Civilinė byla Nr. 3K-3-66/2009
Procesinio sprendimo
kategorijos: 20.2; 50.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano
Simniškio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Vinco
Versecko,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
uždarosios akcinės bendrovės „Švaresta“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 16 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės
bendrovės „Švaresta” ieškinį atsakovui Marijampolės apskrities viršininko
administracijai dėl pažeistų teisių gynimo: tretieji asmenys: Vilkaviškio
rajono savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Bondrida“,
individuali įmonė „Lauryna“, specialiosios paskirties uždaroji akcinė bendrovė
„Vilkaviškio autobusų parkas“.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialinės
teisės normų, reglamentuojančių įstatymo analogijos taikymą, valstybinės žemės sklypo
dydžio nustatymą sudarant valstybinės žemės nuomos sutartį, aiškinimo ir
taikymo.
Ginčo šalys, vadovaudamosi Marijampolės apskrities viršininko 2001 m.
kovo 14 d. įsakymu „Dėl naudojamos žemės sklypo nuomos“, 2001 m. kovo 19 d.
sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį, pagal kurią atsakovas ne aukciono būdu
99 metams išnuomojo ieškovui 5,8539 ha ploto žemės sklypo dalį – 2,9269 ha;
kitą sklypo dalį – M. Č. pagal bendrą šios ir ieškovo
susitarimą. Žemės sklypas išnuomotas ne aukciono būdu, nes buvo užstatytas
ieškovui nuosavybės teise priklausančiais, taip pat jo nuomojamais pastatais. Ieškovo
teigimu, sudarant žemės nuomos sutartį, pažeistos imperatyviosios įstatymo
normos: Žemės nuomos įstatymo 7 straipsnis, kuriame nustatyta, kad ne aukciono
būdu valstybinė žemė gali būti išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar
juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais
pastatais (išskyrus laikinus); Vyriausybės 1993 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.
260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo
ir nuomos taisyklių 32, 28.2 punktai, kuriuose nustatyta, kokius dokumentus
privalėjo pateikti asmuo, pageidaujantis išsinuomoti valstybinę žemę (vienas iš
dokumentų yra sklypo suteikimą ar naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai bei
pastatų, statinių ir įrenginių, esančių sklype, teisinio registravimo dokumentai
ir kt.). Ieškovo teigimu, vertinant šių normų visumą, ne aukciono būdu buvo
galima išnuomoti žemės sklypą, proporcingą priklausančiai statinių daliai.
Ieškovas 2001 m. kovo mėnesį nuosavybės teise valdė tik du pastatus –
860,33 kv. m ploto dviejų aukštų kontrolinį praleidimo punktą ir 1576,4 kv. m
ploto garažą, kurių eksploatacijai buvo reikalingas tik 0,8097 ha plotas, tuo
tarpu ieškovui buvo išnuomotas 2,9269 ha žemės sklypo plotas. Ieškovas, 2005 m.
rugsėjo 29 d. pardavęs vieną iš pastatų, kreipėsi į atsakovą, kad būtų
sumažintas ieškovui nuomojamas žemės plotas, bet atsakovas atsisakė tai
padaryti ir nurodė, kad, norint pataisyti sutartį, būtina pateikti visos
teritorijos detalųjį planą. 2006 m. spalio 9 d. ieškovui pardavus paskutinį
pastatą, šalys bendru sutarimu 2006 m. gruodžio 8 d. nutraukė sutartį. Ieškovas
prašė teismo: pripažinti negaliojančia nuo įsakymo priėmimo dienos Marijampolės
apskrities viršininko 2001 m. kovo 14 d. įsakymo dalį: priedo 4 skiltyje
„Plotas kv. m“ vietoje „29 269“ pripažinti „0,8097“, o 6 skiltyje „Kaina“
vietoje „181 087,00 Lt” pripažinti „50 096 Lt”; pripažinti negaliojančia nuo
sutarties sudarymo dienos Marijampolės apskrities viršininko administracijos ir
UAB „Švaresta” 2001 m. kovo 19 d. valstybinės žemės nuomos sutarties dalį dėl 21 172 kv. m ploto
žemės sklypo dalies nuomos, o nuo 2005 m. rugsėjo 29 d. panaikinti sutarties
dalį dėl 0,4527 ha nuomos.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio
2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Vyriausybės 1999 m.
kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir
nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 28.1 punktą, teismų praktiką teisės
nuomoti valstybinę žemę įstatyminis pagrindas – teisėtas šioje žemėje esančių
statinių valdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Ranga“ ir kt. v. UAB „Automobilių lagūna“ ir kt.; bylos Nr.
