Civilinė byla Nr. 3K-3-377-684/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08006-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.5.2.4; 3.6.1.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. B. dėl draudimo išmokos dalies priteisimo ir pagal atsakovo A. B. priešieškinį dėl sumokėtų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių dalies draudimo išmokos grąžinimą, kai draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigą pranešti apie eismo įvykį, jurisdikciją, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė teismo priteisti iš atsakovo A. B. 7524,05 Eur (25 979,04 Lt) draudimo išmokos dalį, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
3. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. birželio 22 d. eismo įvykio Norvegijoje metu buvo sužalotas dviratininkas O. K. Dviratininkas buvo sužalotas transporto priemone, kurios valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Šios avarijos padarytai žalai atlyginti ieškovė išmokėjo 194 438,49 Lt (56 313,28 Eur) draudimo išmoką. Atsakovas nevykdė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 12 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir nepranešė per 3 darbo dienas apie įvykį, taip pat nepadėjo aiškintis įvykio aplinkybių, neatsakydamas į 2008 m. liepos 9 d. ieškovės paklausimą. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį atsakovas turi grąžinti 20 proc., t. y. 38 887,69 Lt (11 262,65 Eur), ieškovės išmokėtos sumos. Atsakovas skolą pripažino ir dalį skolos, t. y. 12 908,65 Lt (3738,60 Eur), ieškovei sumokėjo.
4. Atsakovas A. B. prašė teismo priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 3738,60 Eur (12 908,65 Lt) be pagrindo įgytų lėšų, 6 proc. metines palūkanas.
5. Atsakovas nurodė, kad jis nėra atsakingas dėl šio eismo įvykio sukėlimo, todėl neprivalėjo per 3 dienas draudikei apie jį pranešti. Eismo įvykis buvo tiriamas Norvegijos Karalystės policijos pareigūnų, atsakovas nepripažintas kaltu, jam nepaskirta bauda dėl nelaimingo atsitikimo. Kadangi atsakovas nėra atsakingas už eismo įvykį, todėl neturi pareigos kompensuoti ieškovės išmokėtų draudimo išmokų. Atsakovas buvo suklaidintas ieškovės, kad jam kyla pareiga kompensuoti dalį išmokėtų draudimo išmokų, ir be pagrindo sumokėjo ieškovei 12 908,65 Lt (3738,60 Eur).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė: priteisė iš atsakovo A. B. ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ 724,05 Eur draudimo išmokos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
7. Teismas nustatė, kad šalys 2007 m. kovo 7 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria privalomuoju draudimu buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės (automobilio „Chrysler Voyager“) valdytojų civilinė atsakomybė. Galiojant sutarčiai, 2007 m. birželio 22 d. Norvegijoje atsakovas, vairuodamas šį automobilį, pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas dviratininkas O. K.
8. Pagal ieškovės partnerės užsienio draudimo bendrovės AFES pateiktus duomenis, eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas apdraustosios transporto priemonės vairuotojas (atsakovas), įvykusios avarijos metu padarytai žalai atlyginti ieškovė išmokėjo 194 438,49 Lt (56 313,28 Eur) draudimo išmoką. Ieškovė siekia susigrąžinti iš atsakovo 20 proc. sumokėtos draudimo išmokos (38 887,69 Lt, arba 11 262,65 Eur), motyvuodama tuo, kad atsakovas netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas ir per 3 darbo dienas nepranešė apie įvykį, taip pat nepadėjo aiškintis įvykio aplinkybių, nes neatsakė į AB „Lietuvos draudimas“ 2008 m. liepos 9 d. paklausimą. Kadangi atsakovas 12 908,65 Lt (3738,60 Eur) yra sumokėjęs, tai ieškovė prašė priteisti likusią 25 979,04 Lt (7524,05 Eur) skolos dalį.
9. Teismas nustatė, kad 2007 m. birželio 22 d. Norvegijoje automobilis „Chrysler Voyager“, vairuojamas atsakovo, susidūrė su dviratininku O. K., šis buvo sužalotas. Žala padaryta ir transporto priemonei (išdaužtas stiklas, aplankstytas kapotas). Į įvykio vietą iškviesta policija surašė eismo įvykio protokolą, jame nurodyta, kad iš karto po eismo įvykio apklaustas atsakovas nurodė, jog, važiuodamas 70–80 km/h greičiu, pradėjo lenkti du dviratininkus ir išvažiavo į priešingą eismo juostą. Pirmasis dviratininkas be įspėjimo išvažiavo į priešingą eismo juostą ir susidūrimo išvengti nebuvo įmanoma. Įvykio liudininkė (partrenkto dviratininko žmona) iš karto po įvykio nurodė, kad, jos nuomone, eismo nelaimė įvyko dėl dviratininko kaltės. Protokolą surašęs pareigūnas pažymėjo – atrodo, kad vairuotojas laikėsi saugaus atstumo lenkdamas dviratininkus ir neviršijo leistino greičio. 
10. Teismas, remdamasis Rugalando (Rogaland) policijos apygardos surašyto eismo įvykio protokolu, 2011 m. gegužės 25 d. specialisto išvada ir Rugalando policijos apygardos 2014 m. sausio 17 d. atsakymu, nustatė, kad nei atsakovas, nei dviratininkas nebuvo pripažinti kaltais baudžiamosios ar administracinės atsakomybės prasme. Teismas pažymėjo, kad eismo įvykio dalyvių civilinės atsakomybės klausimo teismas nesprendė, žalos atlyginimo klausimas buvo sureguliuotas neteismine tvarka ir tai atliko užsienio draudimo bendrovė AFES, gavusi O. K. juristo reikalavimą sumokėti kompensaciją.
11. Teismas konstatavo, kad, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, taikytina Norvegijos Karalystės teisė. Įvertinęs Norvegijos teisės aktus ir užsienio draudimo bendrovės atstovo paaiškinimus, teismas nustatė, kad Norvegijoje motorinės transporto priemonės valdytojams taikoma griežta atsakomybė (vienintelė išimtis – kiti automobiliai). Jei motorinė transporto priemonė padaro žalą, nukentėjusioji pusė turi teisę gauti kompensaciją iš draudimo bendrovės, kurioje transporto priemonė yra apdrausta, net ir tuo atveju, jeigu žalos sukėlimo kaltininkų nėra. Norvegijos teisės aktuose yra įtvirtinta galimybė sumažinti keliamus žalos atlyginimo reikalavimus. Jei nukentėjusioji šalis tyčia ar dėl aplaidumo prisidėjo prie žalos, teisinė institucija turi teisę sumažinti keliamus reikalavimus dėl žalos atlyginimo arba visai juos panaikinti, prieš tai įvertinusi faktą, ar žalą patyrusioji pusė prie žalos prisidėjo dėl nedidelio aplaidumo. Sprendimą dera priimti įvertinus įvykyje dalyvavusios šalies elgesį ir aplinkybes. Užsienio draudimo bendrovės vertinimu, šiuo atveju 30 proc. atsakomybės tenka dviratininkui O. K., o 70 proc. – ieškovės apdraustam vairuotojui. 
12. Teismas nurodė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog nuo pat pirmojo gauto rašytinio pranešimo apie eismo įvykį Norvegijoje ieškovė ne tik aktyviai domėjosi eismo įvykio tyrimu ir užsienio draudimo bendrovės atliekamu žalos sureguliavimo procesu, bet ir reikalavo atsiųsti policijos ataskaitą apie eismo įvykį, pageidavo gauti išsamią informaciją apie įvykį, jo tyrimą ir vertinimą pagal Norvegijoje galiojančius įstatymus ir jų taikymą praktikoje, domėjosi galimybe sumažinti kompensacijos dydį.
13. Atsižvelgdamas į įrodymus dėl Norvegijoje galiojančio motorinių transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės reglamentavimp, teismas sprendė, kad atsakovui, kaip transporto priemonės valdytojui, dėl 2007 m. birželio 22 d. eismo įvykio metu dviratininkui O. K. padarytos žalos atsirado civilinė atsakomybė ir ieškovė, kaip atsakovo civilinės atsakomybės draudikė, pagrįstai išmokėjo užsienio draudimo bendrovės apskaičiuotą draudimo išmoką. 
14. Teismas, nagrinėdamas atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teismas nustatė, kad ieškovė savo atstovui (korespondentui) Norvegijoje, administravusiam draudžiamąjį įvykį ir apskaičiavusiam nukentėjusiajam išmokėtinas sumas, per šešis kartus pervedė 56 313,28 Eur (194 438,49 Lt): 2008 m. lapkričio 26 d. – 3377,39 Eur (11 661,45 Lt); 2009 m. kovo 19 d. – 1889,12 Eur (6522,75 Lt); 2010 m. gruodžio 29 d. – 10 000 Eur (34 528 Lt); 2011 m. sausio 28 d. – 2735,87  Eur (9446,41 Lt); 2011 m. rugpjūčio 10 d. – 4310,90 Eur (14 884,68 Lt); 2011 m. spalio 18 d. – 34 000 Eur (117 395,20 Lt). Teismas nustatė, kad atsakovas A. B. ir jo sutuoktinė 2009 m. sausio 22 d. – 2012 m. gegužės 2 d. į AB „Lietuvos draudimas“ sąskaitą sumokėjo 12 908,65 Lt (3738,60 Eur) ir kad pagal ieškovės 2010 m. gruodžio 29 d., 2011 m. sausio 28 d., 2011 m. rugpjūčio 10 d. atliktus mokėjimus atsakovas liko skolingas 2500 Lt (724,05 Eur). Teismas laikė, kad ieškovė, papildomai 2011 m. spalio 18 d. išmokėjusi 34 000 Eur (117 395,20 Lt), praleido ieškinio senatį dėl 20 proc. šios sumos (6800 Eur, arba 23 479,04 Lt) priteisimo iš atsakovo. Teismas ieškinio daliai dėl 6800 Eur (23 479,04 Lt) draudimo išmokos bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų už šią sumą priteisimo taikė ieškinio senatį ir šią ieškinio dalį atmetė. Teismas sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties termino dėl nesumokėtos 2500 Lt (724,05 Eur) sumos ieškovė nepraleido.
15. Teismas, įvertinęs įrodymus, laikė, kad ieškovė neįrodė, jog 2008 m. liepos 9 d. išsiuntė atsakovui pranešimą pateikti informaciją apie įvykio aplinkybes, o atsakovas į jį neatsakė. Teismas konstatavo, kad, nustačius, jog atsakovo kaltės dėl paaiškinimų nepateikimo į ieškovės paklausimą nėra, jam už tai nekyla civilinė atsakomybė.
16. Teismas, nustatęs, kad atsakovas per įstatyme nustatytą terminą apie įvykį draudikei nepranešė, laikė, kad to pakanka reikšti reikalavimą dėl draudimo išmokos dalies grąžinimo. Pagal TPVCAPDĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl 20 proc. draudimo išmokos grąžinimo, turi įrodyti tik patį nepranešimo apie eismo įvykį per 3 darbo dienas faktą. Atsakovas, siekdamas, kad nebūtų pritaikytos nurodytos sankcijos, pagal Taisyklių 60.5 punktą privalo įrodyti, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakinga draudikė sužinojo laiku arba kad nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingos draudikės pareigai išmokėti draudimo išmoką.
17. Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apie draudžiamą įvykį atsakinga draudikė sužinojo tik po metų, iš atstovo Norvegijoje, kuriam apie įvykį pranešė ne atsakovas, o nukentėjusiojo advokatai, reikalaudami atlyginti žalą. Atsakovas nurodė, kad jis nebuvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, todėl jam nekilo pareiga pranešti draudikei. Tačiau pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Teismo vertinimu, atsakovas pats negalėjo tinkamai nuspręsti, kuris iš eismo įvykio dalyvių (jis ar dviratininkas) yra dėl jo atsakingas.
18. Teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl 2500 Lt (724,05 Eur) dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo yra tenkintinas. Teismas, nustatęs, kad dėl 2007 m. birželio 22 d. eismo įvykio metu dviratininkui padarytos žalos atsirado atsakovo civilinė atsakomybė ir kad ieškovė turėjo pagrindą pareikalauti 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, atmetė priešieškinį.
19. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus, 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį dėl ieškinio ir priešieškinio paliko nepakeistą, pakeitė Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų.
20. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu atsakovas A. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl kilusio eismo įvykio atsakovas nėra kaltas ir dėl to ginčo nėra. Įtariamuoju dėl avarijos buvo pripažintas būtent dviratininkas. Dėl šios priežasties atsakovas nepažeidė ir negalėjo pažeisti TPVCAPDĮ 12 straipsnyje, Draudimo sutarties 2.5.6 punkte nustatytos pareigos pranešti per 3 dienas apie eismo įvykį. Įstatymo nuostata „kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas“ reiškia subjektyvų eismo dalyvio (vairuotojo) supratimą, ar yra aiškus eismo įvykio kaltininkas. Jeigu pagal eismo įvykio faktines aplinkybes vairuotojui yra aišku, kad jis nėra atsakingas dėl eismo įvykio, tai jam neatsiranda pareiga pranešti apie eismo įvykį draudikui. Būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, ar atsakovas buvo atsakingas dėl eismo įvykio, ar atsakovui galėjo būti neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos.
2. Atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog eismo įvykis Norvegijos policijos buvo pripažintas nelaimingu atsitikimu, t. y. pagal Norvegijos teisės aktų komentarus vertinamas kaip „neišvengiamas“, tai šiuo atveju kyla objektyvioji atsakomybė, kuri negali būti taikoma asmeniui (vairuotojui) ir gali būti taikoma tik draudikui, todėl ieškovė neturi regreso teisės į atsakovą. Teismai priėmė sprendimus, remdamiesi tik ieškovės pateiktais užsienio draudimo bendrovės dokumentais, neatsižvelgdami, kad šie prieštarauja pateiktiems Norvegijos teisės išaiškinimams, neatsižvelgdami į atsakovo paaiškinimus ir teikiamus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
3. Ieškovė pateikė tik įrodymus, kad draudimo išmoką yra išmokėjusi draudimo bendrovei, tačiau nepateikė įrodymų, kad išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, kaip reikalaujama pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).
4. Svarbu išaiškinti, kodėl buvo mokama ne vienkartinė kompensacija, bet net kelios draudimo išmokos. Pagal Norvegijos teisės aktus antrą kartą kompensacija mokama tik įrodžius naujas aplinkybes, kad nukentėjusiajam pablogėjo sveikata po pirmosios draudimo išmokos išmokėjimo ir tarp šių aplinkybių bei asmens, sukėlusio žalą, neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju ieškovė išmokėjo 4 draudimo išmokas. Ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir dviratininko sveikatos pablogėjimo.
5. Atsakovas yra vartotojas, todėl teismas turėjo būti aktyvus, rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008; kt.). Jei atsiranda abejonių dėl tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimo, jos turi būti vertinamos vartotojo naudai. Ieškovė nepateikė atsakovo civilinės atsakomybės, kompensacijos išmokėjimo dviratininkui fakto ir kompensacijos pagrįstumo, užsienio draudimo bendrovės kompetencijos vertinant atsakovo veiksmus ir civilinę atsakomybę patikimų įrodymų, todėl visos abejonės vertinamos atsakovo, kaip vartotojo, naudai, t. y. kaip ieškovės neįrodytos faktinės aplinkybės.
6. Atsakovas savo nuolatinę gyvenamąją vietą nuo 2007 m. spalio 26 d. yra deklaravęs Norvegijoje. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti pažyma apie gyvenamąją vietą. Atsakovas nuolat gyvena, dirba ir reziduoja Norvegijos Karalystėje. Nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje jis neturi. Ieškinys buvo pateiktas Kauno apylinkės teisme pagal bendrąjį teismingumą – pagal atsakovo gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 29 straipsnis). Tačiau egzistuojant neginčijamoms aplinkybėms dėl atsakovo gyvenamosios vietos Norvegijos Karalystėje, Lietuvos Respublikos teismai neturėjo jurisdikcijos spręsti nagrinėjamos bylos. Byla yra nagrinėtina Norvegijos Karalystės teismuose. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
22. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad Norvegijos policijos pareigūnai nesprendė atsakovo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio klausimo, todėl Norvegijos pareigūnų sprendimas netaikyti atsakovui baudžiamosios ar administracinės atsakomybės savaime nereiškia, kad atsakovui neatsirado civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad dėl eismo įvykio atsirado pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Atsakovas netinkamai aiškina Norvegijos teisės normas. Ieškovės atstovas Norvegijoje administravo eismo įvykį ir sprendė, kad atsakovui taikoma griežtoji civilinė atsakomybė.
2. Pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Draudimo sutarties 2.5.5 punktą apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas.
3. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovas neginčijo nukentėjusiajam išmokėtos žalos dydžio ir kitų su žala susijusių aplinkybių. Nereiškęs šių argumentų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atsakovas neturi teisės juos reikšti kasaciniame teisme.
4. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė teismingumo taisyklę. Draudimo sutartyje atsakovas nurodė savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.15 straipsnį sandorio šalys turi teisę raštu pasirinkti nuolatinę gyvenamąją vietą sandoriui vykdyti ir iš to sandorio kylančioms teisėms įgyvendinti. Bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė teismingumą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos teismingumo

23. Kasaciniame skunde kasatorius (atsakovas) nurodo, kad jis savo nuolatinę gyvenamąją vietą nuo 2007 m. spalio 26 d. yra deklaravęs Norvegijos Karalystėje, todėl nagrinėjama byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
24. Nustatant kilusio ginčo teismingumą aktualus 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) nuostatų taikymo klausimas.
25. 2007 m. spalio 30 d. Lugane Europos Bendrija, Danijos Karalystė, Islandijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Šveicarijos Konfederacija sudarė Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, ji Europos Bendrijai įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.
26. 2007 m. Lugano konvencija galioja Lietuvai kaip Europos Sąjungos valstybei narei, todėl teismas, nustatydamas nagrinėjamos civilinės bylos, kurioje atsakovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje, jurisdikciją privalo vadovautis 2007 m. Lugano konvencijos nuostatomis (CPK 780 straipsnis).
27. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2012), Lugano konvencijos tikslas – išspręsti tarptautinės teismų jurisdikcijos klausimus, palengvinti teismo sprendimų pripažinimą ir sukurti operatyvią procedūrą, užtikrinančią teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teismo susitarimų vykdymą Susitariančiosiose šalyse. Lugano konvencija iš esmės išplečiamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (reglamentas „Briuselis I“) nustatytų principų taikymas tarp Konvencijos Susitariančiųjų šalių – Europos Sąjungos (visos valstybės narės, išskyrus Daniją, Konvencijoje vadinamos – Konvencijos privalančiomis laikytis valstybėmis), Laisvosios prekybos asociacijos narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės. Konvencijos struktūra pagrįsta reglamento „Briuselis I“ principais, joje atkartojama dauguma šio reglamento nuostatų. Nors Lugano konvencija neturi poveikio tam, kaip ES valstybės narės aiškina ir taiko reglamentą „Briuselis I“, tačiau šios konvencijos privalančios laikytis valstybės pasirašė 2 protokolą dėl vienodo konvencijos aiškinimo. Šiuo protokolu Susitariančiosios valstybės susitarė užkirsti kelią skirtingam aiškinimui bei užtikrinti kuo vienodesnį Lugano konvencijos ir reglamento „Briuselis I“ nuostatų, kurios iš esmės atkartojamos Lugano konvencijoje, aiškinimą.
28. Aiškinant bei taikant 2007 m. Lugano konvencijos nuostatas, atsižvelgtina ir į tai, kad ši konvencija pakeitė 1988 m. Lugano konvenciją (1988 m. rugsėjo 16 d. Europos Bendrija, Islandijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Šveicarijos Konfederacija pasirašė tarptautinį susitarimą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo), kuria buvo išplėstas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos (toliau – 1968 m. Briuselio konvencija), iki reglamento „Briuselis I“ priėmimo reglamentavusios tuos pačius klausimus tarp Europos Bendrijų valstybių narių, taisyklių taikymas Islandijoje, Norvegijoje ir Šveicarijoje. Taigi 1988 m. Lugano konvencija buvo lygiavertė 1968 m. Briuselio konvencijai dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose. Lugano konvencijos 2 protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris šią konvenciją taikantis ir aiškinantis teismas tinkamai atsižvelgia į principus, nustatytus susijusiuose sprendimuose dėl atitinkamos (-ų) nuostatos (-ų) arba kurios (-ių) nors kitos (-ų) panašios (-ių) 1988 m. Lugano konvencijos ir šios konvencijos 64 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (reglamento „Briuselis I“, 1968 m. Briuselio konvencijos), kuriuos priėmė šios konvencijos privalančių laikytis valstybių teismai arba Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, nuostatos (-ų). Taigi aiškinant ir taikant Lugano konvencijos nuostatas taip pat turi būti remiamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) sprendimais, priimtais bylose, kuriose buvo aiškinamas ir taikomas reglamentas „Briuselis I“ ar 1968 m. Briuselio konvencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2012).
