Baudžiamoji
byla Nr. 2K-166/2011
(Proceso Nr. 1-40-2-00248-2007-0)
Procesinio
sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.8; 1.2.26.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos
Rakauskienės, Gintaro Godos ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant Daivai
Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui
Arvydui Kuzminskui,
išteisintųjų gynėjui
advokatui Kęstučiui Stasiuliui,
išteisintiesiems T. B. ir B. V.,
nukentėjusiajam M. Š.,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d.
nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m.
vasario 23 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:
T. B. ir B. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį
neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Šiuo nuosprendžiu
atmesti nukentėjusiojo M. Š. ir Valstybinės ligonių kasos
civiliniai ieškiniai bei nukentėjusiojo M. Š. prašymas
apmokėti patirtas proceso išlaidas advokato pagalbai.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendžiu:
B. V. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį
penkiasdešimčiai parų arešto, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą
–dvejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63
straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo
būdu ir B. V. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas
dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius
BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1, 7 punktus, bausmės vykdymas B. V. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio
įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ir per
bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės
vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip
septynioms paroms. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 1
dalimi, 2 dalies 4 punktu, 71 straipsniu, B. V. paskirta
baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL dydžio (650 Lt) įmoka į nukentėjusių nuo
nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per penkis mėnesius nuo nuosprendžio
įsiteisėjimo dienos.
T. B. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį penkiasdešimčiai
parų arešto, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – dvejiems metams
šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63
straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo
būdu ir T. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas
dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius
BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1, 7 punktus, bausmės vykdymas T. B. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio
įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ir per
bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės
vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip
septynioms paroms. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 1
dalimi, 2 dalies 4 punktu, 71 straipsniu, T. B. paskirta
baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL dydžio (650 Lt) įmoka į nukentėjusių nuo
nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per penkis mėnesius nuo nuosprendžio
įsiteisėjimo dienos.
Šiuo nuosprendžiu solidariai iš T.
B. ir B. V. buvo priteista M. Š. 588 Lt
turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš T. B. ir B. V. priteista po 637,20 Lt
Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos nukentėjusiojo M. Š. gydymo išlaidoms
atlyginti ir po 2350 Lt atlyginti išlaidoms, patirtoms advokato pagalbai
apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo,
prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, išteisintųjų bei jų gynėjo,
prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. B. ir B. V. buvo nuteisti už tai,
kad 2007 metų rugpjūčio 14 d. apie 20.00 val. viešoje vietoje –
Šiauliuose, ties Stoties g. 3 pastatu esančioje automobilių stovėjimo
aikštelėje, bendrais tyčiniais vandališkais veiksmais, įžūliu elgesiu, iš
chuliganiškų paskatų, matant aplinkiniams, T. B. suduodant
vieną smūgį geležiniu strypu nukentėjusiajam M. Š. į galvą,
vieną smūgį kumščiu į nosį bei ne mažiau dviejų smūgių į abu krūtinės šonus, o B. V. suduodant vieną smūgį geležiniu strypu į galvą ir taip
jį pargriaunant ant žemės, padarė M. Š. galvos sumušimą,
kraujosruvas dešiniame smilkinyje, momenyje, nubrozdinimus abiejose alkūnėse,
nugaroje, kraujosruvas veide, galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nesunkų sveikatos
sutrikdymą, nes dėl neurochirurgo diagnozuoto galvos smegenų sukrėtimo jo
sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, bei taip
demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei
tvarką.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas
apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują, T. B. bei B. V. išteisinantį, nuosprendį konstatavo, kad Šiaulių
miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendis yra nepagrįstas,
priimtas iš esmės net nevertinus byloje surinktų T. B. ir
B. V. kaltinančių ir teisinančių įrodymų, o apylinkės
teismo padarytos deklaratyvios išvados prieštarauja faktinėms bylos
aplinkybėms, kadangi baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų,
patvirtinančių T. B. ir B. V. kaltę
padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138
straipsnio 2 dalies 8 punkte.
Nukentėjusysis M. Š. kasaciniu
skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nuosprendį ir palikti
galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendį
bei priimti sprendimą dėl nukentėjusiojo turėtų apeliacinio proceso išlaidų
kompensavimo. Be to, kasatorius prašo priteisti išlaidų, patirtų apmokant
advokato pagalbą surašant skundą, atlyginimą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, netinkamai
aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų, priėjo nepagrįstų išvadų, prieštaraujančių faktinėms bylos
aplinkybėms, o tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą šioje byloje ir
dėl to buvo priimtas nepagrįstas išteisinamasis nuosprendis.
