Civilinė byla Nr. 2A-1153-796/2019
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07039-2016-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4;
(S)
2.3.2.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 14 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Gailevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. K. ir atsakovės pagal priešieškinį R. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei I. K. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir atsakovės I. K. priešieškinį ieškovui D. K. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, atsakovei R. K., tretiesiems asmenims A. K., A. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalijimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. K. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir santuokoje įgyto turto padalijimo. Patikslinęs ieškinį, ieškovas teismo prašė nutraukti (duomenys neskelbtini) Šilalės rajono civilinės metrikacijos skyriuje ieškovo D. K. ir atsakovės I. K. sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo palikti šalims santuokines pavardes, pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į transporto priemonę OPEL ASTRA STATION, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios vertė 2 300 Eur, pripažinti atsakovei asmeninės nuosavybės teisę į transporto priemonę VOLKSWAGEN GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios vertė 800 Eur, taip pat nustatyti, kad ieškovas ir atsakovė nuo 2008 m. spalio mėn. gyveno skyrium ir nebevedė bendro ūkio. Bylos nagrinėjimo metu 2016 m. gruodžio 1 d. pareiškimu dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo ieškovas atsisakė nuo reikalavimų padalyti transporto priemones.
2. Ieškovas nurodė, kad dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai. Paaiškino, kad santuokoje įgytą turtą pasidalijo dar 2009 m., nuo to laiko šalys kartu negyveno, bendro ūkio nevedė, todėl vėliau sutuoktinių įgytas turtas yra kiekvieno iš jų asmeninė nuosavybė. 2013 m. sudarant sandorį dėl sodo sklypo su nebaigtu statyti namu įsigijimo atsakovė nedalyvavo, šio sandorio iki bylos iškėlimo teisme neginčijo, nekilnojamasis turtas įgytas ieškovo motinos vardu ir už jos lėšas, todėl nedalytinas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
3. Atsakovė byloje pareiškė priešieškinį, juo prašė nutraukti (duomenys neskelbtini) Šilalės rajono civilinės metrikacijos skyriuje ieškovo D. K. ir atsakovės I. K. sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, palikti šalims santuokines pavardes, transporto priemonę VOLKSWAGEN GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovei, ieškovui priteisiant 188,13 Eur kompensaciją, transporto priemonę OPEL ASTRA STATION, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisti ieškovui, atsakovei priteisiant 1 384,38 Eur kompensaciją. Atsakovė taip pat prašė pripažinti 2013 m. spalio 4 d. tarp A. K., A. K. (pardavėjų) ir R. K. (pirkėjos) sudarytą pirkimo–pardavimo sandorį, kurio pagrindu R. K. įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 12 000 Lt (3 475,44 Eur) apsimestiniu ir negaliojančiu dėl šio turto pirkėjo, pripažinti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais pastatu- sodo nameliu ir ūkiniu pastatu atsakovės ir ieškovo bendrąja jungtine nuosavybe. Nutraukus santuoką, visą šį turtą asmeninės nuosavybės teise priteisti ieškovui, atsakovei priteisiant pusės šio turto vertės dydžio kompensaciją, t. y. 23 500 Eur, ir bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė nurodė, kad nors ieškovas netinkamai vykdė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nebuvo lojalus ir nedėjo pastangų išsaugoti santuoką, tačiau siekiant negilinti tarpusavio konflikto atsakovė sutinka, kad santuoka būtų nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nesiaiškinant santuokos nutraukimo priežasčių.
5. Atsakovė nesutinka su ieškovo teiginiais, kad po 2009 m. šalys neįgijo jokio bendro turto, nes iki pat 2016 m. pradžios jie visą laiką vedė bendrą ūkį ir gyveno kaip šeima. Santuokos metu šalys įgijo du automobilius, kuriuos prašo padalyti, atsižvelgiant į jų vertę. Be to, santuokos metu 2013 m. spalio 4 d. tarp A. K., A. K. (pardavėjų) ir ieškovo motinos R. K. (pirkėjos) buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria R. K. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 12 000 Lt (3 475,44 Eur). Atsakovės teigimu, šis žemės sklypas iš tikrųjų įgytas ne ieškovo motinos R. K., o atsakovės ir ieškovo lėšomis ir jų naudai. Nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2016 m. sausio 22 d. šalys kartu įsirenginėjo sklype esantį namą, tvarkė aplinką, vyko priestato statybos. Įrenginėjant namą, sutuoktiniams padėjo vyro brolis L. K., atsakovės tėvas A. B. padarė visus elektros darbus bei davė pinigų mediniams laiptams. 