Civilinė byla Nr. e2A-204-589/2023

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03254-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.6.2; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 24 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Interselas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gebuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Interselas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Gebuva“ atstovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Bankroto administratorių biuras (toliau – ir nemokumo administratorius) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Interselas“ (toliau – ir atsakovė) 6 000 Eur skolą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškinyje nurodė, jog ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentais nustatyta, kad atsakovės skola ieškovei bankroto bylos iškėlimo dieną sudarė 6 000 Eur. Atsižvelgdamas į tai, ieškovės nemokumo administratorius 2022 m. vasario 8 d. pranešimu dėl įsiskolinimo likvidavimo kreipėsi į atsakovę. Atsakovė 2022 m. vasario 9 d. elektroniniu laišku nurodė, kad atsakovė ieškovei neskolinga, kadangi 2021 m. rugsėjo 1 d. neva buvo padaryta užskaita (įskaitymas). Ieškovės nemokumo administratorius apie minimą skolos įskaitymą, analizuodamas ieškovės buhalterinius duomenis, jokių duomenų nenustatė. 2022 m. balandžio 12 d., t. y. jau po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, atsakovė savo atsiliepime į 2022 m. kovo 21 d. prašymą dėl ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo, remdamasi neva atliktu 6 000 Eur įskaitymu, prašė bankroto bylą nagrinėjančio teismo atitinkamai 6 000 Eur suma sumažinti atsakovės finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje. Ieškovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nepripažino atsakovės įskaitymo bei šiuo pagrindu atsisakė ieškovės bankroto byloje sumažinti atsakovės finansinį reikalavimą 6 000 Eur sumai. Atsakovė privalėjo įvykdyti prievolę, grąžinti ieškovei 6 000 Eur, tačiau atsakovė savo prievolės neįvykdė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės UAB „Interselas“ ieškovei BUAB „Gebuva“ 6 000 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. liepos 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 605 Eur advokato pagalbai apmokėti, taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 135 Eur žyminio mokesčio.

4.       Teismas nustatė, kad, atsakovės tvirtinimu, 2021 m. rugsėjo 8 d. tarp kreditorės UAB „Interselas“ ir UAB „Gebuva“ buvo sudarytas tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas, kuriuo šalys susitarė atlikti skolų užskaitymą 6 000 Eur sumai, pagal 2021 m. rugsėjo 8 d. kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutartį Nr. 2 (skolos perleidimo suma – 16 760 Eur). Šis dokumentas BUAB „Gebuva“ buvo išsiųstas 2021 m. rugsėjo 13 d. kurjerių tarnyba BUAB „Gebuva“ buveinės registruotu adresu, tačiau kurjeriui nepavyko dokumento įteikti ir 2021 m. rugsėjo 30 d. laiškas buvo grąžintas, kaip neatsiimtas. Taigi, atsakovė sutiko, kad įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktas realiai ieškovei įteiktas nebuvo, t. y. jai nebuvo pranešta apie įvykdytą įskaitymą.

12.       Atsakovė UAB „Interselas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

13.       Nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka. Mano, kad teismas neteisingai taikė vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, padarė tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 226, 263 straipsnių bei 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi nepagrįstai išėjo už šios bylos nagrinėjimo ribų, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla ir priimtas neteisėtas sprendimas.

14.       Pažymi, kad ieškovė, nesutikdama su atsakovės atlikta skolos užskaita, 2021 m. rugsėjo 8 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto įstatymo nustatyta tvarka, kaip numato JANI 64 straipsnio 1 dalies 1 punktas, neginčijo ir nereiškė savarankiško reikalavimo dėl šio dokumento pagrindu atsakovės atlikto įskaitymo pripažinimo negaliojančiu. Ieškovės ieškinys buvo reiškiamas bankrutuojančios įmonės vardu atsakovei, kaip skolininkei, kuri tuo pačiu yra ir kreditorė. Todėl atsižvelgiant į ieškovės pareikšto ieškinio dalyką (dėl skolos priteisimo) bei ieškovei neginčijant atsakovės atlikto prievolės įskaitymo, teismas negalėjo vertinti šio dokumento (ne)teisėtumo aspektu. Mano, kad teismas nepagrįstai išėjo už šios bylos nagrinėjimo ribų.

