Administracinė byla Nr. eA-96-575/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03279-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2; 13.5, 13.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Brand Club“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Brand Club“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno teritorinė muitinė ir uždaroji akcinė bendrovė „Granito tarpininkai“) dėl sprendimo ir ataskaitos dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija 

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Brand Club“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1A-172 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 0KM19/310225S (toliau – ir Ataskaita) sprendimo dalis: 2.1. nepripažinti UAB „Brand Club“ importo prekių, deklaruotų elektroninėse importo deklaracijose (toliau – ir EID) Nr. 18LTKC01001M024EA7 (2018 m. gegužės 14 d.) ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 (2018 m. rugpjūčio 1 d.), deklaruotos muitinės vertės; 2.2. nustatyti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, deklaruotų tikrinamomis EID, muitinę vertę vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos Tarybos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 74 straipsnio 3 dalimi (alternatyvus metodas), naudojant duomenis, surinktus importuojančioje šalyje; 2.3. perskaičiuoti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, įformintų tikrinamomis EID, muitinę vertę, importo muitą, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apmokestinamąją vertę ir importo PVM; 2.4. apskaičiuoti UAB „Brand Club“ už importo prekes, deklaruotas tikrinamomis EID, mokestinę nepriemoką: 8 326 Eur muito, 16 459 Eur importo PVM, 159 Eur muito delspinigių; 2.5. skirti pareiškėjui 2 478 Eur baudą; 3) palikti galioti Muitinės ataskaitos sprendimo dalį pakeisti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, įformintų EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 (2018 m. rugpjūčio 1 d.), 33 langelyje prekės Nr. 1 TARIC kodą iš 3926 20 00 00 į 6216 00 00 00, prekės Nr. 15 TARIC kodą iš 4203 29 90 00 į 6506 99 90 00, prekės Nr. 125- Nr. 130 TARIC kodą iš
6110 20 99 00 į 6104 62 00 00, prekės Nr. 222 TARIC kodą iš 6209 20 00 20 į 6115 95 00 00 bei 41 langelyje nurodyti prekių kiekį: prekei Nr. 1 – 8 NPR, prekei Nr. 15 – 4 NAR vietoje 4 NPR, prekei Nr. 222 – 11 NPR vietoje 11 NAR; 4) priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      Bendrovė patikrinimo metu, atsakydama į Muitinės 2019 m. kovo 22 d. raštą Nr. (9.6/31)-1B-3188 ir 2019 m. balandžio 3 d. raštą Nr. (9.6/31)-1B-4402, prekių deklaruotai muitinei vertei pagrįsti kartu su raštais 2019 m. balandžio 8 d. reg. Nr. 2B-4530 ir 2019 m. balandžio 30 d. reg. Nr. 2B6638 pateikė komercinius dokumentus (sąskaitas Nr. F100000022 (2018 m. liepos 24 d.), Nr. F100000004 (2018 m. gegužės 3 d.), pakavimo lapus, išrašus iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais, 2017 m. pelno nuostolių ataskaitą, gautų PVM sąskaitų faktūrų registravimo žurnalą, mokėjimo nurodymus Nr. 124189946 (2018-07-25), Paysera pervedimo išrašą Nr. 201308570 (2018 m. gegužės 7 d.), mokėjimo nurodymą Nr. 1867 (2018 m. rugpjūčio 10 d.) ir Nr. 1777 (2018 m. birželio 1 d.), prekių pajamavimo orderius (be numerio, 2018 m. gegužės 14 d.) ir (be numerio, 2018 m. rugpjūčio 1 d.), Norvegijos eksporto deklaraciją Nr. 080792018087805 (2018 m. gegužės 7 d.), tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (be numerio, 2018 m. liepos 25 d.) ir (be numerio, 2018 m. gegužės 4 d.), MRN Nr. 18SE06033512C11304 (2018 m. liepos 25 d.), PVM sąskaitas faktūras serija LGT Nr. 016528 (2018-0726), Nr. AR GT003789 (2018 m. liepos 31 d.), Serija LB Nr. 004503 (2018 m. gegužės 10 d.), 207755 (2019 m. vasario 5 d.), sąskaitas Nr. SSP000730 (2018 m. rugsėjo 3 d.) ir Nr. 50934388 (2018 m. liepos 25 d.).

2.2.                      Muitinei ignoruojant pareiškėjo 2019 m. balandžio 30 d. paaiškinime (reg. Nr. 2B-6638, 2019 m. balandžio 30 d.) nurodytus argumentus, kad jis visada perka senų kolekcijų aprangą ir aksesuarus bei susitaria dėl bendros prekių kainos, pareiškėjas sąskaitose Nr. F100000004 (2018 m. gegužės 3 d.) ir Nr. F100000022 (2018 m. liepos 24 d.) nurodytų prekių įsigijimo kainai pagrįsti, pateikė Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ raštą (be numerio, 2019 m. rugsėjo 23 d.), kuriame nurodytą, kad UAB „Brand Club“ importuotos prekės pagal pardavėjo – Norvegijos įmonės „Scotch&Soda Retail Norway AS“ išrašytas sąskaitas Nr. F100000004 (2018 m. gegužės 3 d.) ir Nr. F100000022 (2018 m. liepos 24 d.) yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, todėl bendrovė susitarė dėl fiksuotos vieneto kainos, neatsižvelgiant į konkretų gaminio tipą.

2.3.                      Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnį, į bylą papildomai pateikė paaiškinimus (reg. Nr. 2B-1002, 2020 m. sausio 22 d.), kartu su jais Muitinės departamentui pateikė kai kurių pakavimo lapuose nurodytų prekių ir jų etikečių nuotraukas, išrašus iš internetinių puslapių ir paaiškinimus, kad pagal pakavimo lapuose nurodytus prekių REF numerius galima nustatyti prekės sezoną ir kad iš minėtų etikečių matyti, jog dauguma pareiškėjo įsigytų prekių yra 2016 m. ar 2017 m. sezono arba kad prekės yra pardavimo pavyzdžiai, naudojami formuojant kolekcijas, bei renkant pirminius užsakymus naujiems sezonams, todėl savo paskirtimi yra ne prekybos objektas, o tik priemonė mažmeninės prekybos subjektams formuoti naują asortimentą savo prekybos taškams. Ant minėtų prekių nebūna nurodoma sudėtis, o tik pagaminimo šalis, jos būna ženkliai prastesnės kokybės, turi technologinius neišbaigtumus, yra vieno dydžio ir iš esmės neturi komercinės vertės. Be to, iš pateiktos informacijos matyti, kad minėtų pardavimo pavyzdžių yra labai daug.

2.4.                      Muitinės departamentas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog Muitinė, siekdama nustatyti prekių muitinę vertę, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, o ne to paties kodekso 70 straipsniu, nepagrįstai ir neargumentuotai ignoravo pareiškėjo pateiktus muitinę vertę pagrindžiančius įrodymus ir taip akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintą sutarties laisvės principą. Be to, nepagrįstas ir neteisėtas Sprendimas iš esmės riboja pareiškėjo galimybes sutartine kaina nusipirkti ir nustatyti savo prekių ar paslaugų kainas bei galimybes vykdyti ūkinę – komercinę veiklą bei gauti pelną. Muitinės departamentas visiškai ignoravo pareiškėjo argumentus, kad Muitinė, nustatydama prekių muitinę vertę remiantis Sąjungos muitinės kodekso 4 straipsnio 3 dalimi, nenurodė ir neargumentavo, kokių Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų pareiškėjas netenkino, visiškai ignoravo jo pateiktus muitinę vertę pagrindžiančius įrodymus, bei objektyviais duomenimis nepagrindė, dėl ko nustatant prekių muitinę vertę turėjo būti vadovaujamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi. Iš byloje pateiktų duomenų yra akivaizdu, jog sumokėtos sumos visiškai atitinka mokėtinas sumas pagal pardavėjo Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ pateiktas sąskaitas faktūras, todėl sprendimas nustatyti mutinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, o ne 70 straipsniu yra nepagrįstas ir neteisėtas.

2.5.                      Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, identiško pobūdžio bylose įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės netaikymo pirmiausia tenka muitinei. Teismų praktikoje taip pat yra akcentuojama, jog vien žymus skirtumas tarp deklaruotos ir duomenų bazėje esančios vertės pats savaime negali paneigti sandorio vertės metodo. Importuotojui pateikus pakankamai įrodymų dėl vertinamų kainų skirtumo pastarieji gali būti laikomi normalia pasaulinės prekybos praktika. Priešingas aiškinimas, pareiškėjo vertinimu, neatitiktų bendrojo Sąjungos proporcingumo principo, kadangi viršytų tai, kas būtina, siekiant užtikrinti, jog muitinės vertė atspindėtų visą faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Šiuo atveju yra akivaizdu, jog Muitinės departamentas, patvirtindamas Muitinės ataskaitą, nepagrįstai visą įrodinėjimo dėl sandorio vertės naštą perkėlė pareiškėjui. Pareiškėjo pateikti įrodymai buvo vertinami fragmentiškai, atsietai nuo jo verslo modelio ir visuotinės prekybos praktikos, taip pat visiškai nevertintos aplinkybės, jog pareiškėjas į bylą pateikė visus įmanomus įrodymus ir paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, jog prekės importuotos dar 2018 m. ir tuo pačiu laikotarpiu realizuotos vidaus rinkoje, jis neturi teorinės ar praktinės galimybės į bylą pateikti papildomų rašytinių ar daiktinių įrodymų dėl objektyvaus jų neegzistavimo.

2.6.                      Pareiškėjo teigimu, ginčui aktualios yra ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatos.

2.7.                      Šį verslo modelį Bendrovė vysto jau daugiau nei 13 m., tačiau iš Muitinės departamentui pavadžių įstaigų niekada nėra sulaukusi priekaištų dėl pateikiamų deklaracijų ar atliekamų muitinės procedūrų. Kritiškai turėtų būti vertinami ginčijamame Sprendime išdėstyti teiginiai, jog yra nelogiška ir nesuprantama, kaip skirtingą komercinę vertę turinčios prekės (pvz. raktų pakabukai ir vyriškas švarkas iš odos), kuriems yra taikomas skirtingas muito tarifas, deklaruotos tokia pačia verte. Toks deklaravimas, Muitinės departamento nuomone, prieštarauja ekonominio pagrįstumo principui. Byloje nėra duomenų apie Muitinės departamento sprendimą rengusio specialisto patirtį, kompetenciją ar išsilavinimą verslo srityje, todėl tokie samprotavimai apie verslo logiką turėtų būti vertinami kritiškai. Be to, Muitinės departamento nuostatose išvardintos funkcijos ir teisės neapima pareigos Muitinės departamento darbuotojams vertinti ir analizuoti tarptautinės prekybos logikos pagrįstumą.

3.       Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas atsiliepime nurodė:

4.1.                      Ginčo atveju, kilus abejonėms dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo, Muitinė, vadovaudamasi 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklės) 140 straipsnio 1 dalimi, 2019 m. kovo 22 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-3188 ir 2019 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-4402, kreipėsi į pareiškėją dėl papildomos informacijos pateikimo ir gautus dokumentus įvertino. Muitinė, vykdydama Muitinės departamento 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1A-25, pakartotinio supaprastinto patikrinimo metu detaliai įvertino ne tik pareiškėjo pateiktus dokumentus (sąskaitas Nr. F100000022, Nr. F100000004, pakavimo lapus, išrašus iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais, 2017 m. pelno nuostolių ataskaitą, prekių pajamavimo orderius, mokėjimo nurodymus Nr. 1867 (2018 m. rugpjūčio 10 d.) ir Nr. 17777 (2018 m. birželio 1 d.), Norvegijos eksporto deklaraciją Nr. 080792018087805 (2018 m. gegužės 7 d.), tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius b/n, sąskaitas Nr. SSP000730 (2018 m. rugsėjo 3 d.) ir Nr. 50934388 (2018 m. liepos 25 d.), bet ir pareiškėjo papildomai pateiktą informaciją (nuotraukas ir pakavimo lapus) bei pasisakė dėl jo pateiktų paaiškinimų apie žemą importuotų prekių kainą. Atsakovo vertinimu, Bendrovė neišsklaidė abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo (Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 str. 2 d.).

4.2.                      Pareiškėjas tiek skunde Muitinės departamentui, tiek teismui nurodė, kad itin žemą importuojamų prekių kainą lėmė tai, jog importuojamos prekės yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai, pirkėjų grąžintos nekokybiškos prekės, kitaip tariant, komercinės vertės neturinčios prekės, tačiau jokiuose tiek pareiškėjo muitinimo įforminimo metu, tiek vėliau pateiktuose komerciniuose dokumentuose nėra informacijos, patvirtinančios šiuos pareiškėjo teiginius. Bendrovės pateikti dokumentai bei EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 (2018 m. gegužės 14 d.) ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 (2018 m. rugpjūčio 1 d.) deklaracijos neatitiko 2004 m. balandžio 13 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 27.35.2 punkto reikalavimų. Minėtų deklaracijų 31 langelyje nėra nurodyta, kad importuotos prekės buvo nukainotos, nekokybiškos, prekių pavyzdžiai ar pirkėjų grąžintos prekės, todėl pareiškėjo teiginius apie nekokybiškas bei prekybai netinkančias prekes vertino kritiškai ir laikė nepagrįstais.

4.3.                      Muitinės departamentas pareiškėjo poziciją, kad skirtingą komercinę vertę turinčių prekių deklaravimas tokia pačia verte prieštarauja ekonominio pagrįstumo principui ir turėtų būti vertinami kritiškai, nes nėra duomenų apie Muitinės departamento sprendimą rengusį specialistą, vertino tik kaip pareiškėjo nuomonę, neturinčią įtakos bylos nagrinėjimui. Sprendimas yra priimtas ne Muitinėje dirbančio specialisto, o Muitinės departamento, ir yra pasirašytas įstaigos vadovo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), pasisakydamas dėl sandorio vertės, nurodė, kad jis turi atspindėti realią importuojamų prekių ekonominę vertę ir kad muitinė gali nepatvirtinti deklaruotos vertės, jeigu išlieka abejonės po to, kai jis paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir suteikė asmeniui galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės. Šiuo atveju yra akivaizdu, jog Muitinė, spręsdama dėl prekių muitinės vertės, vertina, ar sandorio vertė atspindi realią importuojamų prekių ekonominę vertę, o pareiškėjui neišsklaidžius abejonių dėl deklaruotos vertės teisingumo, neprivalo importuotų prekių muitiniam įvertinimui taikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo.

4.4.                      Remiantis Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu
Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 8 punkto 2 pastraipa, 10 punktu, ESTT praktika, Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 straipsniu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo importuotų prekių deklaruota vertė net iki 14 kartų (nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė, lyginant su Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptais kitų importuotojų duomenimis, todėl, atsižvelgiant į nustatytą ženklų kainų skirtumą bei į tai, jog pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, kad importuotos prekės buvo pavyzdinių kolekcijų pavyzdžiai, iš esmės neturintys komercinės vertės, senų kolekcijų prekės bei vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neišsklaidė abejonių dėl deklaruotos prekių vertės teisingumo.

4.5.                      Muitinė pagrįstai nusprendė nepripažinti deklaruotos sandorio vertės bei, nesant galimybės taikyti sandorio vertės metodo ir kitų Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies a, b, c ar d punktuose išvardintų metodų, prekių muitinę vertę skaičiavo vadovaujantis minėto straipsnio 3 dalimi. Prekių muitinė vertė nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta naudojant Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptus duomenis apie kitų importuotojų importuotas prekes, kurių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas buvo pripažintas.

4.6.                      Sprendimas ir Ataskaita yra pagrįsti ir teisėti, priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė:

6.1.                      Vykdydama Muitinės departamento 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1A-25, Muitinė išnagrinėjo pareiškėjo pateiktame Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ 2019 m. rugsėjo 23 d. rašte pateiktą informaciją ir nustatė, kad jame tvirtinama, jog prekių pardavėjo – Norvegijos įmonės „Scotch&Soda“ Retail Norway AS“ išrašytose sąskaitose Nr. FI00000004 ir Nr. FI00000022 yra nurodyta sutartinė, fiksuota bendra visoms prekėms kaina, tačiau pareiškėjas pagal muitinio įforminimo metu pateiktą sąskaitą Nr. Nr. FI00000004 (2018 m. gegužės 3 d.) EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 (2018 m. gegužės 14 d.) deklaravo 59 įvairių rūšių aprangos, aksesuarų ir avalynės prekes, o pagal sąskaitą Nr. FI00000022 (2018 m. liepos 24 d.) EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 (2018 m. rugpjūčio 1 d.) deklaravo 239 įvairių rūšių aprangos, aksesuarų, avalynės prekes, nurodant tik vieną bendrą prekių kainą, atitinkamai EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 (2018 m. gegužės 14 d.) 4 Eur už vienetą, o EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 (2018 m. rugpjūčio 1 d.) – 2,89 Eur už vienetą, nors šios prekės klasifikuojamos skirtingais prekių kodais, taikant skirtingus muitų tarifus ir tai turi įtakos apskaičiuotų importo mokesčių dydį.

6.2.                      Pareiškėjo pateiktame Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ 2019 m. rugsėjo 23 d. rašte nurodyta, kad minėtos prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, tačiau EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 31 langelyje deklaruotų prekių aprašymuose nėra nurodoma, jog prekės yra nukainotos, tikrinamų EID muitinio įforminimo metu pateiktose sąskaitose Nr. FI00000004 ir Nr. FI00000022 taip pat nėra duomenų, kad šios prekės yra ankstesnių sezonų kolekcijos, Norvegijos eksporto deklaracijos Nr. 080790201808705 31 langelyje prekių aprašyme nenurodyta, kad prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės.

6.3.                      Pareiškėjo pateiktuose prekių pajamavimo orderiuose (be numerio 2018 m. gegužės 14 d.; be numerio 2018 m. rugpjūčio 1 d.) taip pat nėra informacijos apie prekių kokybę, juose prekės netiksliai ir neišsamiai aprašytos (apranga, aksesuarai, avalynė). Nurodytose pardavimo sąskaitose ir pajamavimo dokumentuose nenurodytas kiekvienos prekės pavadinimas (aprašymas), pateiktuose išrašuose iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais taip pat nėra informacijos apie tai, kad importuotos prekės yra ankstesnių sezonų kolekcijos, nėra aptartos ir prekių kainos.

6.4.                      Vadovaujantis PMO Muitinio įvertinimo komiteto „Nutarimo dėl atvejų, kai muitinės tarnybos turi pagrindo abejoti deklaruojamos vertės teisingumu ar tikslumu“ nuostatomis, importuojamų prekių muitinė vertė negali būti nustatyta pagal sandorio vertę. Faktine verte turi būti laikoma tokia kaina, už kurią importuojančios valstybės įstatymų nustatytu laiku ir nustatytoje vietoje tokia ar panaši prekė, esant įprastiniams prekybiniams ryšiams bei ryškios konkurencijos sąlygoms, yra parduodama ar siūloma parduoti. Pareiškėjas nepateikė konkrečių parduodamų prekių išsamaus aprašymo ir jų kainų, kurios esant įprastiniams prekybiniams ryšiams bei ryškios konkurencijos sąlygomis, būtų parduodamos ar siūlomos parduoti, kaip nurodyta teisės aktuose, nurodytuose Muitinės 2020 m. balandžio 15 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 0KM19/310225S, nors Muitinė 2019 m. kovo 22 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-3188 buvo įpareigojusi pareiškėją jas pateikti, o tikrinamomis EID deklaruota sandorio vertė yra žymiai mažesnė, lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje. Atsižvelgus į tai, Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ 2019 m. rugsėjo 23 d. raštas ir jame nurodytos sąskaitos faktūros Nr. FI00000004 ir Nr. FI00000022 negali būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais importuotų prekių EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 deklaruotą sandorio vertę.