2014 metų liepos mėnesį atsakovė iš savo asmeninės sąskaitos apmokėjo už šilumos siurblį geoterminiam šildymui įrengti (trys mokėjimai po 4 000 Lt), paskutines savo santaupas atidavė ieškovui 2015 metų vasarą, sugedus jo automobiliui. Minėtu laikotarpiu iš savo atlyginimo atsakovė mokėjo už nuomojamus butus, kuriuose kartu gyveno. Ieškovas savo gaunamą atlyginimą investavo į namą. Į pastatytą ginčo namo priestatą išvežė šeimos naudotą kilnojamąjį turtą – baldus, šaldytuvą, televizorius ir kitą turtą. Ieškovo motinos vardu įregistruotas sklypas iš tikrųjų buvo įgytas jų šeimos lėšomis, šeimos poreikiams tenkinti ir šalys planavo jame gyventi. Atsakovė kartu su ieškovu derino sklypo įsigijimo klausimus, sklypo vietą, kainą, namo statybas ir įrengimą, tačiau sandorio sudarymo dieną, t. y. 2013 m. spalio 4 d., kai sutuoktinis su pardavėjais turėjo susitikti pas notarą, ieškovas informavo atsakovę, kad pirkimo–pardavimo sutartį sudarys savo mamos vardu. Ieškovo motinos vardu sudarius sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, šalys įrenginėjo gyvenamąjį namą, kuriame ketino gyventi. Šis sandoris pripažintinas apsimestiniu ir negaliojančiu dėl jo pirkėjo. Pripažinus šį sandorį negaliojančiu, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais pripažintinas atsakovės ir ieškovo bendrąja jungtine nuosavybe ir padalytinas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį patenkino visiškai. Teismas nutraukė (duomenys neskelbtini) Šilalės rajono Civilinės metrikacijos skyriuje ieškovo D. K. ir atsakovės I. K. sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, paliko šalims pavardes „K.“ ir „K.“. Po santuokos nutraukimo automobilį VOLKSWAGEN GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisė atsakovei, o automobilį OPEL ASTRA STATION, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisė ieškovui, priteisė atsakovei iš ieškovo 1 196,25 Eur kompensaciją. Teismas taip pat pripažino apsimestiniu ir negaliojančiu 2013 m. spalio 4 d. A. K. ir A. K. bei R. K. sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio dalį dėl pirkėjo, kurio pagrindu R. K. įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pripažino žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiais pastatu-sodo nameliu ir ūkiniu pastatu ieškovo ir atsakovės bendrąja jungtine nuosavybe, po santuokos nutraukimo šį žemės sklypą su jame esančiais statiniais asmeninės nuosavybės teise priteisė ieškovui, o atsakovei iš ieškovo priteisė 23 500 Eur kompensaciją. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių lojalumo, tarpusavio pagalbos ir paramos, visapusiško rūpinimosi šeima pareigas, nesugebėjo rasti kompromiso, prisiimti atsakomybės už šeimos išsaugojimą tuo metu, kai šalys gyveno kartu ir atskirai, šalių jokie bendri interesai nebesieja ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, todėl dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai.
8. Spręsdamas klausimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium pradžios momento, teismas įvertino kaip liudytojų byloje apklaustų asmenų parodymus, taip pat rašytinius įrodymus, iš kurių teismas nustatė, kad apie 2008 m. šalių santykiai buvo įtempti, ieškovas buvo pradėjęs gyventi atskirai, tačiau maždaug po metų sutuoktiniai susitaikė ir toliau gyveno kaip šeima. Laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m. sutuoktiniai vienas už kitą mokėjo įvairius mokesčius, iki 2015 metų balandžio mėnesio lankė konsultacijas dėl santykių išsaugojimo. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad faktiškai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium nuo 2009 m., todėl šį ieškinio reikalavimą atmetė.
9. Teismas nustatė, kad 2011 m. lapkričio 3 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytas ir atsakovės vardu įregistruotas automobilis VOLKSWAGEN GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 376,25 Eur, 2014 m. kovo 7 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytas ir ieškovo vardu įregistruotas automobilis OPEL ASTRA STATION, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 2 768,75 Eur. Teismas padarė išvadą, kad nutraukus santuoką, automobilis VOLKSWAGEN GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteistinas atsakovei, ieškovui priteisiant 188,13 Eur kompensaciją, o automobilis OPEL ASTRA STATION, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteistinas ieškovui, atsakovei priteisiant 1 384,38 Eur kompensaciją. Atlikus įskaitymą, atsakovei iš ieškovo priteistina 1 196,25 Eur kompensacija.
10. Teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 4 d. tarp A. K. ir A. K. bei R. K. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu R. K. įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad įgyti žemės sklypą su nebaigtu statyti namu, esančius (duomenys neskelbtini), siekė abu sutuoktiniai, jie kartu išsirinko šį turtą kaip būsimą šeimos būstą, šeimos lėšomis jį remontavo – pirko langus, duris, šildymo katilą ir kt., dirbo sodo darbus. Teismas nustatė, kad bendros sutuoktinių išlaidos, patirtos turtui pagerinti, sudaro 7 598,67 Eur, iš jų 4 123,23 Eur sumokėta ieškovo vardu, o 3 475,44 Eur – atsakovės vardu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pirkimo–pardavimo sutartyje pirkėja nurodyta R. K. būtų siekusi šį turtą įgyti savo poreikiams tenkinti, ji nevedė derybų dėl šio turto įgijimo, niekada nesilankė ginčo sklype, neatliko jokių namo remonto darbų, netvarkė šio turto kaip savo. Be to, teismas nenustatė, kad R. K. būtų turėjusi pakankamą pinigų sumą ginčo turtui įsigyti, būtų atlikusi kokias nors pinigų pervedimo operacijas pardavėjams. Teismas konstatavo, kad ginčijamas pirkimo–pardavimo sandoris yra sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, t. y. ieškovu ir atsakove, o su statytine – R. K. Teismas nurodė, kad atsakovė įgyvendino savo, kaip sodo sklypo su nebaigtais statyti statiniais savininkės, teises ir pareigas, ieškovas ir atsakovė ketino įgyti ir įgijo teises ir pareigas pagal ginčijamą sutartį, t. y. jie yra faktiniai pirkėjai pagal ginčijamą sutartį, o šį turtą įgijo už santuokos metu įgytas lėšas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas žemės sklypą su jame esančiais statiniais pripažino bendrąja jungtine nuosavybe ir jį padalijo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovas D. K. ir atsakovė pagal priešieškinį R. K. (toliau – apeliantai) prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimo dalį dėl transporto priemonių padalijimo, 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sandorio dalies dėl pirkėjo pripažinimo apsimestiniu, žemės sklypo su jame esančiais pastatu-sodo nameliu ir ūkiniu pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo priteisimo asmeninėn ieškovo nuosavybėn bei 23 500 Eur kompensacijos priteisimo ir šiuos atsakovės priešieškinio reikalavimus atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai padarė išvadą, kad nuo 2009 m. lapkričio mėn. šalys dar vedė bendrą ūkį. Apelianto teigimu, vien tai, kad po išsiskyrimo 2009 metais šalys vis dar bendravo, siuntė vienas kitam pinigus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad sutuoktiniai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Teismas nevertino byloje esančio 2009 m. lapkričio 9 d. išrašo iš banko sąskaitos, kuris patvirtina, kad dar 2009 metais šalys pasidalijo santuokos metu įgytą turtą. Teismas taip pat nevertino, kad šalys turėjo nepilnametę dukrą, todėl ieškovo mokėjimai buvo atliekami teikiant išlaikymą dukrai ir neįrodo bendro ūkio vedimo fakto. Be to, atsakovė su dukra gyveno atskirai nuo ieškovo.
11.2. Teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, kad nuo 2009 metų šalys dar negyveno skyrium, nepagrįstai padalijo po 2009 metų sutuoktinių įgytas transporto priemones, nors šalims nuo 2009 metų pradėjus gyventi skyrium, teismui nebuvo teisinio pagrindo šių transporto priemonių pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir įtraukti jų į dalytino turto balansą.
11.3. Teismas nepagrįstai patenkino priešieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalijimo. Tenkindamas šiuos priešieškinio reikalavimus, teismas nevertino šių bylai reikšmingų aplinkybių:
11.3.1. Šalys gyveno atskirai nuo 2009 m. lapkričio mėn., todėl nuo tada jų turtas buvo atskiras.
11.3.2. Spręsdamas klausimą dėl tikrojo žemės sklypo pirkėjo, teismas nevertino R. K. pateiktų įrodymų apie jos gautas pajamas, t. y. pajamų deklaracijų už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2009 m., įrodymų apie jos gautas išmokas už pasėlius.
11.3.3. Atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji siekė įsigyti ginčo turtą, jį prižiūrėjo ar išlaikė.
11.3.4. Ginčijama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta notaro, ji laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu, todėl sutartyje nurodyti duomenys negalėjo būti paneigti liudytojų parodymais.
11.3.5. Nors atsakovė įrodinėjo, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau faktiškai sutiko su tokiu turto statusu, koks buvo įregistruotas viešame registre, t. y. pripažino sandorio apsimestinumą.
11.3.6. Net ir pripažinus, kad ginčijamą sandorį sudarė D. K. iš bendrų sutuoktinių lėšų, turtas negalėjo būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nes tokiam sandoriui sudaryti nebuvo gautas sutuoktinės sutikimas.
11.4. Teismas nepagrįstai nevertino į bylą pateiktų įrodymų apie ieškovui D. K. priklausančias 45 000 Lt (13 032,90 Eur) dydžio asmenines lėšas, kurios jam buvo padovanotos ir dėl kurių padidėjo sutuoktinių bendras turtas. Dėl šios priežasties teismas turėjo priteisti ieškovui didesnę turto dalį ir tokiu būdu kompensuoti bendram turtui padidinti panaudotas asmenines lėšas.
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
12.1. Teismas tinkamai vertino kaip liudytojų byloje apklaustų asmenų parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus bei priėmė pagrįstą sprendimą. Atsakovės teigimu, ieškovas neturi teisės reikalauti teismo nustatyti faktą, kad santuokos nutraukimas sukėlė teisines pasekmes nuo sutuoktinių gyvenimo skyrium pradžios, nes pagal galiojantį teisinį reguliavimą ši teisė suteikta tik sutuoktiniui, kuris nėra kaltas dėl santuokos iširimo. Teismas pagrįstai nurodė, kad po turto pasidalijimo 2009 metais šalys ir toliau vedė bendrą ūkį.
12.2. Teismas pagrįstai pripažino apsimestiniu nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį dėl šio turto pirkėjo. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė kartu su ieškovu siekė įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą, prisidėjo prie šio turto įsigijimo, priežiūros ir išlaikymo.
12.3. Apeliantai byloje neįrodė, kad R. K. turėjo lėšų įsigyti nekilnojamąjį turtą ir jas panaudojo įsigydama šį turtą. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad žemės sklypas buvo įgytas ir sodo namelio statyba užbaigiama bendromis sutuoktinių lėšomis.
