Civilinė byla Nr. e3K-3-297-378/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45080-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1; 3.2.4.4; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Pajuostis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Pajuostis“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Viresita“, ieškinį atsakovui V. I. dėl padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl žalos atlyginimą bankrutuojančiai bendrovei reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovo 136 808,43 Lt (39 622,46 Eur) žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 2, 3 dalių, 2.87 straipsnio, 6.263 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 14 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 8 dalies, 37 straipsnio 1, 6 dalių nuostatomis. Ji nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartimi bendrovei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorė UAB „Viresita“, patikrinusi buhalterinius dokumentus, nustatė, kad, pagal 2009 m. gruodžio mėn. kasos knygos suvestinę, kuri pasirašyta atsakovo, 2006 m. liepos 25 d. – 2011 m. gegužės 23 d. laikotarpiu buvusio bendrovės vadovu, kasos išlaidų orderiais Nr. 104 ir 105 (kurie administratorei neperduoti) atsakovui išduota 20 808,43 Lt (6026,54 Eur) ir 116 000 Lt (33 595,92 Eur). Atsakovo, kaip atskaitingo asmens, pasirašytoje avanso apyskaitos suvestinėje nurodyta, kad 2009 m. gruodžio 30 d. atsakovui iš kasos išduota 72 000 Lt (20 852,64 Eur), pridėti dokumentai, pagrindžiantys nurodytos sumos išleidimą bendrovės reikmėms. Kasos išlaidų orderiais Nr. 104 ir Nr. 105 išduotos sumos avanso apyskaitoje nenurodytos, jų išleidimas dokumentais nepagrįstas. 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. balanse, kuris sudarytas 2010 m. sausio 30 d. ir pateiktas valstybės įmonei Juridinių asmenų registrui atsakovo, kaip tuometinio bendrovės vadovo, kasos išlaidų orderiais Nr. 104 ir Nr. 105 išduotos sumos nenurodytos. Sąskaitoje nurodytas 19 540 Lt (5659,17 Eur) likutis, per vienerius metus gautinos sumos – 37 497 Lt (10 859,88 Eur). Atsakovas pasisavino ieškovei priklausančias lėšas ir turi atlyginti bendrovei bei jos kreditoriams padarytą žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio  14 d. sprendimu ieškinį tenkino.
5. Teismas nustatė, kad atsakovas per 2009 metus iš ieškovės sąskaitos į savo sąskaitą yra pervedęs daugiau nei 300 000 Lt (86 886 Eur), ir sprendė, jog iš savo vadovaujamos įmonės į asmeninę sąskaitą pervesdamas bendrovės lėšas atsakovas turėjo suvokti savo veiksmų pasekmes ir tai, kad, esant poreikiui, jis privalės įrodyti tokių veiksmų pagrįstumą, tinkamo atsiskaitymo su ieškove faktą. Atsakovo argumentus, nesant neginčijamos ekspertizės išvados, kad finansinius dokumentus (avanso apyskaitą Nr. 1-12 ir 2009 m. gruodžio mėn. kasos knygos suvestinę) pasirašė ne jis, teismas vertino kritiškai, nurodė, jog atsakovas 2009 m. gruodžio mėn. buvo įmonės vadovas, taigi buvo tiesiogiai atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovėje tuo metu nebuvo įdarbintas asmuo, kuris būtų buvęs atsakingas už buhalterinės apskaitos vedimą.
6. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 7 dalies, 21 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių (toliau – Apskaitos taisyklės) 6.5, 6.6 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – Kasos operacijų taisyklės) 3, 4, 9, 10 punktų nuostatomis. Atsakovo argumentus, kad bendrovės balanse neturėjo atsispindėti visos įmonės lėšos, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes balansas – tai finansinė ataskaita, kurioje parodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną. Teismas nustatė, kad ieškovės pateikti buhalteriniai dokumentai – 2009 m. gruodžio mėn. kasos knygos suvestinė – patvirtina, jog ieškovei kasos orderiais Nr. 104 ir 105 buvo išmokėti 136 808,43 Lt (39 622,46 Eur), o jų išleidimą įmonės reikmėms patvirtinančių dokumentų nepateikta, šios lėšos negrąžintos į ieškovės kasą pagal kasos pajamų orderius, neįmokėtos į sąskaitą. Remdamasis bylos duomenimis, teismas konstatavo, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovas ir atsakingas asmuo už bendrovei priklausančių pinigų, turto valdymą, naudojimąsi ir disponavimą turtu bei turtinėmis teisėmis, pasisavino ieškovei priklausančias lėšas ir taip padarė žalą bendrovei bei jos kreditoriams.
7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. sausio 5 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
8. Kolegija nurodė, kad, remiantis teismų praktikoje pripažįstama verslo sprendimų priėmimo taisykle (angl. business judgment rule), preziumuojamas vadovų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta bendrovės vadovams apsaugoti nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Reikšdama reikalavimą taikyti atsakovui civilinę atsakomybę CK 2.87 straipsnio pagrindu, ieškovė turėjo įrodyti, jog atsakovas, kaip bendrovės vadovas, pažeidė šio straipsnio nuostatose įtvirtintas fiduciarines pareigas. Kolegija atsižvelgė į tai, kad atsakovas bendrovės vadovu buvo iki 2010 m. lapkričio 22 d., akcininku, turinčiu sprendžiamojo balso teisę, – iki 2010 m. kovo 30 d. (iki 52 proc. akcijų perleidimo R. Ž.), o bankroto byla iškelta 2014 m. birželio 30 d., ir sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad žala bendrovės kreditoriams padaryta atsakovo neteisėtais veiksmais, neįrodė priežastinio ryšio. Keičiantis bendrovės vadovams, bendrovėje nebuvo buhalterio, už bendrovės finansus atsakingo kito asmens, taigi perduoti įmonės dokumentus turėjo pareigas paliekantis vadovas (atsakovas), o priimti ir perduoti dokumentus bankroto administratoriui – naujasis vadovas R. Ž., iki bankroto bylos iškėlimo ėjęs šias pareigas.
9. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, pakankamumo, patikimumo, neatsižvelgė į tai, kad bankroto ir su bankroto procesu sietinose bylose teismas turėtų būti aktyvus aiškindamasis faktines bylos aplinkybes. Ieškinys nagrinėjamu atveju buvo grindžiamas ir teismo tenkintas, remiantis atskirais kasos knygos lapų išrašais. Baudžiamojoje byloje Nr. 06-2-00184, kurioje atsakovas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį, pateikta specialisto išvada, kurioje tirta bendrovės kasos operacijų apskaita. Šioje išvadoje nurodyta, kad pagal specialistui pateiktus duomenis 136 808,43 Lt (39 622,46 Eur) išmokėta iš kasos suma nepagrįsta dokumentais (nėra kasos išlaidų orderių, suma neįtraukta į avansinę apyskaitą), suvestiniame registre užfiksuota 116 000 Lt (33 595,92 Eur) bendrovės skola akcininkams, kurios pagal įrašus registre 2009 m. gruodžio 31 d. neliko. Taigi, remiantis šiais duomenimis, bendrovė galėjo patirti 20 808,43 Lt (6026,54 Eur) nuostolį.   
10. Kolegija rėmėsi Kasos operacijų taisyklių nuostatomis, pagal kurias pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurio antras egzempliorius arba jo kvitas išduodamas priėmus pinigus (3, 10 punktai), o pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį (4 punktas); atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas; nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu (9 punktas). Avanso apyskaita yra išvestinis dokumentas, sudaromas pirminių dokumentų pagrindu (kasos išlaidų orderių, pinigų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų). Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį tenkino vien šio išvestinio įrodymo pagrindu, nors tiesioginių įrodymų, kasos pajamų orderių į bylą nepateikta, o pareigą pateikti šiuos buhalterinius dokumentus administratorei turėjo ne atsakovas, o bendrovės vadovas V. Ž., kuris ėjo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo ir kurio 50 220 Lt (14 544,72 Eur) kreditoriaus reikalavimas įmonės bankroto byloje suteikia jam sprendžiamojo balso teisę. Naujasis vadovas, 2010 metais perėmęs visus bendrovės dokumentus, negalėjo nepastebėti reikšmingo lėšų trūkumo. Iš bendrovės valstybės įmonei Juridinių asmenų registrui teikiamų aiškinamųjų raštų kolegija nustatė, kad bendrovė 2009 metais iš viso suteikė paslaugų už 352 675 Lt (102 141,74 Eur), o 2010 metais, kai įmonei atsakovas nebevadovavo, – už 127 321,21 Lt (36 874,77 Eur), ir pažymėjo, jog naujasis bendrovės vadovas beveik ketverius metus (iki bankroto bylos iškėlimo) nereiškė jokių pretenzijų atsakovui.
11. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi, atsižvelgiant į 2017 m. sausio 30 d. nutartį, atsakovui iš ieškovės priteista 761,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti               Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 185 straipsnio 1 dalies, 197 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas netinkamai vertino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2016 m. kovo 18 d. specialisto išvados dėl UAB „Pajuostis“ ūkinės finansinės veiklos turinį, nevertino šio įrodymo kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, atsakovo paaiškinimais. Remiantis specialisto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo spręsti, kad 116 000 Lt (33 595,92 Eur) buvo grąžinti kaip paskola akcininkams, nes išvadoje nurodyti priešingi duomenys (kad nepateikti kasos išlaidų orderiai, todėl negalima patvirtinti ūkinės operacijos tapatumo, t. y. ar 116 000 Lt (33 595,92 Eur) buvo sumokėti akcininkams). Tokios išvados negalima padaryti ir iš kitų bylos duomenų, atsakovo paaiškinimų, juolab kad atsakovas nesirėmė argumentu, jog jo paimtos iš kasos lėšos panaudotos akcininkų suteiktoms paskoloms grąžinti. Teismas buvo nenuoseklus, skirtingai vertino tokią pat galią turinčius įrodymus (išvestinius buhalterinius dokumentus), vienu atveju, – kaip nepatvirtinančius, kad atsakovui buvo išmokėtos ieškinyje nurodytos sumos, kitu atveju – kaip patvirtinančius paskolos grąžinimą (nors nepateiktos nei paskolos sutartys, nei pavedimą patvirtinantys įrodymai, nei kasos išlaidų orderiai, kurių pagrindu būtų grąžinta paskola). Teismas nepagrįstai nesivadovavo UAB „Pajuostis“ bankroto byloje nustatytais prejudiciniais faktais, t. y. kad V. I., reikšdamas kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, neįrodė paskolos įmonei suteikimo fakto ir jo kreditoriaus reikalavimas nepatvirtintas. Net ir laikydamas, kad 116 000 Lt (33 595,92 Eur) buvo grąžinti kaip paskola akcininkams, teismas nevertino aplinkybės, kad buhalteriniais dokumentais nepagrįstas 20 808,43 Lt (6026,54 Eur) išmokėjimas atsakovui. Teismas nepagrįstai atmetė rašytinius įrodymus – buhalterinės apskaitos registrus, t. y. 2009 gruodžio mėn. kasos knygos suvestinę, 2009 m. gruodžio 31 d. avansinės apyskaitos suvestinę Nr. 1-12, sprendė, kad esant tik šiems išvestiniams dokumentams ir nesant pirminių buhalterinių dokumentų (kasos knygoje nurodytų kasos orderių Nr. 103, 104, 105) negalima padaryti išvados, jog šie pinigai buvo išmokėti atsakovui.
2. Teismas pažeidė CPK 178 straipsnio nuostatas, netinkamai taikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį. Pagal CK 2.82 straipsnio 3 dalį juridinio asmens organas atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą. Bendrovės vadovas organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, atsako už finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7, 8, 10 dalys, 12 dalies 1, 2 punktai), organizuoja, tvarko ir yra atsakingas už įmonės buhalterinę apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis). Taigi atsakovui jo vadovavimo laikotarpiu teko pareiga tinkamai organizuoti ir tvarkyti buhalterinę apskaitą, sudaryti buhalterinės apskaitos dokumentus. Ieškovei neturint ir negalint pateikti kasos išlaidų orderių (Nr. 103, 104, 105), nurodytų 2009 m. gruodžio mėn. kasos suvestinėje, kurie nesudaryti paties atsakovo (atsakovas pripažino savo kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo ir tuo pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), teismas privalėjo vadovautis išvestiniais buhalteriniais dokumentais (suvestinėmis), kurie atspindi įvykusias ūkines operacijas (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 197 straipsnio 1 dalis), ir bet kokias abejones vertinti asmens, kuris nevykdė jam tekusios apskaitos organizavimo ir tinkamo dokumentų sudarymo pareigos, nenaudai. Byloje esant pakankamai įrodymų, patvirtinančių pinigų išmokėjimo atsakovui faktą (2009 m. gruodžio mėn. kasos knygos išrašas, 2009 m. gruodžio 31 d. atsakovo avansinės apyskaitos suvestinė, AB SEB banko sąskaitos išrašai, 2009 m. gruodžio 31 d. balansas), turėjo būti konstatuota, kad pareiga įrodyti, jog tokios lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms, ar patvirtinti teismo nurodytą faktą, kad lėšomis buvo grąžintos paskolos akcininkams, teko atsakovui. Teismas, konstatuodamas, kad, nesant kasos išlaidų orderių, negalima patvirtinti pinigų išmokėjimo fakto atsakovui ir, atitinkamai, kad pinigus pasisavino atsakovas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims.
