Civilinė byla Nr. 3K-3-485/2011
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02557-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 21.4.2.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Miroveda“ dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5350,19 Lt darbo užmokesčio, 2115,11 Lt delspinigių, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir bylinėjimosi išlaidas; pripažinti negaliojančia jo ir atsakovo 2008 m. rugpjūčio 4 d. sudarytą darbo sutartį, nes ją buvo priverstas pasirašyti dėl ieškovo daryto ekonominio spaudimo; jam priklausantį darbo užmokestį skaičiuoti pagal kitą tos pačios datos, tų pačių šalių sudarytą darbo sutartį. Ieškovas paaiškino, kad pirmiau buvo pasirašyta darbo sutartis, kuria ieškovui nustatytas 4000,00 Lt darbo užmokestis, tačiau, atsakovui pareikalavus, panaudojant ekonominį spaudimą, šalys 2008 m. rugsėjo 12 d. atgaline (ta pačia) data pasirašė kitą darbo sutartį tuo pačiu numeriu. Atsakovui pareikalavus pirmiau pasirašytos sutarties egzempliorių grąžinti, ieškovas spėjo pas notarą patvirtinti jos kopiją, kurią vėliau su kita sutartimi pateikė teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir ieškovui ieškinyje prašant, Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą už akių: ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovui 30,72 Lt delspinigių, 616,80 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį bei 183 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo daryto ekonominio spaudimo ieškovui, kaip pagrindo sutarties pripažinimui negaliojančia, ieškovas nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, nenurodė konkretaus ir realaus ekonominio spaudimo, tik paaiškino, kad antrosios sutarties ir data, ir numeris sutapo su pirmosios bei tai, kad atsakovas pareikalavo grąžinti sutarties originalą, antraip su ieškovu nebūtų atsiskaityta. Teismas konstatavo, kad nenustatė ieškovo valios trūkumų, pasirašant darbo sutartį ir sulygstant joje dėl 800 Lt darbo užmokesčio. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į ieškovo išprusimą (jis buvo priimtas į vadovaujančias pareigas atsakovo įmonėje), į tai, kad iki ieškovo minimo įvykio, kada jis teigia patyręs ekonominį spaudimą, buvo išdirbęs įmonėje tik kiek daugiau kaip vieną mėnesį. Teismas atkreipė ypatingą dėmesį į tai, jog šalys, sukurdamos darbo santykius, nustatė trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį, kuris ne tik suteikia teisę išbandyti darbdaviui darbuotojo tinkamumą dirbti tam tikrą darbą, bet ir galimybę darbuotojui įsitikinti, ar sulygtas darbas ir jo sąlygos yra jam tinkamos. Teismas pabrėžė, kad ieškovas galėjo ir privalėjo suvokti, kad gali nesutikti su ginčijamos sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio dydžio, tačiau su ja sutiko ją pasirašydamas; konstatavo, kad nenustatė, jog ieškovas būtų nesutikęs su šia sąlyga ir reiškęs pastabas dėl jos nei pasirašymo metu, nei pasibaigiant darbo santykiams, nei jiems pasibaigus, kol, praėjus dviem su puse metų pateikė ieškinį teismui. Teismas konstatavo, kad, esant dviem analogiškoms sutartims, turi būti vadovaujamasi sutartimi, kuri buvo sudaryta paskiausiai ir išreiškia tikrąją šalių valią.
Iš ieškinio ir byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad ieškovas su atsakovu 2008 m. rugpjūčio 4 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo ieškovui mokėti 800 Lt darbo užmokestį, išmokėdamas atlyginimą vieną kartą per mėnesį iki kito mėnesio 30 d., nustatė, kad ieškovas dirbs penkias darbo dienas per savaitę, po aštuonias valandas per darbo dieną. Darbo sutartis nuo 2008 m. spalio 14 d. buvo nutraukta ieškovo pareiškimu Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovas sumokėjo ieškovui priklausantį darbo užmokestį (660,80 Lt už rugpjūtį, 660,80 Lt už rugsėjį, 191,85 Lt už spalį, iš viso – 1513,45 Lt) su uždelsimu, t. y. ne jo atleidimo iš darbo dieną 2008 m. spalio 14 d., o 2008 m. lapkričio 19 d. Atsakovas pavėlavo išmokėti ieškovui jam priklausantį darbo užmokestį 36 kalendorines dienas. Pagal Lietuvos Respublikos DK 207 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnį atsakovas privalo mokėti 0,06 proc. dydžio (nuo 2009 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-32 delspinigiai padidinti iki 0,07 proc.) delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti jų išmokėjimo dieną. Remiantis šių teisės aktų nuostatomis ieškovui nuo pradelsto išmokėti jam nesumokėtų darbo užmokesčio priteistina 30,72 Lt delspinigių (29 x (1513,45 Lt x 0,0007).
Teismas pažymėjo, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Remiantis 2003 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 650 patvirtintu Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-377 dėl 2008 metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus, esant penkių darbo dienų savaitei, darbo dienų skaičius yra 20,75. Vidutinis ieškovo vienos darbo dienos užmokestis yra 38,55 Lt (800,00 Lt / 20,75 darbo dienos ? 38,55 Lt). Teismas vidutinį darbo užmokestį priteisė už uždelstą atsiskaityti su darbuotoju laikotarpį, skaičiuojant jo apimtas darbo dienas, pažymėjo, kad ieškovui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2008 m. lapkričio 19 d. uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, kurį sudarė 16 darbo dienų, skaičiuojant po 38,55 Lt už vieną darbo dieną, iš viso – 616,80 Lt (38,55 Lt x 16). Teismas vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką priteisė neišskaičiavęs privalomų pajamų mokesčių, valstybinio socialinio draudimo įmokų sumų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 29 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. sprendimą už akių paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, o aplinkybių, kurios būtų pagrindas panaikinti tokį sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė.
Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Šio straipsnio 4 dalyje realus grasinimas yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones siekiant ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Tai reiškia, kad sandoris gali būti pripažintas sudarytas dėl ekonominio spaudimo tais atvejais, kai ne tik nustatomas tokio spaudimo faktas (realūs grasinimai), bet ir šalies valią sudaryti tokį sandorį nulemia grasinimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; kt.). Teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teisingai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamą darbo sutartį sudarė dėl ekonominio spaudimo.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Dėl įrodymų vertinimo. Teismai netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177, 178, 185 straipsnius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, esant dviem analogiškoms sutartims, turi būti vadovaujamasi tik sutartimi, kuri sudaryta paskiausiai, nepagrįstai sprendė, kad tik paskiausia sutartis išreiškia šalių tikrąją valią, nepagrindė, kuri sutartis yra paskiausia, taip pat to, kodėl sutartis, kurioje nustatytas 4000 Lt darbo užmokestis, neišreiškia tikrosios šalių valios. Kad ieškovui darbo užmokestis nebuvo mažinamas (darbo sutarties sąlygos nebuvo keičiamos), patvirtina pranešimo apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas (DK 203 straipsnis) ir darbuotojo raštiško sutikimo (DK 120 straipsnio 3 dalis) nebuvimas. Teismai pažeidė DK 120 straipsnio 3 dalį, nes priėmė sprendimą dėl darbo sutarties sąlygų keitimo, nors darbo sutarties keitimo faktas nebuvo nustatytas. Teismai iš dviejų sutarčių su skirtingais jose nustatytais darbo užmokesčiais nepagrįstai ir be jokio teisinio vertinimo prioritetą suteikė vienai iš jų, visiškai nepasisakydami dėl analogiškos darbo sutarties, kuria nustatytas 4000 Lt darbo užmokestis.
Teismai tinkamai neįvertino darbo sutarties, kurioje nustatytas 4000 Lt darbo užmokestis, galiojimo sąlygų. Notarų biure tvirtinant šios darbo sutarties nuorašą, nebuvo jokių žymų apie tai, kad šis darbo sutartis su darbuotoju yra nutraukta.
Teismai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2006; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).
2. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, šiais klausimais suformuotą teismų praktiką. CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, aiškinant turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-406/2000; 2005 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2005; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2004; kt.). Vertinant šalių santykius, turi būti atsižvelgta į CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, atsižvelgta į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, jų elgesį po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2007).
3. Dėl teismo vaidmens darbo bylose. Šioje byloje priimtas sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnį, kuriame nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Dėl teismo aktyvumo įgyvendinant šiame straipsnyje įtvirtintus principus yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-747/2003).
Teismas neatsižvelgė į CPK 417 straipsnio normą, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, ir į CPK 418 straipsnio normą, kad jeigu darbuotojas pareiškė vieną iš įstatymuose numatytų alternatyvių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Teismas visiškai nepagrįstai netaikė kitų kasatoriaus teisių gynimo būdų. Atmetęs reikalavimą pripažinti darbo sutartį negaliojančia, teismas privalėjo spręsti dėl kitų kasatoriaus pažeistų teisių gynimo būdų taikymo, būtent: dėl kasatoriui priklausančio darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo pagal sutartį, kurioje abiejų šalių nustatytas ieškovo 4000 Lt dydžio darbo užmokestis, taip pat dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais. Teismas neatsižvelgė, kad kasatorius šiame ginče yra silpnesnioji šalis.
4. Teismas klaidingai skaičiavo kasatoriui priteistiną vidutinį darbo užmokestį ir delspinigius. Atsakovas su kasatoriumi laiku neatsiskaitė, nesumokėjo jam sulygtos darbo sutartimi 4000 Lt mėnesinės algos. Iš viso darbdavys kasatoriui skolingas 2336 Lt už rugpjūtį, 2336 Lt už rugsėjį, 678,19 Lt už spalį, išskaičiavus mokesčius. Be to, vidutinio darbo užmokesčio uždelsimo laikas pagal teismo sprendime taikytiną laikotarpį (nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2008 m. lapkričio 19 d.) yra ne 16 darbo dienų, kaip klaidingai nustatė teismas, bet 25 darbo dienos.
Pagal DK 207 straipsnį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, įstatymo 2 straipsnį atsakovas privalo mokėti 0,07 proc. dydžio priklausančios mokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jei jos nėra – darbo) sutartyje, ar darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Teismas kasatoriui priteistiną vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką pradeda skaičiuoti tik nuo atleidimo iš darbo dienos (2008 m. lapkričio 14 d.), nors sumokėti atlyginimą buvo uždelsiama kiekvieną mėnesį. Pirmas darbo užmokestis kasatoriui turėjo būti sumokėtas 2008 m. rugpjūčio 30 d., antras – 2008 m. rugsėjo 30 d., o trečias – 2008 m. spalio 14 d. Nuo nesumokėtų už rugpjūtį 2336 Lt delspinigiai skaičiuojami nuo 2008 m. rugsėjo 6 d., uždelsta mokėti 584 kalendorines dienas, delspinigių suma – 954,96 Lt; nuo nesumokėtų už rugsėjį 2336 Lt delspinigiai skaičiuojami nuo 2008 m. spalio 7 d., uždelsta sumokėti 553 kalendorines dienas, delspinigių suma – 904,27 Lt; nuo nesumokėtų už spalį 678,19 Lt delspinigiai skaičiuojami nuo 2008 m. spalio 21 d., uždelsta sumokėti 539 kalendorines dienas, delspinigių suma – 255,88 Lt; iš viso – 2115,11 Lt.
Teismai nepagrįstai netaikė DK 141 straipsnio nuostatų. Šiame straipsnyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Atsakovas iki šiol nesumokėjo darbo sutartimi nustatyto 4000 Lt darbo užmokesčio dalies, taigi visiškai ir laiku su ieškovu neatsiskaitė ir šį darbo įstatymų pažeidimą tebetęsia. Dėl to ieškovui už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 14 d. iki visiško atsiskaitymo turi būti mokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, t. y. 4000 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 141 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, kad tai, jog DK nenurodyta aptariamos išmokos sumažinimo galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga. Išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006; 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007).
Teismai taip pat nepagrįstai netaikė CK 6.37 straipsnio. Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
4. Dėl kasacinio teismo kompetencijos ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia valstybės pareigą veikti itin skubiai, siekiant išspręsti ginčą ir apibrėžti ginčo šalių teisinį statusą.
Bylos grąžinimo žemesnės instancijos teismui atvejis reiškia, kad bylinėjimosi trukmė gerokai pailgėja. Žemesnės instancijos teismų padarytos klaidos gali būti ištaisytos kasacinio teismo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbuotojo teisių pažeidimo fakto kaip pagrindo taikyti pažeistų teisių gynimo priemones
Kasatorius savo ieškinio faktiniu pagrindu nurodo aplinkybes, kad darbo sutartis, kurioje jam nustatytas 800 Lt mėnesio darbo užmokestis, buvo sudaryta atgaline data dėl darbdavio daryto ekonominio ir psichologinio spaudimo, ir tuo remdamasis teigia, kad jam turėjo būti mokamas 4000 Lt mėnesio darbo užmokestis bei nuo šios sumos prašo priteisti darbo užmokesčio skolą ir kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasatoriaus nurodytą faktinį ieškinio pagrindą ginčo materialiniai santykiai turėtų būti kvalifikuojami ir vertinami pagal CK 1.91 straipsnio normas, reglamentuojančias sandorių, sudarytų dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, nuginčijimą, bei DK 120 straipsnio normas, reglamentuojančias darbo sutarties sąlygų keitimą. Šių teisės normų aiškinimo ir taikymo nuostatos, aktualios nagrinėjamai bylai, yra suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje esminis klausimas, nuo kurio priklauso kasatoriaus reikalavimų tenkinimas – nustatymas, įvyko ar ne jo, kaip darbuotojo, teisių pažeidimo faktas. Šio klausimo sprendimui taikytinos bendrosios civilinės proceso teisės įrodinėjimo taisyklės bei principai, inter alia įrodymų sąsajumo bei pakankamumo reikalavimai.
Pasitvirtinus kasatoriaus nurodytoms aplinkybėms, kad jis dėl darbdavio neteisėtų veiksmų – realaus grasinimo neigiamais ekonominiais padariniais – atgaline data pasirašė darbo sutartį, kurioje pradine sutartimi nustatytas 4000 Lt darbo užmokestis buvo sumažintas iki 800 Lt, dėl pažeistų kasatoriaus, kaip darbuotojo, teisių gynimo būdo taikymo turėtų būti sprendžiama pagal DK normas, reglamentuojančias darbo sutarties sąlygų dėl apmokėjimo už darbą keitimą. Esminės šio reguliavimo nuostatos yra tokios, kad darbdavys turi teisę, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, dėl gamybinio būtinumo ar teisinio reguliavimo pakeitimo (DK 120 straipsnio 1, 3 dalys), keisti darbo apmokėjimo sąlygas, tačiau, jas keičiant, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Taigi, darbuotojas negali būti priverstas dirbti už sumažintą darbo užmokestį, darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-265/2005; 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111-2011; kt.).
Tačiau, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, aptartų teisės normų taikymas nagrinėjamam ginčui būtų aktualus tik tuo atveju, jeigu byloje būtų pagrindas konstatuoti kasatoriaus darbo teisių pažeidimo faktą. Kasatoriaus nurodytos faktinės aplinkybės, kad dėl darbdavio daryto ekonominio spaudimo (garsinimo neišmokėti darbo užmokesčio už dirbtą įmonėje laiką) jis buvo priverstas pasirašyti darbo sutartį sau nepalankiomis sąlygomis, atitinka CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savarankišką sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindą – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Darbo kodeksas šių santykių nereglamentuoja, todėl CK 1.1 straipsnio 3 dalies pagrindu taikytinos CK 1.91 straipsnio normos bei jų aiškinimo bei taikymo praktika. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų, grasinimas buvo realus; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos dujos“ v. AB ,,Lietuvos energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Novatoriška statyba“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-574/2006; 2011 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-258/2011). Šiose teismų praktikos nuostatose inter alia apibrėžiamos įrodinėtinos aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) bylose dėl sandorių, sudarytų dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, ginčijimo. Kasatorius savo teiginius, kad darbo sutartis, kurioje buvo nustatytas 800 Lt mėnesio atlyginimas buvo sudaryta atgaline data dėl darbdavio daryto ekonominio spaudimo, grindžia dviem įrodymais: savo paaiškinimais ir, jo teigimu, tikrosios 2008 m. rugpjūčio 4 d. sudarytos darbo sutarties nuorašu, ant kurio yra nuorašo tikrumą patvirtinantis 2008 m. rugsėjo 12 d. notaro spaudas. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šių įrodymų nepakanka kasatoriaus nurodytoms aplinkybėms konstatuoti. Teisėjų kolegija šią teismų išvadą pripažįsta pagrįsta. Priešingai negu teigia skunde kasatorius, teismai jo pateiktus įrodymus įvertino visų bylos aplinkybių ir rašytinių duomenų kontekste. Teismai įvertino tai, kad kasatorius iš esmės nenurodė įtikinamų aplinkybių, kurios būtų pagrindas pripažinti, jog jis pasirašė darbo sutartį dėl realaus grasinimo ar ekonominio spaudimo. Bylos aplinkybės patvirtina, kad buvo vykdoma darbo sutartis dėl 800 Lt darbo užmokesčio – tokio dydžio darbo užmokestis buvo mokamas kasatoriui, byloje nėra duomenų, kad kasatorius dirbdamas būtų reiškęs pretenzijas darbdaviui dėl neišmokėto darbo užmokesčio ar kitų savo teisių pažeidimų. Po atleidimo iš darbo ir darbdaviui 2008 m. lapkričio 19 d. atsiskaičius pagal 800 Lt mėnesio darbo užmokestį, kasatorius tik po dvejų su puse metų kreipėsi į teismą teigdamas, kad darbdavys jam liko skolingas. Teismų nurodytos aplinkybės yra reikšmingos kaip netiesioginiai įrodymai vertinant kasatoriaus paaiškinimų patikimumą ir formuojant teismo vidinį įsitikinimą dėl tiriamų faktų buvimo ar nebuvimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbo santykių subjektai turi laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (DK 35 straipsnis), rūpintis savo teisių ir teisėtų interesų apsauga, šias pareigas pažeidę asmenys turi prisiimti dėl to kilusius neigiamus padarinius, pvz., tai, kad uždelsus kreiptis į teismą gali objektyviai sumažėti galimybė nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, nuo ginčo įvykių iki civilinės bylos iškėlimo praėjus dvejiems su puse metų, atsakovas UAB ,,Miroveda“ nesurastas juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, byla išnagrinėta atsakovui apie teismo posėdį pranešus viešo paskelbimo būdu, atsakovui faktiškai nedalyvaujant bylos nagrinėjimo procese teismas neturėjo galimybės iš jo išreikalauti ir įvertinti visus reikšmingus ginčo išsprendimui įrodymus.
Įvertinusi bylos duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia bylą nagrinėjusių teismų išvados, jog ieškovas neįrodė, kad ginčijamą darbo sutartį sudarė atgaline data dėl darbdavio ekonominio spaudimo ir grasinimų. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad teismai priteistas už uždelstą atsiskaityti laiką sumas turėjo skaičiuoti nuo 4000 Lt dydžio mėnesio darbo užmokesčio.
Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius pagrįstai teigia, jog teismai suklydo skaičiuodami vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo darbo sutarties nutraukimo 2008 m. spalio 14 d. iki darbo užmokesčio sumokėjimo 2008 m. lapkričio 19 d. sumą. Per nurodytą laiką buvo 25, o ne 16 darbo dienų, todėl kasatoriui priteista kompensacijos suma padidinama 346 Lt (9 d. x 38,55 ) atitinkamai pakeičiant skundžiamus teismų sprendimus.
Pirmiau aptartų aplinkybių kontekste kiti kasacinio skundo argumentai nereikšmingi vertinant skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, todėl nenagrinėjami.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutarties ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį priteisimo pakeisti, nustatant, kad ieškovui J. S. iš atsakovo UAB ,,Miroveda“ priteisiama 962,80 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.
Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutarties ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. sprendimo už akių dalis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Sigita Rudėnaitė
Pranas Žeimys