12.4. Apeliaciniame skunde nurodytos piniginių lėšų 2013 m. gruodžio 7 d., 2014 m. vasario 8 d., 2014 m. rugpjūčio 30 d. dovanojimo sutartys yra apsimestinės, sudarytos siekiant pagrįsti, jog ginčo nekilnojamasis turtas nėra bendroji jungtinė nuosavybė. Nėra logiška, kad turint pakankamai piniginių lėšų savo sąskaitoje, nekilnojamajam turtui įsigyti ieškovui būtų poreikis gauti dovanų pinigus iš jo mamos ir brolio, kurie neturėjo finansinių galimybių šias lėšas ieškovui padovanoti.
12.5. Byloje nebuvo pareikšta jokių ieškovo reikalavimų dėl kompensacijos už asmeninių lėšų panaudojimą pagerinant bendrą sutuoktinių turtą, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog teismas turėjo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir priteisti ieškovui didesnę turto dalį, yra nepagrįsti.
12.6. Žemės sklypas ir jame esantys statiniai įgyti ir pastatyti atsakovės bei ieškovo lėšomis, todėl teismas pagrįstai šį nekilnojamąjį turtą pripažino bendrąja jungtine nuosavybe ir jį padalijo. Atsakovės teigimu, teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų paaiškinimus, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas santuokos metu įgytų transporto priemonių padalijimo klausimas, patenkinti priešieškinio reikalavimai dėl 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sandorio dalies dėl pirkėjo pripažinimo apsimestiniu, žemės sklypo su jame esančiais pastatu – sodo nameliu ir ūkiniu pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir šio turto priteisimo ieškovo nuosavybėn bei 23 500 Eur kompensacijos priteisimo atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nusprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad nuo 2008 m. šalys gyveno skyrium. Teismas konstatavo, kad santuokos metu bendrosios jungtinės nuosavybės šalys įgijo automobilius VOLKSWAGEN GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 376,25 Eur, ir OPEL ASTRA STATION, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 2 768,75 Eur, bei juos padalijo. Teismas taip pat pripažino apsimestine 2013 m. spalio 4 d. A. K. ir A. K. bei R. K. sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio dalį dėl pirkėjo, kurio pagrindu R. K. įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei pripažino žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiais pastatu sodo nameliu ir ūkiniu pastatu ieškovo ir atsakovės bendrąja jungtine nuosavybe, po santuokos nutraukimo šį žemės sklypą su jame esančiais statiniais asmeninės nuosavybės teise priteisė ieškovui, o atsakovei iš ieškovo priteisė 23 500 Eur kompensaciją.
17. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl turto padalijimo ir sandorio pripažinimo apsimestiniu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai padarė išvadą, kad po 2009 metų lapkričio mėn. šalys vedė bendrą ūkį, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo transporto priemones, žemės sklypą su jame esančiais statiniais bei padarė nepagrįstą išvadą, kad 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sandoris buvo apsimestinis.
18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
Faktinės bylos aplinkybės
19. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovo D. K. ir atsakovės I. K. santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) Šilalės rajono Civilinės metrikacijos skyriuje. Santuokos metu šalims gimė dukra, kuri šiuo metu jau yra pilnametė. 2011 m. lapkričio 3 d. atsakovės vardu įregistruota transporto priemonė VOLKSWAGEN GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. kovo 7 d. ieškovo vardu įregistruota transporto priemonė OPEL ASTRA STATION, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2013 m. spalio 4 d. tarp A. K. ir A. K. bei ieškovo mamos R. K. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu R. K. įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nustatyta, kad 2017 m. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą pagrindu Nekilnojamojo turto registre atsakovės R. K. vardu yra įregistruotas pastatas-sodo namelis ir pastatas-ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini).
Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo
20. Apeliaciniame skunde skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium pradžios momento neteisėtumas iš esmės yra grindžiamas netinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu. Skunde teigiama, kad nuo 2009 m. lapkričio mėn. šalys pasidalijo santuokos metu įgytą turtą ir bendro ūkio nebevedė, todėl santuokos nutraukimo teisinės pasekmės turėjo būti taikomos nuo 2009 m. lapkričio mėn. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisinis reglamentavimas, suteikiantis galimybę sutuoktiniui, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos nutraukimo, prašyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktiniams turtines pasekmes sukeltų nuo faktinio gyvenimo skyrium dienos, siejamas su galimybe išvengti turtinių pasekmių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 straipsnio 1 dalis) ir sutuoktinių prievolių bendrumo (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Kadangi sutuoktiniams kartu nebegyvenant tampa sudėtingiau priimti bendrus sprendimus dėl disponavimo bendrąja jungtine nuosavybe esančiu turtu ir bendrų prievolių prisiėmimo, daryti įtaką kito sutuoktinio priimamiems sprendimams, teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą. Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).
22. Šioje byloje ieškovas pateikė prašymą nustatyti faktą, kad nuo 2008 metų spalio mėn. sutuoktiniai gyveno skyrium ir nevedė bendro ūkio (t. 2, b. l. 10–11). Ieškovas įrodinėjo, kad santuokoje įgytą turtą su atsakove pasidalijo dar 2009 metais ir nuo tada kartu negyveno, bendro ūkio nebevedė. Atsakovė savo atsikirtimus į šį ieškovo reikalavimą grindė tuo, kad 2008–2009 metais ieškovas buvo palikęs šeimą, todėl tuo metu sutuoktiniai pardavė santuokoje įgytą butą, atsiskaitė su kreditoriumi, o likusius pinigus pasidalijo, tačiau po metų šalys vėl pradėjo vesti bendrą ūkį ir kartu kaip šeima gyveno iki 2016 metų pradžios.
23. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nevertino byloje esančio 2009 m. lapkričio 9 d. išrašo iš banko sąskaitos, kuris patvirtina, kad dar 2009 metais šalys pasidalijo santuokos metu įgytą turtą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė pagal šioje byloje esančius įrodymus nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog nuo 2009 m. lapkričio mėnesio šalys nebevedė bendro ūkio.
24. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m. atliko įvairius mokėjimus už kito sutuoktinio naudai perkamas prekes ir paslaugas. Iš byloje esančio atsakovės I. K. banko sąskaitos išrašo ir atsakovės paaiškinimų matyti, kad 2011 m. gegužės 6 d., 2011 m. spalio 7 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2013 m. rugpjūčio 29 d. atsakovė atliko mokėjimus už ieškovo lėktuvo bilietus į Airiją bei Lietuvą, 2013 m. vasario 17 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 300 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad mokama bauda už D. K. Minėtas banko sąskaitos išrašas taip pat rodo, kad ieškovas reguliariai atliko mokėjimus į atsakovės banko sąskaitą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad piniginės lėšos buvo mokamos tuo metu nepilnametei buvusiai šalių dukrai išlaikyti, tačiau iš banko sąskaitos išrašų ir juose nurodytų mokėjimo paskirčių matyti, kad tik dalis ieškovo atliktų mokėjimo pavedimų buvo susiję su vaiko išlaikymu. Iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2011 m. vasario 26 d. ieškovas pervedė atsakovei 800 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „perlaida“, 2011 m. liepos 24 d. pervedė 1 200 Lt, mokėjimo paskirtis – „sąskaitos papildymas“; 2012 m. gegužės 10 d. pervedė 200 Lt, mokėjimo paskirtis – „vokiukas“, 2012 m. rugsėjo 3 d. pervedė 3 000 Lt, 2012 m. rugsėjo 5 d. pervedė 1 500 Lt, mokėjimo paskirtis – „studijoms“, 2012 m. spalio 22 d. pervedė 950 Lt, mokėjimo paskirtis – „mokesčiams“, 2012 m. lapkričio 20 d. pervedė 250 Lt, mokėjimo paskirtis – „gimimo dienos vokelis“, 2012 m. lapkričio 26 d. pervedė 450 Lt, mokėjimo paskirtis – „draudimui“ (t. 2, b. l. 116–144). Nustatytos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalių bendravimas po 2009 metų lapkričio mėnesio neapsiribojo vien klausimų, susijusių su dukros išlaikymu, sprendimu. Tiek atsakovė, tiek ieškovas atliko mokėjimus, kurie paprastai yra būdingi asmenims vedant bendrą ūkį, t. y. atsakovė mokėjo už ieškovo naudai perkamus kelionės bilietus, ieškovas pervesdavo pinigų atsakovės studijoms, gimimo dienos proga, komunalinėms paslaugoms apmokėti ir pan.
25. Bendro ūkio vedimo faktą patvirtina ir byloje esanti Klaipėdos miesto šeimos centro 2016 m. lapkričio 8 d. pažyma, kurioje nurodoma, kad 2014 m. spalio mėn. į Klaipėdos miesto šeimos centrą dėl konsultacijų šeiminiams nesutarimams spręsti kreipėsi I. K., laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2015 m. balandžio mėn. atsakovei I. K. ir ieškovui D. K. buvo suteikta 15 individualių konsultacijų šeimos santykių gerinimo klausimais. Pažymima, jog konsultacijas lankė abu sutuoktiniai ir jų metu abu dėjo pastangas, atlikinėjo užduotis, numatytas pagal individualią konsultavimo programą (t. 1, b. l. 152). Taigi akivaizdu, kad nurodytu laikotarpiu ieškovas ir atsakovė ėmėsi realių veiksmų, stengdamiesi išspręsti šeiminius nesutarimus ir išsaugoti šeimos santykius. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklausti liudytojai K. U., M. U., I. S., N. B. taip pat patvirtino, kad apie 2008 m. šalių santykiai buvo įtempti, ieškovas buvo pradėjęs gyventi atskirai, tačiau maždaug po metų sutuoktiniai susitaikė ir toliau gyveno kaip šeima. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, jog ieškovas šioje byloje neįrodė, kad nuo 2009 m. lapkričio mėn. šalys gyveno skyrium ir bendro ūkio nebevedė. Atsižvelgiant į tai, priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 3.67 straipsnio 2 dalies nuostatų.
26. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo ieškovo ir atsakovės vardu įgytų transporto priemonių pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir įtraukti jų į dalytino turto balansą. Pažymėtina, kad apelianto nesutikimas su šia skundžiamo teismo sprendimo dalimi iš esmės yra grindžiamas tik tuo, kad nuo 2009 m. lapkričio mėn. šalys bendro ūkio nebevedė. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliacinės instancijos teismas dėl anksčiau šioje nutartyje nurodytų argumentų pritaria šiai teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalies nuostatų ir pripažinti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2009 m. lapkričio mėn. Byloje nustatyta, kad transporto priemonė VOLKSWAGEN GOLF atsakovės vardu įregistruota 2011 m. lapkričio 3 d., transporto priemonė OPEL ASTRA STATION ieškovo vardu įregistruota 2014 m. kovo 7 d., t. y. santuokos metu. Vadinasi, šios transporto priemonės CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kadangi byloje nėra įrodyta, kad šios transporto priemonės yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai įtraukė šias transporto priemones į sutuoktinių bendro turto balansą ir pagrįstai išsprendė šio turto padalijimo klausimą.
27. Apeliantai taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai patenkino priešieškinio reikalavimą dėl 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), su jame esančiais pastatu-sodo nameliu ir ūkiniu pastatu pripažinimo ieškovo ir atsakovės bendrąja jungtine nuosavybe ir nepagrįstai šį žemės sklypą su jame esančiais statiniais padalijo.
28. CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad apsimestiniu gali būti laikomas ir toks sandoris, kuris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tokiu atveju teismas turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).
29. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2013 m. spalio 4 d. tarp A. K. ir A. K. (pardavėjų) ir R. K. (pirkėjos) buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią R. K. už 12 000 Lt (3 475,44 Eur) nusipirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 43–47). 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota atsakovės R. K. nuosavybės teisė į minėtą žemės sklypą (t. 1, b. l. 40–41). Kadangi atsakovė byloje įrodinėjo, kad iš tikrųjų 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą turtą įsigijo ne atsakovė R. K., bet ieškovas ir atsakovė I. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, kas pagal 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo faktinis turto pirkėjas ir ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, kad sandoris yra sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, privalo įrodyti asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį, šiuo atveju – atsakovė (CPK 178 straipsnis).
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
31. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl sandorio apsimestinumo dėl jo subjekto (tikrojo pirkėjo), pirmiausia atsižvelgtina į šalių elgesį ikisutartiniuose santykiuose. 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalimi buvę tretieji asmenys A. K. ir A. K. 2017 m. gruodžio 22 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad apžiūrėti perkamą sodo sklypą iš pradžių buvo atvykęs ieškovas, paaiškino, kad sklypą pirks mamos vardu. Vėliau apžiūrėti turtą buvo atvykę ieškovas su atsakove, pasiėmė raktus ir važiavo apžiūrėti sklype esančio nebaigto statyti namo, trečio susitikimo metu avansinę sutartį su jais pasirašė ieškovas D. K., iš karto sumokėjo avansą ir netrukus po to buvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. R. K. pamatė notarų biure, kur sandorio sudarymo metu dalyvavo pardavėjai bei R. K. ir ieškovas D. K., avansą (2 000 Lt) sumokėjo D. K., likusią sumą (53 000 Lt) notaro kontoroje sumokėjo R. K. Iš byloje esančio 2013 m. spalio 1 d. avansinio susitarimo dėl nekilnojamojo turto pirkimo matyti, kad jį pasirašė A. K. ir D. K., kuris šiame susitarime nurodytas kaip turto pirkėjas. Kaip liudytojai byloje apklausti K. U., M. U. paaiškino, kad jie gyvena soduose pasistatytame name, ieškovas su atsakove kaip šeimos draugai ne kartą lankėsi pas juos ir domėjosi panašaus sklypo įgijimo galimybe. Nurodytos bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas D. K. aktyviai dalyvavo ikisutartiniuose pirkimo–pardavimo santykiuose, t. y. kartu su sutuoktine vyko apžiūrėti ginčo turto, sudarė avansinį susitarimą, sumokėjo avansą, vyko pas notarą.
