Administracinė byla Nr. A-567-442/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04922-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LL tara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LL tara“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LL tara“ pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. S-214(7-181/2014) (toliau – ir Sprendimas Nr. S-214(7-181/2014)), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir MD) 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 1A-429 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1A-429) ir Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2014 m. birželio 20 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 4KM320060M (toliau – ir patikrinimo ataskaita).
Paaiškino, kad nesutinka su bendrovei papildomai priskaičiuotu mokėtino importo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir importo PVM), delspinigiais ir bauda. Nurodė, kad tai buvo jau pakartotinis UAB „LL tara“ patikrinimas, todėl jis buvo galimas tik dėl tos dalies, kurioje buvo ginčas, o Kauno TM visą patikrinimą atliko iš naujo ir po pakartotinio patikrinimo priėmė griežtesnį sprendimą. Nesant jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, Kauno TM savo iniciatyva rinko papildomus įrodymus. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija taip pat jau yra atlikusi PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčas yra kilęs dėl UAB „LL tara“ iš Rusijos Federacijos importuotų į Lietuvos Respubliką prekių (rafinuoto vario strypų) apmokestinimo importo PVM. Ginčijamas importo PVM buvo apskaičiuotas muitinei konstatavus, kad pareiškėjas, importuodamas ginčo prekes, neįvykdė visų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 35 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurioms esant importuojamos ir į kitą valstybę narę tiekiamos prekės neapmokestinamos importo PVM. Kauno TM nustatė, kad prekės iš Lietuvos Respublikos nebuvo išgabentos, tačiau su tuo pareiškėjas nesutiko. Paaiškino, kad UAB „LL tara“ 2013 m. vasario 15 d. pasirašė sutartį Nr. 13/02-15 su Lenkijos įmone „Dower Sp.z.o.o“, kuria įsipareigojo parduoti importuotas prekes (19,767 t), o minėta Lenkijos įmonė įsipareigojo prekes pasiimti savo transportu. Lenkijos įmonė pateikė duomenis, kad yra registruota PVM mokėtoja savo šalyje. „Dower sp.z.o.o“ per banką sumokėjo visą sumą už prekes. 2013 m. kovo 4 d. atvyko Lenkijos įmonės siųstas transportas, į kurį buvo pakrautos bei išgabentos prekės, surašant CMR važtaraštį. 2013 m. kovo 12 d. buvo pasirašyta kita sutartis Nr. 13/03-12 su minėta Lenkijos įmone dėl 100 t per mėnesį rafinuoto vario strypų pardavimo, už prekes buvo atsiskaityta per banką. 2013 m. kovo 25 d. atvyko Lenkijos įmonės siųstas transportas, į kurį buvo pakrautos bei išgabentos prekės, surašant CMR važtaraštį. Prekių pakrovimai ir perdavimai vyko muitinės sandėlyje. Abiem atvejais buvo sumokėti muito mokesčiai ir tik po to iš muitinės sandėlio buvo išleistos transporto priemonės su kroviniais. Prekių išvykimą į kitą valstybę narę ir jų gavimą patvirtina prekių gavėjo spaudai bei parašai CMR važtaraščiuose ir kituose dokumentuose. Pareiškėjas manė, kad yra pateikti visi dokumentai, patvirtinantys, jog ginčo prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. PVM sąskaitose-faktūrose nėra privaloma nurodyti prekių pristatymo vietą. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad CMR važtaraščiuose nurodytas prekių pristatymo adresas neatitinka tuose pačiuose važtaraščiuose nurodytos faktiškai krovinio gavimo vietos, nes tai nėra pažeidimas. Tai, kad dalį sumos už prekes pervedė kitas asmuo, faktinės situacijos nepakeitė, nes mokėti už kitą subjektą gali bet kuri trečioji šalis, turinti žodinį ar rašytinį susitarimą su pirkėju, o tai niekaip neturėjo įtakos pirkėjo ir pardavėjo santykiams. Nurodoma aplinkybė, kad įmonė „Info 2012 sp.z.o.o“ yra nepatikima, negali paneigti fakto, jog prekės per nustatytą terminą buvo išgabentos į kitą valstybę narę. Tiek P. T. P., tiek P. T. S. turi teisę atstovauti „Dower sp.z.o.o“. Nors nenurodyta krovinio gavimo data, tai nereiškia, kad importo prekės nebuvo išgabentos į kitą valstybę narę. Pareiškėjo nuomone, būtų nelogiška, jei pirkėjas, sumokėjęs per banką pakankamai didelę sumą, nepasiimtų ir neišsigabentų prekių, už kurias yra sumokėta. Lenkijoje buvo pasirašyti prekių priėmimo-perdavimo aktai. Akivaizdu, kad nuo procedūros įforminimo bei krovinio pakrovimo į transporto priemonę iki jos išgabenimo į Lenkijos Respubliką, negalėjo praeiti ilgesnis nei 1 mėnesio laikotarpis. Faktą, kad krovinys nuvyko į paskirties vietą (Lenkijos Respubliką), patvirtina CMR važtaraščiai su žymomis apie krovinio gavimą Lenkijos Respublikoje bei krovinio perdavimo aktai. Nors „Dower sp.z.o.o“ Lenkijos Respublikoje nedeklaravo prekių įsigijimo, tačiau, pareiškėjo nuomone, jis neturi užtikrinti, kad pirkėjas prekes deklaruotų savo šalyje, ir negali būti atsakingas už kitų subjektų galimai nusikalstamus veiksmus. Pareiškėjo teigimu, formalūs trūkumai negali paneigti teisės į 0 procentų importo PVM tarifo taikymą. Tuo tarpu muitinė netinkamai vertino faktines aplinkybes bei jo pateiktus įrodymus. Pridūrė, kad deklaracijas pildė muitinės tarpininkas UAB „Marijampolės muitinės terminalas“, kuris parinko muitinės procedūrą kodu „4200“, nors nuo 2013 m. kovo 1 d. galėjo parinkti muitinės procedūrą kodu „4000“, pagal kurią pareiškėjui nebūtų buvę pareigos įrodinėti tų aplinkybių, dėl kurių kilo ginčas. Pabrėžė, kad iš UAB „LL tara“ pusės buvo padaryta viskas, ko reikalauja įstatymas.
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo UAB „LL tara“ skundą, kuriame pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2014 m. sausio 30 d. sprendimas „Dėl pakartotinio patikrinimo atlikimo“ buvo privalomas ginčo šalims. Įgyvendindama minėtą sprendimą Kauno TM atliko pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, įvertino turimus dokumentus bei naują informaciją (Lenkijos mokesčių administratoriaus raštus). Kauno TM veiksmai atliekant patikrinimą buvo teisėti. Pažymėjo, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo žinoti savo teisinę padėtį, išsiaiškinti jam pagal įstatymus tenkančias pareigas bei jas tinkamai vykdyti. Pats pareiškėjas turėjo pareigą teisingai, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, užpildyti ginčo importo deklaracijas, kartu pateikdamas deklaracijose nurodytus duomenis pagrindžiančius dokumentus. Už prievolių tinkamą įvykdymą atsakingas asmuo, kurio vardu deklaruojamos prekės, o nagrinėjamu atveju tai buvo pareiškėjas. Pareiškėjo pateikti dokumentai nėra dokumentai, tiesiogiai patvirtinantys prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę ir tiekimą deklaruotam gavėjui. Pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus sudarydamas verslo sandorius, neįsitikino Lenkijos įmonių legitimumu, ar sandorius patvirtinę fiziniai asmenys turėjo teisę atstovauti įmonei. CMR važtaraščiuose nėra duomenų apie krovinio pristatymo (gavimo) datą. Prekių pakavimo lapai patvirtina tik prekių perleidimo Lietuvos Respublikos teritorijoje kitiems asmenims (vežėjams) faktą, tačiau negali būti laikomi įrodymais, kad prekės buvo išgabentos per vieno mėnesio terminą. Atsakovo nuomone, UAB „LL tara“ nesiėmė priemonių išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su prekių realiu išgabenimu iš Lietuvos Respublikos per 1 mėnesio terminą nuo atsiradusio apmokestinimo momento bei jų pristatymu konkrečioms Lenkijos įmonėms.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo UAB „LL tara“ skundą, kuriame pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad iškilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktos 2013 m. kovo 12 d. sutarties Nr. 13/03-12 autentiškumo, nes UAB „LL tara“ ją teikė du kartus ir skiriasi teiktų minėtos sutarties kopijų turinys bei pasirašę asmenys, nėra pasirašiusių asmenų įgaliojimų. Sutarties kopijos patvirtina tik pareiškėjo importuotų prekių pirkimo-pardavimo sandorio sudarymą, todėl jos nelaikomos tiesioginiu įrodymu dėl prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę narę. PVM sąskaitose-faktūrose pasirašiusių asmenų parašai yra neįskaitomi, CMR važtaraščiuose nenurodyta krovinio gavimo data, sąskaitos banke išrašai patvirtina tik pardavimo faktą, tačiau neįrodo, kad prekės buvo išgabentos. Pareiškėjas nesiėmė visų galimų priemonių išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su realiu prekių pristatymu, nereikalavo nei iš vežėjų, nei iš pirkėjų jokių įrodymų, susijusių su prekių pristatymu konkrečiam gavėjui, nepasirūpino, kad atitinkami CMR važtaraščių egzemplioriai su žymomis apie prekių gavimą būtų grąžinti. PVM sąskaitose-faktūrose nenurodyta prekių pristatymo vieta, o CMR važtaraščiuose nurodytas prekių pristatymo adresas neatitinka tuose pačiuose važtaraščiuose nurodytos faktiškos krovinio gavimo vietos. UAB „LL tara“ nepateikė dokumentų, aiškiai ir vienareikšmiškai įrodančių, kad importuotos prekės, neapmokestintos importo PVM, parduotos Lenkijos Respublikos įmonėms, išgabentos į valstybę narę per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo prievolės apskaičiuoti importo PVM atsiradimo momento.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad pareiškėjo teikti dokumentai, kuriuos jis teikė kaip įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimą, vertinami kaip nepatikimi. Būtent iš pateiktų dokumentų turinio, pasikartojančių netikslumų, teiktų skirtingų to paties dokumentų variantų, negalima teigti, kad tai tik formalūs trūkumai, kadangi iš jų visumos negalima tiksliai nustatyti prekes pirkusius asmenis ir padaryti išvadą, jog prekės buvo realiai išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę narę per 1 mėnesį nuo prievolės apskaičiuoti importo PVM atsiradimo momento. Pareiškėjas, būdamas juridinis asmuo, privalo būti itin atidus, dėmesingas sudarydamas sandorius, atidžiai ir tiksliai pildyti reikiamus dokumentus, tikrinti pasirašančių asmenų tapatybę, jų teisę pasirašyti dokumentus. Tokį UAB „LL tara“ aplaidų ir sąmoningą elgesį, didelį nerūpestingumą, neatsakingumą pildant esminius dokumentus teismas vertino kaip siekį išvengti mokesčių mokėjimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų apie prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos faktą, muitinei taip pat nepavyko gauti jokių papildomų duomenų, kurie šį faktą patvirtintų, todėl teismas, įvertinęs abu MGK bylos tomus, sąlygų 0 procentų importo PVM tarifo taikymui nenustatė. Teismas taip pat sutiko su MGK pozicija, kad, pareiškėjui ginčo deklaracijose importuotas prekes deklaravus kodu „4200“ muitinės procedūrai, atsakomybė už šios procedūros reikalavimų įvykdymą, t. y. importuotų prekių išgabenimą į kitą valstybę narę per vieno mėnesio laikotarpį teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, teko būtent UAB „LL tara“.
