Civilinė byla Nr. 2S-213-430/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35105-2017-3

  Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.3.; 3.4.5.11.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. sausio 23 d.

Vilnius

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „R.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „R.“ skundą dėl antstolio D. T. veiksmų, suinteresuoti asmenys – UAB „R.“, UAB „F. P.“.

            Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė:

                                               I. Ginčo esmė

             Pareiškėjas UAB „.R.“ pateikė skundą dėl antstolio D. T. veiksmų, prašydamas panaikinti antstolio 2017 m. rugsėjo 4 d. patvarkymo dėl informacijos pateikimo ir turto perdavimo saugojimui Nr. 241 2017 09 04 76/16-2RT dalį, kuria pareiškėjas įpareigotas perduoti saugoti areštuotą turtą UAB „F. P.“. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamu patvarkymu antstolis nepagrįstai ir neteisėtai pakeitė jam priklausančio areštuoto turto saugotoją. A. D. T. 2017 m. rugsėjo 18 d. patvarkymu Nr. 50 241 2017 09 18 1776/15-1 atsisakė pareiškėjo skundą tenkinti ir persiuntė jį nagrinėti teismui. Antstolis pažymėjo, jog patvarkymas nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų, o tik papildomai užtikrina teismo sprendimo realų įvykdymą kilus abejonėms dėl skolininko areštuoto turto būklės. Suinteresuotas asmuo UAB „F. P.“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo nesutiko su pareiškėjo skundu bei prašė teismo jį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-41962-994/2017 pareiškėjo UAB „R.“ skundą dėl antstolio D. T. veiksmų atmetė.

2. Teismas nutartyje nurodė, kad antstolis D. T. priimdamas skundžiamą patvarkymą neperžengė teisėtų vykdymo veiksmų ribų ir priėmė pagrįstą patvarkymą. 

3. Pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurią vykdo antstolis, konkretus areštuoto turto saugotojas paskirtas nebuvo, o antstoliui sudarius turto aprašą, šio turto saugotoju paskirtas UAB „R.“ vadovas L. L.. Todėl esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, jog antstolis D. T. remdamasis CPK 683 straipsniu šiuo atveju negalėjo (neturėjo teisės) pakeisti areštuoto turto saugotojo, nes areštuoto turto saugotoją nustatė ne teismas.

4. Taip pat teismas nurodė, jog antstoliui šiuo atveju pagrįstai kilo abejonės dėl pareiškėjo tinkamos areštuoto turto būklės, t. y. ar areštuotas turtas yra nesugadintas, nedingęs. Kadangi pagal vykdomosios bylos duomenis ir pačio pareiškėjo pateiktus duomenis, pareiškėjas faktiškai nuo 2016 m. balandžio mėn. nebevykdo ūkinės veiklos, atleido visus bendrovės darbuotojus, pagal antstolio reikalavimus nenurodo antstoliui tikslios areštuoto turto buvimo vietos, turtas perduodamas tretiesiems asmenims apie tai neinformuojant antstolio, todėl visos šios aplinkybės rodo, jog nepakeitus areštuoto turto saugotojo, areštuoto turto gali nelikti arba jo vertė gali sumažėti.

5. Be to teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog areštuotas turtas perduotas tretiesiems asmenims teisėtais pagrindais, o pareiškėjas remiasi tik deklaratyviais teiginiais, minėdamas žodinius susitarimus.

                     III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

6. Pareiškėjas pateikė 2017 m. lapkričio 3 d. dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nutarties atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir klausimą išnagrinėti iš esmės, t. y. panaikinti antstolio patvarkymo dėl informacijos pateikimo ir turto perdavimo saugojimui 2017 m. rugsėjo 4 d. Nr. 241 2017 09 04 76/16-2RT dalį, kuria pareiškėjas įpareigojamas perduoti saugoti areštuotą turtą ieškovui, taip pat priteisti iš antstolio patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį iš esmės nepagrįstai nepasisakė dėl didžiosios dalies pareiškėjo skunde dėl antstolio veiksmų pateiktų argumentų: 1) skundžiamo patvarkymo nemotyvuotumo 2) apie tai, jog skundžiamo patvarkymo vykdymas objektyviai pablogintų areštuoto turto išsaugojimo galimybę 3) apie tai, jog skundžiamas patvarkymas prieštarauja sąžiningai konkurencijai 4) apie tai, jog skundžiamu patvarkymu reikalaujama įvykdyti tai, kas objektyviai neįmanoma. Tokiu būdu apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą bei tinkamai nemotyvavo skundžiamos nutarties, kas sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį.

