Civilinė byla Nr. e2-13993-820/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01102-2019-5
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.9.1; 2.4.2.12; 2.4.2.2
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 24 d.,
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vaidas Pajeda,
sekretoriaujant Ivetai Kavaliauskaitei,
dalyvaujant ieškovų M. B., H. H. B. atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,
atsakovų R. S. ir UAB „AMBER MARKETING“ atstovui advokatui Viktorui Onačko,
trečiojo asmens AB SEB bankas atstovui advokatui Mindaugui Balevičiui,
viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. B. ir H. H. B. ieškinį atsakovams R. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „AMBER MARKETING“ dėl naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo ir įpareigojimo atlaisvinti įėjimą į patalpas, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: akcinė bendrovė SEB bankas ir uždaroji akcinė bendrovė „Lauvita“, išvadą teikianti institucija – biudžetinė įstaiga "Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Teismas
nustatė:
I. Ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindo santrauka
1. Ieškovai kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu pareiškė šiuos reikalavimus (ieškinio dalykas):
1.1. Nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininkės L. Z. parengtą 2020 m. rugsėjo 25 d. planą, remiantis kuriuo:
1.1.1. ieškovams priskirti naudotis rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-3;
1.1.2. atsakovui R. S. priskirti naudotis rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-2;
1.1.3. nustatyti, jog į rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu R-3, patenkama pro įėjimus, pažymėtus indeksais A ir B, o į rūsio patalpas, pažymėtas indeksu R-2, patenkama pro įėjimą, pažymėtą indeksu C.
1.2. Įpareigoti atsakovus R. S. ir UAB „AMBER MARKETING“ per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos atlaisvinti bendrą įėjimą į bendras namo rūsio patalpas (iš laiptinės pusės), matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu A (išgriaunant iš bendros laiptinės užmūrytą įėjimą į rūsio patalpas). Atsakovams neįvykdžius minėto reikalavimo – leisti ieškovams atlaisvinti bendrą įėjimą į rūsio patalpas savo lėšomis, įgyjant teisę į tokiems darbams patirtų išlaidų kompensavimą iš atsakovų R. S. ir UAB „AMBER MARKETING“.
1.3. Priteisti ieškovų, naudai iš atsakovų visas jų turėtas bylinėjimosi išlaidas šioje byloje.
2. Ieškovai nurodė, jog jiems priklausantį butą (patalpą), esančią (duomenys neskelbtini), įsigijo 2003-11-28 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Šios pirkimo – pardavimo sutarties 2.1. punkte numatyta, kad butas perkamas su rūsiu. Minėtame pastate, esančių butų (patalpų) savininkai yra trys: (1) atsakovui R. S. nuosavybės teise priklausantis butas Nr. 1 (duomenys neskelbtini), 83,02 kv. m. bendro ploto, su rūsiu; (2) atsakovei UAB „AMBER MARKETING“ nuosavybės teise priklausantis butas Nr. 2 (duomenys neskelbtini), 82,74 kv. m. bendro ploto, taip pat kavinės patalpos (duomenys neskelbtini), 86,50 kv. m. bendro ploto; (3) ieškovams M. B. ir H. H. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis butas Nr. 3 (duomenys neskelbtini), 84,42 kv. m. bendro ploto, su rūsiu.
3. Ieškovai pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2020-04-21 nutartyje (41-42 punktuose), nustatyta, kad butų Nr. 1 ir 3 savininkams (ieškovams ir atsakovui R. S.) priklauso neidentifikuoti rūsiai kaip įsigytų butų priklausiniai, o atsakovė UAB „AMBER MARKETING“ (buto Nr. 2 savininkė) jau yra prisijungusi dalį ginčo pastato rūsio patalpų Nr. R6 prie sau priklausančių kavinės patalpų (jos įregistruotos kaip sudėtinė dalis).
4. Galiojančiu rūsio patalpų planu yra laikytinas matininkės L. Š. parengtas, 2003-12-08 atlikus kadastrinius matavimus, planas, ir 1981-06-22 patalpų (išskyrus 2003-12-08 parengtame plane pateiktas patalpas) planas. Remiantis šiais planais, minėtame pastate, (duomenys neskelbtini), yra tik dvi rūsio patalpos (dėl kurių byloje yra kilęs ginčas), aktualiame galiojančiame plane pažymėtos indeksais R-2 (2,15 kv. m.) ir R-3 (2,05 kv. m.), kurios nėra priskirtos konkretiems gyvenamojo namo patalpų savininkams, taip pat numatytas bendras įėjimas (su laiptais) į rūsio patalpas (be indekso).
5. Ieškovai nurodo, kad atsakovai savavališkai užvaldė visas (tarp jų ir ieškovams priklausančias) rūsio patalpas, į šias patalpas užmūrijo bendrą įėjimą, tokiu būdu apribodami net patekimą į rūsio patalpas, dėl to tarp šalių yra kilęs ginčas, - ieškovai, siekdami apginti savo nuosavybės teises, reiškia reikalavimą atsakovui R. S. dėl naudojimosi tvarkos ginčo rūsio patalpomis nustatymo.
6. Naudojimosi rūsio patalpomis tvarką ieškovai prašo nustatyti remiantis teikiamu matininkės L. Z. 2020-09-25 planu, pagal kurį ieškovams priskiriama naudotis rūsio patalpomis, pažymėtomis indeksu R-3 (bendro ploto 2.05 kv. m.), o atsakovui R. S. - pažymėtomis indeksu R-2 (bendro ploto 2.15 kv. m.). Remiantis šiuo naudojimosi tvarkos nustatymo planu, ieškovams yra numatytas įėjimas į rūsio patalpas pažymėtas indeksu B, atsakovams – pažymėtas indeksu C, į bendras patalpas – pažymėtas indeksu A.