Teismas neteisingai aiškino ir taikė BPK
20 straipsnio 1, 3-5 dalių nuostatas, vertindamas byloje surinktus įrodymus: T. B. parodymus nepagrįstai pripažino leistinais, tinkamais
bei objektyviais duomenimis, o nukentėjusiojo parodymus, teismo medicinos
specialistų išvadas ir medicininių dokumentų duomenis neobjektyviai bei
šališkai atmetė. Teismas, nukrypdamas nuo procesinės įrodymo sąvokos,
neteisingai nurodė, kad M. Š. parodymai yra ne duomenų
šaltinis, o tik versija apie įvykusį konfliktą ir taip neleistinai iš anksto pateikė
neigiamą nukentėjusiojo parodymų vertinimą.
Apygardos teismas, nurodydamas, kad
apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo motinos liudytojos R. B. parodymais, neteisingai aiškino ir taikė BPK 78
straipsnio nuostatas. Šios liudytojos parodymai patvirtino M.
Š. parodymus, neprieštaravo teismo medicinos specialisto išvadoms apie
padarytą sveikatos sutrikdymą ir jo laipsnį bei kitiems bylos duomenims apie
nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai
juos pripažino leistinais, teisėtais įrodymais, juos vertino kartu su kitais
bylos įrodymais bei jais rėmėsi pripažindamas T. B. ir B. V. kaltę. Tai, kad išteisintųjų parodymai nesutapo su
nukentėjusiojo ir jo motinos parodymais, rodo T. B. bei B. V. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriaus
manymu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtų asmenų parodymus,
skirstė proceso dalyvius pagal giminystės ryšius ir taip pažeidė asmenų lygybės
prieš įstatymą principą, numatytą BPK 6 straipsnyje.
Skunde teigiama, kad apeliacinės
instancijos teismas neįsigilino į bylos duomenis apie nusikaltimo įrankį, padarė
nemotyvuotas išvadas dėl jo nebuvimo ir sureikšmino sąvoką „strypas“.
Nukentėjusysis pažymi, kad automobilio radijo antena taip pat yra metalinis
strypas, padengtas arba nepadengtas apsauginiu (dažniausiai plastiko)
sluoksniu, o daikto savybės pavadinimas sužalojimų padarymo galimybės aspektu
nėra svarbus. Įvykį matę liudytojai neteisingai parodė nematę jokio strypo
konflikto metu, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų ir jam padarytų
sužalojimų. Teismas ignoravo aplinkybę, kad nukentėjusysis nebegyvena
Šiauliuose, o liudytojai susiję su išteisintaisiais kaimyniniais, asmeniniais
santykiais ir dėl to, bijodami susidorojimo, neduoda teisingų parodymų apie
įvykio eigą.
Apeliacinės instancijos teismo išvada,
kad T. B. buvo padaryti sužalojimai, nepagrįsta
objektyviais bylos duomenis, priimta vadovaujantis suinteresuoto bylos baigtimi
T. B. parodymais, pažeidžiant BPK 301 straipsnio nuostatas.
Kasatorius taip pat nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino BK 284 straipsnį.
Teismas sureikšmino konflikto kilimo priežastis ir motyvus bei padarė
nepagrįstą išvadą, kad įvykio metu nebuvo pažeista visuomenės rimtis ir tvarka.
Įvykį vertindamas kaip mokyklos laikų asmeninio konflikto tęsinį, teismas vadovavosi
išteisintojo tėvo parodymais, prielaidomis ir spėlionėmis. M.
Š. teigia, kad kelių metų senumo konfliktas neturėjo lemiamos reikšmės
nagrinėjamam įvykiui. Be to, jeigu kaltininkas ir turėjo seną keršto motyvą,
tai nesumažina nusikalstamų veikų pavojingumo. Konfliktas įvyko viešoje
vietoje, todėl bet kokie neteisėti asmens veiksmai, nepriklausomai nuo
motyvacijos, vertintini kaip nusikalstami, įžūlūs ir vandališki, pažeidžiantys elgesio
normas, visuomenės rimtį.
Apeliacinės instancijos teismo išvados,
kad nukentėjusiajam nebuvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir dėl to
nepadarytas nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte,
prieštarauja bylos medžiagai apie faktines įvykio aplinkybes. M.
Š. dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo gydėsi ligoninėje – tai patvirtina
medicinos įstaigų dokumentai, medicinos specialistų išvados. Tai, kad bylą
nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje medicinos specialistas paaiškino,
jog galvos smegenų sukrėtimo diagnozę nustatė gydytojas neurochirurgas,
nereiškia, kad tokio sukrėtimo nebuvo ir nepaneigia nukentėjusiajam padaryto
sveikatos sutrikdymo. Nustatyta diagnozė patvirtinta byloje esančia medicinos
specialisto išvada, kuri nėra paneigta. Teismas neištyrė nukentėjusiojo
pateiktos nuotraukos, padarytos gydymo įstaigoje po įvykio, ir dėl jos
nepasisakė.
Taip teismas neteisingai aiškino ir taikė
baudžiamąjį įstatymą dėl veikos pripažinimo nusikaltimu (BK 1, 2, 10, 11, 15
straipsniai), nepagrįstai išteisino kaltais pripažintus asmenis bei atmetė
civilinį ieškinį ir prašymą kompensuoti proceso išlaidas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų
Dalis kasacinio skundo argumentų išreiškia kasatoriaus
požiūrį į faktines bylos aplinkybes, kuris yra priešingas bylą išnagrinėjusio
apeliacinės instancijos teismo pateiktai šių aplinkybių traktuotei ir išvadoms
dėl jų vertinimo. Skunde aptariami paties kasatoriaus kaip nukentėjusiojo, taip
pat liudytojos R. B. parodymai ir jų reikšmė,
išteisintųjų parodymai traktuojami kaip neteisingi, atskleidžiantys vien jų
siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, pabrėžiama, kad bylą nagrinėjant
apeliacine tvarka nebuvo įsigilinta į aplinkybes, susijusias su šių asmenų
panaudotu įrankiu - „strypu“, todėl ši aplinkybė įvertinta neteisingai. Atkreipiamas
dėmesys į tai, kad liudytojai, kasatoriaus teigimu, gyvendami tame pačiame
mieste ir būdami susiję su išteisintaisiais, bijo pastarųjų susidorojimo ir
neduoda teisingų parodymų apie įvykius. Teigiama, kad apeliacinės instancijos
teismas pernelyg pabrėžė kelerių metų senumo asmeninio konflikto tarp M. Š. ir T. B. reikšmę ir be pagrindo,
remdamasis vien išteisintojo T. B. tėvo parodymais ir
prielaidomis bei spėlionėmis, išvedė iš to konflikto bylai reikšmingų įvykių
priežastį. Šio teismo išvada, kad nukentėjusiajam nebuvo padarytas nesunkus
sveikatos sutrikdymas, prieštarauja bylos medžiagai, medicinos specialistų
nustatytiems faktams. Minėti teiginiai kasaciniame skunde yra kildinami iš
savaip aiškinamų faktų bei jų pagrindu teikiamo byloje surinktų įrodymų
vertinimo. Šie teiginiai ir jiems pagrįsti naudojami argumentai paliktini
nenagrinėti, nes akcentuoja ne teisės taikymo klausimus, bet pačius faktus. Faktai,
kuriuos nustatė teismas, yra ginčijami ir neigiami, kartu nurodant į kitų, skirtingų,
faktų buvimą. Kadangi kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio
1 dalies nuostatomis, faktinių bylos aplinkybių netiria, jų nenustatinėja ir
nepaneiginėja, o įrodymų nevertina, šie skundo argumentai nesudaro bylos
nagrinėjimo kasaciniame procese dalyko.
Dėl BPK 20, 301, 320 straipsnių nuostatų taikymo
Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas
įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga,
nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo tirti ir
tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų
sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo
taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku
visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso
dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis
išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų,
nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Kasatorius nesutinka su
apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, savo
nesutikimą grįsdamas nuorodomis į, jo teigimu, bylą nagrinėjant pažeistas BPK
nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Pažeidimus kasatorius įžvelgia
vertinimuose, kuriuos teismas padarė aptardamas jo paties, liudytojos R. B., kaltinamųjų T. B., B. V. parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas, kitus
medicinos įstaigų dokumentus.
Bylą nagrinėjusiam apeliacinės
instancijos teismui M. Š. požiūris į buvusius įvykius, Šiaulių
miesto apylinkės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį bei nuteistųjų
apeliacinius skundus buvo gerai žinomas tiek iš jo atsiliepimo į šiuos skundus,
tiek ir iš jo apklausos atliekant teismo posėdyje įrodymų tyrimą, baigiamųjų jo
paties ir gynėjo kalbų. Be to, teismo procese nukentėjusysis ir jo gynėjas
turėjo galimybę užduoti klausimus nuteistiesiems, liudytojams, ekspertui ir
šia teise pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai įvertino
pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl to, kad jame buvo remtasi ne
visais, o tik dalimi įrodymų, kurie įvertinti atsietai nuo kitų byloje turimų
duomenų. Nuteistųjų kaltė iš esmės buvo grindžiama tik nukentėjusiojo ir jo
mamos, nemačiusios įvykio, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas detaliai
išdėstė nukentėjusiojo duotų parodymų turinį ir, atsižvelgęs į juos kartojant
išryškėjusius reikšmingus neatitikimus, įvertino šiuos parodymus kaip
nenuoseklius ir prieštaringus. Teismas konstatavo, kad nukentėjusysis nurodo
skirtingas aplinkybes apie T. B. ir B.
V. veiksmus prieš jį, apie suduotų smūgių skaičių, jų sudavimo vietas ir
būdus. Nukentėjusysis vienintelis iš įvykį mačiusių asmenų mini metalinį
strypą, kuriuo buvo mušamas. Toks ar panašus daiktas nebuvo nei rastas, nei
apžiūrėtas kaip daiktinis įrodymas. Visi kiti įvykį matę ar jame dalyvavę
asmenys tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme nurodė,
kad tarp T. B. ir M. Š. buvo tik susistumdymas,
o B. V. ir D. F. šiuos jaunuolius
padėjo išskirti. Liudytojai D. F. ir A.
R. davė išsamius parodymus apie konflikto eigą ir pabaigą, tačiau pirmosios
instancijos teismas į juos neatsižvelgė, nepaisydamas to, kad šie parodymai
sutapo su T. B. ir B. V. parodymais.
Teismo medicinos ekspertas nepatvirtino nukentėjusiojo teiginio, kad jam
geležiniu strypu buvo suduoti du smūgiai į pakaušį, nes nenustatyta atitinkamų
sužalojimų. Nukentėjusiojo kūno sužalojimai nebūdingi traumoms, patiriamoms
dėl griuvimo. Tai patvirtina kaltinamųjų ir liudytojų parodymus, kad M. Š., priešingai jo paties teigimui, nebuvo pargriautas.
Teismas detaliai aptarė aplinkybes, kuriomis remdamasis pripažino, kad
nukentėjusiojo patirti kūno sužalojimai atsirado grumtynių, kurias inicijavo T. B. ir M. Š., metu, o B. V. susigrūmusiuosius tik skyrė. Nustatęs tokias
aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad T.
B. ir B. V. kaltė dėl M. Š. sužalojimo
nėra įrodyta, todėl konstatavo, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte
numatyto nusikaltimo jie nepadarė. Šio teismo nuosprendyje plačiai pasisakyta
ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo klausimu. Pripažinta, kad pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje apskritai peržengtos kaltinimo ribos, nes
byloje nėra duomenų, kad kaltinamieji būtų elgęsi agresyviai ir šokiravę
aplinkinius. Konfliktas kilo tik tarp T. B. ir M. Š. dėl asmeninių priežasčių, buvo trumpas, aplinkinių asmenų
neigiamos reakcijos nesukėlė. Duomenų apie tai, kad kaltinamieji būtų siekę
jiems demonstruoti nepagarbą, o savo veiksmais sutrikdę visuomenės rimtį ar
tvarką, byloje nėra. Šiuo pagrindu konstatuota, kad T. B. ir
B. V. nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje,
nepadarė.
Tokių išvadų visuma lėmė apeliacinės
instancijos teismo sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo
apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Šio nuosprendžio
turinys rodo, kad BPK nuostatos
nepažeistos. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas skunde minimus
BPK 20, 301 straipsnių, taip pat 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus
įgyvendino tinkamai.
Darytina bendra išvada, kad
panaikinti skundžiamą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nuosprendį paliekant galioti Šiaulių
miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nuosprendį, kaip to prašo
kasatorius, nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas,
pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš
kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas
advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo
atstovas, paslaugoms apmokėti. Šioje baudžiamojoje byloje nėra įstatyme
numatytų būtinų sąlygų tam, kad būtų tenkinamas kasatoriaus prašymas atlyginti
išlaidas, jo patirtas apmokant už advokato paslaugas.
Teisėjų kolegija, remdamasi
tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
nukentėjusiojo M. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Aldona Rakauskienė
Gintaras Goda
Egidijus Bieliūnas