29. Pagal 2007 m. Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 punktą Susitariančiojoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose. Lugano konvencijos 24 straipsnyje nustatyta „nebylaus susitarimo“ dėl jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šios konvencijos nuostatų, jurisdikciją turi šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyksta į teismą dėl jurisdikcijos užginčijimo arba jeigu pagal 22 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją. Analogiška jurisdikcijos taisyklė įtvirtinta reglamento „Briuselis I“ 24 straipsnyje, pagal kurį jurisdikcija suteikiama, išskyrus šios nuostatos išimtis, valstybės narės teismui, į kurį atvyksta atsakovas.
30. Kaip minėta, aiškinant Lugano konvencijos „nebylaus susitarimo“ dėl jurisdikcijos taisyklę, privalu atsižvelgti į Teisingumo Teismo pateiktus reglamento „Briuselis I“ 24 straipsnio taikymo išaiškinimus.
31. Remiantis Teisingumo Teismo formuojama praktika, Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio pirmame sakinyje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė, grindžiama atsakovo atvykimu į teismą, taikoma visose bylose, kuriose teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcija neatsiranda kitų šio reglamento nuostatų pagrindu. Ši nuostata taikoma ir tada, kai ieškinys teisme pareiškiamas nesilaikant šio reglamento nuostatų, ir reiškia, kad atsakovo atvykimas į teismą gali būti laikomas nebyliu sutikimu su teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcija, vadinasi, ir susitarimu dėl jo jurisdikcijos (Teisingumo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo byloje ČPP Vienna Insurance Group, C-111/09, 21 punktas; 2014 m. vasario 27 d. sprendimo byloje Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C-1/13, 34 punktas; 2016 m. kovo 17 d. sprendimo byloje Taser International, C-175/15, 21 punktas).
32. Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio antrame sakinyje nurodytos šios bendrosios taisyklės išimtys. Jame nustatyta, kad nebylaus susitarimo dėl teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos nėra, jei atsakovas pareiškia jurisdikcijos neturėjimu grindžiamą prieštaravimą ir taip išreiškia savo valią nepripažinti to teismo jurisdikcijos arba jei tai yra bylos, dėl kurių 22 straipsnyje numatytos išimtinės jurisdikcijos taisyklės (žr. minėto sprendimo ČPP Vienna Insurance Group 22 punktą; sprendimo Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances 35 punktą; sprendimo Taser International 22 punktą).
33. Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog iš Briuselio konvencijos 18 straipsnio, t. y. nuostatos, kuri iš esmės identiška Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsniui, tikslo išplaukia, kad, jeigu tai nebuvo padaryta prieš pateikiant atsikirtimus dėl bylos esmės, jurisdikcija bet kuriuo atveju negali būti ginčijama (nustatoma) po to, kai pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę proceso teisę laikytinos pirmaisiais teismui, į kurį kreiptasi, skirtais gynybos argumentais (Teisingumo Teismo 1981 m. birželio 24 d. sprendimo byloje Elefanten Schuh, 150/80, 16 punktas; 2013 m. birželio 13 d. sprendimo byloje Goldbet Sportwetten, C‑144/12, 37 punktas).
34. Ieškovas ir teismas, į kurį kreiptasi, iš pirmųjų atsakovo pateiktų gynybos argumentų turi aiškiai suprasti, kad jais siekiama užginčyti jurisdikciją (žr. minėto sprendimo Elefanten Schuh 14 ir 15 punktus).
35. Byloje nustatyta, kad atsakovas teikė procesinius dokumentus (pvz., prieštaravimus dėl įsakymo, atsiliepimą į ieškinį, priešieškinį), buvo atstovaujamas advokato. Atsakovas iš esmės ginčijo ieškovės reikalavimą, tačiau nereiškė prieštaravimo dėl teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcijos. Tik pareikšdamas kasacinį skundą atsakovas pirmą kartą užginčijo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją, motyvuodamas tuo, kad savo nuolatinę gyvenamąją vietą yra deklaravęs Norvegijos Karalystėje.
36. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją pagal Lugano konvencijos 24 straipsnį, nes pateikdamas atsiliepimą į ieškinį atsakovas neginčijo teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcijos ir atvyko į teismą, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį (t. y. kai atitinkami procesiniai veiksmai byloje atliekami paties atsakovo arba jo įgalioto teisinio atstovo).

Dėl vartojimo teisinių santykių

37. Transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsakyti jos sudarymu suinteresuotam asmeniui, nes transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis). Tai prisijungimo būdu sudaroma sutartis, kuri pagal sandorio šalis ir jo sudarymo tikslus tam tikrais atvejais gali būti kvalifikuojama ir kaip vartojimo sutartis (CK 1.39 straipsnio 1 dalis – redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.; CK 6.2281 straipsnio 1 dalis).
38. CK 1.39 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Šiuo metu galiojanti CK 6.2281 straipsnio 2 dalies redakcija nustato, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Vartotojo sąvoka detalizuojama Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.), kurioje nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.
39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Tik tuo atveju, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008; kt.).
40. Taigi, kai transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties šalis yra fizinis asmuo, kuris draudimo paslaugas perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu, profesija ar amatu, tenkinti (kaip nagrinėjamu atveju), jis yra vartotojas vartotojų teisės prasme.
41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad draudėjas, sudarydamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Nors ginčo sutarties šalis yra fizinis asmuo (vartotojas), tai nepanaikina jo iš privalomo transporto priemonių draudimo sutarties kylančios pareigos bendradarbiauti ir laikytis sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

Dėl taikytinos teisės ir įrodymų vertinimo

42. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko Norvegijoje, byloje taikoma šalies, kurioje dėl įvykio tiesiogiai patirta žala, teisė. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo civilinės atsakomybės pagrindas, sąlygos ir apimtis yra nustatomi remiantis Norvegijos teisės normomis.
43. Bylą nagrinėję teismai, vertindami byloje pateiktus įrodymus, pagrindžiančius Norvegijos teisės turinį, pagrįstai sprendė, kad Norvegijos kompensavimo tvarkos vadove aptarti motorinių transporto priemonių valdytojų atsakomybės atsiradimo pagrindai, bendrieji ir specialieji principai, nukentėjusiojo vaidmens vertinimas, taip pat užsienio draudimo bendrovės pateikta informacija bei įrodymai leido ieškovei vertinti, kad pagal Norvegijos teisę ir jos taikymo praktiką ieškovės atstovė užsienio draudimo bendrovė AFES tinkamai sprendė atsakovo civilinės atsakomybės klausimus ir priėjo prie pagrįstos išvados dėl jos buvimo, taip pat kad ieškovės atstovas tinkamai, pagal turimus įrodymus ir tokių situacijų sprendimo praktiką įvertino atsakovo kaltės laipsnį bei priėmė pagrįstą sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo.
44. Byloje pateikti įrodymai dėl Norvegijoje galiojančio teisinio reglamentavimo yra pakankami, o teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovui, kaip transporto priemonės valdytojui, dėl eismo įvykio metu dviratininkui padarytos žalos atsirado civilinė atsakomybė, todėl ieškovė, kaip atsakovo civilinės atsakomybės draudikė, pagrįstai išmokėjo užsienio draudimo bendrovės apskaičiuotą draudimo išmoką.
45. Nors policija atsakovo nepripažino kaltu dėl eismo įvykio, remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jo draudikei (ieškovei) kilo pareiga atlyginti eismo įvykio metu nukentėjusiam dviratininkui žalą, kadangi, remiantis Norvegijoje galiojančiu teisiniu reguliavimu, tokiais atvejais, kai asmuo yra partrenkiamas automobilio, automobilio vairuotojams taikoma griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) ir jie laikomi atsakingais dėl eismo įvykio.
46. Pažymėtina, kad, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje taikytinos bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; kt.). Kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismai, vertindami įrodymus, nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.
47. Pagal kasacinio teismo praktiką atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Teismai, įvertinę byloje esančius įrodymus, nustatė, kad draudikas, remdamasis Norvegijos teisės aktais, pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam, ir nenustatė, kad atsakovo veiksmais realiai buvo padaryta kitokio dydžio žala. Fakto klausimai nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai dėl atsakomybės be kaltės ir su kalte taikymo pagal Norvegijos teisės aktus šių teismų išvadų nepaneigia.

Dėl pareigos informuoti apie eismo įvykį ir šios pareigos neįvykdymo pasekmių

48. Draudėjo prievolė grąžinti draudikui eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dalį atsiranda transporto priemonės draudimo sutarčiai taikytinos teisės pagrindu, nagrinėjamos bylos atveju – pagal Lietuvos Respublikos teisę. Ieškovė siekia išreikalauti išmokėtų draudimo išmokų dalį iš transporto priemonės valdytojo remdamasi TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 22 straipsnio 2 dalimi.
49. Pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X-1137 redakcija) įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas.
50. Taigi pagal nurodytą teisės normą privalu pranešti draudikui, apdraudusiam eismo dalyvio civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, t. y. kai yra eismo įvykio dalyvių pasirašyta deklaracija ar už eismo įvykio tyrimą atsakingų institucijų išvada, kas atsakingas dėl šio eismo įvykio, taip pat tais atvejais, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas, t. y. kai nėra eismo įvykio dalyvių pasirašytos deklaracijos ir nėra už eismo įvykio tyrimą atsakingų institucijų išvados, kuris iš eismo įvykio dalyvių atsakingas už eismo įvykį.
51. Nagrinėjamu atveju per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio nebuvo aišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas, nes per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio atsakovas neturėjo nei eismo įvykio dalyvių pasirašytos deklaracijos, nei už eismo įvykio tyrimą atsakingų institucijų išvados, kad už eismo įvykį yra atsakingas dviratininkas. Pažymėtina, kad byloje esančiame Rugalando policijos apygardos 2007 m. birželio 25 d. (po 3 darbo dienų nuo eismo įvykio) surašytame eismo įvykio protokole tik aprašytas eismo įvykis ir eismo įvykio dalyvių ir liudytojų parodymai, tačiau nėra išvados, kuris iš eismo įvykio dalyvių atsakingas už eismo įvykį. Vien tik liudytojų parodymai, užfiksuoti eismo įvykio protokole, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad nurodytu protokolu atsakingu už eismo įvykį policija pripažino dviratininką. Taigi per tris darbo dienas nuo eismo įvykio kompetentinga institucija nepadarė išvados dėl atsakovo atsakomybės dėl eismo įvykio nebuvimo ar dviratininko kaltės buvimo. Pažymėtina, kad tik vėliau, t. y. pasibaigus įstatymu nustatytam pranešimo apie eismo įvykį terminui, policija nustatė, kad atsakovas pripažintinas nekaltu, jam neskiriama bauda dėl nelaimingo atsitikimo, byla nutrauktina (Rugalando policijos apygardos 2014 m. sausio 17 d. raštas).      
52. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, spręsdami, kad atsakovas pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X-1137 redakcija) privalėjo per 3 darbo dienas apie eismo įvykį pranešti ieškovei, nes nebuvo aišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas, tačiau to nepadarė. Draudėjas, laiku nepranešęs apie eismo įvykį, pažeidžia ne tik savo pareigą apie įvykį informuoti draudiką nustatytais terminais, bet ir pareigas draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku,  teikti visą jam prieinamą ir reikalingą informaciją. Nepranešęs apie eismo įvykį, draudėjas atima galimybę iš draudiko nuo pat pradžių efektyviai dalyvauti tyrime nustatant žalos padarymo priežastis ir jos dydį. 
53. Pasekmes už TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X-1137 redakcija) nustatytos pareigos pranešti apie eismo įvykį nevykdymą reglamentuoja TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X-1137 redakcija), kurioje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo; jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr.  122 redakcija) 60.5 punktą atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Pagal Taisyklių 63 punktą grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Iki įsigaliojant 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcijai tokios pačios nuostatos buvo įtvirtintos Taisyklių 54.5 ir 57 punktuose.
54. Pagal nurodytus teisės aktus draudėjui per 3 darbo dienas nepranešus apie eismo įvykį draudikas gali reikalauti grąžinti iki 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos, tačiau konkretus grąžintinos draudimo išmokos dydis nustatomas, atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013). Vertinant grąžintinos išmokos dydį, be kita ko, aktualu ir atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis, remdamasis policijos medžiaga, laikė save neatsakingu dėl eismo įvykio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas savo apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dydžio, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė.
55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias draudimo išmokos dalies grąžinimą, nenustatė aplinkybių, būtinų nagrinėjamam ginčui išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš dalies tenkintas ieškinys (iš atsakovo priteisiant 724,05 Eur draudimo išmokos) ir atmestas priešieškinis, sprendžiant, kad atsakovas privalo grąžinti 20 proc. draudikės išmokėtos  draudimo išmokos, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl grąžintinos sumos dydžio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Kasacinis teismas patyrė 4,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 22 d. pažyma). Kadangi dalis bylos perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo dalis atmesti ieškinį dėl 6800 Eur draudimo išmokos priteisimo, palikti nepakeistą.

Kitas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties dalis panaikinti ir perduoti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                            Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė