Administracinė byla Nr. A62-2853/2011
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00719-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
2010 m. birželio 3 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) buvo gautas pareiškėjos T. Ž. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-470-162/2010.
2010 m. liepos 7 d. Tarnyba gavo pareiškėjos Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (toliau – ir Deklaracija) už ataskaitinį 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. birželio 30 d. laikotarpį.
Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) Mokestinių prievolių departamento Klaipėdos skyrius 2010 m. rugsėjo 6 d. pateikė raštą „Dėl informacijos pateikimo“ kuriame nurodė, jog pareiškėjos 2010 m. liepos 7 d. Tarnybai pateiktoje Deklaracijoje deklaruotos ne visos deklaruojamu laikotarpiu pareiškėjos gautos pajamos.
2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-122-10 Tarnyba atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 6 dalies 8 punkto pagrindu.
II.
Pareiškėja T. Ž. skundu (b. l. 4-7) prašė panaikinti Tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-122-10, kuriuo jai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-470-162/2010, priteisti 200 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas, apskaičiuotas nuo priteistos žalos atlyginimo sumos nuo skundo padavimo teismui iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja skunde nurodė, kad Klaipėdos AVMI pretenzijų dėl 2010 m. liepos 2 d. pateiktos Deklaracijos neturėjo. Pareiškėjos teigimu, ginčijamas sprendimas jai neteikti antrinės teisinės pagalbos yra asmeninė Tarnybos direktoriaus R. V. nuostata ir jo akivaizdus piktnaudžiavimas jam suteiktomis teisėmis. Pareiškėja nurodė, jog tokiais veiksmais jai ir jos nepilnamečiui vaikui padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Dėl valstybės pareigūnų tyčinių veiksmų patirtas pažeminimas, emocinis ir dvasinis sukrėtimai, fizinis skausmas, stresas, baimė dėl ateities, sumažėjo bendravimo galimybės, atsirado nepasitikėjimas valdžia.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atsiliepime prašė pareiškėjos T. Ž. skundo netenkinti (b. l. 26-30).
Tarnyba nurodė, jog 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-122-10 pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes buvo nustatyta, jog 2010 m. liepos 7 d. Tarnybai pateiktoje Deklaracijoje pareiškėja sąmoningai deklaravo ne visas deklaruojamu laikotarpiu gautas pajamas, tokiu būdu nevykdė Įstatymu nustatytos pareigos, piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba. Tarnyba nurodė, kad skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkintinas, nes nepagrįstas byloje esančiais įrodymais, nėra sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, nes neįrodyta Tarnybos pareigūnų kaltė. Tarnybos nuomone, jei pareiškėja ir patyrė kokių nors neigiamų išgyvenimų, juos sukėlė ne Tarnybos pareigūnų veiksmai, o pačios pareiškėjos nenoras bendradarbiauti.
III.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2011 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-122-10 teisėjų kolegija, išanalizavusi Įstatymo 3 straipsnio 4 punktą, 4 straipsnio 2 dalį, 11 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 1, 13 dalis, Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu; toliau – ir GTDĮ) 7 straipsnio 2 dalį, 2004 m. vasario 9 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-13 patvirtintų „Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 8 punktą ir bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėja pateikė neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ši aplinkybė Tarnybos buvo pagrįstai įvertinta kaip piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis, sudarančiomis teisinį pagrindą neteikti antrinės teisinės pagalbos. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad Deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant Deklaracijos patvirtina Deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne Deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas turtą ir pajamas deklaruojantis asmuo. Teisėjų kolegija nustatė, kad Įstatyme nepateiktas piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis sąvokos išaiškinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-964/2010 yra nurodęs, kad minėta definicija, o ypač aspektas dėl piktnaudžiavimo, susijęs su valstybės garantuojama teisine pagalba, aiškintina pasitelkiant teisės aiškinimo taisykles. Vienas iš dažniausiai taikomų teisės aiškinimo būdų – kalbinis. Kalbinio teisės aiškinimo būdu aiškinant žodžius ar sakinius reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasmę (kontekstinio aiškinimo taisyklė). Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas) žodžio „piktnaudžiauti“ reikšmę pateikia kaip naudojimąsi kuo piktam, neleistiną naudojimąsi turimomis teisėmis. Tai reiškia, kad toks elgesys, kai siekiama pasinaudoti turimomis arba galimai suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina, ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ne tik teisė, bet ir pareiga nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, nustačius nurodytus pagrindus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1826/2006). Teisėjų kolegija nustatė, kad nereikšminga laikytina aplinkybė, jog pareiškėjos deklaruota pajamų suma 5 367,00 Lt neviršija valstybės nustatyto dydžio, kuriam esant galima gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nes konstatuota, kad pareiškėja neteisingą informaciją apie savo pajamas pateikė sąmoningai. Dėl neturtinės žalos priteisimo teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250 ir 6.271 straipsniuose. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Tarnybos veiksmai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą ir ginčo atveju nenustatyta, kad Tarnyba veikė ne pagal įstatymus ar pažeidė Tarnybos veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus. Vienos iš privalomų sąlygų nebuvimas šalina civilinės atsakomybės atsiradimą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų ar neveikimo pareiškėjai būtų atsiradusi žala, reikalavimo dėl palūkanų priteisimo netenkino.
IV.
Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 119-120) nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir neturinę žalą.
Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jos teisę bylą vesti per advokatą ir išnagrinėjo bylą pažeidžiant jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėja pažymi, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Pareiškėja teigia, kad, siekdama apginti savo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, galėjo teikti nušalinimą visai teisėjų kolegijai, tačiau, neturėdama advokato, šios savo teisės realizuoti negalėjo. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog nepasikeitusiomis aplinkybėmis Tarnyba pakeitė savo poziciją ir teikia pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja papildomai pateikia naują 2010 m. gruodžio 16 d. Deklaraciją, iš kurios, anot jos, galima daryti išvadą, jog ji savo teisėmis nepiktnaudžiauja.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime (b. l. 133-136) su pareiškėjos T. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Tarnyba nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ nenumato būtino advokato dalyvavimo pareiškėjui. Tarnybos manymu, pareiškėja nepagrįstai suabsoliutina savo teisę turėti advokatą šioje byloje ir nepagrįstai teigia, jog Tarnyba paliko ją be teisinės gynybos. Priešingai, Tarnyba, siekdama užtikrinti bešališko sprendimo dėl pareiškėjos pateikto prašymo priėmimą, nuo pareiškėjos prašymo nusišalino ir persiuntė jį nagrinėti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kaip tai ir numato Įstatymo 18 straipsnio 3 dalis. Tarnyba pažymi, kad pareiškėjos teiginys, jog nepasikeitus iš esmės aplinkybėms, Tarnyba dabar neva pakeitė savo poziciją ir teikia jai antrinę teisinę pagalbą, yra nepagrįstas, kadangi naujojoje turto Deklaracijoje pateikti duomenys yra skirtingi, palyginus su sutampančiu laikotarpiu Deklaracijoje už ataskaitinį laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., ir tik dar kartą patvirtina, kad pastarojoje Deklaracijoje pareiškėja savo pajamas sąmoningai deklaravo neteisingai. Tarnyba taip pat pabrėžia, kad pareiškėja per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Tarnybos teigimu, nuostata aiškintina plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į veiksmingą teisingumą, jeigu negalėjimas pasisamdyti advokato iš asmens atima teisę į teisminę gynybą. Būtent tokia išvada darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11), kurį Europos Teisingumo Teismas savo sprendimuose cituoja kaip teismo precedentą, aiškindamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies turinį. Pagal minėtą sprendimą, anot atsakovo, teisinė pagalba turi būti suteikta, kai nesuteikus tokios pagalbos nebūtų užtikrinta teisminė gynyba.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Administracinis ginčas iš esmė kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-122-10, kuriuo pareiškėjai T. Ž. buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje Nr. I-470-162/2010.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvadą darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintinais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Konkrečiu atveju aktualus Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punktas, įtvirtinantis, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant paminėto Įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, 2010 m. birželio 3 d. gavusi pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-470-162/2010 bei 2010 m. liepos 7 d. pateiktą Deklaraciją už ataskaitinį laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., naudodamasi Įstatymo VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje įtvirtintais įgalinimais, surinko papildomus duomenis iš Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, kurių pagrindu nustatė, kad pareiškėja 2010 m. liepos 7 d. Deklaracijoje nurodė ne visas deklaruojamu laikotarpiu gautas pajamas. Tarnyba atsižvelgė, kad pareiškėja ne pirmą kartą kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, pateikdama Metinę gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaraciją, kurioje netinkamai deklaruoja savo turimą turtą, nors ankstesniais Tarnybos sprendimais antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai dėl minėtos priežasties buvo nutrauktas, kas Tarnybai pagrįstai tokius pareiškėjos veiksmus leido įvertinti kaip piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis. Tas faktas, kad pareiškėjos deklaruota pajamų suma (5 367,00 Lt) neviršija valstybės nustatyto dydžio, kuriam esant galima gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nepaneigia pareiškėjos veiksmų neteisėtumo Įstatyme įtvirtintų pareigų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principų laikymosi požiūriu. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai inter alia įtvirtina pareiškėjo, kuris prašo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, pareigą bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, teikti valstybės garantuojamai pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta pamatinė imperatyvi nuostata draudžianti piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Įstatymas nenumato pareigos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ginčyti pareiškėjo pateiktą deklaraciją su neteisingais duomenimis apie pajamas, tačiau paaiškėjus neteisingų duomenų pateikimo faktą, jis turi būti atitinkamai įvertintas Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų (konkrečiu atveju – Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punkto) taikymo aspektu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo tinkamai motyvuotomis išvadomis, pagrįstomis išsamia administracinės bylos medžiagos, byloje aktualių teisės aktų bei teismų praktikos analize, kad konkrečiu atveju Tarnyba turėjo teisę atsisakyti pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad konkrečiu atveju pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje pareiškėja siekė apskųsti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Socialinės paramos skyriaus atsisakymą skirti jai bei nepilnamečiui vaikui paramą bei kompensaciją už šildymą, karštą ir šaltą vandenį, pateiktame prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėja nurodė, kad jokios socialinės pašalpos negauna. Taigi pareiškėjos atvejis neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalies taikymo išimčių.
Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad palikus galioti skundžiamą Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-122-10, kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos bei pareiškėjos nurodyto dydžio palūkanų priteisimo. Kadangi pareiškėjos reikalavimai buvo atmesti, Klaipėdos apygardos administracinis teismas pagrįstai netenkino ir pareiškėjos reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniu skundu nenurodė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė jokių motyvų, susijusių su administracinio ginčo esme, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą iš esmės grindė tik tariamai padarytais procesinės teisės pažeidimais. Teisėjų kolegija minėtus pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jai bei jos atstovui ir tokiu būdu pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas jau buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą, tačiau paskutinio pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo netenkino ir išnagrinėjo bylą iš esmės. Pažymėtina, kad pareiškėja pati į teismo posėdį neatvyko, nors apie posėdį informuota tinkamai, prašymą pateikė dieną prieš teismo posėdį (2011 m. sausio 11 d.), nurodydama, kad 2011 m. sausio 7 d. kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Šiuo aspektu reikšminga aplinkybė, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. SP-4724-(7.3509) jau buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje administracinėje byloje, tačiau pareiškėja dėl šios antrinės teisinės pagalbos kreipėsi pakartotinai, tai padarė prieš pat pirmosios instancijos teismo posėdį, be to, prašymą padavė tai pačiai Tarnybai, kurios sprendimas yra skundžiamas. Tokie pareiškėjos veiksmai yra nesuderinami su ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja viso proceso pirmosios instancijos teisme metu aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, reikšdama įvairius prašymus (inter alia dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nušalinimo), pirmosios instancijos teismui pateikė išsamų skundą, kuriame išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus bei įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė (ABTĮ 81 straipsnis). Be to, pareiškėja realizavo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismas patikrino ir įvertino pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja pati į apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko bei nepateikė įrodymų, kad atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalba tarnyba yra priėmusi sprendimą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje, paskiriant advokatą atstovauti pareiškėjos interesus. Tai suteikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas jokių procesinių pažeidimų nepadarė. Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Tuo tarpu pareiškėjos antrinės teisinės pagalbos siekimas šioje administracinėje ginčo byloje nesiejamas su baudžiamaisiais (ar administracinių teisės pažeidimų) teisiniais santykiais, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjai galimybę tinkamai apginti savo tariamai pažeistus interesus, t. y. kad nebuvo užtikrintas veiksmingas teisingumas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra pagrįstas pareiškėjos nesutikimu su priimtu sprendimu, o ne konkrečiomis ir objektyviais įrodymais patvirtintomis aplinkybėmis bei atitinkamais motyvais, paremtais ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais. Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjos procesinės teisės.
Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – du Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus ir 2010 m. gruodžio 16 d. Deklaraciją, kurie, pareiškėjai teigimu, patvirtina, kad esant analogiškoms aplinkybėms jai antrinė teisinė pagalba buvo suteikta, o tai įrodo, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba piktybiškai skundžiamu sprendimu atsisakė teikti jai nemokamą antrinę teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nurodyti Tarnybos sprendimai laiko atžvilgiu priimti vėliau (2011 m. sausio 18 d.), pareiškėjai Deklaraciją pateikiant už kitą ataskaitinį laikotarpį, todėl teigti, kad egzistavo ta pati teisinė ir faktinė situacija, nėra pagrindo. Pareiškėja šios aplinkybės tinkamai nepagrindė ir neįrodė. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, minėtų pareiškėjai palankių Tarnybos sprendimų priėmimas kaip tik paneigia pareiškėjos versiją, jog Tarnybą jos atžvilgiu yra priešiškai nusiteikusi, šališka ir neobjektyvi.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies turi teisę gauti tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas Ablingis
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas