Administracinė byla Nr. eA-1653-502/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00050-2018-9
Procesinio sprendimo kategorija 16.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. G., D. B. ir S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. G., D. B. ir S. G. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjos V. G., D. B. ir S. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. KADI-259 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo nuspręsta nesudaryti sutarties ir neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų pareiškėjoms dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paskirties keitimo bei įpareigoti Administraciją perduoti D. B., V. G. ir S. G. 0,2952 ha ploto žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant šio žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją ir išduoti sąlygas 0,2952 ha ploto žemės sklypo detaliojo plano rengimui.
2. Pareiškėjos paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 19 d. pateikė atsakovui prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, tačiau Administracija 2017 m. gegužės 29 d. Įsakymu atsisakė sudaryti tokią sutartį. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas, Įstatymas) 22 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose ar specialiuosiuose planuose. Iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323 patvirtinto Vilniaus rajono bendrojo plano nuostatų matyti, jog M1 zonoje, į kurią patenka pareiškėjų žemės sklypas, leidžiama gyvenamųjų teritorijų plėtra, todėl, pareiškėjų nuomone, jų prašymas negali būti laikomas prieštaraujančiu Vilniaus rajono bendrojo plano sprendiniams.
3. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7383-484/2016 iš dalies tenkino pareiškėjų skundą – panaikino Administracijos 2013 m. gruodžio 9 įsakymą Nr. DTPS-822 ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2013 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, sutarties sudarymo bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi papildęs sprendimo motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vykdydama teismo sprendimą, Administracija pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjų prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo ir priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriame nusprendė nesudaryti sutarties su pareiškėjomis ir neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų. Įsakyme taip pat nurodyta, kad Administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. A27.2223 „Dėl Grikienių kaimo, esančio Sudervės šen., Vilniaus r., koncepcijos patvirtinimo“ M1 funkcinio prioriteto zonose, į kurią patenka pareiškėjų žemės sklypas, prioritetas teikiamas miško ūkio vystymui, o kitos paskirties žemė gali būti vystoma renovuojamose kaimų gyvenvietėse, kurios gali būti išplėtotos bemiškėse žemėse iki 5 proc. kaimo teritorijos ir nenumatoma planuoti naujų gyvenamųjų namų kvartalų. Pareiškėjų įsitikinimu, ginčijamas Įsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. Visuose besiribojančiuose žemės sklypuose arba jau yra nustatyta mažaaukščių gyvenamųjų namų žemės naudojimo paskirtis arba jau yra pastatytos ūkininkų sodybos. Pareiškėjų žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties žemė, nėra apaugusi mišku, yra bemiškė, todėl atitinka visas Vilniaus rajono bendrojo plano ir Grikienių kaimo, esančio Sudervės sen., Vilniaus r., koncepcijos nuostatas tam, kad žemės sklypo naudojimo paskirtis būtų pakeista į mažaaukščių gyvenamųjų namų.
4. Pareiškėjos skunde rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Vyriausybė 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtino Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), pagal kurio 3 punktą savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymu ir Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams.
5. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. T3-323 buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas (toliau – ir Bendrasis planas). Jame nėra teritorijų, kuriose būtų grafiškai nurodyti kitos paskirties žemių plotai ir nurodyti skirtingi tų teritorijų būdai bei pobūdžiai. Pagal Bendrąjį planą suformuota savivaldybės teritorijos erdvinio vystymo koncepcija, nustatyti teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos prioritetai, numatytos kaimo plėtros tendencijos, bet Bendrojo plano uždavinys nebuvo nustatyti sklypų pagrindines tikslines žemės naudojimo paskirtis ir suplanuoti gyvenvietes. Bendrasis planas buvo tik pagrindas, teikiantis gaires ir sąlygas tolesniam rajono savivaldybės teritorijos detalizavimui, o sekantis planavimo lygis – specialiųjų planų parengimas. Bendrojo plano 2.4.1. lentelėje „Teritorijų naudojimo reglamentai“ nurodoma, jog M1 zonoje, į kurią patenka pareiškėjų sklypas, kitos paskirties žemė plečiama 1–5 proc. kaimo teritorijos. Atskirų sklypų detalieji planai rengiami pagal 11 skyriaus nuostatas. Bendrojo plano 11.3.2 punktas numato, kad zonose (M, M1, H, Z, ZK) kaimo gyvenamųjų vietovių detalieji planai (M 1:5000, M 1:2000) rengiami, kai atsiranda poreikis vystyti gyvenvietę. Bendrajame plane rekomenduojama atskirų savininkų sklypų detaliuosius planus rengti kartu pateikiant kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą (M1:10000, M1:5000), kuriai turi pritarti savivaldybės administracijos direktorius. 2009 m. pradėtas rengti Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas) detalizuoja Bendrojo plano sprendinius. Administracijos direktorius įvertino tai, jog Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas) yra jau baigiamajame, t. y. viešo svarstymo, etape, todėl jo sprendiniai po viešo svarstymo jau negali būti keičiami, bei tai, kad pareiškėjų sklypas pagal Specialųjį planą patenka į teritoriją, kurioje nenumatyta gyvenamųjų vietovių plėtra, nustatė, kad pareiškėjų prašyme nurodyti tikslai prieštarauja specialiųjų planų sprendiniams. Atsakovo įsitikinimu, skundžiamu Įsakymu pagrįstai nuspręsta nesudaryti sutarties ir neperduoti pareiškėjoms planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų. Nuo 2014 m. sausio 1 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas neteko galios, todėl ir dėl šių pakeitimų pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos negalėtų būti joms perduotos.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas). Jos 2013 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Administracijos direktorių su prašymu dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo. Minėtame prašyme planavimo tikslu nurodė žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą iš žemės ūkio į mažaaukščių gyvenamųjų namų. Administracija ginčijamu Įsakymu atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą. Pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas patenka į M1 zoną, gyvenvietės vystymo tipas G3. Bendrojo plano 2.4 punkte nustatyta, kad M1 zonoje esanti kitos paskirties žemė plečiama renovuojamose kaimų gyvenvietėse. Jos gali būti išplėstos bemiškėse žemėse 1–5 proc. kaimo teritorijos. Numatyti kitos paskirties (užstatomų sklypų) žemės naudojimo būdai: rekreaciniams sklypams; gyvenamiesiems sklypams (mažaaukščių gyvenamųjų namų); sandėliavimo objektų sklypams ir kt. Taip pat nustatyta, kad atskirų sklypų detalieji planai rengiami pagal 11 skyriaus nuostatas. Bendrojo plano 11.3.2 punktas numato, kad zonose (M, MI, H, Z, ZK) kaimo gyvenamųjų vietovių detalieji planai (M 1:5000, M 1:2000) rengiami, kai atsiranda poreikis vystyti gyvenvietę. Bendrajame plane rekomenduojama atskirų savininkų sklypų detaliuosius planus rengti kartu pateikiant kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą (MI: 10000, MI:5000), kuriai turi pritarti savivaldybės administracijos direktorius. Koncepcija atskleidžia planuojamos teritorijos ypatumus, taip, kaip tai numato Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius). 2009 m. buvo pradėtas rengti Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas, detalizuojantis Bendrojo plano sprendinius. Specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai konkretizuoja savivaldybės bendrojo plano sprendinius tik tada, kai šie sprendiniai yra patvirtinti savivaldybės tarybos (Įstatymo 22 str. 2 d.) Pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialųjį planą, patvirtintą 2014 m. gruodžio 17 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-571, žemės sklypas nepatenka į urbamzuojamą (UI funkcinio prioriteto) teritoriją. Pagal minėto Tarybos sprendimo 2 punktą Specialiojo plano sprendiniai detalizuoja Bendrojo plano sprendinius ir yra šio plano sudėtinė dalis.
9. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymas Nr. A27-2351 „Del detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo bei planavimo sąlygų rengimo tvarkos“ įpareigojo užtikrinti, kad detalieji planai, keičiantys žemės naudojimo paskirtį, butų rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose ir specialiuosiuose planuose (2.2. p.). 2017 m. gegužės 4 d. Žemės sklypų tvarkymo ir teritorijų planavimo komisija protokolu Nr. STK-2 priėmė sprendimą nepritarti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimui pareiškėjoms, kadangi Bendrajame plane nenumatyta keisti Žemės sklypo paskirties į gyvenamąja teritoriją, o sklypas yra MI funkcinio prioriteto zonoje. Pagal 2013 m. birželio 28 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Teismo vertinimu, sutarties sudarymas nesuteiktų pareiškėjoms galimybės užbaigti rengti detalųjį planą pagal prašymo padavimo metu galiojusius teisės aktus, nes iki 2013 m. gruodžio 31 d. jos nebuvo padavusios prašymo dėl planavimo sąlygų, o iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalis numatė, jog rengiant detalųjį planą reikalavimai dėl papildomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatomi išduodant planavimo sąlygas.
10. Teismas sprendė, kad tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas M1 zonoje, į kurią patenka pareiškėjų žemės sklypas, yra su apribojimais: kitos paskirties žemė plečiama bemiškėse žemėse 1–5 proc. kaimo teritorijos, pateikiant kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą. Skundžiamame Įsakyme nurodyti argumentai, kad pareiškėjų situacija nurodytų reikalavimų neatitiko, todėl laikytina, kad atsakovas tinkamai pagrindė savo atsisakymo neleisti rengti nurodyto žemės sklypo detalųjį planą, nes nurodė ir pagrindė detaliojo planavimo tikslų prieštaravimą teisės aktams bei Bendrojo plano sprendiniams.
III.
11. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
12. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Bendrojo plano aiškinamojo rašto 11.3.2 punktu, tačiau nesivadovavo 11.3.3 punktu, kuriame numatyta, jog reikalinga leisti plėtoti naują užstatymą sklypų, numatant sklypų grupių detaliųjų planų rengimą tuščiuose tarpuose tarp užstatytų sklypų ar plečiant esamų gyvenviečių užstatymą (keičiant ar nekeičiant žemės ūkio žemės paskirtį) ne toliau kaip 150 m nuo esamos užstatytos teritorijos, vadovaujantis Bendrajame plane pateiktu procentiniu gyvenviečių užstatymo plėtojimo reglamentu. Užstatomai teritorijai prioritetą teikti, jei ji yra prie rajoninių ir vietinių servitutinių kelių. Pareiškėjoms priklausantis žemės sklypas nuo turimų gyvenamosios teritorijos statusą yra ne tik, kad nėra nutolęs toliau kaip 150 m, tačiau su jais ribojasi, o žemės sklypas yra ne tik kad prie rajoninių ar vietinių servitutinių kelių, tačiau jis pats yra tarnaujantis daiktas (jame nustatytas kelio servitutas). Taigi pareiškėjoms priklausantis žemės sklypas patenka į bendrojo plano aiškinamojo rašto 11.3.3 punkte nurodytą prioritetinių užstatomų vietovių sąrašą, todėl žemės sklypo paskirties keitimas neprieštarauja Bendrojo plano nuostatoms.
13. Teismai jau yra nustatę, kad pareiškėjų 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas neprieštarauja jo pateikimo atsakovui dieną galiojantiems teritorijų planavimo dokumentų tikslams, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą, nesivadovavo teismų jau nustatytomis aplinkybėmis ir priėjo visiškai priešingos išvados, jog žemės sklypo paskirties keitimas nėra galimas.
14. Teismas nurodė, kad specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai konkretizuoja savivaldybės Bendrojo plano sprendinius (Įstatymo 22 str. 2 d.). Pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialųjį planą, patvirtintą 2014 m. gruodžio 17 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-571, pareiškėjų žemės sklypas nepatenka į urbanizuojamą (U funkcinio prioriteto) teritoriją. Tačiau pareiškėjos prašymą pateikė 2013 m. lapkričio 22 d., o Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio Specialusis planas buvo priimtas tik 2014 m. gruodžio 17 d. Jau anksčiau tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Administracija nepagrįstai rėmėsi dokumentu, kuris 2013 m. lapkričio 22 d. prašymo pateikimo metu negaliojo, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vėlgi rėmėsi pareiškėjų prašymo pateikimo metu negaliojusiu teritorijų planavimo dokumentu.
15. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje nagrinėdamas administracinę bylą tarp tų pačių šalių atsakovo argumentus dėl to, kad sutarties sudarymas nesuteiktų pareiškėjoms galimybės užbaigti rengti detalųjį planą laikė nepagrįstais, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas juos laikė pagrįstais.
16. Atsakovas Administracija atsiliepime prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.
17. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad Administracija pagrįstai priėmė Įsakymą nesudaryti sutarties ir neperduoti pareiškėjoms planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų. Atsakovas teigia, kad pareiškėjų atžvilgiu taikomas būtent Bendrojo plano aiškinamojo rašto 11.3.2 punktas, nes jis taikomas M, M1, H, Z, ZK zonoms. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad skundžiamas Įsakymas nebuvo pagrįstas Specialiuoju planu, kaip teigia pareiškėjos. Koncepcinė schema yra tvirtinama Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, kuris galioja neterminuotai. Koncepcinė schema detalizuoja Bendrojo plano sprendinius, ji yra privaloma visiems asmenims, rengiantiems detaliuosius planus koncepcinės schemos galiojimo teritorijoje.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Administracijos direktorės 2017 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. KADI-259 „Dėl sutarties nesudarymo ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų neperdavimo D. B., S. G., V. G.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
20. Ginčijamu Įsakymu atsakovas nusprendė nesudaryti sutarties ir neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų pareiškėjoms dėl žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) paskirties keitimo. Akte nurodyta, kad planavimo tikslai prieštarauja teisės aktams ir teritorijų planavimo dokumentams, Sklypas nėra kaimo gyvenvietėje, todėl tikslas keisti į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritoriją prieštarauja M1 zonos reglamentams (p. 1.1), atsakovo 2011 m. rugsėjo 5 d. įsakymu patvirtintoje Grikienių kaimo koncepcijoje M1 zonoje teritorijos plėtra nebuvo numatyta (p 1.2), atsakovo sudaryta Žemės sklypų tvarkymo ir teritorijų planavimo komisija nustatė, kad planavimo tikslai prieštarauja teisės aktams ir sprendiniams, todėl nėra galimybės plėsti naujus gyvenamųjų namų kvartalus (p. 1.3).
21. Nagrinėjamu atveju atsakovas sprendė pareiškėjų 2013 m. lapkričio 22 d. pateiktą prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, todėl tiek atsakovas, tiek ginčą nagrinėjantis teismas turi taikyti prašymo padavimo metu galiojusią teisę bei vertinti tuo metu buvusias faktines aplinkybes.
22. Ginčui aktualios redakcijos TPĮ 20 straipsnis numatė, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius bei valstybinės žemės valdytojai (1 d.), o pastarieji Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui (2 d.).
23. Be kita ko, detaliųjų planų rengimas buvo numatytas, kai keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai ar kitai veiklai plėtoti ar kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos naudojimo tipas ir leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas (TPĮ 22 straipsnio 1 dalis). Draudimas rengti detaliuosius planus, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimams, buvo įtvirtintas TPĮ 24 straipsnio 4 dalyje. Čia taip pat numatyta, kad detalieji planai, kurių numatomi sprendiniai neatitinka regiono ar rajono lygmens bendrųjų ar specialiųjų planų sprendinių, planavimo organizatoriaus pageidavimu rengiami kartu su bendrųjų ar specialiųjų planu (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektų) sprendinių pakeitimais, jei sprendimą dėl sprendinių keitimo yra priėmusi šiuos planus tvirtinusi institucija.
24. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad savivaldybės administracijai įstatymo suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo nėra absoliuti ir turi būti realizuojama įstatymų nustatytose ribose, o, nesant teisės aktuose nustatytų kliūčių, minėta sutartis privalo būti sudaroma (žr., LVAT 2007 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-253/2007). Savivaldybės administracija atsisakyti perleisti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas privataus žemės sklypo valdytojui ar naudotojui ir sudaryti sutartį gali tik tuo pagrindu, jeigu būtų nustatyta, kad yra prieštaravimas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtintoms nuostatoms.
25. Kaip minėta, atsakovas ginčijamame Įsakyme nurodė, kad planavimo tikslai prieštarauja teisės aktams ir teritorijų planavimo dokumentams, būtent bendrojo plano M1 zonos reglamentams, Grikienių kaimo koncepcijoje M1 zonoje teritorijos plėtra nebuvo numatyta, atsakovo sudaryta Žemės sklypų tvarkymo ir teritorijų planavimo komisija nustatė, kad planavimo tikslai prieštarauja teisės aktams ir sprendiniams.
26. Byloje nustatyta, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. T3-323 patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas patenka į M1 zoną, gyvenvietės vystymo tipas G3. Bendrojo plano 2.4 punkte nustatyta, kad M1 zonoje esanti miškų ūkio paskirties žemė į kitos paskirties žemę nekeičiama, tačiau kitos paskirties žemė plečiama renovuojamose kaimų gyvenvietėse. Jos gali būti išplėstos bemiškėse žemėse 1–5 proc. kaimo teritorijos, taip pat ir žemės ūkio paskirties žemėje. Numatyti kitos paskirties (užstatomų sklypų) žemės naudojimo būdai: rekreaciniams sklypams; gyvenamiesiems sklypams (mažaaukščių gyvenamųjų namų); sandėliavimo objektų sklypams ir kt. Taip pat nustatyta, kad atskirų sklypų detalieji planai rengiami pagal 11 skyriaus nuostatas. Pagal Bendrojo plano 11 skyriaus 11.3.2 punktą, zonoje M1 kaimo gyvenamųjų vietovių detaliuosius planus (M1:5000, M 1:2000) galima rengti, kada atsiranda poreikis gyvenvietę vystyti. Rekomenduojama atskirų savininkų sklypų detaliuosius planus rengti kartu pateikiant kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą, kaip tai numato Detaliųjų planų rengimo taisyklių 12.4 punktas. Bendrojo plano 11.3.3. punkte numatyta leisti plėtoti naują užstatymą sklypų, numatant sklypų grupių detaliųjų planų rengimą tuščiuose tarpuose tarp užstatytų sklypų ar plečiant esamų gyvenviečių užstatymą (keičiant ar nekeičiant žemės ūkio žemės paskirtį) ne toliau kaip 150 metrų nuo esamos užstatytos teritorijos, vadovaujantis šiame bendrajame plane pateiktu procentiniu gyvenviečių užstatymo plėtojimo reglamentu. Užstatomai teritorijai prioritetą teikti, jei ji yra prie rajoninių ir vietinių servitutinių kelių.
27. Kaip matyti, aktualios ginčui bendrojo plano nuostatos M1 zonoje, į kurią patenka pareiškėjų žemės sklypas, nedraudžia žemės ūkio žemės paskirties keitimo, ginčo žemės sklypas nėra nutolęs toliau kaip 150 metrų nuo esamos užstatytos teritorijos, o jame yra servitutinis kelias, dėl ko bendrajame plane numatytas užstatomos teritorijos prioritetas. Pateikti kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą tik rekomenduojama.
28. Nagrinėjamu atveju ginčijamame Įsakyme nėra nurodyta, kad siekiamo teritorijos planavimo tikslai prieštarauja įstatymų reikalavimams, nepateikta argumentų ir įrodymų, kad prieštarauja kreipimosi metu galiojusio teritorijos bendrojo plano sprendiniams. Pažymėtina, kad LVAT dar 2017 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2716-502/2017, kurioje tarp tų pačių šalių buvo nagrinėjamas administracinis ginčas dėl to paties žemės sklypo, konstatavo, kad kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties žemė, nėra mišku apaugusi, yra bemiškė, todėl atitiko visas Vilniaus rajono bendrojo plano nuostatas tam, kad žemės sklypo naudojimo paskirtis būtų pakeista į mažaaukščių gyvenamųjų namų.
29. Atsižvelgus į šias aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Įsakymas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti naikinamas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakovas įpareigotinas patenkinti pareiškėjų prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo.
30. Jau paminėtoje 2017 m. kovo 29 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą; 2003 m. rugsėjo 30 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012; 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo argumentus, teisės principus ir teismų praktiką, nurodė, jog atsakovas, priimdamas įsakymą, turėjo vertinti tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas ir įvertinti ar pagal tuo metu galiojusias nuostatas pareiškėjų prašymas atitiko nustatytus reikalavimus.
31. Nagrinėjamu atveju dėl atsakovo neteisėtų aktų susiklostė ypatinga teisinė situacija, kad detalųjį teritorijų planavimą reguliuojančios normos yra iš esmės pasikeitę 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai. Pagal 2013 m. birželio 27 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Šios taisyklės nenumato draudimo pagal iki įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą atlikti detalųjį teritorijos planavimą išsisprendus ginčui dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo. Todėl, atsižvelgiant į išskirtinę teisinę situaciją nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo sklypo detalusis teritorijos planavimas turi vykti pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Kitu būdu aiškinant teisę būtų paneigta pareiškėjų pažeistų teisių ir teisėtų interesų konstitucinė teisminė gynyba.
32. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą, apeliacinis skundas tenkinamas panaikinant teismo sprendimą ir nauju sprendimu pareiškėjų skundą tenkinant.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų V. G., D. B. ir S. G. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjų V. G., D. B. ir S. G. skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2017 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. KADI-259 „Dėl sutarties nesudarymo ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų neperdavimo D. B., S. G., V. G.“.
Įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją perduoti D. B., V. G. ir S. G. 0,2952 ha ploto žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant šio žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją ir išduoti sąlygas 0,2952 ha ploto žemės sklypo detaliojo plano rengimui.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė