, kurios apima išvestines priemones), KIPVPS ir kitomis nekompleksinėmis finansinėmis priemonėmis. Trečiosios šalies rinka laikoma lygiaverte reguliuojamai rinkai, jeigu ji atitinka reikalavimus, lygiaverčius numatytiems III antraštinėje dalyje. Komisija paskelbia rinkų, kurias galima laikyti lygiavertėmis, sąrašą. Šis sąrašas periodiškai atnaujinamas; paslauga teikiama esamo ar būsimo kliento iniciatyva; esamas ar būsimas klientas buvo aiškiai informuotas, kad teikdama šią paslaugą investicinė įmonė neprivalo įvertinti teikiamos ar siūlomos priemonės ar paslaugos tinkamumą, ir dėl to jis negali pasinaudoti teise į apsaugą pagal atitinkamas veiklos taisykles; šio įspėjimo pateikimo forma gali būti standartizuota; investicinė įmonė laikosi 18 straipsnyje numatytų įsipareigojimų.

Naujiems reikalavimams įgyvendinti buvo skirtos ir Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės, kurios taip pat įsigaliojo 2007 m. lapkričio 1 d.

Iš pasakyto kolegija daro išvadą, jog tiek Mifid 19 straipsnyje, tiek jo pagrindu priimtame FRPĮ suformuluoti kokybiškai nauji reikalavimai informacijos suteikimui, todėl, pažeidimui, padarytam 2007m. rugpjūčio mėnesį, įvertinti turėjo būti taikomas VPRĮ, tad atsakomybės teisinis pagrindas nurodytas neteisingai.

Kolegijos nuomone, pareiškėjos veiksmus vertinant pagal VPRĮ 24 str. 3 dalį, ji pažeidimo nepadarė, nes įvykdė pareigą suteikti reikalingą informaciją, o Klientės nepasitenkinimą sandorio rezultatu sukėlė jos pačios elgesys ir prisiimta rizika, nes, jei ji būtų buvusi pakankamai rūpestinga, atidi bei atsakinga, jei būtų įvykdžiusi elementariai suvokiamą pareigą skaityti pasirašomus dokumentus bei juose (t.y. Programos prospekte bei Galutinėse sąlygose) duotas rekomendacijas, įspėjimus apie rizikas, patarimus neprofesionaliam investuotojui kreiptis į nepriklausomus finansų tarpininkus ir pan., rezultatas galėjo būti kitoks. Iš J. B. pasirašytų sutarčių cituotų nuostatų turėjo būti  akivaizdu, kad Banko skolintų lėšų blogiausio scenarijaus atveju pakaks tik be nuostolio išpirkti nominalią obligacijų vertę, kuri negali kisti, nes buvo skolinta suma, lygi pačių obligacijų kainai, tačiau joks bankas paskolų neteikia dovanai, t.y., be palūkanų, gi palūkanų sumokėjimui užtikrinti buvo įkeistas nekilnojamasis turtas. Antra vertus, nei vienas iš teismo analizuotų dokumentų neleidžia tikėtis garantuoto pelno. Kolegijos nuomone, didele dalimi tokį Klientės elgesį lėmė ne Banko darbuotojos nekompetencija ar tyčia neatskleisti visos informacijos, bet aplinkybė, kad sandoriu daugiau domėjosi dukra, turinti aukštąjį teisinį išsilavinimą, kuria Klientė, be abejo, pasitikėjo. Kita vertus, jei tikėti J. B. versija apie skubinimą pasirašyti dokeuntus, neva dėl kitų už durų laukusių klientų, tai kolegijos nuomone, ji ir vėliau turėjo galimybę pasigilinti į pasirašytas sutartis, konsultuotis su Banko darbuotojais, nes įkeitimo sutartis buvo pasirašyta beveik savaite vėliau. Akivaizdu, kad, J. B. atsisakius įkeisti turtą, sutartys dar galėjo būti anuliuotos.

Be to, pačios atsakovės taikytas FPRĮ leidžia informaciją pateikti standartizuota forma, kas šiuo atveju iš esmės ir buvo padaryta, gi pati atsakovė ekspertuotam pareiškėjos Programos prospektui priekaištų neturėjo, taigi, pripažino, kad tokios standartizuotos informacijos pakanka tiek atskleisti sandorio esmę ir pobūdį, tiek aprašyti rizikas.

Kolegija, priimdama šį teismo sprendimą, nesiremia apklaustų liudytojų (R. B., R. T.) paaiškinimais, nes jie, įvertinus ir J. B. poziciją,  esmingai  skiriasi dėl skirtingo suinteresuotumo bylos baigtimi.  

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas priimtas pritaikius teisės normas, kurios dar negaliojo pažeidimo padarymo metu, be to, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, todėl naikintinas (ABTĮ 89 str. 1d. 1, 3p.).                                 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2p., 127 str., kolegija

n u s p r e n d ė :

skundą patenkinti. Panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą teisės pažeidimo byloje Nr. 2K-375.

      Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Kolegijos teisėjai                                                                        Arūnas Kaminskas

                                                                                    Rosita Patackienė                                                                                                

                                                                                    Nijolė Šidagienė