Civilinė byla Nr. 2A-2478-464/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10899-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.6.;  24.4.; 30.2.; 30.6.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. L. ieškinį atsakovams I. N. ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ir

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. L. 2012-11-08 su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą, kurį 2013-11-29 patikslinęs (b.l. 1-2, 20-21), prašė: 1) pripažinti negaliojančiu M. N., I. N., O. L. ir S. L. 1992-11-03 susitarimo dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo 2 dalį, kurioje nurodyta, kad buto savininku bus M. N.; 2) pripažinti iš dalies negaliojančia 1993-03-09 buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus m. savivaldybės atstovo ir M. N.; 3) pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį buto, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti negaliojančiu ginčo buto paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą I. N., dėl ½ buto dalies; 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas valstybei. Nurodė, kad 1992-11-03 M. N. ir pilnamečiai jos šeimos nariai – I. N., O. L. ir S. L., nutarė privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nusipirkti M. N. vardu. Pinigus už privatizuojamą butą sumokėjo ieškovas ir M. N., dviese tapdami buto savininkais. Ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta 1993-03-09 tarp savivaldybės atstovo ir M. N., patvirtinta notaro ir įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas nereikalavo būti įrašytas susitarime kaip buto bendrasavininkis, taip pat nereikalavo, kad buto pardavimo sutartyje būtų įvardintas pirkėju kartu su M. N., kadangi  manė, jog nuosavybės teisės atsiranda tam, kas sumoka pinigus. Apie tai, jog neturi nuosavybės teisės į ½ dalį išpirkto buto, sužinojo gavęs atsakovo I. N. pareiškimą iš notaro su reikalavimu išsikelti iš atsakovui nuosavybės teise priklausančio buto. Tuo metu sužinojo, jog atsakovas I. N. paveldėjo visą butą po M. N. mirties, nes ji viena buvo įregistruota kaip buto savininkė. Ieškovas teigia suklydęs dėl to, kas taps nupirkto buto savininku. Pasirašytas susitarimas neatitinka sandoriams keliamų reikalavimų, nes iš jo turinio neaišku, kas taps buto tikruoju savininku ar bendrasavininkiais. Susitarime nėra numatyta, kad ieškovas sumokėjo pinigus už kitus, o pats atsisakė savininko teisių. Todėl susitarimas, kaip neatitinkantis įstatymo jam keliamų reikalavimų, negalioja nei pagal tuo metu galiojusio CK 56 str. ir 60 str., nei pagal dabar galiojantį CK.

Atsakovas Vilniaus m. savivaldybė 2012-12-31 atsiliepimu (b.l.34-37) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčas vyksta tik tarp asmens (asmenų), kurio (kurių) vardu privatizuotas butas, ir jo (jų) šeimos narių, siekiančių prisiteisti nuosavybėn dalį buto. Net ir patenkinus ieškovo reikalavimą pripažinti iš dalies negaliojančia buto pirkimo-pardavimo sutartį, restitucija nebus taikoma ir butas nepereis Vilniaus m. savivaldybės nuosavybėn, todėl savivaldybės dalyvavimas atsakovu byloje nėra reikalingas. Ieškovas pripažįsta, jog susitarimo pasirašymo metu visi pilnamečiai šeimos nariai tarpusavyje nusprendė, kas bus buto savininku, juo tapo M. N.. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šio susitarimo negaliojimą ar įrodymų, jog tarp ieškovo ir atsakovo Vilniaus m. savivaldybės buvo susiklostę buto privatizavimo teisiniai santykiai dėl buto (duomenys neskelbtini), kad ieškovas įgijo nuosavybės teisę į šį butą ar jo dalį. Prašė taikyti ieškinio senatį. Susitarimas sudarytas 1992-11-03, jau jį pasirašydamas ieškovas turėjo ir galėjo žinoti, kad netaps buto savininku, tačiau  daugiau nei 20 metų nesiėmė veiksmų apginti savo tariamai pažeistų teisių.

Atsakovas I. N. 2013-01-14 atsiliepimu (b.l. 43-44) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismas 2012-12-18 priėmė sprendimą ieškovą iškeldinti iš buto (duomenys neskelbtini), su visu priklausančiu turtu, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos. Dėl gresiančio iškeldinimo šis nusprendė vilkinti iškeldinimo procesą ir pateikti šį ieškinį. Analogišką reikalavimą, kaip ir pareikštą nagrinėjamoje byloje, ieškovas jau buvo pateikęs Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr.2-221-553/2007, kuri buvo užbaigta taikos sutartimi. Iki minėtos taikos sutarties patvirtinimo ieškovas naudojosi butu  panaudos, o patvirtinus taikos sutartį - nuomos sutarties pagrindu. Todėl teismas turėjo šį ieškovo ieškinį atsisakyti priimti, o priėmus, vadovaujantis CPK 296 str. 1 d. 4 p., palikti ieškinį nenagrinėtu, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Be to, ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą. Apie tai, kad ginčo butas yra nupirktas ir užregistruotas vienos M. N. vardu, ieškovas sužinojo iš karto po susitarimo privatizuoti butą ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, todėl būtent nuo to momento, kai ieškovas pasirašė susitarimą dėl buto privatizavimo, t.y. nuo 1992-11-03, turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pasibaigus įstatymo nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui ieškovo teisės į gynybą išnyko, ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus m. apylinkės teismas 2013-03-19 sprendimu (b.l. 93-97) ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad susitarimas pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo sudarytas 1992-11-03, tuo tarpu ieškinį dėl tariamai jo pažeistų teisių ieškovas pareiškė 2012-11-08, t.y. nuo 1992-11-04 iki ieškinio padavimo ieškovas nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių. Ginčo buto 1993-03-09 pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre, taigi ieškovui galėjo ir turėjo būti žinomas buto savininkas (M. N.). Taigi tuo metu galiojusį 3 metų ieškinio senaties terminą ieškovas praleido Teismas nesutiko su ieškovo vertinimu, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai jis 2007 m. gavo I. N. pareiškimą iš notaro išsikelti iš buto. Teismo posėdyje ieškovas pripažino sužinojęs, jog jis nėra buto savininkas, po savo sutuoktinės O. L. mirties. O. L. mirė (duomenys neskelbtini). Tokiu atveju jau  sprendžiant paveldėjimo klausimus ieškovui turėjo būti aiški aplinkybė dėl buto savininko. Taigi skaičiuojant nuo šio momento, ir 10 metų ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Ieškovas nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą, o teismas nenustatė svarbių priežasčių, nepriklausiusių nuo šio asmens valios, kurios kliudė ieškovui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises. Todėl esant atsakovų prašymui, teismas taikė ieškinio senatį, atmesdamas reikalavimus dėl praleistos senaties.

Teismas įvertino ir ieškovo suklydimą. M. N., I. N., O. L., S. L. 1992-11-03 susitarime dėl buto (duomenys neskelbtini), pirkimo išreiškė valią panaudoti jų individualiose sąskaitose esančius pinigus, tačiau šiame susitarime nebuvo išreikšta jų valia, kad buto savininku bus ne vienas, o keli asmenys, nors susitarimo 2 p. tokia galimybė įrašyti ne vieną asmenį ir nurodyti jo buto dalies dydį buvo numatyta. Nei vienas iš M. N. vaikų – O. L. ar I. N., taip pat turėję teisę privatizuoti butą, nebuvo nurodyti kaip buto bendrasavininkiai, visi sutiko, kad juo taps tik M. N.. Vien tik ta aplinkybė, kad po šio susitarimo 1993-02-20 mokėjimo pranešimu buvo panaudoti ir ieškovo investiciniai čekiai, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas nesuvokė susitarimo esmės, o kitokio suklydimo, sudarant minėtą susitarimą,  teismas nenustatė. Ieškovas jo sudarymo metu buvo pakankamai protingas, turintis atitinkamą gyvenimišką patirtį, kad suvoktų sutikimo butą pirkti vienam asmeniui (M. N.), davimą. Be to, aplinkybę, kad ieškovas savęs nelaikė dalies buto savininku, patvirtina ir jo sudaryta 2007-02-27 taikos sutartis, kuria jis įsipareigojo mokėti už naudojimąsi paslaugomis ir ginčo patalpomis. Ieškinį dėl susitarimo turinio nesuvokimo ieškovas pareiškė tik tuomet, kai buvo pareikštas ieškinys jį iškeldinti iš ginčo buto, nors nuo susitarimo sudarymo daugiau nei 20 metų šio susitarimo turinio jis neginčijo. Taigi ieškinį pirmosios instancijos teismas atmetė ir dėl jo nepagrįstumo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas S. L. 2013-04-10 apeliaciniu skundu (b.l. 99-101) prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra paneigta, kad ieškovas galėjo būti buto privatizavimo sandorio šalimi ir, priklausomai nuo susitarimo privatizuoti butą turinio, buto savininku ar bendrasavininkiu. Teismas pripažino, kad suklydimu ieškovas laiko tai, kad nesuprato kas bus tikruoju buto savininku. Suklydimas ir pasireiškė ieškovo sutikimu, kad buto savininke taptų tik M. N., kuri buvo pagrindinė buto nuomininkė. Teismas neteisingai sprendė, kad senaties terminas prasidėjo iš karto po susitarimo privatizuoti butą sudarymo, t.y. 1992-11-03, ir nepagrįstai neskaičiavo senaties termino pradžios nuo atsakovo I. N. 2006-06-08 pareiškimo surašymo, kuriuo buvo reikalaujama išsikelti iš buto. Ieškovas iš atsakovo elgesio galėjo tik spėti, kad jo statusas buto atžvilgiu pasikeitė, tačiau labiau tikėtina, kad jis iš tiesų sužinojo, kad neteko teisių į butą tik iš notarinio raginimo išsikelti iš patalpų tuo pagrindu, kad I. N. paveldėjo iš motinos visą ginčo butą. Iki to momento nebuvo jokio fakto, įrodančio, jog viso buto savininku taps atsakovas, todėl ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti 2006-06-08. Skaičiuojant terminą nuo ieškinyje nurodyto termino ar netgi nuo M. N. mirties ((duomenys neskelbtini)), ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs. Teismas tinkamai neišsiaiškino ieškinio senaties termino pradžios ir tuo skundžiamu sprendimu pažeidė CK 1.127 str. 1 d.
2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ieškovo teiginius, kad jis sutarties dėl buto privatizavimo metu nereikalavo būti įrašytas kaip buto bendraturtis. Ieškovo suklydimas ir pasireiškė tuo, kad šio susitarimo pasirašymo metu jis nereikalavo būti įrašytas buto pirkimo-pardavimo sutartyje buto bendraturčiu, o buto pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėju, nes buvo įsitikinęs, jog įgyja tokias pat teises, kaip ir M. N.. Teismas nepagrįstai savanorišką apelianto pinigų (investicinių čekių) perdavimą butui išsipirkti vertino kaip galimą dovanojimą. Ieškovo investiciniai čekiai buvo skirti ginčo buto privatizavimui, jam išpirkti.

Atsakovas I. N. 2013-04-20 atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 109-110) prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimą nepakeistą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo susitarimo pasirašymo dienos. Ieškovui susitarimo turinys buvo žinomas, t.y. jis žinojo, kad buto savininkė yra tik atsakovo motina. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės galėjo klaidingai suvokti ginčo sandorio pasekmes. Tik kilus nesutarimams dėl jo teisės gyventi šiame bute ieškovas ėmėsi inicijuoti procesus, siekdamas pakeisti ginčo susitarimu sukeltas pasekmes. Svarbi ir tokia aplinkybė, kad ieškovas niekuomet nesidomėjo, kodėl sąskaitos už butui teikiamus komunalinius mokesčius buvo teikiamos atsakovo motinos M. N., o vėliau atsakovo vardu. Tai patvirtina, kad ieškovas savo teisėmis ar butu, kaip jo savininkas, niekuomet nesirūpino, jį tenkino, kad kiti asmenys šį butą išlaikė, Kadangi ieškovas, kartu su sutuoktine bei kitais šeimos nariais buvo davęs sutikimą buto privatizavimo sutarčiai sudarytis atsakovo motinos vardu, ir po privatizavimo neatliko jokių veiksmų kaip šio buto bendraturtis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokiu susitarimu ieškovas atsisakė nuosavybės teisių į šį butą ir tą žinojo nuo pat ginčijamo susitarimo pradžios.

Atsakovas Vilniaus m. savivaldybė 2013-05-06 atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 119-121) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat sutinka su teismo išvada, kad ieškovas, pasirašydamas susitarimą dėl buto pirkimo, turėjo ir galėjo žinoti, jog privatizuojamo buto savininku netaps. Būdamas atidus ir rūpestingas bei žinodamas visas buto privatizavimo aplinkybes, kaip bet kuris protingas asmuo turėjo ir galėjo suprasti, kad neįgyja nuosavybės teisių į privatizuojamą butą. Tačiau iki ieškinio pareiškimo ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų ginti menamai pažeistų teisių. Byloje nekilo ginčo, kad susitarimo pasirašymo metu ieškovas buvo pilnametis šeimos narys ir tarp visų pilnamečių šeimos narių tarpusavyje buvo nuspręsta, jog buto savininke taps M. N..

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas ar absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija aptaria skundo argumentus, susijusius su ieškinio senaties instituto taikymu bei teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl esminio asmens suklydimo, taikymu (CPK 320 str.).

Byloje nustatyta, kad atsakovas I. N. yra 3 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Šį butą jis paveldėjo 2006-03-24 po savo motinos  M. N. mirties (b.l. 79). Apeliantas S. L. yra pareiškęs teisme reikalavimą, kuriuo siekia nuginčyti atsakovo nuosavybės teisę į ½ dalį šio buto, teigdamas, kad iki buto privatizavimo jame buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą (b.l. 8-9), turėjęs teisę jį privatizuoti, sumokėjęs buto kainos dalį jam priklausančiais investiciniais čekiais (b.l. 10, 16), o 1992-11-03 susitarimą su M. N. (kuri mirė (duomenys neskelbtini), b.l. 4),  I. N. bei savo sutuoktine O. L. (M. N. dukterimi, kuri mirė (duomenys neskelbtini), b.l.3) sudaręs iš esmės suklydęs dėl to, kas taps šio buto savininku.     

Pagrindinis butų privatizavimo proceso tikslas buvo suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas. Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. buvo įtvirtinta nuostata, kad pagal šį įstatymą pirkti butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Pagal tuo laikotarpiu galiojusio Butų kodekso (1998-06-16 įstatymu Nr. VIII-796 pripažintas netekusiu galios nuo 1998-07-01) nuostatas teisė naudotis nuomojama patalpa buvo įgyjama atitinkamos įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai). Asmenys, kartu su nuomininku apsigyvenę suteiktoje gyvenamojoje patalpoje, kartu su nuomininku įgydavo lygias teises ir turėjo vykdyti visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties (Butų kodekso 54, 56, 57 straipsniai). Taigi buto privatizavimo sutarties dalyviais (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d.) galėjo būti ne tik nuomininkas, bet ir jo šeimos nariai, kurie teisę į butą įgijo ir juo naudojosi nurodytų Butų kodekso normų pagrindu.

Byloje nekilo ginčo, kad apeliantas, gyvenęs su sutuoktinės O. L. šeima valstybei priiklausančiame bute,esančiame (duomenys neskelbtini) (b.l.9, 45-46), priskirtinas prie subjektų, kuriems teisės aktai suteikė teisę privatizuoti valstybei priklausančią gyvenamąją patalpą. Tačiau tokia asmens subjektinė teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji turėjo būti įgyvendinama atitinkamo įstatymo - Butų privatizavimo įstatymo - nustatyta tvarka. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta, kad tuo atveju, kai privatizuotino buto nuomos teisėmis naudojasi keli asmenys – buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, kartu su prašymu privatizuoti butą privalo būti pateiktas visų nuomininkų susitarimas, kuriame aptarta, kieno vardu butas bus privatizuojamas, t.y. kas taps buto (ar kurios nors jo dalies) savininku (bendraturčiu). Nesant tokio susitarimo, buto privatizavimas ir privatizavimo sandorio sudarymas apskritai nebuvo galimas (Butų privatizavimo įstatymo 5 str.). Buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo dalyviai 1992-11-03 tokį susitarimą sudarė. Susitarimo (sandorio) turinys patvirtina, jog nuosavybės teisės į šį butą po privatizavimo atitenka M. N., kurios dalies dydis nurodytas 100 proc., o kiti asmenys bendraturčiais netampa (b.l. 47-48). Ši bendra turinčių teisę privatizuoti asmenų (privatizavimo subjektų) valia buvo įtvirtinta ir vėliau sudarytoje 1993-03-09  pirkimo-pardavimo sutartyje (b.l. 49-50).  

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ydingai interpretavo apelianto valią privatizavimo procese, neatsižvelgęs į aplinkybę, kad jis už šio buto privatizavimą sumokėjo savo investiciniais  čekiais tikslu tapti buto dalies (pretenduojama į pusę buto) savininku, o ne kuriuo nors kitu tiklsu. Sprendžiant klausimą, ar apeliantas ginčijamu susitarimu savo valia atsisakė  teisės tapti buto dalies savininku, ar, priešingai, ši jo teisė buvo nerealizuota dėl esminę reikšmę turėjusio apelianto suklydimo, dėl ko jis netapo nuosavybės teisės į ginčo butą bendraturčiu (1964 m. CK 121 str.), kolegija išanalizuoja faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėjamas suklydimas, ir byloje esančius įrodymus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ginčijant susitarimą bei reikalaujant nuosavybės teisės į dalį privatzuoto buto pripažinimo, suklydimas kas taps privatizuojamo buto ar jo dalies savininku turi esminę reikšmę ir gali sudaryti prielaidas, jeigu tik toks būtų konstatuotas, susitarimui nuginčyti pagal galiojusį 1964 m. CK 56 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-05-31 nutartis c.b. 3K-3-206/1999; 2003-10-07 nutartis c.b.  3K-7-816/2003). Akivaizdu, kad sudaryto sandorio neteisėtumui pagal CK 56 str. konstatuoti pirmiausia būtina nustatyti patį suklydimo faktą, t.y. ar asmuo realiai dėl to suklydo, ar savo valia atsisakė tokią turėtą teisę įgyvendinti.

Apelianats nurodo vienintelę -  atsiskaitymo už butą investiciniais čekiais - aplinkybę, leidusią jam esą manyti, jog tapo ½ dalies privatizuoto buto savininku. Tik šiuo vieninteliu argumentu ir grindžiamas esminis suklydimas. Tačiau to, kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje bylos situacijoje nepakanka suklydimui dėl būsimo buto savininko įrodyti. Pirma, susitarimas kas taps privatizuojamo buto savininku sudarytas 1992-11-03 (b.l. 12). Tuo momentu apeliantas nebuvo sumokėjęs jokios dalies privatizuojamo buvo kainos. Mokėjimo pranešimas, kuriame nurodoma kiek ir iš kieno investicinės sąskaitos reikės panaudoti investicinių čekių, surašytas gerokai vėliau, t.y. 1993-02-18 (b.l. 16), o indeksuota valstybės vienkartinių išmokų suma  -17 096  rb -  iš jo investicinės sąskaitos buvo nurašyta 1993-02-20 (b.l. 10). Vadinasi, vienkartinių išmokų mokėjimas jau po to, kai privatizavimo dalyviai buvo susitarę dėl būsimo viso buto savininko, niekaip negalėjo įtakoti šio susitarimo turinio ar tuo metu (1992-11-03) nulemti apelianto klaidingą įsitikinimą, kad ir jis taps ½ dalies buto bendraturčiu kartu su M. N..   

Antra, ginčijamo 1992-11-03 susitarimo 3.2 p. buvo nurodyta, kad už perkamą butą bus panaudotos lėšos, esančios visų tokį susitarimą sudarančių asmenų investicinėse sąskaitose. Kadangi buvo panaudoti tik dviejų asmenų investiciniai čekiai iš viso 31 321 rb sumai (M. N. ir apelianto S. L.), darytina išvada, kad vien šių asmenų čekių, sumine jų išraiška, tuo metu visiškai pakako butui privatizuoti ir objektyviai neatsirado poreikio naudoti dar ir kitų privatizavimo subjektų čekius, kurie, kaip ir apeliantas įsipareigodami apmokėti už privatizuojamą butą savo investiciniais čekiais, įvardijo savo sutikimą dėl būsimo vienintelio buto savininko - M. N.. Esant susitarimui dėl visų keturių jį sudarančių asmenų čekių galimo panaudoijimo, taip pat nėra pagrindo sieti apelianto vėliau sekusio mokėjimo su  nuosavybės dalies įsigijimu. Kokie motyvai sąlygojo būtent jo investicinių čekių panaudojimą, o ne M. N. vaikų (atsakovo I. N. ar O. L.), praėjus dviems dešimtmečiais po šių mokėjimų nustatyti galimybių nėra. Taip pat aktualu ir tai, kad privatizavimui panaudoti apelianto investiciniai čekiai buvo jungtinė jo ir O. L. sutuoktinių nuosavybė, o ne asmeninis jo turtas (piniginės lėšos). Tokiu atveju už buto privatizavimą iš dalies sumokėta ne paties apelianto S. L. asmeniniu, o abiejų sutuoktinių O. ir S. L. turtu. Taigi apelianto pretendavimas į pusę buto nepagrįstas dar ir šiuo aspektu.        

Trečia, spendžiant, ar buvo suklydimas ir ar apelinto teiginiai, kad jis manė esantis buto dalies savininku nepaisant kitokių įrašų viešame registre bei buto privatizavimo dokumentuose, pagrįsti ir teisingi, taip pat privalu įvertinti, ar asmens elgesys atitinka savininko elgesio standartą. Nekilnojamojo daikto savininko teisių savoka savo turiniu yra platesnė, nei teisė turėti daiktą savo žinioje, juo naudotis ir disponuoti, savininnkui tenka ir pareigos šį turtą išlaikyti, saugoti bei prižūrėti, jį remontuoti, atsakyti tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusiais su šiuo turtu, mokėti mokesčius ir pan. (CK 4.76 str., 4.82 str., 4.86 str.). Visiškai jokių duomenų apie tai, kad apeliantas, tvirtindamas esąs savininku ir reikalaudamas nuosavybės teisės į ½ dalį šio daikto (buto) jam pripažinimo, po buto privatizavimo 1993-03-09 (b.l. 14) vykdė ir daikto savininkui tenkančias pagal įstatymus pareigas, byloje nėra. Tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga teko būtent apeliantui (CPK 12 str., 178 str.). Priešingai, atsakovo teiginius, kad apeliantas niekuomet neišlaikė buto, nemokėjo už paslaugas, kuriomis naudojosi, nepaisant ir sutartinio įsipareigojimo teismo patvirtintoje taikos sutartyje (b.l. 5-6), dar daugiau, sudarė neįmanomas sąlygas atsakovui su šeima jame gyventi, paversdamas naudotą kambarį landyne, patvirtina įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl jo iškeldinimo nustatyti prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2 p.) (b.l.52-57). Toks elgesys negali būti pripažintas asmens, laikančio save daikto savininko, elgesiu.          

Esant tokioms individualioms šios bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad visų ginčo buto privatizavimo dalyvių valia dėl šio buto privatizavimo buvo suderinta, o apeliantas buvo išreiškęs valią, jog butas bus privatizuojamas M. N. vardu, ši taps buto savininke. Pastarąją išvadą paneigiančių duomenų byloje nesama. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir investinių čekių iš apelianto investicinės sąskaitos sumokėjimo faktas, kurio teisinę reikšmę kolegija šioje nutartyje  jau aptarė. Pirmosios instancijos teismas ginčą išnagrinėjo teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad iš dalies nuginčyti susitarimą, buto privatizavimo sutartį ar paveldėjimo teisės liudiją įstatyminio pagrindo nėra.

Kadangi nenustatyta apelianto esminio suklydimo, sudarant susitarimą (sandorį), tai ir jo tokios teisės pažeidimo bei poreikio ją ginti nėra. Ir nors tokiu atveju apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo senaties taikymo tampa teisiškai neaktualūs, teisėjų kolegija aptartia ir jų pagrįstumą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas senaties eigos pradžia susiejo su 1992-11-04 susitarimo sudarymo momentu bei faktu, kad apeliantui jo turinys buvo žinomas, tačiau šis net 20 metų nesiekė savo teisių į buto dalį pripažinimo. Teismas nurodė, kad 3 metų senaties terminas pagal 1964 m. CK 84 str. buvo pasibaigęs dar iki naujojo įstatyminio reglamentavimo įsigaliojimo, be to, apeliantas yra praleidęs ir naujai įsigaliojusį 10 metų senatį pagal CK 1.125 str. 1 d., jos pradžią skaičiuojant  nuo neabejotino ir teisme paties pripažinto sužinojimo, kas yra savininkas, momento (b.l. 88) – nuo sutuoktinės O. L. mirties (duomenys neskelbtini) (b.l. 3).

Pagal CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o tokia teisė atsiranda nuo dienos, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apelianto procesinė pozicija buvo tokia, kad jo teisės pažeidimas, leidęs sužinoti ir apie  ginčijamo susitarimo bei sutarčių turinį, tai atsakovo noras jį iškeldinti, atsiunčiant per notarą atitinkamo turinio 2006-06-08 raginimą. Teismo posėdyje apeliantas nurodė ir tai, kad jeigu atsakovas nebūtų siekęs jo iškeldinimo, jis nebūtų pats kreipęsis į teismą (b.l. 88). Tokie argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, kad apeliantas gina ne buto savininko teisę, o visiškai kitą teisę – naudojimosi ginčo patalpa teisę. Susieti naudojimosi butu panaudos teise su ieškinio senaties termino eigos pradžia buto savininko teisėms ginti, abi šias teises visiškai sutapatinant,  pagal šios bylos aplinkybes nėra prielaidų. Apeliantas visuomet žinojo nesąs savininku, nevykdė, kaip minėta, ir savininkui tenkančių pareigų. Todėl skundo teiginiai dėl sužinojimo apie atsakovo norą jį iškeldinti momento nekeičia teismo nurodyto ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo - nuo susitarimo sudarymo, juolab, jo turinys buvo visisaškia aiškus ir nedviprasmiškas – M. N. taps 100 proc. buto (t.y. jo viso, o ne kurios nors dalies) savininke.

Atsakovo siekis iškeldinti apeliantą nesudaro pagrindo ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui, šiam norint apginti tik teisę naudotis gyvenamąja patalpa. Pažymėtina, kad Butų privatizavimo įstatymu taip pat buvo užtikrinamos nuosavybės teisių į privatizuojamus butus neįgijusių asmenų teisės neterminuotai naudotis privatizuotais butais, pavyzdžiui, per panaudos sutartį. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta ir tai, kad tokios nuosavybės su suvaržymu turėjimas, jos išlaikymas negali būti nuostolingas pačiam turto savininkui, o panaudos gavėjas nėra atleidžiamas nuo CK 6 knygos XXXII skyriuje nustatytų panaudos gavėjo pareigų bei nėra apsaugotas nuo panaudos davėjo teisės nutraukti panaudos sutartį esant sutarties pažeidimo atvejams, numatytiems CK 6.641 str. 1 d. ir 2 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003-10-07 nutartis c.b.  3K-7-816/2003).

Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus bei nustatytus faktus įvertino teisingai ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas. Todėl apskųstas teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Kadangi abiems ginčo teisinio santykio dalyviams buvo teikiama iš valstybės lėšų 100 proc. apmokama  antrinė teisinė pagalba (b.l. 102-104, 111-113), klausimas dėl buvusių šioje byloje bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai paskirstymo nekyla (CPK 83 str. 1 d. 14 p., 96 str. 4 d., 99 str.).

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1  p., kolegija

n u t a r ė:

Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                  Laima Gerasičkinienė

                                                                                                                Dalia Kačinskienė

Dainius Rinkevičius