Administracinė byla Nr. eI-4287-171/2015

                           Proceso Nr. 3-61-3-03263-2014-4

                                                           Procesinio sprendimo kategorija 11.1, 11.3, 11.12, 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui prokurorui Rolandui Kruopiui, atsakovės atstovei M. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros pareiškimą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – N. C.).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

Pareiškėja Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą su pareiškimu panaikinti                   2013 m. sausio 11 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau –Nacionalinė žemės tarnyba) sprendimą Nr. 44S-3 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai A. J.“.

Pareiškėja paaiškina, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje išnagrinėtas Nacionalinės žemės tarnybos pareiškimas dėl viešojo intereso gynimo, kuriame nurodyta, kad, remiantis archyviniu dokumentu, t. y. Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus 1934 m. Kaimynų kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planu ir jo eksplikacija (toliau – ir Planas), buvę savininkai S. ir V. K. kartu su M. V. Kaimynų kaime bendrai nuosavybės teise valdė žemės sklypus Nr. 67 (plotas 5,10 ha) ir Nr. 18 (plotas 0,50 ha), iš viso 5,60 ha.

Remdamasis planu, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Širvintų rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – ir VAVA Širvintų rajono žemėtvarkos skyrius) parengė 2001-06-07 pažymą Nr. IJ-8494 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“. VAVA Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas patvirtino 2001 m. rugsėjo 18 d. išvadą Nr. IJ-415 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada Nr. IJ-415), kurioje nurodyta, kad buvę savininkai A. ir M. V. nuosavybės teisėmis Vilniaus apskrities Širvintų rajono Kaimynų kaime valdė nekilnojamąjį turtą – 6,42 ha žemės ir kad ši išvada persiunčiama į Vilniaus apskritį Širvintų rajoną Jauniūnų seniūniją. Išvadoje Nr. IJ-415 nurodyta, kad A. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,42 ha žemės, kuri priskirta grąžintinai žemei (vertė – 9 698 Lt).

Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 44S-3 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai A. J.“ A. J. vardu atkūrė nuosavybės teises į dalį buvusių savininkų A. ir M. V. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos Kaimynų kaime, Musninkų seniūnijoje, Širvintų rajone, valdytos žemės, į 3,36 ha perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1 ha žemės sklypą Nr. 951 (vertė – 1 404 Lt), esantį Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės Musninkų seniūnijos Kaimynų kaime, perduodant neatlygintinai nuosavybėn (lygiaplotį turėtajam) 2,43 ha asmeninio ūkio žemės sklypą Nr. 501 (vertė – 3412 Lt), esantį Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės Musninkų seniūnijos Kaimynų kaime. Minėto sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į A. J. tenkančią žemės valdos dalį – 3,06 ha žemės (vertė – 5 075 Lt) – bus atkurtos vėliau. Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 44S-3 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiai A. J.“ A. J. atkūrė nuosavybės teises, tačiau VĮ Registrų centre nuosavybės teisės į šiuos žemės sklypus šiuo metu nėra įregistruotos.

Nacionalinė žemės tarnyba 2013-04-08 gavo A. J. (mirusi 2012-10-02) turto paveldėtojos N. C. įgalioto asmens (2012-11-08 įgaliojimas, reg. Nr. 3454) V. C. skundą „Dėl A. J. nuosavybės teisių į buvusių savininkų A. ir M. V. iki nacionalizacijos Kaimynų kaime, Širvintų rajone valdytą 6,42 ha žemės plotą atkūrimo“, kuriame buvo prašoma paaiškinti, kodėl A. J. nuosavybės teisės buvo atkurtos tik į dalį buvusių savininkų A. ir M. V. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos Kaimynų kaime Musninkų seniūnijoje Širvintų rajone valdytos 6,42 ha žemės ir kokiu pagrindu tretieji asmenys neteisėtai naudojasi A. J. suteiktu asmeninio ūkio žemės plotu. Nacionalinė žemės tarnyba 2013-07-10 raštu Nr. lSS-(7.5)-1473 „Dėl skundo nagrinėjimo“ informavo įgaliotinį V. C. apie skundo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir teisės aktų pažeidimus, o Nacionalinės žemės tarnybos Širvintų skyriaus 2013-08-16 raštu Nr. 44SD-1109 „Dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai A. J. Nr. 44S-3 panaikinimo iš dalies administracine tvarka“ (toliau – ir Raštas Nr. 44SD-(14.14.104)-1109) pakvietė A. J. paveldėtoją N. C. arba jos įgaliotą asmenį 2013 m. rugpjūčio 26 d. atvykti į Nacionalinės žemės tarnybos Širvintų skyrių dėl Nacionalinė žemės tarnybos 2013 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 44S-3 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai A. J.“ panaikinimo iš dalies administracine tvarka, tačiau nei A. J. turto paveldėtoja N. C., nei įgaliotinis V. C. minėtu laiku neatvyko.

Nagrinėjant pareiškimą buvo surinkta papildoma medžiaga iš Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Vilniaus apskrities archyvo ir Lietuvos istorijos archyvo.

Pareiškėja pažymi, kad, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, šiuo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A. ir M. V. nuosavybės teises. Kaip matyti iš Lietuvos istorijos archyvo pateiktų pažymų, 1927-09-03 liudijimo, A. J., S. ir V. K. buvo broliai ir seserys iš motinos pusės. Duomenų, rodančių, kad A. J. įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į V. ir S. K. priklausiusią nekilnojamojo turto dalį, nėra. Patikrinus A. J. giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais A. V. (A. V.) ir M. V. (M. V.) patvirtinančius dokumentus, nustatyta, kad pretendentė A. J. yra A. ir M. V. dukra. Nacionalinė žemės tarnyba, įvertinusi turimus dokumentus apie minėtų buvusių savininkų valdytą žemę, nustatė, kad remiantis Plane nurodyta informacija A. V. ir M. V. nebuvo žemės sklypų bendraturčiai, o nuosavybės teise valdė atskirus žemės sklypus: A. V. valdė 0,4 ha žemės sklypą Nr. 68 ir 0,42 ha žemės sklypą Nr. 106, iš viso 0,82 ha žemės plotą. Taip pat buvo nustatyta, kad A. V. mirė 1938 m. birželio 1 d., t. y. 1940 m. žemės nacionalizavimo metu nebuvo Kaimynų kaime Širvintų rajone esančių žemės sklypų Nr. 68 (plotas 0,4 ha) ir Nr. 106 (plotas 0,42 ha) savininkas, o kitų dokumentų, nustatančių, kas po A. V. mirties paveldėjo jo valdytą žemę, nėra, t. y. nėra duomenų, kad jo žemę paveldėjo ir iki 1940 m. valdė M. V.Taigi, nenustačius, kam nuosavybės teise nacionalizacijos metu priklausė A. V. iki jo mirties priklausęs turtas, nebuvo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į jam iki mirties priklausiusį turtą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 1999 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 m., be kita ko, nurodė, kad tiek Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek ir Lietuvos Respublikos 1997 m. liepos 1 d. piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tikslas ir paskirtis vienodi – jais siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Šiais įstatymais pirmiausia siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus. Kitų asmenų, nustatytų 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas miręs.

Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Todėl nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu.

Pareiškėja apibendrina, kad tiek nuosavybės teisių atkūrimo į A. ir M. V. priklausiusį turtą byloje, tiek papildomuose archyviniuose dokumentuose nėra tinkamų duomenų, kas buvo A. V. turto savininkas po jo mirties, nacionalizacijos metu, nėra pakankamų duomenų, kokiomis dalimis anksčiau minėtuose dokumentuose nurodytą žemę valdė M. V., V. ir S. K.. Dėl šių priežasčių konstatuoja, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeisti aukštesnės galios teisės aktų, būtent, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatos, todėl skundžiamas sprendimas yra naikintinas.

Paaiškina, kad viešojo intereso pažeidimas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad dėl pareiškėjos nurodytų imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimų nuosavybės teisės buvo atkurtos asmeniui, kuris tokios teisės neturėjo. Taip buvo pažeisti teisėti valstybės turtiniai bei galimai kitų pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, interesai.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė pareiškimą tenkinti remdamasis pareiškime nurodytais motyvais.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo pareiškimą patenkinti.

Nacionalinė žemės tarnyba, įvertinusi nustatytus faktus ir vadovaudamasi pirmiau minėtų teisės aktų nuostatomis, nustatė, kad pagal esamus dokumentus nėra galimybės nustatyti giminystės ryšio tarp pretendentės A. J. ir bendraturčių V. ir S. K. ir kad A. J. yra V. ir S. K. teisių perėmėja, taip pat kokias dalis valdė bendraturčiai V. ir S. K. su M. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise (5,10 ha žemės sklypą Nr. 67 ir 0,5 ha žemės sklypą Nr. 18, iš viso 5,6 ha), t. y. kokia dalis nurodytuose žemės sklypuose nuosavybės teise priklausė M. V.. Taigi darytina išvada, kad A. J. be pagrindo buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą 5,6 ha žemės plotą (5,10 ha žemės sklypą Nr. 67 ir 0,5 ha žemės sklypą Nr. 18), nes nenustatyta, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ji patenka taip asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į V. ir S. K. turėtą žemę, be to, nežinoma, kokį žemės plotą ji pati valdė kartu bendrosios nuosavybės teise su šiais buvusiais savininkais.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą nurodytus motyvus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo N. C. atsiliepimo nepateikė. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 4)

Skundas tenkinamas.

Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta:

Pagal Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus 1934 m. Kaimynų kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planą ir jo eksplikaciją, buvę savininkai S. ir V. K. kartu su M. V. Kaimynų kaime bendrai nuosavybės teise valdė žemės sklypus Nr. 67 (plotas 5,10 ha) ir Nr. 18 (plotas 0,50 ha), iš viso 5,60 ha. Pažymėtina, kad Plane nėra nurodytos konkrečios valdytos žemės bendraturčių dalys. A. V., remiantis minėtu dokumentu, vienas tame pačiame Kaimynų kaime nuosavybės teise valdė žemės sklypus Nr. 68 (plotas 0,4 ha) ir Nr. 106 (plotas 0,42 ha), iš viso 0,82 ha (b. l. 53–58).

Širvintų rajono Jauniūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pretendentė A. J. 1991-10-23 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. V. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos Ukmergės apskrityje, Musninkų valsčiuje, Kaimynų kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – Širvintų rajonas, Jauniūnų seniūnija, Kaimynų kaimas), valdytą 6,42 ha žemės plotą, žemę grąžinant natūra. Kartu su prašymu ir Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiu dokumentu A. J. pateikė giminystės ryšį su buvusia žemės savininke įrodančius dokumentus: 1) Lietuvos Respublikos Širvintų rajono valdybos Civilinės metrikacijos skyriaus išduotą A. V. 1938 m. birželio 1 d. mirties akto įrašo Nr. 18 išrašą, kad A. V. mirė 1938 m. birželio 1 d., 2) Lietuvos Respublikos Širvintų rajono Jauniūnų apylinkės viršaičio 1950-03-09 patvirtintą A. V. gimimo liudijimo nuorašą, 3) Lietuvos Respublikos Širvintų rajono Jauniūnų apylinkės viršaičio 1995-12-31 patvirtintą A. V. su I. J. santuokos, įvykusios 1955-11-16, liudijimo nuorašą, 4) Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 1992-03-18 pažymą, kad A. V. vedė M. L. (vedybų data nenurodyta), kuri mirė 1943 metais. Pagal šiuos dokumentus pretendentė A. J. yra M. L. ir A. V. duktė (b. l. 27–32).

Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 44S-3 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai A. J.“ A. J. vardu atkūrė nuosavybės teises į dalį buvusių savininkų A. ir M. V. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos Kaimynų kaime, Musninkų seniūnijoje, Širvintų rajone, valdytos žemės – į 3,36 ha perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1 ha žemės sklypą Nr. 951 (vertė – 1 404 Lt), esantį Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės Musninkų seniūnijos Kaimynų kaime, perduodant neatlygintinai nuosavybėn (lygiaplotį turėtajam) 2,43 ha asmeninio ūkio žemės sklypą Nr. 501 (vertė – 3 412 Lt), esantį Vilniaus apskrities Širvintų rajono savivaldybės Musninkų seniūnijos Kaimynų kaime. Minėto sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į A. J. tenkančią žemės valdos dalį – 3,06 ha žemės (vertė – 5 075 Lt) – bus atkurtos vėliau. Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą  Nr. 44S-3 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiai A. J.“ (b. l. 6–7)

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 44S-3 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai A. J.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje ir 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso, pradėto pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), tęstinumas, t. y. įtvirtinta, kad nuosavybės teisės piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti pagal Atstatymo įstatymą, atkuriamos Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, pateikusiems prašymus, pilietybę ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmenys, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, prašymus atkurti nuosavybės teises ir pilietybę patvirtinantį dokumentą turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatyme taip pat nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą prašymui ir pilietybę patvirtinančiam dokumentui pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.) ar nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti (2003 m. gruodžio 31 d.) dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami.

Atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimą nuo 1997 m. spalio 4 d. reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka).

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2001-06-02 iki                      2013-01-11) pateiktas piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą turi teisę: 1) turto savininkai; 2) asmenys, kuriems mirus turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikams (įvaikiai) ar šių asmenų sutuoktinis bei vaikai; 3) turto savininkas, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaikas (įvaikis), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) piliečiai, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiai, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokie dokumentai yra nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, o Tvarkos 12 punkte pateiktas jų išsamus sąrašas, t. y. yra nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra šie: išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą ir testamentai. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, neatsižvelgiant į jų išdavimo (sudarymo) datą, gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų-kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai, dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.), nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo–pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Šiais atvejais ir tada, kai piliečiams nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą (Tvarkos 13 punkto 2 pastraipa). Tuo atveju, kai nuosavybės teisės atkuriamos Tvarkos 2.2–2.5 papunkčiuose nurodytiems piliečiams, pridedami mirties faktą bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais laikomi gimimo liudijimai, santuokos liudijimai, savininko ar jo vaikų mirties liudijimai, o jų         nesant – išrašai iš bažnyčios dokumentų. Nereikia pateikti mirties faktą patvirtinančio dokumento, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 metų (Tvarkos 14 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad A. J. yra A. ir M. V. dukra. Pažymėtina, kad remiantis Plane nurodyta informacija A. V. ir M. V. nebuvo žemės sklypų bendraturčiai, o nuosavybės teise valdė atskirus žemės sklypus: A. V. valdė 0,4 ha žemės sklypą Nr. 68 ir 0,42 ha žemės sklypą Nr. 106, iš viso 0,82 ha žemės plotą (b. l. 56). S. ir V. K. kartu su M. V. (pagal įrašą) Kaimynų kaime bendrai nuosavybės teise valdė žemės sklypus Nr. 67 (plotas 5,10 ha) ir Nr. 18 (plotas 0,50 ha), iš viso 5,60 ha (b. l. 54).

Taip pat nustatyta, kad A. V. mirė 1938 m. birželio 1 d. (b. l. 32), t. y. 1940 m. žemės nacionalizavimo metu nebuvo Kaimynų kaime Širvintų rajone esančių žemės sklypų Nr. 68 (plotas 0,4 ha) ir Nr. 106 (plotas 0,42 ha) savininkas. Kas nuosavybės teise daugiau kaip du metus po jo mirties, t. y. iki nacionalizacijos, valdė A. V. nuosavybės teise priklausiusią žemę, byloje nepateikta.

  Iš Plano matyti, kad V. ir S. K. su M. V. nuosavybės teise valdė 5,10 ha žemės sklypą Nr. 67 ir 0,5 ha žemės sklypą Nr. 18, iš viso 5,6 ha žemės. Plane bendraturčių valdytos žemės sklypų dalys nėra nurodytos, o kitų archyvinių dokumentų, iš kurių būtų galima nuspręsti, kokio dydžio dalis valdė bendroje nuosavybėje kiekvienas bendraturtis, (įskaitant M. V.), nėra.

Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad A. J. buvo V. ir S. K. priklausiusių žemės dalių savininkė. Lietuvos istorijos archyvo pateiktos pažymos ir 1927-09-03 liudijimas leidžia daryti išvadą, kad A. J., S. ir V. K. buvo broliai ir sesuo iš motinos pusės (b. l. 34–36, 40–41). Taigi iš rašytinių įrodymų ir teisinio reguliavimo darytina išvada, kad šiuo atveju į netikrų brolių išlikusią nuosavybę A. J. nuosavybės teisės negali būti atkuriamos.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad A. J. be pagrindo buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą 5,6 ha žemės plotą (5,10 ha žemės sklypą Nr. 67 ir 0,5 ha žemės sklypą Nr. 18), nes nenustatyta, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ji patenka į subjektų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į V. ir S. K. nuosavybės teise valdytą žemę, ratą, todėl Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas Nr. 44S-3 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai A. J.“ yra naikintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 44S-3 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai A. J.“.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba į per Vilniaus apygardos administracinį teismą.