Administracinė byla Nr.1-658-423 /11

                                                                                                 Proceso Nr.3-62-3-151-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

                            KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S       

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                            2011 m. balandžio 5 d.

                                                                      Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

nedalyvaujant pareiškėjui J. S. ir atsakovo Marijampolės pataisos namų atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

n u s t a t ė :

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį  nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31 viso sumoje 1002,54 Lt. (b.l. 4-7). 

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas jam nepagrįstai nesumokėjo priklausančių priedų  ir priemokų nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31 ir dėl to susidarė 1002,54 Lt neišmokėto darbo užmokesčio skirtumas, kurį prašo priteisti. Be to Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“  ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio  reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės  tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies   nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus  valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas J. S. teismo prašo priteisti negautą darbo užmokestį už nepagrįstai apribotą priedų ir priemokų mokėjimą. Reikalavimas kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių.  Atsakovo parengtoje pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2008-02-23 iki 2008-12-31 pareiškėjui buvo neišmokėta 555,21 Lt priemokų ir priedų dalis,  viršijanti 70 procentų pareiginės algos (b.l. 13).

Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) VI skyriuje. Iki 2005-12-21 galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006-06-07 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis  buvo skaičiuojamas  ir mokamas,  vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio  reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės  tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies   nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus  valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2004-12-13, 2007-03-20 nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas,   administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 L. Š. v. Kauno  rajono policijos komisariatas išdėstytos nuostatos, jog  ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai  nėra pasibaigę,  taikomos ir nagrinėjamoje byloje.

Kreipiantis į teismą 2011-02-23, pareiškėjas praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už 2007 metų balandžio – gruodžio mėnesius bei 2008m. sausio mėn., 2008 m. vasario 01-22d., o atsakovas atsiliepime prašo taikyti senaties terminą (b.l. 10-12).

Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui  nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Marijampolės pataisos namai, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš atsakovo Marijampolės pataisos namų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje  išdėstė  2005-12-21 nutartyje  išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005 bei 2010-06-07 nutartyje  išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A662-1735/2010.

Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo  prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis.  Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs. 

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio pagrįstas, tačiau tenkintinas iš dalies, priteistina 555,21 Lt neišmokėto darbo užmokesčio suma už laikotarpį nuo 2008-02-23 iki 2008-12-31, nes toks priteisimas neprieštarauja Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisimos ne daugiau kaip už trejus metus.

Atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teismas konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 2 p., teisėja

n u s p r e n d ž i a:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. S. iš atsakovo Marijampolės pataisos namų neišmokėtą 555,21 litų darbo užmokesčio dalį.

Sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                  Asta Urbonienė