3. Teismas netinkamai aiškino CK 6.246–6.249 straipsnių nuostatas, nepagrįstai nurodė, kad ieškovė turėjo įrodyti priežastinį ryšį tarp atsakovo padarytos žalos ir įmonės nemokumo. Bankroto administratorei reiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, kai byloje yra pateikta įrodymų, pagrindžiančių visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto, 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto, CK 6.247 straipsnio nuostatos aiškintinos taip, kad priežastinio ryšio tarp vadovo veiksmų (žalos padarymo) ir bankroto bei įmonės negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais nebūtina įrodinėti ir nustatyti.
4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kurioje išplėtotos įrodymų vertinimo taisyklės, nes byloje surinktų rašytinių įrodymų (specialisto išvados, kasos knygos 2009 gruodžio mėn. suvestinė) nevertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, neatsižvelgė į įrodymų visetą); nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos pareiga įrodyti aplinkybę, jog lėšos panaudotos įmonės veiklos tikslais, tenka pinigus gavusiam asmeniui. Kai įmonė įrodo, kad tam tikro turto yra netekusi, pareiga įrodyti aplinkybę, jog lėšos panaudotos įmonės veiklos tikslais (ar išmokėtos akcininkams kaip paskolų grąžinimas), tenka pinigus gavusiam asmeniui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013); nukrypo nuo suformuotos praktikos, kad bylose pagal bankroto administratoriaus ieškinius dėl vadovo civilinės atsakomybės už žalą nebūtina tirti ir įrodinėti ryšio tarp žalingų vadovo veiksmų ir įmonės nemokumo, nes tokie žalingi veiksmai visada yra priešingi įmonės veiklos tikslams ir priteisus nuostolius iš atsakingų asmenų tokios priteistos lėšos būtų skirtos kreditorių reikalavimams tenkinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014).
13. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Ieškovės argumentai dėl įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas ne tik tinkamai įvertino bylos duomenis, bet ir ėmėsi priemonių, kad būtų surinkti papildomi duomenys, vertino ir juos bei turėjo galimybę padaryti tikslesnes išvadas, priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas žalos atlyginimą ieškovei priteisė byloje nesant žalos faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas pasisavino įmonės lėšas, padarė žalą bendrovei ir jos kreditoriams. Ieškinys grįstas suklastotais įrodymais (kaip ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1495-155/2017, Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-817-911/2014). Naujasis vadovas R. Ž., kaip vienas didžiausių įmonės kreditorių, negalėjo perduodant dokumentus nepastebėti didelės sumos trūkumo (didesnės nei bendra kreditorių reikalavimų suma). Kadangi R. Ž. santykiai su atsakovu buvo konfliktiniai, R. Ž. galėjo siekti pasinaudoti situacija, kai atsakovas, 2010 m. perduodamas įmonės dokumentus naujajam vadovui, šio perdavimo tinkamai neįformino (nesudarytas dokumentų apyrašas).
2. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir įmonės bankroto, bet ir nekonstatavo aplinkybės, jog įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala, kurios atlyginimą prašoma priteisti, ir kad ją savo neteisėtais veiksmai padarė atsakovas. Nesant įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo neteisėtus veiksmus bei žalos bendrovei faktą ir dydį, nėra pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakomybės vadovui už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą taikymo sąlygų ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

14. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę.
15. Bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta Akcinių bendrovių įstatyme bei detalizuota kituose įstatymuose. Bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas;  2009 m. rugpjūčio 4 d. – 2010 m. sausio 5 d. laikotarpiu galiojusios įstatymo redakcijos 37 straipsnio 10 dalies 2 punktas). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatas ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, kurių sąrašą patvirtina ūkio subjekto vadovas (1 dalis). Nuo 2013 m. sausio 1 d. nurodyta teisės norma papildyta nuostata, pagal kurią ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 21 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose įtvirtinta įmonės vadovo atsakomybė už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus, apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, o pagal šiuo metu galiojančią įstatymo redakciją – ir už apskaitos registrų išsaugojimą bei įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą.
16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, kad netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra neteisėtas veiksmas, tačiau žalos atlyginimo prievolė dėl to vadovui kyla, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos, o žala, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti nustatyta tik jei dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo yra prarastas bendrovės turtas arba atsiranda kitų turtinių neigiamų pasekmių.
18. Faktas, kad bendrovei padaryta žala dėl turto, kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto  ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Įmonės turtas yra apskaitomas pagal apskaitos dokumentus, todėl turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).
19. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178 straipsnio nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, netinkamai taikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį, pagal kurį atsakovui jo vadovavimo laikotarpiu teko pareiga tinkamai organizuoti ir tvarkyti buhalterinę apskaitą, sudaryti buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl bet kokias abejones teismas turėjo vertinti atsakovo, kuris nevykdė jam tekusios apskaitos organizavimo ir tinkamo dokumentų sudarymo pareigos, nenaudai.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę, reiškiant reikalavimą vadovui taikyti civilinę atsakomybę už tinkamai neapskaitytą ir prarastą turtą, ieškovas turi pareigą įrodyti žalos faktą ir dydį, kad konkretus turtas prarastas dėl vadovo neteisėtų veiksmų. Tačiau sutiktina su ieškove, kad kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinta išimtis, kada dėl vadovo netinkamo finansinės apskaitos organizavimo negalima nustatyti, dėl kieno kaltės turtas prarastas, įrodinėjimo našta, kad turtas prarastas ne dėl vadovo kaltės, perkeliama vadovui. Pavyzdžiui, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016 23 punktas).
21. Kadangi įrodinėjimo pareigos perkėlimas atsakovui civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo procese yra išimtis, ji turėtų būti taikoma, tik kai neabejotinai nustatomos sąlygos perkelti įrodinėjimo naštą. Tokios sąlygos pripažintinos nustatytomis, jei vadovas netinkamai organizavo finansinę apskaitą ir dėl to negalima nustatyti, kur yra turtas, ir nėra aplinkybių, kurios rodytų, kad turtas prarastas dėl kitų asmenų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įrodinėjimo našta neturėtų būti perkelta, nes nėra pirmiau paminėtų sąlygų.
22. Išvadą, kad bendrovės dokumentai ir turtas galėjo būti prarasti ir dėl trečiųjų asmenų veiksmų, todėl nėra pagrindo perkelti įrodinėjimo naštą atsakovui, apeliacinės instancijos teismas padarė, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad: atsakovas 2010 m. kovo 30 d. dovanojimo sutartimi savo akcijas (52 proc. akcijų) perleido R. Ž.. Priimdamas dovaną R. Ž. turėjo galimybę įvertinti įmonės finansinę padėtį ir galėjo reikšti pretenzijas dėl dokumentų ir (ar) lėšų trūkumo, tačiau jų nereiškė. Nuo 2010 m. lapkričio 20 d. R. Ž. perėmė bendrovės vadovo pareigas, tačiau taip pat nereiškė pretenzijų atsakovui. Perduodant vadovo pareigas perdavimo–priėmimo aktas nebuvo pasirašytas. Nuo dokumentų perdavimo iki ieškinio atsakovui pateikimo praėjo beveik ketveri metai. Šiuo laikotarpiu įmonę valdė R. Ž.. Atsakovo teigimu, išvestiniai buhalteriniai dokumentai (kasos knyga) pasirašyti ne jo. Nors buvo paskirta ekspertizė, tačiau ekspertai negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti, kad dokumentai pasirašyti atsakovo. R. Ž. yra didžiausias bankrutuojančios bendrovės kreditorius, inicijavęs bankroto bylą bei turintis sprendžiamąjį balsą kreditorių susirinkime.
23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismui nenustačius aplinkybės, jog turtas galėjo būti prarastas vien dėl atsakovo veiksmų, priešingai nei teigia ieškovė, nebuvo pagrindo perkelti įrodinėjimo naštą atsakovui.
24. Ieškovė taip pat teigia, kad, kai įmonė įrodo, jog tam tikro turto yra netekusi, atsakovo kaltė preziumuojama ir pareiga įrodyti aplinkybę, kad lėšos panaudotos įmonės veiklos tikslais (ar lėšos išmokėtos akcininkams kaip paskolų grąžinimas), tenka pinigus gavusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Pažymėtina, kad ieškovės minima taisyklė dėl kaltės prezumpcijos taikoma tik tuo atveju, jei įmonė įrodo, kad turto neteko dėl atsakovo veiksmų, o ne bendrai neteko turto. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius žalos padarymo fakto atsakovo veiksmais, nebuvo pagrindo vertinti kaltės, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, įrodytumo.
25. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė turėjo įrodyti priežastinį ryšį tarp atsakovo padarytos žalos ir įmonės nemokumo. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė reiškė reikalavimą CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, o tokiu atveju įrodinėtinas priežastinis ryšys tarp vadovo neteisėtų veiksmų ir žalos įmonei, o ne kreditoriams. Ar tarp atsakovo veiksmų ir žalos įmonei yra teisinis priežastinis ryšys, vertintina pagal tai, ar žala yra būtinoji vadovo veiksmų pasekmė, t. y. ar žala nebūtų kilusi, jei ne vadovo veiksmai, ir ar žala teisiškai gali būti priskirta vadovui, t. y. ar jos atsiradimą vadovas galėjo ar turėjo numatyti. Nors apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino priežastinio ryšio nustatymo sąlygas, tačiau tai nelėmė priimto sprendimo. Dėl šios nutarties 24 punkte nurodytų priežasčių, t. y. nenustačius žalos padarymo atsakovo veiksmais fakto, priežastinio ryšio klausimas tampa teisiškai neaktualus, todėl teisėjų kolegija dėl šios civilinės atsakomybės sąlygos plačiau nepasisako.  

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).
27. Kadangi ieškovė, kaip ji pati teigė, neturėjo ir negalėjo pateikti kasos išlaidų orderių (Nr. 103, 104, 105), nurodytų 2009 m. gruodžio mėn. kasos suvestinėje, kurie nesudaryti paties atsakovo (atsakovas pripažino savo kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo ir tuo pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), teismas privalėjo vadovautis išvestiniais buhalteriniais dokumentais (suvestinėmis), kurie atspindi įvykusias ūkines operacijas (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 197 straipsnio 1 dalis).
28. Nagrinėjamoje byloje aplinkybę, kad atsakovas prarado turtą, ieškovė įrodinėjo netiesioginiais įrodymais – 2009 m. gruodžio mėn. kasos knygos suvestine, kur buvo nurodyta, kad 2009 m. gruodžio mėn. (30 arba 31 dieną – tiksli diena neįrašyta) kasos išlaidų orderiu Nr. 104 V. I. išduota 20 808,43 Lt (6026,54 Eur), kasos išlaidų orderiu Nr. 105 – 116 000 Lt (33 595,92 Eur). Nė vieno iš pirmiau nurodytų kasos išlaidų orderių tarp bankroto administratorei perduotų dokumentų nėra. Šios sumos avanso apyskaitoje nenurodytos, jų išleidimas dokumentais nepagrįstas. 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. balanse, kuris sudarytas 2010 m. sausio 30 d. ir pateiktas Juridinių asmenų registrui V. I., tuo metu ėjusio įmonės vadovo pareigas, nenurodyta, kad kasos išlaidų orderiais Nr. 104 ir Nr. 105 atsakovui buvo išduota atitinkamai 20 808,43 Lt (6026,54 Eur) ir 116 000 Lt (33 595,92 Eur).
29. Teisėjų kolegija nurodo, kad jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti konstatuojama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).
30. Nagrinėjamu atveju išvestiniai dokumentai kelia abejonių dėl savo autentiškumo, nes, kaip minėta, ekspertai nepatvirtino, kad juose yra atsakovo parašai. Be to, kasacinio teismo praktikoje vien išvestiniams dokumentams teikiama įrodomoji reikšmė tik jei juos patvirtina bylos duomenų visuma. Priešingu atveju jie laikomi nepakankamais ir aplinkybė nepripažįstama įrodyta (žr., pvz., šios nutarties 26 punkte nurodytą nutartį). Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenų visuma, galėjo pagrįstai spręsti dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, neįrodytumo.
31. Kiti kasacinio skundo argumentai nedaro įtakos šios bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
32. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsnyje įtvirtintų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų nenustatyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
34. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovei neatlygintinos. Atsakovas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Alė Bukavinienė

              Gražina Davidonienė

              Dalia Vasarienė