3K-3-684/2006). Teismas nustatė, kad ginčo nuomos sutarties sudarymo metu žemės
sklype esančius pastatus valdė tik ieškovas. Teismas ginčo santykiams, kai
nuomojama valstybinė žemė atskirų pastatų savininkams ar bendraturčiams, kurių
pastatai yra viename suformuotame žemės sklype, pagal įstatymo analogiją taikė
Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės
žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 8 punktą,
nustatė, kad ieškovas ir M. Č., kaip nuomojamame žemės
sklype esančių pasatų savininkai, sudarė rašytinį susitarimą dėl konkrečių
žemės sklypo dalių nuomos ir pateikė atsakovui. Dėl to ieškovui išnuomota jo
prašoma žemės sklypo dalis. Teismas nurodė, kad ieškovas ir M.
Č. suderino savo valią išsinuomoti žemę konkrečiomis dalimis, todėl šį susitarimą
vertino kaip dvišalį sandorį, kuriuo remiantis sudaryta ginčo nuomos sutartis. Teismas
pagal byloje esančius įrodymus konstatavo, kad atsakovui nuosavybės teise
priklausančių pastatų eksploatacijai reikėjo jam išnuomoto žemės sklypo ploto;
motyvavo, jog tais atvejais, kai pagal teritorijų planavimo dokumentą keliems
savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, įregistruotiems Nekilnojamojo
turto registre atskirais objektais, eksploatuoti yra suformuotas vienas
sklypas, šių statinių savininkams išnuomojamos žemės sklypo dalys, reikalingos
kiekvienam atskiram statiniui eksploatuoti, bet nenurodyta, kad sklypas turi
būti išnuomojamas proporcingai pastatų plotui. Teismas, nustatęs šias
aplinkybes, konstatavo, kad sklypas, kurį buvo prašoma išnuomoti, visiškai
pagrįstai pagal susiklosčiusią faktinę situaciją buvo 99 metams išnuomotas
ieškovui ūkinei–komercinei veiklai vykdyti, sandoris atitiko ieškovo valią ir
tikruosius ketinimus, sudarytas nepažeidžiant imperatyviųjų įstatymo normų (Žemės
nuomos įstatymo 7 straipsnio; Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu
Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų
pardavimo ir nuomos taisyklių 32, 28.2 punktų). Teismas, spręsdamas reikalavimą
pripažinti negaliojančia 2001 m. kovo 19 d. valstybinės žemės nuomos
sutarties dalį dėl 0,4527 ha nuomos, kai ieškovas pardavė pastatą, pažymėjo, kad
pagal Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnį detaliuosius planus privaloma
rengti tada, kai atliekamas žemės sklypų arba jų grupių formavimas, jų
vietos, ploto ar ribų keitimas. Šiuo atveju detalųjį planą privalo rengti žemės
naudotojai (nuomininkai). Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovo reikalavimas
pateikti detalųjį teritorijos planą teisėtas. Detalusis planas parengtas 2007 metais,
kai nuomos sutartis buvo nutraukta, todėl teismas ieškinį dėl šios dalies taip
pat atmetė.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal
ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartimi jį atmetė ir paliko
nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis,
papildomai nurodė, kad nei Žemės nuomos įstatyme, nei Vyriausybės 1999 m. kovo
9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės
žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse nereglamentuota, kaip turėtų būti
nustatytos nuomojamo valstybinės žemės sklypo dalys, kai žemės sklype yra kelių
savininkų pastatai. Dėl to Kauno apygardos teismas sprendė, kad įstatymo analogija taikyta pagrįstai. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d.
nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne
žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 8 punkte įtvirtinta
esminė nuostata, kad valstybinės žemės sklypo dalių, perleidžiamų
bendraturčiams, dydis nustatomas bendraturčių rašytiniu susitarimu. Apeliacinio
teismo teigimu, galimybės raštiškai susitarti prioritetas galioja ir tuo
atveju, kai pastatų savininkai tariasi dėl bendrai nuomojamo žemės sklypo dalių
dydžio nustatymo. Kauno apygardos teismas, atsižvelgdamas į pirmosios
instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad 2001 m. kovo 5 d. sudarytas ieškovo
ir M. Č. rašytinis susitarimas dėl žemės ploto bendro
naudojimo, kuriame susitarta dėl kiekvienam iš jų tenkančios žemės sklypo
dalies dydžio, konstatavo, kad šis susitarimas atitiko pastatų savininkų valią
ir nepažeidė nė vieno iš jų interesų, ieškovas ne tik buvo susitaręs dėl žemės
sklypo dalių dydžio, bet būtent tokio dydžio žemės sklypo dalies jam reikėjo
tinkamai eksploatuoti jam nuosavybės teise priklausančius pastatus; juolab kad
Vyriausybės nutarime neįtvirtinta pastatų savininkų pareigos susitarti dėl
žemės sklypo dalių dydžio proporcingai turimam pastatų plotui. Toks principas
taikomas tik tuo atveju, jei pastatų savininkai nesusitaria ir nuomojamo žemės
sklypo dalių dydį sprendimu nustato apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į
kiekvienam savininkui priklausančių pastatų plotą. Kauno apygardos teismas
pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos;
motyvavo, kad ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties ir nagrinėjamos
bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Apeliacinės instancijos teismas pritarė
pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo nuomos sutarties tikslinimas buvo
galimas išsprendus parduoto pastato ir kitų bendrame sklype esančių pastatų
eksploatavimui reikalingų žemės sklypo dalių klausimą pagal Teritorijų
planavimo įstatymą. Atsakovas po ieškovo kreipimosi neatsisakė
patikslinti ginčo nuomos sutarties, tik nurodė, ką turėjo padaryti ieškovas,
kad jo prašymas būtų patenkintas.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu ieškovas prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m.
birželio 2 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį
tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui,
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai nepagrįstai pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikė Vyriausybės
1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų
pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 8 punktą, nukrypo nuo teismų
praktikos. Kasatoriaus teigimu, teismai, pritaikę įstatymo analogiją ir
valstybinės žemės nuomą prilyginę valstybinės žemės pirkimui–pardavimui,
netinkamai vertino bendrosios dalinės nuosavybės teisės institutą. Apeliacinės
instancijos teismas, aiškindamas nurodyto nutarimo nuostatas, pirmenybę teikė
tam, kokiu pagrindu (šalių susitarimu ar norminiu aktu) yra nustatomos
valstybinės žemės sklypo dalys, tačiau neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybės
nutarimas visais atvejais įpareigoja išnuomoti tokio dydžio valstybinės žemės
sklypo dalį, kuris reikalingas tinkamam pastato naudojimui pagal paskirtį.
Teismų praktikoje yra išaiškintas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr.
260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio
paskirčiai (veiklai)“ 8 punktas ir pažymėta, kad valstybinės žemės sklypo
dalių, perleidžiamų bendraturčiams, dydis proporcingai priklauso nuo jų
valdomos pastatų dalies dydžio; teisės nuomoti valstybinę žemę įstatyminis
pagrindas yra teisėtas šioje žemėje esančių pastatų valdymas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio
28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ranga“ ir kt. v. UAB
„Automobilių lagūna“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-684/2006), tačiau apeliacinės
instancijos teismas nesirėmė šia nutartimi, nepagrįstai nurodęs, kad nesutapo
šios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės. Kasatoriaus teigimu, analogiškos bylos
turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus,
konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
2.
Apeliacinės instancijos teismas
netinkamai aiškino ir taikė Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnį, padarė
nepagrįstą išvadą, kad ieškovas, norėdamas nustatyti bendrame valstybinės žemės
sklype esančių pastatų naudojimui reikalingas sklypo dalis, privalėjo parengti
sklypo detalųjį planą. Be to, teismas pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, neatsižvelgė
ir neįvertino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
išaiškinimo, kuriame nurodyta, kad nereikia rengti detaliojo plano, kad būtų
nustatytos žemės sklypo dalys, reikalingos atskiram statiniui ar įrenginiui
eksploatuoti; pagal teritorijų planavimo dokumentą (detalųjį planą) nustatomos
bendros viso žemės sklypo ribos ir plotas, jo pagrindu parengiamas žemės sklypo
planas ir tik jame jau išskiriamos žemės sklypo dalys, reikalingos statiniui ar
įrenginiui eksploatuoti.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas prašo jo netenkinti. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję
teismai, pagrįstai remdamiesi teismų praktika, nurodė, kad teisės nuomoti žemę
įstatyminis pagrindas yra teisėtas sklype esančių statinių valdymas; byloje
nekilo ginčo dėl to, kad visus pastatus, stovėjusius ginčo žemės sklype, valdė
ieškovas, taigi, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams nustačius, kad
ginčo žemės sklypo dalys buvo išnuomotos pagal ieškovo ir M. Č.
bendrą susitarimą, buvo padaryta teisinga išvada, kad, sudarant ginčo
nuomos sutartį su ieškovu, nebuvo pažeistos teisės normos. Be to, nei Žemės
nuomos įstatymas, nei Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260
patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir
nuomos taisyklės nereglamentavo valstybinės žemės nuomos ypatumų, kai sklype
yra keliems savininkams priklausantys statiniai ir žemės sklypas nėra
padalytas, todėl teismai ginčo santykiams teisingai taikė įstatymo analogiją. Pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai taip pat padarė teisingą išvadą, kad pagal
Teritorijų planavimo įstatymą, atliekant žemės sklypų arba jų grupių formavimą,
keičiant jų vietą, plotą ar ribas, žemės naudotojai (nuomininkai) privalo
rengti detaliuosius planus.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo
aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis).
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas
tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įstatymo
analogijos taikymą, valstybinės žemės sklypo dydžio nustatymą sudarant šios
žemės nuomos sutartį, ar nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo
(CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Byloje keliamas
klausimas dėl statinių valdytoju esančio juridinio asmens teisės išsinuomoti
žemės sklypą yra teisės klausimas, kurį sprendžia bylą nagrinėjanti kasacinio
teismo teisėjų kolegija (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl įstatymo
analogijos taikymo ir nuomojamo valstybinės žemės sklypo dydžio nustatymo
Tiek CK 6.551
straipsnio 2 dalyje, tiek Žemės nuomos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte
nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta
fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų
nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų
numatytais atvejais. Ši įstatymo nuostata detalizuojama Vyriausybės 1999 m.
kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės
žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse (2001 m. vasario 20 d. redakcija),
kurių 29.1 punkte įrašyti statiniai ir įrenginiai, kurių naudojimui jų
savininkams išnuomojami žemės sklypai, t. y. užstatyti fiziniams ar juridiniams
asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais (išskyrus
laikinuosius). Taigi teisės nuomoti žemę įstatyminis pagrindas yra teisėtas
sklype esančių statinių valdymas. Šiuo teisiniu reguliavimu siekiama perduoti
valstybinės žemės sklypų naudojimosi teises, skirtas savininko ar naudotojo turimų
nuolatinių statinių ar įrenginių eksploatavimui įgyvendinti. Esant teisminiam
ginčui dėl to, ar ieškovui pagrįstai išnuomotas tam tikro dydžio žemės sklypas,
reikia įvertinti, ar ginčo žemės nuomos sutartis sudaryta atsižvelgiant į
teisės norminiuose aktuose įtvirtintus reikalavimus.
Ginčo
valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo metu galiojo 2001 m. sausio 1 d.
redakcijos Žemės nuomos įstatymas, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.
260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo
ir nuomos taisyklės (2001 m. vasario 20 d. redakcija). Nė viename iš šių aktų
nereglamentuota teisinės situacijos dėl nuomojamo valstybinės žemės sklypo
dalių nustatymo, kai žemės sklype yra kelių savininkų pastatai. Dėl to bylą
nagrinėję teismai pagrįstai taikė įstatymo analogiją ir ginčo santykius sprendė
vadovaudamiesi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų
Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių
8 punktu, pagal kurį namų valdos ar prie kito pastato naudojamas žemės sklypo
plotas padalijamas, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje
nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato
bendraturčių susitarimu; bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios
dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities
viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią
gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Teisėjų kolegija nurodo, kad civilinėje
teisėje akcentuojami laisvos šalių valios išraiškos (sutarčių laisvės) ir
konsensualizmo principai, kurie suteikia civilinės teisės subjektams laisva
valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir
pareigas, t. y. šalims pirmiausia suteikiama teisė patiems susitarti dėl jų
teisių ir jiems tenkančių įsipareigojimų. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta
pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad Vyriausybės nutarime nurodytoje
teisės normoje pirmenybė suteikta pastatų bendraturčiams pirmiausia raštiškai patiems
susitarti dėl perkamo žemės sklypo dalių dydžio nustatymo. Aiškindama
Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos
paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punkto
nuostatą, kad, bendrasavininkiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės
nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko
sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendrasavininkiui priklausančią
gyvenamojo namo ar kito pastato dalį, teisėjų kolegija pažymi, jog
reikalavimas, kad valstybinės žemės sklypo dalių, perleidžiamų bendraturčiams,
dydis būtų proporcingas jų valdomos pastatų dalies dydžiui, taikomas tik tokiu
atveju, kai pastatų savininkai ar naudotojai nesutaria dėl žemės sklypo dalių
dydžio ir apskrities viršininkas sprendimu nustato žemės sklypo dalių dydį.
Taigi teisės akte esant įtvirtintai galimybei bendraturčiams pirmiausia raštu laisva
valia susitarti dėl naudojamo žemės sklypo dalies dydžio, pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai pagrįstai pagal įstatymo analogiją vertino, ar ginčo šalys
buvo pasirašiusios tokį susitarimą ar ne, nes, esant nenuginčytam šalių
susitarimui dėl žemės sklypo dalių, teismai turi patikrinti ir įvertinti
apskrities viršininko įsakymo, kuriuo išperkamo žemės sklypo dalys nustatytos
atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį,
teisėtumą. Jeigu nebūtų šalių rašytinio susitarimo, vieninteliu kriterijumi,
nustatant parduodamų ar išnuomojamų žemės sklypo dalių dydžius, galėtų būti
kiekvienam bendraturčiui priklausanti namo ar pastato dalis (Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Z. J. S. v. E. J. L.; bylos Nr. 3K-3-404/2004).
Kasacinis
teismas iš naujo įrodymų netiria ir naujų aplinkybių nenustatinėja (CPK 353
straipsnio 1 dalis), remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
nustatytais faktais, patikrina, ar tinkamai buvo taikytos materialinės teisės
normos, nepažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės. Nagrinėjamoje byloje nepažeisdami
proceso teisės normų dėl įrodymų įvertinimo teismai nustatė, kad šalys pateikė
2001 m. kovo 5 d. rašytinį susitarimą dėl žemės sklypo ploto bendro
naudojimo (T. 1, b. l. 137), t. y. susitarė dėl kiekvienai iš ginčo šalių
tenkančios žemės sklypo dalies. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo
atveju netaikytinas teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas dėl valstybinės
žemės sklypo dalių, perleidžiamų bendraturčiams, dydžio proporcingumo jų
valdomam pastatų dalies dydžiui, nes yra abiejų šalių rašytinis susitarimas,
kuriuo šalys išreiškė valią dėl naudojimosi nuomojamu valstybinės žemės sklypu.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė kasaciniame skunde nurodyta
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gruodžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Ranga“ ir kt. v.
UAB „Automobilių lagūna“ ir kt.; byla Nr. 3K-3-684/2006, nes nesutampa šios
ir nagrinėjamos bylų aplinkybės, t. y. nurodytoje nutartyje šalims valstybinės
žemės sklypo dalys išnuomotos apskrities viršininko sprendimu, tuo tarpu
nagrinėjamoje byloje šalys pateikė rašytinį naudojimosi valstybinės žemės
sklypo dalimis susitarimą, kurio pagrindu ir sudaryta ginčijama nuomos sutartis.
Dėl valstybinės
žemės nuomos sutarties tikslinimo ir žemės sklypo naudotojo pareigos rengti
detalųjį planą
Pagal
Teritorijų planavimo įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnio 2
dalies 2 punktą žemės sklypų <...> savininkai, valdytojai ir
naudotojai, taip pat savivaldybės valdybos (pagal sklypų funkcinę paskirtį)
detaliuosius planus privalo rengti tada, kai formuojami žemės sklypai arba jų
grupės, keičiami jų vieta, plotas ar ribos; detalieji planai nerengiami
(netikslinami) keičiant žemės sklypų ribas, jei toks keitimas nesiejamas su
naujo žemės sklypo suformavimu ar žemės sklypo ploto padidinimu laisvoje
valstybinėje žemėje (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies 4
punktas). Pagal aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239
patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 16.6 punktą detalieji planai rengiami,
kai keičiamos naudojamų žemės sklypų ribos ir plotas. Bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad ieškovas, pardavęs vieną iš pastatų, informavo apie tai atsakovą
ir kreipėsi į jį prašydamas sumažinti ieškovui nuomojamą žemės plotą, t. y.
pakeisti nuomojamo žemės sklypo plotą. Ieškovo parduoto pastato pirkimo–pardavimo
sutartyje netiksliai nurodyta, kokia apimtimi pirkėjas perėmė iš pardavėjo
teises į žemės sklypą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 9
d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės
sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 31 punkte nustatytas reikalavimas
asmeniui, pageidaujančiam išsinuomoti naudojamą žemės sklypą, taigi ir
tikslinančiam nuomos sutartį, savo lėšomis pateikti pagal patvirtintą detalųjį
planą Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka parengtą naudojamo
žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir
riboženklių koordinatėmis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje ar
pažymėtais tame žemės sklype esančiais statiniais ir įrenginiais. Dėl to pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai padarė teisingą išvadą, kad ginčo valstybinės
žemės nuomos sutartis galėjo būti tikslinama tik išsprendus parduoto pastato ir
kitų bendrame sklype esančių pastatų eksploatavimui reikalingų žemės sklypo
dalių klausimą pagal teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija nurodo, kad
pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į
nekilnojamąjį daiktą perduodamos ir teisės į tą žemės sklypo dalį, kurią
daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Nesant konkretaus pirkėjo
ir pardavėjo susitarimo dėl teisių į pardavėjo perleistą, o pirkėjo įgytą pastatą,
taigi ir atitinkamą žemės sklypo dalį, apimties, ieškovui toliau liekant žemės
sklypo naudotoju, šiam, norint tikslinti valstybinės žemės nuomos sutartį,
pagal nurodytus teisės aktus išliko pareiga rengti išnuomojamo žemės sklypo
planą, nes kitu atveju apskrities viršininko administracijai būtų neįmanoma
nustatyti, kokių valstybės žemės sklypo dalių reikėtų norint išnuomoti jas
atskiriems pastatams eksploatuoti.
Išnagrinėjusi
bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai pagrįstai ir tinkamai pagal įstatymo analogiją aiškino ir
taikė teisės normas, reglamentuojančias statinių valdytoju esančio juridinio
asmens teisę išsinuomoti žemės sklypą, valstybinės žemės nuomos tvarką, taip
pat valstybinės žemės nuomos sutarties tikslinimą, nepažeidė proceso teisės
normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl kasaciniu
skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista
(CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 16
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Antanas Simniškis
Egidijus Laužikas
Vincas Verseckas