7. Ieškovai nurodo, kad įėjimo į pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rūsį iš laiptinės pusės nėra, tuo tarpu vienintelis įėjimas iš lauko į rūsį užmūrytas. Paaiškina, nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, kuriais būtų užfiksuota, kad būtent atsakovai savo veiksmais užmūrijo įėjimo sieną, tačiau atsižvelgiant į tai, kad į patalpas (tiek atsakovui R. S., tiek ir UAB „AMBER MARKETING“) galima patekti tik pro privataus asmens - UAB „AMBER MARKETING“ priklausančias komercinės paskirties patalpas, yra akivaizdus atsakovų (UAB „AMBER MARKETING“ ir šios bendrovės steigėjo ir buvusio direktoriaus R. S.) suinteresuotumas, jog būtų užblokuotas praėjimas į ginčo pastato rūsio patalpas, paliekant praėjimą tik pro kavinės patalpas.
II. Atsakovų atsikirtimų santrauka
8. Atsakovai UAB „AMBER MARKETING“ ir R. S. pateikė atsiliepimą, kuriame su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
9. Atsakovai nurodė, kad ieškovai melagingai perteikia apeliacinio teismo nutarties 41-42 punktus, anot kurių, kaip teigiama ieškinyje, atsakovė UAB „AMBER MARKETING“ yra prisijungusi prie savo patalpų pusrūsyje patalpą R-6 ir tuo realizavo savo teisę į dalį bendrojo naudojimo patalpų. Nutartyje, remiantis VĮ Registrų centras 2017-10-31 d. raštu Nr. 19040, nurodoma, kad į atsakovės UAB „AMBER MARKETING“ valdomas patalpas rūsyje yra įtraukta dalis patalpos R-6 , ką patvirtina 2004-01-21. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Taigi, tiek teismo nutartyje , tiek registro duomenyse kalba eina apie dalį patalpos R-6 ir apie 2004 m. įvykius.
10. Nurodo, kad aptariamas rūsio patalpas, valdomas dabar atsakovės UAB „AMBER MARKETING“, pirmiausiai iš jų savininkės UAB „SEB lizingas“, kuri atliko rūsio rekonstrukciją, supirkdama dalį patalpų iš namo bendraturčių, 2007 m. nupirko atsakovas R. S., o 2013 m. mainų sutarties pagrindu šios patalpos perėjo atsakovės UAB „AMBER MARKETING“ nuosavybėn. Pažymi, kad nei vienas iš atsakovų pats neatliko jokių veiksmų, formuojant dabar atsakovei UAB „AMBER MARKETING“ priklausančias patalpas, patalpos buvo įsigytos iš vieno savininko ir būtent tokio ploto, kokios jos esą ir dabar.
11. Nurodo, kad su ieškiniu pateiktas patalpų paskirstymo planas absoliučiai neatitinka tikrovės ir negali būti įgyvendintas. Plane indeksu A pažymėto įėjimo iš kiemo pusės jau seniai, dar iki šios bylos šalims tampant butų ir patalpų savininkais, nėra (užmūrytas). Ieškovai kelią reikalavimą tik dėl užmūryto „bendro įėjimo į bendras namo rūsio patalpas (iš laiptinės pusės)“ išgriovimo. Atsakovai nurodo, kad net ir patenkinus šį ieškinio reikalavimą, plane pažymėto įėjimo A nebus. Plane pažymėto įėjimo C taip pat nėra, nes toje vietoje nuo namo pastatymo momento buvo ir esą krosnis, kuri pažymėta visuose rūsio planuose, įskaitant pačių ieškovų 2009 m. ruoštame projekte dėl patalpų R-2 ir R-3 registracijos ir padalinimo esančiame plane (pridedama ir dabartinė nuotrauka). Paaiškina, kad kultūros paveldo objekte niekas neleis griauti krosnies, kuri priskiriama prie vertingųjų namo savybių. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad ieškovai plane pažymėtą indeksu A įėjimą įvardija kaip įėjimą iš bendros laiptinės, kai iš tikrųjų tai yra buvęs įėjimas iš lauko, iš kiemo pusės.
12. Atsakovai pažymi, kad ieškovai prašo teismo įpareigoti atsakovus atlikti statybos darbus kultūros paveldo pastate. Net ir paprastame pastate atliekant tokius darbus, būtinas projektas ir statybos leidimas. Teismas nėra statybos projektinė ekspertinė įstaiga, todėl negali įvertinti prašomų atlikti statybos darbų saugos ir įtakos pastato tvarumui, nekalbant apie tai, kad teismas nėra statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, institucija.
III. Procesiniai sprendimai
13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog ieškovų reikalavimas nustatyti naudojimosi tvarką pagal tokį planą, kuriame numatyta skirti naudotis rūsio dalis ne visiems namo butų savininkams, negali būti tenkinamas, nes tokiu būdu pažeidžiami CK 4.82 straipsnio 5 dalies reikalavimai.
14. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 21 d. panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo.
15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
16. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 1 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
IV. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados
Teismas
konstatuoja :
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai išplėtotoje teismų praktikoje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.). Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010).
21. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu. Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tai gali būti daroma tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisė suponuoja ir tam tikras savininko pareigas, ji turi būti įgyvendinama taip, kad neprieštarautų įstatymo nuostatoms, nepažeistų trečiųjų asmenų teisių. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Asmeninės nuosavybės teisė savo apimtimi plačiausia, garantuojanti turto savininkui, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, savo nuožiūra naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-916/2022, 47-48 punktai). Taigi, nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji.
22. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad nekilnojamųjų daiktų savininku tampama ne iš karto, o atlikus konkrečius įstatyme nustatytus veiksmus. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindais yra laikomi teisių įgijimą lemiantys juridiniai faktai, tai yra realaus gyvenimo aplinkybės, reguliuojamos teisės normomis, kurios lemia asmenų nuosavybės teisės įgijimą, pavyzdžiui, nuosavybės teisės įgijimas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo pagrindu, paveldėjimo pagrindu ir panašiai. Teorijoje yra išskiriami du būdai: 1) nuosavybės teisės įgijimas pirminiu būdu; 2) nuosavybės teisės įgijimas išvestiniu būdu. Pirminiu nuosavybės teisės įgijimo būdu yra laikomas toks būdas, kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į jį. Išvestiniu nuosavybės teisės įgijimo būdu yra laikomas toks būdas, kai naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Prie pirminių nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įgijimo būdų yra priskiriamas naujo daikto sukūrimas – naujų pastatų statyba arba nuosavybės teisės įgijimas įgyjamosios senaties būdu. Prie išvestinių nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įgijimo būdų galima priskirti nuosavybės teisės įgijimą sandorių, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo, dovanojimo būdu, taip pat nuosavybės teisės įgijimą paveldint palikėjo turtą. Įstatymuose yra nustatytas principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisių, negu pats turi. Šis principas yra taikytinas nuosavybės teisių perdavimui išvestiniu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015). Taigi, įstatymuose yra nustatytas principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisių, negu pats turi. Šis principas yra taikytinas nuosavybės teisių perdavimui išvestiniu būdu. Ieškovai ir atsakovai nuosavybės teises yra įgiję pirkimo-pardavimo sandorių pagrindu, t. y. išvestiniu būdu. Įgydami nuosavybės teises ieškovai ir atsakovai negalėjo įgyti nei daugiau, nei mažiau teisių, nei kitokių teisių, negu jas turėjo nekilnojamojo daikto pardavėjai.
23. Kasacinio teismo konstatuota, kad nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Asmeninės nuosavybės teisė savo apimtimi plačiausia, garantuojanti turto savininkui, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, savo nuožiūra naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 43 punktas). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bendrosios nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į bendrą daiktą ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą. Taigi bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Savininkų daugetas vienam ir tam pačiam daiktui reiškia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai), susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam, o tai reikalauja specialaus tokių santykių reguliavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
24. Taigi, savininkų daugetas vienam ir tam pačiam daiktui reiškia, kad susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam, o tai reikalauja specialaus tokių santykių reguliavimo. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja. Būtent dėl nuosavybės teisių skirtumo, bendrosios dalinės nuosavybės naudojimo tvarką tarp bendrasavininkų apibrėžia įstatymas.
25. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad 2017 m. spalio 17 d. duomenimis pastate (duomenys neskelbtini), įregistruotos trys gyvenamosios patalpos (butai) ir dvi negyvenamosios patalpos (e. b. l. 11, t. 1). Nurodytame pastate ieškovams nuosavybės teisėmis priklauso 84,42 kv. m bendro ploto butas Nr. 3 su rūsiu, taip pat 2507/1000 dalys 45,94 kv. m bendro ploto neįrengtos pastogės. Atsakovui R. S. nuosavybės teisėmis priklauso 83,02 kv. m bendro ploto butas Nr. 1 su rūsiu, o atsakovui UAB „AMBER MARKETING“ – 82,74 kv. m bendro ploto butas Nr. 2, 86,50 kv. m bendro ploto kavinės patalpos ir 7493/1000 dalys 45,94 kv. m bendro ploto neįrengtos pastogės.
26. Nekilnojamojo turto registre jokios rūsio patalpos nėra įregistruotos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Daikto ar daiktinių teisių įregistravimas viešajame registre atlieka išviešinimo funkciją. Kadangi nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas tarp bendraturčių, tai teismas sprendžia, kad naudojimosi tvarkos nustatymas netgi neįregistruotu daiktu visiems bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams (dalyvaujantiems šios bylos nagrinėjime) sukelia teisinius padarinius ir be atitinkamų daiktų ar daiktinių teisių išviešinimo, t. y. jų įregistravimo viešajame registre. Tačiau, ieškovai nėra atleidžiami nuo pareigos įrodyti, jog tam tikros patalpos buvo įgytos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis arba tokiomis yra pagal savo prigimtį įstatymų nustatytais atvejais (pvz.: daugiabučio namo sienos, stogas, pamatai ir pan.).
27. Teismas nustatė, kad 1992 m. rugsėjo 17 d. sutartimi privatizuojant buvo parduotas Naujamiesčio seniūnijos žinioje buvęs butas Nr. 1. Iš šios sutarties matyti, kad parduoda butas Nr. 1 yra su rūsiu perleistas pirkėjams B. Z. D. ir B. Z. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis. Atsakovas R. S. 2007 m. birželio 8 d. Buto pirkimo-pardavimo sutartimi iš B. Z. D. ir B. Z. M. įsigijo butą Nr. 1 su rūsiu. Taigi, atsakovas R. S. asmeninės nuosavybės teisėmis įgijo butą Nr. 1 su rūsiu.
28. 1992 m. rugsėjo 10 d. sutartimi A. P. iš Naujamiesčio seniūnijos asmeninės nuosavybės teisėmis įgijo butą Nr. 3 su rūsiu. 2001 m. kovo 1 d. dovanojimo sutartimi dovanotoja padovanojo savo sūnui N. P. asmeninės nuosavybės teisėmis butą Nr. 3 su rūsiu. Ieškovai 2003 m. lapkričio 28 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi iš N. P. pirko butą Nr. 3 su rūsiu. Butas įgytas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Taigi, butas Nr. 3 buvo įsigyjamas asmeninės nuosavybės teisėmis kartu su rūsiu.
29. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ieškovai, kurie nusipirko butą su rūsiu, šiuo metu neturi galimybės naudotis jokiomis rūsio patalpomis ir neturi galimybių patekti į rūsio patalpas ne per atsakovo UAB „AMBER MARKETING“ patalpas.
30. Rūsių įsigijimas buvo tiesiogiai įvardytas pirkimo-pardavimo sutartyse, kur ieškovai įsigijo butą ir rūsį asmeninės nuosavybės teisėmis bei atsakovas R. S. įsigijo butą ir rūsį asmeninės nuosavybės teisėmis. Sutartyje nėra išvardinti objektai, kurie buvo įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, todėl rūsiai laikytini įgytais asmeninės nuosavybės teisėmis. Šią aplinkybę ieškinyje nurodo ir ieškovai, to neginčija ir atsakovas R. S., teigdami, jog tik du pastate esantys butai yra su neidentifikuotais rūsiais. Šį faktą, kad pastate butai Nr. 1 ir Nr. 2 turi asmeninės nuosavybės teisėmis valdomus neidentifikuotus rūsius, patvirtina ir VĮ Registrų centro duomenys. Taigi, pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovai butą Nr. 3 įsigijo su rūsiu ir atsakovas R. S. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo butą Nr. 1 su rūsiu asmeninės nuosavybės teisėmis.
31. Kaip minėta, įgydami nuosavybės teises ieškovai negalėjo įgyti nei daugiau, nei mažiau teisių, nei kitokių teisių, negu jas turėjo nekilnojamojo daikto pardavėjai. Tokiu atveju ieškovai, įgydami rūsį asmeninės (individualios) nuosavybės teisėmis, negalėjo tuo pačiu įgyti rūsio ir bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis bei, tuo labiau negalėjo įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teisių į rūsį, kurį asmeninės (individualios) nuosavybės teisėmis įgijo atsakovas R. S.
32. Šioje byloje ieškovai nereiškia reikalavimų dėl ieškovams nuosavybės teisėmis jau priklausančios pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį įgytos rūsio patalpos identifikavimo-priskyrimo ieškovų asmeninės nuosavybės teisėmis, todėl į šios bylos nagrinėjimo ribas nepatenka minėtos aplinkybės ir teismas plačiau jų nenagrinėja. Ieškovai ieškinio 8 punkte nurodo, jog kreipiasi į teismą dėl naudojimosi tvarkos rūsio patalpomis nustatymo. Ieškinio 9-13 punktuose ieškovai ieškinio reikalavimus grindžia bendro naudojimo patalpų – rūsio naudojimosi tvarkos nustatymu ir pasisako kaip ir kam turėtų būti priskirta naudotis rūsio patalpos, esančios bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Ieškovai ieškinio reikalavimą formuluoja – nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarką pagal matininkės parengtą planą. Taigi, ieškovai reiškia reikalavimą ir ieškinio faktiniu pagrindu nurodo bendrosios dalinės nuosavybės objektų naudojimosi tvarkos nustatymą. Ieškovai patikslintame ieškinyje neįrodinėjo, jog jų kartu su butu Nr. 3 įgyta rūsio patalpa ir atsakovo R. S. su butu Nr. 1 įgytas rūsys yra laikytini bendrosios dalinės nuosavybės objektai ir tokio reikalavimo nepareiškė. Atsižvelgiant į tai teismas, neišeidamas už ieškinio faktinio pagrindo ir ieškinio dalyko ribų, klausimų dėl rūsio patalpos identifikavimo-priskyrimo į asmeninę ieškovų nuosavybėn ir rūsio patalpų pripažinimo bendrosios dalinės nuosavybės objektu, šioje byloje nenagrinėja ir nesprendžia.
33. Šioje byloje ieškovai naudojosi profesionalia advokato pagalba. Byloje nagrinėjamas trečias patikslintas ieškinys, t. y. ieškovams buvo suteiktos visos procesinės galimybės pasirinkti ir ginti savo teises ar teisėtus interesus ieškovų pageidaujamu būdu. Teismas neturi procesinės pareigos siūlyti ieškovams keisti-tikslinti ieškinio reikalavimus tol, kol bus pareikšti pagrįsti-tenkintini ieškinio reikalavimai, juolab kad tokie teismo veiksmai prieštarautų CPK 21 straipsnyje įtvirtintam teismo nešališkumo principui ir paneigtų CPK 12, 13 straipsniuose įtvirtintus šalių rungimosi ir dispozityvumo principus.
34. CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. CK 4.81 straipsnio 1 dalis nustato, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
35. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą kasacinės instancijos teismo praktiką ir aukščiau minėtas CK nuostatas darytina išvada, kad nustatyti naudojimosi tvarką galimą tik nekilnojamiesiems daiktams, kurie yra valdomi bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, t. y. valdomi savininkų daugeto į tą patį daiktą.
36. Kaip matyti iš VĮ Registrų centre esančių aktualių ginčo patalpų matininkės L. Š. parengto 2003 m. gruodžio 8 d. parengto plano bei 1981 m. birželio 22 d. plano, rūsio patalpose yra patalpos R-2, R-3, R-6 ir laiptinė, kurie nėra priskirti konkretiems pastato savininkams. Laiptinė galėtų būti laikoma bendrosios dalinės nuosavybės objektu pagal įstatymą, nes byloje nėra duomenų, jog ji kam nors priklausytų asmeninės nuosavybės teise, o pagal paskirtį ji galėtų būti bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Byloje nėra duomenų, jog rūsio patalpos R-2, R-3 ar R-6 būtų kokių nors asmenų asmeninės (individualios) nuosavybės objektai. Taigi, rūsio patalpų R-2, R-3 ar R-6 nuosavybės forma (asmeninė ar bendroji dalinė) nėra nustatyta.
37. Teisminio nagrinėjimo metu ieškovo atstovas neįrodinėjo, jog patalpos R-2 ir R-3 yra valdomos bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šioje byloje susiklostė situacija, kai ginčo rūsio patalpose yra kelios nuosavybės rūšys: ieškovai dalį rūsio patalpos valdo asmeninės nuosavybės teise, atsakovas R. S. dalį rūsio patalpos valdo asmeninės nuosavybės teise ir likusią dalį rūsio patalpos valdo ieškovai, atsakovas R. S. ir atsakovas UAB „AMBER MARKETING“ bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Ieškovai reikšdami reikalavimus ieškinio pagrindu taip pat nurodo, jog rūsio patalpas valdo nuosavybės teisėmis. Ieškovų atstovas teismo posėdžio metu dar kartą patvirtino, jog yra nustatyta aplinkybė ir ginčo dėl to nėra, jog rūsio patalpas ieškovai valdo asmeninės nuosavybės teisėmis (2022 m. rugsėjo 27 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 19 min. 06 s. iki 19 min. 20 s.). Taigi, reikalavimą nustatyti naudojimosi tvarką ieškovai kildina iš savo asmeninės nuosavybės teisės į rūsio patalpą, tačiau reikalavimo pagrindą grindžia bendrosios dalinės nuosavybės teisių naudojimosi tvarkos nustatymu. Įstatymas nenustato galimybių asmeninės nuosavybės teisių ginti ir įgyvendinti bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo priemonėmis, t. y. asmeninės nuosavybės teisės objekto naudojimo tvarka yra asmens teisė naudoti savo daiktą laisvai, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarka galima tik dėl bendrosios dalinės nuosavybės objektų naudojimo. Tokiu atveju ieškovai, siekdami nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės daiktu tvarką, visų pirma turėjo įrodyti, jog daiktas yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ir jie yra vieni iš bendrasavininkų.
38. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad rūsio patalpose yra laiptinė, patalpos R-2, R-3 ir R-6. Viena iš šių patalpų priklauso asmeninės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ieškovams, kita priklauso atsakovui R. S. asmeninės nuosavybės teise. Kokios nuosavybės teisėmis yra valdomos likusios patalpos, byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas, todėl teismas, neturėdamas teisės išeiti už ieškinio reikalavimų ribų, šios aplinkybės šioje byloje nenustatinėja. Kaip minėta, teismas gali spręsti tik dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimosi tvarkos nustatymo. Ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė, jog patalpos R-2 ir R-3 yra valdomos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (CPK 178 straipsnis). Priešingai, ieškovų atstovas ir teismo posėdyje patvirtino, jog jų teisės į rūsį yra individualios, o ne bendrosios dalinės nuosavybės. Tokiu atveju, teismui nustačius ieškovų prašomą naudojimosi patalpomis tvarką, t. y. ieškovams paskiriant naudotis patalpa R-3, o atsakovui R. S. – R-2, rūsyje nebeliktų ieškovams ir atsakovui R. S. asmeninės nuosavybės teise turimų rūsio patalpų. Toks ieškinio patenkinimas reikštų asmeninių ieškovų ir atsakovo R. S. nuosavybės teisių į turimas rūsio patalpas pavertimą į bendrosios dalinės nuosavybės objektus. Bendrosios dalinės nuosavybės objektą atidalijus, jis gali virsti asmeninės nuosavybės objektu, tačiau negali būti priešingai, t. y. asmeninė nuosavybė, nustatant naudojimosi tvarką, negali tapti bendrąja daline nuosavybe pagal asmenine nuosavybe turimo turto proporciją. Įvertinus tai, jog ieškovai neįrodė, kad patalpos R-2 ir R-3 yra valdomos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis su atsakovais (priešingai ieškovai įrodinėjo, jog turi asmeninės (individualios) nuosavybės teises į rūsio patalpas), o naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarka gali būti nustatoma tik bendrosios dalinės nuosavybės daiktams, ieškovų ieškinio reikalavimai nustatyti naudojimosi tvarką yra laikytini nepagrįstais ir atmestini.
39. Ieškovų antrasis reikalavimas nustatyti, kad į patalpas R-3 patenkama per įėjimus matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu A ir B grindžiamas tuo, jog ieškovams tenka yra patalpa R-3, o atsakovui R. S. patalpa R-2, t. y. šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimų nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, nes juo ieškovai siekė įgyti patekimą į jų siektą patalpą R-3. Šiuo sprendimu nustačius, jog nėra teisinio pagrindo nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos, šis reikalavimas taip pat atmestinas.
40. Žemiau pateikiami ir kiti argumentai sudarantys pagrindą atmesti ieškovų reikalavimus.
41. Kasacinės instancijos teismas savo nutarties 51 punkte nurodė, jog nenagrinėta, ar reikėjo atitinkamų institucijų leidimo griauti krosnį, ar saugoma visa krosnis ar tik atskiros jos dalys. Siekdamas nustatyti šią kasacinės instancijos teismo nurodytą aplinkybę, pirmosios instancijos teismas į bylą išvadą teikiančia institucija įtraukė Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, kuris pateikė išvadą byloje. Iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pateiktos išvados matyti, kad baltų glazūruotų koklių krosnis, esanti pusrūsyje, visa apimtimi yra tarp namo vertingųjų savybių. Išvadoje nurodyta, jog pastatas yra paskelbtas valstybės saugomu regioninio lygmens kultūros paveldo objektas.
42. Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. Nr. 152 Nutarimu Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo, patvirtintas Nekilnojamosios kultūros vertybės – statinio tipinis apsaugos reglamentas (toliau tekste – Reglamentas) 19 punktas nustato, jog naudojant statinį (jo dalį), turi būti išsaugota autentiška jo teritorija, vertingos dalys bei elementai, sudarytos sąlygos jį eksponuoti. Reglamento 22 punktas nustato, jog naudojant statinį (jo dalį), jo teritoriją ir pritaikant juos dabarties poreikiams, negalima iš esmės keisti statinio vertingų dalių bei elementų, žaloti autentiškos medžiagos. Reglamento 30 punktas nustato, jog visas vertingas dalis bei elementus draudžiama griauti ar kitaip naikinti. Reglamento 31 punktas nustato, jog vertingose statinių dalyse bei elementuose draudžiama atlikti pritaikymo, rekonstravimo ir reglamentuotos naujos statybos darbus. Taigi, baltų glazūruotų koklių krosnis, esanti pusrūsyje, visa apimtimi yra tarp namo vertingųjų savybių ir tiek ją visą, tiek bet kokioje jos dalyje yra draudžiama atlikti pritaikymo, rekonstravimo ir naujos statybos darbus (Reglamento 31 punktas), tuo labiau draudžiama krosnį griauti ar sunaikinti (Reglamento 30 punktas) padarant įėjimą matininkės L. Z. 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu C siekiant padaryti patekimą į patalpą R-2. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ieškovų reikalavimas nustatyti, kad į patalpas R-2 patenkama pro įėjimą matininkės L. Z. 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu C, yra nepagrįstas ir atmestinas.
43. Be to, ši aplinkybė, t. y. patekimo į patalpą R-2 įrengimo išgriaunant vertingųjų savybių turinčią krosnį negalimumas per matininkės L. Z. 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu C, yra papildomas argumentas, jog negalima nustatyti naudojimosi tvarkos paskiriant ieškovams naudotis patalpa R-3, o atsakovui R. S. patalpa R-2, nes atsakovas R. S. negalėtų naudotis patalpa R-2, kadangi nebūtų atskiro patekimo į šią patalpą. Tuo pačiu, ieškovams negali būti paskiriama naudotis patalpa R-3, nes ji yra vienintelis praėjimas į patalpą R-2.
44. Be to, kaip matyti iš 2022 m. birželio 30 d. Ekspertinio tyrimo akto, rūsio patalpoje R-2 yra įrengti vandentiekio įvadai į namą Nr. 6 ir namą Nr. 7, todėl rūsio patalpa R-2 laikytina technine patalpa. Bendrojo naudojimo patalpos yra tokios, kurios nepriskirtos naudoti individualiai, t. y. neturi savarankiškos paskirties. Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir vertinamos kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą. Pagrindinis bendrojo naudojimo patalpų ir priklausinio skirtumas yra tai, kad priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendrojo naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008). Patalpų priskyrimą prie bendrojo naudojimo lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-695/2019, 31-33 punktai). Atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo išaiškinimus darytina išvada, jog rūsio patalpa R-2, yra techninė bendrojo naudojimo patalpa, todėl pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai ir negalima nustatyti individualios naudojimosi tvarkos į šias rūsio patalpas.
45. Ieškovai taip pat pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovus per vieną mėnesį atlaisvinti bendrą įėjimą į bendras namo rūsio patalpas (iš laiptinės pusės), matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu A (išgriaunant iš bendros laiptinės užmūrytą įėjimą į rūsio patalpas). Atsakovų atstovas teismo posėdžio metu bandė išsiaiškinti kokią laiptinę turi omenyje ieškovai, tačiau ieškovų atstovas negalėjo nurodyti kokią laiptinę turi omenyje ieškovai. Kaip matyti iš matininkės L. Z. parengto 2020 m. rugsėjo 25 d. plano, įėjimas pažymėtas simboliu A yra ne iš laiptinės, tačiau iš kiemo pusės tiesiai į rūsio patalpas. Ieškovai ieškiniu siekė turėti galimybę patekti į rūsio patalpą R-3 per įėjimą pažymėtą 1981 m. birželio 22 d. plane iš kiemo pusės, kuris šiuo metu yra užmūrytas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, jog ieškovai reiškia reikalavimą dėl įėjimo į rūsio patalpas atstatymo, matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu A, iš kiemo pusės, o ne iš laiptinės.
46. Iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pateiktos išvados matyti, kad įėjimas į rūsio patalpas matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtas indeksu A tarp namo vertingųjų savybių neminimas.
47. Kasacinės instancijos teismas savo nutarties 40 punkte nurodė, jog įėjimas iš lauko pusės (pažymėtas indeksu A) į rūsio patalpas yra užmūrytas, tačiau, esant prieštaringiems šalių paaiškinimams, bylą nagrinėję teismai netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, kada buvo atlikti užmūrijimo darbai, kam patalpos priklausė užmūrijimo metu, ar mūrijimo darbai atlikti teisėtai. <...> teismų liko neįvertinta aplinkybė, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. buvo atlikti patalpų pusrūsyje kadastriniai matavimai ir užfiksuota, jog patalpos buvo pertvarkytos, tačiau pakeitimai registre neįregistruoti. Nutarties 44 punkte nurodyta, jog byloje nepateikta dokumentų, patvirtinančių užmūrijimo darbų subjektą ir tokio subjekto veiksmų teisėtumą atliekant mūrijimo darbus <...> liko nenustatyta aplinkybė, kas užmūrijo nurodytą įėjimą ir kada tai buvo atlikta.
48. Vilniaus miesto apylinkės teismas, vykdydamas kasacinės instancijos teismo nutarties nurodymus dėl įrodinėtinų aplinkybių, 2022 m. liepos 26 d. nutartimi pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ar pateikti prašymus susijusius su įrodymais, susijusius su kasacinės instancijos teismo nurodytomis nustatinėtinomis aplinkybėmis. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvykdė išaiškinimo pareigą šalims įrodinėti jų teiginius, kaip nustato CPK 178 straipsnis. Tačiau byloje dalyvaujantys asmenys įrodymų, leidžiančių nustatyti kasacinės instancijos teismo nurodytas nutarties punktuose, nepateikė. Ši byla nei dėl ginčo pobūdžio, nei dėl dalyvaujančių byloje asmenų nepriskirtina kategorijoms bylų, kuriose teismas turėtų prisiimti aktyvų vaidmenį renkant įrodymus, todėl teismas nerenka įrodymų savo iniciatyva, bet pakartotinai nagrinėja bylą ir pasisako remdamasis byloje esančiais įrodymais.
49. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Detalesnis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų sąrašas reglamentuojamas Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (kuris nagrinėjamoje byloje taikytinas pagal analogiją (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) normų. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkte (2000 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. VIII-1741 redakcija) nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektai daugiabučiame name yra: 1) bendrosios konstrukcijos – pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios (pamatai, sienos, perdengimai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys); 2) bendroji inžinerinė įranga – daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė; 3) bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims.
50. Taigi, siena, kurioje buvo užmūrytas įėjimas matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėta indeksu A, priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. ieškovams ir atsakovams.
51. Ieškovai reiškia reikalavimą atsakovams, kaip neteisėtai užmūryto įėjimą A statytojams. Mūrijimas yra vienas iš statybos darbų. Įvertinus tai, jog reikalavimai atsakovams reiškiamas dėl neva neteisėtai atliktų statybos darbų, todėl pagal analogiją gali būti taikomos neteisėtos statybos darbus reglamentuojančios teisės normos. Pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą šalinti statybos padarinius teismas sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą), statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją, jeigu nėra statytojo. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Savavališkai pastatyto statinio statytojas dėl įstatyme nustatytų reikalavimų statybai nesilaikymo neįgyja nuosavybės teisių į statinį kaip į nekilnojamąjį daiktą, tačiau jis yra statybai panaudotų medžiagų savininkas. Jei statytojas perleidžia savavališkai pastatytą statinį kitam asmeniui, jam, o ne žemės sklypo savininkui pereina visos statytojo ankstesnio savininko teisės į tokį statinį, kartu – ir pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020, 52 punktas). Taigi, nustačius neteisėtus statybos darbus, už juos atsakingas yra statytojas (užsakovas), o jo nenustačius - statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas ar naudotojas, o, pasikeitus savininkui, atsakingas naujasis savininkas, kaip statybai panaudotų medžiagų savininkas. Šiuo atveju, ieškovai privalėjo įrodyti, jog mūrijimo darbus atliko atsakovai arba asmenys iš kurių nuosavybės teises įgijo atsakovai ir darbai atlikti neteisėtai. Ieškovų teigimu, mūrijimo darbus atliko atsakovas R. S..
52. Iš ieškovų pateikto antstolės I. Beliačic 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių protokolo matyti, kad 2009 m. vasario 12 d., 14 val., nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), iš laiptinės įėjimo į rūsį nėra, iš lauko įėjimas į rūsį yra užmūrytas. Ieškovė nagrinėjant bylą antrą kartą, teismo posėdyje nurodė, jog laikotarpiu apie 2009 metus ji negyveno ginčo pastate, todėl ir nepastebėjo, kada tiksliai buvo užmūrytas įėjimas į rūsio patalpas iš lauko ir, akivaizdu, negali žinoti, kas atliko mūrijimo darbus. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas UAB „AMBER MARKETING“ nuosavybės teise patalpas gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), įsigijo tik 2011 m., todėl objektyviai negali būti siejamas su įėjimo į rūsį iš lauko užmūrijimu įvykusiu iki 2009 metų. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad įėjimas iš lauko būtų užmūrytas savavališkai be bendrasavininkų sutarimo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. kovo 12 d. rašte nurodyta, kad R. S. išardė nelaikančią atitvarą, kuri skyrė cokolinio aikšto patalpas nuo buvusių sandėliukų, nurodyta, kad tokiais veiksmais, kurie priskirtini prie paprastojo remonto darbų, R. S. Statybos įstatymo nepažeidė ir ieškovams pasiūlyta kreiptis į teismą dėl bendro naudojimosi patalpų tvarkos nustatymo (e. b. l. 9, t. 2), t. y. minėtame rašte nieko nėra kalbama apie pastato išorinės sienos užmūrijimą, o tik vidinių pertvarų išardymą, kurios nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų sujungimas ir rekonstrukcija įforminta 2004 m. sausio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuriame statytoju įvardytas UAB „VB lizingas“ (e. b. l. 47 t. 2). Be to, apie UAB „Lauvita“, lizingo gavėjo, įsipareigojimą uždaryti įėjimą iš patalpų R-1 į bendro naudojimo patalpas nurodyta 2003 m. liepos 9 d. pirkimo-pardavimo sutartyje (e. b. l. 226, t. 2). Atsakovai su 2019 m. liepos 18 d. prašymu (2019 m. liepos 19 d. LITEKO įregistruota DOK-167951) dėl įrodymų prijungimo pateikė fotonuotraukas, gautas iš buvusių savininkų, kuriose, atsakovų teigimu, yra vaizdai nufotografuoti 2003 metais atliekant kiemo tvarkymo darbus, kuriais buvo sukeltas kiemo lygis ir išklotas šaligatvis plytelėmis. Iš šių fotonuotraukų matyti, kad atliekant kiemo tvarkymo darbus šaligatvis užmūryto įėjimo A vietoje yra padarytas iki pat namo sienos, o langų ir kitų įėjimų vietose yra išbetonuoti keliasdešimties centimetrų gylio įgilinimai. Ieškovai nepaneigė šių atsakovų teiginių, kad kiemo tvarkymo darbai buvo atliekami vėliau, nei 2003 metais. Ši aplinkybė leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atliekant kiemo tvarkymo darbus ir klojant šaligatvį, įėjimas A jau buvo užmūrytas, priešingu atveju, prie įėjimo turėjo būti išbetonuotas įgilinimas ir padaryti laiptai, nes įėjimas būtų žemiau šaligatvio lygio keliasdešimt centimetrų ir patekimas pro duris įėjime A nebūtų įmanomas dėl žymaus aukščių skirtumo.
53. Ieškovai teigia, jog jie įsigiję butą su rūsiu iki 2009 metų galėjo į jį patekti ir naudotis rūsio patalpomis, o nuo 2009 metų nebegalėjo. Su šiais teiginiais nesutiktina. Ieškovai nuosavybės teises įgijo 2003 m. lapkričio 28 d. Ieškovai teigdami, jog naudojosi rūsio patalpomis, savo teiginių nepagrindė jokiais objektyviais duomenis, t. y. negalėjo nei tiksliai nurodyti kuriomis patalpomis naudojosi, nei kokiu būdu naudojosi, nei buvo palikta kokių nors ieškovų daiktų rūsyje, objektyviai patvirtinančių faktinį naudojimą (CPK 178 straipsnis). Iš atsakovų pateiktų fotonuotraukų apie 2003 metais atliktus kiemo remonto darbus, kurių ieškovai nepaneigė ir kurių metu buvo įrengtas šaligatvis palei užmūrytą įėjimą A, darytina labiausiai tikėtina išvada, jog užmūrijimo darbai buvo atlikti tiek iki atsakovams įgyjant nuosavybės teises, tiek iki ieškovams įgyjant nuosavybės teises ir nuo įgijimo momento ieškovai de facto nesinaudojo jokia rūsio patalpa.
54. Taigi, ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įėjimus į bendrojo naudojimo rūsio patalpas panaikino (užmūrijo) būtent atsakovai ar asmenys iš kurių atsakovai įgijo nuosavybės teises ir kad tai padaryta be bendrasavininkų sutikimo, bet priešingai, pateikti įrodymai patvirtina, kad įėjimas A panaikintas anksčiau, negu atsakovai įgijo nuosavybės teises pastate ir statybų darbai buvo vykdomi iki 2003 metų pabaigos. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, vykdydamas kasacinės instancijos teismo nurodymus, buvo siūlęs ieškovams ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti šias aplinkybes patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus, tačiau ieškovai jokių įrodymų nepateikė, t. y. neįvykdė įrodinėjimo pareigos (CPK 178 straipsnis).
55. Ieškovai teigia, jog atsakovai turėjo suinteresuotumą užmūryti įėjimą, matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu A, todėl laikytina, jog jie ir užmūrijo įėjimą. Nesutiktina su šiais teiginiais. Iš 2022 m. birželio 30 d. Ekspertinio tyrimo akto fotonuotraukų matyti, kad atsakovai savo reikmėms nenaudoja nei patalpos R-2, nei patalpos, kurioje užmūrytas įėjimas. Rūsio patalpa R-3 yra naudojama patekti į patalpą R-2, t. y. nėra savarankiškai atsakovų individualiai naudojama patalpa. Įėjimas A buvo užmūrytas iki atsakovams įgyjant nuosavybės teises. Dar daugiau, atsakovas R. S., kaip ir ieškovai turi nuosavybės teises į butą ir rūsį, kaip ir ieškovai, bet neturi nuosavybės teisių į rūsyje esančias kavinės patalpas, ir, kaip ir ieškovai neturi galimybės patekti į rūsio patalpas, todėl jo suinteresuotumas nėra didesnis, nei ieškovų. Atsakovas UAB „AMBER MARKETING“ taip pat nelaikytinas turintis suinteresuotumą, nes įgyjant patalpas įėjimas A jau buvo užmūrytas ir faktiškai nesinaudoja rūsio patalpomis. Taigi, negalima teigti, jog atsakovai turėjo suinteresuotumą užmūryti įėjimą matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu A.
56. Ieškovams neįrodžius (CPK 178 straipsnis), kad atsakovai ar iki atsakovų nuosavybės teisėmis atsakovų patalpas turėję asmenys užmūrijo įėjimą matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu A, atsakovai negali būti įpareigojami atkurti įėjimą matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu A kaip statytojai. Be to, kaip šiame sprendime nustatyta, tokią pat pareigą atstatyti užmūrytą įėjimą matininkės L. Z. parengtame 2020 m. rugsėjo 25 d. plane pažymėtą indeksu A turi ir ieškovai, kaip namo sienų bendrasavininkai, įgiję nuosavybės teises į butą, kai įėjimas jau buvo užmūrytas. Šiuo atveju, ieškovai savo teises gali ginti CK 4 knygos ketvirtojo skirsnio Bendroji dalinė nuosavybė nustatyta tvarka bendru bendrasavininkų sutarimu ar pareikšdami atitinkamą ieškinį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, šis ieškovų reikalavimas taip pat yra atmestinas.
57. Atsakovų prašymas taikyti ieškovų pareikšto ieškinio reikalavimui atstatyti įėjimą A ieškinio senatį atmestinas, nes iš bylos duomenų matyti, kad ieškovai į teismą su ieškiniu kreipėsi 2019 m. sausio 14 d. Ieškovai sužinojimą apie savo teisių pažeidimą dėl įėjimo į rūsio patalpas iš lauko užmūrijimo grindžia antstolės I. Beliačic 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, teigdami, kad būtent tada sužinojo apie užmūrytą įėjimą. Duomenų, kad ieškovai apie savo teisių pažeidimus būtų sužinoję anksčiau, byloje nėra, todėl CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Be to, ieškovai periodiškai (pavyzdžiui, 2017 m. lapkričio 21 d., 2018 m. vasario 8 d., spalio 3 d. raštai) reiškė atsakovams pretenzijas, susijusias su ieškovų teisėmis į rūsį, todėl, net jeigu senaties terminas ir būtų praleistas, tai nurodytos aplinkybės teiktų pagrindą konstatuoti, kad ieškovai rūpinosi savo teisių gynimu ir atsakovai neturėjo pagrindo manyti, jog ieškovai atsisako aptariamų savo teisių gynimo, todėl šios aplinkybės būtų pagrindas praleistam senaties terminui atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
58. Pareikštais ieškinio pagrindais ieškinio dalykai negali būti tenkinami. Tačiau šis sprendimas neužkerta kelio šalims reikšti naujų ieškinių dėl rūsio patalpų identifikavimo-priskyrimo asmeninės nuosavybės teisėmis ar bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis kitais pagrindais.
59. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako (CPK 265 straipsnis). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
60. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis).
61. Atsakovas UAB „AMBER MARKETING“ patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 3 250 EUR. Atmetus ieškinį, atsakovui UAB „AMBER MARKETING“ iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos 3 250 EUR bylinėjimosi išlaidos, patirtos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnis), t. y. po 1 625 EUR iš kiekvieno ieškovo.
62. Atsakovas R. S. patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 3 250 EUR. Atmetus ieškinį, atsakovui R. S. iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos 3 250 EUR bylinėjimosi išlaidos, patirtos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnis), t. y. po 1 625 EUR iš kiekvieno ieškovo.
63. Tretysis asmuo AB SEB bankas patyrė 798,60 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias prašė priteisti iš bylą pralaimėjusios šalies. Ieškinį atmetus, trečiojo asmens išlaidos, patirtos advokato pagalbai apmokėti, priteistinos iš ieškovų lygiomis dalimis (CPK 93 straipsnis).
64. Teismo patirtos išlaidos neviršija teisės aktų nustatytos minimalios sumos, todėl nepriteistinos.
65. Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.
Teismas, vadovaudamasis CPK 93, 96, 98, 259-274 straipsniais,
nusprendžia:
atmesti ieškinį.
Priteisti atsakovui R. S., (duomenys neskelbtini)., iš ieškovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovo H. H. B, a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 3250 EUR (tris tūkstančius du šimtus penkiasdešimt euro) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 1 625 EUR (vieną tūkstantį šešis šimtus dvidešimt penkis euro) iš kiekvieno ieškovo.
Priteisti atsakovui UAB „AMBER MARKETING“, j. a. k. 110580079, lygiomis dalimis iš ieškovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovo H. H. B, a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 3250 EUR (tris tūkstančius du šimtus penkiasdešimt euro) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 1 625 EUR (vieną tūkstantį šešis šimtus dvidešimt penkis euro) iš kiekvieno ieškovo.
Priteisti trečiajam asmeniui akcinei bendrovei SEB bankas, j. a. k. 112021238, iš ieškovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovo H. H. B, a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 798,60 EUR (septynis šimtus devyniasdešimt aštuonis euro ir 60 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 399,30 (tris šimtus devyniasdešimt devynis euro ir 30 euro centų) iš kiekvieno ieškovo.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Vaidas Pajeda