Civilinė byla Nr. 3K-3-87/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02807-2009-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 22.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. O kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovams T. O. ir V. O. (V. O.) dėl priverstinės hipotekos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė nustatyti priverstinę 194 904 Lt hipoteką atsakovams nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui ir gyvenamajam namui, esantiems adresu: (duomenys neskelbtini), iki visiško Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimo už akių įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad šiuo sprendimu ieškovui iš atsakovo V. O. buvo priteista 240 700 Lt suma. Atsakovui neįvykdžius prievolės, ieškovas kreipėsi į antstolį. Kilus neaiškumų dėl sprendimo už akių vykdymo tvarkos, teismai išaiškino, kad ieškovui priteistos sumos išieškotinos iš bendro sutuoktinių (atsakovų) turto, o jo esant nepakankamai, išieškojimas nukreiptinas į sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Antstoliui ėmusis vykdymo veiksmų, atsakovai pradėjo skyrybų procesą, siekdami išvengti  skolų išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto. Turtas, kuriam prašoma nustatyti priverstinę hipoteką, yra įkeistas atsakovės T. O. motinai J. M. Jos naudai hipoteka perėjo po to, kai AB bankas „Snoras“ perleido reikalavimo teises pagal su atsakovais sudarytą kreditavimo sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino, nustatė priverstinę hipoteką ieškovo likusiam neįvykdytam 137 447,81 Lt reikalavimui užtikrinti iki visiško Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimo už akių įvykdymo.

Teismas nurodė, kad priverstinei hipotekai pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti atsirasti reikalingos sąlygos (priverstine hipoteka užtikrinamas reikalavimas turi būti priteistas teismo sprendimu, priverstinę hipoteką nustatyti turi reikalauti kreditorius, kurio naudai patenkinamas turtinis reikalavimas) egzistavo. Teismas nesutiko su atsakovės ir trečiojo asmens argumentais, kad priverstinė hipoteka gali būti nustatoma tik tuo pačiu teismo sprendimu, kuriuo yra patenkinami ieškovo finansiniai reikalavimai, nes tokio teisinio reguliavimo nenumato nei CK ketvirtosios knygos II dalies XI skyriaus normos, nei kasacinio teismo praktika. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju neturi  būti vadovaujamasi CPK XXXVI skyriaus nuostatomis,  nes ieškovas prašo ne įregistruoti hipoteką, o nustatyti priverstinę hipoteką teismo sprendimu patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti. Teismas atmetė atsakovės bei trečiojo asmens argumentus, kad byloje jau buvo taikytas turto areštas, nurodydamas, kad hipoteka yra savarankiška turtinio reikalavimo įvykdymą užtikrinanti priemonė, todėl areštas nėra pagrindas atmesti prašymą nustatyti priverstinę hipoteką tam pačiam daiktui, taip pat pažymėjo, jog aplinkybė, kad atsakovei galioja ir kitų kreditorių reikalavimai pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus, nėra esminė sprendžiant klausimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašomo įkeisti turto statybai buvo panaudotos ieškovo paskolintos lėšos, šis turtas atsakovės motinai buvo įkeistas kilus ginčui dėl skolos priteisimo, o patenkintas ieškovo reikalavimas yra didelis, tačiau iki šiol neįvykdytas, konstatavo, kad pagrindas nustatyti priverstinę hipoteką buvo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad priverstinės hipotekos nustatymą šioje byloje lėmė ir  atsakovų nesąžiningumas, nes iš karto po to, kai teismo sprendimu už akių buvo patenkintas ieškovo reikalavimas priteisti skolą, buvo sudaryta banko, kuriam atsakovai, užtikrindami kredito grąžinimą, buvo įkeitę ginčo turtą, ir J. M. (atsakovės motinos) reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią J. M. perėmė banko reikalavimo teisę į atsakovų įsipareigojimų įvykdymą užtikrinančią ginčo turto hipoteką, o pradėjus išieškojimo veiksmus, teisme buvo užvesta atsakovų santuokos nutraukimo byla. Be to, ieškovui kreipusis dėl priverstinės hipotekos nustatymo, J. M. ėmėsi įgyvendinti savo kaip hipotekos kreditorės teises ir buvo paskelbtos ginčo turto varžytynės. Šių veiksmų visuma, teismo nuomone, leido daryti pagrįstą išvadą apie atsakovų ir trečiojo asmens nesąžiningumą, siekiant bet kokia kaina išvengti atsiskaityti su ieškovu.

Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įstatymas nedraudžia klausimo dėl priverstinės hipotekos nustatymo teismo sprendimu patenkintiems reikalavimams užtikrinti išspręsti vėliau, nei priimamas sprendimas dėl reikalavimų tenkinimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį ir bylą pagal ieškovo K. J. prašymą dėl priverstinės hipotekos teismo sprendimu nustatymo skolininkų turtui nutraukti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismas, nustatydamas priverstinę areštuoto turto hipoteką vieno kreditoriaus naudai, suteikė šiam kreditoriui prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu, be to, apribojo atsakovės teises labiau negu tai buvo būtina bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad priverstinė hipoteka atsiranda pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti, o CK 4.178 straipsnyje detalizuojama, kad pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka, tačiau detalesni priverstinės hipotekos nustatymo pagrindai nenustatyti. Hipoteka suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus (CK 4.192 straipsnio 1 dalis), todėl kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad asmuo, prašydamas nustatyti priverstinę hipoteką jo reikalavimams užtikrinti, turėtų įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Entum“ v. UAB „Pajūrio Sabina“, bylos Nr. 3K-3-307/2010). Bylą nagrinėję teismai, savarankišku teismo procesiniu sprendimu nustatydami priverstinę hipoteką ieškovo patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti, apsiribojo tik CK 4.178 straipsnyje įtvirtintų hipotekos nustatymo formaliųjų pagrindų konstatavimu, tačiau įrodymais nepagrindė ir nemotyvavo išvadų, kodėl šiems ieškovo patenkintiems reikalavimams užtikrinti reikėjo nustatyti priverstinę hipoteką, kai turtui jau yra pritaikytas areštas, taip pat nepagrindė savo išvadų, kodėl būtent šiam kreditoriui reikėjo suteikti prioritetą prieš kitus kreditorius, kurių reikalavimai taip pat patenkinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Be to, teismas nesvarstė, ar nustatant priverstinę hipoteką nebus suvaržyti atsakovės interesai labiau, nei tai būtina.
2. Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo CPK 5 ir 22 straipsnių nuostatomis ir neteisingai vadovavosi CK 4.178 straipsniu, ir šis pažeidimas turėjo įtakos priimtų procesinių sprendimų teisėtumui. CPK 22 straipsnyje įtvirtinta, kad civilinės bylos Lietuvos Respublikos teismuose gali būti nagrinėjamos arba ginčo teisena, arba ypatingąja teisena. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą siejama su jos įgyvendinimu įstatymo nustatyta tvarka. Taigi procesinė subjektinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo šios teisės įgyvendinimo sąlygų. CPK nėra teisės normos, leidžiančios asmeniui kreiptis į teismą, o pastarajam spręsti dėl priverstinės hipotekos nustatymo bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Tokia teisė suteikia tik sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą (CPK 144 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatymui nesuteikiant teisės asmeniui bet kurioje proceso stadijoje kreiptis į teismą dėl priverstinės hipotekos nustatymo, nėra ir teisinių prielaidų prašymą nustatyti priverstinę hipoteką pateikti po teismo sprendimo priėmimo, juolab vykdymo stadijoje, todėl Vilniaus apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti ieškovo prašymą teisme, o tokį prašymą priėmęs, privalėjo iškeltą civilinę bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme. Be to, bylą teismai išnagrinėjo tokia tvarka, kurios nenustatyta CPK. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovo pareiškimą atsakovams, šio pagal ginčo teisenos taisykles nenagrinėjo, nors ginčijamoje nutartyje pareiškimą pateikusį K. J. įvardijo ieškovu, o T. O. – atsakove. Ši byla nebuvo nagrinėta ir pagal ypatingosios teisenos taisykles. Taigi, neaišku, kokiomis proceso teisės normomis pirmosios instancijos teismas vadovavosi iškeldamas civilinę bylą pagal K. J. pareiškimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo, nagrinėdamas šį pareiškimą ir priimdamas ginčijamą procesinį sprendimą. Taip pat neaišku, kuo remdamasis Vilniaus apygardos teismas šiuo atveju priėmė būtent tokios procesinės formos dokumentą ir nurodė būtent septynių dienų jo apskundimo terminą, nepaminėdamas, kad ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu.
3. CK 4.175 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad vienas iš priverstinės hipotekos atsiradimo pagrindų yra teismo sprendimas, o CK 4.178 straipsnyje reglamentuojamas priverstinės hipotekos įregistravimo pagrindas (o ne priverstinės hipotekos nustatymo pagrindas, kaip neteisingai aiškinama skundžiamose teismų nutartyse). Įstatymų leidėjas įtvirtino aiškią nuostatą, kad, pagal teismo sprendimą patenkinus kreditoriaus reikalavimą išieškoti pinigus, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota priverstinė hipoteka. Ši materialioji teisės norma suponuoja, kad klausimas dėl priverstinės hipotekos nustatymo gali būti sprendžiamas tik teismų sprendimais, bet ne nutartimis, ir priverstinė hipoteka gali būti nustatoma tik tuo teismo sprendimu, kuriuo yra patenkintas kreditoriaus reikalavimas išieškoti pinigus. Būtent todėl nei CPK, nei kituose teisės aktuose nenumatyta asmens teisės reikalavimus nustatyti priverstinę hipoteką pareikšti bet kurioje civilinio proceso stadijoje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai taikė CK 4.175 ir 4.178 straipsnių nuostatas ir priimtose nutartyse nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų teisės normų, reglamentuojančių priverstinės hipotekos taikymo pagrindus ir sąlygas, taikymo ir aiškinimo taisyklių. Aplinkybė, kad, priimant teismo sprendimą, kuriuo ieškovui buvo priteista skola, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nereiškia, jog negali būti nustatyta priverstinė hipoteka. Apeliacinės instancijos teismas priverstinės hipotekos nustatymo būtinumą pagrindė atsakovų nesąžiningumu, taip pat atsižvelgė į nepatenkintų reikalavimų dydį. Šių aplinkybių visumą teismas įvertino kaip atsakovų siekį bet kokia kaina išvengti atsiskaityti su ieškovu, todėl teigti, kad teismai nemotyvavo ir nepagrindė priverstinės hipotekos nustatymo būtinumo, negalima. Teismai, nustatydami priverstinę hipoteką, ieškovo K. J. galimybę pirmumo teise atgauti skolą iš atsakovų turto siejo su  aplinkybe, kad būtent ieškovo paskolintos lėšos buvo panaudotos įkeičiamo gyvenamojo namo statyboms bei įrengimui. Be to, 2009 m. liepos 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo nurodyta, jog išieškojimas K. J. naudai gali būti atliekamas iš bendro sutuoktinių V. O. ir T. O. turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – ir iš asmeninio skolininkų V. O. ir T. O. turto. Esant tokiam teismo išaiškinimui buvo pagrindas registruoti priverstinę hipoteką T. O. vardu registruotam turtui. Bylą nagrinėjusių teismų priimtos nutartys dėl priverstinės hipotekos nustatymo neužkerta kelio kitiems atsakovo V. O. kreditoriams ginti ir įgyvendinti savo teises jų pasirinktais būdais. Šios nutartys taip pat nesuvaržo atsakovės teisių daugiau nei iš esmės yra reikalinga kreditoriaus (ieškovo) interesų apsaugai, nes priverstinės hipotekos objektu buvo parinkti tokie daiktai, kuriuos pardavus atsirastų sąlygos visiškai atsiskaityti su ieškovu. Be to, atsižvelgiant į faktą, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas yra įkeisti dar vienam hipotekos kreditoriui (J. M.), teigti apie didesnį skolininko teisių suvaržymą nėra pagrindo.
2. Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad priverstinė hipoteka gali būti nustatoma ne tuo pačiu teismo sprendimu, nei tas, kuriuo tenkinami ieškovo reikalavimai. Nei teisės aktuose, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje nenustatyta, kad su reikalavimu nustatyti priverstinę hipoteką skolininko turtui galima kreiptis tik nagrinėjant bylą. Teismai teisingai nurodė, kad CPK XXXVI skyriaus nuostatos reglamentuoja hipotekos ar įkeitimo įregistravimo, pakeitimo ir pabaigimo, perleidimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimų dėl priverstinės skolos išieškojimo bei kitus iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančius teisinius santykius, o šiuo atveju ieškovas kreipėsi ne dėl priverstinės hipotekos įregistravimo, bet dėl jos nustatymo, todėl nebuvo pagrindo remtis CPK XXXVI skyriaus nuostatomis. CK 4.178 straipsnyje nustatyta, kad, pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Taigi akivaizdu, kad kreditoriaus prašymu skolininko daikto priverstinė hipoteka gali būti įregistruota tik po to, kai teismo sprendimu yra tenkinamas kreditoriaus reikalavimas išieškoti pinigus, todėl nei CK, nei kituose teisės aktuose nesant nurodymo, jog priverstinės hipotekos nustatymo gali būti reikalaujama tik tame pačiame ieškinyje, nėra pagrindo daryti išvados, jog vėliau, t. y. po teismo sprendimo priėmimo, negali būti kreipiamasi dėl priverstinės hipotekos nustatymo.
3. Kasatorė taip pat nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas civilinę bylą išnagrinėjo CPK nenustatyta tvarka. Nurodydama, jog byla nebuvo nagrinėjama pagal ginčo teisenos taisykles, kasatorė nepateikė jokių argumentų, kodėl, jos nuomone, ginčas nebuvo nagrinėtas ginčo teisenos tvarka, nes, ieškovui pateikus pareiškimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo, tiek atsakovai, tiek tretieji asmenys turėjo galimybę teikti atsiliepimus, buvo paskirtas žodinis bylos nagrinėjimas, kurio metu išklausyti į posėdį atvykusių bylos šalių argumentai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės T. O. pateiktus argumentus, taip pat pripažino, kad Vilniaus apygardos teismas tarp šalių kilusį ginčą išsprendė ginčo teisenos tvarka.
4. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas klausimo dėl priverstinės hipotekos nustatymo negalėjo išspręsti nutartimi, o apeliacinės instancijos teismas šios padarytos klaidos neištaisė. CPK 290 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo nutarties samprata, kurios formuluotė reiškia tai, kad tais atvejais, kai CPK ar kitame įstatyme nenurodyta, kokia procesine forma teismas turi išspręsti vieną ar kitą klausimą, teismas tuo klausimu turi priimti nutartį. Tai, kad CK nustatyta, jog vienas iš priverstinės hipotekos nustatymo pagrindų yra teismo sprendimas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad visais atvejais nustatant priverstinę hipoteką turi būti priimamas teismo sprendimas, nes teismo priimamų procesinių dokumentų formas reglamentuoja CPK, o ne CK, todėl tai, kad CK pavartotas terminas „teismo sprendimas“, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas, spręsdamas šį klausimą, negali priimti nutarties. Priešingas aiškinimas reikštų, kad priverstinė hipoteka negali būti nustatoma teismo sprendimu už akių, nors pati kasatorė teigia, jog priverstinės hipotekos nustatymo klausimas turėtų būti sprendžiamas vienoje byloje su pareikštu reikalavimu, o tokiu atveju galimos situacijos, kai teismas, spręsdamas reikalavimą priteisti pinigus ir nustatyti priverstinę hipoteką, priima sprendimą už akių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje keliami priverstinės hipotekos teismo sprendimu patenkintiems reikalavimams užtikrinti taikymo sąlygų ir tokio prašymo nagrinėjimo procesinės tvarkos klausimai.

Dėl priverstinės hipotekos nustatymo būtinumo

Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Šis užtikrinimo būdas pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis, kuriose hipotekos kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Šiais pagrindais kreditoriais tapę asmenys turi analogiškas teises, tačiau sutartinės hipotekos kreditorius turi pranašumą prieš priverstinės hipotekos kreditorių dėl hipotekos įregistravimo laiko.

Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu esant CK 4.175 straipsnio 2 dalyje nustatytiems atvejams. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas priverstinės hipotekos atsiradimo pagrindas aiškinamas kartu su CK 176 straipsniu, 2 punkte – kartu su CK 4.177 straipsniu, o 3 punkte – atitinkamai kartu su CK 4.178 straipsniu. Kadangi šiuos atsiradimo pagrindus nustato įstatymas, tai tokiais atvejais priverstinės hipotekos būtinumas ir reikalingumas jau yra pagrįstas ir ieškovas atskirai to daryti neprivalo. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta teismo teisė savo sprendimu nustatyti priverstinę hipoteką, kai konkrečios bylos aplinkybės tokią būtinybę suponuoja. Kasacinio teismo praktikoje, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, yra išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įtvirtintas CK 3.3 straipsnio 1 dalyje ir pan.). Kadangi hipotekos kreditorius išieškojimo procese turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius (CK 4.192 straipsnio 1 dalis), asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą, o teismas – įvertinti, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti skolininko interesai labiau nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Entum“ v. UAB „Pajūrio Sabina“, bylos Nr. 3K-3-307/2010).

Hipotekos, kaip daiktinės teisės, paskirtis yra skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimas, todėl teismas pagal galiojantį reglamentavimą turi teisę nustatyti priverstinę hipoteką, jeigu yra priimamas arba jau yra priimtas teismo sprendimas dėl piniginio reikalavimo patenkinimo ir jeigu iš bylos aplinkybių matyti, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali pasunkėti. Atsižvelgiant į priverstinės hipotekos užtikrinamąjį pobūdį daroma išvada, kad ją nustatyti galima reikalauti tiek reiškiant turtinį reikalavimą, tiek vėliau, jei turtinis reikalavimas, patenkintas teismo sprendimu, yra neįvykdytas,   t. y. kol egzistuoja aplinkybės, dėl kurių teismo sprendimui įvykdyti būtina taikyti priverstinę hipoteką. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus, kad priverstinė hipoteka gali būti nustatyta tik tuo pačiu sprendimu, kuriuo yra patenkintas kreditoriaus reikalavimas išieškoti pinigus, laiko teisiškai nepagrįstais.

Priverstinės hipotekos būtinumas turi būti grindžiamas svarbiu ir išskirtiniu konkretaus kreditoriaus interesu, o ne interesu, kuris gali būti būdingas kiekvienam kreditoriui. Prašantis nustatyti priverstinę hipoteką kreditorius būtinumą ją nustatyti turi grįsti aplinkybėmis, kuriomis negali remtis bet kuris iš kreditorių, nes teismas naudojasi priverstinės hipotekos nustatymo teise siekdamas apginti ypatingus ir individualius kreditoriaus interesus.

Nagrinėjamoje byloje teismai motyvavo, kad teismo sprendimu patenkinto turtinio reikalavimo suma yra didelė, ir laikė tai pagrindu priverstinei hipotekai nustatyti.  Šis motyvas neatitinka teisėjų kolegijos pirmiau išdėstytų argumentų dėl būtinumo nustatyti priverstinę hipoteką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad piniginio reikalavimo dydis savaime (per se) nėra pakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti priverstinę hipoteką, taip išskiriant vieną kreditorių iš kitų. Nagrinėjamoje byloje taip pat konstatuotas skolininko nesąžiningumas, tačiau nebuvo įvertinta, ar ši aplinkybė atitinka nurodytus kriterijus ir yra pakankamas pagrindas suteikti prioritetą ieškovui kaip vienam iš kreditorių. Kadangi byloje yra duomenų, kad, be ieškovo, yra daugiau kreditorių, svarbu pasisakyti dėl jų procesinių teisių, taikant išdėstytas nuostatas taikymu, taip pat dėl kitų proceso tvarkos klausimų, nustatant priverstinę hipoteką.

Dėl proceso tvarkos nustatant priverstinę hipoteką

Hipoteka – daiktinė teisė, kurios nustatymas lemia daikto savininko teisių suvaržymą. Prašant nustatyti priverstinę hipoteką daikto savininkui yra reiškiami reikalavimai, todėl jis byloje yra atsakovas. Reikalavimo prigimtis ir daikto savininko teisių suvaržymas lemia, kad priverstinės hipotekos nustatymas vyksta ginčo teisena, o išsprendus bylą iš esmės turi būti priimamas teismo sprendimas (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad jeigu daikto savininko kreditoriai, be ieškovo, yra ir kiti asmenys, nustačius priverstinę hipoteką ieškovo naudai, jo padėtis kitų kreditorių atžvilgiu pagerėja, todėl atitinkamai kitų kreditorių interesai gali nukentėti. Tai – pagrindas kitus kreditorius įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis (CPK 47 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo nustatyti priverstinę hipoteką savo reikalavimų, patenkintų Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimu už akių, įvykdymui užtikrinti. Šioje byloje dėl priverstinės hipotekos nustatymo atsakovais patraukti V. O. ir T. O., trečiuoju asmeniu – sutartinės hipotekos kreditorė J. M., tačiau iš byloje esančios medžiagos (T 1, b.l. 39) matyti, kad atsakovas V. O. turi ir kitų kreditorių, kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos priverstinės hipotekos nustatymas ieškovo naudai, tačiau jie į bylą nebuvo įtraukti, aplinkybės, ar priverstinės hipotekos nustatymas nepažeis jų teisių, taip pat nebuvo analizuotos. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas bylos faktų nenustatinėja, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi faktinės aplinkybės dėl kitų kreditorių teisių ir interesų nenagrinėtos, tai yra pagrindas teismų nutartis panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė ir nevertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tai – absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) todėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartis  naikintinos ir byla perduotina iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 39,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Teisėjo Egidijaus Baranausko atskiroji nuomonė pridedama prie bylos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                            Egidijus Baranauskas

                            Gintaras Kryževičius

                            Algis Norkūnas