Civilinė byla Nr. e3K-3-105-701/2024

                Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11541-2022-7 

   Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1;

   3.1.7.13; 3.2.4.11

   (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. balandžio 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės,        Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. P. ir V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. P. ir V. P. ieškinį atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus arkivyskupijai dėl servituto nustatymo; trečiasis asmuo – Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynas.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai prašė teismo: 1) nustatyti 220 kv. m bendro ploto atlygintinį žemės servitutą žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas 2) pagal matininko G. J. 2022 m. rugsėjo 27 d. parengtą žemės sklypo planą, kuriame servitutas pažymėtas „B“ ir apibrėžtas žemės sklypo ribų posūkio taškais, kurių koordinatės: (duomenys neskelbtini), reikalingą pastatui – svečių namams (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), (toliau – Pastatas 1) ir pastatui – dirbtuvėms (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), (toliau – Pastatas 2) aptarnauti; 2) priteisti proporcingai pagal turimas nuosavybės teisės į Žemės sklypą 2 dalis atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) (16 530/20 852 dalys) ir Vilniaus arkivyskupijai (4322/20 852 dalys) iš ieškovų kaip vienkartinę kompensaciją sumokamą 14 702 Eur atlyginimą už 220 kv. m bendro ploto servitutą Žemės sklypui 2, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintą Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką.

3.       Ieškovai nurodė, kad yra pastato – svečių namų, esančių (duomenys neskelbtini), (Pastatas 1) savininkai ir tuo pačiu adresu esančio valstybinės žemės sklypo (toliau – Žemės sklypas 1) dalies nuomininkai. Paaiškėjus, kad Pastato 1 siena sutampa su Žemės sklypo 1 riba ir Pastatui 1 aptarnauti nėra palikta net minimalaus žemės ploto, nėra nustatytas servitutas, ir atsižvelgiant į tai, kad besiribojančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), (Žemės sklypas 2) yra dalis neišnuomotos valstybinės žemės, ieškovai 2021 m. liepos 28 d. kreipėsi į NŽT, prašydami išnuomoti faktiškai naudojamą 3 m pločio Žemės sklypo 2 dalį, sudarančią 78 kv. m, ir žemės plotas buvo išnuomotas. NŽT netenkino ieškovų prašymo nustatyti servitutą, nurodžiusi, kad ieškovai turi teisę laikinai pasinaudoti Žemės sklypo 2 dalimi, reikalinga pastatui remontuoti, rekonstruoti, nustatyta tvarka gavę sutikimą laikinai naudotis valstybine žeme statybos metu, todėl būtinumo nustatyti servitutą nėra. Prašomo nustatyti servituto turinys yra nulemtas ieškovų Pastatų eksploatacinių poreikių, servitutas būtinas siekiant užtikrinti galimybę tinkamai naudotis Pastatais pagal paskirtį, nes Pastatų sienos sutampa su žemės sklypo riba ir jiems aptarnauti nėra palikta net minimalaus žemės ploto, nėra galimybės aptarnauti Pastatų fasadus, lietaus nuvedimo sistemas, valyti neatsidarančius langus, pastatyti pastolius, apšiltinti Pastatų sienas, pašalinti šiukšles ir kt. Ieškovai, siekdami kuo mažiau apsunkinti atsakovių nuosavybę, neprašo kelio servituto važiuoti transporto priemonėmis

.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei Vilniaus arkivyskupijai iš ieškovų lygiomis dalimis 11 253 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. iš kiekvieno ieškovo po 5626,50 Eur, priteisė trečiajam asmeniui Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynui iš ieškovų lygiomis dalimis 1219,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. iš kiekvieno ieškovo po 609,60 Eur.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso viešbučių paskirties pastatas – svečių namai, esantis (duomenys neskelbtini) (Pastatas 1). Nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – 2021 m. liepos 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2800. 2022 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 9899 pagrindu registre įregistruota ieškovų bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į gamybos, pramonės paskirties pastatą – dirbtuves, esantį (duomenys neskelbtini) (Pastatas 2). Abu pastatai yra 0,0594 ha ploto žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas 1) nuosavybės teise priklausančiame Lietuvos Respublikai, kurį patikėjimo teise valdo NŽT. 0,0306 ha ploto Žemės sklypo 1 dalis išnuomota ieškovui L. P. 2005 m. kovo 18 d., 2008 m. sausio 9 d. ir 2021 m. gruodžio 20 d. susitarimų pagrindu. 2022 m. lapkričio 3 d. įregistruota ieškovų nuomos teisė į likusią 0,0288 ha ploto Žemės sklypo 1 dalį, įgyta 2020 m. gegužės 25 d. susitarimo ir 2022 m. spalio 31 d. susitarimo pagrindu. Nekilnojamojo turto registre taip pat įregistruoti juridiniai faktai, kad Pastatas 1 ir Pastatas 2 yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), o Pastatas 1 yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pastatas 1 2021 m. rugsėjo 28 d. nuomos sutarties Nr. 210928 pagrindu yra išnuomotas UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2,0852 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (Žemės sklypas 2) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (16 530/20 852 dalys) ir Vilniaus arkivyskupijai (4322/20 852 dalys). Valstybei priklausanti žemės sklypo dalis patikėjimo teise valdoma Nacionalinės žemės tarnybos. Iš registro duomenų matyti, kad Žemės sklypas 2 yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Ieškovas 2020 m. liepos 28 d. kreipėsi į NŽT, prašydamas išnuomoti 78 kv. m ploto Žemės sklypo 2 dalį pagal pridedamą schemą. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2021 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 49SD-9477-(14.49.136E) nurodė, kad ieškovai neturi nuosavybės (nuomos) teise valdomų statinių ar įrenginių, kuriems eksploatuoti Žemės sklypas 2 galėtų būti nuomojamas be aukciono, todėl išnuomoti Žemės sklypo 2 dalį nėra teisinio pagrindo. Ieškovai 2022 m. sausio 28 d. pateikė NŽT prašymą, kuriuo prašė sandoriu nustatyti 130 kv. m ploto atlygintinį žemės servitutą, suteikiantį teisę Pastato 1 savininkams naudotis Žemės sklypu 2 Pastatui 1 aptarnauti, ir nustatyti atlyginimo dydį už naudojimąsi servitutu. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2022 m. vasario 23 d. raštu Nr. 49SD-2297-(14.49.136E) nurodė, kad, jo manymu, būtinumo nustatyti servitutą nėra, ir pažymėjo, jog ieškovai turi teisę laikinai pasinaudoti žemės sklypo dalimi, reikalinga pastatui remontuoti, rekonstruoti, nustatyta tvarka gavę sutikimą laikinai naudotis valstybine žeme statybos metu. Ieškovai 2022 m. kovo 16 d. pateikė NŽT prašymą išduoti sutikimą laikinai naudotis valstybine žeme statybos metu, jame nurodė, kad prašo išduoti sutikimą laikinai (2 metams) naudotis Žemės sklypo 2 dalimi, sudarančia 130 kv. m, statybos vykdymo Žemės sklype 1 metu. NŽT 2022 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 49SD-3514-(14.49.136E) „Dėl informacijos pateikimo ((duomenys neskelbtini))“ kreipėsi į Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyną, prašydama pateikti informaciją, ar jis, kaip valstybinės žemės sklypo naudotojas, neprieštarauja dėl šios žemės sklypo dalies laikino naudojimo statybos metu ir ar suteikimas teisės laikinai naudotis valstybinės žemės sklypu (jo dalimi) netrukdys žemės sklypo naudoti pagal paskirtį. Iš atsakovės Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos 2022 m. balandžio 12 d. rašto NŽT Vilniaus miesto skyriui Nr. S_66 matyti, kad Vilniaus arkivyskupija išnagrinėjo NŽT 2022 m. balandžio 1 d. raštą Nr. 49SD-3514 (14.49.136E) „Dėl informacijos pateikimo ((duomenys neskelbtini))“ ir mano, jog rašte nurodytos priežastys nėra pakankamas pagrindas pasinaudoti Žemės sklypo 2 dalimi statybos metu. Vilniaus arkivyskupija nurodė, kad lifto ir avarinio išėjimo įrengimo bei fasado remonto darbų projektas, kuriame nurodomi statybos darbai Žemės sklype 2 ar iš Žemės sklypo 2, turėjo būti derinamas su Žemės sklypo 2 savininkais, tačiau Pastato 1 savininkas nesikreipė į Vilniaus arkivyskupiją dėl sutikimo gavimo. Vilniaus arkivyskupija nesutiko su Žemės sklypo 2 dalies panaudojimu 2 metų laikotarpiui, nes tai trukdytų pagal paskirtį naudoti Žemės sklypą 2 ir jame esančius pastatus, keltų pavojų pastatuose besimokantiems mokiniams. NŽT 2022 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 49SD-4084-14(49.136E) atsisakė išduoti sutikimą ieškovams laikinai naudotis valstybine žeme.

6.       Teismas konstatavo, kad žemės servituto objektyvus būtinumas pastatui aptarnauti (eksploatuoti), kai pastatas stovi ant kaimyninio žemės sklypo ribos, nėra preziumuojamas, todėl jį reikia įrodyti. Teismo vertinimu, ieškovai nepagrįstai teigia, kad tokiu atveju (kai pastatas ribojasi su kaimyniniu žemės sklypu) servituto objektyvų būtinumą patvirtina kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai. Statinio buvimas kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype lemia tai, jog į jį objektyviai nėra galimybės patekti ar prie jo prieiti nesinaudojant kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu, todėl tokia padėtis negali būti tapatinama su situacija, kai statinys yra greta kitam savininkui priklausančio žemės sklypo ir ribojasi su juo viena kraštine. Esant skirtingoms bylų faktinėms aplinkybėms ieškovų nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021 nagrinėjamai bylai neturi precedento galios ir joje pateiktais išaiškinimais remtis šioje byloje nėra teisinio pagrindo, atitinkamai nepagrįsta ir neįrodyta pripažintina ieškovų pozicija, kad pati jų Pastatų padėtis lemia objektyvų servituto būtinumą.

7.       Teismas nurodė, kad ieškovai neįrodė, jog abu jų Pastatai ribojasi su Žemės sklypu 2. Aplinkybę, kad Pastato 1 šiaurinė siena ribojasi su Žemės sklypu 2, patvirtina ieškovų pateiktas antstolio Rimanto Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 128-22-2534 ir byloje esantys įrodymai – planai, nuotraukos ir pan. Tačiau ieškovai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog su Žemės sklypu 2 ribojasi ir Pastatas 2. Remdamasis UAB „AUM studio“ parengtų projektinių pasiūlymų AUM-19-11-19 „Negyvenamojo gamybinės ir komercinės paskirties pastato rekonstravimas į svečių namus (duomenys neskelbtini), statybos projektas“ (toliau – Projektiniai pasiūlymai) aiškinamuoju raštu, nuotraukomis, 2020 m. vasario 6 d. deklaracija, kadastro duomenimis, matininko G. J. parengtais taškų nužymėjimo aktu bei 2022 m. rugsėjo 27 d. žemės sklypo planu, teismas nustatė, kad: Pastatas 2 nesiriboja su Žemės sklypu 2, yra nutolęs nuo šio sklypo ribos; yra pakankamas atstumas tarp Pastato 1 ir Pastato 2; su Žemės sklypu 2 ribojasi Pastatas 1 ir už Pastato 2 esanti tvora; tarp Pastato 2 ir Žemės sklypo 2 ribos yra buvę (šiuo metu nugriauti) ūkiniai pastatai. Dėl ieškovų teiginių, kad tarp Pastato 2 ir Žemės sklypo 2 yra rūsys, likęs nugriovus ūkinį pastatą, taigi priėjimo prie Pastato 2 iš šiaurinės pusės nėra, teismas konstatavo, jog ieškovai byloje nepateikė įrodymų šiems teiginiams pagrįsti, rūsio buvimas nepaneigia aplinkybės, kad Pastatas 2 nesiriboja su Žemės sklypu 2, ir savaime neužkerta kelio atlikti statybos darbus, kol nėra įrodyta, kad dėl Žemės sklype 1 esamų pastatų išsidėstymo nėra galimybės atlikti reikiamus statybos darbus kitaip, kaip tik pasinaudojant Žemės sklypu 2, o šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų ieškovai byloje nepateikė. Byloje neįrodyta, kad nėra galimybės atlikti reikiamus Pastato 2 aptarnavimo (remonto) darbus iš šiaurinės (Žemės sklypo 2) pusės. Projektinių pasiūlymų sprendiniuose taip pat akcentuotas šiaurinės sienos istorinis priklausomumas Bazilijonų vienuolyno kompleksui ir jokių sprendinių, susijusių su šia siena ar būtinybe pasinaudoti Žemės sklypu 2, nėra nustatyta. Ieškovai prašė nustatyti servitutą būtent Pastatui 1 ir Pastatui 2 aptarnauti, todėl jų planuojamas ūkinių pastatų atstatymas negali būti savarankišku pagrindu sprendžiant dėl servituto būtinumo.

8.       Pažymėjęs, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog perimetrinis užstatymas, t. y. užstatymas, kai pastato siena sutampa su sklypo riba, yra būdingas Vilniaus senamiesčiui, teismas konstatavo, kad vien aplinkybė, jog ieškovų įsigytas Pastatas 1 yra pastatytas ant sklypo ribos, laikantis perimetrinio užstatymo principo, neatleidžia ieškovų nuo pareigos įrodyti, kad jų prašomas nustatyti servitutas yra objektyviai būtinas.

9.       Teismo vertinimu, 2023 m. sausio 5 d. statinio dalinės ekspertizės aktas Nr. IT-2023/01/05 dėl Pastato 2 atitvarinių ir laikančiųjų konstrukcijų bei pastato inžinerinių sistemų būklės nustatymo patvirtina būtinumą atlikti statybos darbus Pastate 2, tačiau savaime nepagrindžia, jog šiems darbams atlikti yra būtina nustatyti servitutą Žemės sklypui 2, ieškovai neteikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad dėl Žemės sklype 1 esamų statinių išsidėstymo nėra galimybės atlikti reikiamus statybos darbus kitaip, kaip tik pasinaudojant Žemės sklypu 2. Ieškovų pateikti dokumentai nepatvirtina servituto poreikio, nes juose nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie tai, kad tam tikrų darbų nėra galimybės atlikti nesinaudojant kaimyniniu žemės sklypu, o vien tik faktas, kad ieškovai ėmėsi veiksmų savo Pastatams prižiūrėti ir remontuoti, savaime nepatvirtina, kad jie to negali padaryti naudodamiesi Žemės sklypu 1.

10.       Pažymėjęs, jog ieškovai nurodo, kad servitutas jiems reikalingas pastato fasadui, lietaus nuvedimo sistemoms aptarnauti, neatsidarantiems langams valyti, pastoliams pastatyti ir kt., teismas nurodė, jog neaišku, ar šios aplinkybės sietinos tik su Pastatu 1, ar ir su Pastatu 2, pastarojo atžvilgiu šios aplinkybės (poreikis aptarnauti fasadą, lietaus nuvedimo sistemas, valyti langus ir pan.) niekuo negrindžiamos. Iš UAB „Renova“ 2005 m. parengto Pastato 1 rekonstrukcijos projekto matyti, kad rekonstrukcijai išduotos projektavimo sąlygos, suderintos Kultūros vertybių apsaugos departamento, tarp kurių įrašytas reikalavimas išsaugoti šiaurinę posesijinę netinkuotą sieną, draudimas tinkuoti šiaurinę ugniasienę. Ieškovai neįrodinėjo, kokius Pastato 1 šiaurinio fasado darbus jie ketina ir turi teisę atlikti, o jeigu tokią teisę turi – kad nėra galimybės jų atlikti nesinaudojant kaimyniniu žemės sklypu. Argumentas, kad servitutas reikalingas pastoliams statyti, nesiejamas su jokiomis konkrečiomis tokį poreikį patvirtinančiomis aplinkybėmis, niekuo neįrodinėjamas objektyvus poreikis statyti pastolius Žemės sklype 2. Dėl lietaus nuvedimo sistemų priežiūros ir langų valymo pažymėtina, kad šie poreikiai iš esmės negali būti vertinami kaip sudarantys pagrindą servitutu apsunkinti gretimą žemės sklypą jau vien vadovaujantis viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų derinimo bei proporcingumo principais, nes akivaizdu, kad šiuos klausimus savininkas turi galimybę išspręsti taip, kad nereikėtų varžyti gretimo sklypo savininko nuosavybės. Teismas padarė išvadą, kad ieškovų įvardyti poreikiai servituto objektyvaus būtinumo nepatvirtina, nes ieškovai nepateikė įrodymų, jog neturi jokios galimybės atlikti reikiamų veiksmų nepatirdami neproporcingai didelių sąnaudų ir nenustačius servituto.

11.       Teismas nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų ir ieškovai neįrodinėjo, kad ankstesni Pastatų savininkai negalėjo Pastatais naudotis pagal jų paskirtį. Pastatas 1 buvo rekonstruotas pagal UAB „Renova“ 2005 m. parengtą rekonstrukcijos projektą, sujungiant negyvenamąjį pastatą ir ūkinį pastatą, po rekonstrukcijos įregistruotas kaip pastatas – svečių namai. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atliekant Pastato 1 rekonstrukciją kokiu nors pagrindu (sutartiniu, nustačius servitutą ar kt.) buvo naudojamasi Žemės sklypu 2. Tai patvirtina, kad objektyvaus būtinumo servitutui nustatyti siekiant pagal paskirtį naudotis Pastatais anksčiau nebuvo. Atsižvelgdamas į 2021 m. liepos 1 d. ir 2022 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutarčių, 2021 m. rugsėjo 28 d. Patalpų nuomos sutarties sąlygas, taip pat į tai, jog byloje nėra duomenų, kad nuomininkė negalėtų naudotis išsinuomotu turtu pagal jo paskirtį ir būtų reiškusi dėl to pretenzijas nuomotojams, teismas nurodė, jog nesant duomenų, kad ankstesni savininkai neturėjo galimybių naudotis Pastatais pagal jų paskirtį nenustačius servituto, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškovai, įsigydami Pastatus, turėjo galimybę juos apžiūrėti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su Pastatų naudojimu pagal paskirtį, remonto darbų atlikimu ir pan. (pvz., kad gali būti sudėtingiau ir galbūt brangiau juos aptarnauti dėl Vilniaus senamiesčio zonos ypatumų, taikomų kultūros paveldo apsaugos reikalavimų ir pan.), nėra pagrindo daryti išvadą, kad egzistuoja objektyvios kliūtys naudoti Pastatus pagal jų paskirtį, nepatiriant neproporcingų sąnaudų nesinaudojant kaimyniniu žemės sklypu.

12.       Teismas pažymėjo, kad savininkų nesusitarimas yra savarankiška servituto nustatymo sąlyga, netapatintina su kita būtina sąlyga – negalėjimu naudotis daiktu pagal paskirtį nenustačius servituto, o pastarosios sąlygos neįrodžius, nesusitarimo aplinkybė nebėra teisiškai reikšminga. Tuo atveju, jeigu ieškovams konkretiems darbams atlikti kiltų būtinybė laikinai pasinaudoti Žemės sklypu 2, jie turi galimybę kreiptis dėl to į Žemės sklypo 2 savininkus. Kad tokia galimybė yra, patvirtina ir abiejų atsakovių pozicija šioje byloje. Vilniaus arkivyskupija ne besąlygiškai atsisakė duoti sutikimą dėl laikino pasinaudojimo Žemės sklypu 2. Atsakovės Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos techninės priežiūros skyriaus vadovas 2022 m. balandžio 6 d., prieš atsakovei pateikiant savo poziciją į NŽT užklausą, el. paštu kreipėsi į ieškovą, prašydamas pateikti detalesnę informaciją. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas neigė, kad tokį el. laišką gavo, o Vilniaus arkivyskupijos atstovui pakartotinai pasiūlius ieškovui pateikti atsakovei informaciją apie ketinamus atlikti darbus ir poreikį pasinaudoti Žemės sklypu 2, ieškovas laikėsi nuomonės, kad byla jau užvesta, todėl klausimas spręstinas teismo tvarka. Teismas konstatavo, jog ieškovas, pats nebendradarbiaudamas su atsakove, nepagrįstai teigia, kad galimybės susitarti yra išnaudotos ir vienintelis būdas teisėms įgyvendinti yra servituto nustatymas. Servituto nustatymas yra kraštutinė priemonė, servitutas yra daiktinė teisė, nustatoma neribotam laikui, sekanti paskui daiktą ir reikšmingai suvaržanti tarnaujančiuoju tampančio daikto savininko teises, todėl, neįrodžius servituto objektyvaus būtinumo, o nagrinėjamu atveju jis neįrodytas, servituto nustatyti nėra teisinio pagrindo. Tuo tarpu išspręsti laikino pobūdžio klausimus, galinčius kilti siekiant atlikti reikiamus statybos darbus, yra kitų teisinių priemonių, mažiau apsunkinančių kitų asmenų teises, viena iš kurių yra teisė laikinai pasinaudoti valstybine žeme statybos metu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovų teisė esant poreikiui kreiptis dėl sutikimo laikinai pasinaudoti valstybine žeme statybų metu byloje nepaneigta.

13.       Teismas konstatavo, kad ieškovai nepagrindė prašomo nustatyti servituto apimties (dydžio). Ieškovai neteikė įrodymų, kurie pagrįstų, kodėl yra būtina nustatyti būtent tokio dydžio (5 m pločio ir besitęsiančio išilgai visos besiribojančios Žemės sklypų kraštinės) servitutą. Pastatas 2 yra atitrauktas nuo Žemės sklypo 2 ribos, o negalimumas iš šiaurinės pusės prie jo patekti byloje neįrodytas, taigi atitinkamai neįrodytas ir servituto Žemės sklypo 2 daliai, kuri yra ties Pastatu 2, būtinumas. Ieškovai teigė, kad 5 m plotis reikalingas pastoliams pastatyti, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie, pirma, patvirtintų pastolių statymo poreikį, antra, patvirtintų, kad 5 m plotis yra minimaliai būtinas pastoliams pastatyti. Bendro pobūdžio argumentas, kad tokio dydžio servitutas būtinas Pastatams tinkamai prižiūrėti, remontuoti, aptarnauti (eksploatuoti), nepagrindžia objektyvaus būtinumo nustatyti prašomo dydžio servitutą.

14.       Teismas nurodė, jog Žemės sklypą 1 ir Žemės sklypą 2 skiria Pastatas 1, stovintis Žemės sklype 1 iki pat sklypų ribos, ir toliau išilgai bendros sklypų kraštinės besitęsianti aukšta mūrinė tvora. Patekti į Žemės sklypą 2 iš Žemės sklypo 1 per kaimyninius sklypus iš rytinės ir vakarinės pusės galimybės nėra. Byloje kilo klausimas, kaip ieškovų prašomas nustatyti servitutas būtų įgyvendintas, t. y. kokiu būdu jie galėtų juo pasinaudoti, į jį patekti. Patekimas į ieškovų prašomą servitutą galimas tik per vienintelį įvažiavimą į Žemės sklypą 2 iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, kuris yra apie 280 m atstumu iki servituto, kitaip tariant, norint patekti iki servituto, reikėtų išilgai kirsti visą Žemės sklypą 2. Teismo vertinimu, ieškovų paaiškinimai dėl galimybės naudotis servitutu stokoja nuoseklumo. Dėl ieškovų teiginio, kad yra parengtas projektas, kuriame nustatytas avarinis išėjimas į Žemės sklypo 2 pusę, teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovams yra išduotas statybos leidimas tokiam išėjimui įrengti. Teismas nurodė, kad teismo sprendimu negali būti nustatomas toks servitutas, galimybės kuriuo naudotis yra neaiškios ir neužtikrintos, nes, pirma, tokiu būdu nebūtų išsprendžiamas savininko teisių įgyvendinimo klausimas, t. y. nebūtų pasiektas teismo proceso tikslas, antra, tokio servituto nustatymas gali lemti, kad siekdamas naudotis servitutu suteikiamomis teisėmis asmuo turės kreiptis dėl dar vieno servituto nustatymo.

15.       Nurodęs, kad ieškovams teko pareiga įrodyti, jog egzistuoja objektyvios, nuo jų nepriklausančios aplinkybės, kurios lemia, kad ieškovai neturi galimybės be neproporcingų sąnaudų naudotis savo Pastatais pagal jų paskirtį nenustačius ieškiniu prašomo servituto Žemės sklypui 2, teismas pažymėjo, jog ieškovai nors ir akcentavo, kad egzistuoja objektyvus poreikis aptarnauti Pastatus, tačiau neteikė duomenų, kurie patvirtintų negalimumą tą poreikį įgyvendinti (patenkinti) nesinaudojant Žemės sklypu 2. Įvertinęs visų byloje pateiktų įrodymų visetą teismas padarė išvadą, kad byloje pateikti įrodymai servituto nustatymo objektyvaus būtinumo nepatvirtina, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

16.       Teismas, nustatęs, jog atsakovė Vilniaus arkivyskupija pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji patyrė 11 253 Eur atstovavimo išlaidų, ir įvertinęs, jog šios išlaidos, atsižvelgiant į byloje suteiktų teisinių paslaugų apimtį, neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, jų pagrįstumą ir realumą patvirtina atsakovės pateikti įrodymai, nusprendė, kad šiai atsakovei lygiomis dalimis iš ieškovų priteistinas 11 253 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. iš kiekvieno ieškovo po 5626,50 Eur.

17.       Nustatęs, jog trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kad jo patirtos atstovavimo išlaidos sudaro 1219,20 Eur, ir įvertinęs, jog trečiojo asmens pateikti dokumentai, įskaitant advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ buhalterės I. T.-B. pasirašytą 2023 m. kovo 23 d. pažymą apie suteiktas teisines paslaugas, patvirtina atstovavimo išlaidų pagrįstumą, advokatų kontoros išrašytos 1219,20 Eur sumos sąskaitos faktūros LPB Nr. 58978 apmokėjimą patvirtina trečiojo asmens pateiktas banko sąskaitos išrašas, kuriame nurodyta, kad trečiasis asmuo sumokėjo 1219,20 Eur, mokėjimo paskirtis – pagal sąskaitą faktūrą LPB Nr. 58978, trečiojo asmens išlaidos už advokato teisines paslaugas yra pagrįstos ir realiai patirtos, jų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, teismas nusprendė, kad šios išlaidos trečiajam asmeniui atlygintinos, priteisiant jų atlyginimą lygiomis dalimis iš abiejų ieškovų, t. y. iš kiekvieno po 609,60 Eur.

18.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą, priteisė atsakovei Vilniaus arkivyskupijai 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą lygiomis dalimis iš ieškovų, t. y. iš kiekvieno po 1210 Eur, taip pat priteisė trečiajam asmeniui Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynui 617,23 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą lygiomis dalimis iš ieškovų, t. y. iš L. P. – 308,62 Eur ir iš V. P. – 308,61 Eur.

19.       Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog su Žemės sklypu 2 ribojasi ir Pastatas 2. Kolegija nustatė, kad Pastatas 2 su Žemės sklypu 2 nesiriboja, tarp jo ir Žemės sklypo 2 ribos yra buvę (šiuo metu nugriauti) ūkiniai pastatai, su Žemės sklypu 2 ribojasi ne Pastatas 2, o siena. Kolegija konstatavo, kad ieškovų argumentai, jog servituto nustatymas yra objektyviai būtinas, siekiant netrukdomai naudotis Pastatu 2, yra nepagrįsti bylos įrodymais, nes Pastato 2 viršžeminė dalis apskritai nesiriboja su Žemės sklypu 2.

20.       Įvertinusi priežastis, kuriomis ieškovai grindė servituto nustatymo būtinumą, kolegija nurodė, kad dalis ieškovų nurodomų darbų gali būti atliekami nenustačius servituto ir nevaržant atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisių. Kadangi Pastatas 2 nesiriboja su Žemės sklypu 2, ieškovų poreikis aptarnauti fasadą, lietaus nuvedimo sistemas, valyti langus ir panašiai gali būti įgyvendinamas pasinaudojant ieškovams priklausančiu žemės sklypu. Klausimus, susijusius su Pastato 1 priežiūra, ieškovai turėtų išspręsti taip, kad nereikėtų varžyti gretimo sklypo savininko nuosavybės, ieškovų poreikis valyti langus ar prižiūrėti lietvamzdžius negali pateisinti siekio, kad būtų nustatytas atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, teises pažeidžiantis servitutas.

21.       Pažymėjusi, kad iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog ieškovai siekia servituto nustatymo ne dėl poreikio prižiūrėti pastatų fasadą, o būtent dėl ketinamų atlikti remonto darbų, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovų planuojami atlikti darbai (kapitalinis remontas, kiti Pastatų tvarkymo darbai) yra trumpalaikiai, o trumpalaikiams vienkartiniams darbams servitutai nėra nustatomi, servituto nustatymas yra kraštutinė priemonė, servitutas teismo sprendimu gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, o to nėra nustatyta šiuo atveju.

22.       Kolegija kaip neturinčią įtakos sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo vertino ieškovų nurodytą aplinkybę, kad sklypo dalis, kuriai prašoma nustatyti servitutą, yra apleista, neprižiūrima, užkrauta medžių šakomis ir kitokiomis šiukšlėmis. Kolegija pažymėjo, kad ieškovų nurodomi veiksmai, kuriais jie įrodinėja servituto būtinumą, galėtų būti atlikti kreipiantis į Žemės sklypo 2 savininkus su prašymu leisti ieškovų prašomus atlikti darbus vykdyti laikinai pasinaudojant Žemės sklypu 2.

23.       Kolegija nurodė, jog ieškovai, siekdami, kad būtų nustatytas jų pageidaujamas servitutas, privalo pagrįsti savo reikalavimus ir įrodyti ieškinyje nurodomas aplinkybes. Kolegija pažymėjo, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.

24.       Kolegija kaip nepagrįstus vertino apeliacinio skundo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netinkamo priteisimo pirmosios instancijos teisme.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

25.       Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 7 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37, 4.112, 4.129, 4.124, 4.126 straipsnius, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 176–179, 182, 185, 263 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl servituto nustatymo.

25.1.1.                      Servituto būtinumą patvirtina antstolio R. Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad Pastatas 1 ne tik ribojasi su Žemės sklypu 2, bet faktiškai Pastato 1 dalis, sudaranti 12,1 cm, yra atsakovėms priklausančiame Žemės sklype 2. Ieškovai neturi jokių galimybių patekti prie savo Pastato 1 sienos, kurios dalis yra atsakovėms priklausančiame Žemės sklype 2, o šiam pastatui eksploatuoti realiai yra reikalinga Žemės sklypo 2 dalis, nes Pastato 1 dalis yra Žemės sklype 2.

25.1.2.                      Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021 pateiktų išaiškinimų, kad tais atvejais, kai vienam savininkui priklausantis statinys įsiterpia į kito savininko nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, gali būti nustatomas servitutas, įteisinantis įsiterpiančiojo statinio savininko teises prieiti ir patekti į tokį statinį, taip pat užtikrinti savininko naudojimąsi statiniu pagal jo paskirtį. Teismai taip pat nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020 pateiktų išaiškinimų, kad nustatant servitutą nėra būtina, jog viešpataujantysis daiktas būtų ant tarnaujančiojo daikto, nes servituto nustatymas yra galimas ir kai daiktai yra šalia vienas kito.

25.1.3.                      Teismai nevertino ir netyrė, kokiu būdu ieškovams įgyvendinti savo nuosavybės teises į turimus Pastatus atsakovių Žemės sklype 2, teismų procesiniuose sprendimuose nenurodyti jokie argumentai, kokiu būdu ieškovai galėtų prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie jiems priklausančių Pastatų, teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti jų techninės priežiūros, remonto, rekonstravimo darbus, atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su Pastatų priežiūra ir pan.

25.1.4.                      Teismai neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nurodė, kad Pastatas 2 su Žemės sklypu 2 nesiriboja, nors faktą, kad Pastatas 2 ribojasi su Žemės sklypu 2, patvirtina gausūs byloje esantys įrodymai: antstolio R. Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas; Negyvenamojo gamybinės ir komercinės paskirties pastato rekonstravimo į svečių namus (duomenys neskelbtini), statybos projektas; schemos bei planai; nuotraukos; Pastatas 2 nuo 2019 m. lapkričio 27 d. yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų registrą kartu su posesine siena, kuri kartu yra Pastato 2 siena.

25.1.5.                      Teismai nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino to, kad Pastatas 2 kartu su posesine siena yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų registrą, ir poreikis išsaugoti šį kultūros paveldo objektą turėtų būti suvokiamas ne tik kaip asmeninis ieškovų siekis, bet ir kaip visuomeninis interesas.

25.1.6.                      Pastatas 2 yra pripažintas avarinės būklės ir yra pavojingas tiek jo naudotojams, tiek aplinkiniams, dėl to yra būtinas poreikis jį nedelsiant remontuoti (rekonstruoti).

25.1.7.                      Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad vien aplinkybė, jog ieškovų įsigytas Pastatas 1 yra pastatytas ant sklypo ribos, laikantis perimetrinio užstatymo principo, neatleidžia ieškovų nuo pareigos įrodyti, jog jų prašomas nustatyti servitutas yra objektyviai būtinas. Perimetrinio užstatymo faktas vienareikšmiškai patvirtina servituto būtinumą, yra savarankiškas ir objektyvus pagrindas, patvirtinantis, jog ieškovai neturi jokių kitų galimybių patekti prie savo Pastatų šiaurinių sienų nesinaudodami atsakovių žemės sklypu.

25.1.8.                      Teismai nepagrįstai sutapatino dvi savo esme visiškai skirtingas sąvokas – galimybę tinkamai naudotis pastatais ir jų aptarnavimą.

25.1.9.                      Priešingai nei traktuoja teismai, servitutas yra reikalingas tam, kad būtų galima naudotis sklypo dalimi, kuri yra būtina Pastatams eksploatuoti ir aptarnauti, t. y. prašomo nustatyti servituto turinys yra nulemtas būtent ieškovų Pastatų eksploatacinių poreikių, galimumo tinkamai naudotis Pastatais pagal paskirtį. Pastatams aptarnauti nėra palikta net minimalaus žemės ploto, nėra galimybės aptarnauti Pastatų šiaurinių fasadų, lietaus nuvedimo sistemų, valyti neatsidarančių langų, pastatyti pastolių, apšiltinti pastato sienos, pašalinti šiukšlių ir kt. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, neva ieškovai galėtų atlikti šiuos darbus kreipdamiesi į Žemės sklypo 2 savininkus su prašymu leisti prašomus atlikti darbus vykdyti laikinai pasinaudojant Žemės sklypu 2, iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad tai yra neįmanoma, ieškovams nepavyktų ir esant reikalui / laiku / skubiai gauti atsakovių sutikimų laikinai naudotis valstybine žeme, pvz., Pastatų remonto, aptarnavimo, trūkumų šalinimo darbams atlikti. 

