Administracinė byla Nr. A-2131-629/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00095-2019-0
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas H. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad nuo 2018 m. lapkričio 13 d. Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Alytaus PN) pareigūnai, vadovaudamiesi Alytaus PN direktoriaus įsakymu, iš nuteistųjų dienos metu pradėjo surinkinėti čiužinius bei patalynę. Nuteistųjų patalynė būdavo surenkama nuo 7.00 val. ryto ir grąžinama tik 23.00 val. vakaro. Pareiškėjas teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) iš pareiškėjo, atliekančio nuobaudą kamerų tipo patalpose, pareigūnai neturėjo teisės paimti čiužinio. Pareiškėjas nurodė, kad patalynė buvo paimama ryte, neaišku kokiomis sąlygomis laikoma, o vakare atiduodama – dulkėta, netvarkinga ir pan. Pareiškėjas vertino, jog toks jo laikymas 16 valandų per parą yra žiaurus kankinimas, kadangi pareiškėjas visą dieną buvo verčiamas vaikščioti, sėdėti ant šaltų geležinių lovų, buvo priverstas šalti, negalėjo miegoti, kentė fizinį bei dvasinį skausmą. Pareiškėjas teigė, kad čiužinių paėmimas yra kankinimo forma, kuri yra vykdoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Konstituciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį bei kitus teisės aktus. Dėl minėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu.
3. Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 17, čiužiniai, kaip ir visa patalynė, buvo išimami įsigaliojus Vidaus tvarkos taisyklių pakeitimams. Atsakovo atstovas teigė, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktą nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas su Vidaus tvarkos taisyklių pakeitimais buvo supažindintas pasirašytinai, o Alytaus PN direktorius, atsižvelgdamas į Vidaus tvarkos taisykių pakeitimus, 2018 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1-294 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių patvirtinimo“ (toliau – ir Dienotvarkės) patvirtino nuteistųjų Dienotvarkes, kurių 1.3 punkte įtvirtintas patalynės pridavimas ir išdavimas. Atsakovo atstovas teigė, kad kamerų tipo patalpos, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo aprūpintos geros kokybės bei būklės baldais.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo H. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas aptarė valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
7. Teismas vertino pareiškėjo teiginį, kad Alytaus PN pareigūnai nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. sausio 9 d. (skundo teismui išsiuntimo dienos, toliau – ir ginčo laikotarpis) čiužinį bei patalynę į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodavo tik Dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 17, kuriose atliko jam Alytaus PN administracijos 2018 m. spalio 19 d. paskirtą nuobaudą, numatytą Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte, perkeliant pareiškėją į kamerų tipo patalpas 1 mėnesiui.
8. Teismas analizavo Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktą, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Aprūpinimo baldais norma) 1 priedą, kuriame nustatyta, kad patalynė – tai antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis, pažymėjo, jog nuostata, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, taikoma visiems be išimties nuteistiesiems, vykdantiems šią nuobaudą. Teismas nurodė, kad patalynė iš pareiškėjo buvo paimama bei išduodama Dienotvarkėje numatytu metu (patalynės pridavimas 7.00 val. – 8.00 val., patalynės išdavimas 22.30 val. – 23.00 val.) ir darė išvadą, kad Alytaus PN veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas), todėl nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN veiksmų neteisėtumo.
9. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad budintys pareigūnai šaipydavosi, tyčiodavosi bei žemindavo ir teiginių, susijusių su dienos pabaigoje išduodamos patalynės laikymo sąlygomis ir švara, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, bei nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo savo nurodytų aplinkybių, todėl juos atmetė kaip nepagrįstus.
10. Teismas, nenustatęs neteisėtų Alytaus PN veiksmų, nusprendė, kad žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
11. Pareiškėjas H. Z. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
12. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino byloje esančios medžiagos, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą, kuriame nusprendė, kad pareiškėjui taikomi apribojimai buvo teisėti.
13. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis skundė poįstatyminį teisės aktą (Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktą), prašė ištirti visas su juo susijusias aplinkybes, o teismas į tai neatsižvelgė, nepasisakė dėl jo proporcingumo ir reikalingumo. Pareiškėjas nurodo, kad jam kalint kamerų tipo patalpose ir taip nustatyti dideli apribojimai, todėl patalynės paėmimas dienos metu nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas pažymi, kad paimant visą patalynę dienos metu, jis neturi galimybės prisėsti ant lovos, pailsėti, kai pavargsta vaikščioti, todėl teigia, kad skundžiamas teisės aktas prieštarauja moralės principams, viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pareiškėjas nurodo, kad Dienotvarkėje yra nustatytas laisvas laikas, kuris pareiškėjui turi būti suteiktas, tačiau jis jo pasirinkti laisvai negali.
14. Pareiškėjas teigia, jog tiek Konstitucija, tiek tarptautiniai teisės aktai draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų tokiomis sąlygomis, kuriomis užtikrinamas jų orumas bei kitos fundamentalios teisės ir laisvės, o įstatymais nustatant atsakomybes, taip pat juos įgyvendinant, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Pareiškėjas pažymi, kad Europos Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą yra tiesiogiai taikoma Lietuvoje, o Lietuvos Respublikos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių kolizijos atveju, pastarosios turi pirmumo reikšmę ir turi būti taikomos.
15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame konstatuota, jog žala atsiranda tik tada, kai nustatomas valstybės institucijos ar jos pareigūnų veiksmų neteisėtumas, ar neveikimas.
16. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.
17. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Alytaus PN akcentuoja, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų, laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. sausio 9 d. jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, atlyginimo priteisimo.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes įvertinęs ginčo šalių argumentus, bylos medžiagą ir teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad Alytaus PN pareigūnai, čiužinį bei patalynę į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodami tik Dienotvarkėje nustatytam miego laikui, veikė taip, kaip juos įpareigojo veikti teisės aktai, todėl nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN veiksmų neteisėtumo.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad teismas tinkamai neįsigilino į bylos esmę, neatskleidė visų reikšmingų aplinkybių teisingam bylos išnagrinėjimui bei priėmė nemotyvuotą sprendimą.
21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą.
23. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir, ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 250 str. 1 d.).
24. Vidaus tvarkos taisyklės reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių XXXVI skyriuje nustatyti nuobaudos, perkeliant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, vykdymo ypatumai, šio skyriaus 220 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.
25. Aprūpinimo baldais normos 1 priede nustatyta, kad patalynė tai antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis.
26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 17., kuriose atliko jam paskirtą nuobaudą, nustatytą Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte, perkeliant pareiškėją į kamerų tipo patalpas 1 mėnesiui. Ginčo dėl to nekyla.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (nutarties 24–25 p.) bei bylos faktines aplinkybes (nutarties 26 p.), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuostata, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, taikoma visiems be išimties nuteistiesiems, todėl ginčijamu laikotarpiu iš pareiškėjo, kuomet jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik Dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Alytaus PN neteisėtų veiksmų.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad kalint kamerų tipo patalpose yra nustatyti dideli apribojimai, todėl patalynės paėmimas dienos metu nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96).
29. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
30. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, Alytaus PN atliekantis bausmę dėl jo padaryto nusikaltimo, o asmens kalinimas laisvės atėmimo įstaigoje bet kuriuo atveju yra susijęs su tam tikrų asmens teisių apribojimu. Šioje nutartyje jau nustatyta, kad Alytaus PN tik vykdė teisės aktais (Vidaus tvarkos taisyklių 220 p.) įtvirtintus reikalavimus, taikytinus tam tikrai nuteistųjų grupei, kuri dėl tam tikrų teisės aktuose (Bausmių vykdymo kodekso 142 str. 2 d. 3 p.) nustatytų priežasčių, perkelta į kamerų tipo patalpas, todėl įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės aktais nustatyti kalinamų asmenų režimo apribojimai negalėjo sudaryti ir nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teismas neįvertino byloje esančios medžiagos, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą, pažymėtina, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog nebuvo įsigilinta į bylos esmę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT praktikoje (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) laikomasi nuostatos, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina nacionalinių teismų pareigos išsamiai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos motyvuoti priimamą teismo sprendimą apimtis priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad jame išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės, nurodytas bylai reikšmingas teisinis reguliavimas, jis tinkamai pritaikytas faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.
32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo H. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Milda Vainienė