8. Apeliantas pažymėjo, jog pats pareiškėjas Lietuvos apeliacinio teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdė tinkamai, bendradarbiavo su antstoliu, jam pateikdavo visą reikiamą informaciją apie areštuoto turto buvimo vietą, dėjo visas objektyviai reikalingas pastangas, reikalingas išsaugoti areštuotam turtui, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino bei visas aplinkybes įvertino paviršutiniškai (formaliai).

9. A. D. T. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti.

10. Atsiliepime nurodė, kad jo skundžiamame patvarkyme padarytos išvados, jog yra padidėjusi tikimybė dėl galimo areštuoto turto sugadinimo ar dingimo yra pagrįstos, nes UAB „R.“ nuo 2016 m. balandžio mėnesio nebevykdo ūkinės komercinės veiklos, atleido visus darbuotojus, bendrovė areštuotą turtą yra perdavusi trečiajam asmeniui, apie turto perdavimą antstolis nebuvo informuotas, todėl šiai dienai nėra aiški tiksli areštuoto turto buvimo vieta bei jo būklė.

11. Suinteresuotas asmuo UAB „F. P.“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsiliepime nurodė, kad apeliantas nepagrįstai ignoruoja antstolio prašymus ir patvarkymus su reikalavimais, prašant suteikti visą informaciją, kur šiuo metu tiksliai yra bendrovės areštuotas turtas - pastoliai. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas jau 3 kartus buvo baustas baudomis teismų. Pareiškėjas pateikė antstoliui tam tikrą informaciją, tačiau ši informacija buvo melaginga, netiksli ir nepagrįsta, o informacija apie turto perdavimą trečiajam asmeniui UAB „Beslita“ iš viso nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais. Pati UAB „R.“ nevykdo ūkinės veiklos, atleido visus darbuotojus, įskaitant ir direktorių L. L., todėl areštuotas turtas iš esmės liko be jokio faktinio saugotojo, kas suponuoja grėsmę dėl turto dingimo ar sugadinimo, todėl buvo būtina pakeisti areštuoto turto saugotoją.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

15. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjo UAB „R.“ skundas dėl antstolio D. T. veiksmų.

16. Iš vykdomosios bylos Nr. 0241/16/00076 medžiagos nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-l59-178/2016 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „R.l“ atžvilgiu, ir klausimą išsprendė iš esmės - ieškovo UAB „F. P.“ reikalavimų užtikrinimui areštavo 110811,80 Eur sumai atsakovui UAB „R.“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir/arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims; nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui nekilnojamojo turto, areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį turtą, turtines teises ar pinigines lėšas, esančias atsakovės atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir/arba pas trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei mokėti savo darbuotojams išmokas, susijusias su darbo santykiais, privalomuosius mokesčius į valstybės biudžetą, savivaldybės bei socialinio draudimo biudžetus bei atsiskaityti su ieškove UAB „F. P.“ pagal šioje byloje pareikštą ieškinį bei taip pat areštavo atsakovei UAB „R.“ pagal 2014 m. vasario 3 d. pastolių perdavimo aktą perduotų fasadinių pastolių detalių 9 474 vnt. ir pagal 2014 m. vasario 3 d. pastolių perdavimo aktą perduotų modulinių pleištinių pastolių detalių 7 999 vnt. ir geltoną konteinerinę patalpą su kondicionieriumi Mitsubishi SRC25ZGX-S, uždraudžiant juos parduoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti. Minėta teismo nutartis pateikta vykdyti antstolio D. T. kontorai. Antstolio kontoroje taip pat vykdoma ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46156-129/2015 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „R.“ ir L. L. priklausančio turto arešto 26 198,84 Eur sumai. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. e2-2742-781/2017 ieškovo UAB „F. P.“ reikalavimus tenkino iš dalies, teismo sprendimas neįsiteisėjęs, apeliacinis skundas nagrinėjamas Lietuvos apeliaciniame teisme (Nr. e2A-43-370/2018).

17. 2017 m. rugsėjo 4 d. antstolis D. T. priėmė patvarkymą Nr.241 2017 09 04 76/16-2RT, kuriuo įpareigojo UAB „R.“ vadovą L. L. per 5 kalendorines dienas nuo šio patvarkymo gavimo dienos pateikti antstoliui informaciją bei nurodyti antstolio vykdomosiose bylose areštuoto UAB „R.“ priklausančio turto tikslią buvimo vietą, nurodant pas kokius trečiuosius asmenis, kokiu tiksliu adresu perduotas ir laikomas areštuotas turtas, koks tikslus areštuotų įrenginių kiekis yra minėtais adresais, taip pat pateikti informaciją apie UAB „F. P.“ perduoto UAB „R.“ turto buvimo vietą, o jeigu šie daiktai grąžinti ieškovui, pateikti oficialius rašytinius įrodymus – perdavimo-priėmimo aktą ar kitus dokumentus, kurie patvirtintų 2014 m. vasario 3 d. perdavimo-priėmimo aktu priimtų daiktų iš ieškovo UAB „F. P.“ perdavimą ir (ar) grąžinimą ieškovui ar ieškovo nurodytiems tretiesiems asmenims; taip pat nutarta įpareigoti UAB „R.“ vadovą L. L. per 5 kalendorines dienas nuo šio patvarkymo gavimo dienos perduoti areštuotą turtą saugoti ieškovui UAB „F. P.“ arba nurodyti dieną ir laiką, bet ne vėlesnį terminą negu 5 kalendorinių dienų nuo šio patvarkymo gavimo dienos, kada ieškovo UAB „F. P.“ deleguoti atstovai gali atvykti ir perimti saugoti areštuotą turtą savo žiniai; informuoti, kad areštuoto turto saugotojas atskiru procesiniu dokumentu bus pakeistas nuo areštuoto turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo ir faktinio turto perdavimo ieškovui momento.

18. Taigi ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai antstolis priėmė tokio pobūdžio (pakeičiant areštuoto turto saugotoją) patvarkymą, vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą. Taigi antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas (CPK 587 str. 1 p.). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, turi patikrinti teismo antstolio veiksmų teisėtumą ir įvertinti kiekvieno iš jo padarytų vykdymo proceso normų pažeidimų įtaką vykdymo proceso dalyvių teisėms ir teisėtiems interesams. Antstolio veiksmai vertinami atsižvelgiant į tai, ar antstolio padaryti pažeidimai sudaro pagrindą juos pripažinti neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2007).

20. Kaip ir buvo minėta, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar antstolis pagrįstai pakeitė areštuoto turto saugotoją vykdydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. CPK 683 str. reglamentuojančio areštuoto turto saugojimą ir administravimą, 1 dalyje numatyta, jog įprastai areštuotą turtą antstolis palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo, tačiau prireikus bet kurioje proceso stadijoje gali areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui. Antstoliui yra suteikta teisė perduoti areštuotą turtą saugoti kitam asmeniui tik esant akivaizdžiai būtinybei, pavyzdžiui, kai antstolis turi nenuginčijamų įrodymų, jog ginčo turtas nėra saugomas apskritai ar jis saugomas akivaizdžiai netinkamai. CPK 683 str. 1 d. nuostatos nėra detalizuotos, todėl kiekvienu atveju teismas turi diskrecijos teisę vertinti konkretaus vykdymo proceso ypatumus, tačiau poreikis pakeisti areštuoto turto saugotoją turėtų būti sietinas tik su iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis, su objektyviais įrodymais, patvirtinančiais esamo turto saugotojo siekį bloginti areštuoto turto būklę bei netinkamą turto priežiūrą, kuri gali turėti tiesioginės įtakos tam, jog areštuoto turto gali nelikti arba jo vertė gali sumažėti.

21. Nagrinėjamu atveju antstolis D. T. savo sprendimą dėl areštuoto turto saugotojo pakeitimo motyvavo tuo, jog UAB „R.“ faktiškai nevykdo ūkinės veiklos, bendrovė atleido visus savo darbuotojus ir nebeturi darbuotojų, kurie galėtų prižiūrėti areštuotą turtą, be to, turtas buvo perduotas tretiesiems asmenims, apie turto perdavimą tretiesiems asmenims antstolis laiku ir tinkamai nebuvo informuotas, šiai dienai neaiški tiksli areštuoto turto buvimo vieta bei jo būklė, todėl yra padidėjusi tikimybė dėl turto sugadinimo ar dingimo. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje antstolio motyvams pritarė.

22. Sprendžiant dėl antstolio argumentų pagrįstumo, įvertinamos aplinkybės, jog UAB „R.“ vadovui L. L. teismo sprendimais ne kartą buvo skirtos baudos už antsolio teisėto reikalavimo nevykdymą (2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2VP-36598-728/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2VP-51456-592/2016, šios nutartis yra įsiteisėjusios). 2017 m. birželio 5 d. UAB „R.“ vadovas elektroniniu paštu pateikė antstoliui rašytinį pranešimą dėl informacijos apie areštuoto turto buvimo vietą (v. b. t. III, b. l. 232-235). 2017 m. birželio 12 d. rašte UAB „R.“ vadovas L. L. antstoliui pateikė papildomą informaciją, nurodydamas, jog nuo 2016 m. balandžio mėn. bendrovė veiklos nevykdo ir atleido visus darbuotojus, taip pat visą įrangos valdymą perdavė trečiajam asmeniui UAB „B.“ (v. b. t. III, b. l. 237). 2017 m. birželio 16 d. išieškotojas pateikė antstoliui informaciją, jog UAB „R.“ vadovas L. L. antstoliui nurodė klaidingą informaciją apie areštuoto turto buvimo vietą, nes išieškotojas patikrino šias antstoliui nurodomas turto buvimo vietas ir įrangos (pastolių) minėtose vietose nerado (v. b. t. III, b. l. 243-244). 2017 m. rugsėjo 4 d. antstolis priėmė byloje skundžiamą patvarkymą. 2017 m. rugsėjo 11 d. UAB „R.“ vadovas L. L. pateikė antstoliui dar papildomos informacijos, įskaitant ir informaciją apie areštuoto turto buvimo vietą (v. b. t. III, b. l. 256-257). 2017 m. rugsėjo 12 d. antstolis tikrindamas UAB „R.“ vadovo pateiktą informaciją apsilankė UAB „R.“ nurodytais turto buvimo adresais ((duomenys neskelbtini)) ir surašė apžiūros aktą, kuriame konstatavo aplinkybes, jog Padvarės g. 23, Vilniuje, pastolių apžiūros metu nerasta; Raugyklos g. 21, Vilniuje, yra sumontuoti pastoliai, kurie UAB „I.“ atstovų teigimu, yra jiems išnuomoti UAB „B.a“; ((duomenys neskelbtini), buvo sumontuota maža dalis pastolių, kurie AB ((duomenys neskelbtini) atstovų teigimu, kažkada buvo nuomoti iš UAB „R.“, tačiau apžiūros metu tiksliai nuomojančios įmonės įvardinti negalėjo. Antstolis išanalizavo kitą UAB „R.“ pateiktą informaciją bei padarė išvadas, jog nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini), yra prekybos centras ((duomenys neskelbtini)" ir akivaizdžiai matoma, kad statybos darbai veikiančiame prekybos centre nevyksta; ((duomenys neskelbtini), yra privatus namas, kuris nėra remontuojamas, tad pastolių šiame objekte nėra; ((duomenys neskelbtini), UAB „R.“ anksčiau nuomavo aikštelę pastolių sandėliavimui, tačiau ši nuomos sutartis nutraukta dar 2016 m. pirmoje pusėje ir pastolių minėtoje aikštelėje nebesandeliuojama; ((duomenys neskelbtini), UAB „R.“ anksčiau sandėliavo ir nuomavo pastolius, o šiuo metu pastolius nuomuoja UAB „B.“.

23. Apeliacinės instancijos vertinimu, visų šių aplinkybių visuma tikėtinai rodo, jog UAB "R." areštuoto turto buvimo vieta iš tiesų nėra aiški ir areštuotas turtas nėra tinkamai saugomas. UAB "R." vadovas ilgą laiką nepagrįstai delsė nurodyti antstoliui areštuoto turto buvimo vietą, tinkamai nebendradarbiavo su antstoliu, o vėliau pateikė netikslią informaciją. Antstolis faktiškai patikrino arba išanalizavo pateiktą informaciją bei nustatė, kad daugumoje iš nurodytų vietų areštuoto turto nėra ir dauguma pateiktos informacijos yra netiksli. Be to, pats UAB "R." vadovas antstoliui papildomai patvirtino, jog UAB "R." ūkinės veiklos faktiškai nuo 2016 m. balandžio mėn. nebevykdo, bendrovė atleido visus darbuotojus, dėl ko bendrovė neturi darbuotojų, kurie objektyviai galėtų prižiūrėti areštuotą turtą. UAB "R." teigimu, visą bendrovės įrangą ši perdavė trečiajam asmeniui UAB "B.", kuri šiuo metu ir naudojasi areštuotu turtu, tačiau tai buvo padaryta apie tai neinformavus antstolio ir nepateikus jokių rašytinių įrodymų, kokiais teisiniais pagrindais  turtas buvo perduotas trečiajam asmeniui, grindžiant tik žodiniu susitarimu. Antstoliui tikrinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, buvo nustatyta, jog turto dalį dar iš dalies valdo dar ir kiti tretieji asmenys (pvz. UAB „I.“). Todėl nustatytos šios aplinkybės rodo, jog pareiškėjas tinkamai nevykdė areštuoto turto saugotojo pareigos ir antstoliui iki šiol nepateikė patikimos informacijos apie turto buvimo vietą (didžioji dalis nurodytos ir pateiktos informacijos yra netiksli), dėl ko antstoliui atsirado pagrindas spręsti klausimą dėl areštuoto turto saugotojo pakeitimo, siekiant pasiekti laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamus tikslus ir išsaugoti turtą (t. y. buvo esminės sąlygos CPK 683 straipsnio taikymui). Poreikį pakeisti areštuoto daikto saugotoją būtina vertinti būtent atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamus tikslus, o esant tokioms aplinkybėms ir jas toliau toleruojant (t. y. paliekant tą patį turto saugotoją, kuris nenurodo aiškios ir tikslios viso turto buvimo vietos bei areštuotą turtą perduoda tretiesiems asmenims, apie tai net neinformuodamas antstolio), laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslai gali būti nepasiekti, nes turto gali nelikti arba jo vertė gali sumažėti.

24. Priešingai nei nurodo pareiškėjas (apeliantas) savo skunde dėl antstolio veiksmų ir atskirajame skunde, skundžiamas antstolio patvarkymas buvo motyvuotas ir pagrįstas tikėtinais argumentais, o pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į visus esminius šiame patvarkyme nurodytus motyvus.

25. Kritiškai vertinami apelianto teiginiai, jog skundžiamas antstolio patvarkymas prieštarauja sąžiningai konkurencijai, abiem bendrovėms (tiek ieškovui, tiek atsakovui esant verslo konkurentams), nes pats pareiškėjas (apeliantas), jo vadovas, yra aiškiai nurodęs antstoliui, jog UAB „R.“ nuo 2016 m. balandžio mėn. ūkinės veiklos nevykdo, atleido visus darbuotojus, todėl esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo remtis nesąžiningos konkurencijos motyvais. Bendrovei gana ilgą laiką nevykdant jokios ūkinės veiklos, neturint darbuotojų, objektyviai net negali būti nustatytos nesąžiningos konkurencijos sąlygos.

26. Apeliantas kėlė klausimą dėl ieškovo UAB „F. P.“ (naujai nustatyto areštuoto turto saugotojo) mokumo ir šios bendrovės finansinių galimybių būti atsakovo areštuoto turto saugotoju, nes apelianto manymu, paskyrus ieškovą areštuoto turto saugotoju, kuris pats procesiniuose dokumentuose teismams pripažįsta, jog turi finansinių sunkumų, tokiu būdu skundžiamo patvarkymo vykdymas objektyviai pablogintų areštuoto turto išsaugojimo galimybę. Vertinant šiuo aspektu, pažymėtina svarbi aplinkybė, kad šios laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos būtent užtikrinant ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų apie ieškovo siekį bloginti areštuoto turto būklę, priešingai bylos duomenys rodo, jog iškovas yra aktyvus, nuolat bendradarbiauja su antstoliu, domisi turto buvimo vieta bei, priešingai nei apeliantas, nors ir turi finansinių sunkumų, tačiau toliau vykdo ūkinę veiklą, turi darbuotojų, kas objektyviai leidžia daryti išvadą, jog bendrovė galėtų tinkamai pasirūpinti areštuoto turto saugojimu. Todėl toks apelianto argumentas, jog šio skundžiamo patvarkymo vykdymas objektyviai pablogintų areštuoto turto išsaugojimo galimybę, yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (CPK 178 straipsnis).

27. Vienu iš argumentų apeliantas nurodo tai, kad skundžiamas patvarkymas yra objektyviai neįvykdomas, kadangi antstolis prašo perduoti areštuotą turtą, kuris yra bylos teisme ginčo objektas, o atsakovas nuosekliai nagrinėjamoje byloje laikėsi pozicijos, kad fasadiniai ir moduliniai pastoliai pagal 2014 m. vasario 3 d. perdavimo aktus jam perduoti nebuvo. Vertinant šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 28 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių areštavo tiek fasadinius, tiek modulinius pastolius, o antstoliui vykdymo ribas nustato vykdomasis dokumentas, šiuo atveju - nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakeitus areštuoto turto saugotoją vykdymo procese, buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas teismui nepateikė pagrįstų įrodymų, kuriais vadovaudamasis teismas galėtų spręsti, kad šiuo atveju būtų netikslinga keisti areštuoto turto saugotoją. Todėl visų šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjo skundo faktines aplinkybes įvertino ir procesines teisės normas pritaikė tinkamai (CPK 185 str.)

29. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-382/2010). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmos instancijos ištyrė ir pasisakė dėl visų esminių skundo argumentų.

30. Remdamasis tuo kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad apeliantas atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina, o atskirasis skundas atmestinas.

      Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

n u t a r i a:

            Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-41962-994/2017 palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                              Loreta Braždienė