32. Sprendžiant klausimą, ar sandoris buvo apsimestinis dėl jo subjekto, viena iš pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių yra ir ta, ar asmuo, kuris sutartyje nurodytas kaip pirkėjas, turėjo pakankamai lėšų turtui įsigyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas įvertino trečiųjų asmenų A. K. ir A. K. paaiškinimus dėl turto pardavimo kainos, taip pat atsižvelgė į byloje esantį 2013 m. spalio 1 d. avansinį susitarimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo (t. 1, b. l. 42) ir padarė išvadą, kad ginčo žemės sklypas buvo nupirktas už 55 000 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog byloje nebuvo įrodyta, jog atsakovė R. K. būtų turėjusi pakankamai lėšų ginčo turtui įgyti, būtų atlikusi kokias nors pinigų pervedimo operacijas pardavėjams, išsigryninusi pinigus ir pan. Apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumas yra ginčijamas tuo aspektu, jog teismas nevertino byloje esančių R. K. pateiktų įrodymų apie jos gautas pajamas, t. y. pajamų deklaracijų už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2009 m., įrodymų apie gautas išmokas už pasėlius, kurie, apeliantų teigimu, patvirtina jos finansines galimybes įsigyti ginčo turtą.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pateiktos atsakovės R. K. metinės pajamų deklaracijos už laikotarpį nuo 2006 metų iki 2010 metų, taip pat įrodymai apie atsakovei apskaičiuotą paramos sumą už pasėlius 2004–20013 metais (t. 3, b. l. 82–138). Pažymėtina, kad ginčijamas sandoris sudarytas 2013 m. spalio 4 d., todėl 2006–2010 laikotarpio metinės pajamų deklaracijos nepatvirtina atsakovės gautų pajamų dydžio 2013 metais, juolab, kad metinėse pajamų deklaracijose nėra duomenų, jog ankstesniais mokestiniais laikotarpiais atsakovė R. K. būtų gavusi itin dideles pajamas (2010 metais gautų apmokestinamųjų pajamų suma – 11 540,52 Lt, 2009 metais – 10 883 Lt apmokestinamųjų pajamų ir 13 081,79 Lt individualios veiklos pajamų). Iš atsakovės pateiktų įrodymų apie gautą valstybės paramą už žemės ūkio veiklą matyti, kad 2013 metais paramos suma sudarė 927,81 Eur, 2012 metais – 779,92 Eur, 2011 metais – 755,17 Eur. Taigi minėtais laikotarpiais atsakovės gautos išmokos taip pat negali būti vertinamos kaip sumos, iš kurių atsakovė būtų galėjusi įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą. Taigi byloje esantys duomenys neįrodo realių atsakovės finansinių galimybių įsigyti ginčo žemės sklypą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti byloje esančių įrodymų apie atsakovės R. K. turtinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
34. Byloje esančiame atsakovės R. K. atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad ginčo žemės sklypą ji nusipirko iš savo turėtų asmeninių lėšų, nei ieškovas, nei atsakovė piniginių lėšų sklypui įsigyti nedavė (t. 1, b. l. 81–82). Nors atsakovė nurodo, kad ginčo turtą įsigijo už savo turėtas asmenines lėšas, tačiau šių atsakovės atsikirtimų nepatvirtina anksčiau šioje nutartyje aptarti įrodymai apie atsakovės turtinę padėtį. Iš kartu su patikslintu priešieškiniu pateiktų ieškovo banko sąskaitos išrašų matyti, kad į ieškovo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) GBP per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 2 d. buvo gauta 6 865 Didžiosios Britanijos svarų pajamų. 2013 m. sausio 1 d. ieškovo banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 29 028,53 Lt, o laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. šioje banko sąskaitoje ieškovo pajamos sudarė 140 817,98 Lt. Byloje esantys banko sąskaitų išrašai taip pat patvirtina, kad likus vienai dienai iki sandorio sudarymo, t. y. 2013 m. spalio 3 d., ieškovas tarp savo banko sąskaitų atliko 50 000 Lt dydžio mokėjimo pavedimą, šią sumą ginčijamo sandorio sudarymo dieną, t. y. 2013 m. spalio 4 d., paėmė iš sąskaitos grynaisiais pinigais. Tą pačią dieną, t. y. 2013 m. spalio 4 d., ieškovas keliomis operacijomis iš bankomato išgrynino dar 5 000 Lt sumą, tai iš esmės atitinka realią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo kainą, kuri, kaip matyti iš bylos duomenų, buvo sumokėta sandorio sudarymo dieną grynaisiais pinigais notarų biure. Kadangi ieškovas turėjo pakankamai piniginių lėšų ginčo nekilnojamajam turtui įsigyti, nustatytos bylos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad už perkamą žemės sklypą su jame buvusiu nebaigtu statyti statiniu buvo atsiskaityta ne atsakovės R. K., bet ieškovo, kuris tuo metu gyveno santuokoje su atsakove I. K. ir vedė su ja bendrą ūkį, lėšomis.
35. Tikrosios sandorio šalies vertinimo aspektu yra reikšmingas ir šalių elgesys po 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad praėjus trims dienoms po ginčijamo sandorio sudarymo (2013 m. spalio 7 d.), atsakovė R. K. išdavė ieškovui D. K. įgaliojimą, kuriuo ieškovui suteikta teisė jos vardu atlikti iš esmės visus veiksmus, susijusius su žemės sklypo tvarkymu, valdymu ir naudojimu, taip pat sodo pastato šiame sklype statyba. Iš 2017 m. gruodžio 22 d. teismo posėdžio metu trečiųjų asmenų A. K. ir A. K. teiktų paaiškinimų nustatyta, kad žemės sklypo įsigijimo metu jame buvo nebaigtas statyti sodo pastatas, turintis pamatus, sienas, stogą, išorines duris ir langus, tačiau neturintis jokios vidaus įrangos ir apdailos. Pažymėtina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad statybai reikalingos medžiagos ir darbai buvo įsigyjami ieškovo vardu (t. 1, b. l. 21–27, 51–60), šilumos siurblys oras / vanduo už 12 000 Lt sumą buvo įgytas ir apmokėtas atsakovės I. K. lėšomis (t. 1, b. l. 29–30). Iš kaip liudytojo byloje apklausto atsakovės tėvo A. B. paaiškinimų matyti, kad jis savo lėšomis sutvarkė elektros instaliaciją name, davė 1 000 Eur laiptams įsirengti. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad po ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sodo namas buvo apstatytas šalims priklausančiais ir iš jų nuomojamo buto atvežtais baldais, jie iš bendrų lėšų pasistatė šiltnamį. Be to, atsakovės nurodomas aplinkybes apie jos dalyvavimą sodo pastato statybos procese netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, jog dalis medžiagų ir darbų įsigijimą patvirtinančių dokumentų buvo pas atsakovę, kuri juos pateikė teismui kartu su priešieškiniu. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji siekė įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą, jį prižiūrėjo ar išlaikė.
36. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog priimdamas skundžiamą sprendimą teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais, todėl, apeliantų nuomone, notaro patvirtinta 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis turi didesnę įrodomąją galią ir joje nurodytų duomenų šioje byloje nebuvo galima paneigti liudytojų parodymais. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tai, kad sandoris sudarytas notarine forma, savaime nereiškia, jog jis tampa prima facie įrodymu CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme. Notarine forma patvirtintas sandoris (sutartis) yra oficialusis rašytinis įrodymas tais atvejais, kai šis dokumentas pateikiamas į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai jis byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Tais atvejais, kai notarine tvarka patvirtintas sandoris yra procesiniu dokumentu (ieškiniu, pareiškimu ir kt.) byloje ginčijamas aktas, sandoris kaip išorinę išraiškos formą turintis dokumentas vertintinas tiesiog kaip rašytinis įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo pareikštas priešieškinio reikalavimas dėl 2013 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, šis dokumentas nevertintinas kaip prima facie įrodymas CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme, todėl spręsdamas klausimą dėl šio sandorio galiojimo, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą remtis liudytojų parodymais.
37. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog žinodama apie sudarytą apsimestinį sandorį, atsakovė I. K. faktiškai sutiko su tokiu nekilnojamojo turto statusu, koks jis buvo įregistruotas ginčijamo sandorio pagrindu. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo ieškovas nepripažino atsakovės, kaip galimos žemės sklypo ir jame esančių statinių bendraturtės, subjektinių teisių į ginčo turtą. Vadinasi, nėra pagrindo daryti išvados, kad iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo buvo varžomos atsakovės, kaip galimos bendraturtės, galimybės įgyvendinti savo subjektines teises, sudarančias bendrosios nuosavybės teisės turinį. Vien ta aplinkybė, jog tik santuokos nutraukimo byloje buvo pareikštas priešieškinis dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu, savaime nereiškia, kad faktinė nekilnojamojo turto pirkėja buvo atsakovė R. K.
38. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovė byloje įrodė, jog atsakovė įgyvendino savo, kaip ginčo žemės sklypo su nebaigtais statyti statiniais savininkės, teises ir pareigas, ginčijamu sandoriu sutuoktiniai ketino įgyti ir įgijo teises ir pareigas pagal ginčijamą sutartį, t. y. jie buvo faktiniai pirkėjai pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, o šį turtą įgijo už santuokos metu įgytas lėšas (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apsimestiniu ir negaliojančiu 2013 m. spalio 4 d. A. K. ir A. K. bei R. K. sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio dalį dėl pirkėjo, pagrįstai ginčo žemės sklypą su jame esančiais statiniais įtraukė į santuokos nutraukimo byloje dalytino turto balansą ir šį turtą padalijo. Apeliaciniame skunde apeliantai iš esmės pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, siekdami, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad vien tai, jog apeliaciniame skunde apeliantai kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, savaime nėra pakankamas pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai nustatė bylai reikšmingas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, savo išvadas grindė byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiais aspektais aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai).
39. Apeliantai taip pat nurodo, kad priimdamas sprendimą teismas nepagrįstai nevertino į bylą pateiktų įrodymų apie ieškovui D. K. priklausančias 45 000 Lt (13 032,90 Eur) dydžio asmenines lėšas, kurios jam buvo padovanotos ir dėl kurių padidėjo sutuoktinių bendras turtas. Apeliantų nuomone, teismas turėjo priteisti ieškovui didesnę turto dalį ir tokiu būdu kompensuoti bendram turtui padidinti panaudotas ieškovo asmenines lėšas. Pagal CPK 312 straipsnio nuostatas apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad ieškovas šioje byloje CK 3.98 straipsnio pagrindu nepareiškė reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo už asmeninių lėšų panaudojimą įgyjant (pagerinant) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, taip pat neįrodinėjo aplinkybių, sudarančių CK 3.123 straipsnyje įtvirtintą pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti klausimo dėl kompensacijos priteisimo už bendrosios jungtinės nuosavybės pagerinimą bei nukrypimo nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo.
40. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantų argumentai neturi teisinės reikšmės ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme
42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
43. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantų D. K. ir R. K. patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė I. K. pateikė teismui prašymą priteisti 150 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teismui pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi prašoma priteisti 150 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte numatyto maksimalaus dydžio, atmetus apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovo ir atsakovės R. K. lygiomis dalimis priteisiama 150 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti, t. y. po 75 Eur iš kiekvieno apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei I. K. iš ieškovo D. K. 75 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti atsakovei I. K. iš atsakovės R. K. 75 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjai Marius Dobrovolskis
Kristina Domarkienė
Jolanta Gailevičienė