15.       Akcentuoja, kad teismo išvada, jog 2021 m. rugsėjo 8 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto norėta ne pranešti apie įskaitymą vienašaliu pareiškimu, o sudaryti būtent dvišalį dokumentą, o šio dokumento nepasirašius ieškovei, ji nebuvo tinkamai informuota apie tarpusavio skolų įskaitymą, yra neteisinga dėl keleto priežasčių. Pirma, jeigu prievolės šalys surašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios sumos įskaitomos, tai yra pakankamas pagrindas, kad dvi šalys padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo. Antra, šiuo atveju šalys buvo susitarę dėl esamų įsiskolinimų suderinimo (užskaitymo) ir tuo pagrindu 2021 m. rugsėjo 8 d. buvo sudarytas tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktas, kuriuo šalys susitarė atlikti skolų užskaitymą 6 000 Eurų sumai pagal 2021 m. rugsėjo 8 d. kreditorinių įsipareigojimų (skolos) perleidimo sutartį Nr. 2 (skolos perleidimo suma – 16 760 Eurų). Šį dokumentą atsakovė ieškovei išsiuntė 2021 m. rugsėjo 13 d. per kurjerių tarnybą ieškovės buveinės registruotu adresu. Aplinkybė, jog ieškovė siuntos (dokumento) neatsiėmė, nepaneigia atsakovės, kaip kreditorės, teisės atlikti vienašalią užskaitą, kas ir buvo padaryta, ką ir patvirtina 2022 m. vasario 23 d. atsakovės nemokumo administratoriui, jo paties prašymu, pateiktas 2022 m. vasario 1 d. dokumentas – skolų apyvarta 2019.01.01 – 2121.12.31 laikotarpiui, iš kurio matyti 6 000 Eur. sumos įskaitymas. Trečia, ieškovo prie ieškinio pridėtas 2020 m. gruodžio 31 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas, yra pasirašytas abiejų šalių atstovų, akte nurodyta: 6 000 eurų avansas už automobilį. Todėl vertinant šio dokumento ir 2021 m. rugsėjo 8 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo akto, kurį atsakovė išsiuntė ieškovei, turinį, teismas padarė neteisingą išvadą, kad šiuo dokumentu norėta ne pranešti apie įskaitymą vienašaliu pareiškimu, o sudaryti būtent dvišalį dokumentą. Ketvirta, priešingai, nei sprendime nurodė teismas, šalims nebuvo jokio tikslo ir jokio pagrindo sudaryti dvišalį dokumentą, nes dvišalį dokumentą – 2020 m. gruodžio 31 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą šalys jau buvo sudarę ir pasirašę. Todėl nepaisant šio dokumento formos, tačiau vertinant jo turinį, šiuo dokumentu buvo siekiama pranešti apie atliktą vienašalią skolos užskaitą ir prievolės pabaigą.

16.       Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai 2022 m. gegužės 5 d. Panevėžio apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-231-739/2022 nurodytas aplinkybes pateikė kaip prejudicinius faktus šioje civilinėje byloje, kadangi Panevėžio apygardos teismas BUAB „Gebuva“ nemokumo byloje nenagrinėjo ir nevertino UAB „Interselas“ nemokumo administratoriui pateiktų dokumentų – skolų apyvartos 2019.01.01 – 2021.12.31 laikotarpiui bei 2021 m. rugsėjo 8 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo akto ir šių dokumentų nepripažino negaliojančiais, nes tam nebuvo teisinio ir procesinio pagrindo. Ieškovę atstovaujantis nemokumo administratorius, gavęs iš atsakovės minėtus dokumentus, jų neginčijo ir nepateikė jokio atsakymo per visą laikotarpį nagrinėjant bylas tiek Panevėžio apylinkės teisme, tiek Panevėžio apygardos teisme, todėl buvo laikoma, kad administratorius šiuos dokumentus įvertino ir dėl atliktos užskaitos neprieštaravo. Be to, teismo motyvai dėl įsiteisėjusiame Panevėžio apylinkės teismo sprendime bei Panevėžio apygardos teismo nutartyse konstatuotų aplinkybių, kaip prejudicinių faktų, yra skirtingi ir prieštaraujantys vieni kitiems.