Teismas pabrėžė, kad Kauno TM 2014 m. sausio 13 d. patikrinimo ataskaita Nr. 4KM320006M nebuvo MD panaikinta, o Kauno TM patikrinimo metu nustatė naujas aplinkybes (Lenkijos mokesčių administratoriaus paaiškinimus), kurios pagrįstai buvo vertinamos. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie tai, kad Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija taip pat jau yra atlikusi PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, nesudaro pagrindo kitaip vertinti muitinio patikrinimo.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas UAB „LL tara“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas teigia, kad ginčas yra kilęs dėl to, jog atsakovas, taip pat ir pirmosios instancijos teismas, tvirtina, kad pareiškėjas neįrodė, jog prekės buvo išgabentos į kitą valstybę narę per vieno mėnesio laikotarpį. Todėl buvo priskaičiuoti didžiuliai mokesčiai ir baudos, o teismas konstatavo, kad pareiškėjas siekė išvengti mokesčių mokėjimo. Tačiau UAB „LL tara“ su minėta teismo išvada kategoriškai nesutinka ir mano, kad neesminiai trūkumai negali sukelti įmonei tokias pasekmes, nes tai neatitinka nei teisingumo, nei protingumo kriterijų. Pabrėžia, kad jokių sąmoningų veiksmų norint išvengti mokesčių mokėjimo UAB „LL tara“ neatliko. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui ir prašo juos dar kartą įvertinti.
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo UAB „LL tara“ apeliacinį skundą, kuriame pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis ginčo dalyką, ir priimtas vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, taip pat įvertinus turimus įrodymus ir išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo UAB „LL tara“ apeliacinį skundą, kuriame pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, surinko visus reikiamus įrodymus ir išnagrinėjęs objektyviai ir visapusiškai bylą priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Ginčas byloje yra kilęs iš esmės dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog pareiškėjo importuotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitos valstybės narės (Lenkijos Respublikos) teritoriją.
Kauno teritorinė muitinė, pakartotinai atlikusi pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. patikrinimą, 2014 m. birželio 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 4KM320060M nusprendė apskaičiuoti pareiškėjui mokestinę prievolę už importuotas prekes: 1 749 598 Lt importo PVM, 192 453 Lt PVM delspinigių, taip pat nusprendė paskirti pareiškėjui 174 963 Lt baudą. Papildomas importo PVM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos dėl to, kad Kauno teritorinė muitinė nustatė, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog importuotas prekes Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio ir Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo PVM taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 (toliau – ir Taisyklės) 4 punkte nustatytomis sąlygomis išgabeno į kitą Europos Sąjungos valstybę narę (Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir MGK) bylos t. I, b. l. 90–107).
Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 1A-429 patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 20 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 4KM320060M (MGK bylos t. I, b. l. 78–81).
Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. S-214(7-181/2014) patvirtino Muitinės departamento 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 1A-429 (b. l. 30-41).
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio Įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos. Dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).
Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas.
Taisyklių 4 punktas nustato, kad į šalies teritoriją importuotos prekės neapmokestinamos PVM, jeigu įvykdytos visos šios sąlygos: 4.1. importo metu žinoma, kad prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę; 4.2. prekių importuotojas importo muitinės deklaracijos priėmimo muitiniam tikrinimui metu yra registruotas šalies teritorijoje PVM mokėtoju; 4.3. importuotų prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal PVM įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą; 4.4. importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui tiekia tas pačias nepakeisto pavidalo prekes, kurias importavo į šalies teritoriją; 4.5. prekės į kitą valstybę narę išgabenamos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto PVM įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos arba per taisyklių 5 punkte nurodyta tvarka nustatytą ilgesnį prekių išgabenimo į kitą valstybę narę laiką. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad į šalies teritoriją importuotos prekės apmokestinamos PVM, jeigu nustatoma, kad neįvykdyta bent viena taisyklių 4 punkte nurodyta sąlyga.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje A-556-1054/2010; 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-250/2010; 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1890/2012).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškinęs bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su prekių, kurių importui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, išvežimu į Lenkijos Respubliką, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, nes nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas, susijusių su prekių išvežimu į kitą valstybę narę, todėl teisėjų kolegija detaliai nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo pateikti prekių gabenimo dokumentai (CMR važtaraščiai) yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai ir jais remiantis negalima prieiti neginčijamą išvadą, jog pareiškėjo importuotos prekės buvo išgabentos į Lenkijos Respubliką, nes šiuose dokumentuose nurodyta informacija apie prekių gavimą nėra aiški ir detali. Pateiktuose CMR važtaraščiuose dėl prekių gabenimo Lenkijos įmonei „Dower“ sp.z.o.o. grafoje apie krovinio gavimą yra tik parašas ir įmonės „Dower“ sp.z.o.o. antspaudas, kuriame nurodytas įmonės buveinės adresas. Nėra įrašytas krovinio iškrovimo laikas ir tiksli faktinio iškrovimo vieta (Mokestinių ginčų komisijos (toliau – MGK) byla t. I, b. l. 13, 15). CMR važtaraščiuose apie prekių išgabenimą Lenkijos įmonei „Info 2012“ sp.z.o.o grafoje apie krovinio gavimą yra tik antspaudas, kuriame nurodytas įmonės buveinės adresas ir parašas. Tikslus iškrovimo laikas ir tiksli iškrovimo vieta nėra nurodyta (MGK byla t. I, b. l. 17, 19, 21, 23, 25, 27, 29, 31, 33, 35, 37, 39, 41, 43, 45, 47, 49, 51, 53, 55, 57).
Vežėjų pateikti duomenys apie prekių iškrovimo laiką ir vietą (b. l. 137-143, MGK byla t. I, b. l. 7-11) irgi negali būti laikomi įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą, nes iš šių dokumentų turinio neaišku, kokiais duomenimis remiantis buvo nustatyta prekių iškrovimo vieta ir laikas, nes, kaip jau buvo minėta, CMR važtaraščiuose tikslių duomenų apie prekių iškrovimo vietą ir laiką nėra.
Kiti dokumentai – sutartys, PVM sąskaitos-faktūros, apmokėjimo dokumentai – nėra tie įrodymai, kurie tiesiogiai patvirtina realų prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos faktą. Vertinant pareiškėjo taikyto 0 procentų importo PVM tarifo pagrįstumą, yra svarbi ir mokesčių administratoriaus gauta informacija iš Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus apie įmonių „Dower“ sp.z.o.o. ir „Info 2012“ sp.z.o.o. veiklą. Šioje informacijoje nurodyta, kad Lenkijos mokesčių mokėtojas „Dower“ sp.z.o.o. nedeklaravo vario strypų įsigijimo iš pareiškėjo, kad bandymai atlikti įmonės mokestinį patikrinimą buvo nesėkmingi, taip pat nurodoma, jog nebuvo nustatyta, kad įmonė turi žmogiškųjų išteklių ir infrastruktūros, būtinų tokiai ekonominei veiklai vykdyti. Dėl įmonės „Info 2012“ sp.z.o.o. nurodyta, kad įmonė buvo pakviesta papildomai užpildyti deklaracijas, tačiau atsakymas negautas, o mokestinis patikrinimas nebuvo iniciuotas, nes įmonė nerasta adresu, kuris nurodytas kaip įmonės buveinė (MGK bylos t. I, b. l. 132-137).
Nagrinėjamoje byloje, įvertinusi visus įrodymus, t. y. ne tik pareiškėjo pateiktus dokumentus, bet ir mokesčių administratoriaus papildomai išreikalautus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratoriai, Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog nebuvo įvykdyti esminiai reikalavimai, kuriems esant galima tvirtinti, kad pareiškėjas turėjo pagrindą taikyti 0 procentų PVM tarifą. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl mokestinės prievolės nustatymo, įvertino įrodymų visumą, o ne vien konstatavo, jog pareiškėjas nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LL tara“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė