Civilinė byla Nr. e2A-232-368/2023
Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01580-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.4; 2.6.39.2.6.1; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 19 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo) ir Linos Muchtarovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sausumos transportas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. sausio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-244-948/2023 pagal ieškovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sausumos transportas“ dėl 2 525,22 Eur draudiminės išmokos sumos grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sausumos transportas“ 2 525,22 Eur, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas
2. Ieškovas nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Draudimo sutartis), pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės DAF FT XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonė DAF FT XF105), valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. 2021 m. lapkričio 17 d. Prancūzijoje įvykusio autoįvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio kaltininku nurodytas atsakovei priklausančios transporto priemonės DAF FT XF105 valdytojas. Ieškovas išmokėjo 2 525,22 Eur dėl transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimų. 2022 m. gegužės 23 d. pretenziją kreipėsi į atsakovę, reikalaujant grąžinti 100 proc. sumokėtos draudimo išmokos, tačiau atsakovė negrąžino reikalaujamos draudimo išmokos dalies. Pagal Draudimo sutarties sąlygas, draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2021 m. spalio 25 d. Draudėjas draudimo įmoką sumokėjo po įvykio t. y. 2021 m. lapkričio 26 d.
3. Atsakovė UAB „Sausumos transportas“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės pateiktoje Draudimo sutartyje nėra atsakovės atstovo, patvirtinančio, jog šalys susitarė, kad draudimo įmoka turi būti sumokėta iki 2021 m. spalio 25 d. Draudimo praktikoje yra įprasta, kad draudimo įmokas juridiniai asmenys sumoka vėliau. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad būtų raginusi atsakovę sumokėti draudimo įmoką bei nurodžiusi draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Ieškovas išdavė atsakovei Draudimo sutartį atsakovei nesumokėjus draudimo įmokos. Ieškovas draudimo įmokos sumokėjimo nelaikė teisiškai reikšmingu, todėl tokia aplinkybe ieškovė negali pasinaudoti kaip galimybe susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Atsakovė sumokėjo visą draudimo įmoką pagal draudimo sutartį, todėl situacija, kai draudikas gavęs draudimo įmoką dar galėtų susigrąžinti iš draudėjo nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, prieštarautų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, konstituciniam proporcingumo principui. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos išmokėtų draudimo išmokų teisėtumą ir pagrįstumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2023 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės UAB „Sausumos transportas“ ieškovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, 2 020,18 Eur dydžio draudiminę išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2022 m. rugsėjo 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 354 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
5. Teismas vertino, kad ieškovas, vadovaujantis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, išmokėjo 2 525,22 Eur dėl transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimų (su visais mokesčiais). Ekspertizės ataskaitos priede išvardinti atliktini transporto priemonės remonto darbai atitinka padarytus apgadinimus. Teismas pažymėjo, kad atsakovė jokių prašymų žalos administravimo byloje nereiškė, nors atsakovei buvo žinomas tiek žalos padarymo faktas, tiek žalos dydis. Atsakovei nepateikus argumentų, kad atsakovė ikiteisminiame procese ginčijo žalos faktą ir dydį, teismas šį atsakovės argumentą atmetė kaip teisiškai nepagrįstą.
6. Teismas atkreipė dėmesį, kad eismo įvykis įvyko Prancūzijoje, todėl Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys žalos atlyginimo procedūras, kai įvykis įvyksta Lietuvoje, nagrinėjamu atveju netaikomos. Eismo įvykio metu nukentėjo fizinis asmuo, todėl išmokėta draudimo suma su PVM. Teismas pažymėjo, kad pagal Prancūzijos teisę, nusidėvėjimo koeficientas, skaičiuojant padarytą žalą, nėra taikomas. Draudimo išmoką ieškovė išmokėjo 2022 m. gegužės 20 d., gavusi iš užsienio korespondento 2022 m. gegužės 18 d. pranešimą apie baigtą žalos administravimo procedūrą dėl eismo įvykio.
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, reikšdama abejones dėl ieškovo įrodinėjamos Prancūzijos teisės turinio, turėjo teikti kitokį šios teisės turinį, pateikti įrodymus, pagrindžiančius poziciją, jog egzistuoja pagrindas taikyti kitas Prancūzijos teisės normas nustatant atlygintinos žalos dydį.
8. Teismas pažymėjo, kad draudimo sutartis sudaryta elektroniniu būdu, todėl draudimo sutartis ir draudimo liudijimas nėra pasirašomi atsakovės, ir vertino, kad atsakovės atstovo parašo nebuvimo privalomojo draudimo sutartyje, negalima absoliutinti, nes atsakovei draudimo įmokos mokėjimo terminas buvo žinomas.
9. Teismas vertino, kad ieškovo atstovas paneigė atsakovės nurodytą aplinkybę, jog tarp šalių buvo nusistovėjusi praktika, kad už sudarytas draudimo sutartis gali būti apmokama vėliau (pvz. per mėnesį), o atsakovė nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad tarp šalių yra vykę teisminių ginčų dėl draudimo išmokų grąžinimo laiku nesumokėjus už teikiamą draudimo apsaugą (byla Nr. eL2-3786-1029/2022).
10. Teismas nurodė, kad pagal Draudimo sutarties sąlygas, 286,66 Eur draudimo įmoka turėjo būti sumokėta sutarties sudarymo dieną – 2021 m. spalio 25 d., tačiau atsakovė draudimo įmoką sumokėjo po eismo įvykio t. y. 2021 m. lapkričio 26 d. Teismas konstatavo, kad draudiminė įmoka buvo sumokėta po draudžiamojo įvykio, todėl nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, apdrausta transporto priemone padarius žalą, draudikas turi teisę susigrąžinti išmokėtas draudimo suma iš draudėjo, nors draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio.
11. Teismas įvertino, kad draudėjas, vengdamas laiku sumokėti draudimo įmoką, pažeidė Draudimo sutarties sąlygas, tačiau draudikas pavėluotai sumokėtą įmoką priėmė, Draudimo sutarties nenutraukė. Teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas 20 procentų mažinti iš draudėjo draudikui Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies pagrindu priteistiną sumą, ir sprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisinat iš atsakovės ieškovui 2 020,18 Eur dydžio draudiminę išmoką.
12. Teismas įvertinęs, kad yra tenkinama 80 procentų ieškinio reikalavimų, ieškovui priteisė bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai, t. y. 20 procentų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Sausumos transportas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-244-948/2023 dalį, kuria buvo tenkintas ieškovės ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Atsakovė sumokėjo ieškovui visą pagal Draudimo sutartį priklausančią mokėti draudimo įmoką, o ieškovui ją visą priėmus ir jokios įmokos dalies negrąžinus atsakovei, teismo sprendimas tenkinti ieškovo ieškinį neatitinka teisingumo, proporcingumo, sąžiningumo teisinius imperatyvus.
13.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovei, sumokėjus visą (vienkartine) draudimo įmoką, už tai turi būti suteikiama tik 20 procentų dydžio draudimo apsauga, nes pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motoriniu transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) 14 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, apdraustajam, t. y atsakovei, sumokėjus visą (vienkartine) draudimo įmoką turi būti suteikta draudimo apsauga: galiojanti visą sutarties terminą, visoje Bendrijos teritorijoje.
13.3. Direktyvoje 2009/103/EB nėra nuostatų, kurios leistų draudikui iš savo draudėjo susigrąžinti nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį, jeigu draudėjas pavėlavo sumokėti draudimo įmoką. Atsižvelgiant į tai TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta norma neatitinka Direktyvos 2009/103/EB tikslų ir nuostatų bei jiems prieštarauja.
13.4. Pagal Direktyvos 2009/103/EB tikslus, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) jurisprudenciją (Sprendimo CPP, C-349/96, EU:C:1999:93, 17 punktas, Sprendimo Skandia, C-240/99, EU:C:2001:140, 37punktas), nors ir pavėlavus, tačiau draudėjui sumokėjus visą draudimo įmoką už pagal draudimo sutartį teikiamą draudimo apsaugą, draudikas negali susigrąžinti iš draudėjo nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies.
13.5. Draudėjui (atsakovei) pavėlavus sumokėti draudimo įmoką, pagal TPVCAPDĮ įstatymo 11 straipsnio 5 dalį, draudikas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos. Šiuo atveju, atsakovei pavėlavus sumokėti 286,66 Eur draudimo įmoką 31 dieną, draudimo įmokos sumos delspinigiai sudarytu 3,55 Eur, tačiau teismas ieškovui priteisė 2 020,18 Eur dydžio draudiminės išmokos sumą.
13.6. Visą draudimo įmoką ieškovas iš atsakovės gavo daugiau nei prieš pusmetį iki draudimo išmokos išmokėjimo, t. y. nedaug pavėluotas (tai atitinka susiklosčiusią praktiką) draudimo, todėl įmokos sumokėjimas ieškovės finansinių pajamų (iš gautos draudimo įmokos) panaudojimo draudimo išmokos mokėjimui galimybės nesuvaržė.
13.7. Atsakovė po įvykusio eismo įvykio gavusi ieškovės 2021 m. lapkričio 25 d. pranešimą dėl nesumokėtų įmokų, kitą dieną sumokėjo ieškovei draudimo įmoką, nors Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 29 punkte numatyta, kad jei draudėjas draudimo įmokos nesumoka ilgiau negu 1 mėnesį nuo šių sąlygų 27 punkte nustatyto pranešimo gavimo, draudikas turi teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį.
13.8. Ieškovas išdavė atsakovei draudimo sutarti net nesumokėjus draudimo įmokos, todėl paties ieškovo elgesys liudija, kad draudimo įmokos sumokėjimo momentas jai nėra teisiškai reikšmingas. Tokia aplinkybė vėliau negali tapti teisėtu pretekstu ieškovui pasinaudoti ja, kaip galimybe susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką.
13.9. Teismas sprendime nepagrįstai atmetė atsakovės argumentą, jog tarp šalių buvo nusistovėjusi praktika, kad už sudarytas draudimo sutartis gali būti apmokama vėliau (pvz. per mėnesį). Tarp šalių susiklosčiusią praktiką, jog draudimo įmokos už daug sutarčių buvo mokamos per mėnesį, patvirtina byloje pateiktas (DOK-69403) mokėjimo nurodymas, iš kurio aiškiai matyti, kad ieškovui yra pervedama 2 596,66 Eur draudimo įmokų suma už daug draudimo sutarčių. Teismo minima civilinė byla
Nr. eL2-3786-1029/2022 buvo inicijuota tik 2022 metais, kai pagal bylai aktualią draudimo sutartį turėjo būti mokama draudimo įmoka 2021 m. spalio 25 d., ir iki šios dienos jokių teisminių bylų tuo pagrindu tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo inicijuota, todėl atsakovė neturėjo pagrindo manyti, kad ieškovė keičia praktiką ir reikalauja laikyti draudimo įmokos mokėjimo terminų. Atsižvelgiant Teismo sprendime minima tik 2022 metais inicijuota civilinė byla nepaneigia tarp šalių susiklosčiusios praktikos dėl draudimo sutarčių apmokėjimo per vieną mėnesį.
13.10. Nesutinka su teismo vertinimu, kad būtent atsakovė, kuri reiškė abejones dėl ieškovo įrodinėjamos Prancūzijos teisės turinio, turėjo teikti kitokį šios teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, taip pat teikti įrodymus, pagrindžiančius poziciją, jog egzistuoja pagrindas taikyti kitas Prancūzijos teisės normas nustatant atlygintinos žalos dydį. Taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kadangi eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo – fizinis, todėl išmokėta draudimo suma su PVM, ir kad pagal Prancūzijos teisę, nusidėvėjimo koeficientas, skaičiuojant padarytą žalą, taikomas nėra. Priešingai nei nurodė teismas, ne atsakovei, o ieškovui tenka pareiga įrodyti, kokiu konkrečiu Prancūzijos teisės aktų nuostatų pagrindu draudimo išmoka pagal apskaičiuotą automobilio remonto kainą (o ne realiai patirtas remonto išlaidas) mokėtina su PVM suma, ir kodėl keistinoms automobilio dalims neturi būti taikomas nusidėvėjimas.
13.11. Ieškovas neįrodė PVM sumos išmokėjimo pagrįstumo (PVM suma, nurodyta automobilio remonto sąmatoje, sudaro 295,11 Eur) ir nusidėvėjimo netaikymo keistinoms automobilio dalims pagrįstumo, todėl ieškinys toje apimtyje negalėjo būti patenkintas.
13.12. Sprendžiant dėl draudimo išmokos dydžio priteisimo, turėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ 15 punkto nuostato.
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovui iš atsakovės 500,00 Eur už advokato pagalbą nagrinėjamoje byloje. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Atkreipė dėmes, kad nagrinėjamu atveju buvo suteikta draudimo apsauga, todėl apeliantės argumentai dėl būtinybės suteikti draudimo apsaugą yra ne šios bylos objektas.
14.2. Apeliantė cituoja Teisingumo Teismo sprendimą (13 atsiliepimo punktas), nors Teisingumo Teismas nagrinėjo ir išsprendė klausimą dėl galimybės diferencijuoti draudimo įmoką atsižvelgiant į transporto priemonės naudojimo teritoriją.
14.3. Atsakovė pripažįsta, kad draudimo įmoką sumokėjo pažeidžiant sutartį ir tik po draudžiamojo įvykio, tačiau nepagrįstai teigia, kad toks ir buvo susitarimas su ieškovu, o įmokos sumokėjimo faktas atsakovą atleidžia nuo atsakomybės pagal TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalį.
14.4. Dėl pavėluotai sumokėtos įmokos priėmimo kasacinis teismas yra suformavęs praktiką byloje Nr. 3K-3-314/2012, kad argumentai, kad atsakovas vėliau sumokėjo draudimo įmoką, draudimo įmonė ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan. neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos.
14.5. Nesutinka su apeliantės argumentu, kad tarp šalių yra susiklosčiusi praktika, kad įmokos mokamos tada kada nori atsakovė. Šalys niekada nebuvo sudarę jokių susitarimų, kuriais būtų pakeista draudimo sutartis. Tarp šalių yra susiklosčiusi praktika, kai įvykus draudžiamajam įvykiui, bei nustačius, kad draudimo įmoka buvo sumokėta pavėluotai, atsakovas suprasdamas pasekmes dėl sutarties pažeidimo, su ieškovu sudarydavo taikos sutartis (bylos Nr.: eL2-6434-1151/2022; eL2-2974-1055/2022; eL2-3570-308/2022; eL2-3786-1029/2022).
14.6. Atsakovo paaiškinimai, kad draudikui yra nesvarbios draudimo įmokos, yra nepagrįsti, ir nelogiški. Pagal TPVCAPD įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas draudimo apsaugos suteikimas niekaip nesiejamas su draudimo įmokos sumokėjimu/nesumokėjimu. Pagal TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, žala nukentėjusiajam bus atlyginta net ir tais atvejais, kai draudėjai nevykdo sutarties nuostatų.
14.7. Ieškovas pateikė korespondento pateiktus įrodymus dėl draudimo išmokos apskaičiavimo, kurie patvirtina, kad nukentėjusiajam pagal Prancūzijos teisę išmokama su PVM ir netaikant nusidėvėjimo (TPVCAPD įstatymo 14 straipsnio 4–6 dalys).
14.8. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad Prancūzijoje galioja kitoks teisinis žalos reguliavimas, negu pripažino korespondentas. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, būtent atsakovė, reikšdama abejones dėl Prancūzijos teisės turinio, turi pateikti įrodymus pagrindžiančius šią poziciją. Apeliantės argumentai, kad žala Prancūzijoje turi būti reguliuojama pagal Lietuvos teisę, yra teisiškai nepagrįsti ir nesuderinami su CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais.
14.9. Apeliantės argumentai, jog įvykus įvykiui Prancūzijoje, turi būti taikomos Taisyklės Nr. 795 taikymo yra nepagrįsti, kadangi vadovaujantis Taisyklių 3 punktu, pagal šias taisykles žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl sukeltų eismo įvykių Lietuvoje.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo
16. Apeliantė pateikė teismui prašymą, kuriuo prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais klausimais: 1) Ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB „Dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo“ 14 straipsnį galima aiškinti taip, kad tais atvejais, kai draudėjas pavėluoja sumokėti draudikui draudimo įmoką pagal draudėjo ir draudiko sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką?; 2) Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, kokia apimtimi (mastu) draudikas gali reikalauti iš draudėjo sugrąžinti pagal draudėjo ir draudiko sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką?
17. Nurodė, kad Direktyvoje 2009/103/EB apskritai nėra nuostatų, kurios leistų draudikui iš savo draudėjo (apdraustojo) susigrąžinti dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką (ar jos dalį), jeigu draudėjas pavėlavo sumokėti draudimo įmoką, ir toks Europos Sąjungos teisinis reguliavimas suponuoja aiškią išvadą, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta norma neatitinka Direktyvos 2009/103/EB tikslų ir nuostatų bei jiems prieštarauja.
18. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
19. Pažymėtina, kad šalies pateiktas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Kilus neaiškumų dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, tik teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismui, privalo kreiptis dėl teisės išaiškinimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje Joao Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt. prieš Estado portugus, C-160/14, ECLI:EU:C:2015:565).
20. Nagrinėjamoje byloje apeliantas kelia klausimą Direktyvoje 2009/103/EB 14 straipsnio, reglamentuojančio vienkartinės įmokos pagrindu draudimo apsaugos užtikrinimą kiekvienoje Bendrijos valstybėje, išaiškinimo – ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnis turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, jog tais atvejais, kai draudėjas pavėluotai sumoka draudikui draudimo įmoką pagal draudėjo ir draudiko sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl draudžiamojo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką.
21. Nagrinėjamu atveju byloje apeliantė nesutinka su draudimo bendrovės reikalavimu sugrąžinti draudiminės išmokos sumą, kai draudėjas visą draudimo įmoką sumokėjo pavėluotai. Apeliantas prašymą kreiptis į ESTT iš esmės grindžia argumentais dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies normos atitikties Direktyvos 2009/103/EB normoms ir nevienoda apeliacinės instancijos teismų suformuota praktika taikant minėtos Direktyvos nuostatas, draudėjui pavėluotai sumokėjus draudimo įmoką, draudiko teisę reikalauti draudimo išmokos sugrąžinimo.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis aiškinimas nagrinėjamo klausimo kontekste (vertinant draudiko reikalavimą sugrąžinti draudiminės išmokos sumą, kai draudėjas visą vienkartinę draudimo įmoką sumokėjo pavėluotai) yra aiškus pagal šioje byloje taikytiną teisinį reguliavimą, todėl nėra pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apelianto suformuluotais klausimais.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliantės prašymo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą tenkinti nėra teisinio pagrindo.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
24. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 17 d. Prancūzijoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Renault Scenic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (žala padaryta galiniam dešinės pusės sparnui, galinėms dešinės pusės durelėms, galiniam bamperiui). Įvykio kaltininku nurodytas UAB „Sausumos transportas“ priklausančios transporto priemonės DAF FT XF105 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas. Iš Įprastinės TPVCAPD sutarties Nr.: (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad apeliantei UAB „Sausumos transportas“ priklausanti transporto priemonės DAF FT XF105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (draudėjas UAB „Sausumos transportas“), draudimo laikotarpis nuo 2021 m. spalio 25 d. iki 2022 m. spalio 24 d., draudimo įmoka 286,66 Eur, draudimo įmokos sumokėjimas iki 2021 m. spalio 25 d.
25. Ieškovė 2021 m. lapkričio 1 d. elektroniniu laišku ir 2021 m. lapkričio 25 d. pranešimu informavo UAB „Sausumos transportas“ apie nesumokėtą 286,66 Eur draudimo įmoką.
26. Iš 2021 m. lapkričio 26 d. mokėjimo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad UAB „Sausumos transportas“ 2021 m. lapkričio 26 d. sumokėjo 286,66 Eur draudimo įmoką.
27. Iš draudimo poliso išklotinės nustatyta, kad draudimo sutartis pasibaigė 2021 m. lapkričio 24 d. (t. y. draudimo periodas truko 30 dienų).
28. Iš transporto priemonės Renault Scenic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. balandžio 7 d. ekspertizės ataskaitos matyti, kad transporto priemonė ekonominiu atžvilgiu taisytina, smūgio padarytos žalos taisymas sudaro 2 260,65 Eur su visais mokesčiais.
29. Byloje ieškovės pateiktas 2022 m. gegužės 18 d. susirašinėjimas su korespondentu Prancūzijoje patvirtina, kad draudimo išmokos dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į atliktą žalą patyrusios transporto priemonės ekspertizę – 2 260,65 Eur transporto priemonės remonto išlaidos ir 35 Eur transporto priemonės naudojimo praradimas, viso 2 295,65 Eur. Iš 2022 m. lapkričio 24 d. Pažymos dėl išmokų byloje (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2 525,22 Eur išmoką sudaro sudarė 2 260,65 Eur nukentėjusios transporto priemonės remonto kompensavimas (sąmata) ir 35 Eur patirti nuostoliai/prarastos pajamos remonto laikotarpiu bei 229,57 Eur partnerio bylos administravimo išlaidos.
30. Iš 2022 m. gegužės 20 d. mokėjimo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovas išmokėjo INTEREUROPE AG FRANCE 2 525,22 Eur dėl transporto priemonės valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimų (su visais mokesčiais). Taip pat ieškovas sumokėjo 229,57 Eur mokestį užsienio šalies korespondentui (partnerio bylos administravimo išlaidos). Iš viso sumokėjo 2 295,65 Eur. Ieškovas 2022 m. gegužės 23 d. pretenzija kreipėsi į UAB „Sausumos transportas“ dėl 2 525,22 Eur sumos (100 procentų draudiminės išmokos) atlyginimo.
Dėl pareigos grąžinti draudimo išmoką, draudėjui pavėluotai sumokėjus vienkartinę draudimo įmoką
31. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovei, sumokėjus visą (vienkartinę) draudimo įmoką, už tai turi būti suteikiama tik 20 procentų dydžio draudimo apsauga, nes pagal Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą apdraustajam, t. y atsakovei, sumokėjus visą (vienkartinę) draudimo įmoką turi būti suteikta draudimo apsauga: galiojanti visą sutarties terminą, visoje Bendrijos teritorijoje. Direktyvoje nėra nuostatų leidžiančių draudikui iš savo draudėjo susigrąžinti nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį, jeigu draudėjas pavėlavo sumokėti draudimo įmoką. Atsižvelgiant į tai TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta norma neatitinka Direktyvos 2009/103/EB tikslų ir nuostatų bei jiems prieštarauja.
32. Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje (vienkartinė įmoka) reglamentuota, kad Valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė.
33. Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje reglamentuojama, kad pagal visas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis vienkartinės įmokos pagrindu visą sutarties terminą draudimo apsauga galiotų visoje Bendrijos teritorijoje. Nagrinėjamu atveju pagal Draudimo sutartį apeliantei buvo suteikta apsauga visoje Bendrijos teritorijoje, todėl Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio pažeidimo nenustatyta.
34. Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnyje nėra reglamentuojama, kaip siekia įrodyti apeliantė, kad esant sudarytai draudimo sutarčiai, draudėjui laiku nesumokėjus draudimo įmokos, įvykus eismo įvykiui dėl draudėjo kaltės, draudėjas yra apsaugotas nuo pareigos atlyginti draudiko nukentėjusiajam išmokėtą draudimo įmoką. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos spręsdamas dėl draudimo išmokos priteisimo iš apeliantės taikyti Direktyvos 2009/103/EB nuostatas ir vadovautis ETT praktika susijusią su Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio aiškinimu.
35. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
36. TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Draudimo sutartis, sudaryta pagal TPVCAPDĮ, yra rašytinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Kartu teisiniame reguliavime įtvirtinta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Taigi, įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).
37. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Ji turi būti vykdoma tinkamai, t. y. pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Jeigu pažeidžiama sutartimi nustatyta draudimo įmokų mokėjimo tvarka, pavyzdžiui, draudimo įmoka mokama ne laiku arba ne visa, tai kvalifikuojama kaip draudėjo pareigų nevykdymas. Dėl pareigų nevykdymo gali būti ribojamos asmens teisės, nutraukiama sutartis, reikalaujama kompensacijos ar atlyginti nuostolius ir kt. Tokios sankcijos yra nustatytos draudėjui už pareigos mokėti draudimo įmoką pažeidimą. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t. y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas, ir jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Tai sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Kasacinis teismas išaiškino, kad ši draudiko teisė savaime nėra ribojama (veikiama) TPVCAPDĮ nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybės reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimo draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2013). Tačiau kartu pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ši TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje inter alia nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).
38. Byloje nustatyta, kad 2021 m. spalio 25 d. tarp šalių buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Ji įsigaliojo 2021 m. spalio 25 d.14.39 val. Draudimo laikotarpis nuo 2021 m. spalio 25 d. iki 2022 m. spalio 24 d. Pagal draudimo sutarties sąlygas, 286,66 Eur draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2021 m. spalio 25 d., tačiau nurodytu terminu draudimo įmokos apeliantė nesumokėjo. Eismo įvykis įvyko 2021 m. lapkričio 17 d. Apeliantė, būdama 2021 m. lapkričio 1 d. elektroniniu laišku įspėta apie vėluojamą sumokėti draudimo įmoką, tik 2021 m. lapkričio 25 d. pranešimu būdama įspėta ieškovo apie nesumokėtą draudimo įmoką, draudimo įmoką sumokėjo 2021 m. lapkričio 26 d. m., t. y. po 2021 m. lapkričio 17 d. įvykusio eismo įvykio.
39. Apeliantė skunde teigia, jog ieškovas pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką priėmė, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja iš apeliantės sumokėti nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, nes draudėjui vėluojant mokėti įmokas draudikas pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalį gali reikalauti delspinigių. Draudikas negavęs sumokėtos draudimo įmokos išdavęs apeliantei (draudėjai) draudimo sutartį, nesuteikė draudimo įmokos sumokėjimui teisinės reikšmės. Be to, tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kad draudimo įmokos pagal sutartis buvo sumokamos per mėnesį, apeliantei nebuvo žinoma, jog pasikaitė įmokų mokėjimo praktika.
40. Pažymėtina, tai, kad draudikas priėmė apeliantės pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką ir nenutraukė draudimo sutarties, neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad priešingas aiškinimas neatitiktų ne tik įstatymo nuostatų, bet ir draudimo teisinių santykių reguliavimo esmės. TPVCAPD įstatyme įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012).
41. Teisėjų kolegija atsakydama į apeliantės argumentus, kad draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos draudikas galėjo neišduoti draudimo sutarties, pažymi, jog pačioje Draudimo sutartyje buvo sutarta dėl draudimo įmokos termino, todėl jei draudikas apeliantei nebūtų išdavęs draudimo sutarties, apeliantei apskritai nebūtų kilusi pareiga sumokėti sutartyje numatytą draudimo įmoką.
42. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika įmokas pagal draudimo sutartis sumokėti per mėnesį. Šį apeliantės argumentą paneigia aplinkybė, jog draudikas 2021 m. lapkričio 1 d., t. y. dar nepraėjus mėnesiui nuo draudimo sutarties sudarymo, elektroniniu laišku priminė apeliantei apie vėluojamą sumokėti draudimo įmoką. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų sudariusios susitarimą dėl galimybės pratęsi draudimo įmokos sumokėjimo terminą mėnesiui ar kitokiam terminui. Pažymėtina, kad Draudimo sutartis buvo sudaryta raštu, todėl jos pakeitimai turi būti sudaryti tokia pat forma kaip ir sutartis (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos nurodyta byla Nr. eL2-3786-1029/2022, kurioje buvo priimtas teismo įsakymas dėl draudiko sumokėtos nukentėjusiajam draudimo išmokos iš apeliantės išieškojimo draudėjo naudai buvo priimta 2022 m., kai ginčui aktuali draudimo sutartis buvo sudaryta 2021 m. spalio 25 d.
43. Iš Liteko duomenų nustatyta, jog minėtoje byloje Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2022 m. kovo 14 d. išdavė teismo įsakymą, kuris 2022 m. kovo 22 d. nutartimi buvo panaikintas, šalims sudarius taikos sutartį. Kaip matyti iš prašymo išduoti teismo įsakymą, kreditorė kreipėsi dėl teismo įsakymo išdavimo, jog apeliantė laiku nesumokėjus draudimo įmokos, dėl apeliantės apdraustos transporto priemonės valdytojo kaltės 2021 m. balandžio 19 d. įvykusio eismo įvykio draudėjas išmokėjo nukentėjusiajam draudimo išmoką, tačiau apeliantė draudikui negrąžino šios išmokos. Priešingai nei teigia apeliantė, minėtos bylos aplinkybės patvirtina, jog tarp šalių nebuvo susiklosčiusi praktika, kuriai būtų pritaręs ieškovas, laiku nemokėti draudimo įmokų. Pažymėtina, kad apeliantės nurodyta aplinkybė, jog ieškovas draudimo išmoką dėl eismo įvykio išmokėjo praėjus pusei metų nuo apeliantės sumokėtos draudimo įmokos, niekaip neatleidžia apeliantės nuo pareigos laiku sumokėti draudimo įmoką.
44. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad trisdešimt dienų vėluojant sumokėti draudimo įmokas yra nežymus terminas, ir laiko, kad toks pradelstas terminas draudimo santykiuose yra pakankamai reikšmingas, sprendžiant dėl išmokėtos nukentėjusiajam draudimo išmokos grąžinimo. Pagal TPVCAPDĮ 43 straipsnį už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Draudimo įmokų mokėjimas yra apeliantės pareiga, todėl įmokos nesumokėjimas jai sukelia pasekmes numatytas TPVCAPDĮ.
45. Teisėjų kolegija įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, nurodytas šios nutarties 38 punkte, atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2013), konstatuoja, kad galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai ieškovas, neturėdamas teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, turi teisę taikyti atsakovei TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už draudimo sutarties netinkamą vykdymą (laiku nesumokėtą draudimo įmoką), t. y. ieškovas gali reikšti reikalavimą apeliantei grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, tačiau, vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu. Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokas, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų.
46. Atsižvelgiant į tai, atmestini apeliantės argumentai, kad draudėjui pavėlavus sumokėti draudimo įmokas, draudikas (ieškovė) turėjo teisę reikalauti sumokėti delspinigius, numatytus TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalyje.
47. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl grąžintinos draudikui sumos dydžio, atsižvelgė atsižvelgti į tai, kad apeliantė vienkartinę 286,66 Eur draudimo įmoką pagal draudimo sutartį sumokėjo tik praėjus 9 dienoms po to kai įvyko eismo įvykis, ir praėjus 2 dienoms po draudimo laikotarpio pabaigos, kad draudikas pavėluotai sumokėtą įmoką priėmė, draudimo sutarties nenutraukė, jog apeliantė įmoką sumokėjo kitą dieną, gavusi 2021 m. lapkričio 25 d. iš ieškovo pakartotinį priminimą dėl draudimo įmokos sumokėjimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino, kad šalys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieškovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovei) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt., jog šalims turi būti žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbus ir gintinas, priteisiant kompensavimo išlaidų dalį, draudiko interesas laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvią draudimo apsaugos teikimą. Tai atitinka ir draudėjų interesus, nes draudėjas transportu perveža klientų krovinius, tai neretai susiję su nuostoliais dėl eismo įvykių: transporto priemonių gedimo, krovinių arba kitokio turto žuvimo ar sugadinimo.
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantei pavėlavus draudimo įmoką sumokėti 30 dienų (teisėjų kolegijos vertinimu šis terminas yra pakankamai ilgas) ir įmoką sumokėjus tik gavus antrą priminimą apie vėluojamą sumokėti įmoką, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, jog apeliantė, nors ir pavėluotai sumokėjusi draudimo įmokas, turi pareigą grąžinti draudiko sumokėtą draudimo išmoką, jos dydį mažinant 20 procentų, t. y. iš viso 2 020,18 Eur (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis). Toks pirmosios instancijos teismo nustatytas grąžintinos draudiko nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos dydis yra teisingas ir atitinka teisingumo, proporcingumo ir proporcingumo principus.
Dėl žalos dydžio nustatymui taikytinos teisės ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo
49. Apeliantė teigia, kad nesutiko su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad apeliantė reikšdama abejones dėl ieškovo įrodinėjamos Prancūzijos teisės turinio reglamentuojančio žalos dydžio nustatymą, turėjo teikti kitokį šios teisės turinį.
50. Žala nėra preziumuojama ir aplinkybė, kad draudikas atlygino eismo įvykio vietos draudiko eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą.
51. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).
52. Nagrinėjamu atveju draudžiamasis įvykis įvyko Prancūzijoje, ieškovas (draudikas) nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką išmokėjo pagal Prancūzijos teisę, todėl draudimo išmokos dydžio pagrįstumas ir realumas turi būti nustatytas pagal Prancūzijos teisės taisykles.
53. Sutiktina su apeliante, tai, kad draudimo išmoka nukentėjusiam asmeniui Prancūzijoje buvo sumokėta atsižvelgiant į šios valstybės teisę, turi įrodyti ieškovė, nes tai yra jos ieškinio faktinis pagrindas. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys bei jų taikymas sudaro ne teisės, bet fakto klausimą, o šį, kaip minėta, turi įrodyti ieškovė.
54. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad būtent ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 36 punktas).
55. Taip pat pažymėtina, kad kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose taip pat yra išaiškinęs, tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui, siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 31 punktas).
56. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 40 punktas). Todėl atitinkamai atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020, 39 punktas).
57. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja kad nagrinėjamoje byloje ieškovas (draudikas), pareiškęs reikalavimą atsakovei dėl išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimo, siekdamas įrodyti išmokėtos nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokos pagrįstumą ir realumą pagal Prancūzijos teisę, pateikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, kuriuos gavo iš savo korespondento Prancūzijoje, t. y. eismo įvykio deklaraciją, ekspertizės ataskaitą ir kt. Pažymėtina, kad ekspertizės ataskaitoje, kuri yra parengta pagal Prancūzijos teisę yra nurodyta, kad PVM negražintinas, todėl vadovaujantis šios nutarties 56 punkte kasacinio teismo praktika, būtent apeliantė nesutikdama atliktu žalos įvertinimu pagal Prancūzijos teisę, turėjo pagrįsti Prancūzijos teisės normomis, aplinkybes sudarančios pagrindą mažinti atlygintinos žalos sumą, tačiau apeliantė tokių duomenų nepateikė ir nenurodė, kad yra pagrindas sumažinti žalos dydį. Teisėjų kolegijos pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas pagrindė išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumą ir realumą.
58. Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės argumentams, jog sprendžiant dėl draudimo išmokos dydžio priteisimo, turėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ 15 punkto nuostatos.
59. Pažymėtina, jog Taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad pagal šias Taisykles žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko ne Lietuvos Respublikoje, o Prancūzijoje, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl žalos dydžio pagrįstai nesivadovavo Taisyklėse nustatytu reglamentavimu.
60. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-403/2021). Šiuo atveju pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylos procesinės baigties
61. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimų į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
62. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos.
63. Ieškovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas.
64. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).
65. Atsižvelgiant į Rekomendacijose numatytus kriterijus, procesinio dokumento turinį, keliamus klausimus, galimas advokato laiko sąnaudas, į tai, kad išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, į tai, kad apeliantės apeliacinis skundas netenkintas, ieškovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ iš apeliantės priteistina 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, juridinio asmens kodas 40103840140, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, iš uždarosios akcinės bendrovės „Sausumos transportas“, juridinio asmens kodas 181351531, 500,00 Eur (penkių šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Rasa Bartašienė
Egidijus Mockevičius
Lina Muchtarovienė