Administracinė byla Nr. A-1953-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00603-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja L. D. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydama priteisti iš atsakovo 22 806,06 Lt  (6 605, 09 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. budint pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintą grafiką.

Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas) 6 straipsnyje įtvirtinta teisė už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis gauti ne didesnę kaip pareiginės algos dydžio vienkartinę priemoką, neviršijant atitinkamų metų nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad minėta nuostata tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsniui. Pareiškėja pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininkės patvirtintus budėjimo grafikus nuo 2009 m. iki 2013 m. balandžio mėn. budėjo poilsio ir švenčių dienomis. Už šį darbą jai nebuvo mokama, taip pat nebuvo kompensuota papildomomis atostogų dienomis, išskyrus vieną atvejį, kai  pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. P-18, už darbą poilsio ir švenčių dienomis 2010 m. buvo išmokėta 43 proc. pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Atsižvelgdama į tai, kad specialiu įstatymu apmokėjimas teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra nustatytas, pareiškėja teigė, kad šio ginčo atveju turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 155 straipsnio 2 dalies, 3 dalies, 193 straipsnio, 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis. Darbą poilsio ir švenčių dienomis patvirtina Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtinti budėjimo teisme grafikai, teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio bei švenčių dienomis ir budėjimų registracijos žurnalas, darbo užmokesčio paskaičiavimo pažymos, todėl už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2013 m. balandžio mėn. pareiškėjai turėjo būti apskaičiuotos ir išmokėtos minėtuose dokumentuose nurodytos sumos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l.  85–87) atsakovas paaiškino, kad teisėjui vykdant savo darbines pareigas, atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas (toliau – ir Teismų įstatymas), nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, šiuo atveju pagal analogiją turi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 11 d., prašydama priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio mėnesio, todėl ji praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą kreiptis į teismą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimams nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tuo atveju, jeigu ji būtų atlikusi tokias funkcijas, kurios susijusios su suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais ir panašiai. Byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad pareiškėja atliko tokias funkcijas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 94–99) pareiškėjos L. D. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, už darbą poilsio ir švenčių dienomis 3 342,02 Eur, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas  ginčas kilę dėl pareiškėjai, Utenos rajono apylinkės teismo teisėjai, neišmokėtos kompensacijos už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 24 d. iki  2013 m. balandžio 1 d. budėjo poilsio ir švenčių dienomis pagal Utenos teismo pirmininko patvirtintus grafikus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatytoms ikiteisminio tyrimo funkcijoms atlikti, tačiau už tai jai nebuvo kompensuota, išskyrus atvejį, kai Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-18 jai už darbą poilsio ir švenčių dienomis buvo išmokėta 43 proc. pareiginės algos dydžio vienkartinė 2 631,60 Lt išmoka (b. l. 5–21, 22–35, 36–40, 41–43).

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pareiškėjos reikalavimams prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį, teismas  sprendė dėl ieškinio senaties taikymo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Jis apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo skundo padavimo teismui dienos (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja skundą teismui dėl darbo užmokesčio už budėjimus teisme poilsio ir švenčių dienomis priteisimo pateikė 2013 m. gruodžio 13 d., teismas nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį 3 metų senaties terminą skaičiavo nuo šios datos (b. l. 46). Pareiškėja prašė priteisti darbo užmokestį už budėjimus teisme švenčių ir poilsio dienomis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. Atsižvelgęs į tai, kad skundą teismui pareiškėja pateikė 2013 m. gruodžio 13 d., taip pat į atsakovo prašymą taikyti Darbo kodekso 27 straipsnyje 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas konstatavo, kad pareiškėja skundą dėl darbo užmokesčio už budėjimus teisme poilsio ir švenčių dienomis, susidariusio iki 2010 m. gruodžio 13 d., priteisimo padavė praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjos reikalavimo dalį dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį už budėjimus teisme švenčių ir poilsio dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 12 d. įskaitytinai teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėdamas administracinį ginčą iš esmės, teismas vadovavosi teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustatančiu teisės aktu – Teisėjų atlyginimų įstatymu, kurio 6 straipsnyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 d.).

Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtino Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą (toliau – ir 2008 m. Aprašas), kuriuo sureglamentavo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos, išmokamos metų pabaigoje vienkartinės priemokos teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, dydžio nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką. 2008 m. Aprašo 3 punkte nustatyta analogiška Teisėjų atlyginimo įstatymui nuostata, kad vienkartinė priemoka teisėjams mokama neviršijant atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jei šių lėšų nepakanka, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui.

Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtino Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir 2009 m. Aprašas), kuriuo sureglamentavo bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, apskaitą ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką ir įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. 2009 m. Aprašo 3 punkte nustatyta, kad švenčių bei poilsio dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nustatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką; 4 punkte nustatyta, kad teisėjai dirbti teisme po darbo valandų, taip pat poilsio ir švenčių dienomis gali laikydamiesi teismo pirmininko nustatytos tvarkos (išskyrus atvejus, kai nagrinėjama byla arba yra būtina atlikti kitus neatidėliotinus veiksmus). 2009 m. Aprašo 5 ir 6 punktuose išdėstyta ne darbo metu dirbto laiko apskaitos tvarka.

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Nagrinėjamu atveju teismas atkreipė dėmesį, kad teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose, todėl nagrinėjamu atveju teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Kompensavimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis reglamentuoja DK 194 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Paminėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Skaičiuojant kompensaciją už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis turi būti vadovaujamasi DK 155 straipsnio ir 193 straipsnio nuostatomis. DK 155 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (DK 144 str. 1 ir 2 d., 145 str., 146 str., 149 str. 1 d.), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės, kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Apmokėjimą už viršvalandinį darbą reglamentuoja DK 193 straipsnis, pagal kurį už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau, kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje.

Remdamasis bylos rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintus Teisėjų budėjimo nedarbo ir švenčių dienomis grafikus, pareiškėja L. D. laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. turėjo budėti šiomis poilsio ir švenčių dienomis: 2010 m. gruodžio 18 d., 2010 m. gruodžio 19 d., 2011 m. sausio 29 d., 2011 m. sausio 30 d., 2011 m. vasario 26 d., 2011 m. vasario 27 d., 2011 m. balandžio 9 d., 2011 m. balandžio 10 d., 2011 m. gegužės 14 d., 2011 m. gegužės 15 d., 2011 m. birželio 4 d., 2011 m. birželio 5 d., 2011 m. liepos 30 d., 2011 m. liepos 31 d., 2011 m. rugpjūčio 15 d., 2011 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. rugsėjo 18 d., 2011 m. spalio 29 d., 2011 m. spalio 30 d., 2011 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 25 d., 2011 m. gruodžio 26 d., 2012 m. sausio 28 d., 2012 m. sausio 29 d., 2012 m. vasario 25 d., 2012 m. vasario 26 d., 2012 m. kovo 31 d., 2012 m. balandžio 1 d., 2012 m. balandžio 28 d., 2012 m. balandžio 29 d., 2012 m. gegužės 26 d., 2012 m. gegužės 27 d., 2012 m. birželio 23 d., 2012 m. birželio 24 d., 2012 m. rugpjūčio 18 d., 2012 m. rugpjūčio 19 d., 2012 m. rugsėjo 29 d., 2012 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. lapkričio 3 d., 2012 m. lapkričio 4 d., 2012 m. gruodžio 29 d., 2012 m. gruodžio 30 d., 2013 m. vasario 2 d., 2013 m. vasario 3 d., 2013 m. kovo 16 d., 2013 m. kovo 17 d., 2013 m. balandžio 1 d. (viso 47 dienos) (b. l. 12–21). Iš Teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio bei švenčių dienomis ir budėjimų registracijos žurnalų duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja budėjo šiomis poilsio ir švenčių dienomis: 2010 m. gruodžio 18 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2010 m. gruodžio 19 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2010 m. gruodžio 24 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. sausio 29 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. sausio 30 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. vasario 26 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. vasario 27 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. kovo 19 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. kovo 20 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. balandžio 9 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. balandžio 10 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. gegužės 14 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. gegužės 15 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. birželio 4 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. birželio 5 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. liepos 30 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. liepos 31 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. rugpjūčio 15 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. rugpjūčio 27 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. rugpjūčio 28 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. spalio 29 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. spalio 30 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. gruodžio 24 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2011 m. gruodžio 25 d. (8 val.) (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto įstatymo priemonių taikymas), 2011 m. gruodžio 26 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. sausio 28 d. (2 val.) (budėjimas darbe), 2012 m. sausio 29 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. vasario 25 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. vasario 26 d. (2 val.) (budėjimas darbe), 2012 m. balandžio 9 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. balandžio 28 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. balandžio 29 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. gegužės 26 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. gegužės 27 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. birželio 30 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. liepos 1 d. (8 val.) (budėjimas darbe), 2012 m. rugpjūčio 25 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. rugpjūčio 26 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. rugsėjo 29 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. rugsėjo 30 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. lapkričio 3 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. lapkričio 4 d. (8 val.) (budėjimas namuose), 2012 m. gruodžio 29 d. (2 val.) (laikinųjų apsaugos priemonių taikymas), 2012 m. gruodžio 30 d. (8 val.) (budėjimas namuose) (b. l. 28–40). Taigi pareiškėja pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko iš anksto patvirtintus Teisėjų budėjimo nedarbo ir švenčių dienomis grafikus iš viso budėjo 44 dienas (iš jų 39  atvejais budėjo namuos, 5– darbe), iš jų 34 dienomis budėjimai vyko švenčių dienomis  (30 iš jų budėjimų namuose,  4 – darbe). Be to, teismas nustatė 10  budėjimo atvejų, kuriais pareiškėja budėjo ne pagal iš anksto patvirtintą grafiką.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 pateiktą teisės išaiškinimą, kad teismas turi nustatyti, ar tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjas budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė. Nustačius, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, kad pareiškėjo darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis.

Vadovaujantis DK 150 straipsnio 1 dalies nuostatomis, viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant šio kodekso 144 straipsnio 1 dalyje, 145, 146 straipsniuose ir 149 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą darbo laiko trukmę. Pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 155 straipsnio 2 dalies nuostatas, į darbo laiką įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose, budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko.

Teismas nustatė, kad tiek pareiškėjai budint pagal grafiką poilsio dienomis, tiek grafike nenumatytomis dienomis, budėjimų trukmė buvo nuo 2 iki 8 val. Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą teismo išvadai, kad pareiškėjos budėjimų poilsio dienomis metu nebuvo viršyta darbo laiko trukmė. Teismas, vadovaudamasis pirmiau paminėtų teisės aktų nuostatomis, atsižvelgdamas į LVAT formuojamą praktiką, į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjai budint pagal teismo pirmininko iš anksto patvirtintus grafikus poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, priėjo prie tokių išvadų:

1) budėjimas poilsio iš švenčių dienomis pagal teismo pirmininko iš anksto patvirtintus grafikus 30 dienų metu vyko namuose, jis truko po 8 val., kas iš viso sudaro 240 val. (8 x 30), todėl pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 155 straipsnio 2 dalies nuostatas budėjimas namuose prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio dieną, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja budėdavo po 8 valandas, prilyginamas 4 darbo valandoms, kas iš viso sudaro 120 val., ir už jas, vadovaujantis DK 155 straipsnio 2 dalies ir 186 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis; budėjimas poilsio ir švenčių dienomis pagal teismo pirmininko iš anksto patvirtintus grafikus 4 dienas vyko darbe, iš viso budėjimas darbe truko 14 val. (8 + 2 + 2 + 2), todėl už budėjimą poilsio dienomis pagal grafiką darbe pareiškėjai priklauso sumokėti vidutinį darbo užmokestį už 14 val.; be to, budėjimas poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką 4 dienas (2011 m. rugpjūčio 15 d., 2011 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 26 d., 2011 m. gruodžio 25 d.) vyko švenčių dienomis (iš jų 3 dienos pateko į budėjimus namuose, o 1 diena – į budėjimą darbe ir truko po 8 val., todėl, vadovaujantis DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 155 straipsnio 2 dalies, 186 straipsnio 2 dalies, 194 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjai už budėjimą pagal grafiką švenčių dienomis už 20 val. (24 val. / 2 + 8 val.) priteistinas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis. Kadangi laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. vidutinis pareiškėjos vienos valandos darbo užmokesčio dydis kito (b. l. 42–43), teismas pareiškėjai priteistinas sumas apskaičiavo taikydamas vienos valandos darbo užmokesčio dydžio vidurkį – 13,81 Eur (1 335,14 Lt / 28 mėn.). Atsižvelgęs į tai, už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis teismas priteisė pareiškėjai 2 126,74 Eur ((108 val. x 13,81 €) + (12 val. x 2 x 13,81 €) + (6val. x13,81 €) + (8 val. x 2 x 13,81 €));

2) už budėjimą teismo pirmininko patvirtintame grafike nenumatytomis dienomis, kuris buvo atliekamas poilsio dienomis 10 dienų , iš kurių 9 dienų metu budėjimas buvo atliekamas namuose ir truko po 8 val., o 1 dieną – darbe (2012 m. liepos 1 d.) ir truko 8 val., kas pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 155 straipsnio 2 dalies nuostatas iš viso sudaro 44 val. (72 / 2 + 8), vadovaujantis DK 194 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai priteistinas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis, t. y. 1 215,28 Eur (44 val. x 2 x 13,81).

Remdamasis išdėstytais argumentais, vadovaudamasis DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalimi, 155 straipsnio 2 dalimi, 186 straipsniu, 193 straipsniu, 194 straipsnio 2 dalimi, teismas nustatė, kad pareiškėjai iš viso priklauso 3 342,02  Eur (2 126,74 + 1 215,28) kompensacija už darbą poilsio ir švenčių dienomis. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 yra pažymėjusi, kad išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, be kita ko, tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjai neišmokėta kompensacija už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis priteistina iš Lietuvos valstybės.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, už darbą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. įskaitytinai 3 342,02 eurų.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 102–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu,  atkreipia dėmesį į tai, kad Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi Teisėjų tarybai buvo pavesta nustatyti šio straipsnio 1 dalyje  nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas. Teisėjų taryba 2008 m. Aprašu ir 2009 m. Aprašu nustatė analogiškas nuostatas, kad vienkartinė priemoka už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis  išmokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis yra nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį. Apeliantas prašo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgdamas į  Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus  (cituojamas šio nutarimo II dalies 2.4 punktas, taip pat V dalies 4 punkto atitinkama dalis)  motyvuodamas tuo, kad pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu ji būtų atlikusi konkrečias Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo V dalies 4 punkte išvardytas funkcijas: sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Pirmosios instancijos teismas šių svarbių aplinkybių nevertino, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Tikrinamoje apeliacine tvarka byloje ginčas kilęs dėl apmokėjimo pareiškėjai (Utenos rajono apylinkės teismo teisėjai) už darbą poilsio ir švenčių dienomis už laikotarpį  nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. budint pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintą grafiką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Atsakovui reikalaujant, teismas  už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 12 d. taikė ieškinio senatį, už likusį ginčo laikotarpį priteisė 3 342,02 Eur, t.y. mažesnę sumą nei prašė pareiškėja.

Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo, nes mano, kad pareiškėjos skundas galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pareiškėja, budėdama pagal grafiką darbo ir švenčių dienomis,  atliko konkrečias procesines BPK ar CPK numatytas teisėjo funkcijas (suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt.), o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo.

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurios aplinkybės iš esmės yra panašios į nagrinėjamos bylos (ginčas buvo kilęs dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą namuose poilsio dienomis pagal patvirtintą grafiką), atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, be to, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, be kita ko, pažymėjo, kad DK 142 straipsnyje nustatyta, jog darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal šio Kodekso 143 straipsnio, kuris nustato darbo laiko struktūrą, 1 dalį, į darbo laiką įeina inter alia faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose (1 p.). DK 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. Šioje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienoms. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką (pvz., BPK 123 str. 4 d., 173 str. 1 d. 1 p. ir kt.). Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą.

            DK 155 straipsnio 1 dalies nuostatų  taikymo pagal analogiją prasme teisėjo budėjimas pagal  grafiką darbo arba švenčių dienomis turi būti suprantamas kaip teismo pirmininko rašytinio  administracinio išankstinio patvarkymo, priimto organizuojant teismo darbą tikslu užtikrinti įstatymuose  numatytų neatidėliotinų procesinių veiksmų atlikimą, kurių negalima iš anksto numatyti ir suplanuoti jų atlikimą teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), įpareigojančio teisėją budėjimo metu  prireikus atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus, vykdymas. Teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami, tačiau  budint pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis užtikrinamas jų atlikimas neatidėliotinai.  Kadangi ginčo atveju taikytinos DK normos, o pagal DK 143 straipsnį darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai, bei pagal DK 143 straipsnį, kuris nustato darbo laiko struktūrą, 1 dalį, į darbo laiką įeina inter alia faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose, atsižvelgiant į budėjimų pagal iš anksto patvirtintą grafiką paskirtį ir tikslą,  nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pareiškėjai galėjo būti priteistas atlygis tik už konkrečių procesinių veiksmų atlikimo laiką. Į bylą pateikti ir pirmosios instancijos teismo buvo  išsamiai ištirti ir įvertinti įrodymai, patvirtinantys, kad  ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja  budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ir jai nebuvo kompensuota  kitu galimu pagal įstatymą būdu (suteikiant kitą poilsio dieną ar pridedant prie atostogų). Atsakovo atstovas šių aplinkybių ir priteistos sumos apskaičiavimo   neginčija. Taigi naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą, kuris po Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimo įsigaliojimo nebuvo pakeistas, nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1252/2014) suformuotos praktikos, į kurią atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, ir kurios  laikomasi analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1466/2014, 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį Nr. A438-1438/2014, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2504-261/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1318-146/2015 ir kt.).

Remdamasi išdėstytais  argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Arūnas Dirvonas