25.1.10.                      Priešingai nei traktavo teismai, darydami akivaizdžias teisės taikymo klaidas, servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis tinkamai naudotis Pastatais, o atsakovių interesai pažeisti nebūtų, kadangi prašoma nustatyti atlygintinį servitutą tik tai žemės sklypo daliai, kuri reikalinga Pastatams aptarnauti.

25.1.11.                      Teismai neatsižvelgė į nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), registro išrašo su istorija 11 punktą, iš kurio matyti, kad Žemės sklype 2 taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Žemės sklypo 2 dalyje, kurioje prašoma nustatyti servitutą, yra nutiestos trejos komunikacijos, t. y. skirstomųjų dujotiekių, elektroninių ryšių tinklų elektroninių ryšių infrastruktūros ir elektros tinklų, ir dėl to atsakovės toje sklypo dalyje neturi teisės organizuoti jokių veiklų – tiek mokyklinio ugdymo, tiek sakralinio pobūdžio, tiek religinių švenčių, dėl to servituto nustatymas neturės įtakos atsakovių galimybėms naudotis Žemės sklypo 2 dalimi, kadangi teisės ja naudotis pagal paskirtį ir taip jau yra suvaržytos.

25.1.12.                      Teismai nepagrįstai nurodė, kad servituto nustatymas yra kraštutinė priemonė, klausimus, susijusius su Pastato 1 priežiūra, ieškovai turėtų išspręsti taip, kad nereikėtų varžyti gretimo sklypo savininko nuosavybės ir kt., nors ieškovai dar iki ieškinio pateikimo kreipėsi į atsakovę NŽT dėl leidimo pasinaudoti Žemės sklypu 2 statybos metu dvejų metų laikotarpiui, tačiau gavo neigiamą atsakymą iš atsakovės Vilniaus arkivyskupijos. Taigi, būtent ši atsakovė užkirto kelią ieškovams pasinaudoti kitu, atsakovių nuosavybės teises mažiau varžančiu būdu, todėl ieškovai pagrįstai teigia, jog buvo išnaudotos visos galimybės. Ieškovai prašo nustatyti servitutą itin nedidelei teritorijai, einančiai palei jų Pastatų sieną, aplinkybę, jog ieškovai siekia kuo mažesnio atsakovių nuosavybės teisių suvaržymo, patvirtina ir tai, jog ieškovai neprašo nustatyti servituto nuo pat vienintelio patekimo (kelio) į servitutą, esančio iš (duomenys neskelbtini) gatvės.

25.2.                      Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neproporcingo dydžio atsakovės ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nesivadovavo Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, neįvertino fakto, kad byla nėra sudėtinga, iš profesionalaus teisininko (advokato) nereikalaujanti specialių žinių. Byloje buvo sprendžiamas servituto nustatymo būtinumo klausimas, kuris pagal teismų praktiką nėra naujas teisės klausimas. Tačiau atsakovė, didindama bylinėjimosi išlaidas už kiekvieną beveik vienodo turinio atsiliepimą, pateikė neproporcingo dydžio sąskaitas. Pažymėtina, kad visos atsakovės sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiamos atsakovės Vilniaus arkivyskupijos patirtos bylinėjimosi išlaidos, yra išrašytos ir apmokėtos byloje nedalyvaujančio, su nagrinėjama byla nesusijusio asmens – VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos. Atsakovė ir VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyba yra atskiri juridiniai asmenys.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą trečiajam asmeniui Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynui, neįvertino aplinkybės, kad trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo patirtų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje apmokėjimą.

26.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

26.1.                      Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenimis, Žemės sklypas 2 bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos bei Vilniaus arkivyskupijos, o Žemės sklypas 1 nuo 2023 m. birželio 2 d. nuosavybės teise priklauso ieškovams. Remiantis į nagrinėjamą bylą pateiktais tiek Žemės sklypo 1 ir Žemės sklypo 2 planais, tiek Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašais apie šiuos žemės sklypus, duomenų, kad Pastato 1 dalis patektų į Žemės sklypą 2, nėra, taip pat nėra ir duomenų, kad Pastatas 2 patektų į Žemės sklypą 2. Šių duomenų nepateikė ir ieškovai, o antstolio R. Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 128-22-2534 patvirtina, kad Pastatas 1 nėra pastatytas už Žemės sklypo 1 ribos, o Pastatas 2 nesiriboja su Žemės sklypu 2. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad Pastatas 2 su Žemės sklypu 2 nesiriboja, tarp jo ir Žemės sklypo 2 ribos yra buvę (šiuo metu nugriauti) ūkiniai pastatai. Su Žemės sklypu 2 ribojasi ne Pastatas 2, o siena. Ieškovai neįrodė, kad abu jų nuosavybės teise valdomi Pastatai ribojasi su Žemės sklypu 2, o aplinkybė, kad Pastatas 1 yra pastatytas ant Žemės sklypo 1 ribos laikantis perimetrinio užstatymo principo, neatleidžia ieškovų nuo pareigos įrodyti, kad jų prašomas nustatyti servitutas yra objektyviai būtinas. Negyvenamojo gamybinės ir komercinės paskirties pastato rekonstravimo į svečių namus (duomenys neskelbtini), statybos projekte nustatyta, kad įėjimas į Pastatą 2 yra nurodytas jo šiauriniame fasade, todėl galimybė patekti į Pastatą 2 yra iš šiaurinės pusės. Be to, nors projekte yra nurodytas šiaurinės sienos istorinis priklausomumas Bazilijonų vienuolyno kompleksui, tačiau jokių sprendinių, susijusių su šia siena ar būtinybe pasinaudoti Žemės sklypu 2, nėra nustatyta ir šių įrodymų ieškovai nepateikė.

26.2.                      Statant naują, rekonstruojant ar atnaujinant (modernizuojant) statinį, jeigu valstybinės žemės sklypą (jo dalį) arba valstybinės žemės plotą numatoma laikinai naudoti statybos metu, t. y. laikinam statybinių medžiagų, dirvožemio, sapropelio ir kitokių statybos procesui užtikrinti reikalingų medžiagų sandėliavimui, konstrukcijų laikymui ir statymui, technikos ir transporto priemonių laikymui, tvoros aptvėrimui statybos vietoje, gali būti išduodamas sutikimas laikinai naudotis valstybine žeme statybos metu.

26.3.                      Nors Žemės sklypo 2 Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo 11 punkte nurodytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, tačiau šiame išraše nurodytas tik specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotas Žemės sklype 2, bet ne konkreti jų išsidėstymo vieta Žemės sklype 2, todėl ieškovų argumentai, susiję su specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis ir atsakovės Vilniaus arkivyskupijos bei trečiųjų asmenų vykdoma veikla, yra deklaratyvaus pobūdžio.

27.       Atsakovė Vilniaus arkivyskupija atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 7 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

27.1.                      Ieškovai bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo aplinkybę, kad Pastatas 1 ribojasi su Žemės sklypu 2, o aplinkybę, jog Pastato 1 dalis, sudaranti 12,1 cm, yra atsakovėms priklausančiame Žemės sklype 2, ieškovai nurodė tik kasaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, teisingai nustatė, kad Pastato 1 šiaurinė siena ribojasi su Žemės sklypu 2, tai patvirtino ir ieškovų pateiktas antstolio R. Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 128-22-2534, kuriame užfiksuota, kad Pastatas 1 nutolęs nuo Žemės sklypo 2 ribos taškų, nurodytų protokole, atitinkamai 2,4 cm, 4 cm, o trečią ribos tašką peržengia (t. y. yra išsikišęs į Žemės sklypą 2) 12,1 cm. Prie protokolo pridėtas taškų nužymėjimo vietovėje aktas, sudarytas matininko G. J., taip pat patvirtina šias aplinkybes. Dėl aplinkybės, kad ieškovams priklausantis Pastatas 1 ribojasi su Žemės sklypu 2, byloje iš esmės ginčo nėra, kiti byloje dalyvaujantys asmenys taip pat to neneigė. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu kasatoriai ieškovai byloje neįrodinėjo aplinkybės dėl Pastato buvimo Žemės sklype 2 ir dėl to byloje nevyko ginčas.

27.2.                      Teismai pagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, nes nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl servituto nustatymo, kai ieškovei nuosavybės teise priklausantys inžineriniai statiniai (viešpataujantieji daiktai), t. y. priklausiniai – inžineriniai statiniai (nuotekų rezervuaras, kanalizacijos vamzdynai), yra pastatyti kitiems asmenims (atsakovėms) nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, ieškovai neturi jokio nuotekų rezervuaro, kanalizacijos vamzdyno ar kito statinio, kuris būtų pastatytas atsakovėms priklausančiame Žemės sklype 2.

27.3.                      Teismai išanalizavo visus ieškovų argumentus ir pagrįstai nenustatė servituto poreikio, nes ieškovai neįrodė, kad tam tikrų darbų nėra galimybės atlikti nesinaudojant kaimyniniu žemės sklypu, o vien tik faktas, kad ieškovai ėmėsi veiksmų savo pastatams prižiūrėti ir remontuoti, savaime nepatvirtina, kad jie to negali padaryti naudodamiesi Žemės sklypu 1.

27.4.                      Byloje nėra ginčo, kad Pastatas 2 yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų registrą, tačiau jis įtrauktas į registrą ne kartu, o atskirai nuo posesinės sienos, kuri nėra Pastato 2 siena. Ieškovams neįrodžius, kad jie turi kultūros paveldo apsaugos institucijos išduotą leidimą rūpintis posesine siena, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovai neįrodinėjo, kokius Pastato 1 šiaurinio fasado darbus jie ketina ir turi teisę atlikti, o jeigu tokią teisę turi – kad nėra galimybės jų atlikti nesinaudojant kaimyniniu žemės sklypu.

27.5.                      Perimetrinis užstatymas nėra savarankiškas ir objektyvus servituto nustatymo pagrindas, ieškovai turi įrodyti, jog jie neturi jokių kitų galimybių patekti prie savo pastatų šiaurinių sienų nesinaudodami atsakovių žemės sklypu. Tuo tarpu ieškovų valdomi pastatai nėra kuo nors ypatingesni, kad jiems būtų padaryta išimtis ir paliktas kaimyniniame žemės sklype plotas jų pastatui aptarnauti. Kompetentinga Bažnyčios vadovybė negavo jokio ieškovų prašymo ir niekam nedavė jokio sutikimo tiesiogiai su kulto vieta susijusias teritorijas ginčo žemės sklype laikinai panaudoti kitiems tikslams nei laisvei išpažinti ir viešai praktikuoti katalikų religiją. Alkoholio prekybos bei gamybos veikla Pastate ir gretimame žemės sklype nesuderinama ir negali būti siejama ar vykdoma Vilniaus arkivyskupijai priklausančiuose religinės ir švietimo paskirties pastatuose ir su jais susijusiose teritorijose. Ieškovai turėjo kreiptis į atsakovę ir pridėti prie prašymo su darbų organizavimo projekto dalį ir statybvietės planą. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kaip yra suplanavę ir ar turi galimybes patekti į prašomo nustatyti servituto dalį iš Pastatų. Ieškovai, teigdami, kad gali laisvai judėti Žemės sklypu 2 iki prašomo servituto, nepagrįstai tapatina visuomeninės paskirties teritoriją, kokia Žemės sklypo 2 naudojimo paskirtis, su bendrojo naudojimo teritorija, t. y. viešomis erdvėmis. Ieškovų prašomas nustatyti servitutas ne tik keltų grėsmę asmenų saugumui, bet ir neproporcingai ribotų kitų žemės sklypo naudotojų teises ir teisėtus interesus. Žemės sklype 2 nėra ribojama mokyklinio ugdymo, sakralinio pobūdžio ar religinių švenčių veikla. Pastato savininkui išduotų Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygų 2.1 punkte nurodyta, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalis, besiribojanti su ieškovų nuomojamu valstybinės žemės sklypu (duomenys neskelbtini) yra Bazilijonų sodas (parkas), tai nemaža neužstatyta erdvė su Šventosios Trejybės cerkvės ir Bazilijonų vienuolyno ansambliu. Visa sodo teritorija yra žymiai žemiau už (duomenys neskelbtini) g. namus. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad nors vienam tokios posesijos savininkui būtų leista plėstis kaimyninio sklypo sąskaita. Ieškovai nekomunikavo su atsakove, neteikė jai informacijos, į kreipimąsi neatsakė, todėl atsakovei susidarė pagrįstas įspūdis, kad servituto institutu ieškovai naudojasi ne pagal paskirtį, ne turėdami tikslą spręsti kokias nors Pastatų naudojimo problemas, bet kaip būdą įsigyti daiktinę teisę į kaimyninio Žemės sklypo 2 dalį. Ieškovai vadovaujasi savo privačiais interesais ir nėra visuomenės intereso, įtvirtinto valstybinio turto valdymo teisės aktuose.

27.6.                      Didelė bylos apimtis (8 tomai), metus nuo bylos iškėlimo dienos trukęs pasirengimo ir bylos nagrinėjimo laikotarpis, ieškovų daugkartinis ir reguliarus ieškinių tikslinimas ir keitimas nulėmė atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ieškovai aktyviai naudojosi savo teise teikti į bylą procesinius dokumentus, tai atsakovė irgi turėjo teisę su jais susipažinti bei dėl jų pareikšti savo poziciją. Šioje byloje buvo nagrinėjamas didelės turtinės vertės ginčas, nes atsakovėms tai didelės, neįkainojamos istorinės (paveldo) ir religinės vertės turtas. Įvertinus byloje pateiktus dokumentus, akivaizdu, kad advokatų darbo laiko sąnaudos buvo normalios, nes už atsiliepimų ir prašymų parengimą bei atstovavimą byloje Vilniaus arkivyskupija sumokėjo mažesnes sumas nei pagal Rekomendaciją rekomenduotinos priteisti sumos. Visi atsiliepimai į ieškovų patikslintus ieškinius nėra identiški, byloje vyko 5 posėdžiai, kurių 14 valandų trukmės užmokestis už advokato ar advokato padėjėjo paslaugas pagal Rekomendacijas gali viršyti 2500 Eur. Šioje byloje bylinėjimosi išlaidos padidėjo dėl nuolatinio ieškovų reikalavimų tikslinimo bei ieškinio pagrindo ir dalyko keitimo, pasireiškusio tuo, kad pasirengimo bylą nagrinėti teismo posėdyje procesas truko beveik metus. Tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija Vilniaus arkivyskupija nevykdo komercinės-finansinės veiklos, todėl ordinaro pavedimu jos išlaidas šioje teismo byloje apmokėjo Vilniaus arkivyskupijos įsteigta VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyba, kuri pagal įstatų 4.3.5 punktą, be kitų klausimų sprendimo, vykdo ordinaro pavedimus ir pagal įstatų 2.4 punktą ordinaro nustatyta tvarka atstovauja Vilniaus arkivyskupijai teismuose.

28.       Trečiasis asmuo Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 7 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

28.1.                      Ieškovų nurodoma aplinkybė, kad Pastatas 1 ne tik ribojasi su Žemės sklypu 2, bet faktiškai Pastato 1 dalis, sudaranti 12,1 cm, yra atsakovėms priklausančiame Žemės sklype 2, yra paneigta oficialiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, įregistruotais atliktų kadastrinių matavimų pagrindu, pagal kuriuos Sklype 2 nėra jokių ieškovams priklausančio Pastato 1 dalių. Registrų centre įregistruoti Sklypo 2 kadastriniai matavimai yra galiojantys, todėl jais privalu vadovautis. Ieškovai bylos nagrinėjimo iš esmės metu pirmosios instancijos teisme aplinkybe apie tariamą Pastato 1 įsiterpimą į Žemės sklypą 2 nesirėmė, šiuo argumentu jie negali remtis ir kasaciniame skunde.

28.2.                      Ieškovai nurodė įvairias priežastis, kodėl servitutas jiems galėtų būti reikalingas ateityje, tačiau nenurodė nė vienos konkrečios priežasties, patvirtinančios servituto būtinumą šiuo metu. Perimetrinis užstatymas savaime neįrodo servituto objektyvaus būtinumo ir nepašalina ieškovų pareigos tokį būtinumą pagrįsti konkrečiais įrodymais. Be to, dalis ieškovų nurodomų darbų gali būti atliekami nenustačius servituto ir nevaržant kitų asmenų teisių.

28.3.                      Teismai padarė teisingą išvadą, kad, nustačius servitutą, būtų neproporcingai suvaržytos kitų asmenų teisės, be kita ko, būtų sutrikdyta daugiau nei 500 metų šioje vietoje veikiančio vienuolyno veikla. Servitutas ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra savo esme niekaip nesusiję teisiniai institutai, todėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų buvimas Žemės sklype 2 niekaip nepatvirtina servituto objektyvaus būtinumo. Sprendžiant dėl servituto nustatymo, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų Žemės sklypui 2 taikymas neturi jokios teisinės reikšmės. Žemės sklypo 2 dalimi, kuriai ieškovai prašo nustatyti servitutą, nuo senų laikų teisėtai naudojasi vienuolyno vienuoliai. Vilniaus Bazilijonų vienuolyno teritorija yra religinės paskirties, joje pagal kanonų teisės normas turi būti užtikrinamas visų religinių kulto objektų ir teritorijos sakralumo gerbimas. Bazilijonų sodas, į kurio teritoriją patektų prašomas nustatyti servitutas, yra būtinas ir privalomas vienuolyno bendruomenės kasdieniniam gyvenimui.

28.4.                      Teismai teisingai nusprendė, kad vienuolynui ir Vilniaus arkivyskupijai turi būti užtikrintas jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra absoliuti ir viena iš pagrindinių (fundamentalių) asmens teisių, todėl negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Šiuo atveju teismai, priteisdami trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgė į Rekomendacijas bei jose nurodytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį apibrėžiančius kriterijus. Trečiasis asmuo į bylą pateikė visus privalomus įrodymus, patvirtinančius jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

 

29.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama ieškovų kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

30.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, 14 punktas).

 

Dėl servituto nustatymą teismo sprendimu bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

 

31.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl žemės servituto nustatymo. Ieškovai kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.37, 4.112, 4.129, 4.124, 4.126 straipsnius, CPK 12, 176–179, 182, 185, 263 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl servituto nustatymo.

32.       CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.128 straipsnio 1 dalį, servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

33.       Servituto nustatymu per vieno asmens nuosavybės teisės naudotis nekilnojamuoju daiktu apribojimą užtikrinama, kad kitas asmuo turėtų galimybę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį. Dėl to taikant servituto instituto normas būtina laikytis objektyvumo, proporcingumo, civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010).

34.       CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).

35.       Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl servitutų nustatymo nurodoma, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021, 23 punktas). Kadangi servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, be pakankamo pagrindo nevaržyti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, viešpataujančiojo daikto savininkui kilusių daikto naudojimo problemų nespręsti išimtinai kito asmens (tarnaujančiojo daikto savininko) teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007).

36.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

37.       Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 57 punktas; 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 24 punktas). 

38.       Ieškovai kasaciniame skunde teigia, jog teismai neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nors iš bylos medžiagos matyti, kad servituto būtinumą patvirtina antstolio R. Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad Pastatas 1 ne tik ribojasi su Žemės sklypu 2, bet faktiškai Pastato 1 dalis, sudaranti 12,1 cm, yra atsakovėms priklausančiame Žemės sklype 2. Ieškovai teigia, kad jie neturi jokių galimybių patekti prie savo Pastato 1 sienos, kurios dalis yra atsakovėms priklausančiame Žemės sklype 2, o šiam pastatui eksploatuoti realiai yra reikalinga Žemės sklypo 2 dalis, nes Pastato 1 dalis yra Žemės sklype 2. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

39.       Vertinant nurodytus kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

40.       Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

41.       Nagrinėjamoje byloje ieškovai, ieškiniu prašydami nustatyti 220 kv. m bendro ploto atlygintinį žemės servitutą Žemės sklypui 2, reikalingą Pastatui 1 ir Pastatui 2 aptarnauti, šį savo reikalavimą ieškinyje grindė tuo, kad prašomo nustatyti servituto turinys yra nulemtas ieškovų Pastatų eksploatacinių poreikių, servitutas būtinas siekiant užtikrinti galimybę tinkamai naudotis Pastatais pagal paskirtį, nes Pastatų sienos sutampa su žemės sklypo riba ir jiems aptarnauti nėra palikta net minimalaus žemės ploto, nėra galimybės aptarnauti Pastatų fasadus, lietaus nuvedimo sistemas, valyti neatsidarančius langus, pastatyti pastolius, apšiltinti Pastatų sienas, pašalinti šiukšles ir kt. Toliau ieškinyje ieškovai nurodė, kad, negana to, iš antstolio R. Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, jog konstatavimo metu dalyvavęs matininkas G. J. pareiškė, kad Pastatas 1 yra atitinkamai 2,4 cm ir 4 cm nutolęs nuo Žemės sklypo 1 ribos pirmo ir antro taškų, o šio pastato dalis yra Žemės sklype 2, išsikišusi 12,1 cm atstumu nuo Žemės sklypo 1 ribos trečio taško. Ieškovai teigė, kad, nenustačius servituto, jie negali normaliomis sąnaudomis naudotis jiems priklausančiais Pastatais pagal paskirtį, servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis tinkamai naudotis Pastatais, o atsakovių interesai pažeisti nebūtų, kadangi prašoma nustatyti atlygintinį servitutą tik tai žemės sklypo daliai, kuri reikalinga Pastatams aptarnauti.

42.       Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad: nagrinėjamu atveju ieškovai negalėjimą naudotis Pastatais nesuvaržant Žemės sklypo 2 savininkų teisių grindė tuo, kad Pastatai stovi ant Žemės sklypų ribos, taigi galimybės prie jų prieiti ir juos aptarnauti (eksploatuoti) iš Žemės sklypo 2 pusės nėra, ieškovai teigė išnaudoję visas galimybes susitarti su Žemės sklypo 2 savininkės valstybės patikėtine NŽT dėl nuomos, servituto, pasinaudojimo žemės sklypu, tačiau gavo neigiamus atsakymus; ieškovai teigia, jog Pastatų ribojimasis su kaimyniniu žemės sklypu lemia, kad ieškovai negali tinkamai naudotis Pastatais, juos aptarnauti ir prižiūrėti, užtikrinti tinkamą jų būklę, be to, neturi jokių garantijų, kad, esant poreikiui imtis veiksmų Pastatams remontuoti ir pan., pavyktų gauti gretimo žemės sklypo savininkų sutikimą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad ieškovai būtinybę nustatyti servitutą grindė tuo, jog jų Pastatai stovi ant Žemės sklypų ribos, taigi nėra galimybės prie jų prieiti ir juos aptarnauti (eksploatuoti) iš Žemės sklypo 2 pusės. Ieškovai kasaciniu skundu neginčija šių teismų konstatuotų procesinių aplinkybių.

43.       Taigi, ieškinio pagrindu ieškovai, laisvai disponuodami savo procesinėmis teisėmis, nurodė aplinkybes, kad Pastatų sienos sutampa su Žemės sklypo 2 riba ir dėl to nėra galimybės prie jų prieiti ir juos aptarnauti (eksploatuoti) iš Žemės sklypo 2 pusės. Tuo tarpu aplinkybę, jog Pastato 1 dalis yra Žemės sklype 2, išsikišusi 12,1 cm atstumu nuo Žemės sklypo 1 ribos trečio taško, ieškovai nurodė kaip fakultatyvią, tiesiogiai nepagrindžiančią reikalavimo dėl 220 kv. m bendro ploto žemės servituto Žemės sklypui 2 nustatymo Pastatui 1 ir Pastatui 2 aptarnauti, bet su juo atitinkamai susijusią, nurodytą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kurį ieškovai pateikė prie ieškinio kaip jų reikalavimus pagrindžiantį įrodymą. Vertintina, kad ieškovų nurodytos aplinkybės dėl Pastato 1 lokalizacijos Žemės sklypo 1 ir Žemės sklypo 2 ribų aspektu yra prieštaringos, viena kitą paneigiančios ir negalinčios egzistuoti kartu. Kita vertus, kaip jau minėta, pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo pareiga. Pažymėtina, kad minėta ieškinyje nurodyta fakultatyvi aplinkybė ieškovų nėra niekaip siejama su Pastatu 2 ir ieškovų galimybės prie jo prieiti bei jį aptarnauti (eksploatuoti) (ne)buvimu, taip pat nėra siejama su ieškovų galimybės prieiti prie Pastato 1 bei jį aptarnauti (eksploatuoti) (ne)buvimu, ja, jeigu ji egzistuotų, nepagrindžiamas ieškovų galimybės prieiti prie Pastatų bei juos aptarnauti (eksploatuoti) nebuvimas, be to, ji, jeigu ji egzistuotų, savo turiniu akivaizdžiai nėra proporcinga ieškovų prašomam nustatyti 220 kv. m bendro ploto žemės servitutui. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad antstolio R. Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad Pastatas 1 ne tik ribojasi su Žemės sklypu 2, bet ir kad Pastato 1 dalis yra Žemės sklype 2, išsikišusi 12,1 cm atstumu nuo Žemės sklypo 1 ribos trečio taško, nevertintinas kaip pagrindžiantis ieškovų prašomo nustatyti 220 kv. m bendro ploto žemės servituto Pastatui 1 ir Pastatui 2 aptarnauti būtinumą.

44.       Kasaciniame skunde ieškovai nurodo, kad teismai netinkamai įvertino antstolio R. Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuris patvirtina, kad Pastatas 1 peržengia Žemės sklypo 1 ribas ir yra įsiterpęs į Žemės sklypą 2, ir dėl to padarė klaidingą išvadą, jog visas Pastatas 1 yra Žemės sklype 1. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą vertina kaip nepagrįstą.

45.       Minėta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija vertina, kad teismai aplinkybę, jog Pastatas 1 yra pastatytas ant sklypo ribos, nustatė įvertinę visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir ieškovų kasaciniame skunde akcentuojamą antstolio R. Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, ir išvadą dėl jos buvimo padarė iš įrodymų visumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų kasacinio skundo argumentai, kuriais tik akcentuojamas nurodytas atskiras įrodymas, tačiau neįvertinamas ir neatskleidžiamas jo santykis su kitais byloje surinktais įrodymais, neįvertinama jo įrodomoji reikšmė atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, neteikia pagrindo pripažinti, kad aptariamą aplinkybę teismai nustatė netinkamai įvertinę byloje surinktus įrodymus.

46.       Ieškovai kasaciniame skunde teigia, jog teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021 pateiktų išaiškinimų, kad tais atvejais, kai vienam savininkui priklausantis statinys įsiterpia į kito savininko nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, gali būti nustatomas servitutas, įteisinantis įsiterpiančiojo statinio savininko teises prieiti ir patekti į tokį statinį, taip pat užtikrinti savininko naudojimąsi statiniu pagal jo paskirtį; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020 pateiktų išaiškinimų, kad nustatant servitutą nėra būtina, jog viešpataujantysis daiktas būtų ant tarnaujančiojo daikto, nes servituto nustatymas yra galimas ir kai daiktai yra šalia vienas kito. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

47.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas). Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas konkretų tarp šalių kilusį ginčą, gali vadovautis savo paties ar aukštesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, susijusiais su bylai aktualios teisės normos dispozicijos aiškinimu, t. y. kiek tai nėra susiję su tos teisės normos pritaikymu konkrečiai situacijai pagal nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-701/2021, 48 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

48.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos ir nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. e3K-3-268-701/2021 aplinkybių, kurių pagrindu pastarojoje byloje 2021 m. spalio 28 d. priimtoje teismo nutartyje buvo suformuluotos jos pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, atitiktį jų tapatumo arba esminio panašumo aspektais, konstatuoja, kad nurodytoje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje, buvo sprendžiamas klausimas dėl servituto nustatymo esant aplinkybei, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantys inžineriniai statiniai (viešpataujantieji daiktai) yra kitiems asmenims (atsakovėms) nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokia aplinkybė dėl ieškovams nuosavybės teise priklausančių Pastato 1 ir Pastato 2 nėra nustatyta. Atsižvelgiant į gretinamų bylų skirtingas aplinkybes darytina išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021 pateikti išaiškinimai, kuriais kasaciniame skunde remiasi ieškovai, negali būti vertinami kaip teismo precedentas nagrinėjamoje byloje. Padarius šią išvadą, taip pat konstatuotina, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo teiginį, jog nagrinėjamoje byloje teismai nukrypo nuo nurodytoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021 pateiktų išaiškinimų.

49.       Vertinant kasacinio skundo teiginį, jog teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020 pateiktų išaiškinimų, kad nustatant servitutą nėra būtina, jog viešpataujantysis daiktas būtų ant tarnaujančiojo daikto, nes servituto nustatymas yra galimas ir kai daiktai yra šalia vienas kito, pažymėtina, kad kai kasacinis skundas grindžiamas nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos; tai daroma analizuojant apskųstuose teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Teisėjų kolegija vertina, kad, teigdami apie teismų nukrypimą nuo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2020 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020 pateiktų atitinkamų išaiškinimų, ieškovai kasaciniame skunde, pirma, nepagrindžia, kad nurodytoje nutartyje pateikti išaiškinimai vertintini kaip teismo precedentas nagrinėjamoje byloje, antra, nepagrindžia, jog teismai nagrinėjamoje byloje nukrypo nuo nurodytoje nutartyje pateiktų išaiškinimų. Dėl to aptariamas kasacinio skundo teiginys vertintinas kaip nesudarantis kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

50.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nevertino ir netyrė, kokiu būdu ieškovams įgyvendinti savo nuosavybės teises į atsakovių Žemės sklype 2 jau turimus Pastatus, teismų procesiniuose sprendimuose nenurodyti jokie argumentai, kokiu būdu ieškovai galėtų prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie jiems priklausančių Pastatų, teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti jų techninės priežiūros, remonto, rekonstravimo darbus, atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su Pastatų priežiūra ir pan. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai šalių nurodytas tokio pobūdžio aplinkybes tyrė, nustatinėjo ir vertino. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti išsamūs motyvai dėl kiekvienos iš jų, be kita ko, ir aplinkybių, kuriomis ieškovai grindė prašomo nustatyti servituto objektyvų būtinumą, nustatymo ir įvertinimo. Juos apibendrindamas pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad: nagrinėjamoje byloje ieškovams teko pareiga įrodyti, jog egzistuoja objektyvios, nuo jų nepriklausančios aplinkybės, kurios lemia, kad ieškovai neturi galimybės be neproporcingų sąnaudų naudotis savo Pastatais pagal jų paskirtį, nenustačius ieškiniu prašomo servituto Žemės sklypui 2; ieškovai akcentavo, jog egzistuoja objektyvus poreikis aptarnauti Pastatus, tačiau neteikė duomenų, kurie patvirtintų negalimumą tą poreikį įgyvendinti (patenkinti) nesinaudojant Žemės sklypu 2. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

51.       Ieškovai kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nurodė, kad Pastatas 2 su Žemės sklypu 2 nesiriboja, nors faktą, kad Pastatas 2 ribojasi su Žemės sklypu 2, patvirtina gausūs byloje esantys įrodymai: antstolio R. Vižainiškio 2022 m. gegužės 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas; Negyvenamojo gamybinės ir komercinės paskirties pastato rekonstravimo į svečių namus (duomenys neskelbtini) statybos projektas; schemos bei planai; nuotraukos; Pastatas 2 nuo 2019 m. lapkričio 27 d. yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų registrą kartu su posesine siena, kuri kartu yra Pastato 2 siena. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

52.       Kaip jau minėta, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija vertina, kad teismai aplinkybę, jog Pastatas 2 nesiriboja su Žemės sklypu 2, nustatė įvertinę visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir tuos, kuriuos ieškovai akcentuoja kasaciniame skunde, ir išvadą dėl jos buvimo padarė iš įrodymų visumos. Teismų išvada dėl šios aplinkybės buvimo, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, įvertintą pagal įrodymų vertinimo taisykles, tuo tarpu ieškovų, kasaciniame skunde nevertinant visų byloje surinktų įrodymų visumos, akcentuojami atskiri įrodymai neteikia pagrindo pripažinti, kad aptariamą aplinkybę teismai nustatė netinkamai įvertinę byloje surinktus įrodymus.

53.       Kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog vien aplinkybė, kad ieškovų įsigytas Pastatas 1 yra pastatytas ant sklypo ribos, laikantis perimetrinio užstatymo principo, neatleidžia ieškovų nuo pareigos įrodyti, jog jų prašomas nustatyti servitutas yra objektyviai būtinas. Ieškovų teigimu, perimetrinio užstatymo faktas vienareikšmiškai patvirtina servituto būtinumą, yra savarankiškas ir objektyvus pagrindas, patvirtinantis, jog ieškovai neturi jokių kitų galimybių patekti prie savo pastatų šiaurinių sienų nesinaudojant atsakovų žemės sklypu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

54.       Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. D1-7 „Dėl Teritorijų planavimo normų patvirtinimo“ 31.3 punkte pateiktą apibrėžimą, perimetrinis užstatymas – kvartalo išorės perimetru visiškai ar iš dalies uždara reguliaraus plano urbanistinė struktūra, kai užstatymas formuojamas blokuojant pastatus ant sklypo ribų palei gatvę; perimetrinis kvartalų užstatymas suformuoja uždaras ar iš dalies uždaras kiemų, gatvių, aikščių ir kitas kvartalo erdves.

55.       Kaip jau minėta, servitutu yra suvaržoma vieno asmens nuosavybės teisė, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą pagal paskirtį. Viena iš servituto nustatymo teismo sprendimu būtinųjų sąlygų yra tai, kad, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, be pakankamo pagrindo nevaržyti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, viešpataujančiojo daikto savininkui kilusių daikto naudojimo problemų nespręsti išimtinai kito asmens (tarnaujančiojo daikto savininko) teisių sąskaita. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad perimetrinio užstatymo faktas vertintinas kaip savaime nepagrindžiantis žemės servituto nustatymo pastatui aptarnauti (eksploatuoti) būtinumo ir tokio užstatymo atveju ieškovui, reikalaujančiam nustatyti žemės servitutą pastatui aptarnauti (eksploatuoti), tenka pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų. Pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kuriai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, jog vien aplinkybė, kad ieškovų įsigytas Pastatas 1 yra pastatytas ant sklypo ribos, laikantis perimetrinio užstatymo principo, neatleidžia ieškovų nuo pareigos įrodyti, jog jų prašomas nustatyti servitutas yra objektyviai būtinas.

56.       Ieškovai kasaciniame skunde argumentuoja, kad, priešingai nei traktuoja teismai, servitutas yra reikalingas tam, jog būtų galima naudotis sklypo dalimi, kuri yra būtina Pastatams eksploatuoti ir aptarnauti, t. y. prašomo nustatyti servituto turinys yra nulemtas būtent ieškovų Pastatų eksploatacinių poreikių, galimumo tinkamai naudotis Pastatais pagal paskirtį. Ieškovų teigimu, Pastatams aptarnauti nėra palikta net minimalaus žemės ploto, nėra galimybės aptarnauti Pastatų šiaurinių fasadų, lietaus nuvedimo sistemų, valyti neatsidarančių langų, pastatyti pastolių, apšiltinti pastato sienos, pašalinti šiukšlių ir kt. Anot ieškovų, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, neva ieškovai galėtų atlikti šiuos darbus kreipdamiesi į Žemės sklypo 2 savininkus su prašymu leisti prašomus atlikti darbus vykdyti laikinai pasinaudojant Žemės sklypu 2, iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad tai yra neįmanoma, ieškovams nepavyktų ir esant reikalui / laiku / skubiai gauti atsakovių sutikimų laikinai naudotis valstybine žeme, pvz., Pastatų remonto, aptarnavimo, trūkumų šalinimo darbams atlikti. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

57.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, padaręs išvadą, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina servituto nustatymo objektyvaus būtinumo. Tokią išvadą teismas motyvavo, be kita ko, tuo, kad: Pastatas 2 nesiriboja su Žemės sklypu 2, yra nutolęs nuo šio sklypo ribos; yra pakankamas atstumas tarp Pastato 1 ir Pastato 2; su Žemės sklypu 2 ribojasi Pastatas 1 ir už Pastato 2 esanti tvora; byloje neįrodyta, jog nėra galimybės atlikti reikiamus Pastato 2 aptarnavimo ar remonto darbus iš šiaurinės (Žemės sklypo 2) pusės; Projektinių pasiūlymų sprendiniuose taip pat akcentuotas šiaurinės sienos istorinis priklausomumas Bazilijonų vienuolyno kompleksui ir jokių sprendinių, susijusių su šia siena ar būtinybe pasinaudoti Žemės sklypu 2, nėra nustatyta; ieškovai prašė nustatyti servitutą būtent Pastatui 1 ir Pastatui 2 aptarnauti, todėl jų planuojamas ūkinių pastatų atstatymas negali būti savarankišku pagrindu sprendžiant dėl servituto būtinumo; 2023 m. sausio 5 d. statinio dalinės ekspertizės aktas Nr. IT-2023/01/05 dėl Pastato 2 atitvarinių ir laikančiųjų konstrukcijų bei pastato inžinerinių sistemų būklės nustatymo patvirtina būtinumą atlikti statybos darbus Pastate 2, tačiau savaime nepagrindžia, jog šiems darbams atlikti yra būtina nustatyti servitutą Žemės sklypui 2; ieškovų pateikti dokumentai nepatvirtina servituto poreikio, nes juose nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie tai, kad tam tikrų darbų nėra galimybės atlikti nesinaudojant kaimyniniu žemės sklypu, o vien tik faktas, kad ieškovai ėmėsi veiksmų savo Pastatams prižiūrėti ir remontuoti, savaime nepatvirtina, kad jie to negali padaryti pasinaudodami Žemės sklypu 1; ieškovai nurodo, kad servitutas jiems reikalingas pastato fasadui, lietaus nuvedimo sistemoms aptarnauti, neatsidarantiems langams valyti ir pan., tačiau dėl Pastato 2 šios aplinkybės niekuo negrindžiamos; iš UAB „Renova“ 2005 m. parengto Pastato 1 rekonstrukcijos projekto matyti, kad rekonstrukcijai išduotos projektavimo sąlygos, suderintos Kultūros vertybių apsaugos departamento, tarp kurių įrašytas reikalavimas išsaugoti šiaurinę posesijinę netinkuotą sieną, draudimas tinkuoti šiaurinę ugniasienę, o ieškovai neįrodinėjo, kokius Pastato 1 šiaurinio fasado darbus jie ketina ir turi teisę atlikti, o jeigu tokią teisę turi – kad nėra galimybės jų atlikti nesinaudojant kaimyniniu žemės sklypu; ieškovų argumentas, kad servitutas reikalingas pastoliams statyti, nesiejamas su jokiomis konkrečiomis tokį poreikį patvirtinančiomis aplinkybėmis, niekuo neįrodinėjamas objektyvus poreikis statyti pastolius Žemės sklype 2; lietaus nuvedimo sistemų priežiūros ir langų valymo poreikiai iš esmės negali būti vertinami kaip sudarantys pagrindą servitutu apsunkinti gretimą žemės sklypą jau vien vadovaujantis viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų derinimo bei proporcingumo principais, nes akivaizdu, kad šiuos klausimus savininkas turi galimybę išspręsti taip, kad nereikėtų varžyti gretimo sklypo savininko nuosavybės; ieškovų įvardyti poreikiai servituto objektyvaus būtinumo nepatvirtina, nes ieškovai nepateikė įrodymų, jog neturi jokios galimybės atlikti reikiamų veiksmų nepatirdami neproporcingai didelių sąnaudų ir nenustačius servituto; byloje nėra jokių duomenų ir ieškovai neįrodinėjo, kad ankstesni Pastatų savininkai negalėjo Pastatais naudotis pagal jų paskirtį; Pastatas 1 buvo rekonstruotas pagal UAB „Renova“ 2005 m. parengtą rekonstrukcijos projektą, sujungiant negyvenamąjį pastatą ir ūkinį pastatą, po rekonstrukcijos jis įregistruotas kaip pastatas – svečių namai, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atliekant Pastato 1 rekonstrukciją kokiu nors pagrindu (sutartiniu, nustačius servitutą ar kt.) buvo naudojamasi Žemės sklypu 2, o tai patvirtina, kad objektyvaus būtinumo servitutui nustatyti siekiant pagal paskirtį naudotis Pastatais anksčiau nebuvo; atsižvelgiant į 2021 m. liepos 1 d. ir 2022 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutarčių, 2021 m. rugsėjo 28 d. Patalpų nuomos sutarties sąlygas ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad nuomininkė negalėtų naudotis išsinuomotu turtu pagal jo paskirtį ir būtų reiškusi dėl to pretenzijas nuomotojams, nesant duomenų, kad ankstesni savininkai neturėjo galimybių naudotis Pastatais pagal jų paskirtį nenustačius servituto, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškovai, įsigydami Pastatus, turėjo galimybę juos apžiūrėti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su jų naudojimu pagal paskirtį, remonto darbų atlikimu ir pan. (pvz., kad gali būti sudėtingiau ir galbūt brangiau juos aptarnauti dėl Vilniaus senamiesčio zonos ypatumų, taikomų kultūros paveldo apsaugos reikalavimų ir pan.), nėra pagrindo daryti išvadą, kad egzistuoja objektyvios kliūtys naudoti Pastatus pagal jų paskirtį nepatiriant neproporcingų sąnaudų nesinaudojant kaimyniniu žemės sklypu; jeigu ieškovams konkretiems darbams atlikti kiltų būtinybė laikinai pasinaudoti Žemės sklypu 2, jie turi galimybę kreiptis dėl to į Žemės sklypo 2 savininkus, o kad tokia galimybė yra, patvirtina ir abiejų atsakovių pozicija šioje byloje; Vilniaus arkivyskupija ne besąlygiškai atsisakė duoti sutikimą dėl laikino pasinaudojimo Žemės sklypu 2; ieškovas, pats nebendradarbiaudamas su atsakove, nepagrįstai teigia, kad galimybės susitarti yra išnaudotos ir vienintelis būdas teisėms įgyvendinti yra servituto nustatymas; ieškovų teisė, esant poreikiui, kreiptis dėl sutikimo laikinai pasinaudoti valstybine žeme statybų metu byloje nepaneigta; ieškovai nepagrindė prašomo nustatyti servituto apimties (dydžio).

58.       Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, papildomai nurodė, kad: iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog ieškovai siekia servituto nustatymo ne dėl poreikio aptarnauti Pastatų fasadą, o būtent dėl ketinamų atlikti remonto darbų; ieškovų planuojami atlikti darbai (kapitalinis remontas, kiti Pastatų tvarkymo darbai) yra trumpalaikiai, o trumpalaikiams vienkartiniams darbams servitutai nėra nustatomi, servituto nustatymas yra kraštutinė priemonė, servitutas teismo sprendimu gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, tačiau to šiuo atveju nėra nustatyta; aplinkybė, kad sklypo dalis, kuriai prašoma nustatyti servitutą, yra apleista, neprižiūrima, užkrauta medžių šakomis ir kitokiomis šiukšlėmis, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo; ieškovų nurodomi veiksmai, kuriais jie įrodinėja servituto būtinumą, galėtų būti atlikti kreipiantis į Žemės sklypo 2 savininkus su prašymu leisti ieškovų prašomus atlikti darbus vykdyti laikinai pasinaudojant Žemės sklypu 2. 

59.       Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvus ir kasacinio skundo argumentus, nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismų išvados, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina servituto nustatymo objektyvaus būtinumo, ieškovas, pats nebendradarbiaudamas su atsakove, nepagrįstai teigia esant išnaudotas galimybes susitarti, ieškovų nurodomi veiksmai, kuriais jie įrodinėja servituto būtinumą, galėtų būti atlikti kreipiantis į Žemės sklypo 2 savininkus su prašymu leisti ieškovų prašomus atlikti darbus vykdyti laikinai pasinaudojant Žemės sklypu 2, yra padarytos netinkamai pritaikius proceso teisės normas.

60.       Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad

bylą nagrinėję teismai, padarę išvadą, jog ieškovai, kuriems tenka servituto nustatymo sąlygų įrodinėjimo našta, neįrodė servituto objektyvaus būtinumo, turėjo pagrindą atmesti ieškovų ieškinį. Kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nepagrindžiantys teiginio, kad bylą nagrinėję teismai, išspręsdami ginčą iš esmės, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl servituto nustatymo.

 

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo nagrinėjamoje byloje

 

61.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

62.       Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

63.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte reglamentuojama, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

64.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 48 punktą).

65.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė Vilniaus arkivyskupija pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji patyrė 11 253 Eur atstovavimo išlaidų, atsižvelgė į tai, kad šios išlaidos, atsižvelgiant į byloje suteiktų teisinių paslaugų apimtį, neviršijo Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, priteisė jų atlyginimą atsakovei lygiomis dalimis iš ieškovų.

66.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors byloje ginčas nėra sudėtingas ir nėra sprendžiami nauji ir sudėtingi teisiniai klausimai, tačiau procesinių dokumentų parengimas reikalavo specialių teisinių žinių, atidumo, darbo priemonių ir laiko sąnaudų; atsakovė atstovavimui sudarė atstovavimo sutartį su šios srities profesionalu – advokatu, o advokatas, rengdamas ieškinį ir kitus procesinius dokumentus, patyrė darbo ir laiko sąnaudų, kurios nepriklauso nuo ginčo sumos ar bylos sudėtingumo; patys ieškovai inicijavo šią civilinę bylą, bylos apimtis yra 8 tomai, pasirengimas ir bylos nagrinėjimas truko vienerius metus, ieškovai tikslino ir keitė ieškinio reikalavimus, posėdžiai buvo atidedami pačių ieškovų prašymais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos viršytų Rekomendacijų maksimalius dydžius.

67.       Ieškovai kasaciniu skundu ginčija procesinių teismų sprendimų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, nurodydami, kad nagrinėjama byla nėra sudėtinga, teisinis klausimas nėra naujas, ginčo išsprendimas nereikalavo didelės apimties kompleksinių teisinių paslaugų teikimo bei specialių žinių, nebuvo būtinybės išvykti į kitą vietovę, nebuvo nagrinėjamas didelės turtinės vertės ginčas.  

68.       Teismų praktikoje yra nurodyta, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis; jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

69.       Kiekvienos šalies turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas yra sprendžiamas individualiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014).

70.       CPK 42 straipsnio, reglamentuojančio šalių teises ir pareigas, 1 dalyje nustatyta, kad: šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga (įskaitant elektroninę bylą), daryti ir gauti jos išrašus ir kopijas (skaitmenines kopijas), pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, įsakymų, nutarčių ar nutarimų patvirtintas kopijas (skaitmenines kopijas), apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias šalims suteikia CPK; ieškovas taip pat turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka arba atsisakyti ieškinio; atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį; šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi.

71.       CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis.

72.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, padedančių užtikrinti asmens laisvę ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, 30 straipsnio 1 dalį yra viena iš pagrindinių asmens teisių, padedančių užtikrinti asmens laisvę ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti ir ši fundamentali teisė negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas; 2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

73.       Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinę bylą inicijavo ieškovai. Byloje sprendžiamas ginčas dėl servituto nustatymo ypač visuomenei svarbioje vietoje. Žemės sklypas 2 turi didelę istorinę, religinę vertę. Žemės sklype 2 esantis Bazilijonų sodas (parkas) daugiau kaip 500 metų naudojamas vienuolyno reikmėms ir yra 1514 m. statyto Vilniaus Bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio dalis. Nagrinėjamą bylą sudaro 8 bylos tomai, pasirengimo ir bylos nagrinėjimo laikotarpis truko vienerius metus, per kuriuos patys ieškovai tikslino ir keitė ieškinio reikalavimus. Visa tai lėmė didelį procesinių dokumentų skaičių, atitinkamai atsiliepimų į ieškinį ir patikslintus ieškinius parengimą. Ieškovų surašytiems procesiniams dokumentams išanalizuoti, atsiliepimams surašyti bei teismo posėdžiams pasirengti atsakovė Vilniaus arkivyskupija pagrįstai patyrė bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad ieškovai aktyviai įgyvendino savo procesines teises teismo procese teikti į bylą procesinius dokumentus, o pirmosios instancijos teismas atitinkamai nutartimis įpareigojo atsakovę teikti atsiliepimus į ieškinį ir patikslintą ieškinį, todėl atsakovė Vilniaus arkivyskupija pagal CPK 17, 42 straipsnius turėjo tiek teisę su jais susipažinti, tiek pareigą pareikšti savo poziciją, t. y. atsakovė pagrįstai aktyviai gynėsi nuo jai pareikštų reikalavimų. Dėl to darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino atsakovės Vilniaus arkivyskupijos patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumą.

74.       Nors ieškovai kasaciniame skunde nurodo, kad byloje sprendžiamas servituto nustatymo būtinumo klausimas nėra naujas, šiuo klausimu yra nemažai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad patys ieškovai ieškinį tikslino kelis kartus, į bylą teikė papildomus dokumentus, kol byloje buvo galutinai suformuluoti ieškinio reikalavimai. Dėl to nors ginčo klausimas ir nėra naujas, tačiau sutiktina su teismų išvada, kad šio ginčo išsprendimas pareikalavo didelės apimties kompleksiškų teisinių paslaugų teikimo bei specialių teisinių žinių. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovų teikti dokumentai buvo didelės apimties bei reikalaujantys įsigilinimo ir specialių žinių.

75.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų kasaciniame skunde pateiktus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir priteisė, ieškovų manymu, dėl pačios atsakovės Vilniaus arkivyskupijos neveikimo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 20 d. pranešimu informavo atsakovę Vilniaus arkivyskupiją apie teisme priimtą nagrinėti ieškovų ieškinį ir įpareigojo per 20 dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos pateikti teismui atsiliepimą į pareikštą ieškinį. Teismo pranešimas ir ieškinys atsakovei Vilniaus arkivyskupijai buvo įteikti 2022 m. gegužės 24 d. Taigi atsakovė iki 2022 m. birželio 13 d. privalėjo pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį. Iš LITEKO duomenų matyti, kad atsakovė Vilniaus arkivyskupija 2022 m. birželio 11 d. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą pratęsti terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti, nurodydama, kad jos advokatas negalėjo parengti prašomo pateikti dokumento dėl interesų konflikto šioje byloje, todėl atsakovė 2022 m. birželio 7 d. kreipėsi į kitą Vilniaus advokatų kontorą su prašymu atstovauti atsakovei šioje byloje kitam Vilniaus arkivyskupijos atstovui atsisakius. Kadangi atsakovė Vilniaus arkivyskupija privalėjo iki 2022 m. birželio 13 d. pateikti atsiliepimą į ieškinį, tai naujasis atsakovės advokatas prašė terminą pratęsti, nurodydamas, kad tinkamam kliento interesų atstovavimui atsiliepimui parengti likęs terminas yra nepakankamas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 13 d. rezoliucija pratęsė terminą iki 2022 m. birželio 30 d. atsiliepimui į ieškinį pateikti. Atsakovė Vilniaus arkivyskupija 2022 m. birželio 30 d. pateikė teismui atsiliepimą į pradinį ieškinį. 2023 m. kovo 22 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ši atsakovė detaliai nurodė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą, taip pat ir tai, kad už jos atstovo prašymus institucijoms pateikti dokumentus atsiliepimui į ieškovų 2022 m. gegužės 16 d. ieškinį „Dėl servituto nustatymo“ parengti atsakovė patyrė 650 Eur išlaidų, o už atsiliepimą į 2022 m. gegužės 16 d. ieškinį patyrė 2150 Eur. 

76.       Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas įpareigojo atsakovę pateikti atsiliepimą į ieškinį, atsakovė per protingą terminą rūpinosi tinkamu atstovavimu, darytina išvada, kad nėra pagrindo spręsti esant abejonių dėl atsakovės netinkamo procesinio elgesio ar kad ji naudojosi jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis nesąžiningai. Pagal byloje pateiktus dokumentus, grindžiančius patirtas bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovei Vilniaus arkivyskupijai šios patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, įvertinęs ir tai, kad atsakovės atstovų darbo laiko sąnaudos nebuvo neprotingai didelės, atsižvelgiant į byloje suteiktų teisinių paslaugų apimtį, taip pat neviršija Rekomendacijų maksimalaus dydžio, o jų pagrįstumą ir realumą patvirtina pateikti byloje įrodymai.

77.       Ieškovai kasaciniame skunde nurodo, kad atsakovės Vilniaus arkivyskupijos PVM sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiamos atsakovės Vilniaus arkivyskupijos patirtos bylinėjimosi išlaidos, yra išrašytos ir apmokėtos byloje nedalyvaujančio, su nagrinėjama byla nesusijusio asmens – VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos.

78.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis, asmuo, yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. qui fact per alium, facit per se), tokios išlaidos laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių asmenų, už kuriuos juos sumokėtos, išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu yra pateiktas prašymas (tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdyje; tiek byloje dalyvaujančio asmens, tiek jo atstovo) dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju. Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti atlyginti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 34 punktas; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023, 64 punktas).

79.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai atsakovei Vilniaus arkivyskupijai atlyginimo priteisimo, rėmėsi aplinkybe, kad tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija Vilniaus arkivyskupija nevykdo komercinės-finansinės veiklos, todėl ordinaro pavedimu jos išlaidas šioje teismo byloje apmokėjo Vilniaus arkivyskupijos įsteigta VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyba. Ieškovai, kasaciniame skunde teigdami, kad atsakovė Vilniaus arkivyskupija vykdė (vykdo) ūkinę komercinę veiklą, kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis).

80.       Iš byloje 2022 m. liepos 31 d. pateiktos PVM sąskaitos faktūros už teisines paslaugas Nr. 2022/843 matyti, kad advokato paslaugos gavėja yra nurodyta VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyba, taip pat nurodyta, kad teisinės paslaugos suteiktos atstovaujant atsakovei Vilniaus arkivyskupijai ir rengiant procesinius dokumentus nagrinėjamoje byloje, VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyba kaip paslaugos gavėja nurodyta remiantis jos įstatų 2.1, 4.3.5 punktais. VŠĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos įstatų 4.3.5 punkte nustatyta, kad Vilniaus arkivyskupijos ekonominių reikalų taryba vykdo kitus ordinaro pavedimus. Dėl to, vadovaujantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika ir VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos įstatais, ieškovų kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo byloje nedalyvaujančiam asmeniui priteisimas, pripažintini nepagrįstais.

81.       Nors ieškovai kasaciniame skunde nurodo, kad VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyba susimažino valstybės biudžetui mokamą sumą advokatui sumokėto PVM suma pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau ieškovai, nurodydami šį argumentą tiek kasaciniame, tiek apeliaciniame skunde, nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų. Ieškovų teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl pripažinti nepagrįstais.

82.       Ieškovai kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą trečiajam asmeniui Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynui, neatsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą byloje.

83.       Iš bylos duomenų matyti, kad trečiasis asmuo 2023 m. kovo 23 d. pateikė teismui prašymą dėl papildomų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų pridėjimo ir nurodė, kad, ieškovams suabejojus, ar trečiasis asmuo 2023 m. kovo 21 d. pagrįstai prašė priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, prideda advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ buhalterės 2023 m. kovo 23 d. pažymą apie suteiktas teisines paslaugas civilinėje byloje. Prie šios pažymos pridėta 2023 m. kovo 8 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 58978 ir 2023 m. kovo 10 d. lėšų pervedimo nurodymas. Šie dokumentai patvirtina, kad trečiasis asmuo advokatų kontorai yra sumokėjęs už šioje civilinėje byloje jam suteiktas teisines paslaugas.

84.       Teisėjų kolegija padaro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami dėl pirmosios instancijos teisme atsakovės Vilniaus arkivyskupijos ir trečiojo asmens patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo, netinkamai taikė proceso teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir bylos procesinės baigties

 

85.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko, neturintys įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

86.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad pagrindo ją pakeisti ar panaikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

87.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

88.       Apeliacinės instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą, konstatuotina, kad ieškovai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

89.       Atsakovė Vilniaus arkivyskupija pateikė įrodymus, kad kasaciniame teisme patyrė 3388 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą (2024 m. vasario 29 d. sąskaitą faktūrą Nr. 2024/1005 už teisines paslaugas, SEPA mokėjimo išrašą apie lėšų įskaitymą). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 7, 8.14 punktuose nustatytų maksimalių už teisinę pagalbą priteisiamų sumų dydžių, todėl jų atlyginimas priteistinas šiai atsakovei iš ieškovų lygiomis dalimis, iš kiekvieno po 1694 Eur. 

90.       Trečiasis asmuo Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynas pateikė įrodymus, kad kasaciniame teisme patyrė 1815 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą (2024 m. kovo 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 63779 už teisines paslaugas, 2024 m. kovo 26 d. banko mokėjimo išrašą apie lėšų įskaitymą). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 7, 8.14 punktuose nustatytų maksimalių už teisinę pagalbą priteisiamų sumų dydžių, todėl jų atlyginimas priteistinas trečiajam asmeniui iš ieškovų lygiomis dalimis, iš kiekvieno po 907,50 Eur.

91.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Vilniaus arkivyskupijai (j. a. k. 192059489) iš ieškovo L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1694 (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti atsakovei Vilniaus arkivyskupijai (j. a. k. 192059489) iš ieškovės V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1694 (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynui (j. a. k. 192101358) iš ieškovo L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 907,50 Eur (devynis šimtus septynis Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynui (j. a. k. 192101358) iš ieškovės V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 907,50 Eur (devynis šimtus septynis Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Goda Ambrasaitė-Balynienė

 

 

Andžej Maciejevski

 

 

Antanas Simniškis