17.       Atkreipia dėmesį į tai, kad sprendime neteisingai nurodoma, citata „atsakovei neįrodžius šalių tarpusavio skolų užskaitymo fakto“, nes faktiškai atsakovė įrodė, o ieškovė to nepaneigė, kadangi šio dokumento neginčijo ir nereiškė byloje savarankiško reikalavimo.

18.       Ieškovė BUAB „Gebuva“ (šio procesinio sprendimo priėmimo metu likviduojama dėl bankroto), atstovaujama UAB Bankroto administratorių biuro,“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19.       Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Atsakovės nurodomas JANĮ 64 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentuoja visai kitą bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų gynimo būdą – sandorių, priešingų juridinio asmens veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais, ginčijimą. Nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato ieškovės pareigos analogiškose byloje ginčyti įskaitymą atskiru ieškinio reikalavimu.

20.       Pažymi, kad bylos medžiagoje apskritai nėra įrodymų, kad atsakovė būtų atlikusi priešpriešinių piniginių prievolių įskaitymą. Atsakovės 6 000 Eur prievolės pasibaigimas įskaitymu yra įrodinėjimo dalyku tiek nagrinėjamoje byloje, tiek Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-231-739/2022. Panevėžio apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-191-940/2022 nebuvo konstatuotas ginčijamo įskaitymo atlikimo faktas. Ieškovė neprivalėjo skolų apyvartos 2019.01.01 – 2121.12.31 žiniaraščio teisėtumo ginčyti teismine tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

21.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „Interselas“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

22.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl skolos priteisimo tenkintas pilna apimtimi, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

26.       Atmesdama kaip nepagrįstą tokį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnio 3 dalis). Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

27.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, o ieškovas reiškia nesutikimą su įskaitymu, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y., ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą, nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010). Tai, kad, atsakovui nuo byloje pareikšto ieškinio ginantis įskaitymu, nereikalaujama ir kad ieškovas reikštų ieškinio reikalavimą ir prašytų tą įskaitymą pripažinti negaliojančiu, patvirtina ir kita kasacinio teismo praktika, iš kurios matyti, jog ieškiniai buvo tenkinami visiškai arba iš dalies, teismui nustačius atlikto įskaitymo nepagrįstumą ar jo neatlikimą, nors savarankiškas ieškinio (priešieškinio) reikalavimas dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu (niekiniu) net nebuvo reiškiamas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2013; 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013 ir kt.).

28.       Dėl to šioje byloje, atsižvelgiant į ieškovės pareikšto reikalavimo pagrindą ir dalyką, atsakovės pateiktus atsikirtimus į ieškinį bei į pirmiau nurodytus kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovės atliktą įskaitymą ieškovė privalėjo ginčyti byloje savarankišku reikalavimu ir tik tokiu atveju pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs pasisakyti dėl jo (ne)pagrįstumo. Aplinkybė, kad ieškovės ieškinys buvo reiškiamas bankrutuojančios įmonės vardu atsakovei, kaip skolininkei, kuri tuo pačiu yra ir kreditorė, taip pat nesuponuoja kitokios išvados. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos manymu, prieštarautų tiek teisminei praktikai (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2013), tiek šalių lygiateisiškumo principui. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, t. y. atsakovei teisme pareiškus, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, o ieškovei reiškiant nesutikimą su įskaitymu, turėjo teisę spręsti dėl atlikto įskaitymo (ne)pagrįstumo t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis yra teisėtas.

Dėl įskaitymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų tinkamo taikymo

29.       Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2021 m. rugsėjo 8 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktu norėta ne pranešti apie įskaitymą vienašaliu pareiškimu, o sudaryti dvišalį dokumentą. Tvirtinama, kad šiuo atveju šalys susitarė dėl esamų įsiskolinimų suderinimo (užskaitymo), pasirašydamos 2021 m. vasario 25 d. parengtą tarpusavio skolų suderinimo aktą datai (2020 m. gruodžio 31 d.), o 2021 m. rugsėjo 8 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktu, kurį atsakovė išsiuntė ieškovei, buvo siekiama tik pranešti ieškovei apie atliktą vienašalį skolos įskaitymą ir prievolės pabaigą. Apeliantės įsitikinimu, aplinkybė, jog ieškovė siuntos neatsiėmė, nepaneigia atsakovės, kaip kreditorės, teisės atlikti vienašalį įskaitymą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus.

30.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.131 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai.

31.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant ginčą dėl įskaitymo svarbu nustatyti, ar šalys dėl įskaitymo susitarė, o jeigu įskaitymas sudarytas vienos šalies valia, ar apie šią valią buvo informuota kita šalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010, 2013 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2013).

32.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019). Sprendžiant ar pranešimas apie įskaitymą yra tinkamos formos, reikšminga tarp prievolės šalių susiklosčiusi dalykinio bendradarbiavimo praktika – kaip vyko jų tarpusavio susirašinėjimas kitais klausimais. Priklausomai nuo šių aplinkybių, teismų praktikoje tinkamu pripažįstamas tiek rašytinis, tiek faksimilinis, tiek kitos formos pranešimas apie prievolės įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-479/2010). Jeigu prievolės šalys surašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios sumos įskaitomos, tai yra pakankamas pagrindas, kad dvi šalys padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2004; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2005; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2011; kt.).

33.       Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir atsakovės atstovų pasirašyto 2021 m. vasario 25 d. parengto tarpusavio skolų suderinimo akto datai (2020 m. gruodžio 31 d.) negalima pripažinti abiejų šalių padarytu pareiškimu dėl prievolių įskaitymo. Šiame suderinimo akte konkrečiai nurodoma, kad juo prašoma patvirtinti akte nurodytas debeto ir kredito sumas 2020 m. gruodžio 31 d. apskaitos duomenimis. Akte yra grafa, skirta kitos šalies (šiuo atveju ieškovės) buhalterinės apskaitos duomenims dėl nurodytų sumų pateikti. Šiuo aktu šalys nepareiškė, kad suderintos sumos įskaitomos. Vadinasi, šalys šiuo aktu siekė tik susiderinti buhalterinės apskaitos duomenis finansinių metų pabaigai.

34.       Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog tai, kad ieškovė siuntos (kuria atsakovė siuntė ieškovei 2021 m. rugsėjo 8 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą) neatsiėmė, nepaneigia atsakovės teisės atlikti vienašalį įskaitymą. Kaip minėta, CK 6.131 straipsnio dalyje nurodyta, kad prievolės šalis, pasinaudojusi įskaitymo teise, apie tai privalo pranešti kitai šaliai, nes to reikalauja šalių bendradarbiavimo pareiga (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad CK 6.131 straipsnyje numatytos įskaitymo tvarkos nesilaikymas, t. y. įskaitymo teise pasinaudojusios šalies nepranešimas apie tai kitai šaliai, įskaitymą daro neįvykusiu (žr. pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-267-1092/2022, Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-284-828/2022, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-291-516/2021).

35.       Nurodytų argumentų pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas tarpusavio skolų suderinimo akto datai (2020 m. gruodžio 31 d.) turinį, turėjo nustatyti, kad šalys jau buvo susitarę dėl esamų įsiskolinimų suderinimo (užskaitymo), o 2021 m. rugsėjo 8 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktu atsakovė siekė tik pranešti ieškovei apie atliktą vienašalį skolos įskaitymą.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

36.       Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, padarė tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, pasisakydamas dėl įsiteisėjusiuose Panevėžio apylinkės teismo sprendime bei Panevėžio apygardos teismo procesiniuose sprendimuose konstatuotų aplinkybių, kaip prejudicinių faktų. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos, kadangi ieškovei šioje byloje nereiškiant savarankiško reikalavimo dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, būtent ieškovei teko pareiga paneigti atsakovės atsikirtimų pagrindu nurodomas aplinkybes.

37.       Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika aiškinant proceso teisės normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje (atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje ar kitame procesiniame dokumente) nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 37 punktą).

38.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas fakto aplinkybes, pažeidė procesines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 12, 176-178, 182, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, išsamiai ištyręs ir įvertinęs visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, remdamasis visų byloje esančių įrodymų visuma, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, logikos dėsniais. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo šalis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 44 punktą).

39.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė atliktą įskaitymą įrodinėjo paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais – 2021 m. rugsėjo 8 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktu, sudarytu kaip dvišalis sandoris, kuris nebuvo ieškovės atstovo pasirašytas ir nebuvo įteiktas ieškovei, dokumentą siunčiant per kurjerių tarnybą, taip pat 2022 m. vasario 1 d. pačios atsakovės parengta skolų apyvartos suvestine 2019.01.01-2121.12.31 laikotarpiui, atsakovės teigimu, patvirtinančia, kad atsakovės buhalterinėje apskaitoje 2021 m. rugsėjo mėnesį buvo atliktas 6 000 Eur sumos įskaitymas. Ieškovė į bylą buvo pateikusi 2021 m. vasario 25 d. parengtą ir šalių pasirašytą tarpusavio skolų suderinimo aktą datai (2020 m. gruodžio 31 d.), iš kurios matyti, kad šalys patvirtino atsakovės 6 000 Eur skolos ieškovei likutį finansinių metų (2020 m.) pabaigai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintos kaip nepakankamos daryti išvadą, kad šalys bendru sutarimu arba vienos iš jų pareiškimu, žinant ir sutinkant kitai šaliai, atliko tarpusavio reikalavimų įskaitymą, t. y. šios aplinkybės nebuvo pakankamos konstatuoti, kad šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas buvo atliktas ir ieškovei buvo žinomas bei atitiko jos valią. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad būtent atsakovas, nesutikdamas su pareikštu reikalavimu priteisti skolą, turi įrodyti, kad egzistavo visos būtinosios priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo sąlygos ir kad apie įskaitymą buvo tinkamai pranešta ieškovui (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014, 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010). Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė, remdamasi įskaitymo aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė (CK 6.130 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

40.       Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais jis remdamasis pripažino prejudiciniais faktais Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-231-739/2022 nustatytas aplinkybes, o Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-191-940/2022 nustatytas aplinkybes nelaikė prejudiciniais faktais, todėl jų nekartoja. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokių esminių prieštaravimų dėl šios skundžiamo sprendimo motyvų dalies ir pažymi, kad ieškovės ieškinį nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tenkino remdamasis ne vien tik kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, o tik kaip papildomais argumentais, vertindamas atsakovės atlikto įskaitymo (ne)pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atliko savarankišką byloje pateiktų įrodymų vertinimą, visų įrodymų kontekste vertindamas ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodomus įrodymus, kurie, apeliantės teigimu, nebuvo pateikti civilinėje byloje Nr. eB2-231-739/2022 ir vertinami priimant procesinį sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

41.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek įskaitymo tvarką reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tiek įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, bylos nagrinėjimo ribas reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl nustatęs, kad 2021 m. rugsėjo 8 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktu šalių tarpusavio skolų įskaitymas neįvyko ir tenkinęs pilna apimti ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

44.       Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

45.       Ieškovė pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė 605 Eur ieškovės išlaidos advokato teisinėms paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Byloje yra pateikti nurodytas išlaidas pagrindžiantys rašytiniai įrodymai.

46.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

47.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos 2023 m. sausio mėn., remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2022 m. III ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 799 Eur. Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 2 338,70 Eur (1,3 x 1 799 Eur). Kadangi ieškovės prašomos priteisti 605 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, šios išlaidos, apeliacinį skundą atmetus, priteistinos iš atsakovės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Interselas“, juridinio asmens kodas 148430728, ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gebuva“, juridinio asmens kodas 304474365, naudai 605 Eur (šešių šimtų penkių eurų 00 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Laimantas Misiūnas