6.5.                      Patikrinusi EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 pateiktos Norvegijos eksporto deklaracijos Nr. 0807902018087805 kopijos duomenis, Muitinė nustatė, kad minėtoje deklaracijoje prekės deklaruotos kaip viena prekė, nurodant KN kodą 6114 90 00, o tikrinamoje EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 deklaruotos 59 įvairių rūšių aprangos, aksesuarų ir avalynės prekės, klasifikuojamos skirtingais prekių kodais, todėl minėtos Norvegijos eksporto deklaracijos negalima susieti su konkrečiomis importuotomis prekėmis, deklaruotomis EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7. Importuotoms prekėms, deklaruotoms EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4, Norvegijos eksporto deklaracija nepateikta.

6.6.                      Išnagrinėjusi pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu 2020 m. sausio 22 d. Muitinės departamentui teiktame rašytiniame paaiškinime (toliau – ir Paaiškinimas) pateiktą informaciją ir kartu su juo pateiktų prekių ir etikečių nuotraukas, Muitinė nustatė, kad, pareiškėjas teigė, jog importuotos prekės, deklaruotos EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 ir EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7, yra praėjusių sezonų kolekcijų prekės, pardavimų pavyzdžiai, vartotojų grąžintos prekės ir t. t. ir kartu su pareiškėju Paaiškinime pateikė kai kurių pakavimo lapuose esančių prekių ir jų etikečių nuotraukas, išrašą ir „Google“ paieškos sistemos apie prekę REF Nr. 15251220644, taip pat išrašą iš internetinio puslapio „Amazon“ bei nurodė, kad pakavimo lapuose yra nurodytas prekių REF numeris (artikulas), kurį galima rasti ir ant pateiktų etikečių, ir kad kiekvienoje etiketėje pateikiama informacija apie prekės sezoną, kuris atvaizduojamas skaičiumi ir raidžių FW deriniu. Pareiškėjo Paaiškinimo teiginys, kad minėtos importuotos prekės yra praėjusių sezonų, pardavimų pavyzdžiai, vartotojų grąžintos prekės, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjo nurodytame internetiniame puslapyje pateiktų prekių etiketėse nurodytas 2017 m. ir 2018 m. prekybos sezonas, t. y. naujausias sezonas, o ne vien tik susidedantis iš senų kolekcijų, kaip teigiama Paaiškinime.

6.7.                      Muitinio įforminimo metu prie tikrinamų EID pateiktuose dokumentuose (sąskaitose, prekių sąrašuose) nenurodytas prekių artikulas, pareiškėjo pateiktuose prekių pajamavimo orderiuose (be numerio, 2018 m. gegužės 14 d.; be numerio, 2018 m. rugpjūčio 1 d.) ir prekių pardavimo sąskaitoje Nr. SSP000730 prekės užpajamuotos ir parduotos nenurodant prekių artikulo, prekes aprašant netiksliai ir neišsamiai („apranga, aksesuarai, avalynė“), taip pat nenurodant kiekvienos prekės pavadinimo, jos matavimo vieneto, prekės kiekio ir vieneto kainos, o pakavimo lapus su nurodytų prekių artikulu pareiškėjas pateikė tik mokestinio ginčo metu. Iš pareiškėjo kartu su Paaiškinimu pateiktų prekių ir jų etikečių nuotraukų bei išrašų iš internetinių puslapių nėra galimybės nustatyti, ar tai yra tos pačios pareiškėjo EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 deklaruotos prekės, kaip ir nustatyti, kurios prekės yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, nes nei kartu su minėtomis EID pateiktose sąskaitose Nr. FI00000004 ir Nr. FI00000022, nei pakavimo lapuose nėra įrašų apie nekokybiškas prekes, nėra žinoma, kuria preke tikrinamose EID deklaruotose nuotraukose nurodytos nekokybiškos prekės. Kadangi nei prekių ir jų etikečių nuotraukose, nei internetiniuose puslapiuose nėra nurodytos parduodamų prekių kainos, minėtų prekių ir jų etikečių nuotraukų, išrašų iš internetinių puslapių, pakavimo lapų negalima susieti su tikrinamomis EID pagal sąskaitas Nr. FI00000004 ir Nr. FI00000022 deklaruotomis prekėmis.

6.8.                      Muitinė 2019 m. spalio 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 9KM19/31603/S netaikydama sandorio metodo importuotoms prekėms, įformintoms EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4, nesirėmė Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punktu, kuriame yra išdėstytos nuostatos, kad sandorio vertė netaikoma, jeigu prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti.

6.9.                      Muitinė pakartotinio supaprastinto mokestinio patikrinimo metu įvertinusi visus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir informaciją nustatė, kad jis nepateikė Muitinei dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimo kainas, nors pareiškėjui 2019 m. kovo 22 d. raštu
Nr. (9.6/31)-1B-3166 ir 2019 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-4402 buvo nurodyta pateikti papildomus dokumentus, t. y. pareiškėjui buvo suteikta galimybė pagrįsti tikrinamomis EID deklaruotą prekių sandorio vertę. Muitinė, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindė deklaruotos sandorio vertės, nes juose nurodyta neišsami informacija, nepateikti duomenys apie parduodamų prekių kainas, darė išvadą, kad jie negali būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais tikrinamomis EID deklaruotą prekių muitinę vertę, o tikrinamomis EID deklaruota sandorio vertė yra žymiai (nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė, lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje, todėl Muitinei iškilo pagrįstos abejonės dėl sandorio vertės metodo pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio nuostatas taikymo.

6.10.                      Pakartotinio supaprastinto mokestinio patikrinimo metu įvertinusi visą turimą informaciją, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 57 straipsniu, 2017 m. spalio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2017/1925, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamento Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas, patvirtintą Kombinuotąją nomenklatūrą (KN, 2018), 1 ir 6 bendrosiomis KN aiškinimo taisyklėmis (toliau – ir BAT), Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos paaiškinimais (HSENs, 2017), Kombinuotosios nomenklatūros paaiškinimais (OL C 76/01, 2015) KN 43 skirsnio 2 (e) pastaba, KN 6104, 6115, 6216, 6506 pozicijų ir KN 6104 62, 6115 95, 6216 00, 6506 99 subpozicijų pavadinimais Muitinė nustatė, kad EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 prekė Nr. 1 turi būti klasifikuojama TARIC kodu 6216 00 00 00 vietoje 3926 29 99 99, prekė Nr. 15 - TARIC kodu 6506 99 90 00 vietoje 
4203 29 90 00, prekės Nr. 125-130 - TARIC kodu 6104 62 00 00 vietoje 6110 20 99 00, prekė Nr. 222 - TARIC kodu 6115 95 00 00 vietoje 6209 20 00 20; EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 prekei Nr. 1, deklaruotinai TARIC kodu 6216 00 00 00, 41 langelyje „Papildomas matavimo vienetas“ nurodytas prekių kiekis 8 NPR, prekei Nr. 15, deklaruotinai TARIC kodu 6506 99 90 00, 41 langelyje nurodytas prekių kiekis 4 NAR vietoje 4 NPR, prekei Nr. 222, deklaruotinai TARIC kodu 6115 95 00 00, 41 langelyje nurodytas prekių kiekis 11 NPR vietoje 11 NAR.

6.11.                      Muitinė, atsižvelgdama į pakartotinio supaprastinto mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą bei įvertinusi tai, kad jai liko neišsklaidytos abejonės dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą už prekes kainą, nes pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotos sandorio vertės, kadangi juose nurodyta neišsami informacija, nepateikti duomenys apie parduodamų prekių kainas, atspindinčias realią importuotų prekių ekonominę vertę, ir jie negali būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais tikrinamomis EID deklaruotą prekių muitinę vertę, o EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 deklaruota sandorio vertė yra žymiai (nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso nuostatų įgyvendinimo taisyklių 140 straipsniu, sandorio vertės metodas pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio nuostatas nebuvo taikytas.

6.12.                      Nesant galimybės pritaikyti tapačių ir panašių prekių muitinio įvertinimo metodo (nėra galimybės nustatyti ar importuotos prekės tapačios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę, rūšį, lyginant su Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje esančiais duomenimis ir nėra galimybės nustatyti ar prekės turi panašias savybes, ar atitinka jų kokybė, rūšis, reputacija rinkoje), todėl Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalyje nurodyti muitinio įvertinimo metodai nebuvo taikyti. Nesant galimybės nagrinėjamų prekių muitinę vertę nustatyti pagal Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies a–d punktus, jų muitinė vertė buvo nustatyta vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, remiantis duomenimis, surinktais importuojančioje šalyje.

6.13.                      Bendrovės importuotos prekės, deklaruotos EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 pagal sąskaitas Nr. FI00000004 ir Nr. F00000022, kuriose nurodyta fiksuota prekės vieneto kaina, o vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 144 straipsniu nustatant muitinę vertę negalima remtis sutartinėmis ar fiktyviomis vertėmis. Bendrovės importuotų prekių, deklaruotų tikrinamomis EID, muitinė vertė nustatyta naudojant duomenis, kuriuos galima gauti importuojančioje šalyje, t. y. remiantis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptais duomenimis, taikant mažiausią vertę iš atrinktų alternatyvių verčių.

6.14.                      Kaip teisingai akcentuota Sprendime, vadovaujantis Instrukcijos 27.35.2 punktu, bendrojo administracinio dokumento importo rinkinio 31 langelio vidurinėje dalyje, kairėje pusėje įrašomas prekių rūšies aprašymas paprastai vartojamas prekyboje. Prekės turi būti aprašytos taip, kad pakaktų duomenų jas vienareikšmiškai identifikuoti ir suklasifikuoti pagal Kombinuotąją nomenklatūrą (išskyrus atvejus, kai ne Bendrijos prekės deklaruojamos muitinio sandėliavimo procedūrai jas padedant į A, B, C, E ir F tipo muitinės sandėlius), prekių importo, laikinojo įvežimo arba muitinio sandėliavimo procedūros draudimams bei apribojimams taikyti, nustatytiems importo muitams ar mokesčiams apskaičiuoti.

6.15.                      Ginčui aktualių EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 31 langelyje deklaruotų prekių aprašymuose nenurodyta, jog prekės yra nukainotos, tikrinamų EID muitinio įforminimo metu pateiktose sąskaitose Nr. FI00000004 ir Nr. FI00000022 taip pat nėra duomenų, kad šios prekės yra ankstesnių sezonų kolekcijos. Norvegijos eksporto deklaracijos Nr. 0807902018087805 31 langelyje prekių aprašyme taip pat nenurodyta, jog prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės. Pareiškėjo pateiktuose prekių pajamavimo orderiuose (be numerio, 2018 m. gegužės 14 d.; be numerio, 2018 m. rugpjūčio 1 d.) taip pat nėra informacijos apie prekių kokybę, juose prekės netiksliai ir neišsamiai aprašytos – „apranga, aksesuarai, avalynė“. Aukščiau nurodytose pardavimo sąskaitose ir pajamavimo dokumentuose nenurodytas kiekvienos prekės pavadinimas (aprašymas), pateiktuose išrašuose iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais taip pat nėra informacijos apie tai, kad importuotos prekės yra ankstesnių sezonų kolekcijos, nėra aptartos ir prekių kainos.

6.16.                      Atsižvelgiant į tai, jog prekės importuotos 2018 m., pareiškėjas neturi galimybės į bylą pateikti papildomų rašytinių įrodymų dėl objektyvaus jų neegzistavimo. Pareiškėjo argumentas, jog atsižvelgiant į tai, jog prekės importuotos 2018 m., pareiškėjas neturi galimybės į bylą pateikti papildomų rašytinių įrodymų dėl objektyvaus jų neegzistavimo, priklauso nuo jo pačio, nes tokie dokumentai turi būti saugomi ne trumpiau kaip 8 m., neatsižvelgiant į juos saugančių asmenų naudojamas informacijos kaupimo laikmenas. Taigi atsižvelgdama į tai, kad ginčui aktualios prekės importuotos 2018 m., su šių prekių importu susiję dokumentai, be kita ko, ir dėl muitinės vertės, privalėjo būti išsaugoti, todėl pareiškėjas visus dokumentus gali ir privalo pateikti, taip pat ir įrodinėdamas ginčui aktualių prekių muitinę vertę.

6.17.                      Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Muitinė nepagrįstai ir neargumentuotai ignoravo pareiškėjo pateiktus muitinę vertę pagrindžiančius įrodymus, tuo akivaizdžiai pažeisdama CK įtvirtintą sutarties laisvės principą. Muitinė nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų CK nurodytu aspektu, o vertino jo pateiktus įrodymus specialiųjų muitų teisę reglamentuojančių normų taikymo apimtyje, todėl jokiu būdu negalėjo pažeisti CK įtvirtinto sutarties laisvės principo.

6.18.                      Pareiškėjas pakartotiniam patikrinimui teikė papildomus įrodymus dėl ginčui aktualių importuotų prekių pobūdžio, kainų ir kt. Vertindama Olandijos įmonės raštą, kuriame nurodyta, kad minėtos prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, visų įrodymų visumoje Muitinė pažymėjo, kad muitinio tikrinimo ir įforminimo (importuojant prekes) metu nebuvo pateikta tokių dokumentų, o prekės ginčui aktualiose deklaracijose deklaranto nebuvo taip parašytos, kaip nurodoma rašte, be to raštas pateiktas jau prasidėjus supaprastintam mokestiniam patikrinimui.

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Brand Club“ skundą atmetė.

8.       Teismas nustatė, kad:

8.1.                      Muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyrius 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-8333 pateikė pranešimą pareiškėjui apie galimą nepalankų sprendimą vykdant supaprastintą patikrinimą. Nurodė, kad bus pakeisti importuotų prekių, deklaruotų EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 prekių TARIC kodai ir visų prekių muitinė vertė bus nustatyta kitais (antriniais) muitinio įvertinimo metodais, numatytas Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnyje, taip pat bus perskaičiuoti importo mokesčiai.

8.2.                      Muitinė atliko supaprastintą mokestinį patikrinimą dėl UAB „Sound Spirit“ (dabar - UAB „Brand Club“) į Sąjungos Muitų teritoriją importuotų prekių, deklaruotų EID Nr. 18LTKC01001M024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4, muitinės vertės nustatymo teisingumo. Atlikusi patikrinimą, Muitinė 2019 m. spalio 3 d. surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310225S, kuria nusprendė: 1) nepripažinti pareiškėjo importo prekių, deklaruotų EID Nr. 18LTKC01001M024EA7 (2018 m. gegužės 14 d.) ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 (2018 m. rugpjūčio 1 d.), deklaruotos muitinės vertės; 2) nustatyti UAB „Sound Spirit“ importuotų prekių, deklaruotų tikrinamomis EID, muitinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi (alternatyvus metodas), naudojant duomenis, surinktus importuojančioje šalyje; 3) pakeisti UAB „Sound Spirit“ importuotų prekių, įformintų EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 (2018 m. rugpjūčio 1 d.), 33 langelyje prekės Nr. 1 TARIC kodą iš 3926 20 00 00 į 6216 00 00 00, prekės Nr. 15 TARIC kodą iš 4203 29 90 00 į 6506 99 90 00, prekės Nr. 125- Nr. 130 TARIC kodą iš 6110 20 99 00 į 6104 62 00 00, prekės Nr. 222 TARIC kodą iš 6209 20 00 20 į 6115 95 00 00 bei 41 langelyje nurodyti prekių kiekį: prekei Nr. 1 – 8 NPR, prekei Nr. 15 – 4 NAR vietoje 4 NPR, prekei Nr. 222 – 11 NPR vietoje 11 NAR. 4) perskaičiuoti UAB „Sound Spirit“ importuotų prekių, įformintų tikrinamomis EID muitinę vertę, importo muitą (A00), PVM apmokestinamąją vertę ir importo PVM (B00); 5) apskaičiuoti UAB „Sound Spirit“ už importuotas prekes, deklaruotas tikrinamomis EID, mokestinę nepriemoką ir delspinigius.

8.3.                      Bendrovė, iš dalies nesutikdama su Muitinės 2019 m. spalio 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 9KM19/310603S, pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2020 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1A-25 nusprendė panaikinti minėtą supaprastinto patikrinimo ataskaitą ir pavesti priimti naują sprendimą. Muitinės departamentas padarė išvadą, kad Muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaita nėra pakankamai motyvuota bei pagrįsta, todėl laikė ją neatitinkančia VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

8.4.                      Muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyrius 2020 m. vasario 25 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-1990 pateikė pranešimą pareiškėjui apie galimai nepalankų sprendimą vykdant supaprastintą patikrinimą, kuriame nurodė, kad bus pakeisti importuotų prekių, deklaruotų EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 tam tikrų prekių TARIC kodai ir visų prekių muitinė vertė bus nustatyta kitais (antriniais) muitinio įvertinimo metodais, numatytas Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnyje, taip pat bus perskaičiuoti importo mokesčiai.

8.5.                      Muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyrius, atlikęs UAB „Brand Club“ (buvusi UAB „Sound Spirit“) pakartotinį supaprastintą mokestinį patikrinimą, 2020 m. balandžio 15 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310225S, kuria nusprendė: 1) nepripažinti pareiškėjo importuotų prekių, deklaruotų EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4, deklaruotos muitinės vertės; 2) nustatyti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, deklaruotų tikrinamomis EID, muitinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi (alternatyvus metodas), naudojant duomenis, surinktus importuojančioje šalyje; 3) pakeisti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, įformintų EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 33 langelyje prekės Nr. 1 TARIC kodą iš 3926 20 00 00 į
6216 00 00 00, prekės Nr. 15 TARIC kodą iš 4203 29 90 00 į 6506 99 90 00, prekės Nr. 125- Nr. 130 TARIC kodą iš 6110 20 99 00 į 6104 62 00 00, prekės Nr. 222 TARIC kodą iš 6209 20 00 20 į
6115 95 00 00 bei 41 langelyje nurodyti prekių kiekį: prekei Nr. 1 – 8 NPR, prekei Nr. 15 – 4 NAR vietoje 4 NPR, prekei Nr. 222 – 11 NPR vietoje 11 NAR; 4) perskaičiuoti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, įformintų tikrinamomis EID muitinę vertę, importo muitą (A00), PVM apmokestinamąją vertę ir importo PVM (B00); 5) apskaičiuoti UAB „Brand Club“ už importuotas prekes, deklaruotas tikrinamomis EID, mokestinę nepriemoką – 8 326 Eur muito, 16 459 Eur importo PVM, 159 Eur delspinigių, taip pat paskirti 2 478 Eur baudą.

8.6.                      Pareiškėjas, iš dalies nesutikdamas su 2020 m. balandžio 15 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 0KM19/310225S, pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 1A-172 patvirtino Muitinės 2020 m. balandžio 15 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310225S.

9.       Vertindamas skundo argumentus dėl nepagrįstai pritaikyto Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies, teismas atkreipė dėmesį, jog Muitinei kilo abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo. Taigi, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 1 dalimi, 2019 m. kovo 22 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-3188 ir 2019 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-4402, Muitinė kreipėsi į pareiškėją dėl papildomos informacijos pateikimo ir gautus dokumentus įvertino. Muitinė, vykdydama Muitinės departamento 2020 m. sausio 23 d. sprendimą 1A-25, pakartotinio supaprastinto patikrinimo metu detaliai įvertino pareiškėjo sąskaitas Nr. F100000004 ir Nr. F10000004, pakavimo lapus, išrašus iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais, 2017 m. pelno nuostolių ataskaitą, mokėjimo nurodymus Nr. 1867 ir Nr.17777, išrašus iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais, Norvegijos eksporto deklaraciją Nr. 080792018087805, tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius b/n, sąskaitas Nr. SSP000730 ir Nr. 50934388. Taip pat buvo detaliai įvertinta pareiškėjo Muitinės departamentui pateiktos nuotraukos ir pakavimo lapai. Be to, buvo pasisakyta ir dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų apie žemą importuotų prekių kainą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindė duomenų apie parduodamų prekių kainas, todėl negalėjo būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais EID deklaruotą prekių muitinę vertę, o tikrinamomis EID deklaruota sandorio vertė žymiai (nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė, lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis, sukauptomis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje, todėl teismas sutiko, kad dėl šių aplinkybių, kurias, be kita ko, teismo posėdyje patvirtino liudytojomis apklaustos Muitinės pareigūnės, Muitinei kilo pagrįstų abejonių dėl sandorio vertės metodo pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio nuostatas taikymo. Pakartotinio supaprastinto mokestinio patikrinimo metu Muitinė įvertino visą turimą informaciją, EID Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 TARIC kodų atitiktis, tačiau buvo nustatyta daug reikšmingų neatitikimų. Todėl, atsižvelgiant į pakartotinio supaprastinto mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įvertinus, kad Muitinei kilo pagrįstų abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės už visą sumokėtą prekės kainą, nes pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindė deklaruotos sandorio vertės, kadangi juose buvo nurodyta neišsami informacija, nepateikti duomenys apie parduodamų prekių kainas, atspindinčias realią importuotų prekių ekonominę vertę, todėl negalėjo būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais tikrinamomis EID deklaruotą prekių muitinę vertę, o EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 deklaruota sandorio vertė buvo ženkliai (t. y. net nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė, lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje. Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio nagrinėjamoje situacijoje taikyti negalima. Be to, importuotų prekių muitinė vertė buvo nustatinėjama pagal 74 straipsnio 2 dalį, paeiliui taikant kiekvieną punktą, tačiau pagal šiuos punktus dėl to, kad nebuvo galimybės pritaikyti tapačių ir panašių prekių muitinio įvertinimo metodo (nebuvo galimybės nustatyti, ar importuotos prekės tapačios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę, rūšį, lyginant su Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje esančiais duomenimis ir nebuvo galimybės nustatyti, ar prekės turi panašias savybes, ar atitinka jų kokybė rūšis, reputacija rinkoje) vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą (pareiškėjas nepateikė duomenų nors buvo įpareigotas Muitinės raštais juos pateikti) ir apskaičiuotosios vertės metodo. Dėl šių aukščiau išvardintų priežasčių – nesant galimybės nagrinėjamų prekių muitinę vertę nustatyti pagal Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies
a–d punktus, jų muitinė vertė buvo nustatyta pagal 74 straipsnio 3 dalį. Teismas sutiko su šiuo Muitinės ir Muitinės departamento vertinimu ir pažymėjo, kad, įvertinus visą pareiškėjo pateiktą medžiagą, buvo teisėtai ir pagrįstai pritaikyta Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalis.

10.       Nagrinėdamas skundo argumentus, jog, taikant Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies, o ne to paties kodekso 70 straipsnį, nepagrįstai ir neargumentuotai buvo ignoruoti pareiškėjo pateikti muitinę vertę pagrindžiantys įrodymai, tokiu būdu pažeidžiant CK įtvirtintą sutarties laisvės principą, teismas nurodė, kad Muitinė vertino tik pareiškėjo pateiktus įrodymus specialiųjų muitų teisę reglamentuojančių normų taikymo apimtyje, o pareiškėjo pateiktų įrodymų CK vertinimo aspektu (kaip dokumentų, jų turiniui keliamų reikalavimų atitinkamiems sandoriams ar kt.) nevertino, todėl sutarties laisvės principas negalėjo būti pažeistas.

11.       Dėl skundo teiginių, jog Muitinė ignoravo pareiškėjo paaiškinime nurodytus argumentus, kad pareiškėjas visada perka senų kolekcijų aprangą ir aksesuarus bei susitaria dėl bendros prekių kainos, teismas atkreipė dėmesį, jog Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją, prisiima atsakomybę už deklaracijoje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą bei visų deklaraciją papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą. Muitinė išnagrinėjo pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu Muitinės departamentui paaiškinime pateiktą informaciją ir su juo pateiktų etikečių nuotraukas. Muitinė pažymėjo, kad muitinio įforminimo metu prie tikrinamų EID pateiktuose dokumentuose (sąskaitose, prekių sąrašuose) nebuvo nurodytas prekių artikulas, pareiškėjo pateiktuose prekių pajamavimo orderiuose (be numerio, 2018 m. gegužės 14 d.; be numerio, 2018 m. rugpjūčio 1 d.) ir prekių pardavimo sąskaitoje Nr. SSP000730 prekės užpajamuotos ir parduotos nenurodant prekių artikulo, jas aprašant netiksliai ir neišsamiai – „apranga, aksesuarai, avalynė“, taip pat nebuvo nurodytas kiekvienos prekės pavadinimo aprašymas, prekės matavimo vienetas, kiekio ir vieneto kainos. Be to, pareiškėjas pakavimo lapus su nurodytu prekių artikulu pateikė tik ginčo metu. Muitinė pažymėjo ir tai, kad EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 31 langelyje deklaruotų prekių aprašymuose nebuvo nurodyta, jog prekės yra nukainotos, tikrinamų EID muitinio įforminimo metu pateiktose sąskaitose Nr. FI00000004 ir Nr. FI00000022 taip pat nėra duomenų, kad prekės yra ankstesnių sezonų kolekcijos, Norvegijos eksporto deklaracijos Nr. 0807902018087805 31 langelyje prekių aprašyme taip pat nenurodyta, kad prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės. Teismas sprendė, kad Muitinė padarė teisingą išvadą, jog iš pareiškėjo pateiktų prekių ir jų etikečių nuotraukų bei išrašų iš internetinių puslapių nustatyti, ar tai yra tos pačios bendrovės EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 deklaruotos prekės Muitinei galimybės nebuvo. Be to, Muitinei nebuvo galimybės nustatyti, kurios prekės yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės. Nei kartu su jau aukščiau minėtomis EID pateiktose sąskaitose Nr. FI00000004 ir Nr. FI00000022, nei pakavimo lapuose nebuvo pateikti įrašai apie nekokybiškas prekes. Nebuvo žinoma ir tai, kuria preke tikrinamose EID deklaruotos nuotraukose nurodytos nekokybiškos prekės, nes nei prekių ir jų etikečių nuotraukose, nei internetiniuose puslapiuose nenurodytos parduodamų prekių kainos, todėl minėtų prekių ir jų etikečių nuotraukų, išrašų iš internetinių puslapių bei pakavimo lapų susieti su tikrinamomis EID pagal aukščiau minėtas sąskaitas deklaruotoms prekėms nebuvo galima. Atsižvelgęs į tai, teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo skundo argumentus, jog Muitinė ignoravo jos paaiškinime nurodytus argumentus bei tai, kad aukščiau minėtose sąskaitose nurodytos prekės yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės.

12.       Pareiškėjas skunde teigė, jog visa įrodinėjimo dėl sandorio vertės našta jam buvo perkelta nepagrįstai. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, nepagrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. LVAT yra nurodęs, kad mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog Muitinės padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos įrodymais, todėl buvo įvykdyta pareiga, numatyta MAĮ 67 straipsnyje.

13.       Vertindamas skundo teiginius, jog pareiškėjo pateikti įrodymai buvo vertinami fragmentiškai, atsietai nuo jo verslo modelio ir visuotinės prekybos praktikos, tai pat neįvertinos aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė visus įmanomus įrodymus ir paaiškinimu, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prasidėjus patikrinimui ir pakartotiniam patikrinimui teikė papildomus įrodymus dėl ginčui aktualių importuotų prekių pobūdžio, kainų ir t. t. Bendrovė teikė Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ 2019 m. rugsėjo 23 d. raštą, kuriame buvo nurodyta, kad minėtos prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės. Tačiau muitinio tikrinimo ir įforminimo metu nebuvo pateikti tam tikri dokumentai, o prekės ginčui aktualiose deklaracijose deklaranto nebuvo taip aprašytos, kaip nurodoma minėtame rašte. Be to, minėtas raštas buvo pateiktas jau prasidėjus supaprastintam mokestiniam patikrinimui. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti vėlesnį dokumentų (įrodymų pateikimą), todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas teikė minėtą dokumentą ne siekdamas patvirtinti iš tikrųjų buvusius faktus, o siekdamas sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti atsakomybės.

14.       Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Muitinės departamento, o ne, kaip teigė pareiškėjas, Muitinėje dirbančio specialisto, jis pasirašytas Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo, atliekančio generalinio direktoriaus funkcijas. ESTT yra nurodęs, kad sandorio vertė turi atsispindėti realią importuojamų prekių ekonominę vertę ir kad muitinė gali nepatvirtinti deklaruotos vertės, jeigu išlieka abejonės po to, kai ji paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir suteikė asmeniui galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės (2013 m. gruodžio 12 d. C-116/12; 2016 m. birželio 16 d. C-291/15), todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Muitinės departamento Sprendime išdėstyti teiginiai turi būti vertinami kritiškai.

15.       Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiama Muitinės supaprastinto patikrinimo Ataskaitos dalis ir Muitinės departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl laikytini pagrįstais ir teisėtais.

III.

16.       Pareiškėjas UAB „Brand Club“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1.                      Teismo sprendimas neatitinka LVAT, ESTT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamos praktikos bei išaiškinimų dėl prekių muitinės vertės nustatymo metodų taikymo tvarkos ir eiliškumo. Teismas netiksliai ir netinkamai įvertino ESTT praktikos, suformuluotos bylose C-116/12 ir C-291/15 ratio decidendi. ESTT aktualioje praktikoje yra išaiškinęs, jog nustatant muitinę vertę <...> pirmenybė teikiama sandorio vertei, šis muitinės vertės nustatymo metodas laikytinas tinkamiausiu ir dažniausiai naudojamu (žr., 2016 m. birželio 16 d. prejudicinis sprendimas byloje EURO 2004. Hungary Kft prieš Nemzeti Adó-és V?mhivatal Nyugat dun?nt?li Region?lis V?m- és Pénzügy?ri F?igazgatós?ga, C-291/15). Tokios pačios nuomonės, jog mokesčių mokėtojo deklaruota maža ar didelė prekių sandorio vertė savaime nėra ir negali būti laikoma komercinės apgavystės, muitinės apgaulės ar mokesčių vengimo požymiu, laikomasi ir ES muitų teisės doktrinoje. Joje taip pat nurodoma, jog mažos ar didelės prekių sandorio vertės deklaravimo atvejais iš muitinės turėtų būti reikalaujama išsamiau patikrinti importuotas prekes, tai yra atlikti papildomą arba detalesnį tyrimą (patikrinimą), siekiant nustatyti galimus pažeidimus ir tik tuomet, jei muitinei vis dar išlieka rimtų abejonių, gali būti priimtas galutinis sprendimas netaikyti sandorio vertės metodo. Tokiu būdu tiek teismas, tiek Muitinė nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog tikrinamomis EID deklaruota sandorio vertė (nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis. Ši aplinkybė, remiantis ESTT praktika, savaime nėra ir negalėjo būti pakankamas teisinis pagrindas apskaičiuoti papildomus importo mokesčius, kadangi muitinė bei mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos privalėjo papildomai įvertinti ir importuotojo pateiktus įrodymus dėl muitinės vertės dydį sąlygojusių aplinkybių bei tik juos motyvuotai paneigus gali imtis kitokių veiksmų (taikyti kitus muitinės vertės nustatymo metodus / pripažinti, kad jie buvo taikyti tinkamai). Be to, pagal Konstitucinio Teismo praktiką atsakovas privalėjo pirmiausia aiškintis, kokios prekės buvo importuojamos, dėl kokių priežasčių, kas konkrečiai lėmė deklaruotos kainos dydį, vertinti tuo klausimu pateiktus įrodymus, kas nebuvo padaryta. Tik tuo atveju, jei jokių individualių pardavimo sąlygų ar aplinkybių nenustatoma (nors apie tai kad jos egzistavo pareiškėjas pateikė visus įmanomus įrodymus), buvo galimas teisėtas muitinės vertės perskaičiavimas kitais muitinio įvertinimo metodais. LVAT yra išaiškinęs, kokios yra deklaruotų prekių verčių neatitikties muitinės duomenų bazėse užfiksuotiems dydžiams pasekmės. LVAT vertinimu, nustačius žymų skirtumą tarp deklaruotos ir muitinės duomenų bazėje (PREMI DB) esančios importuotų prekių vertės, toks skirtumas yra tik pagrindas mokesčių administratoriui atlikti detalesnį tyrimą šiuo klausimu, aiškintis kainų skirtumų priežastis, individualias prekių pardavimo aplinkybes, bet ne priimti sprendimą taikyti kitus muitinio įvertinimo metodus (nei sandorio vertės metodas).

17.2.                      Šiuo metu (nuo 2016 m.) galiojančiose Taisyklėse, kurios galiojo ir pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu, nėra jokių nuostatų, leidžiančių automatiškai atmesti deklaruotą prekių muitinę vertę, nustatytą sandorio vertės metodu, vien dėl to, kad ji neatitinka PREMI duomenų bazėje esančių duomenų ir įtrauktos nuostatos nustatančios pareigą muitinės įstaigoms pirmiausia konsultuotis su importuotojais dėl prekių muitinės vertės nustatymo (prieš joms priimant sprendimą dėl muitinės vertės perskaičiavimo).

17.3.                      Teismas netinkamai aiškino sandorio vertės metodo taikymo išimtis. ESTT laikosi nuostatos, jog pirminis ir svarbiausias prekių muitinės vertės nustatymo metodas turėtų būti sandorio vertės metodas. Apskaičiuojant prekių muitinę vertę, kiek įmanoma labiau turi būti remiamasi sandorio verte. Būtent ji laikytina visų importuojamų prekių muitinės vertės nustatymo pagrindu ir apibrėžiama kaip suma, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į importuojančią valstybę, prireikus patikslinta papildomomis sumomis, t. y. išlaidomis, kurių patyrė pirkėjas ir kurios nebuvo įtrauktos į prekės kainą. Taikant sandorio vertės metodą pagal ES muitų teisę svarbu nustatyti šias aplinkybes: 1) įvykusį pardavimo faktą (prieš importą); 2) įvykusį pardavimą eksportui; 3) kainą (sumokėtą ar mokėtiną). Nagrinėjamu atveju egzistavo visos šios sąlygos ginčo prekių muitinės vertės nustatymui sandorio vertės metodu, nes įvyko ginčo prekių pardvakimo faktas, ginčo prekės buvo parduotos eksportui (patiektos ir atgabentos iš trečiosios valstybės), už prekių pardavimą buvo objektyviai apmokėta pinigų suma, nurodyta prekių pardavimo sandoriuose. Šiuo atveju atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad atlikti kainos mokėjimus patvirtinantys atsiskaitymo dokumentai yra netikslūs, fiktyvūs, neatitinka tikrovės ar pan. Taigi Bendrovė turėjo teisę ginčo prekių muitinę vertę nustatyti sandorio vertės metodu ir nei atsakovas, nei teismas šių aplinkybių egzistavimo nepaneigė.

17.4.                      Teismas netinkamai rėmėsi PREMI duomenų bazės duomenimis ginčo prekių muitinei vertei nustatyti. Nors teismas ne kartą pateikė nuorodas į PREMI sistemos duomenis bei teigė, jog atsakovas pagrįstai jais rėmėsi, tačiau jokių detalių argumentų dėl PREMI duomenų tinkamumo ginčo situacijoje bei ginčo prekėms nepateikė. Net jei ir būtų pripažinta, kad pareiškėjas negalėjo taikyti sandorio vertės metodo nustatydama ginčo prekių muitinę vertę, nėra įrodytas PREMI sistemos duomenų taikymo tinkamumas nagrinėjamam atvejui.

17.5.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarčių laisvės principą. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog teisės norminiuose aktuose apibrėžtos sandorio vertės metodo taikymo išimtys importuojamų prekių muitiniam įvertinimui gali būti laikomos neprieštaraujančiomis Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai asmens ūkinės veiklos laisvei ir iniciatyvai (kartu ir sutarčių laisvės principui), taip pat šio straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąžiningos konkurencijos laisvės apsaugai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau taikant tokias sandorio vertės metodo išimtis „muitinės pareigūnams svarbu nustatyti, kokios sąlygos arba aplinkybės turėjo įtakos pardavimo sandorio vertei ir kokia tai buvo įtaka“; „jeigu minėtų aplinkybių ar sąlygų įtakos pardavimo sandoriui nustatyti neįmanoma“, tik tuomet gali būti „taikomi kiti importuojamų prekių muitinės vertės apskaičiavimo metodai“. Atsakovas ir teismas tokių aplinkybių nenustatė ir neištyrė, todėl sandorio vertės metodo išimčių priskyrimas ginčo situacijai laikytinas neteisėtu. Prekių pirkėjas ir pardavėjas turėjo teisę patys laisvai nustatyti parduodam ginčo prekių kainą (CK 6.156 str.), pritaikyti ją individualioms įvykusius pardavimus apibūdinančioms aplinkybėms, net jei jos bendruoju požiūriu atsakovui ir galėjo atrodyti esančios neįprastos tokiems sutartiniams santykiams.

17.6.                      Teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų. Teismas be jokios detalios analizės atmetė visus pareiškėjo teiktus įrodymus, paaiškinimus kas lėmė ginčo prekių mažos vertės deklaravimą. Teismas, atsisakydamas pripažinti įrodymais pareiškėjo teiktus dokumentus ir liudytojų parodymus, turėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių jie yra atmestini ir nelaikytini įrodymais, taip pat pagrįsti, dėl kokių priežasčių jie neatitinka įrodymų leistinumo ir sąsajumo kriterijų. Taip pat teismas, sutikdamas su atsakovo nuomone dėl EID deklaracijų tariamo netinkamo užpildymo, nenurodė ir nepaaiškino, kokių teisės aktų neatitiko atliktas EID užpildymas. Jokie ginčo metu galioję teisės aktai nenumatė prievolės ūkinių operacijų apskaitos dokumentuose privalomai nurodyti tokius duomenis, kaip „prekių artikulas“, todėl jokie teisės norminiai aktai, vedant ginčo prekių pajamavimo apskaitą, nebuvo pažeisti. Pareiškėjas teikė įrodymus apie ginčo prekių pobūdį, individualias jų pardavimo aplinkybes, kaip to reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2dalis, bet atsakovas nepaneigė jų turi ir pobūdžio.

17.7.                      Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Įstatymu yra apribotas tik įrodymų teikimas mokestinio ginčo procese, kuomet ginčas jau yra išnagrinėtas centrinio mokesčių administratoriaus (MAĮ 153 str. 3 d.), tačiau šiuo atveju pareiškėjas būtent visus savo turimus esminius įrodymus ir pateikė dar iki tol, kol buvo priimtas ginčijamas sprendimas, taigi, visi įrodymai buvo teikiami laiku, teisėtai bei laikantis MAĮ reikalavimų. Be to, mokestinių patikrinimų metu pareiškėjas niekada nebuvo gavęs jokių mokesčių administratoriaus pretenzijų dėl įrodymų teikimo ne laiku ar nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi. Būtent mokesčių administratorius neatliko jokio šių įrodymų detalaus tyrimo, jų įrodomosios reikšmės nepaneigė, prieštaravimų tarp įrodymų nenustatė, taip pat minėtų įrodymų tikrumo (jei jie kėlė jam pagrįstų abejonių) net nesiekė įvertinti jokiais papildomais tikrinimo veiksmais (pavyzdžiui, teikdamas užklausas į prekių eksporto valstybę, jų tiekėjams bei gamintojams).

18.       Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19.       Atsakovas atsiliepime nurodo:

19.1.                      Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalimi, prekių muitinės vertės pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri, prireikus, patikslinama. Taigi, vadovaujantis šia nuostata ir apeliaciniame skunde nurodyta tiek ESTT, tiek LVAT praktika, Muitinės departamentas sutinka, kad, nustatant prekių muitinę vertę, pirmenybė teikiama sandorio vertės muitinė įvertinimo metodui ir šis metodas yra pagrindinis bei dažniausiai taikomas muitinio įvertinimo metodas. Vis dėlto, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 1 dalimi, jei muitinė turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną kainą už prekes, kaip nurodyta Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalyje, ji gali paprašyti, kad deklarantas pateiktų papildomos informacijos. Nagrinėjamo ginčo atveju, kilus abejonėms dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo (deklaruota itin maža prekių vertė), Muitinė, vadovaudamasi minėto įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 1 dalimi, 2019 m. kovo 22 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-3188 ir 2019 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (9.6/3 l)-lB-4402 kreipėsi į Bendrovę dėl papildomos informacijos pateikimo ir gautus dokumentus įvertino. Taip pat, vykdydama Muitinės departamento 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1A-25, pakartotinio supaprastinto patikrinimo metu. Muitinė detaliai įvertino ne tik pareiškėjo pateiktus dokumentus (sąskaitas Nr. F100000022, Nr. F100000004, pakavimo lapus, išrašus iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais, 2017 m. pelno nuostolių ataskaitą, prekių pajamavimo orderius, mokėjimo nurodymus Nr. 1867 (2018-08-10) ir Nr. 17777 (2018-06-01), Norvegijos eksporto deklaraciją Nr. 080792018087805 (2018-05-07), tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius b/n, sąskaitas Nr. SSP000730 (2018-09-03) ir Nr. 50934388 (2018-07-25)), bet ir Muitinės departamentui papildomai pateiktą informaciją (pvz., prekių fotonuotraukas) bei išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, kuriais jis grindžia žemą importuotų prekių kainą, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad Muitinė ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos privalėjo papildomai įvertinti importuotojo pateiktus įrodymus dėl muitinės vertės dydį lėmusių aplinkybių bei tik juos motyvuotai paneigus galėjo imtis kitokių veiksmų (taikyti kitus muitinės vertės nustatymo metodus), yra nepagrįsti.

19.2.                      Nors Bendrovė itin žemą importuotų prekių kainą grindė išimtinai tik tuo, kad prekės nekokybiškos, senų kolekcijų, neturinčios komercinės vertės prekių pavyzdžiai, tačiau nei vienas iš jos pateiktų komercinių dokumentų objektyviai nepagrindė šių teiginių, priešingai, supaprastinto patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas importavo gerą reputaciją rinkoje turinčio prekės ženklo „Scotch&Soda“ drabužius, avalynę bei aksesuarus, įskaitant ir naujų kolekcijų produkciją, o apie šių prekių galimą broką ar netinkamą kokybę duomenų nėra. Tiek skundžiamuose muitinės sprendimuose, tiek teismo sprendime pagrįstai padaryta išvada, jog, įvertinus visą turimą informaciją, Bendrovė neišsklaidė abejonių deklaruotos sandorio vertės teisingumo, todėl EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 (2018m. gegužės 14 d.) ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 (2018 m. rugpjūčio 1 d.) importuotoms prekėms sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas netaikytinas.

19.3.                      Nagrinėjamai bylai aktualus ir taikytinas ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimas byloje C-291/15, kuriame, pasisakydamas dėl muitinės vertės nustatymo remiantis panašių prekių sandorio verte, ESTT išaiškino, jog, prekių deklaruotai vertei esant daugiau nei 50 proc. mažesnei už vidutinę statistinę vertę, tokio vertės skirtumo pakanka, kad būtų pagrįstos abejonės ir būtų priimtas sprendimas nepatvirtinti deklaruotos nagrinėjamų prekių muitinės vertės (38–39 p.), taip pat pažymėjo, kad importuotų prekių sandorio vertę patvirtinančių dokumentų autentiškumas nėra lemiamas elementas; tai tik vienas iš veiksnių, į kuriuos gali atsižvelgti muitinė. Nepaisant šių dokumentų autentiškumo, muitinė gali abejoti importuotų prekių muitinės vertės teisingumu (41 p.). Taip pat pažymėtina, kad ESTT kitoje byloje yra pažymėjęs, kad sandorio vertė turi atspindėti realią importuotų prekių ekonominę vertę ir kad muitinė gali nepripažinti deklaruotos vertės muitine verte, jeigu abejonės išlieka po to, kai ji paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir asmeniui suteikė priimtiną galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės (2013 m. gruodžio 12 d. C-116/12, 2016 m. birželio 16 d.
C-291/15). Nagrinėjamu atveju Muitinė paprašė pareiškėjo pateikti papildomos informacijos ir dokumentų, ir, atlikusi jų vertinimą, konstatavo, jog prekių importuotoja abejonių dėl deklaruotos prekių vertės neišsklaidė. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nesivadovavo ESTT suformuota praktika, yra nepagrįsti.

19.4.                      Pareiškėjas nepagrįstai remiasi LVAT 2021 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2614-968/2021. Ginčo prekėms sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas netaikytas ne dėl Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų neįvykdymo, o vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 2 dalimi, t. y. po atlikto tyrimo Bendrovei neišsklaidžius abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo.

19.5.                      Muitinės departamentas neginčija, jog teisės aktai nedraudžia prekių pardavėjui nustatyti fiksuotą kainą už prekės vienetą, neatsižvelgiant į jos rūšį / tipą, tačiau deklaruojant skirtingą ekonominę vertę turinčias prekes vienoda muitine verte (raktų pakabukas ir paltas iš vilnos), kurioms taikomas skirtingas muito mokesčio tarifas, yra iškreipiamas teisingas importo mokesčių apskaičiavimas.

19.6.                      Muitinė, atlikusi Bendrovės mokestinį patikrinimą dėl importuotų prekių deklaruotos muitinės vertės teisingumo, vadovaujantis nurodytų teisės aktų nuostatomis, pagrįstai naudojosi PREMI informacinės sistemos duomenimis, ir ginčo prekių muitinę vertę nustatė atrinkdama sandorius, atitinkančius tapačių ir panašių prekių kriterijus, t. y. atsižvelgiant į apyvartos lygmenį, prekių kiekį, kilmės šalį, kokybę, reputaciją rinkoje, prekės kodą ir t.t. (PREMI informacinės sistemos išrašai byloje pateikti).

19.7.                      Teismo sprendimas įrodymo vertinimo prasme yra nuoseklus bei motyvuotas, priimtas nustačius visas mokestinei bylai svarbias faktines aplinkybes, tinkamai pritaikius ginčui aktualias teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką. Teismas ne tik įvertino pareiškėjo bei Muitinės byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei argumentus, bet ir, siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą, tenkino pareiškėjo prašymus dėl liudytojų apklausos.

20.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo:

21.1.                      Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą ir visas ginčui aktualias aplinkybes, pareiškėjo pateiktą medžiagą pagrįstai atmetė skundo argumentus, sutikdamas su Muitinės ir Muitinės departamento vertinimu, teismas tyrė įrodymus bei įrodinėtinas aplinkybes, kurios susijusios su bendrovės pozicija, kad ginčui aktualios prekės yra senojo sezono kolekcijos, pardavimo pavyzdžiai vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, dėl to, kad pareiškėjas susitarė dėl fiksuotos vieneto kainos, neatsižvelgiant į konkretų gaminio tipą. Teismas įvertino tai, kad prie tikrinamų EID pareiktuose dokumentuose (sąskaitose, prekių sąrašuose) nebuvo nurodytas prekių artikulas, prekių pajamavimo orderiuose, prekių pardavimo sąskaitoje Nr. SSP000730 prekės užpajamuotos ir parduotos nenurodant prekių artikulo, jas parašant netiksliai ir neišsamiai, nebuvo nurodytas kiekvienos prekės pavadinimo aprašymas, prekės matavimo vienetas, kieko ir vieneto kainos. Taip pat teismas įvertino ir tai, kad iš pareiškėjo pateiktų prekių ir jų etikečių nuotraukų bei išrašų iš internetinių puslapių nustatyti, ar tai yra tos pačios bendrovės EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 deklaruotos prekės muitinei galimybės nustatyti nebuvo. Nebuvo galimybės nustatyti, kurios prekės yra senojo sezono kolekcijos, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų negrąžintos nekokybiškos prekės. Teismo pažymėta ir tai, kad, nei kartu su minėtomis EID pateiktose sąskaitose Nr. FI00000004 ir Nr. FI00000022, nei pakavimo lapuose nebuvo pateikti įrašai apie nekokybiškas prekes, nebuvo žinoma ir tai, kuria preke tikrinamose EID deklaruotos nuotraukose nurodytos nekokybiškos prekės, nes nei prekių ir jų etikečių nuotraukose, nei internetiniuose puslapiuose nenurodyta parduodamų prekių kainos, todėl susieti su tikrinamomis EID pagal ankščiau minėtas sąskaitas deklaruotoms prekėms nebuvo galima. Muitinės nuomone, teismas padarė pagrįstą ir argumentuotą išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog Muitinė ignoravo jos paaiškinime nurodytus argumentus bei tai, kad ankščiau minėtose sąskaitose nurodytos prekės yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės yra nepagrįsti.

21.2.                      Tai, kad teismas sprendime nenurodo (necituoja) teismų praktikos, tai nereiškia, kad teismas ja nesivadovauja ar ji jam nėra žinoma. Be to, teismas vadovavosi ESTT praktika.

21.3.                      Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad ginčui aktualioms įvairaus pobūdžio importuotoms prekėms, apskaičiuojant importuotų prekių vertę, būtų taikytina deklaruota prekių vertė (už vienetą), prekės kodas, tarifas, sandorio vertės metodas.

21.4.                      PREMI duomenų bazės naudojimas yra reglamentuotas teisės aktuose, kuriais vadovavosi muitinės pareigūnai. Teismas taip pat įvertino liudytojų - Muitinės pareigūnų paaiškinimus, kaip buvo remiamasi ir taikoma PREMI duomenų bazė.

21.5.                      Iš teismo sprendimo turinio matyti (teismo sprendime pateiktas įrodymų vertinimas nurodytas ir pirmoje atsiliepimo dalyje), kad jis yra motyvuotas, pagrįstas, nuoseklus vertinant įrodymus, atlikta teisės normų, aktulių šiam ginčui analizė bei pasiremta ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įrodymų vertinimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

22.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai Muitinė nusprendė prekių muitiniam įvertinimui netaikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo ir muitinę vertę nustatyti vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi bei atitinkamai perskaičiuoti mokėtinus importo mokesčius.

23.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo UAB „Brand Club“ skundas nepagrįstas. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas UAB „Brand Club“ su priimtu teismo sprendimu nesutinka, teikdamas, be kita ko, ir argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Apelianto nuomone, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Muitinė nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog deklaruota sandorio vertė žymiai (nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė, lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis. Apelianto nuomone, buvo netinkamai remiamasi PREMI duomenų bazės duomenimis ginčo prekių muitinei vertei nustatyti. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp ginčo šalių.

25.       Dėl apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas taisykles, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

26.       Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnyje įtvirtintas sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekių muitinės vertės pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktiška sumokėta arba mokėtina kaina yra visa pirkėjo pardavėjui arba pirkėjo trečiajai šaliai arba pardavėjo naudai sumokėta arba mokėtina pinigų suma už importuojamas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba vykdytinus mokėjimus, kurie yra importuojamų prekių pardavimo sąlyga.

27.       Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei muitinė turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visa sumokėtą arba mokėtiną kainą už prekes, kaip nurodyta Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalyje, ji gali paprašyti, kad deklarantas pateiktų papildomos informacijos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jei abejonių nepavyksta išsklaidyti, muitinė gali nuspręsti, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį.

28.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, siekdama paneigti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymą, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies b punktu, muitinė turi pagrįsti, kad egzistavo aplinkybės ar sąlygos, kurios turėjo įtakos importuojamų prekių pardavimui ar jų kainai ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti. Taigi, įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo pirmiausia tenka muitinei, kuri turi išdėstyti nustatytas faktines aplinkybes, taip pat pakankamai aiškiai nurodyti pačias aplinkybes ar sąlygas, kurios, muitinės nuomone, lėmė prekių pardavimą ar kainą, bei pagrįsti, kad šių aplinkybių ar sąlygų daromo poveikio prekių vertei neįmanoma nustatyti. Deklarantas, siekdamas paneigti muitinės abejones dėl sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo, turi pateikti papildomą informaciją, kad deklaruota prekių vertė pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnį yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją (LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. eA-2722-442/2021; 2021 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2614-968/2021).

29.       ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendime byloje C-291/15, pasisakydamas dėl muitinės vertės nustatymo remiantis panašių prekių sandorio verte, išaiškino, jog, prekių deklaruotai vertei esant daugiau nei 50 proc. mažesnei už vidutinę statistinę vertę, tokio vertės skirtumo pakanka, kad būtų pagrįstos abejonės ir būtų priimtas sprendimas nepatvirtinti deklaruotos nagrinėjamų prekių muitinės vertės (38–39 p.). ESTT taip pat pažymėjo, kad importuotų prekių sandorio vertę patvirtinančių dokumentų autentiškumas nėra lemiamas elementas; tai tik vienas iš veiksnių, į kuriuos gali atsižvelgti muitinė. Nepaisant šių dokumentų autentiškumo, muitinė gali abejoti importuotų prekių muitinės vertės teisingumu (41 p.).

30.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą teisę, pripažįsta, kad, nustatant prekių muitinę vertę, pirmenybė teikiama sandorio vertės muitinio įvertinimo metodui ir šis metodas yra pagrindinis bei dažniausiai taikomas muitinio įvertinimo metodas. Bet nagrinėjamu atveju buvo deklaruota itin maža prekių vertė ir tai suteikė pagrindo Kauno teritorinei muitinei, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į Bendrovę dėl papildomos informacijos pateikimo.

31.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus, mano, kad Kauno teritorinė muitinė detaliai įvertino ne tik pareiškėjo Kauno teritorinei muitinei pateiktus dokumentus (sąskaitas Nr. F100000022, Nr. F100000004, pakavimo lapus, išrašus iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais, 2017 m. pelno nuostolių ataskaitą, prekių pajamavimo orderius, mokėjimo nurodymus Nr. 1867 (2018 m. rugpjūčio 10 d.) ir Nr. 17777 (2018 m. birželio 1 d.), Norvegijos eksporto deklaraciją Nr. 080792018087805 (2018 m. gegužės 7 d.), tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius b/n, sąskaitas Nr. SSP000730 (2018 m. rugsėjo 3 d.) ir Nr. 50934388 (2018 m. liepos 25 d.)), bet ir apelianto Muitinės departamentui papildomai pateiktą informaciją (pavyzdžiui, prekių fotonuotraukas) bei išsamiai pasisakė dėl jo pateiktų paaiškinimų, kuriais jis grindžia žemą importuotų prekių kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad Muitinė ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos privalėjo papildomai įvertinti importuotojo pateiktus įrodymus dėl muitinės vertės dydį lėmusių aplinkybių bei tik juos motyvuotai paneigus galėjo imtis kitokių veiksmų (taikyti kitus muitinės vertės nustatymo metodus), yra nepagrįsti.

32.       UAB „Brand Club“ teigia, kad itin žema importuotų prekių kaina yra dėl to, kad prekės nekokybiškos, senų kolekcijų, neturinčios komercinės vertės prekių pavyzdžiai, tačiau nei vienas iš jo pateiktų komercinių dokumentų objektyviai nepagrindžia šių teiginių. Muitinės teigimu, pareiškėjas importavo gerą reputaciją rinkoje turinčio prekės ženklo „Scotch&Soda“ drabužius, avalynę bei aksesuarus, įskaitant ir naujų kolekcijų produkciją (tai patvirtina prekių pakavimo lapuose nurodytų prekių susiejimas su prekių etikečių informacija, kuriose nurodyta gaminio sezonas ir metai), o apie šių prekių galimą broką ar netinkamą kokybę duomenų nėra. Šių muitinės teiginių pareiškėjas nenuginčijo.

33.       2004 m. balandžio 13 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 27.35.2 punkte nustatyta, kad bendrojo administracinio dokumento importo rinkinio 31 langelio vidurinėje dalyje, kairėje pusėje įrašomas prekių rūšies aprašymas, kuris paprastai vartojamas prekyboje. Prekės turi būti aprašytos taip, kad pakaktų duomenų jas vienareikšmiškai identifikuoti ir suklasifikuoti pagal Kombinuotąją nomenklatūrą (išskyrus atvejus, kai ne Bendrijos prekės deklaruojamos muitinio sandėliavimo procedūrai jas padedant į A, B, C, E ir F tipo muitinės sandėlius), prekių importo, laikinojo įvežimo arba muitinio sandėliavimo procedūros draudimams bei apribojimams taikyti, nustatytiems importo muitams ar mokesčiams apskaičiuoti. Akivaizdu, kad apdairus ir rūpestingas ūkio subjektas pasirūpins, kad tokia reikšminga informacija mokesčiams apskaičiuoti, kad prekės nekokybiškos ar pan., būtų pažymėta šiuose dokumentuose, ypač kai prekės kartais pigesnės už panašias prekes. Bet, nagrinėjamu atveju, nei pateiktuose dokumentuose, nei EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 (2018 m. gegužės 14 d.) ir Nr.l8LTKC0100IM05B8D4 (2018 m. rugpjūčio 1 d.) deklaracijų 31 langelyje nėra nurodyta, kad importuotos prekės buvo nukainuotos, nekokybiškos, prekių pavyzdžiai ar pirkėjų grąžintos prekės, todėl Bendrovės skundo teiginiai apie nekokybiškas bei prekybai netinkančias prekes vertintini kritiškai.

34.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus, mano, kad apeliantas UAB „Brand Club“ neišsklaidė abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo, todėl EID Nr. 18LTKC0100IM024EA7 (2018 m. gegužės 14 d.) ir Nr. 18LTKC0100IM05B8D4 (2018 m. rugpjūčio 1 d.) importuotoms prekėms sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 140 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai netaikytas.

35.       Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo ESTT suformuota praktika, yra nepagrįsti, kadangi ginčijamų sprendimų turinys patvirtina, kad ginčui aktualia teismų praktika vadovavosi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek muitinė.

36.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su PREMI informacinės sistemos duomenų naudojimu, pažymi, kad, nesant galimybės prekių muitinę vertę nustatyti pagal 70 straipsnį, ji turi būti nustatoma kitais būdais. Pareiškėjas kritikuoja mutininės atliktą PREMI duomenų bazės naudojimą, bet nepateikė teismui geresnio ir labiau pagrįsto paskaičiavimo, nors tokia pareiga kyla iš Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio.

37.       Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1224 patvirtindama Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisykles, įtvirtinto nuostatą, kad, nustatydama prekių muitinę vertę pagal Reglamento (ES) Nr. 952/2013 74 straipsnį, muitinę vertę nustatanti muitinės įstaiga naudojasi Muitinės departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų baze ir kitais duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje naudojant minėto straipsnio 3 dalyje nurodytas priemones (19 p.).

38.       Iš byloje esančių dokumentų ir liudytojų parodymų matyti, kad Kauno teritorinė muitinė, atlikusi Bendrovės mokestinį patikrinimą dėl importuotų prekių deklaruotos muitinės vertės teisingumo, naudojosi PREMI informacinės sistemos duomenimis, ir ginčo prekių muitinę vertę nustatė atrinkdama sandorius, atitinkančius tapačių ir panašių prekių kriterijus, t. y. atsižvelgiant į apyvartos lygmenį, prekių kiekį, kilmės šalį, kokybę, reputaciją rinkoje, prekės kodą ir t. t. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu detalius paaiškinimus dėl prekių vertės nustatymo naudojant PREMI informacinės sistemos duomenis bylos nagrinėjimo pateikė liudytojos - patikrinimą atlikusios muitinės pareigūnės S. G. bei S. P.. Teisėjų kolegijos nuomone, jų parodymais ir kompetencija nėra pagrindo abejoti.

39.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, neaptarinėja kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

40.       Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Brand Club“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan